Grybiena darže: ignoruoti ar bijoti?
Išgirdę žodį „grybai“, pirmiausia įsivaizduojame miško laukymėje pažirusias voveraites ir pūpsančius baravykus. Tačiau ką daryti, jeigu grybai ima dygti tiesiog mūsų sklype – po medžiais, prie tvoros, gal net daržo lysvėse? Ir ar išvis reikia ką nors daryti?
Deja, grybavimo malonumus savoje sodyboje tokiais atvejais tenka pamiršti. Tarp netikėtų įsibrovėlių į privačias teritorijas valgomųjų grybų pasitaiko retai – ir tai geriausiu atveju laukiniai pievagrybiai ar kai kurios žvynabudės. Kiti stambesni grybai, netikėtai išdygę sodybos sklype, tikriausiai yra šungrybiai, nuosėdžiai, šalmabudės, skujagalvės, lėkščiagrybiai, gijabudės, ausūniai, mėšlagrybiai ir kiti. Dažniausiai nevalgomi arba net nuodingi žmogui.
Bet ar jie pavojingi kultūriniams augalams? Ar tokie kaimynai nekenkia uogoms, gėlėms ir daržovėms? Iš kur atsiranda skrupulingai ravimose lysvėse ir prižiūrimuose gėlynuose – juk jų ten niekas nesodino?
Išsiaiškinkime.
Ne grybai kalti, kad auga
Puri, derlinga dirva iš esmės yra puiki terpė įvairiems saprotrofiniams grybams. Tokiems, kurie gyvuoja skaidydami negyvą organiką ir iš jos pasisavina sau reikalingas maistines medžiagas. Jiems puikiai tinka nukritę lapai, augalų liekanos, organinis mulčias, natūralios naminės trąšos, negyva mediena, gyvūnų išmatos, o kartais net pelenai.
Gamtoje sąvokos „kenksmingas“ ir „naudingas“ grybas yra sąlyginės, nes kiekvienas jų ekosistemoje atlieka tam tikrą biologinę funkciją. Miškuose ir laukuose saprotrofiniai organizmai skaido organines liekanas, išskiria anglies dioksidą ir organiniuose junginiuose sukauptą azotą. Taip pat grąžina mineralines druskas į dirvožemį ir vandenį, kad šios vėl būtų prieinamos augalams. Tokiu būdu užtikrinama nenutrūkstama medžiagų apykaita ekosistemoje.

O kas vyksta daržo lysvėse ir gėlynuose?
Grybų atsiradimas tokiose vietose rodo, kad smarkiai pasikeitė dirvožemio struktūra ir cheminė sudėtis. Tai gali būti dirvos rūgštėjimo, nuolatinio vandens užsistovėjimo dėl aukšto gruntinio vandens lygio ir (arba) drenažo sistemos nebuvimo, dirvožemio susigulėjimo, prasto laidumo orui ar trąšų, ypač organinių, pertekliaus požymis. Pastarajam gali turėti įtakos ir nuolat naudojamas natūralus mulčias ar ant žemės palikta nupjauta žolė.
Visos šios sąlygos palankios grybams. Tačiau jūsų auginamoms gėlėms, daržovėms ir uogoms – vargiai.
Kelmučiai – pusiau parazitiniai grybai, per grybieną galintys sukelti augalams šaknų puvinį.
Svarbu suprasti: ne grybai pakeitė aplinką taip, kad ji taptų jiems tinkama. Priešingai, tai jūs prižiūrėdami savo augalus greičiausiai pridarėte klaidų. Dėl jų parūgštėjo dirva, ėmė kauptis vanduo ir atsirado kitų nepalankių sąlygų.
Tokiomis sąlygomis toliau augti ir derėti gali ne kiekvienas kultūrinis augalas. Tikėtina, kad netrukus pastebėsite, jog jūsų augintinių būklė irgi prastėja. Ir jeigu nesiimsite priemonių, problemos tik gilės. O kalti dėl to bus tikrai ne grybai – jie tėra sklypo būklės rodiklis.
Kaip atsikratyti grybų lysvėse ir vejoje?
Pavienius grybus, žinoma, galima išrauti ir rankomis. Tačiau patys suprantate, kad pirmiausia reikėtų spręsti kitą problemą – netinkamą dirvožemio būklę.
Ką galima padaryti?
Sumažinti dirvožemio rūgštingumą. Per rūgščią dirvą galima pabarstyti kalkėmis, pelenais, kreidą arba dolomitmilčiais. Priemonę ir jos kiekį reikėtų rinktis atsižvelgiant į metų laiką ir dirvožemio rūgštingumo laipsnį.
Įrengti drenažo sistemą. Jei dirvožemis sunkus, tankus ir klampus, nepamirškite purenti dirvos aplink augalus ir pasirūpinti sklypo aeracija.
Ištaisyti augalų priežiūros klaidas. Pirmiausia tinkamai sureguliuokite laistymą ir tręšimą.
Laiku pašalinti augalų liekanas ir seną medieną. Iš sklypo išneškite senus kelmus, šakas, malkas, o seną ir permirkusį mulčią pakeiskite nauju.
Profilaktiškai apdoroti vietas, kuriose galėjo likti grybienos. Tam galima naudoti biologinius preparatus fungicidus ir baktericidus.
Valgomas, bet parazitas
Verta aptarti vieną grybų karalystės atstovą, kuris gali netikėtai pasirodyti jūsų sklype ir iš pradžių net nudžiuginti. Tai rudeninis kelmutis – plačiai paplitęs, valgomas ir daugelio mėgstamas lakštelinis grybas.
Deja, kultūriniams augalams kaimynystė su juo nėra tokia palanki.
Bėda ta, kad kelmutis yra pusiau parazitinis grybas. Miške jis dažniausiai auga prie senų medžių kamienų arba didelėmis grupėmis ant sutrūnijusių kelmų, kartais net palįsdamas po žieve. Tad maisto medžiagomis apsirūpina ne pats, o naudodamasis augalu šeimininku ir slopindamas jo gyvybines funkcijas.
Miške kelmučių taikiniu dažniausiai tampa sumedėję augalai ir krūmai – iš viso daugiau kaip 200 rūšių. Tačiau kai darže tokių augalų nėra, grybai gali persiorientuoti ir į žolinius augalus. Pastebėta, jog kelmučiai kažkodėl ypač mėgsta braškes ir bulves, kurioms sukelia šaknų puvinį.

Pražudo per kelerius metus
Dirvožemyje ir augalų audiniuose ligą sukeliantis grybelis plinta grybienos gijomis – rizomorfomis. Jos gali nusidriekti net kelis metrus.
Dažniausiai pažeidžiami nusilpę kultūriniai augalai, augantys prastai prižiūrimuose sklypuose, kuriuose neseniai buvo išrauti kelmai arba pašalintos sutrūnijusios, supuvusios medinės konstrukcijos.
Tokiam augalų patogenui kaip šaknų puvinys palankiausias vidutiniškai šiltas (14–25 laipsnių) ir gana drėgnas oras. Jei dėl nusistovėjusių vėsesnių orų dirvožemis įšyla ne daugiau kaip iki 28 laipsnių, liga gali vystytis visą vasarą.
Braškių šaknų puvinio požymiai paprastai išryškėja vasaros viduryje arba antroje jos pusėje. Pirmiausia paruduoja ir pradeda nykti žemutiniai lapai. Pagrindinė augalo šaknis taip pat paruduoja, ima irti jos žievė. Po šaknies žieve ir iš dalies ant požeminių augalo dalių susidariusios baltos, veltinį primenančios grybienos plėvelės pamažu paruduoja. Nuo jų driekiasi grybienos gijos.
Rudenį prie pažeistų ir nudžiūvusių augalų šaknų grybas dirvos paviršiuje gali išauginti mums įprastus gelsvus vaisiakūnius – kepurėles su plonais koteliais, susitelkusias į grupes.
Grybui intensyviai plintant, augalai šeimininkai pamažu silpsta, mažėja derliaus kiekis ir kokybė, o po 2–3 metų braškės gali žūti.
Ką daryti, jei pridygo kelmučių?
Norint užkirsti kelią grybienai plisti sklype, svarbu tinkamai parinkti vietą lysvėms. Jos turėtų būti gerai apšviestos ir atskirtos grioviais nuo miško augalijos.
Taip pat būtina kruopščiai paruošti dirvą – pasirūpinti drenažu, surinkti augalų liekanas, iš sklypo pašalinti senas medines konstrukcijas.
Nereikėtų mulčiuoti augalų medžio pjuvenomis. Pastebėjus užkrėstų židinių, pažeistus augalus būtina laiku išrauti ir sunaikinti.
Specialių priemonių, kuriomis būtų galima tiesiogiai kovoti su kelmučiais sklype, nėra. Todėl prieš sodinant bulves reikėtų biologiniais fungicidiniais preparatais apdoroti jų gumbus, o prieš sodinant braškes – jų šaknų sistemą.
Prireikus tomis pačiomis priemonėmis galima dezinfekuoti ir dirvožemį.
Svarbu nepanikuoti. Sklype – šiltnamyje, vejoje, lysvėje, gėlyne, prie namo sienos ar tvoros – išdygę grybai didelės žalos augalams nepadarys. Tačiau jei grybų derliaus sulaukiate kasmet, gali būti, kad aplinka pamažu, bet nenumaldomai keičiasi. Tai gali rodyti kultūriniams augalams pavojingas sąlygas: rūgštėjantį ir suslėgtą dirvožemį, nuolat užsistovintį vandenį šaknų zonoje, prastą dirvos laidumą orui, trąšų perteklių ar tiesiog netinkamą sklypo priežiūrą.

