Į pavasarį – su kaukėmis ir blynais

Kaukėtų persirengėlių pokštai ir raginimai prisikimšti pilvus – atrakcijos, be kurių neįsivaizduojamos Užgavėnės. O Panevėžio kraštas garsėja savomis šios šventės tradicijomis.

Vėlyvos šių metų Užgavėnės neabejotinai atliks savo užduotį – išvarys žiemą iš kiemo.

Lydimos spalvingo persirengėlių būrio, sočių valgių, muzikos ir linksmybių Užgavėnės – tarsi sugrįžimas į praeitį. Juk ta pati šventė, su tais pačiais papročiais šurmuliuodavo ir prieš šimtus metų.

„Užgavėnės – sena, archajiška, nesukrikščionėjusi šventė“, – sako Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotoja, etnologė Vitalija Vasiliauskaitė.

Atėjusios iš senovės Užgavėnės buvo gyvos net sovietmečiu, tiesa, kiek kitu pavidalu, vadintos Žiemos palydėtuvių švente, orientuota į sportą.

Dabar Užgavėnės – graži žiemos pabaigos diena su smagiomis persirengėlių eitynėmis, blynų kepimo ritualu, žaidimais, pokštais, humoru ir išlaikytais senaisiais papročiais.

„O kadaise pagal žemdirbiškąją pasaulėžiūrą ir mąstyseną sukurti šios šventės papročiai bei tradicijos buvo skirti vienam tikslui – pažadinti, atgaivinti žemę po žiemos miego ir paruošti ją svarbiausiajai, maitintojos, misijai“, – primena etnologė.

V. Vasiliauskaitė pasakoja, kad tą dieną žmonės stengdavosi paliesti, pajudinti, netgi užgauti žemę. Tai būdavo daroma pačiomis įvairiausiomis priemonėmis, pasitelkus daugybę ritualinių veiksmų ir jų galia tikint.

Panevėžio kraštas turėjo ir savitas Užgavėnių tradicijas, tarsi ir susisiejančias su kitų regionų tradicijomis, bet turinčias ir išskirtinių bruožų.

Pavyzdžiui, daugelyje Panevėžio apylinkių žemei budinti kinkydavo arklius ir be jokio reikalo jais – pagal oro sąlygas ratais arba rogėmis – važinėdavo.

Į vežimą prisisodinus vaikų, šūkaujant, dainuojant dardėdavo bildėdavo per kaimą, iki kito kaimo, apvažiuodavo laukus. Ir smagiai keleivius versdavo iš tų ratų ar rogių ant žemės, kad iškritusieji pasivoliotų, žemę sušildytų.

Plaukų geriau netrinkti

Kiekvienas praeities Užgavėnių ritualas ar paprotys turėjo prasmę.

Visi tikėjo, kad per Užgavėnes daug dirbti negalima, nes jeigu dirbsi, visus metus poilsio neturėsi, o pradėtų darbų taip ir nepabaigsi.

Niekas ir plaukų per Užgavėnes netrinkdavo – merginos norėjo, kad jų kasos gražios augtų. O ne laiku išsiplovus, žiūrėk, ir suplonės plaukai, ir išslinks.

Per Užgavėnes troboje nederėjo sėdėti, o kuo dažniau eiti į kiemą, susitikti su kaimynais, linksmintis ir atidžiai pasidairyti: jeigu lauke šlapia ir drėgna – geri metai bus, jeigu saulėta – reikėtų atėjus laikui sėjos neatidėlioti, o jeigu sniego visur priversta – tai ir Velykos bus su sniegu.

Panevėžio krašte per Užgavėnes buvo itin paplitęs laistymosi vandeniu paprotys.

V. Vasiliauskaitė pasakoja, kad Krekenavos apylinkėse gyventojai tą dieną prie vartelių pasistatydavo kibirą su vandeniu ir pravažiuojančius ar ties jų kiemu stabtelinčius perliedavo.

„Yra užrašytas įdomus paprotys, vadinamas bičių vežiojimu. Šiaurinėje krašto dalyje, kaimuose link Pasvalio, į vežimą pastatydavo didelį kubilą ir pritupdę į jį vaikų važinėdavo po kaimą. Vaikai turėjo po indelį su vandeniu ir kubile sėdėdami garsiai dūgzdavo. „Bites vežam“, – šaukdavo vadeliotojas, o žmonėms sustojus pasižiūrėti, vaikai pašokdavo ir apipildavo vandeniu“, – pasakoja etnologė.

O štai Vadoklių apylinkėse per Užgavėnes jauni vyrai persirengdavo gervėmis ir lankydavo netekėjusias merginas.

Toms reikėjo būti jų vizitui vaišių pasiruošusioms. Mat jeigu gervininkų nepavaišins, o būtiniausia – riešutais, visus metus liks netekėjusios.

Tos, kurios nepavaišindavo ar iš viso į kalbas nesileisdavo, sulaukdavo bausmės – būdavo apžnaibomos, vandeniu apipilamos ir pasmerkiamos dar visus metus senmergiauti.

Žemaitijoje Morė, Aukštaitijoje – Gavėnas

Aukštaitijoje svarbus Užgavėnių simbolis – per kaimą vežiojamas Gavėnas, dar vadinamas Diedeliu arba Čiūčela – iš šiaudų padaryta pamėklė su pakuliniais ūsais, palaikiais drabužiais.

Tai – piktoji žiemos dvasia, gyvenanti jaujoje.

Niekas Gavėno, kaip kad Žemaitijoje Morės, nedegindavo. Užgavėnių apeigų pabaigoje aukštaičiai jį pasodindavo ant rogių ir nuleisdavo nuo kalno. Kai kur Gavėną skandindavo – upelyje ar ežere.

Juokas nugali mirtį

Užgavėnės neįsivaizduojamos be linksmųjų persirengėlių.

Jie sutinkami daugelyje Europos šalių rengtose žiemos šventėse, bet Lietuvoje Užgavėnių personažai buvo tarsi mirusių protėvių įvaizdis.

Dėl to tokie baisūs – paišini, kreivi, atgrasūs, tarsi iš mirusiųjų pasaulio atkeliavę.

Išradingai kūrė aukštaičiai Užgavėnių personažus: iš medžio, odos, kailio darydavo kaukes. Jos, nors visos gana baisios, vis dėlto dažniausiai šypsosi – taip tarsi įrodydamos, kad atgimti ir iš naujo gyventi galima.

„Juokas nugali mirtį. O per Užgavėnes žiema suvokiama kaip mirties laikas, kurį su juokais galima išjudinti, pakeisti į gyvenimą“, – teigia V. Vasiliauskaitė.

Kaukės bei persirengimas įvairiais personažais – vienas pagrindinių Užgavėnių šventės atributų.

Kokių tų kaukių tik nebūdavo – iš medžio žievės, avikailio, gyvulių kaukolių, kartono ir kitų medžiagų pagamintos, viena už kitą įdomesnės.

Drabužiai taip pat neįprasti, šiaip kasdien nenešiojami. Dažnas vyras persirengdavo moterimi, o moterys – vyrais, kad tik niekas neatpažintų. Tarp persirengėlių ožiai, arkliai, vengrai, žydai, čigonai, gervės, meškos ir daugybė kitokių veikėjų. Kiekvienam jų reikėjo ne tik pritaikytų drabužių, atributų, bet ir kaukės.

Unikaliosios kaukės

Kas patys nemokėdavo geros kaukės pasigaminti, prašydavo kaimo auksarankių.

Šiais laikais kaukių drožėjų nėra daug, bet jeigu kuris jau užkimba ant šios kūrybos kabliuko, lengvai nesitraukia – ir drožia, puošia, prigalvoja vis naujų.

Kaip panevėžietis tautodailininkas Albertas Valikonis – šio meistro išdrožtų kaukių jau ir nesuskaičiuosi.

Kiekvienų metų Užgavėnėms artėjant jo kaukės traukiamos iš dėžių, kur visus metus, nuo kandžių apsaugotos specialiais milteliais, ilsėjosi.

Iš liepos medžio drožtos, kailiais, vilnomis puoštos jos, be apsaugos kaipmat pritrauktų natūralaus pluošto mėgėjas kandis.

O meistrui norisi atėjus laikui rasti kaukes tokias pat, kokias padėjo – neleistų jų į žmones apšiurentų, apdraikytų.

A. Valikonio kaukės, ramiai metus išgulėjusios, per Užgavėnes pradeda savo pasirodymus. Vienos keliauja su persirengėliais į gatves, kitos – į parodas.

Beveik per kiekvienas Užgavėnes Panevėžio miesto ar rajono bibliotekose, kultūros centruose, mokyklose veikia A. Valikonio drožtų kaukių parodos.

Šiemet jos eksponuojamos Panevėžio „Minties“ inžinerijos gimnazijos bibliotekoje.

Kaip sako gimnazijos bibliotekininkė Renata Tamošiūnaitė, tai bus puiki gimnazistų pažintis su senosiomis, jau daug kur pamirštamomis ar mirštančiomis tradicijomis.

„Norėjosi, kad bibliotekos lankytojai pamatytų ne kokias klijuotas šiuolaikines kaukes, o tokias, kokias praeityje iš medžio droždavo“, – sako bibliotekininkė.

Tautodailininkas A.Valikonis gimnazistams dar ir papasakos, kaip kaukės gaminamos, kokios personažų istorijos.

Baisios ir juokingos

Žiūrovams A. Valikonio kurtos kaukės patinka, apžiūrinėdami jas atkreipia dėmesį, kokie įdomūs jų veidai, kokie linksmi, nors ir negražūs, bet nepikti, tik nutaisę šelmiškas, pokštauti pasirengusiųjų išraiškas.

Kaukės nuo seno paprastai ir turėdavo negražaus žmogaus bruožų – ilgos, kreivos jų nosys, asimetriškos akys, vos keli dantys, pasišiaušę plaukai.

Tačiau pastaraisiais metais A. Valikonio drožtos kaukės įgauna ir piktesnio personažo bruožų – laikai tokie, sako tautodailininkas, kad kartais nekenkia ir labiau susiraukti.

Lietuviškos Užgavėnių kaukės – ne šiaip koks veido dangalas, tai ypatingas šventės atributas, per amžius išsaugojęs savo paskirtį ir svarbą.

Klegančioje Užgavėnių šventėje kaukės persirengėliams tiesiog būtinos.

A. Valikonis kuria tradicines – pirklio žydo, daktaro vengro, raganaitės, kipšiuko, valkatos, taip įvairių gyvūnų – ožkų, avinų ir pan. kaukes.

Rogėmis po laukus

Tautodailininkas sako, kad personažus Užgavėnių kaukėms sugalvoti nesunku, daug jų žino ir atsimena dar iš vaikystės.

Ramygalos seniūnijoje esančiame Debikonių kaime augęs A. Valikonis pasakoja, jog jo gimtinėje Užgavėnės visada smagiai, tradiciškai buvo švenčiamos.

„Būrys persirengėlių sėsdavo į roges, važinėdavo po kaimus, mus vaikus kartais ir į pusnis išversdavo, kad kuo daugiau juoko, linksmybių būtų“, – prisimena kaukių drožėjas.

Nenuostabu, kad jis nuo vaikystės į meistrystę linkęs, juk ir A. Valikonio tėvelis buvo labai nagingas meistras – auksines rankas turėjo.

„Ko reikėdavo, tą ir pagamindavo – baldus, karstus, lagaminus ar visa kita“, – sako tėvo auksines rankas paveldėjęs A. Valikonis.

O ir senelis, mena, buvo nepėsčias – gabus ir darbštus kalvis, tad anūkas ir metalo darbams neabejingas. Ne vienas Alberto kūrinys iš metalo nukaltas.

Vis dėlto šiam tautodailininkui mieliausia dirbti su medžiu. Ir drožinėja jis kone kasdien, nesvarbu, žiema ar vasara, daug ar mažai laiko tam lieka.

Drožėją įkvepia sodyba

Šiuo metu Miežiškių kultūros centre veikia A. Valikonio medžio skulptūrų, o Smilgių kultūros centre – tapybos darbų paroda.

Su kūrybine ugnele gyvenantis A. Valikonis ne vieną kartą yra tapęs konkurso „Aukso vainikas“ regioninio turo nugalėtoju.

Iš medžio jis drožia ne tik kaukes, o ir šaukštus, skulptūrėles, sodo papuošimus, koplytstulpius, kryžius.

Be to, mėgsta tapyti ir neretai ima teptuką į rankas.

Mažesni tautodailininko darbeliai gimsta namuose, bute Panevėžyje, vakarais po darbo ar, jeigu neišvažiuoja į sodybą, savaitgaliais.

Dideli – kryžiai, koplytstulpiai kyla Debikonių kaime stūksančioje šeimos sodyboje. Šioji išsiskiria daugybe ją puošiančių drožinių, priešais stovinčiu koplytstulpiu.

Čia gimė ir ne viena Užgavėnių kaukė.

Pilvas kaip kakta

Besiruošiantiems Užgavėnių linksmybėms V. Vasiliauskaitė primena, kad ši šventė ne tik persirengėlių šurmuliavimas. Joje labai svarbus ir maistas.

„Anot Vaižganto, valgyti tą dieną reikia tiek, kad pilvas už kaktą kietesnis pasidarytų“, – moko etnologė.

Ir čia ne šiaip patarimas, o tiesiog perspėjimas: jei per Užgavėnes sočiai – mažiausiai devynis kartus per dieną nepavalgysi, nebūsi sotus ir stiprus visus ateinančius metus.

Viską, ką šeimininkės gausiai prigamindavo, buvo būtina tą dieną suvalgyti.

Svarbiausias ir pats seniausias Užgavėnių patiekalas šiupinys – kruopos, žirniai, bulvės, virti su kiaulės galva, kojomis ar uodega. Šeimininkės privirdavo ir šaltienos – irgi tradicinio Užgavėnių valgio.

Žinoma, visur buvo kepami blynai – riebūs, kad per barzdą varvėtų.

Gaminta visko gausiai, kad niekam nepritrūktų, tačiau reikėjo suvalgyti tą pačią dieną – nieko nepalikti.

O kita diena po Užgavėnių – Pelenų diena, kai mėsiškas, riebus maistas griežtai draudžiamas. Nuo jos prasideda Gavėnia – apsivalymo laikotarpis, kuris tęsis 7 savaites iki pat Velykų. Mūsų senoliams tai buvo laikas, kai nevalgoma mėsos, negeriamas pienas, susilaikoma nuo saldumynų ir visų žalingų įpročių.