Menininko paveiksluose – protestas prieš sovietų valdžią

Po panevėžiečio tapytojo Jono Dailidėno mirties tvarkydami jo kūrybinį palikimą, artimieji tarp darbų aptiko ir niekur neeksponuotos kūrybos rinkinį iš Atgimimo laikų.

Menininko sūnui Viktorui Dailidėnui peržiūrint tėvo darbus, tarsi iš detalių į vieną dėlionę susidėliojo visas simbolisto pasaulis: požiūris į gyvenimą, tikslai, filosofija.

Panevėžio rajone, Stultiškiuose, gimęs J. Dailidėnas studijavo Šiauliuose. 1974 metais pradėjo rengti parodas. Jo kūryboje susiliejo siurrealizmas, ekspresionizmas ir simbolizmas. Tapytojas gyveno ir kūrė Panevėžyje, o praėjusių metų vėlyvą rudenį išėjo Amžinybėm.

Tvarkydamas tėčio dirbtuves, tapytojo sūnus, stiklo menininkas Viktoras Dailidėnas pasakoja aptikęs Atgimimo laikais, 1989–1993 metais, tėčio kurtų dar nematytų paveikslų.

Nemažai jų tapyti ant kartono, dalis – ant drobės, o dalis – ant sovietinių lozungų plakatų kitos pusės.

Pasak V. Dailidėno, tais laikais medžiagų trūko, tad tėtis tapydavo ant to, ką turėdavo.

Šie paveikslai, stiklo menininko žiniomis, niekur neeksponuoti. Atgimimo laikotarpio darbai persmelkti skausmo, baimės, narsos. Daug šių kūrinių buvo nutapyti Sąjūdžio metais, dar prieš Lietuvai atgaunant nepriklausomybę, tai yra tuo laiku, kai tauta gyveno išsivadavimo viltimi, bet niekas negalėjo būti tikras, kuo baigsis laisvės siekis.

V. Dailidėnas prisiminė šiuos tėčio paveikslus matęs vaikystėje.

Anot pašnekovo, šie darbai puikiai atskleidžia jo tėčio protestą prieš sovietų valdžią, menininko vidinius išgyvenimus ir laisvės troškimą.

Draugai patarė paveikslus slėpti

Jautrios širdies menininkas gyveno Atgimimo nuotaikomis: aktyviai dalyvavo jo renginiuose, mitinguose, minėjimuose, su draugais ruošė trispalves, darbovietėje keitė vėliavų antgalių simboliką iš sovietinės į lietuvišką. 1991-ųjų kruvinojo sausio dienomis budėjo prie telefono-telegrafo stoties Respublikos gatvėje.

„Pamenu, pas mus atėję tėvų draugai ar svečiai dažnai patardavo nukabinti simbolistinius paveikslus. Klausdavo, ar nebijo juos iš vis namie laikyti? Kai kurie paveikslai akivaizdžiai simbolizavo pasipriešinimą sovietams: „Raudonas traktorius, važiuojantis per Kryžių kalną“, „Kareiviški kerzai ir kirvis“, „Iš bangų kylanti amfora su trispalve“, – pasakoja V. Dailidėnas.

Viename darbe vaizduojama valtis, nudažyta trispalvės spalvomis, bet jos nutapytos neteisingai – žalia viršuje.
„Spalvos trys, bet jos sumaišytos. Gal dar jautė baimę dėl trispalvės naudojimo?“ – svarsto menininko sūnus.

Ką darys su tėvo – garsaus menininko – paveikslais, V. Dailidėnas dar nenusprendė.

Neatmeta, jog ateityje galbūt padovanos saugoti Panevėžio kraštotyros muziejui ar kitai kultūros įstaigai. Jo manymu, būtų smagu švenčiant Kovo 11-ąją Panevėžyje surengti J. Dailidėno darbų parodą.

Jautėsi tarsi skaitytų detektyvą

„Tėtis buvo uždaras, ramus, bet ir su viltimi, optimistas buvo“, – pasakoja V. Dailidėnas.

Tapytojo darbai apibūdinami kaip užkoduota žinutė žiūrovui. Paveiksluose jis kūrė ištisus pasaulius, kuriuose pynėsi vizijos, metaforos, įvairūs vaizdiniai.

J. Dailidėno kūrybinis palikimas – milžiniškas.

Pasak sūnaus, oficialiai dokumentuota apie tūkstantį tėčio kūrinių. Daugelis, ypač ankstyvojo laikotarpio, darbų parduoti arba iškeliavo į privačias kolekcijas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Dabar rūšiuodamas kūrybinį tapytojo palikimą, sūnus paveikslus pradėjo dėlioti pagal metus tarsi į ilgą laiko skalę.

„Žiūrėdamas ir rūšiuodamas tėčio užrašus ir paveikslus pasijutau tarsi skaityčiau Deno Brauno romaną „Da Vinčio kodas“. Tiek daug simbolizmo ir paslėptų reikšmių!“

V. Dailidėnas

Taip jis tėčio kūrybos kelią suskirstė į keletą laikotarpių, kurie labai aiškiai skiriasi.

Ryškiai išsiskyrė ankstyvasis laikotarpis, Lietuvos atgimimo ir protesto metai, savęs paieškų etapas, temos išsikristalizavimo ir brandos laikas.

V. Dailidėnui bene įdomiausi buvo tėčio senieji, studijų metų, darbai, kai daugiausia tapė portretus.

Menininko sūnus sako nustebęs, kai surikiavęs darbus chronologine seka išvydo tarsi vieną ilgą filmą.

Yra išlikę ir tapytojo užrašai, kuriuose vos ne vienu sakiniu paaiškinama viena ar kita prasmė, paveiksle užkoduoti simboliai.

„Žiūrėdamas ir rūšiuodamas tėčio užrašus ir paveikslus pasijutau tarsi skaityčiau Deno Brauno romaną „Da Vinčio kodas“. Tiek daug simbolizmo ir paslėptų reikšmių! Visa tai tapo akivaizdu tik tada, kai tapybos kūriniai buvo išdėlioti pagal laiko skalę“, – pasakoja sūnus.

Viename Atgimimo laikų paveiksle vaizduojamas ant kalno stovintis pasviręs kryžius ir nuo uolos tarsi krentantis medis. Užrašuose tapytojas ant kalno stovinčio kryžiaus simbolį įvardija trumpai – tikėjimas. Taip pavadintas ir pats paveikslas.

Kūrybos paslaptis nusinešė amžinybėn

Visų laikotarpių J. Dailidėno paveiksluose išlieka keli atsikartojantys simboliai: visa reginti akis, ant skardžio sėdintis žmogus su paukščiais, begalybės kelionė, arka.

„Man tiesiog atsivėrė akys ir supratau, kiek daug ko jo nepaklausiau“, – sako sūnus.

Jis pasakoja tik po tėčio mirties pastebėjęs dar vieną visoje kūryboje naudotą simbolį – indą: ąsočiai, puodynės, amforos. Vienur sudužę, kažkas iš jų išsilieję arba persišviečiantys.

Viename Atgimimo laikų paveiksle trispalvė taip pat vaizduojama šalia amforos.

„Deja, taip ir nespėjau paklausti, ką tai reiškia. Kodėl šimtai skirtingų ąsočių? Kodėl jie buvo tapomi per visą jo kūrybinį laikotarpį? Tokie skirtingi, puošnūs, kartais išsilieję, sudužę, permatomi, fragmentuoti ir paslaptingai užkoduoti paveiksluose“, – V. Dailidėnas apgailestauja taip ir neišsiaiškinęs tėčio kūrybos paslapčių.

Jis ir svarsto, kad taip tėtis galbūt užkodavo ką nors jam labai brangaus, labai simboliško ir labai įdomaus.

J. Dailidėno kūrybinis palikimas – milžiniškas. Oficialiai dokumentuota apie tūkstantį jo kūrinių. Daugelis, ypač ankstyvojo laikotarpio, darbų parduoti arba iškeliavo į privačias kolekcijas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. V. Dailidėno asmeninio archyvo nuotraukos