Matos Hari legenda
Mata Hari tapo femme fatale simboliu – gundančia, paslaptinga ir pavojinga moterimi, kurią daugelis sieja su šnipinėjimu ir sąmokslu.
Jos istorija įkvėpė daugybę filmų, knygų ir net operų. Iki šiol ji yra viena garsiausių moterų šnipių, nors tiesa apie jos veiklą vis dar yra paslaptis.
Mata Hari – viena paslaptingiausių ir labiausiai intriguojančių XX a. pradžios moterų. Jos vardas tapo viliojančios šnipės sinonimu.
Ji buvo šokėja, kurtizanė ir, kaip teigiama, dviguba agentė, kurios gyvenimas iki šiol apgaubtas paslapties skraiste.
Paskutinės akimirkos
1917 metų spalio 15-osios ankstus rytas. Paryžius dar kietai miega.
Nė neprašvitus Mata Hari išvežta iš Saint Lazaro kalėjimo Paryžiuje į Venseno poligoną netoli miesto. Toje vietoje dažniausiai vykdavo karo laikų egzekucijos.
Mata Hari vilkėjo tamsų kostiumą ir dėvėjo plačiakraštę skrybėlę, puoštą kaspinu.
Nors žinojo, kas jos laukia, moteris elgėsi ramiai ir oriai – neraudojo, neprašė pasigailėjimo.
Venseno poligone kalinės jau laukė 12 kareivių būrys, pasiruošęs šauti.
Netoliese stovėjo karininkai ir keli liudininkai, tarp jų – kalėjimo kapelionas bei gydytojas.
Kai 41-erių moterį pastatė prieš egzekucijos būrį, ji atsisakė būti surišta ar užrištomis akimis – toks elgesys buvo laikomas neįprastu ir labai drąsiu esant tokiai situacijai.
Paprastai pasmerktieji būdavo surišami arba pririšami prie stulpo, tačiau ne Mata Hari.
Kapitonas davė komandą ruoštis. Kareiviai pakėlė šautuvus ir nukreipė į jos krūtinę.
Pasakojama, kad prieš pat lemtingą šūvį Mata Hari nusišypsojo ir pasiuntė oro bučinį egzekutoriams.
Tai dar labiau sustiprino jos legendą – kaip paslaptingos, nepalaužiamos moters.
Galiausiai nuskambėjo komanda „feu!“ – 12 šūvių perskrodė rytą. Tačiau vos trys kulkos pataikė į kūną.
Mata Hari akimirką suvirpėjo, tada lyg sulėtintame filme nugriuvo.
Kad būtų patvirtinta jos mirtis, priėjęs karininkas įprasta praktika atliko „malonės šūvį“ – paleido jį į galvą iš arti.
Po egzekucijos niekas nepareikalavo Matos Hari kūno.
Nebebuvo likusių jos artimųjų, o Nyderlandų vyriausybė, nors ir protestavo prieš savo tautietės suėmimą, nesikišo.
Matos Hari kūnas atiduotas medicinos institutui, kur jis buvo naudojamas moksliniams tyrimams.
Jos galva, kaip ir kai kurių žymių žmonių, išsaugota ir buvo laikoma muziejuje, tačiau XX a. viduryje paslaptingai dingo.
Sėkmė nusisuko
Nors Mata Hari sušaudyta kaip šnipė, istorikai iki šiol diskutuoja, ar ji tikrai buvo pavojinga, ar tiesiog tapo auka.
Mata Hari gimė kaip Margareta Gertrūda Zelė 1876 m. Leuvardene, Nyderlanduose.
Jos vaikystė buvo gana patogi, nes tėvas Adamas Zelė buvo pasiturintis verslininkas.
Iš prekybos skrybėlėmis uždirbtus pinigus jis labai sėkmingai investavo į užgimstančią naftos gavybos pramonę ir greitai praturtėjo.
Margareta buvo išsiųsta mokytis į aukštuomenės vaikams skirtą prestižinę ir brangią mokyklą. Tačiau kai sulaukė paauglystės, šeima patyrė finansinių sunkumų. Tėvas bankrutavo. Negana to, labai pašlijo gimdytojų tarpusavio santykiai.
Tėvas persikėlė pas brolį į Hagą. Dvylikametė Margareta liko su savo broliais ir mama – glaudėsi ankštame viršutinio namo aukšto kambarėlyje.
1889 m. tėvai oficialiai išsiskyrė.
Po poros metų Margaretos mama Antje van der Melen mirė.
Tada mergaitė buvo išsiųsta gyventi pas giminaičius. Vėliau ji kurį laiką mokėsi mokytojų rengimo institute Leideno mieste, bet dėl skandalingų santykių su mokyklos direktoriumi buvo priversta palikti mokslo įstaigą.
Esą pedagogas pradėjo rodyti itin nedviprasmišką dėmesį ilgakojei gražuolei. Sklido gandai, kad jiedu buvo užklupti pačiame meilės įkarštyje.
Kilo skandalas, ir Margaretos krikštatėvis parsivežė ją namo, o po kelių mėnesių mergina pabėgo į Hagą pas tetą.
Pažymėta tragedijų
18-metė Margareta susipažino su beveik dvigubai vyresniu, 39 metų olandų karininku Rudolfu Makloidu, ištekėjo ir išvyko su juo gyventi į Indoneziją (tuometę Nyderlandų Rytų Indiją). Pora įsikūrė erdviame name su tarnais.
Būtent ten Margareta susidomėjo vietos kultūra ir šokiais, kurie vėliau tapo jos garsiojo sceninio įvaizdžio pagrindu.
Tačiau santuoka nebuvo laiminga – karštakošis vyras mėgo lėbauti, buvo neištikimas ir smurtavo.
Jis kasdien girtaudavo ir kaltindavo žmoną dėl visų negandų.
Tiesa, ugningo charakterio Margaretai itin patiko flirtuoti su kitais vyrais ir taip dar labiau sukelti vyro pyktį.
Socialinis gyvenimas tarp aukšto rango kariškių Margaretai klostėsi puikiai. Būdama žavinga karininko žmona, ji lydėjo sutuoktinį prašmatniose vakarienėse, vakarėliuose ir šokiuose.
Ten ji jautėsi savo stichijoje. Margareta buvo iškalbinga, gyvybinga, teatrališka ir turėjo savų ambicijų. Pavyzdžiui, ji tiesiog sužibėjo mėgėjų miuziklo, sulaukusio itin gerų atsiliepimų, pagrindiniame vaidmenyje.
Kai Rudolfas išėjo į pensiją, šeima persikėlė į izoliuotą kaimą. Margareta jautėsi labai nelaiminga, o santuoka jau buvo ant žlugimo slenksčio.
Margareta ir Rudolfas susilaukė dviejų vaikų – sūnaus Normano Džono ir dukros Luizos Žanos.
Deja, šeimą ištiko tragedija – 1899 m. abu vaikai, kalbėta, buvo apnuodyti indonezietės auklės.
Esą auklė taip siaubingai atkeršijo kapitonui R. Makloidui už blogą elgesį su ja.
Sūnus Normanas Džonas mirė būdamas vos dvejų, o vienerių dukra Luiza Žana vos išgyveno.
Praėjus pusantrų metų po persikraustymo, šeimai pasirodė visko gana. 1902 m. kovą pora su dukra įlipo į valtį, plukdžiusią atgal į Nyderlandus.
Netrukus po grįžimo į gimtinę, Rudolfas ir Margareta išsiskyrė.
26-erių moteris atsidūrė gatvėje, ji neturėjo nė smulkiausio skatiko kišenėje.
Po tėvų skyrybų dukra liko su tėvu, o Mata Hari prarado galimybę ją matyti.
Luiza Žana vėliau gyveno su giminaičiais Nyderlanduose ir mirė jauna, 1919 m., būdama vos 21-erių – jau po savo motinos egzekucijos. Manoma, nuo sifilio komplikacijų.
Paslaptingoji šokėja
1903-aisiais Margareta pirmą kartą išvyko į Paryžių. Ji tikėjosi čia garbingai užsidirbti, kad galėtų susigrąžinti dukrą.
Visgi skurdus gyvenimas sugniuždytą Margaretą grąžino atgal į Nyderlandus.
1905-aisiais Margareta galutinai persikėlė į Paryžių, kur pasivadinusi Mata Hari (malajų kalba – „Saulė“ arba „Dienos akis“) tapo egzotiškų šokių šokėja.
Ji susikūrė rytietiškos princesės įvaizdį ir visus tikino, kad yra iš Indijos kilusi šventyklų šokėja, kurią mokė hinduistų dvasininkai. Be to, pasakojo, kad vaikystėje augo vienuolyne.
Galiausiai tai paskatino absurdiškus gandus esą Mata Hari – nesantuokinė anglų karaliaus Eduardo VII ir vienos indų princesės dukra.
Margareta Paryžiaus salonuose greitai rado nišą ir sulaukė didžiulės sėkmės. Laikraščiai nepaliovė rašyti apie šią sensaciją. Dešimt metų Matos Hari vardas buvo jausmingumo ir žavesio sinonimas.
Jos pasirodymai buvo provokuojami, erotiški, tačiau pateikti kaip sakralūs kultūriniai ritualai. Tai buvo egzotiška, paslaptinga ir jausminga. Būtent tai, ko tada norėjo visuomenė.
Mata Hari ėmė garsėti dėl savo nevaržomo elgesio scenoje. Ant rožių žiedlapiais nusėtų grindų vienas paskui kitą krisdavo permatomi šilkiniai drabužiai, kol šokėja likdavo beveik nuoga.
Tokie pasirodymai sukeldavo emocijų audrą.
1905 m. kovo 13 d. įvyko persilaužimas. Matos Hari pasirodymą jau stebėjo visas Paryžiaus elitas. Visi laikraščiai buvo ekstazėje.
Margareta išties buvo kerinti moteris. Ji – nepaprastai aukšta, neįtikėtinai stilinga, iškalbinga ir labai žavi.
Netrukus Mata Hari surengs pergalingą turą po visus garsiausius Europos teatrus. Labai greitai Senajame žemyne nebus teatro be populiariosios Matos Hari pasirodymo.
Kai tapo tikra garsenybe, Mata Hari sulaukė aristokratų ir aukšto rango karininkų dėmesio. Ilgakojė gražuolė buvo ne tik šokėja, bet ir kurtizanė – ji turėjo daugybę įtakingų meilužių, įskaitant politikus ir kariškius. Tarp jos gerbėjų buvo ir garsūs bei turtingi menininkai, mokslininkai, verslininkai.
Mata Hari buvo viena pirmųjų, kuri Europoje išpopuliarino rytietiškus šokius, drąsiai maišydama meną su erotika.
Ji daug gastroliavo, turėjo ryšių ne tik Prancūzijoje, bet ir Monake, Ispanijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, kitose šalyse. Gastrolių maršrutai driekėsi iki pat Egipto.
Moteris uždirbdavo išties solidžius honorarus, gaudavo iš gerbėjų brangių dovanų. Ji buvo tokia populiari, kad jos vardu vadintos cigaretės, likeriai ir kiti gaminiai.
1906 m. rudenį už pasirodymą Paryžiaus salėje „Olimpia“ Mata Hari gavo 10 tūkst. frankų, arba 50 tūkst. šiuolaikinių dolerių, o tada tai buvo didžiulė suma.
Bet šokėjai dažnai pritrūkdavo pinigų ir ji vėluodavo grąžinti skolas, nes turėjo nežabotą aistrą – pirkdavo drabužius, brangenybes, sėsdavo prie azartinių lošimų stalo.
Dviguba šnipė
Kai virš Europos pradėjo tvenktis Pirmojo pasaulinio karo debesys, paslaptingumas, ekstravagantiškumas, laisvumas ir kosmopolitiškumas – Matos Hari įvaizdžio pagrindas – ėmė kelti kitokį susidomėjimą.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, žavioji Mata Hari vis dar nestokojo vyrų dėmesio. Nutrūkus šokėjos karjerai, jos pajamos priklausė tik nuo dosnių meilužių. O šie lipo prie išvaizdžios moters kaip musės prie medaus.
Tik dabar moterį labiausiai domino karininkai ir aukšti Prancūzijos gynybos ministerijos pareigūnai.
Per karą, būdama neutralios šalies Nyderlandų pilietė, Mata Hari galėjo laisvai kirsti valstybių sienas. Ji ėmė dažnai keliauti į Ispaniją, kur veikė didelis Vokietijos šnipų tinklas. Tai nepraslydo pro Prancūzijos karinės žvalgybos agentų akis.
Šokėjos gyvenimas greitai pasikeitė.
Kadangi ji dažnai keliavo tarp Vokietijos, Prancūzijos ir Ispanijos, buvo akylai stebima žvalgybos. Abi pusės – tiek vokiečiai, tiek prancūzai – įtarė, kad moteris gali būti šnipė.
1917 m. pradžioje Mata Hari suprato esanti sekama.
Kai sužinojo, kad įtariama šnipinėjimu, bandė gintis, bet situacija greitai tapo beviltiška. Prancūzijos žvalgyba jau turėjo prieš ją surinktus „įrodymus“, todėl Matos Hari likimas buvo beveik nulemtas.
Iš pradžių moteris neįvertino grėsmės, nesitikėjo, kad ją suims.
Manė, kad gali išsisukti pasinaudodama savo ryšiais su įtakingais meilužiais. Ji vis dar jautėsi moterimi, gebančia valdyti situaciją.
Tačiau Prancūzijos slaptoji policija ir kariuomenės žvalgyba jau turėjo įsakymą ją sučiupti, mat įtarė, kad yra dviguba agentė, – dirba ir Vokietijai, ir Prancūzijai.
Apkaltino išdavyste
Galbūt viskas būtų tęsęsi iki karo pabaigos, jei nebūtų vienos neaiškios istorijos.
1916 m. pabaigoje Mata Hari pati kreipėsi į prancūzų kontržvalgybininkus ir pasiūlė savo paslaugas. Jai patikėta nereikšminga misija Madride. Taip moteris tapo dviguba agente.
Mata Hari išvyko į Ispanijos sostinę, tačiau ten susisiekė su Vokietijos agentais.
Prancūzams esą pavyko perimti vokiečių išsiųstą pranešimą, kad agentė H-21 atvyko iš Prancūzijos ir gavo užduotį.
Manoma, kad vokiečiai jai perdavė pinigus, bet nėra aišku, ar ji iš tiesų šnipinėjo. Mat moteris kategoriškai neigė savo kaltę. Tvirtino, kad tik mėgavosi įtakingų vyrų dėmesiu, bet niekam neperduodavo jokios informacijos.
Tiesa, Mata Haris prisipažino, kad 1916 m. vasarą gavo 20 tūkst. frankų iš Vokietijos konsulo Amsterdame, bet tikino vokiečiams nedirbusi.
Į klausimą, kodėl ėmė pinigų iš priešo, atsakė, kad prasidėjus karui Berlyne dingo jos bagažas su brangiomis suknelėmis ir kailiniais. Taigi jai atrodė, kad turi teisę gauti nedidelę kompensaciją iš seno pažįstamo.
Ir valiūkiškai pridūrė: „Atleiskite moteriai negebėjimo tvarkyti finansinius reikalus.“
Grįžusi į Paryžių, vasario 13-ąją Mata Hari suimta „Elysée Palace“ viešbutyje ir tardyta beveik penkis mėnesius.
Moteriai pateikti kaltinimai per karą šnipinėjus priešiškos valstybės naudai. Pagal vieną versiją, vokiečiai patys įdavė susipainiojusią, mažai naudingą agentę, pasinaudodami kodu, kurį priešas tikrai buvo iššifravęs.
Mata Hari bandė ieškoti Prancūzijos karininkų, su kuriais mezgė romanus, užtarimo, bet šie nenorėjo susitepti reputacijos ir nepadėjo.
Vienintelis žmogus, kurio pagalbos ji tikrai tikėjosi, buvo jaunas rusų karininkas Vladimiras Maslovas, bet šis taip pat nieko negalėjo padaryti.
Turimais duomenimis, 23-ejų štabo kapitonas, rusų ekspedicinio korpuso Prancūzijoje kuopos vadas, bebaimis gražuolis – paskutinė nesavanaudiška garsiosios šnipės meilė. Su juo netgi planavo kelti vestuves.
V. Maslovui nepateikta jokių pretenzijų dėl santykių su Mata Hari.
Egzekucijos neišvengė
Karinio tribunolo posėdžiai buvo uždari. Nyderlandų pilietė buvo kaltinama, kad dėl jos perduotos informacijos Vokietijos karinė vadovybė sužinojusi prancūzų pajėgų planus, o tai lėmė didelius Prancūzijos kariuomenės ir jos sąjungininkų nuostolius.
Netgi minėta, kad šnipė kalta dėl 50 tūkst. karių žūties.
Ji kaltinta dėl įtartinų kelionių ir abejotinų ryšių su kai kuriais aukšto rango vokiečiais. Pagal karinę teisę, palaikyti intymų ryšį su priešiškos valstybės atstovais tada prilygo kaltei.
Mata Hari, arba Vokietijos agentė H-21, buvo teisiama Prancūzijoje. Nors realių įrodymų nebuvo daug, ji pasiųsta myriop.
Kai Matai Hari buvo paskelbta mirties bausmė, kalinė dar bandė prašyti Prancūzijos prezidento Raimono Puankarė malonės, bet ši jai nebuvo suteikta.
1917 m. spalio 15-ąją Mata Hari sušaudyta. Jai buvo vos 41-eri.
Teigiama, kad mirtį ji pasitiko oriai – atsisakė būti surišta ir net pasiuntė oro bučinį savo budeliams.
Šiek tiek mažiau tikėtinas atrodo pasakojimas apie tai, kad Mata Hari, atsidūrusi prieš ją sušaudysiančių kareivių komandą, nusimetė drabužius ir sušuko: „Prostitutė – taip, bet ne išdavikė!“
Po Matos Hari sušaudymo Europos laikraščiai džiūgavo. Jie sveikino šios šnipės „demaskavimą“, o jos egzekuciją vadino didžiule sėkme.
Kadangi sušaudytoji neturėjo artimų giminaičių, jos kūną atidavė Paryžiaus anatomijos muziejui ir balzamavo.
2000 m. pastebėta, kad palaikų nebėra – veikiausiai jie dingo 1954-aisiais keliantis į kitą pastatą.
Kalta be kaltės
Po mirties Mata Hari tapo moteriškos gundytojos ir fatališkos šnipės simboliu. Jos gyvenimas įkvėpė daugybę filmų, knygų ir net operų. Iki šiol ji išlieka viena garsiausių figūrų šnipinėjimo istorijoje.
Pirmasis filmas „Mata Hari“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Asta Nielsen, sukurtas Vokietijoje 1920-aisiais – praėjus trejiems metams po egzekucijos.
Vienas garsiausių kūrinių apie garsiąją šnipę – 1931 m. pasirodęs Holivudo filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko kino žvaigždė Greta Garbo.
Ar Mata Hari sąmoningai dirbo Vokietijai, ar buvo tik naivi moteris, įtraukta į šnipinėjimo žaidimą?
Daugelis istorikų mano, kad veikiausiai ji nebuvo rimta agentė, nes neturėjo prieigos prie svarbių karinių paslapčių.
Iki šiol Mata Hari istorija kelia daug klausimų. Atskleidus daugiau informacijos, kilo abejonių dėl jos kaltės.
Vokietijos vyriausybė ją oficialiai išteisino dar 1930 m., o Prancūzijos dokumentuose, kuriuose aprašoma moters veikla, taip pat teigiama, kad ji nekalta.
Iš Matos Hari parodymų britų žvalgybos karininkams, kai 1916-aisiais ji buvo sulaikyta Didžiojoje Britanijoje, paaiškėjo, kad moteris veikė kaip Prancūzijos agentė Vokietijos okupuotoje Belgijoje.
2017 m. Prancūzija paviešino įvairius dokumentus, susijusius su Mata Haris.
Daugelis jų paskatino manyti, kad ji tapo Prancūzijos pareigūnų, ieškojusių žmogaus, kurį būtų galima apkaltinti dėl šalies nesėkmių kare, atpirkimo ožiu.
Kai kurie istorikai netgi spėja, kad tokį griežtą nuosprendį galėjo lemti karinio tribunolo nariams įtakos turėję aukšti Prancūzijos gynybos ministerijos pareigūnai.
Esą jie patys buvo užmezgę itin artimus santykius su žaviąja kurtizane šokėja ir norėjo, kad visa tiesa nukeliautų į nebūtį kartu su egzekucijos šūviais.
Be to, spėliota, kad Matos Hari visuomenės normų nepaisymas taip pat turėjo įtakos jos suėmimui, nuteisimui ir egzekucijai.
