Nomeda SIMĖNIENĖ: net keli aukštieji neatsvers to, ką gali duoti aukščiausio lygio asmenybė

Visuomenininkės, leidėjos panevėžietės Nomedos Simėnienės darbai visuomenei suteikia progą iš arti pažinti charizmatiškas asmenybes, tapusias Panevėžio legendomis.

Jos rūpesčiu per Lietuvą keliauja unikali medžio drožėjui Rimantui Idzeliui atminti skirta paroda ir į knygą suguldyti paties menininko tekstai.

Skaitytojų seniai išgraibstyta knyga apie Juozo Miltinio auklėtinį, Panevėžio dramos teatro aktorių, sukūrusį per pusšimtį vaidmenų ir kine, Stasį Petronaitį.

N. Simėnienė stovėjo ir prie naujos kartos Panevėžio simboliu tapusio „Stasys Museum“ ištakų.

Prieš keletą metų jos veikla įvertinta Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.

O šią savaitę už kultūros paveldo įprasminimą ir sklaidą N. Simėnienė paskelbta Panevėžio savivaldybės kultūros ir meno premijos laureate.

Gerbiama Nomeda, ką jums reiškia tokie įvertinimai? Ar pelnomi apdovanojimai atrodo kaip veiklos įprasminimas?

Nesu oficialių apdovanojimų gerbėja ir tuo labiau jų nesiekiu. Man visiškai pakanka draugiško apkabinimo, moralinio palaikymo ar gero žodžio. Bet jei jau tokia praktika visuotinė, tai, be abejo, priimu kaip įvertinimą su dėkingumu.

Įsijautęs į vieną ar kitą sumanymą, negalvoji, ar čia mane įvertins ir kaip įvertins. Juolab ir tos veiklos, ką paminėjote, niekas man neliepė jų daryti, nesurašė įsakymo.

Pačiai buvo įdomu, smalsu.

Visos patirtys buvo labai įdomios, nors ir skirtingos. Ir iš kiekvieno etapo išėjau vis turtingesnė, nes sutikau naujų žmonių, įgijau naujų draugų, išmokau naujų dalykų.

Vertingiausia ir yra tos naujos patirtys.

Savo darbais priartėjate prie išskirtinių asmenybių ir jas savotiškai priartinate prie visuomenės. Ar pats likimas taip sudėlioja aplinkybes, kad tarsi suveda su kūrėjais, tampančiais jūsų knygų herojais?

Ne tiek jau daug tų knygų. Turiu paruoštukų naujiems sumanymams, ir ne vieną, tad tikiuosi, jei kokios negandos nesutrukdys, išleisti ir knygas apie man itin brangius žmones.

Kaip tai atsitinka? Va ima ir atsitinka, lyg kokios nematomos rankos vedama. Asmenybės juk traukia. Ir jei tik atsiranda abipusis ryšys, tada jau veriasi visi langai ir durys.

Kai žmogus itin įdomus, turtinga jo gyvenimiška, kūrybinė patirtis, išmintis net ir paprastose gyvenimiškose situacijose gali nustebinti ar pamokyti – negi būsi toks egoistas, kad tik pats vienas tuo džiaugsiesi. Norisi pasidalinti su kitais, taip ir gimsta vienoks ar kitoks sumanymas.

Smalsu, kaip gimė knyga „Aktorius Stasys Petronaitis ir jo pakeleiviai: laiškai, mintys, atsiliepimai“. Kokie ryškiausi prisiminimai liko iš laiko, praleisto su šiuo didelio talento aktoriumi, scenos legenda?

Tai iš tiesų labai brangus laikas, nors ir sudėtingas.

Ne sykį iš senbuvių teatralų girdėjau nusistebėjimą, kaip čia tau pavyko? Žinantieji dygliuotą S. Petronaičio charakterį ne veltui stebėjosi. Kantrybės tikrai reikėjo. Tačiau rezultatas yra. Knyga „Aktorius Stasys Petronaitis ir jo pakeleiviai“ sėkmingai iškeliavo pas skaitytojus, o tiražas jau seniai pasibaigęs.

Su aktoriais Stasiu Petronaičiu ir Regina Zdanavičiūte labiausiai suartino tas metas, kai jiems jau reikėjo dėmesio ir pagalbos sulaukus garbingo amžiaus, nors bendraudavom ir anksčiau.

Taip atsitiko, kad mudvi su drauge, aktore Elona Karoblyte ir gelbėjome šiose situacijose, pasikeisdamos, nuoširdžiai ir kiek įstengėm. Kai Stasys liko vienas, daugiausia suartėjome tomis sunkiomis vienatvės dienomis.

Toji vienatvė aktoriui buvo labai sunki. Vis užsimindavo apie pasitraukimą iš gyvenimo.

Ėmiau regzti planą, kaip sugalvoti užsiėmimą, kuris jį atitrauktų nuo juodų minčių. Atsargiai ėmiau piršti mintį apie jo kūrybinio kelio knygą. Iš pradžių kategoriškai atsisakė. Neįkyriai, bet vis tiek gundžiau ta idėja.

Vieną vasarą, susiruošus Stasiui į žvejybą prie pamėgto ežero, įsiūliau knygą „Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškai“. Nors ir nenoriai, paėmė. Jau iš žvejybos paskambino: „Moč, skaitau. Gera knyga!“

O jam sugrįžus pasiūliau peržiūrėti jų su Rene viens kitam rašytus laiškus.

Jų buvo nemažai, nes dažnai vienas ar kitas būdavo išvykę į gastroles su teatru ar į filmavimus, tad rašė viens kitam laiškus.

Tie laiškai labai įvariom temom, nuo buitinių iki filosofinių apmąstymų, kai kada pilni gero humoro. Juose gražiai atsiskleidžia jųdviejų santykis, meilė ir pasitikėjimas vienas kitu.

Nuo to ir pradėjome. O visa kita nuosekliai įsibėgėjo.

Man šiuo atveju svarbiausia buvo ne tiek pati knyga, o kad Stasys turėtų užsiėmimą ir užsimiršimą. Dirbom tikrai užsidegę, jutau jo pasitikėjimą. Pradėjome planuoti knygos pristatymų grafiką.

Knygos leidybos proceso neskubinau sąmoningai, tikėdamasi, kad aktorius pasveiks nuo jį kankinusių slegiančių minčių.

Vėliau, gal ir pajutęs mano klastą, pradėjo nekantrauti. Buvo visko, pykomės, išsiskirdavom, vėl taikėmės. Galų gale, kai knyga jau buvo atspausdinta, paskyrėm pristatymo laiką Juozo Miltinio teatre, vėl dėl kažkokios smulkmenos susipykom…

Buvau nusprendusi net neiti į knygos pristatymą. Jau visai prieš pat persigalvojau, kad toks mano maištas niekam nebus naudingas. Tada sugalvojau Petronaičiui „kerštą“. Ryškiai raudonai išsidažiau lūpas, ko paprastai nedarau. Pamatęs mane su tom raudonom lūpom, nieko nesakė, bet vėliau prisipažino supratęs mano akibrokštą.

Mat vis man sakydavo: „Va tu tai ne miesčionka, lūpų nesidažai.“ Tai čia toks nereikšmingas nutikimas.

Prisimenu daug ką iš įvairių bendravimo dienų. Sakydavo – „Kaip gera su tavim patylėt.“ Tų tylos minučių turėjom, jos tikrai ilgam liko atmintyje. Kartais tyla daugiau pasako negu žodžiai.

O kai knygą pristatėme jo gimtajame rajone, Pakruojo viešojoje bibliotekoje, ir jau buvom suplanavę apsilankymą Vilniuje, Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejuje, jis man pasakė: „Vaikuti, į Vilnių tu važiuosi be manęs.“ Taip ir nutiko.

Dar iš vakaro tos lemtingos dienos, kai Stasys pasitraukė iš gyvenimo, kalbėjomės. Buvo kaip tik po Motinos dienos, pažadėjau aplankyti jį, atnešti gabalėlį pyragaičio.

„Kaip gaila, vaikuti, kad tu ne mano mama, – keistai pasakė. – O dabar adios, vaikuti, adios…“ Toks buvo mūsų paskutinis pokalbis.

Kitą dieną likau stovėti už buto durų su pyragėliu, man jau niekas jų neatidarė.

Pasakoti galėčiau daug, prie to paties dar tik pora prisiminimų apie Renę. Lankiau ją slaugos ligoninėje, kaip tik tuo metu į palatą atvežė Gutę (Eugeniją Šulgaitę), dar vieną mūsų teatro primadoną.

Taip graudu buvo matyti šias ypatingo grožio aktores tokioje aplinkoje. Jos toj dvivietėj palatoj ir gulėjo kurį laiką, kol Šulgaitę, pablogėjus sveikatai, išvežė į respublikinę ligoninę. Linksmesnė dalis iš šio liūdno epizodo: ateinu lankyti Renės, kaip tik Šulgaitės sūnus – Andrius Karka pas mamą, leipsta juokais.

Sako man, atėjau ir negaliu susikalbėt, mama visiškai nesuprantamai kažką slebizavoja. Tada Andrius suprato, kad damos netyčia dantų protezais susikeitė, mat palata mažytė, staleliai visai šalia.

O Renė, sako Andrius, sau laiminga šypsosi, jai viskas gerai.

Ir dar vienas epizodas, kurio negaliu pamiršti. Kai Renė jau buvo Šv. Kazimiero globos namuose, atėjau aplankyt. Pabendravom, atsisveikinom ir jau buvau prie durų, kai Renė įsakmiai šūktelėjo – „Nomeda!“

Sugrįžau atgal, klausiu, kas nutiko. O ji man šypsodamasi: „Nieko, tik norėjau išgirsti tavo žingsnius…“

Kokias pamokas suteikė artima bendrystė su S. Petronaičiu?

Bendraujant vis lydėjo nuostaba, kaip iš paprasto kaimo bernioko Juozas Miltinis išugdė tokio lygio eruditą, tokį subtilų ir pagavų esminių dalykų pajautimą.

Taip galima pasakyti apie ne vieną Miltinio mokinį. Tai tikrai fenomenalu.

Supranti, kad net keli aukštieji neatsvers to, ką gali duoti aukščiausio lygio asmenybės. O jų mes Panevėžyje, dėka Miltinio, jo mokyklos, turėjome. Ir dar, ačiū Dievui, turime.

Jokiu būdu nenuvertinu šiandienos reiškinių, yra puikių pavyzdžių. Bet atsakydama į klausimą, kalbėjau apie tą kitą ypatingą laiką, jau tapusį miesto istorija.

Šiuo metu per Lietuvą keliauja jūsų parengta R. Idzelio paroda. Kad ši paroda atsirastų, turėjote nuveikti didžiulį darbą surinkdama šio išskirtinio menininko darbus. Ar žinojote, kur jų ieškoti? Kaip suradote?

Tie darbai ieškant Rimo Idzelio kūrinių dar tęsiasi, nors parodų ciklas, kurį buvai numačiusi, jau baigiasi. Nuo balandžio 7 dienos iki gegužės 7-osios ji eksponuojama Kupiškio viešojoje bibliotekoje.

Po Panevėžio paroda dar lankė Anykščius, paskui Kėdainius, o paskutinė stotelė – Kupiškis.

Iš privačių kolekcijų surinkta virš 50 darbų. Tai vis vien maža dalis Rimo kūrinių. Parodą papildė Henriko Gulbino videofilmas „Idzelis“ ir skaidrės, kuriose galima buvo išvysti Amerikos laikotarpio, kur Rimas gyveno 15 metų, kūrybą.

Įdomu tai, kad su kiekviena paroda atsirasdavo vis naujos informacijos apie Rimo darbus, pasipildydavo kolekcija. Informaciją apie kūrinius irgi gaudavau palyginti nesunkiai. Kai ką žinojau, pas ką yra, pati turėjau du darbus..

Visame šiame procese svarbiausia buvo, kad labai geranoriškai ir su visišku pasitikėjimu skolino Rimo kūrinius. Už tai esu dėkinga.

Didžiausiu atradimu šioje paieškų istorijoje laikau Kanadoje aptiktą dar vieną Kryžiaus kelio stočių ciklą. Kartą kunigas Simonas Maksvytis man atsiuntė laidos „Stop kadras“ įrašą. Jame matyti Lietuvių kankinių koplyčioje, Kanadoje, Misisogos mieste, horeljefai Kryžiaus kelio stočių motyvais.

Iš tų kadrų sunku buvo nustatyti, kad tai R. Idzelio kūriniai, nors panašumą tikrai buvo galima įžvelgti.

Susisiekiau su architektūrologu Vaidu Petruliu, jis atsiuntė nuotraukas iš šios vietovės, bet aiškumo dėl nuotraukų kokybės nepakako.

Tada laišku kreipiausi į Lietuvos ambasadorių Kanadoje Egidijų Meilūną su prašymu padėti identifikuoti šiuos kūrinius.

Ambasada labai operatyviai prašymą persiuntė garbės konsului Toronte Polą Viktorą Kuras, o iš ten prašymas pasiekė Lietuvių muziejaus archyvą, vadovę Danguolę Juozapavičiūtę-Breen.

O šią savaitę mane pasiekė nuotraukos iš p. Danguolės, ir jau nekyla abejonių, kad tai tikrai Idzelio darbai.

Svarbiausia, kad surastas Rimo parašas ant kūrinių! Tai tokia ta kelionė ir dar nesibaigianti. Dar laukia paieškos JAV, kur tikiuosi surasti kolekcininko Mortono Svinskio palikuonis ir gauti nuotraukų R. Idzelio kūrybos albumui. Tikiuosi, kad vėl pagelbės Lietuvos ambasada JAV.

Buvo išties labai įdomių nutikimų, atradimų, istorijų. Bet teks sulaukti knygos, kurios apmatai jau gimsta.

Jūsų dėka meno gerbėjus jau pasiekė ir R. Idzelio sukurti tekstai – „Cirkumfrakt by Rimas Idzelis“. Kaip jie pas jus pateko?

„Cirkumfrakt“ pavadinimas ne veltui, tikras cirkumfrakt ir buvo su šios knygos atsiradimu. Pirmiausia man labai gaila, kad šios knygos pats autorius nesulaukė. O tai buvo jo viena iš svajonių. Tiesiog aplinkybės klostėsi taip, kad žmogus, kuriam R. Idzelis buvo patikėjęs leidybos procesą, po Rimo mirties praėjus kiek laiko susirgo pats ir dabar jau amžinybėje.

Knygos rankraščiai, suderinti su Rimu dar gyvam esant, buvo prapuolę.

Rimo gyvenimo draugė ir paveldėtoja Lijana ėmėsi ieškoti, po kiek laiko jai pavyko surast.

Tad kai pajudėjo parodos reikalai, ėmiausi ir leidybos, kad ir pavėluotai, išpildyti tą Rimo svajonę. Kai jau buvo išleista knyga, atsirado ir daugiau rankraščių. Rengiu ir antrą „Cirkumfrakt“ dalį. Dailininkas Evaldas Ivanauskas jau kurį laiką modeliuoja maketą, o tekstus labai juvelyriškai ir kantriai, nesugadinant Rimui būdingų posakių, tvarko Rita Škutienė.

Pirmosios knygos tiražas ištirpo per tris mėnesius, vadinasi, buvo verta.

Kodėl apskritai ryžotės įamžinti prieš 11 metų amžinybėn išėjusio R. Idzelio kūrybinį palikimą?

Tą darau kaip draugui, kuris man buvo svarbus. Turėjome ryšį, ne kūnišką, nes kartais tiesiai klausia, ar nebuvau jo meilužė. Tad dar kartą atsakau, gal ką ir nuvilsiu – nebuvau.

O visa kita tegu lieka mano asmeniniai prisiminimai, nes ne viską žodžiais gali nusakyt. O ir ką tai pakeistų?

Manau, svarbiau tai, kad Rimo Idzelio kūryba plačiau susidomėta. Kad jis to vertas, parodė lankytojų gausa parodose, atsiliepimai, padėkos, tai yra tas lakmuso popierėlis.

Tikiu, kad dar pavyks pasikalbėti su artimais Rimo bičiuliais, kur, žinau, yra ir Rimo autorinių darbų. Laukiu iš jų ženklų – apie mano ketinimus jie žino.

Nomeda, ne tik atliekate reikšmingą visuomeninį darbą, bet daug metų dirbate ir žiniasklaidoje. Kaip į ją atėjote?

Su žiniasklaida pirmą kartą susidūriau Sąjūdžio metais.

Teko prisiliesti prie laikraščio „Sąjūdžio žodis“, vėliau ir „Laisvo žodžio“ leidybos. Buvome savamoksliai, vedė į priekį idėja ir kitokios spaudos, atviro dialogo poreikis.

Paskui teko kiek darbuotis „Panevėžio balse“.

2000 metais drauge su Vytautu Tavoru (redaktoriumi, aš buvau projekto vadovė) leidom pozityvios minties žurnalą „Laiko balsas“. Žurnalas buvo platinamas visoje Lietuvoje. Tai buvo iš tiesų idealistinis projektas. Finansų turėjom gan skurdžiai, dirbom iš idėjos, daug autorių, iškilūs Lietuvos inteligentijos, kultūros, visuomenės veikėjai rašydavo žurnalui be atlygio, suprasdami mūsų situaciją ir kartu remdami idėją. Iliustracijų redaktorius buvo fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius. Gražus ir prasmingas laikas. Išleidome 13 numerių.

Šiemet jau 25 metai prabėgo nuo leidybos pradžios. Deja, nesulaukę projektui reikiamos finansinės paramos, kuri būtų buvusi nepolitizuota ir nenaudojama kokiems nors savanaudiškiems tikslams, leidybą sustabdėme.

Kokių pokyčių pastebite žiniasklaidoje per tuos darbo laikraščių leidyboje metus? Kaip juos vertinate? Kaip manote, ar tie pokyčiai daro įtaką visuomenei?

Pokyčius matome visi. Spausdintos spaudos mažėja, tiražai traukiasi. Vis daugiau įsigali kitų formų medijos, o socialinių tinklų įtaka vis stiprėja.

Ir tai vertinu nevienareikšmiškai.

Šiuo neramiu laiku mažiau plačiame informacijos vandenyne susigaudantį žmogų nesunku suklaidinti, apgauti, paveikti. Matyt, tam turi irgi ateiti koks nors pokytis. O ir tas džiugesys, kad bet kada ir bet kokia forma laisvai galiu reikšti savo nuomonę, turi ir kitą medalio pusę. Tuo naudojasi ir piktos ar savais kėslais suinteresuotos jėgos.

Tenka visa tai išgyventi, visus virsmus. Jų turėjome ne vieną, tad ateinat į mūsų gyvenimus dirbtiniam intelektui, lieka linkėti, kad jo valdymas būtų sąmoningų ir nestokojančių išminties žmonių rankose.

Kaip manote, ar įstengtumėte likti tik pasyvi aplinkos stebėtoja?

Na kažin… Panaudojau šią frazę, prisiminusi tokį atsitikimą iš M. Gorbačiovo laikų perestroikos. Atėjus pirmoms direktyvoms iš Maskvos, vietos komunistų partinės organizacijos kvietėsi į pokalbius partijos narius ir individualiai aiškino ateinančių pokyčių esmę. Panevėžio melioracijos statybos valdyboje irgi vyko tokios akcijos. Pasikvietė politbiuras vieną spartuolį, darbo pirmūną, daugiakaušio mašinistą, apdovanotą ne vienu Lenino ordinu. Partijos sekretorė pakiliai jam ir sako: „Draugas Petrai, štai ateina perestroika. Nuo šiol galima bus garsiai kritikuoti valdžią, kad ir pačioj Maskvoj esančią, savo viršininką, kelti į viešumą visas neteisybes. Ar tikite, draugas Petrai, kad nuo šiol taip ir bus?“

O Petras suglumęs ir sako: „Nu kaži…“

Kiek žinau, pasyvia stebėtoja nebuvote nė sovietmečiu. Nors buvo rizikinga išsišokti, protestavote prieš režimą.

Protestavome – kiek per skambiai pasakyta. Tikrų disidentų, kurie iš tiesų nukentėjo nuo sovietų režimo, buvo ne tiek daug. Mes (turiu omeny jaunystės draugus) tą nepasitenkinimą ir nelojalumą sistemai reiškėme gan vaikiškais būdais. Klasėje Vasario 16-osios proga pasirišdavom juodus kaspinėlius – merginos po apykakle, vaikinai kaip gedulo juostelę švarko atlape.

Kai Kaune susidegino Romas Kalanta, 1972 metų gegužės 14 dieną, tos dienos metinių proga, per patį pienių žydėjimą, prie Nevėžio pindavom vainikus ir leisdavom upe žemyn.

Vyresnių klasių mokiniai (Panevėžio I vidurinėj, šiuo metu Juozo Balčikonio gimnazija) gegužės 14-ąją, per Kalantos metines, į mokyklą keliese atėjo vilkėdami ilgais juodais paltais ir su juodom skrybėlėm.

Suvokdami melo imperijoje gyvenantys, protestą reiškėm nestodami į komjaunimą, stengėmės išsiskirti iš minios apranga, šukuosena.

Tai, be abejo, ne visiems patikdavo. Tiek mokytojams (nors buvo ir labai supratingų ir tyliai pritariančių), tėvams, kurie jaudinosi dėl mūsų ateities.

Šiandien juos suprantu. Bet buvo kaip buvo, tikrai jaunystėje daug rūpesčių esu tėvams pridariusi.

Konferencijoje „Antisovietiniai ir alternatyvūs judėjimai“ 2020 metais skaitytą pranešimą apie hipių epochą Panevėžyje pavadinote „(Ne)laiku gimusi karta“. Kaip manote, ar jūs gimėte laiku?

Galima būtų ir banaliai atsakyti – gimiau nei per anksti, nei per vėlai, gimiau pačiu laiku. Kartais tik pagailiu tų jaunų dienų, kad galėjau būti išmintingesnė, galėjau būti laimingesnė.

Dar daug galima būtų pasakyti – galėjau.

Bet esu dėkinga viskam, kas su manim nutiko, dėkinga už patirtis ir pamokas.

O kas yra tie maži gyvenimo stebuklai, dabar praturtinantys jūsų kasdienybę?

Tie maži stebuklai jau užaugo! Kalbu apie savo vaikus – dukrą Dominiką, sūnų Daumantą.

Dar mažas, bet kartu pata didžiausias stebuklas – anūkė Barbora. Ji į šį pasaulį atėjo Daumantui sukūrus šeimą su Ineta, kurią irgi laikau vienu iš stebuklų mano gyvenime.

Myliu ir savo draugus, bendraminčius, su kuriais gyvenimo kelionė tęsiasi, svarbiausia – vis įdomyn ir įdomyn.

Ar turite savąjį credo?

Nežinau, ar tai credo, bet dažnai sau pasakau: „ Ir tai praeis.“

Taip pat dažnai atsimenu mėgstamiausią šviesios atminties tėvelio posakį – svarbiausia būti žmogumi.

Ačiū už pokalbį.