Sniegenos – paukščiai, kuriais „pražysta“ žiema

Atšalus orams ant medžių šakų nutupia mažyčiai paukščiai ryškiai raudona krūtine – tai sniegenos. Nuo vaikystės mums jos siejasi su žiemos šalčiais, Kalėdomis ir Naujųjų metų šventėmis, nes dažnai vaizduojamos atvirukuose ir vaikų knygose.

Žiemą dažnai jas matome, tačiau net nepagalvojame, kas jos iš tikrųjų yra ir kaip gyvena.

Ar žinote, kur sniegenos dingsta vasarą?

Lietuvoje sniegenos gyvena nuolat. Tiesa, žmonės vasarą jų nemato, todėl nuo seno mano, kad šie raudongūžiai paukščiukai atlekia iš šiaurės – paukščiui duotas sniegenos vardas vaizdžiai iliustruoja šį įsitikinimą.

O ką mes žinome apie juodagalvę sniegeną? Pabrėžti jos pavadinimą būtina, nes be šios yra ir kitų sniegenomis vadinamų paukščių, kurie (kaip pas mus perinti raudongalvė sniegena) žiemos niekada nėra matę.

Sniegenos niekur neskraido

Vasarą nematome sniegenų, nes jos užsiėmę lizdų statymu ir jauniklių priežiūra, o tai reikalauja ramybės ir saugumo.

Todėl sutikti šiuos paukščius vasarą yra didelė retenybė, nors jos gyvena vos keliolikos kilometrų atstumu nuo miesto parkų ir sodų, kur mes taip dažnai jas matome žiemą.

Perėjimo metu sniegenėlės gana slapios ir tylios.

Be to, glaudžiasi mišriuose miškuose, kur gausu kadagių, eglių. Čia jos suka griozdiškus lizdus ir porą kartų per vasarą išveda po 4-5 jauniklius.

Sniegenos perimvietes kuria iki penkių metrų aukštyje, slėpdamos jas tarp tankių eglės šakų. Ši „maskuotė“ daro jas beveik nematomomis.

Skirtingai nei žiemą, kai ryškios patinų krūtinės išsiskiria snieguotų medžių šakų fone, vasarą jų blankesnės plunksnos puikiai susilieja su miško žaluma.

Savo mažylius sniegenos maitina kuo minkščiausiu maistu – įvairiais vabzdžiais, sėklelėmis.

Net ir palikę lizdą, jaunikliai ilgokai negali maitintis savarankiškai, nes jų snapai dar būna minkšti.

Uosių ar klevų sėklos, ant šakelių kabaliuojančios šermukšnių, gudobelių, šaltekšnių ar putinų uogos yra svarbiausias jų maistas.

Taigi, jei vasarą nepastebite sniegenų, tai nereiškia, kad jų nėra.

Jos tiesiog, kaip tikros maskuotės meistrės, slepiasi žaliuose, atokiuose miško kampeliuose, kur jaučiasi visiškai saugios.

Žiemą sniegenos gyvena miestuose

Miesto, sodo ar parko medžiuose juodgalves sniegenas galima išvysti jau antroje rudens pusėje. Kol medžiai su lapais, jas išduoda tylus, bet ramią dieną tolokai girdimas melodingas švilpsėjimas, kurį gali pamėgdžioti netgi visiškai klausos neturintis stebėtojas.

Šalnoms pakandus lapus, sniegenos tampa pastebimos iš tolo, ypač patinėliai, kurių pilvinė kūno pusė gražiai raudona, o juoda kepurėlė, tokios pat spalvos sparno plunksnos bei uodega dar labiau paryškina tą raudonumą.

Vasarą sniegenos mėgsta leisti laiką miškuose, kur kuria lizdus ir augina palikuonis. Tačiau atėjus šaltajam sezonui ir dingo įprastas maistas, jos keliasi arčiau žmonių – į sodus, parkus ir miesto skverus. Taip nutinka todėl, kad žiemą jos nebeįstengia rasti maisto gamtoje, o šalia žmonių visada gausu maisto.
Sniegenų mitybos pagrindą sudaro sėklos, medžių pumpurai ir uogos, tokios kaip gudobelė – todėl jas dažnai galima pamatyti sėdinčias ant šių medžių šakų. Įdomu, kad jos nevalgo uogų minkštimo, o tik išskelia sėklas, palikdamos visą kitą.

Pavasariop sniegenėlės ima laupyti klevų, vyšnių, slyvų pumpurus ar blindžių žirginiukus.

Beje, dėl pomėgio skabyti vaismedžių pumpurus sniegenos kai kur nemėgiamos. Žinia, kai savo sode aptinki, jog visi žiediniai vyšnių pumpurėliai nugnaibyti nuo šakučių, gali pakeisti požiūrį į šį paukštį. Žiemavietėse Anglijoje, kurias pasiekia ir mūsų paukščiai, jos padaro daug žalos sodams, tad ilgus metus jos netgi buvo aktyviai naikinamos.

Vasarą miško tankūs lapai slepia sniegenas nuo svetimų akių. Tačiau žiemą, prieš nušalusias šakas ir baltą sniegą, jų ryškios plunksnos matomos iš toli.

Ypač išsiskiria patinai su jų raudonomis krūtinėmis, todėl sniegenos tapo tikromis žiemos peizažų simboliais.

Sniegenos spalva priklauso nuo lyties

Kalbant apie ryškią plunksną – ji ne visoms sniegenoms būdinga.

Sniegenų patinai išsiskiria ryškiai raudona krūtine, juoda „kepurėle“ ant galvos ir mėlynu atspalviu ant sparnų. Jų nugara ir pečiai pilki, o juosmuo ir uodegos apačia balti, kas sukuria kontrastingą išvaizdą.

Tuo tarpu patelės atrodo kukliau: vietoj ryškios krūtinės jos turi pilkai rudą plunksną, o nugara – rudai pilką.
Jaunos sniegenos atrodo visai kitaip. Jų spalva daugiausia ruda, ir jos neturi charakteringos juodos „kepurėlės“.

Išvaizda ir dydžiu jos labiau primena zyles nei suaugusias sniegenas.

Įdomu, kad iš dešimties ornitologų išskiriamų sniegenų porūšių tik juodagalvių sniegenų patinai (Pyrrhula pyrrhula) turi ryškų spalvinį apdarą – jie tapo naujametinių atvirukų ir žiemos peizažų simboliu.

Sniegenos moka mėgdžioti – tai lietuviškos papūgos

Dar didesnė staigmena daugeliui žmonių bus tai, kad sniegenos sugeba kartoti garsus, kaip papūgos.

Jei išgirsite „pipsinčias“ sniegenas, žinokite, kad tai – ne giesmė, o tik bendravimo signalas, savotiška sąšauka visam pulkeliui.

O štai pavasarinė giesmė nors tyli, bet tikrai melodinga.
Sniegenos gali atkurti ne tik žinomus garsus, bet ir imituoti kitus. Pavyzdžiui, patelės lengvai imituoja varnų karkaliojimus, o nelaisvėje šie paukščiai išmokdavo čiulbėti arba netgi mėgdžioti kanarėlių giesmes.

Gebėjimas atkartoti melodijas buvo labai vertinamas, ir apmokytą paukštį buvo galima parduoti už didelius pinigus.
Šiandien sniegenos labai retai laikomos kaip dekoratyviniai paukščiai, ir jų gebėjimas kartoti garsus praktiškai nebekultivuojamas.

Jų prijaukinimas reikalauja ypatingo dėmesio: subalansuota mityba svarbi ne tik sveikatai, bet ir ryškios spalvos išsaugojimui. Tinkamomis sąlygomis sniegenos gali gyventi iki 15 metų ir išlikti žaviais žmonių kompanionais.

Patelės sniegenos svarbesnės už patinus

Sniegenų šeima turi unikalių ypatybių.

Patelės, kaip taisyklė, būna didesnės ir stipresnės už patinus, ir jos vaidina pagrindinį vaidmenį rūpinantis palikuoniais.

Be to, esant maisto trūkumui, patelės sulesa pačius skaniausius maisto produktus, palikdamos patinams tik likučius.
Patelė deda 4–6 kiaušinius, ir visa savo jėgas skiria maisto paieškai jaunikliams, kurie nuolat reikalauja maitinimo.

Tuo metu patinas atlieka stebėtojo vaidmenį, saugodamas lizdą ir apsaugodamas jį nuo pavojų. Po dviejų savaičių jaunikliai pradeda mokytis skristi, o po mėnesio tampa visiškai nepriklausomi.

    Įdomūs faktai apie sniegenas

Sniegenos yra gana plačiai paplitę paukščiai visame pasaulyje. Jų paplitimo arealas tęsiasi nuo Airijos iki šiaurinės Europos, Azijos ir Japonijos.

Sniegenos yra monogamiški paukščiai. Sudarę porą paukšteliai kartu išlieka kelis veisimosi sezonus.

XVI amžiuje Anglijos karlius Henrikas VIII pasmerkė sniegenas už jų „nusikalstamus išpuolius“ prieš vaismedžius, o parlamento aktas paskelbė, kad už kiekvieną sugautą ir nužudytą sniegeną bus mokamas vienas centas.

Vienu metu buvo populiaru laikyti sniegenas narvelyje dėl jų melodingos, tylios ir švilpimą primenančios giesmės.

Sniegenos turi vadinamus maisto maišelius, esančius jų burnos dugne. Todėl vienos kelionės metu jos gali parnešti daugiau maisto jaunikliams.

Dauguma sniegenų porų per metus užaugina dvi jauniklių vadas, kartais net tris.