Panevėžio teatro pradžia: su cenzūra, nuotykiais ir didele meile scenai
Šiandien į spektaklį einame gerai praleisti vakarą. O štai prieš daugiau nei šimtmetį Panevėžyje lietuviškas vaidinimas buvo kur kas daugiau nei pramoga: proga išgirsti gimtąją kalbą viešai, o kartais net patikrinti, kiek drąsos turi aktoriai ir kiek kantrybės – cenzoriai.
Tiesa, žiūrovai irgi turėjo savų rūpesčių: vieni po ilgos kelionės spektaklyje įmigdavo, kiti taip įsijausdavo, kad jų knarkimas tapdavo kone papildomu scenos garso efektu. Visgi už šių šypseną keliančių nutikimų slypėjo kur kas rimtesni dalykai.
Tai buvo laikas, kai lietuviškas žodis dar turėjo skintis kelią į viešumą, o teatro scena tapo viena iš vietų, kur buvo žadinama tautinė savimonė.
Panevėžio centre, Vasario 16-osios gatvėje, šiandien stūkso reto praeivio dėmesį patraukiantis pilko mūro pastatas. Ant jo fasado pritvirtinta atminimo lenta „Aido“ draugijai primena, kad ši vieta kadaise buvo susijusi su itin reikšmingu miesto kultūrinio gyvenimo tarpsniu. Šiame dar 1878 m. statytame name 1919 m. patalpas nuomojosi „Aido“ draugija – čia buvo įrengta salė su scena ir bufetas.
Tačiau draugijos, atvertusios naują Panevėžio kultūrinio gyvenimo puslapį, istorija prasidėjo gerokai anksčiau nei įsikuriant šiame pastate.
Panevėžys budo
1906 metų spalio 26 dieną Panevėžyje įkurta lietuvių dramos, muzikos ir dainos „Aido“ draugija gyvavo iki 1932 metų.
Nors nemažai apie ją rašyta, vis tiek viliamės, gal vienas kitas iš šios draugijos istorijos klodų pagaudytas faktas bus įdomus ir mūsų dienų skaitytojui.
Be to, gal primins ar mąstyti paskatins, kaip iš tikro Panevėžyje dygo pirmieji teatrinių vėjų daigai.
Konstantinas Jasiukaitis atsiminimuose rašė, kad pirmą kartą į Panevėžį atvyko 1907 metų vasarą ir čia praleido apie pusę metų.
Į šį miestą K. Jasiukaitis vėliau dar sugrįš ir paliks ryškių pėdsakų, susijusių ir su 1924 metų vasario 16-ąją pradėto leisti pirmojo Panevėžyje lietuviško laikraščio „Panevėžio balsas“ leidyba bei kitais darbais.
Jasiukaičio akimis, netgi po 1904 metų gegužės, kai buvo atgauta lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis, prabėgus dar metams kitiems lietuvybė Panevėžyje vis tiek buvusi vos vos šilta, vos gyvavusi.
Dėl to reikėjo tikrai „didelės drąsos, kad prisipažintum lietuviu ir viešai prakalbėtum lietuviškai“. Mat mieste tada gyveno daugiausia lenkų tautybės žmonių ir žodis „litvomanas“ buvo itin madingas. Lenkai taip vadino savo gimtąja kalba norėjusius kalbėti lietuvius.

Nauji kultūros vėjai
Vis dėlto kartu su XX a. pradžioje kilusiu kultūrinės dirvos įspūdingo purenimo ir naujų idėjų augimo sąjūdžiu Vilniuje, kai būrėsi įvairios visuomeninės draugijos, kai pamažu pradėjo rastis vis daugiau ir lietuviškos spaudos, aktyviau pradėjo reikštis prestižinėse svečių šalių aukštosiose ar pagal atskiras meno sritis specializuotose mokyklose išsilavinimą įgiję inteligentai.
Jų bendros ar autorinės parodos, koncertai ir literatūros vakarai, įvairių sukakčių minėjimai iš sąstingio budino visą Lietuvą.
Pamažu budo ir aktyviau krutėti pradėjo ir Panevėžio visuomeninis gyvenimas.
Pirmieji daigai
Ryškesnių kultūros daigų pamažu atlietuvėjančių panevėžiečių sąmonėje bus prisėjusi ir „Aido“ draugija.
Vėlgi – įprasta teigti, kad Panevėžyje ji gyvavo 1906–1932 metais (su pertrauka per Pirmąjį pasaulinį karą). Tokiu atveju šiemet turėtume minėti 120-ąsias „Aido“ draugijos metines. Visa tai yra gerai. Tik reikėtų nepamiršti, kad ši draugija nenukrito iš dangaus kaip koks meteoras, kad jos ištakų turėtume žvalgytis metais kitais anksčiau, nei buvo oficialiai įregistruota.
Todėl sukluskime dar prie minėtojo Konstantino Jasiukaičio minčių, kad XX a. pirmajame dešimtmetyje panevėžiečiai „spietėsi apie meno draugiją „Aidas“, įsikūrusią 1904 metais“, kad tuomet „Aidas“ nedaug gyvumo terodė. Retkarčiais suruošdavo spektaklius, ir viskas. Draugija savo buto neturėjo. Repeticijoms susirinkdavo kur pasitaikė.“
Suprantama, pati pradžia draugijai nebuvusi lengva.
Juolab inteligentų ne kažin kiek buvę Panevėžy tuomet.
Pirmąjį Jasiukaitis pamini Joną Jablonskį ir priduria, kad jis „mokytojavo mokytojų seminarijoj“ ir „viešame lietuvių gyvenime nesirodė“. Kurgi rodysis Jablonskis, jei jis po visokių tremčių Pskovan apskritai džiaugėsi gavęs mokytojo, tegul ir neetatinio, vietą Lietuvoje. Be to, kai šeimoje augo keli vaikai ir reikėjo duoną uždirbti, suprantama, kodėl buvo atsargus.
Kita, Jablonskis Panevėžyje irgi dirbo lietuvybės labui. Tik tyliai, ramiai darė tą, ką geriausiai išmanė, prie ko traukė širdis. Tai buvo slaptas lietuvių mokinių vertėjų būrelis, kurio nariai (ir įdomu – beveik visi jie tapo žinomais Lietuvos švietimo ir kultūros veikėjais) ateidavo į butą Sodų gatvėje, kad versdami kūrinius iš rusų kalbos kartu mokytųsi ir savosios.
Lietuvybės sargyboje
Kai 1908 metais prieš pradedant naujus mokslo metus J. Jablonskis rengėsi išvykti iš Panevėžio, nes gavo kiek geresnį pasiūlymą (etatinio mokytojo vietą) Breste, ką tik į Panevėžį atvykusiam ir mokytojo vietos besižvalgiusiam Matui Grigoniui prisakė budėti Panevėžio lietuvybės sargyboje.
Ir Grigonis tą priesaką garbingai vykdė – greitai tapo „Aido“ draugijos nariu. Ir ne tik.
Kai 1937 metų vasario 28 d. XII Šaulių rinktinės iniciatyva Panevėžyje minėta graži „Aido“ draugijos sukaktis, į pilnutėlę salę susirinkusiems panevėžiečiams paskaitą „Lietuviškas vakaras prieš 25 metus Panevėžy“ skaitė būtent M. Grigonis.

Pasako jo, tądien iškilmingame minėjime vaidino ir dalyvavo 11 „prieškarinių artistų“, o dar dukart tiek pakviestų sėdėjo garbingose salės vietose.
Grigonis sakė: „Kaip nežinomasis kareivis Lietuvai atkovojo laisvę, kaip nežinomasis knygnešys spaudos draudimo metu maitino lietuvius knygomis, taip ir nežinomasis artistas mėgėjas sukūrė Lietuvos teatrą.“
Nemažai M. Grigonio paskaitoje pateiktų faktų šiandien yra didžiulės vertės. Jie atspindi ir pačias „Aido“ draugijos ištakas, ir atkuria gerokai gyvesnį vaizdą, iš kurio matyti, kaip ir kokiomis sąlygomis tie aido dūžiai su gimtųjų žodžių lietumi beldėsi į anuomečio Panevėžio žmonių sielas.
Teatro užuomazgos
Grigonis „Aido“ draugijos pradžia laiko ne jos įkūrimą 1906-aisiais, o 1904 metus.
Pasak jo, Panevėžys buvo ir sulenkėjęs ar net surusėjęs. Būdavę, „jei įeisi į krautuvę bent kiek žvaigždėtas, tave rusiškai pasveikins, jei su pirktiniais rūbais, lenkiškai kalbins, jei prašnekinsi lietuviškai, krautuvininkas sumurmės: „Ko tau reikia?“
Tačiau, pasak Grigonio, ir kitataučių niekinamas lietuvis tada jau budo, tad pirmasis viešas vakaras Panevėžyje, užsimojimu ir publikos skaičiumi didelis, įvyko 1904 m. rugsėjo 8-ąją Parodos salėje, Ukmergės gatvėje. Vaidinta tada garsioji „Amerika pirtyje“. Vargonininko Juozo Birmanto vadovaujamam chorui dirigavo Stasys Šimkus.
Beje, to ir kitų vakarų rengėjų štabas rinkdavosi dantų gydytojos Julijos Janulaitytės, kuri šiame mieste gyveno nuo 1902 metų pavasario iki 1905-ųjų rudens ir kuri 1904 metų rugpjūčio 4 dieną susituokė su Jonu Biliūnu.
Nuo pat pirmų lietuviškų vakaro pradžios aktyviausias organizatorius buvo Jurgis Antanaitis. Jis daug nuveikė ragindamas negausų lietuvių inteligentų būrelį jungtis į draugiją, įtikindamas, kaip svarbu visiems imtis kultūrinės veiklos su pasidainavimais ir vadinimais ar paskaitomis.
Deja, Jurgis anksti – tesulaukęs vos 22-ejų – mirė.
Jo brolis Juozas prie Panevėžio ramiai ūkininkavo.
Bilietas – ir poguliui
Tokiomis aplinkybėmis atsirado būtinybė įsteigti dramos ir dainos draugiją.
Tad 1906 metų spalio 25 dieną draugiją „Aido“ vardu įregistravo Kauno gubernatorius ir leido veikti.
Tiesa, slaptų lietuviškų vaidinimų drąsesniuose Panevėžio lietuvių namuose būta ir anksčiau.
Grigonio žodžiais, pirmiesiems lietuviškiems vakarams mieste prie Nevėžio būdingas ne aukštas menas – svarbiau buvę „idėja, viešas lietuvių kalbos prabilimas scenos aukštumoje“. Buvęs ir slaptasis tikslas – proga turėti kur susirinkti, susipažinti ar pasitarti.
Į „Aido“ draugijos vaidinimus, nes plakatai būdavo išplatinti vos ne visoje Panevėžio apskrityje, žmonių susirinkdavo tikrai daug. Nutikdavę ir komiškų situacijų. Ypač kai iš toliau atvykusieji pasijusdavo pavargę.
Pavyzdžiui, po pamaldų įleisti į salę ant ilgų suolų ir pamiegoti sugalvodavo – kurgi dings žmogus, jei galva svyra, kojos nelaiko… Kai vienai taip ant suolo ilgokai miegojusiai moteriai organizatoriai pasiūlė geriau eiti namo ir ten ilsėtis, toji supyko: „Ką – taip brangiai už bilietą sumokėjau ir negaliu čia pamiegoti?“
O kartą per patį vaidinimą pirmoje eilėje sėdėjusi senolė tiesiog… užknarkė.
Kitas M. Grigonio papasakotas atvejis siekia dar ankstesnius laikus.
Sykį Molainių kaime baigiantis lietuviškam vakarui kilo gaisras. Vėliau policija dalyvius tardo. O tarp jų – jaunas artistas Račkauskas, kuris tą pačią dieną mokytojų seminarijoje turi laikyti egzaminą mokytojo teisėms gauti. Įsivaizduokim jo būseną…

Cenzoriams pamaloninti
Beje, net ir atgavus lietuvišką spaudą, vaidinimams reikėjo gauti cenzūros Petrapilyje leidimą.
Kaip su šia problema tvarkėsi Panevėžio „Aido“ draugija, liudija dar vienas kitas faktas.
Antai 1907 metais Vladas Kličmanas nuo „Aido“ draugijos prašyti leidimų vaidinimams nuveža… 17 scenos veikalų.
Ten leidimą iš Cenzūros komiteto gauti padeda dramaturgo Žemkalnio ir Dūmos veikėjo Antano Kupsto dėka cenzorius profesorius Eduardas Volteris.
Ir tai dar ne viskas būdavę. Kad galėtų vaidinti, kiekvienam vakarui rengti reikėjo gauti ir gubernatoriaus leidimą. Čia būdavę kai kada ir sudėtingesnių reikalų. Pavyzdžiui, užuosdavo kurio kūrinio tekste daugiau lietuvybę propaguojančių frazių ir viskas – leidimo negausi. Arba kai kurias vietas išbraukdavo ir – eikit, vaidinkit pagal tai, kas palikta. Taip nutiko ir su Rokišky vaidinti norėtu Žemkalnio „Birutės“ tekstu, kai sugrąžintoje knygoje raudonai pabraukti švietė žodžiai „lietuviai tesilaiko teisybės“.
Ir dar. Kad lietuviškų išbrauktų žodžių artistai scenoje tikrai nesakytų, stebėtojais per vaidinimus būdavo atsiųsti policijos atstovai. Neretai Panevėžio vakaruose tokiu tikslu sėdėdavęs asesorius Kononovas.
Bet… kas kiek yra domėjęsis knygnešių keliais Panevėžio krašte, turbūt atsimena legendinį pasakojimą, kaip Juozas Tumas-Vaižgantas 1902–1905 metais kunigaudamas Vadaktėliuose žandarus žąsimi ar dar kuo ne kartą pavaišinęs taip, kad tie iš kiemo išvažiuodavę labai geros nuotaikos, netgi su dainomis…
Panaši patirtis pravertė ir „Aido“ draugijos grimuotojui Denisovui, kuris išdailinęs išgražinęs vaidintojus paleisdavo į sceną, o pats irgi žinodavo, ką daryti.
Taip geras konjako butelaitis ant stalo ne kartą į „Aido“ draugijos vaidintojų vakarą atsiųstam prižiūrėtojui padėjo nesunkiai pamiršti, ko jis iš tikro atėjęs į salę…
Tada vaidintojai su didžiausia aistra tuos gubernatoriaus iš teksto išbrauktuosius žodžius dargi pabrėždavo, kad tik visi girdėtų.
Nuo mėgėjų iki žvaigždžių
Kiek anuomet buvę lietuviškų vakarų ir kokiais tempais vaidinta, matyti iš kito fakto, kuris primena, kad 1912 metais buvo pagerbtas „geriausio Panevėžio vaidintojo Vlado Kličmano penkiasdešimtasis vaidinimas“.
Mat Kličmanas vaidino pirmame lietuviškame vakare 1904 metais. Pasak Grigonio, vien 1906–1912 metais „Aido“ draugija turėjo būti suvaidinusi tikrai apie šimtą spektaklių.
Antrasis daugiausia kartų vaidinęs artistas buvo pats M. Grigonis, trečioji – Marytė Jasinskaitė.
Vaidinta ir 1910 metais, kai Panevėžyje siautė cholera.
Tuo metu itin populiari drama buvo „Inteligentai“. Vaidino tada gydytojai Alekna, Perekšlienė, „iš lenkų pasiskolinta“, kaip rašo Grigonis, Krasauskienė ir kalbininko Jono Jablonskio žmona Konstancija Jablonskienė (Jablonskis nuo 1908 m. rudens buvo iškeltas į Brestą, o žmona kurį laiką dar gyveno Panevėžyje, nes čia, lietuviškoje aplinkoje, mokėsi jų vaikai).
Vaidino ir pats M. Grigonis.
Išskirtiniai metai „Aido“ draugijos istorijoje buvo 1912-ieji su drama „Iš meilės“, kai „talentingai pasirodė jaunutė artista Babickaitė“.
Taip taip, ta meilės scenai liga, ko gero, būtent Panevėžy apsirgusi jaunutė „artista“ – tai garsioji vėlesnių laikų Unė Bay JAV kino ekranuose ir Paryžiaus scenose, o nuo 1919 metų Kaune jau pati rengusi lietuviškus spektaklius.
Kad ir trumpai prisiminę vieną kitą „Aido“ draugijos istorijos faktą, turbūt pajaučiame, koks prasmingas buvo jos dalyvių noras ir pastangos eiti ir būti kartu su tais, kurie, susitikę lietuviškų vaidinimų vakaruose, į klausytojų širdis taip nuoširdžiai bėrė saujas gražiausių lietuviškų žodžių. Žodžių, kurie 1918 metų vasarį mūsų tautą atvedė į laisvą Lietuvą.




