Klounados istorija
Klounai per šimtmečius išgyveno neįtikėtiną transformaciją – nuo karališkųjų juokdarių ir pantomimos meistrų iki cirko atlikėjų ar net siaubo personažų.
Jų įtaka kultūrai ir pramogų pasauliui itin reikšminga.
Klounai egzistuoja nuo senų senovės.
Jų prototipai buvo pastebimi Egipto, Graikijos ir Romos kultūrose.
Viduramžiais kai kuriose kultūrose buvo žmonių, vadintų „šventaisiais kvailiais“. Šie apsimesdavo bepročiais, kad išreikštų tiesą ir kritiką be bausmės rizikos.
Romos imperijoje ypač populiarūs buvo scurrae – komikai, kurie šaipėsi iš politikų ir valdžios.
Viduramžiais Europoje atsirado juokdariai. Jie linksmino karališkuosius dvarus ir turėjo išskirtinę teisę kritikuoti valdovus per humorą.
XVIII–XIX a. Džozefas Grimaldis padėjo sukurti šiuolaikinio klouno įvaizdį – ekspresyvaus elgesio, su ryškiu makiažu ir spalvingais drabužiais.
XX a. cirko klounai, tokie kaip Emetas Kelis, transformavo jų įvaizdį, pristatydami liūdnąjį klouną. Tuo metu Holivudas klounus pavertė ir bauginančiais personažais.
Šiandien klounada yra ne tik cirko dalis, bet ir socialinių judėjimų, terapijos bei performanso meno forma.
Karalienės juokdarys
Ričardas Tarltonas – Elžbietos laikų anglų aktorius, garsiausias savo epochos klounas.
Jis išgarsėjo savo ekspromtu kuriamais komiškais eilėraštukais, kurie tapo žinomi kaip „tarltonai“. Jo dėka Elžbietos laikų teatras tapo masinio pasilinksminimo forma ir nutiesė kelią garsiajam Šekspyro teatrui.
Po Tarltono mirties jam priskiriama daugybė juokelių ir išdaigų, kurie išleisti kaip „Tarltono juokai“.
Taip pat išleisti kiti kūriniai ir baladės su jo vardu pavadinimuose.
Kai kurie mokslininkai spėja, kad Šekspyro „Hamleto“ monologe minimas Jorikas – veidrodinis Hamleto atspindys – galėjo būti įkvėptas būtent Tarltono.
Tarltonas taip pat buvo talentingas šokėjas, muzikantas ir fechtavimo meistras. Be to, jis buvo rašytojas – kūrė muzikinius vaidinimus, brošiūras ir pjeses.
Tarltono šeimos istorija menkai dokumentuota. Jo tėvo vardas nežinomas, motina Katerina, tačiau jos mergautinė pavardė nėra užfiksuota.
Vėlesnis tyrimas atskleidė, kad jis turėjo seserį Heleną.
Tarltono gimimo vieta nežinoma, nors daugiau nei po šimtmečio istorikas Tomas Fuleris teigė, kad jis gimė Kondovere, Šropšyre, – ten jo tėvas augino kiaules.
Šeima vėliau persikėlė į Ilfordą, Eseksą.
Manoma, kad Tarltonas karjerą Londone pradėjo kaip mokinys kiauliaganys arba vandens nešiotojas – galbūt jis išbandė abi šias profesijas.
Iki 1583 m., kai buvo paminėtas kaip vienas iš pirmųjų „Karalienės vyrų“ trupės narių, jis jau buvo patyręs aktorius.
Tarltonas darė didžiulę įtaką Elžbietos laikų klounams.
Jo epitafijoje rašoma: „Jis vis mokėsi iš klounų, o dabar jie mokosi iš jo.“
Tarltonas pirmasis ėmė analizuoti tikrus kvailius ir eilinius žmones, kad praturtintų savo personažus.
Jo pasirodymų stilius jungė viduramžių Piktadario figūrą, profesionalų menestrelį – talentingą dainininką ir istorijų pasakotoją – ir liaudies linksmybių vedėją.
Spektaklio metu Tarltonas pats prižiūrėjo publiką, numaldydamas triukšmadarius staigiais ir kandžiais ketureiliais.
Po spektaklių jis dažnai rungdavosi sąmojo dvikovose su žiūrovais.
Tarltonas buvo mėgstamiausias Karalienės Elžbietos klounas.
Jis turėjo ypatingą talentą improvizuoti humoristines eiles pagal žiūrovų pasiūlytas temas. Tokie ekspromtiniai ketureiliai tiesiog žavėdavo publiką.
Jau 1579 m. anglų mokslininkas, literatūros kritikas ir rašytojas Gabrielis Harvėjus mini Tarltoną, kas rodo, jog jis buvo įgijęs nemenką žinomumą.
Tarltono šlovė peržengė tuometines aktorių socialines ribas – tuo metu jie dažnai buvo laikomi nepatikimais žmonėmis.
Pasak vieno iš Tarltono sūnų, tėvas iššvaistė visą šeimos turtą lošimuose. Iki pat mirties jis gyveno Draitono dvare – istoriniuose rūmuose, esančiuose netoli Tamvorto, Stafordšyro grafystėje, kur, kaip spėjama, ir buvo palaidotas.
1588 m. rugsėjo 3-iąją Tarltonas surašė testamentą, įvardindamas save kaip „vieną iš Karalienės dvaro palydovų“.
Testamente jis savo nesantuokinį sūnų Filipą patikėjo, kaip pats rašė, „mylimiausiai motinai Katerinai Tarlton ir dviem ištikimiems draugams – Robertui Adamsui, džentelmenui, ir kolegai Viljamui Džonsonui, kuris taip pat yra vienas iš Karalienės rūmų palydovų“.
Tarltonas mirė 1588 m. rugsėjo 5-ąją prastos reputacijos moters Emos Bol namuose ir buvo palaidotas Šv. Leonardo bažnyčioje Šordiče.
Pirmasis klounas teatre
Anglijos teatro istorijoje pirmasis žinomas klouno prototipas buvo Viljamo Kempo suvaidintas juokdarys Šekspyro teatro laikais.
Kempas buvo žymus elžbietiškojo teatro aktorius ir komikas, garsėjo kaip Šekspyro pjesių juokdarių vaidmenų atlikėjas.
Jis buvo improvizacijos, humoro ir pantomimos meistras.
Manoma, kad Kempas pirmasis įkūnijo tokius personažus, kaip Dogberis Šekspyro komedijoje „Daug triukšmo dėl nieko“ ir Pjetras uždraustos meilės istorijoje „Romeo ir Džuljeta“.
Jo talentas buvo pripažintas ne tik žiūrovų, bet ir kolegų aktorių bei dramaturgų.
Pavyzdžiui, Tomas Nešas savo kūrinį „Migdolas papūgai“ dedikavo būtent Kempui, vadindamas jį „vicekaraliumi generolu Ričardo Tarltono šmėklai“, taip pabrėždamas Kempą kaip garsiojo komiko Tarltono įpėdinį.
Be teatro, Kempas buvo žinomas ir kaip puikus šokėjas bei gatvės atlikėjas.
Ši viešųjų pramogų forma leido jam išlaikyti šlovę net ir po pasitraukimo iš Šekspyro trupės. Kempas atstovavo senajai juokdarių mokyklai, kuri pamažu iš teatro dingo, užleisdama vietą labiau struktūruotiems vaidmenims.
Vienas įsimintiniausių Kempo karjeros nuotykių žymi 1600 metus, kai jis ryžosi atlikti vadinamąjį „Devynių dienų stebuklą“ – moriso šokį – tradicinį anglų liaudies šokį – keliaudamas iš Londono į Noridžą.
Ši apie 177 km kelionė truko devynias dienas ir sulaukė didžiulio visuomenės dėmesio.
„Devynių dienų stebuklas“ tapo jo karjeros viršūne ir buvo plačiai aptariamas to meto Anglijoje. Vėliau Kempas netgi išleido knygą, kurioje aprašė šią kelionę, siekdamas įrodyti skeptikams savo žygdarbio tikrumą.
Nepaisant šlovės, Kempas paliko Lordo Kamerlengo trupę apie 1599 metus.
Nors tikslios išsiskyrimo priežastys nėra aiškios, spėjama, kad tai galėjo būti susiję su kūrybiniais nesutarimais ar noru siekti individualios karjeros.
Po išėjimo iš trupės jis tęsė pasirodymus, tačiau jo veikla tapo mažiau dokumentuota, o paskutiniai gyvenimo metai apgaubti nežinia.
Manoma, kad Kempas mirė apie 1603 metus, visiškame skurde, nepaisant ankstesnės šlovės.
Klounas, kuris nesijuokė
Džozefas Grimaldis – teatro genijus, laikomas moderniosios klounados pradininku. Jis garsiausias ir įtakingiausias klounas Didžiosios Britanijos istorijoje, dažnai vadinamas „moderniojo klouno tėvu“.
Būtent Grimaldis sukūrė baltaveidžio klouno įvaizdį, kurį atpažįstame iki šių dienų: baltais dažais padengtą veidą, spalvingus drabužius ir energingą komišką vaidybą.
Iki jo klounai buvo labiau subtilūs ar groteskiški, bet Grimaldis įnešė į šią profesiją ekspresyvumo, dramatiškumo ir emocijų.
Jis taip pat išpopuliarino pantomimą.
Grimaldžio klestėjimo laikotarpiu klounai tapo svarbia cirkų dalimi, jiems buvo būdingas ryškus makiažas, spalvingi kostiumai ir komiški numeriai.
Grimaldžio spektakliai buvo fiziškai sunkūs, todėl jis anksti susidūrė su rimtomis sveikatos problemomis.
Viename pasirodymų atliko triuką, kurio metu turėjo „netyčia“ kristi nuo scenos į orkestro duobę.
Tačiau kritimas buvo ne toks, kokį planavo – garsusis klounas prarado sąmonę ir liko gulėti ant grindų, kol žiūrovai, galvodami, kad tai spektaklio dalis, plojo ir leipo juokais.
Grimaldį pavyko atgaivinti, tačiau jis visą gyvenimą kentėjo nuo patirtų sužalojimų.
Grimaldžio fizinė komedija buvo itin energinga – jis šokinėdavo, krisdavo, atlikdavo pavojingus triukus.
Šie pasirodymai taip išsekino jo kūną, kad būdamas vos 40-ies nebegalėjo normaliai vaikščioti ir buvo priverstas išeiti į pensiją.
Paskutinius gyvenimo metus klounas praleido skurde ir kančioje – kaustomas stipraus artrito ir lėtinio skausmo.
Ironiška: scenoje Grimaldis buvo juokingiausias žmogus Londone, bet asmeniniame gyvenime kentėjo nuo depresijos.
Viena garsiausių citatų apie jį atskleidžia šį paradoksą.
Pasakojama, kad kartą nuėjęs pas gydytoją dėl depresijos, jis išgirdo patarimą nueiti į Grimaldžio spektaklį, nes jis privers kvatoti bet ką.
Į tai garsusis klounas atsakė: „Bet, daktare, aš ir esu Grimaldis.“
Po mirties jo indėlis į klounadą buvo taip pripažintas, kad Londone kasmet vis dar rengiama „Grimaldžio diena“ – visos šalies klounai susirenka pagerbti jo atminimą.
Grimaldžio vardu pavadintos kelios vietos, o garsusis Londono Džozefo Grimaldžio parkas netgi turi ypatingą suoliuką su jo citatomis ir veido atvaizdu.
Po pantomimos meistro mirties garsus rašytojas Čarlzas Dikensas pats redagavo ir išleido jo atsiminimus.
Nors tai buvo labai populiarus leidinys, jame atskleisti ir liūdni klouno gyvenimo užkulisiai – depresija, skausmai ir skurdi senatvė.
Pasakojama, kad Londono rajone, kur Grimaldis gyveno paskutinius metus, kartais girdisi klouno juokas arba žingsniai, nors nieko aplink nebūna.
Kai kurie teatro mylėtojai tiki, kad Grimaldžio dvasia vis dar klajoja po senus Anglijos teatrus.
Emetas Kelis ir degantis cirkas
Emetas Kelis buvo garsus amerikiečių klounas, geriausiai žinomas dėl savo Verkiančio klouno personažo.
Jis išpopuliarėjo XX a. viduryje ir tapo vienu iš labiausiai atpažįstamų klounų Amerikoje.
E. Kelio personažas išskirtinis tuo, kad neatitiko įprasto linksmintojo įvaizdžio.
Skirtingai nuo tradicinių linksmų ir spalvingų klounų, Verkiantis klounas buvo liūdnas, nuskurdęs klajoklis su purvina skrybėle, suplėšytais drabužiais ir melancholiška išraiška.
Šis įvaizdis buvo įkvėptas Didžiosios depresijos laikų benamių ir atspindėjo ekonominę šalies situaciją.
Jo garsiausias triukas – bandymas „nušluoti“ scenos prožektoriaus šviesą. Šis veiksmas tapo legendiniu cirko numeriu ir yra naudojamas iki šiol.
E. Kelis ilgą laiką dirbo su garsiuoju „Ringling Bros. and Barnum & Bailey“ cirku, kur jo pasirodymai tapo tikra legenda.
Jis taip pat pasirodė filmuose ir televizijoje, o jo įtaka matoma net šiandien – daugelis šiuolaikinių klounų bei komikų semiasi įkvėpimo iš jo darbo.
1944 m. „Ringling Bros. and Barnum & Bailey“ cirko palapinėje Konektikute kilo didžiulis gaisras, kuris tapo viena didžiausių cirko tragedijų.
Emetas Kelis buvo tarp tų, kurie padėjo gelbėti žmones.
Liudininkai pasakojo, kad jis iš tiesų bėgo su kibiru vandens, mėgindamas gesinti liepsnas – pirmą kartą realybėje tapo tragišku herojumi, kokį vaidino scenoje.
Bozo fenomenas
Klounas Bozo, vadinamas garsiausiu pasaulio klounu, yra vaikų pramogoms XX amžiaus 7-ajame dešimtmetyje sukurtas personažas, plačiai žinomas ir dabar.
Nuo 1960-ųjų klounas Bozo laikytas televizijos sensacija ir megažvaigžde Amerikoje.
Jį įkūnijo daugybė garsių aktorių, o vos pasirodęs eteryje tapo tikru popkultūros simboliu.
Bozo televizijos šou buvo toks populiarus, kad Čikagoje norinčiųjų patekti į studiją sąrašas buvo sudarytas dešimtmečiui.
Vadinasi, tėvai užrašydavo vaikus dar kūdikystėje, kad šie galėtų apsilankyti laidoje jau būdami paaugliai!
Studijos auditorijoje transliaciją stebėti galėjo daugiau nei 200 žiūrovų.
Iki 1963 m. laida jau buvo sulaukusi 100 tūkst. lankytojų, o 1966 m. šis skaičius išaugo iki 250 tūkst.
Klouno Bozo fenomeną puikiai iliustruoja faktas, jog net po septynių valandų nuo Čikagos 1967-ųjų pūgos pradžios – tai viena labiausiai atmintinų žiemų, kai Čikaga ir visa Ilinojaus valstija patyrė didžiulę sniego audrą – 193 žmonės su bilietais rankose vis dar laukė eilėje, kad galėtų patekti į laidą.
Tai buvo vienas iš retų kartų, kai transliacija atšaukta ir vietoje jos parodytas anksčiau įrašytas epizodas.
Paskutinis 90 minučių trukmės specialus laidos įrašas „Bozo: 40 metų linksmybių!“ parodytas 2001 m. liepos 14 d.
Ši laida tapo ilgiausiai gyvavusia ir laikoma populiariausia bei sėkmingiausia vietinės gamybos vaikų programa televizijos istorijoje.
Cirko legenda
Dar vieną ryškų pėdsaką cirko istorijoje padėjo Čarlis Rivelis, kurio tikrasis vardas Žosepas Andrė Laseras.
Jis buvo garsus ispanų kilmės klounas, laikomas viena iš ryškiausių XX a. cirko asmenybių.
Čarlis Rivelis išgarsėjo visame pasaulyje dėl savo unikalaus klouno personažo, melancholiško humoro ir artistiškumo.
Iš pradžių scenoje Čarlis Rivel pasirodydavo kitu vardu, tačiau legendinis Čarlis Čaplinas, sužavėtas jo pasirodymu, kartą sušuko: „Jis juokingesnis už mane!“.
Tai įkvėpė klouną pasirinkti Čarlio vardą, o Rivelis – jo šeimos sceninis vardas.
Čarlis Rivelis gimė ir užaugo cirko artistų šeimoje – jo tėvai buvo akrobatai.
Savo karjerą Rivelis irgi pradėjo kaip oro akrobatas, bet netrukus atrado klounadą, kuri jam pasirodė artimesnė.
Vienas įspūdingiausių jo pasirodymų buvo itin paprastas, bet genialus: jis sėdėdavo ant medinės kėdės, susimąstęs žvelgdavo į publiką ir leisdavo įvairias emocijas atskleidžiančius garsus. Tai tapo jo firminiu triuku ir sulaukdavo didžiulių ovacijų.
Čarlio garsiausia frazė – „Akrobatas?! Aš?!“ – tapo jo vizitine kortele.
Tai buvo toks talentingas klounas, kad net Adolfas Hitleris esą norėjo jį įdarbinti Trečiojo reicho propagandiniams pasirodymams.
Tačiau Rivelis atsisakė.
Nacistinės valdžios akivaizdoje jis stengėsi išlikti neutralus, tačiau vėliau jo atvaizdas buvo naudojamas kaip pasipriešinimo simbolis.
Čarlis Rivelis buvo mylimas visame Senajame žemyne, ypač Vokietijoje, Prancūzijoje ir Skandinavijoje. Jo artistiškumas peržengė kalbos barjerus – juk juokas ir emocijos suprantamos visiems.
Jis vaidino filmuose, įskaitant 1976 m. ispanų filmą „Klouno mokinys“, kuriame vargšą našlaitį, gyvenantį iš kaimynų labdaros, įvaikina cirko klounas.
1971 m. Čarlis Rivelis gavo prestižinį „Cirque de Monte-Carlo“ auksinį klouną – tai laikoma aukščiausiu cirko pasaulio įvertinimu.
Animacijos revoliucionierius
Klounas Koko – vienas pirmųjų animacinių personažų, sukurtas Makso Fleišerio 1919 metais. Šis personažas išsiskyrė savo gyvybingumu ir unikaliu stiliumi, turėjusiu didelę įtaką vėlesniems animaciniams herojams, tokiems kaip Triušis Kvanka ar Peliukas Mikis.
Maksas Fleišeris, siekdamas suteikti animacijai daugiau natūralumo, 1915 metais sukūrė rotoskopo technologiją.
Šis įrenginys leido animatoriui perpiešti filmuotą medžiagą, taip suteikiant personažams realistiškesnius judesius.
Pirmasis rotoskopo bandymas buvo atliktas filmuojant Makso brolį Deivą, vilkintį klouno kostiumą. Per metus buvo sukurta apie 2500 piešinių, kurie sudarė vos vienos minutės trukmės filmą, tačiau sukėlė animacijos revoliuciją.
1919 metais Fleišeris pristatė seriją, kurioje Koko klounas tapo pagrindiniu veikėju.
Šiose animacijose buvo derinami gyvo veiksmo ir animacijos elementai, o pats Fleišeris dažnai pasirodydavo kaip menininkas, piešiantis Koko, kuris atgydavo ir sukeldavo įvairias komiškas situacijas. Šis personažas greitai pelnė žiūrovų simpatijas.
Iš pradžių veikėjas neturėjo oficialaus vardo ir buvo vadinamas tiesiog klounu. Tik 1923 metais, kai prie studijos prisijungė animatorius Dikas Humeris, klounas gavo Koko vardą. Humeris taip pat sukūrė Koko šunį Ficą, kuris tapo nuolatiniu jo palydovu.
1924 metais Fleišeris pristatė „Bouncing Ball“ technologiją.
Šiose animacijose žiūrovai buvo kviečiami dainuoti kartu, sekdami ekrane šokinėjantį kamuoliuką, kuris rodė dainos žodžius ir ritmą.
Tai buvo ankstyvas interaktyvios animacijos pavyzdys ir vėliau įkvėpė karaokės bei muzikinių vaizdo klipų kūrimą.
Nors Koko klounas nebėra aktyvus šiuolaikinėje animacijoje, jis – vienas pirmųjų ir įtakingiausių animacinių personažų.
Klounų baimė
Bobas Grėjus, arba Penivaisas, nors ir išgalvotas siaubo personažas, smarkiai prisidėjo prie klounų baimės populiarėjimo.
Penivaisas yra vienas iš žymiausių siaubo žanro antagonistų, pirmą kartą pasirodęs Stefano Kingo romane „Tas“.
Jis ne tik klounas, bet ir nežemiška būtybė, sugebanti įgauti savo aukų didžiausių baimių pavidalą. Dažniausiai jis pasirodo kaip klounas, siekdamas įbauginti vaikus.
Penivaiso personažas tapo stipriu kultūriniu fenomenu ir prisidėjo prie klounų baimės, vadinamos koulrofobija, išplitimo.
Iki romano pasirodymo klounai dažniausiai buvo suvokiami kaip linksmi personažai, skirti vaikų pramogoms. Tačiau Kingo interpretacija pavertė juos bauginančiais, paslėpto blogio simboliais.
Po 1990 m. televizijos mini serialo ir ypač po 2017 m. filmo „Tas“ Penivaisas tapo viena atpažįstamiausių siaubo figūrų.
Po „Tas“ sėkmės buvo pranešta apie daugybę realių atvejų, kai žmonės persirengdavo klounais, gąsdindavo kitus ar net žudydavo.
Klounas žudikas
Džonas Veinas Geisis – vienas garsiausių ir labiausiai bauginančių serijinių žudikų Amerikos istorijoje.
Kuo šis susijęs su klounais?
XX a. 7-ajame dešimtmetyje Džonas Veinas Geisis Amerikoje darbavosi kaip klounas Pogo – linksmino vaikus šventėse, ligoninėse, labdaros renginiuose, tačiau pasirodė esąs vienas žiauriausių serijinių žudikų visoje šalyje.
Džonas Veinas Geisis gimė 1942 m. Čikagoje. Iš pažiūros jis buvo gerbiamas visuomenės narys – aktyvus vietos bendruomenės veikėjas, sėkmingas verslininkas, priklausė politinei partijai ir net buvo įamžintas nuotraukoje su buvusia pirmąja ponia Rozalina Karter. Tačiau už šios fasadinės gerumo kaukės slypėjo žiaurus nusikaltėlis.
Geisis 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose pagrobė, kankino ir nužudė mažiausiai 33 jaunuolius ir berniukus.
Daugumą aukų jis palaidojo savo namų rūsyje, o kai nebeliko vietos, išmesdavo jų kūnus į upę.
Jis suimtas 1978 m., kai policija atliko namuose kratą ir atrado įkalčius, vedančius prie jo kraupių nusikaltimų.
Nors Geisis niekada neįvykdė nusikaltimų būdamas persirengęs klounu, žiniasklaida išpopuliarino jį kaip „klouną žudiką“.
Kalėdamas jis pats netgi tapo garsenybe dėl tapytų paveikslų, kuriuose vaizdavo savo klouno personažą Pogo.
Šie piešiniai iki šiol parduodami aukcionuose ir kelia didelį susidomėjimą tarp siaubo kultūros gerbėjų.
1994 m. gegužės 10 d. Geisiui įvykdyta mirties bausmė – jis gavo mirtiną injekciją. Jo paskutiniai žodžiai buvo: „Pabučiuokit man į užpakalį“.
Klounai astronautai?
NASA astronautas Ouvenas Geriotas pradėjo unikalią tradiciją – kosminius pokštus.
1973 m. Ouvenas Geriotas – vienas iš „Skylab 3“ misijos astronautų – išvyko į 59 dienų misiją tyrinėti Žemės atmosferą, Saulės aktyvumą ir žmogaus organizmo prisitaikymą prie ilgalaikio buvimo mikrogravitacijoje.
Vieną dieną NASA žemės kontrolė paprašė Geriotą vizualiai patvirtinti vieną objektą per vaizdo kamerą.
Astronautas sumanė improvizuotą pokštą: užsidėjo slapta atsivežtą raudoną klouno nosį ir taip atsakė į NASA užklausą.
Šis netikėtas humoristinis poelgis prajuokino žemės komandą ir tapo vienu pirmųjų oficialiai užfiksuotų pokštų kosmose.
Dabar kosminiai pokštai – astronautų kultūros dalis. NASA ir kitų kosmoso agentūrų astronautai dažnai krečia įvairiausius pokštus tiek tarpusavyje, tiek su žemės kontrolės centru.
2001 m. astronautas Frenkas Kulbertsonas į Tarptautinę kosminę stotį atsivežė Helovino kostiumą ir juo apsivilkęs pasirodė prieš kamerą.
2013 m. Kanados astronautas Chrisas Hadfildas atliko Deivido Buvio dainą „Space Oddity“, nufilmavo pasirodymą mikrogravitacijoje ir išplatino internete.
