Kodėl atšalus orams šilumos siurblys sunaudoja daugiau elektros?
Kai lauke dar laikosi keliolika laipsnių šilumos, šilumos siurblys gali atrodyti beveik stebuklingas – namuose šilta, o elektros sąnaudos palyginti nedidelės. Tačiau atėjus šalčiams skaitiklis ima suktis greičiau.
Tai normalu: kuo lauke šalčiau, tuo daugiau darbo siurbliui reikia atlikti, kad namuose išlaikytų tą pačią temperatūrą.
Svarbu suprasti vieną dalyką: šilumos siurblys šilumos „negamina“ taip, kaip elektrinis radiatorius.
Jis ją paima iš lauko oro ir perkelia į namus. Būtent todėl net ir esant minusinei temperatūrai lauko ore vis dar yra šiluminės energijos, tačiau ją išgauti tampa vis sunkiau.
Kuo šalčiau lauke, tuo sunkiau „paimti“ šilumą
Esant, tarkime, +10 °C temperatūrai, šilumos siurbliui pakanka gana nedidelio temperatūrų skirtumo. Lauke atšalus iki –10 ar –15 °C, kompresoriui tenka dirbti intensyviau, kad iš lauko oro paimtą šilumą pakeltų iki tokio lygio, kurio reikia namams šildyti.
Paprasčiau tariant, siurblys turi „užkelti“ šilumą per didesnį temperatūrų skirtumą. Tam reikia daugiau elektros.
Tuo pačiu metu didėja ir pats namo šilumos poreikis. Jei lauke +5 °C, pro sienas, langus, stogą ir ventiliaciją prarandama gerokai mažiau šilumos nei tada, kai lauke –15 °C.
Taigi šilumos siurblys gauna dvigubą užduotį: namui reikia daugiau šilumos, o ją iš lauko paimti darosi sunkiau.
Krenta šilumos siurblio efektyvumas
Šilumos siurblių efektyvumas dažnai apibūdinamas COP rodikliu. Jis parodo, kiek šilumos energijos įrenginys pagamina sunaudodamas vieną kilovatvalandę elektros.
Pavyzdžiui, jei COP yra 4, sunaudojus 1 kWh elektros į namus gali būti perduota maždaug 4 kWh šilumos.
Esant švelniam orui, gero oras–oras ar oras–vanduo siurblio COP gali būti gana aukštas. Tačiau temperatūrai krintant jis mažėja. Esant didesniam šalčiui, tam pačiam šilumos kiekiui pagaminti reikia daugiau elektros.
Tai nereiškia, kad įrenginys sugedo. Tiesiog keičiasi jo darbo sąlygos.
Daug elektros gali „suvalgyti“ atitirpinimas
Drėgnu ir vėsiu oru ant lauko bloko šilumokaičio pradeda formuotis šerkšnas arba ledas. Tai ypač būdinga esant temperatūrai maždaug nuo kelių laipsnių šilumos iki kelių laipsnių šalčio.
Apledėjęs šilumokaitis blogiau paima šilumą iš oro, todėl siurblys periodiškai įjungia atitirpinimo, arba „defrost“, režimą.
Tuomet trumpam procesas apsiverčia – dalis šilumos panaudojama lauko blokui atitirpinti. Tuo metu patalpos nešildomos arba šildomos silpniau, tačiau elektra vis tiek naudojama.
Todėl esant maždaug 0 °C, dideliam oro drėgnumui ir rūkui siurblys kartais gali dirbti net ne taip ekonomiškai, kaip esant keliems laipsniams šalčio, kai oras sausesnis.
Šaltomis dienomis siurblys dirba ilgiau
Rudenį ar pavasarį šilumos siurblys gali pasiekti nustatytą kambario temperatūrą ir kuriam laikui sumažinti galią arba visai sustoti.
Šaltą žiemos dieną šilumos nuostoliai būna gerokai didesni, todėl įrenginys gali dirbti beveik be pertraukos.
Tai ypač pastebima prastai apšiltintuose namuose. Jeigu pastatas greitai praranda šilumą, šilumos siurblys priverstas nuolat ją kompensuoti.
Dėl to kartais atrodo, kad „siurblys pradėjo ryti elektrą“, nors iš tikrųjų daugiausia pasikeitė ne pats įrenginys, o namo šilumos poreikis.
Kodėl svarbi nustatyta temperatūra
Elektros sąnaudoms nemažai įtakos turi ir tai, kiek šilumos norime patalpose.
Kai lauke –10 °C, palaikyti namuose +20 °C reiškia 30 laipsnių temperatūrų skirtumą. Jei nustatome +23 °C, skirtumas jau siekia 33 laipsnius.
Keli papildomi laipsniai gali atrodyti nereikšmingi, tačiau per visą parą ir visą namo plotą tai reiškia papildomą šilumos poreikį.
Todėl šaltuoju metu net 1–2 °C mažesnė patalpų temperatūra gali pastebimai sumažinti elektros sąnaudas.
Ne visada verta išjungti nakčiai
Su šilumos siurbliais dažnai daroma klaida – tikimasi sutaupyti nakčiai visiškai išjungus šildymą, o ryte vėl stipriai prišildžius namus.
Gerai apšiltintame pastate nedidelis temperatūros sumažinimas gali būti prasmingas. Tačiau smarkiai atvėsinus patalpas, siurbliui vėliau tenka ilgai veikti didesne galia.
Šilumos siurbliai paprastai efektyviausiai dirba tada, kai temperatūra palaikoma gana tolygiai, o ne nuolat kaitaliojama tarp labai žemos ir labai aukštos.
Kada elektros sąnaudos gali rodyti problemą
Žiemą didesnis elektros suvartojimas savaime nėra gedimo požymis. Tačiau verta sunerimti, jei sąnaudos staiga smarkiai padidėjo, nors lauko temperatūra beveik nepasikeitė.
Priežastis gali būti užsikimšę filtrai, apsnigtas ar užšalęs lauko blokas, prastas oro srautas, netinkami nustatymai ar techninis gedimas.
Oras–vanduo sistemose papildomą elektros šuolį gali sukelti ir elektrinis kaitinimo elementas. Esant dideliam šalčiui arba nepakankamai šilumos siurblio galiai, jis gali įsijungti kaip pagalbinis šildymas.
Elektrinis tenas šilumą gamina beveik santykiu 1:1 – 1 kWh elektros virsta maždaug 1 kWh šilumos. Tai gerokai mažiau efektyvu nei normaliai veikiantis šilumos siurblys.
Ką galima padaryti, kad sąnaudos būtų mažesnės
Didžiausią naudą duoda ne „stebuklingi“ nustatymai, o paprasti dalykai: švarūs filtrai, neužstatytas lauko blokas, protinga patalpų temperatūra ir kuo mažesni namo šilumos nuostoliai.
Jei įmanoma, verta vengti labai aukštos tiekiamo vandens temperatūros. Tai ypač aktualu oras–vanduo sistemoms – kuo žemesnės temperatūros vandens pakanka grindiniam šildymui ar radiatoriams, tuo efektyviau paprastai dirba šilumos siurblys.
Svarbu ir nevertinti sąnaudų pagal vieną šaltesnę dieną. Daug naudingiau palyginti panašios temperatūros savaites arba mėnesius.
Didesnės sąnaudos žiemą – normalu
Atšalus orams šilumos siurblys elektros sunaudoja daugiau dėl trijų pagrindinių priežasčių: namui reikia daugiau šilumos, pačiam siurbliui ją išgauti darosi sunkiau, o dalis energijos sunaudojama lauko blokui atitirpinti.
Todėl žiemos sąskaita beveik visada bus didesnė nei spalį ar balandį.
Tačiau net ir šaltesnėmis dienomis tinkamai parinktas bei sureguliuotas šilumos siurblys dažniausiai išlieka gerokai efektyvesnis už paprastą elektrinį šildytuvą – jis ne tik naudoja elektrą, bet ir perkelia į namus lauko ore esančią šilumą.
