Spartusis aštuonetas

Kokias dar greitai augančias varpines žoles, be miskantų, galima auginti sode ir gėlynuose?

Varpinių augalų įvairovė didžiulė, pradedant krūmais ir baigiant daugiametėmis bei vienmetėmis žolėmis. Ir dauguma jų – itin dekoratyvūs kiaurus metus.

Net atrodančius kaip paprasti žolynai varpinius specialistai vertina dėl nereiklumo, paprasto dauginimo, gebėjimo užgožti piktžoles, o svarbiausia – spartaus augimo: per labai trumpą laiką šie augalai kardinaliai pakeis bet kokį kraštovaizdį.

Lendrūnai

Gamtoje šie šiurkščialapiai daugiamečiai su šliaužiančiu šakniastiebiu ir pūkuotomis žiedynų šluotelėmis išplitę visame pasaulyje.

Lendrūnų lapai ryškiai žali (kai kurių veislių gali būti margi ar baltais pakraštėliais), žvilgantys, lanko formos, bet styrantys aukštyn. Stiebus puošiantys žiedynai – stambūs, purūs. Vasarą jie būna žalsvi, kreminiai su auksiniu atspalviu, rusvi, rausvi, alyviniai ar net tamsiai violetiniai, rudenį ir žiemą – sidabriniai su perliniu atspalviu.

Tačiau svarbiausia, kad lendrūnai neturi ilgų požeminių šakniastiebių. Tad nors šios varpinės žolės sparčiai auga, nėra linkusios agresyviai užkariauti naujų teritorijų.

Tinkamiausiais gėlynams laikomi smailiažiedžiai ir miškiniai lendrūnai, formuojantys ne aukštesnius kaip 1–1,5 m ir iki 1m pločio kupstus.

Lendrūnai ne tik greiti augti, bet ir labai ankstyvi augalai – žydėti pradeda jau nuo birželio. Nėra reiklūs, gerai pakelia ir saulėkaitą, ir dalinį šešėlį, lengvai dauginasi vegetatyviniu būdu ir sėklomis. Vienoje vietoje be problemų augs iki 10 metų.

Populiariausios veislės – ′Karl Foester′ (′Stricta′, ′Hortorum′), ′Avalanche′, ′Overdam′, ′Waldenbuch′.

Barzdočiai

Pamačius šias daugiametes žoles nesunku susiprasti, iš kur toks pavadinimas – ogi dėl varpas puošiančių šeriuotų žiedynkočių.

Viena greičiausiai augančių rūšių iš maždaug 120 – aukštieji barzdočiai, kurie, kaip galima suprasti, išsiskiria dar ir įspūdingu ūgiu. Tik pasodinkite saulėtoje vietoje ir, esant palankioms augimo sąlygoms, barzdotis gana greitai išstyps iki 2,5 m aukščio ir suformuos tankius tiesius iki 60 cm skersmens kupstus.

Rudenį pilkšvai žali barzdočių lapai nusidažo tamsiai oranžine spalva, o varpos, buvusios rausvos, priešingai – išbąla.

Tai gana atsparus šalčiams augalas, tolerantiškas patiems įvairiausiems dirvožemiams ir drėgmės lygiui, tik štai šešėlio nepakęs.

Dauginami barzdočiai arba kupsto dalijimu pavasarį, arba sėklomis. Žydi vasarai baigiantis.

Prieš žiemą arba balandį juos reikia nupjauti.

Mėlitai

Šių varpinių žolių gimtosios vietos – Vakarų Europoje ir Azijoje, kur jų auga daugiau kaip 25 rūšys.

Tankų kupstą formuojantys mėlitai mielai naudojami kraštovaizdžio dizaine, tačiau tinka tam tik kelios rūšys – melsvieji, rudeniniai (gerokai rečiau), Sesleria nitida ir tamsiažiedžiai mėlitai Sesleria heufleriana.

Visi šie mėlitai skiriasi lapų ir žiedynų dydžiu bei spalvomis, tačiau visi yra savaip gražūs.

Pavyzdžiui, melsvieji mėlitai pavasarį labai anksti pradeda leisti stiebus, anksti suformuoja neaukštus (20–40 cm) pilkšvai melsvų vos 4 mm pločio lapų kerelius. O prasidėjus vasarai jie jau džiugina mažytėmis šviesiomis pūkuotomis varpomis, iškilusiomis ant plonyčių stiebelių tik šiek tiek aukščiau kupsto. Jų žiedynai 1 cm dydžio, ovalūs, tankūs ir malonūs pažiūrėti.

Mėlitai gana atsparūs šalčiui, nereikalingi derlingos žemės ir gali augti šešėlyje (nors saulėtoje jų lapai bus ryškesni, efektingesni), nėra puolami ligų nei kenkėjų. Laistyti šiuos augalus reikia retai ir visai nereikia tręšti. Dauginti galima sėklomis arba kupstų dalijimu. Pastarasis būdas patogesnis dar ir tuo, kad mėlitams dalijimo procedūrą iš šiaip būtina atlikti kas 4 metus.

Kiškiagrikiai

Artimiausi viksvų giminaičiai mažai kuo nuo jų skiriasi.

Kai kurių rūšių kiškiagrikiai – su plačiais lapais ir ažūrinėmis žiedynų šluotelėmis – labai dekoratyvūs, ypač kai subrandina sėklas. Be to, puikiai tinka soduose kaip greitai auganti „kiliminė“ kultūra.

Tokios yra miškinės viksvos – visžalės daugiametės žolės, galinčios būti visokiausių spalvų lapais. Blakstienotosios viksvos turi ilgus plokščius ir siaurus bei smailius lapus, suformuojančius per sezoną sklandžiai spalvą keičiantį kerą, o baltosios viksvos ankstyvą vasarą pražysta efektingomis sniego baltumo šluotelėmis.

Sodinami kiškiagrikiai drėgnose vietose daliniame šešėlyje arba atviruose akmeninguose plotuose – tai priklauso nuo rūšies. Dauginami sėklomis ir kupsto dalijimu.

Populiariausios veislės – ′Aurea′, ′Hohe Tatra′, ′Marginata′, ′Tauernpass′, ′Waldler′, ′Aureovariegata′, ′Schneehaschen′, ′Snowbird′.

Ritininės imperatos

Kilusioms iš Azijos subtropikų, šioms žolėms negresia likti nepastebėtomis bet kokiame gėlyne: imperatos visada bus ryškus akcentas. Mat dekoratyviais tikslais auginama praktiškai tik viena ritininių imperatų veislė – ′Red Baron′, kurių siauri lapeliai iš pradžių dygsta žali, bet nuo vasaros vidurio smailūs jų galiukai ima sparčiai raudonuoti kol galiausiai nusidažo sodria vyno spalva.

Tokio kupsto fone purios sidabrinės imperatų varpos atrodo ypač grakščios.

Nors iš toli atkeliavusios, šios žolės visai neblogai prisitaikė prie mūsų klimato ir puikiai pakelia net rūsčias žiemas. Todėl ne tik sparčiai plečiasi (ypač gausiai laistomos, esant geram drenažui ir augdamos atviroje, šiltoje, saulėtoje vietoje), bet ir aktyviai užgožia kitokią augmeniją.

Dauginamos imperatos ankstyvą pavasarį šakniastiebių dalimis.

Kanariniai strypainiai

Dar vadinami šilkine žole, šie daugiamečiai žoliniai augalai su 2 m siekiančiais stiebais, šiurkščiais lapais ir šluoteles primenančiomis varpomis visiems pasirodys matyti. Nors kraštovaizdžio dizaine naudojamos išskirtinai margalapės rūšys – su išilginiais baltais, kreminiais ar net rausvais lapų dryžiais arba pakraščiais. Tokios, kaip nendriniai dryžučiai.

Šių augalų įvairovė ryškiausiai atsiskleidžia jiems augant derlingoje, pakankamai drėgnoje žemėje ir vėsiame klimate. Tačiau net ir atšiauresnėmis sąlygomis per sausrą strypainiai nepražus. Jie sparčiai auga, yra lengvai dauginami kupsto dalijimu, atauga nukirpti, žiemas ištveria neuždengti, nelinkę sirgti ir netraukia vabzdžių.

O dar jie puikiausiai sutvirtina šlaitus, gerina dirvožemio derlingumą bei struktūrą, padeda nusausinti užlietas teritorijas.

Vienintelė galima problema – strypainių agresyvumas: plisdami jie išstumia kitas arčiausiai augančias kultūras. Todėl vertėtų iškart užtverti strypainiams kelią apvadais arba sodinti juos tose vietose, kur nieko daugiau įkurdinti neketinate. Pavyzdžiui, kitapus tvoros.

Populiariausios veislės – ′Feesey′, ′Elegantissima′, ′Luteopicta′, ′Tricolor′, ′Picta′, ′Woods Dwarf′.

Smiltyninės rugiaveidės

Tai tikros „šiaurietės“, natūraliai augančios Skandinavijoje ir šiaurinėje Europoje, tad ir būdas rugiaveidžių šiaurietiškas: pakenčia net patį skurdžiausią dirvožemį (dėl to dažnai naudojamos smėlynams sutvirtinti), labai sparčiai auga, vegetacijos metu nereaguoja į temperatūros ir drėgmės svyravimus, lengvai dauginasi kupsto dalijimu, be problemų žiemoja ir neuždengtos.

Šios daugiametės žolės standžiais melsvais lapais turi šliaužiančius požeminius ūglius, formuojančius tankią velėną. Smiltyninių rugiaveidžių aukštis, priklausomai nuo formos, gali varijuoti nuo 50 cm iki 150 cm. Kai žydi, išleidžia stambias purias varpas.

Nendriniai arundai

Dideliems plotams pagyvinti tiks ir šie milžinai, išsiskiriantys augimo greičiu.

Daugiametės žolės su kietu tuščiaviduriu stiebu ir siaurais ilgais kaspinus primenančiais lapais gali iššauti ir į 5 m aukštį (tiesa, tik pačiuose piečiausiuose kraštuose, kur nebūna šalčio). Ir sukrauna tokio pat įspūdingo dydžio žiedus – tankios purios šluotelės, pasirodančios vasarai baigiantis, gali būti 30–70 cm ilgio.

Nendriniai arundai geriausiai vystosi atvirose saulėtose vietovėse su puriu smėlingu arba durpiniu dirvožemiu, o vandens telkinio krantas jiems tiesiog idealūs namai.

Prieš žiemą arundus reikia nupjauti ir uždangti. Arba iškart auginti vazonuose, kurie žiemai įnešamai į patalpą.

Dauginamos varpinės žolės šakniastiebių dalimis ir atžalomis.

Dažniausiai dekoratyviniais tikslais sodinami margalapiai nendriniai arundai – tokie, kaip ′Variegata′ ir ′Versicolor′. Pirmųjų lapai nudažyti plačiomis išilginėmis baltomis juostomis, antrųjų – ryškiai salotinėmis.

    Patarimas

Iš sparčiai augančių varpinių žolynų dar galima pasisodinti skirtingų rūšių ašuočių (plunksninių, kibiųjų, kitų), vandeninių monažolių, siauralapių eraičinų, rykštinių sorų.