Kultūra

Šarūnas Banevičius: „Noriu nusikratyti komiko kaukės“

Juozo Miltinio dramos teatro naujas veidas – aktorius Šarūnas BANEVIČIUS žiūrovams puikiai pažįstamas iš „Dviračio žinių“, įvairių šou projektų ir serialų. Tačiau aktorius prisipažįsta niekada nesijautęs savo vietoje komedijos scenoje, nors būtent juokingi vaidmenys jį lydėjo didžiąją karjeros dalį.

Dabar, po daugybės metų televizijoje, komerciniame teatre ir savarankiškų kūrybinių paieškų, jis žengia į naują etapą – prisijungia prie Juozo Miltinio dramos teatro trupės. Ar tai pagaliau bus vieta, kurią galės vadinti namais?

– Kaip visad, susipažinimas su aktoriumi veda per istoriją, kaip jis atrado teatrą. Koks buvo momentas, kai suvokėte, kad jūsų kelias – teatre?

– Kad mano vieta teatre, suvokiau dar būdamas keturiolikos.

Mane reikėdavo kažkur padėti, o kur padėdavo, visad būdavo blogai.

Teatras buvo ta vieta, kurioje suvokiau, kad tai, ką aš darau, nėra blogai.

Kalbu apie Kauno vaikų ir jaunimo teatrą „Vilkolakis“, kurį pradėjau lankyti sulaukęs dvylikos metų.

– O kokia buvo jūsų studijų patirtis?

– Tai buvo labai įdomūs metai. Turėjau puikų pasirengimą „Vilkolakio“ teatre, ten dirbo stiprūs dėstytojai, įdiegę ne tiek teatro ABC, o visų pirma meilę pačiam teatrui.

Mums buvo įskiepyta, kad reikia mylėti ne save teatre, o teatrą savyje.

Atėjęs į akademiją svarsčiau, kas manęs laukia, o iš tiesų nelaukė nieko. Jaučiau, kad akademija nepranoko anksčiau baigtos mokyklos.

ORGANIZATORIŲ nuotr.
ORGANIZATORIŲ nuotr.

Mūsų kursas buvo toks… įdomus. Tais metais akademija pradėjo rinkti eksperimentinius kursus – mūsiškis vadinosi „aktorius-renginių vedėjas“. Turėjom Valinskų pravardę – niekas į mus rimtai nežiūrėjo. Tai žeidė. Dabar skirtis tarp teatro ir televizijos mažesnė – visi suprantame, kad reikia kažkaip užsidirbti – tačiau tada tarp šių sričių buvo didelis konfliktas: jei nueini į televiziją, esi vienoks, jei ne – kitoks. Labai kračiausi to šou veido.

– Kokie dėstytojai ir patirtys formavo jus kaip aktorių?

– Mūsų kurso vadovas buvo Vytautas Kernagis, deja, daug laiko su juo praleisti neteko – kursą jis rinko jau sirgdamas.

Visgi turėjome gražių pokalbių, iki šiol juos atsimenu.

Vėliau su mumis dirbo Vladas Bagdonas, Marius Jampolskis, Saulius Bareikis, Cezaris Graužinis – kas norėjo, tas bandė kažką su mumis daryti, bet niekam nebuvome įdomūs.

– Žvelgiant į jūsų karjerą, joje daug komedinių vaidmenų. O koks buvote akademijoje? Klasės klounas, rimtuolis, o gal filosofas?

– Buvau filosofas, kursiokai į mane žiūrėdavo kaip į susimąsčiusį, pasipūtusį, nors nesu nei pasipūtęs, nei susimąstęs – mano tiesiog veidas toks.

Atvirai sakant, buvau nusivylęs akademijos lygiu – gal dėl to mano povyza buvo tokia.

– Kaip prasidėjo jūsų, kaip aktoriaus, kelias?

– Vieną dieną mums pranešė, kad artėja renginių vedėjų egzaminas.

Buvome sutrikę – juk nieko apie tai nesimokėme. Bet kažkaip savarankiškai per savaitę jam pasiruošėme.

O į egzaminą atėjo visa televizijos šou kompanija – Haroldas Mackevičius, Vytautas Šerėnas ir kiti. Jie pažiūrėjo tą siaubingą egzaminą ir išsirinko aktorius, kuriuos kvies filmuotis.

Dirbome „Dviračio žiniose“, o prieš tai, specialiai dėl mūsų, buvo sukurta laida „Šou biznio šou“, kuri egzistavo gal metus. Joje buvome aš, Mantas Stonkus, Aistė Lasytė ir dar keli aktoriai. Taip ir pasilikome televizijoje.

– Ar yra koks nors vaidmens tipas, kuriam jaučiate trauką, smalsumą? Galbūt kažkas, ką pasiseka vaidinti gan dažnai, o gal kaip tik – vaidmuo, kuriam jūsų režisieriai nesirenka?

– Akademijoje man labai patikdavo vaidinti tragikomiškus veikėjus, tokių vaidmenų daug gaudavau.

Kai pradėjau dirbti televizijoje, pradėjau vaidinti „geriečius“, pozityvius veikėjus, o štai dabar kažkodėl gaunu vien marozus… Gal vėl veikia mano veidas. Manau, esu tragikomiškas aktorius. Prajuokinti žmones man lengva, bet pravirkdyti, sujaudinti, kažką pakeisti žmoguje gerokai įdomiau. Noriu nusikratyti komiko kaukės.

– Vienas įdomesnių jūsų kūrybinio kelio posūkių – muzikali tragikomedija „Dar vienas Džokeris“. Kas įkvėpė sukurti šią istoriją?

– Šis spektaklis atsirado iš noro kurti, kuo nors užsiimti.

Buvau taip pervargęs, kad turėjau metams pasitraukti iš rinkos, o kai grįžau, niekam nebebuvau įdomus – nebegaudavau jokių darbo pasiūlymų.

Tuo metu laiką leisdavau ant tokio lofto, kuriame repetuodavo muzikantai, stogo.

Taip susipažinau su grupės „Petunija“ atlikėju Kęstučiu Vaitkevičiumi.

Vieną kartą jam pamelavau, paklausiau, ar šis norėtų sukurti muziką mano monospektakliui. Jis sutiko, o aš neturėjau jokio teksto – per vakarą parašiau vieną sceną ir atnešiau jam. Sakau, kad turiu parašęs pjesę, čia tik gabaliukas. Jis man atsiuntė muziką ir prasidėjo kūrybinis procesas.

Kad tai bus „Dar vienas Džokeris“, supratome tik savaitė prieš premjerą.

ORGANIZATORIŲ nuotr.
ORGANIZATORIŲ nuotr.

Tai turėjo būti spektaklis apie mane, mano išpažintis, tačiau ilgainiui suvokėme, kad tai spektaklis apie priklausomybę, gilias ir sudėtingas gyvenimo temas.

Jaučiau, kad spektaklis per daug asmeniškas, panorau turėti kokią nors kaukę, kad atitolčiau nuo savęs. Tuo metu ką tik buvo išėjęs filmas „Džokeris“ su Choakinu Feniksu – suvokiau, kad tai puiki, visiems atpažįstama kaukė.

– Šiame spektaklyje esate ir režisierius, ir dramaturgas, ir aktorius. Kodėl tiek daug kūrinio kontrolės paėmėte į savo rankas?

– Manau, kad nesu nei geras dramaturgas, nei režisierius.

Neprofesionalią, kreivą, šleivą dramaturgiją gali režisuoti ir suvaidinti tik tas, kuris ją parašė. Manęs klausdavo, kodėl neduodu šio vaidmens kokiam nors jaunesniam aktoriui?

Aš negaliu, man jo gaila – šis spektaklis yra grynas vargas, man po jo suvaidinimo pagirios lieka visam mėnesiui.

Tegul aktoriai džiaugiasi gyvenimu – aš atkentėsiu.

Dabar laukia spektaklio rodymas ir iškart gyvenime prasideda chaosas – tarsi Džokeris jį pritrauktų.

– O kaip susidomėjote dramaturgija, kas paskatino rašyti?

– Mama. Rašymas visada buvo mano išsigelbėjimas.

Mano mama kas vakarą grįždavo iš darbo ir atsinešdavo įvairių sutrumpintų pasakų versijų. Kiekvieną vakarą, prieš einant miegoti, ji man perskaitydavo vis naują istoriją.

Istorijų pasakojimas man buvo savotiškas pabėgimas – trečioje klasėje netgi esu gavęs velnių, neva ne aš parašiau tekstą.

– Kokių dramaturgijos darbų dar esate sukūręs? Kokios temos, žanrai, formos jus domina?

– Dabar parašiau pirmą pjesę vaikams, kurią šiuo metu režisuoju teatre „Pradžia“.

Žmonės sako, kad turiu intuiciją kalbėti vaikams, gal dėl to, kad pats esu vaikas, taip ir neužaugau. Esu parašęs daug komercinių pjesių, bet nesu nei komedijų aktorius, nei rašytojas, tiesiog aplinkybės priverčia tuo užsiimti. Jei rašyčiau vien tai, ką noriu, tai būtų tragikomedijos.

– Esate vaidinęs tiek teatre, tiek kine, televizijos serialuose ir laidose, savo kuriamuose „YouTube“ projektuose – ar yra vieta, kurioje sakytumėte, kad yra jūsų širdis ir namai, ar esate linkęs įvairius aktorystės formatus laikyti vienodai svarbiais savo gyvenime?

– Tikrai nelaikau visų aktorinių formatų lygiais.

Esu teatro aktorius, visada kračiausi televizijos ir šou, bet ko krataisi, tą ir gauni.

Aš gavau su kaupu.

„Man „TV manijos“ vadas Saulius Urbonavičius-Samas yra pasakęs, kad esu kaip musė, kuri trankosi į stiklą. Faina musė, bet neturinti savo namų.“

Š. Banevičius

Labai daug laiko praleidau komerciniame komedijos teatre „Domino“, bet niekada nesijaučiau, kad ten mano scena, kaip ir minėjau, nesijaučiu, kad esu komikas.

Nesigailiu šių patirčių, bet jaučiu, kad esu dramos aktorius, manau, kad atėjo laikas, kai galiu eiti į dramos teatrą. Kaip ir gyvenime – turi pereiti daug komedijos, kad galėtum įsileisti į save dramą.

– Ar yra koks nors vaidmuo, kurį išvydote scenoje ir iškart ėmėte pavydėti, kad tai ne jūs esate to aktoriaus vietoje?

– Retai lankausi teatre, man jame skauda galvą – daug labiau mėgstu kiną.

Teatre kankinuosi, nes jame visad esama paklaidos – esi priklausomas nuo aktorių nuotaikos, publikos nusiteikimo, yra labai daug aspektų, kurie lemia rodymo patirtį.

Kinas yra matematika – kas į jį sudėta, to nebepakeisi – rezultatas, net ir blogas, kine manęs nevargina.

O teatre man skauda galvą, darosi bloga, kartais noriu užlipt ant scenos ir nuversti tą aktorių nuo jos (juokiasi).

ORGANIZATORIŲ nuotr.
ORGANIZATORIŲ nuotr.

– Vadinasi, norisi vaidinti visus vaidmenis?

– Taip, aš pavydus žmogus!

– Kokie menai formuoja jus – tiek kaip asmenybę, tiek kaip aktorių? Kokia literatūra, kinu, teatru, muzika gyvenate? O gal laisvalaikį skiriate kitoms veikloms ir meną paliekate scenoje?

– Viskas, kas vyksta ekrane, man labai patinka.

Su teatru sudėtinga – jei kas ne taip, iškart įsijungia profesinis, kritiškas žvilgsnis.

Esu absoliutus melomanas – muzika mano gyvenime skamba nuolatos, negaliu būti tyloje. Mėgstu seną vokišką elektroniką, nemėgstu tik popso.

Mano dėdė buvo muzikologas, buvo tokia laida „Kaukodromas“, joje jis vedė dalį apie muziką.

Tuo metu jis buvo vienintelis žmogus, kuris atnešdavo kokios nors informacijos apie užsienio muziką.

Užaugau tarp plokštelių, kasečių, įvairiausių kitų formatų muzikos.

Muzika mane formuoja – ar rašau pjesę, ar mokausi tekstą, turiu ją girdėti, reikia, kad būtų tos keturios ketvirtinės (juokiasi).

– Pirmą kartą dirbsite valstybiniame teatre kaip etatinis aktorius. Kaip jaučiatės, kokių lūkesčių, svajonių, tikslų turite?

– Man „TV manijos“ vadas Saulius Urbonavičius-Samas yra pasakęs, kad esu kaip musė, kuri trankosi į stiklą.

Faina musė, bet neturinti savo namų.

Daug kas man bandė sukurti namus, bet niekur nesijausdavau savo vietoje. Visad maniau, kad teatras mano namai, tad mano lūkestis yra pagaliau juos turėti.

Namuose žmogus pailsi, jaučia saugumą, pastovumą, manau, to labiausiai ir trūksta mano gyvenime. Tikiuosi sukurti savo vaidmenį, surasti savo režisierių ir partnerį, su kuriuo bus gera būti scenoje. Tikiu, kad mane nustebinti dabar jau gali tik teatras.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *