Prieš ekonominį bizūną – vieningu ryžtu

Lietuvai 1990 metų kovo 11-ąją paskelbus apie atkurtą nepriklausomybę, atsako ilgai laukti neteko. Iš Sovietų Sąjungos gniaužtų ištrūkusiai valstybei smogta ekonomine blokada.

Tai buvo vienas galingiausių sovietinių ginklų, nukreiptų prieš Lietuvos laisvės siekį. Vis dėlto net ir patyrusi didžiulius nuostolius, nepriteklius, šalis atsilaikė ir, kaip teigia istorikai, gavo pirmąsias neįkainojamas pamokas, kaip dirbti rinkos ekonomikos sąlygomis.

Bausmė už nepaklusnumą

Tuometis Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas 1990 metų balandžio 13 dieną Lietuvai iškėlė ultimatumą: atšaukti visus priimtus įstatymus ir sugrįžti į tokią padėtį, kokia buvo 1990 metų kovo 10-ąją.

Lietuviams nepaklusus, griebtasi skausmingiausios, kaip tikėjo Maskva, bausmės.

Sovietų prieš Lietuvą nukreipta ekonominė blokada truko 75 dienas – nuo 1990 metų balandžio 18-osios iki liepos 1-osios.

Tuo laiku blokuoti geležinkelių ir jūrų keliai, Lietuvos sienos, trikdomas svarbių žaliavų ir prekių tiekimas, finansiniai atsiskaitymai. Smuko gamybos lygis.

Labiausiai kliuvo pramonei, transportui, nes negauta reikiamo kiekio naftos produktų, metalo, medienos ir pan.

Sunkumai užgulė ir gyventojų pečius: daug jų neteko darbo, prekės brango, ir taip niekada nebūdavusios gausios parduotuvių lentynos dar labiau ištuštėjo.

Nepaisant užgriuvusio nepritekliaus, niekas nepalaužė lietuvių ryžto būti nepriklausomos valstybės piliečiais.

O ekonominės „drausminimo“ priemonės galiausiai atsigręžė prieš pačią Sovietų Sąjungą – jai pačiai pradėjo trūkti Lietuvoje gamintų prekių.

Pirmos nerimo dienos

Pasklaidžius to meto Panevėžio laikraštį, akivaizdu, jog miestui teko per labai trumpą laiką išspręsti aibę problemų, kad įmonės ir gyventojai kuo mažiau pajustų ekonominės blokados pasekmes. Lengva nebuvo, tačiau stiprybės teikė bendras tikėjimas: nors sąlygos sunkėja, dėl laisvės ištversime viską.

1990 metų balandžio 18-ąją – pirmąją blokados savaitę – „Panevėžio tiesa“ ramino gyventojus, kad naftos produktų mieste turima pakankamai.

Mat kitą rytą po M. Gorbačiovo paskelbto ultimatumo prie visų vietos degalinių nusidriekė ilgiausios eilės – miestelėnai skubėjo apsirūpinti benzinu.

Laikraščio duomenimis, vien balandžio 14–16 dienomis parduota 333 000 litrų benzino, arba 119 000 litrų daugiau nei anksčiau per tokį patį laiką.

Todėl nuo balandžio 18-osios įsigaliojo ribojimas – į baką leista pilti tik 40 litrų.

Tiesa, tuo laiku limito prireikė ne dėl degalų stokos, o saugumo sumetimais – kad gyventojų kanistruose kaupiamos benzino atsargos neįsipliekstų.

Tačiau jau po dešimties dienų spauda paskelbė apie įvestą degalų normą: 30 litrų benzino kiekvienam vairuotojui per mėnesį.

Tuomečio Statistikos departamento duomenimis, 1990 metų gegužės 14 dieną šalies ūkis buvo patyręs 36,6 mln. rublių nuostolių. Iš jų negauta pelno daugiau nei už 30 mln. rublių, nepagaminta produkcijos, neatlikta darbų už 150,3 mln. rublių. Pramonės, statybos ir transporto šakose priverstinai nedirbo 10 576 žmonių, žemės ūkio įmonėse pagrindinio darbo neturėjo 9 278 vairuotojų bei mechanizatorių.

Normavo net apatinius

Netrukus visoje šalyje teko įvesti analogiškus ribojimus ir kitoms prekėms. Gyventojams viską šluojant iš parduotuvių lentynų, nustatyti limitai vienam pirkėjui.

„Nuo balandžio 24 dienos vienas pirkėjas turi teisę pirkti 2 pakelius margarino, 2 – taukų, 1 kg druskos, 1 kg makaronų, 2 dėžutes žuvies konservų, 1 butelį aliejaus“, – rašyta tuomečiame miesto laikraštyje.

Normuotos ir pramoninės prekės, pradedant buitiniais elektros prietaisais, dažais, indais, antklodėmis ir baigiant medvilniniu apatiniu trikotažu.

Penkioliktąją blokados dieną sužinota, kad šilumininkai karštą vandenį miestui galės tiekti tik iki gegužės 20-osios – tiek tuo laiku turėta kuro. Vėliau įgusta atsargas pildyti pačiais įvairiausiais būdais.

Pavyzdžiui, įsibėgėjus blokadai, buvusios miesto sąjunginio pavaldumo įmonės įpareigotos parūpinti mazuto kitiems.

Iš to meto publikacijų miesto laikraštyje žinome, jog į Panevėžio geležinkelio stotį iš Sovietų Sąjungos turėjo atriedėti 20 cisternų sąstatas su 1 200 tonų mazuto – juo pasirūpino „Auridos“ gamybinio susivienijimo administracija.

Šis mazutas turėjo būti perduotas šilumos tinklams, kad pramonės įmonės – visų pirma maisto – neliktų be technologinių garų.

Kaip sąjunginio pavaldumo įmonė, „Aurida“ tiekė produkciją maždaug 800 gamyklų. Jai sustojus, Lietuvą baudusioje Sovietų Sąjungoje be darbo būtų likę apie 300 000 žmonių.

Tad pagrindiniai partneriai stengėsi ne vien morališkai palaikyti lietuvių laisvės siekį, bet ir kaip galėdami pagelbėti – žaliavomis, kuru.

Vis dėlto daliai įmonių, susidūrus su ekonominės blokados iššūkiais, teko imtis netradicinių sprendimų – tarkime, trūkstant kai kurių produktų konditerijos gaminiams, daryti asortimento pokyčius.

Pas ligonius – su dešimčia litrų benzino

Apie visas šias permainas rašiusią miesto spaudą slėgė savi sunkumai.

Tuo laiku itin trūko laikraštinio popieriaus. Jau blokados pradžioje laikraščiai suplonėjo ir nebebuvo leidžiama penktadieniais, o baigiantis birželiui „Panevėžio tiesa“ teišeidavo dukart per savaitę.

Tačiau bene labiausiai iš blokados sunkmečio įsiminė degalų stoka.

Dėl jos prireikė koreguoti ir autobusų grafikus (iki maždaug birželio vidurio buvo atšaukti daugiau nei 27 000 reisų).

Vienam miesto greitosios automobiliui 12 valandų darbui buvo skiriama 10 litrų benzino. Taupant pristabdytas net psichikos ligomis sergančių ligonių gabenimas į Rokiškio psichiatrijos ligoninę – jiems gydymas teiktas Panevėžyje.

Miesto komunalinis ūkis blokados sąlygomis taip pat gaudavo minimalų benzino kiekį, tad ne tik rečiau būdavo išvežamos šiukšlės.

„Labai mažus kiekius kuro skiriame būtiniausiems miesto tvarkymo darbams, todėl panevėžiečiai, be abejo, jau pastebėjo, jog iki šiol nuo suvešėjusių vandens žolių neišvalyta Nevėžio senvagė, kad nebe tokios švarios kai kurios gatvės ir aikštės, kad remonto prašosi kai kurių gatvių danga ir šaligatviai“, – rašyta „Panevėžio tiesioje“.

„Visi buvo už Panevėžį, už Lietuvą, už nepriklausomybę. Ir tas žmonių susitelkimas buvo milžiniškas.“

E. Žukauskas

„Nesinervinkit – turime visko“

Panevėžio savivaldybėje 1990-aisiais įkurta Antiblokadinė komisija.

Jos nariais buvo gyvybiškai svarbių įmonių ir įstaigų vadovai, vietos spaudos bei radijo atstovai.

Jau pirmajame komisijos posėdyje stengtasis susumuoti, kiek ko turima mieste ir kuriam laikui užteks.

Egidijus Žukauskas – dabar Panevėžio miesto dailės galerijos direktorius, o tais laikais ėjęs vicemero pareigas – kaip tik turėjo reikiamos patirties tapti Antiblokadinės komisijos pirmininku: nuo 1987 metų kovo dirbo „Panevėžio stiklo“ fabrike vyriausiuoju inžinieriumi-pirmuoju direktoriaus pavaduotoju.

Vicemeru, atsakingu už ekonomiką, tarptautinius ryšius, ekologiją, prekybą, jis buvo išrinktas prieš pat blokadą.

Pasak E. Žukausko, Antiblokadinė komisija į posėdžius rinkdavosi kartą per savaitę, o prireikus ir dažniau.

Juose dalyvaudavo įvairaus pavaldumo įmonių vadovai – savivaldybės, respublikinės, sąjunginės (tokios tuo laiku buvo Linų kombinatas, Autokompresorių gamykla, taip pat „Ekranas“).

„Aptardavome pačius svarbiausius klausimus – miesto aprūpinimą elektra, šiluma, dujomis, vandeniu, maistu“, – pasakoja E. Žukauskas.

Būdavo stebima, kiek ir kokių atsargų turima, kokią produkciją galima išmainyti ir ką už tai parvežti Panevėžiui bei pan.

„Veikė įvairiausios barterinių mainų schemos, – pamena buvęs Panevėžio vicemeras. – Žavėjausi įmonių vadovais, nes prireikdavo net kelių mainų, kol gaudavo norimą dalyką. Išmainydavo į kažką, o tą kažką – į dar kitą.“

Anot E. Žukausko, kad ir dujos – be jų būtų sustojęs gyvenimas ne tik panevėžiečių būstuose, bet ir pramonės įmonėse.

„Stiklo fabrikas ir „Ekranas“ iš karto būtų sustoję, – neabejoja pašnekovas. – Užšalus stiklo lydymo krosnims, nuostoliai būtų buvę didžiuliai – dešimtys milijonų tuometinių rublių.“

Miesto kuro bazės generalinis direktorius Petras Židonis išnaudojo visus įmanomus ryšius, kad taip nenutiktų.

„Sakydavo, nesinervinkit – turime ir dyzelino, ir benzino, krosnių kuro, ir mazuto“, – su šypsena pasakoja E. Žukauskas.

Buvusio Antiblokadinės komisijos pirmininko teigimu, tokia įmonių, įstaigų vadovų ir kolektyvų vienybė džiugino ir teikė stiprybės.

„Visi buvo už Panevėžį, už Lietuvą, už nepriklausomybę. Ir tas žmonių susitelkimas buvo milžiniškas“, – prisimena jis.

Susitelkimo dvasia

„Manau, Panevėžys buvo vienas tų miestų, kurie gerai tvarkėsi dėl to, kad buvo vieningumas“, – įsitikinęs E. Žukauskas.

Nors buvo nepaprastai sunku, tačiau nei įmonės, nei miestelėnai blokados pasekmių taip skaudžiai, kaip svajojo sovietai, nepajuto.

„Tiekėjai Baltarusijoje, Ukrainoje, toje pačioje Rusijoje sąžiningai tiekė medžiagas, žaliavas, komplektuojamąsias dalis. Mūsų įmonių vadovų gebėjimai išlaikyti prekybinius ryšius irgi buvo didžiulė paspirtis“, – priduria E. Žukauskas.

Jis įsitikinęs: šis susitelkimas vėliau persikėlė ir į 1991 metų sausio įvykius.

„Mes, miesto vadovai, tada praktiškai mėnesį gyvenome Savivaldybėje. Namo pareidavome tik įsidėti maisto, kuris buvo paprastas – lašiniai, duona, nusimaudyti, pasikeisti drabužių“, – pasakoja buvęs vicemeras.

„Ta antiblokadinio susitelkimo dvasia nuėjo tolyn“, – E. Žukauskas įsitikinęs, jog ekonominis sunkmetis tik sutvirtino lietuvių pasiryžimą siekti laisvės.

„Kaip sakė Vincas Kudirka, lengva parsiduoti „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“. Tomis dienomis matėsi, kokie šie žodžiai teisingi. Ačiū Dievui, ačiū panevėžiečiams, mes atlaikėme išbandymus“, – sako pašnekovas.

Atkalbėjo gultis ant bėgių

Dar vienas ramstis blokados smaugiamai Lietuvai anuomet buvo netikėtas palaikymas iš Sovietų Sąjungos glėbyje likusių respublikų.

„Tada ir Maskvos, ir tuometinio Leningrado žmonės, jau nekalbu apie Baltarusiją, Ukrainą, Gruziją, Čečėniją, – visi buvo už Lietuvą. Stengėsi neblokuoti mums tiekimo“, – pasakoja E. Žukauskas.

O panevėžiečiai mokėdavo parodyti, kaip tą vertina.

Sykį, prisimena pašnekovas, iš Panevėžio mėsos kombinato į Maskvą ir Leningradą turėjo iškeliauti didžiulė partija produkcijos – daugiausia konservų, taip pat rūkytų mėsos gaminių.

„Darbininkų sąjunga sugalvojo gulti ant bėgių – neišleisti produkcijos, – sako E. Žukauskas. – Mes įtikinome, kad ten mus palaiko. Tas maistas buvo Maskvos ir Leningrado darbininkams, kurie mums parduodavo įvairias medžiagas, žaliavas.“

Blokados pamokos

Pasak E. Žukausko, kova už nepriklausomybę – taip pat ir ekonominę – davė svarbių pamokų. Išmokome, kaip aprūpinti kasdienai reikalingais produktais, supratome, dėl ko dirbame, sužinojome, ką gaminame ir kaip reikia pertvarkyti ekonomiką, įrengimus ir kokių ieškoti sprendimų.

„Per tą blokadą ugdėsi verslumas“, – mano pašnekovas.

E. Žukausko teigimu, juk tais laikais, kas yra rinkodara, tarptautiniai finansai, sutartys, niekas nežinojo – visi pardavimai iš esmės vyko per Maskvą. Tad blokada lietuviams padėjo mokytis, ieškoti ryšių, prekiauti.

„Mes visi kalbėjome viena gamyklininkų kalba ir tai pagelbėjo blokados metu, o šalia mokėmės prekybininkų kalbos“, – šypteli E. Žukauskas.

Anot jo, tuo laiku jau visi suprato, kad netolimoje ateityje pačios įmonės turės daug ką spręsti, savarankiškai pirkti ir parduoti, nes nuo planinės ekonomikos teks pereiti prie rinkos.

Įdomus faktas

Panevėžyje leistame Sąjūdžio laikraštyje „Laisvas žodis“ ekonominės blokados metu atsirado rubrika „Idėjų bankas“, kurioje spausdinti panevėžiečių pasiūlymai, kaip būtų galima taupyti. Tarp siūlymų buvo ir tokių: sumažėjus automobilių eismui, veikiančius šviesoforus palikti tik didžiausiose miesto sankryžose; pardavinėti 40–60 vatų galingumo elektros lemputes kaip visiškai pakankamas buičiai; naktimis laiptinėse išjungti apšvietimą; kolektyviniuose soduose išjungti elektros srovę.