Apie Hermanną Nitschą – nitsch-nieko

Oksana JUDAKOVA

Grafikė, galerijos „Vilkamirgė” kuratorė, menotyros doktorantė

Taip, tai nepopuliarus, tačiau kartais praktikuojamas žanras – rašyti apie jau pasibaigusią parodą (pavyzdžiui: Aistė Kisarauskaitė, „Neprofesionalaus piešinio siekis. Lino Jablonskio paroda „Truman Capote“, 7md, Nr. 17 (1509), 2024-04-26). Paroda, kurios recenziją pateikiu, taip pat jau pasibaigusi, tačiau yra kai kas, kas suteikia pretekstą apie ją kalbėti.

Kai 2024 metų pavasarį Panevėžyje atsidarė modernus STASYS MUS.E.UM, socialinius tinklus iškart užpildė nuotraukų srautas, daugiausia – su būtybe, sėdinčia fojė ir įbedusią ilgą smailią nosį į pat aukštas muziejaus lubas. S. Eidrigevičiaus menas malonus akiai ir fotoaparato objektyvui, nors ir bauginamai varsto tie keisti žvilgsniai iš piešinių.

Gražių vaizdų srautą sustabdė 2024 m. lapkričio 29 dieną muziejuje atidaryta paroda „Hermann Nitsch. Gesamtkunstwerk“ (N-18). Austras Hermannas Nitschas (1938–2022) – pasaulinio garso menininkas, Vienos akcionizmo judėjimo pradininkas ir centrinė figūra. Parodoje buvo rodoma H. Nitscho tapyba, skulptūra, pateikiamos jo filosofinės citatos bei „Orgijų misterijų teatro“ videodokumentacija, taip pat jo bičiulio Jono Meko filmas „Scenos iš Hermanno Nitscho gyvenimo“.

Menininko įkurtas „Orgijų misterijų teatras“ nuo 1962 iki 1998 metų pristatė beveik 100 performansų, jo vadinamų Aktionen (liet. akcijos).

Nuo 1971 metų Aktionen vykdavo menininkui priklausiusioje Prinzendorfo pilyje Austrijoje. Performansų metu būdavo skerdžiamas gyvulys, simboliškai aukojamos religinės aukos, vykdavo nukryžiavimo inscenizacijos, buvo kraujo ir kūno, nuogumo, nuogo kūno, muzikos ir šokių. Menininkas tai vadino liturgija.

„Stasys Museum“ šiuos vaizdus buvo galima pamatyti uždaroje kabinoje rodomame videofilme apie pirmąjį H. Nitscho šešių dienų trukmės performansą, kurį kurti H. Nitschas pradėjo praeito amžiaus šešto dešimtmečio viduryje, o visą versiją pirmą kartą atliko 1998 metais (100-asis veiksmas: 6 dienų veiksmas, 1998, 52 min. filmas). Filme matome, kaip jauni, gyvybingi vyrukai ir dailios merginos nuogi nešami neštuvuose, girdomi šviežiu gyvulio krauju, kaip kišamos rankos į, regis, dar šiltus gyvulio vidurius.

H. Nitscho kūrybiniame palikime yra ir rašytiniai šaltiniai: tekstai, instrukcijos, grafinės performansų muzikos partitūros, etc., kurių ilgokos ištraukos buvo eksponuojamos ant muziejaus sienų. Tai nėra paaiškinamojo pobūdžio tekstai, bet jie padeda suprasti parodą.

H. Nitschas yra rašęs, kad jo Aktionen ir vaizdai pirma turėtų sukelti pasišlykštėjimą, o paskui katarsį. Pagaunu baugią mintį… ar menininkas žengtų ir kitą Eucharistijos žingsnį – aukotų Dievo sūnų arba dukrą, girdytų minią jo / jos krauju – kurio (-ios) nors iš tų menovų, šaunių jaunų žmonių?

Skamba fantasmagoriškai? Tada grįžkim prie tapybos.

Pagal išsilavinimą tapytojas, H. Nitschas redukavo savo tapybą į monochrominę RAUDONĄ, KRAUJO SPALVĄ, vėliau iš tapybos išsivystė „teatrinis veiksmas“, kuriame naudojamas KRAUJAS.

Šioje parodoje H. Nitscho tapyboje itin akivaizdžiai juntama skirtis tarp tikro ir netikro. Tarp gyvos substancijos su visa jos mirtimi (kraujo) ir negyvos substancijos su jos nesikeičiančiu „gyvumu“ (dažo). Tarp į šiltus gyvulio vidurius kišamų rankų, krauju plaunamų žmogaus genitalijų ir baltų pirštinių, kuriomis menininkas apsaugo rankas nuo dažų. Kaip gyvulio aukojimas neprilygsta Kristaus kūno aukojimui, taip tapyba raudonais dažais neprilygsta tai, kuri nutapyta krauju (pavyzdžiui, Reliktas ir dveji neštuvai iš 80 veiksmo, 1984, kraujas ant tekstilės, medis). Dažai nekreši, neparuduoja, parudavę neįgauna blizgesio.

Anas gražių nuotraukų su ilganosiu srautas iš „Stasys Museum“ užtrūko…

Bet buvo galima tikėtis gražių H. Nitscho parodos reportažų srauto, ji tikrai buvo fotogeniška.

Tačiau jis nepasipylė.

Kodėl?

Po Kaunas 2022 Europos kultūros sostinės programos, atvežusios į Lietuvą tokias meno pasaulio megažvaigždes, kaip Marina Abramovič, Joko Ono, Williamas Kentridge’as, tai vieno iš aukščiausios prabos menininkų paroda Lietuvoje. Tad kodėl tekstais nuaustame Lietuvos meno lauke – nitsch-nieko apie šią parodą?

Nors ne, buvo Tautvydo Petrausko recenzija „Kraujas, žarnos ir liturgija šviesiame, vis dar naujajame Panevėžio muziejuje. Hermanno Nitscho paroda „Gesamtkunstwerk“ „Stasys Museum“ publikuota „7 meno dienose“ šiemet kovo 21 dieną, prieš pat baigiantis parodai.

Aname amžiuje italų intelektualas, semiotikas Umberto Eco suformulavo atviro kūrinio sampratą: atviras kūrinys daugiaprasmis, neužbaigtas (neuždaras), šiuolaikiškas, jį vis iš naujo kuria ir perskaito žiūrovas. Ar Hermano Nitscho menas jau perskaitytas ir uždarytas ir jame nelikę neperskaitytų prasmių?

H. Nitscho liturgijos esmė yra mirtis ir prisikėlimas, gyvybės pergalė prie mirtį:

pirminis išeities taškas buvo drama,

drama, susisiejanti su mitu.

teatrališkos katastrofos poveikis

reprezentuoja mitinę mirties ir

prisikėlimo formulę, konstruktyvią,

formuojančią naikinimo galią kaip

esminį nepaliaujamai

besiskleidžiančios gyvybės elementą.

/H. Nitschas, tekstas iš parodos/

Nors H. Nitschas vadinamas kontroversišku ir provokuojančiu menininku (kai kurie jo Aktionen aktoriai ir bendražygiai vėliau atitolo nuo jo), iš tikrųjų, kaip dažnai būna, ne tiek provokuoja jis (menininkas), kiek reaguojame mes (žiūrovai), mūsų davatkiškumas.

Skirtingai negu popžvaigždutės – pamenat tą istoriją apie Paris Hilton, kuri grakščiai iškėlė kojas iš prabangaus automobilio prieš žurnalistų būrį, o buvo – ooopsy! – be kelnaičių, – menininkai retai provokuoja dėl provokavimo.

Taigi, kaip paaiškinti tą keistoką socialiniuose tinkluose ir kultūros spaudoje tvyrojusią tylą apie Hermanno Nitscho parodą?

Simptomiški yra LRT reportaže nuskambėję žinomos tapytojos M. K. žodžiai: „matėm daug visko pasaulyje, įvairiausių parodų, niekas mūsų čia nešokiruoja. Mums įdomu, kaip Panevėžys reaguoja į šitą parodą. Praėjęs laikotarpis, žinoma, bet vis tiek įdomu pamatyti ir va tokį ilgą dokumentinį pažiūrėti.“ (LRT, 7 Kauno dienos, 2025-02-09).

Šiuose žodžiuose atsispindi indiferentiškumas tam, kas jau įėję į didžiąją meno istoriją. Graikai, italai, flamandai, Tolimieji Rytai, arabai ar, štai, Nitschas – „praėjęs laikotarpis“.

Gal iš tikrųjų H. Nitscho Gesamtkunstwerk jau perskaitytas, uždarytas ir padėtas į lentyną? Taip sakant, „matėm, nešokiruoja“. O gal netoliese liepsnojančio karo, siaučiančios realios mirties baimė mus taip sustingdė, kad jau nebetikim gyvenimo pergale, Prisikėlimu?

Kai rusija užpuolė Ukrainą, socialiniais tinklais sklido videoreportažas, kuriame matėsi, kaip pagyvenusi ukrainietė tiesia ranką rusų kareiviui: „sūnau, imk saujelę saulėgrąžų, susipilk į kišenę. Kai žūsi ir supūsi žemėje, tai bent saulėgrąžos sudygs ir sužydės.“ Karas kada nors pasibaigs. Gyvybė vėl nugalės mirtį – taip visada buvo. Sutrešusiose kareivių kišenėse sudygs saulėgrąžos.

Kraujas ant neštuvų audinio jau išdžiūvo, gal tik liko lengvas, bet nebeerzinantis ir labai mažai kūniškas kvapas. O tada tai:

šviesa pratrūksta įvairiomis spalvomis. savo

SODUOSE regime šiltą, kvapnų švytėjimą:

mėsingą drėgną vyšninį, aguonų žiedų

mėlynumo, kraujo, paprastųjų vyšnių, vyno

raudonumo, violetinį vynuogių, tulpių

raudonumo, liepsnojantį skaisčiai raudoną,

arnotišką oranžinį, arnotišką raudoną, šlapią

mėsišką raudoną, mėsingą persikinį, mėsingą

abrikosinį, jazminų baltumo, alyvų baltumo,

trynio geltonumo, alyvų mėlynumo, levandų

mėlynumo, kvapiųjų bosvelijų mėlynumo,

narcizų mėlynumo, narcizų baltumo, našlaičių

mėlynumo, ciklamenų violetinį, pakalnučių

baltumo, trynio geltonumo, aviečių

raudonumo pasiflorų violetinį, rugiagėlių

mėlynumo, akvamarininį, dangaus žydrynės,

žalios žolės, žalsvą auksaspalvį,

tulpių baltumo, alyvų baltumo […]

/H. Nitschas, tekstas prie kūrinio Vaisiai, spygliai, rožės, 1982/

Kraujas susisunkė ir pamaitino žemę.

Ir iš jos nepaprasta jėga pasibeldė Gyvybė.

Skaitant jauti, kaip tas spalvų tvinksėjimas hipnotizuoja. Pagauna ir neša. Tai mišios ir smilkalai – tuoj Prisikėlimas.

O po to, per Sekmines (2025, birželio 7–9) menininko našlė Rita tame pačiame dvare Austrijoje atliks paskutinį jo performansą, trijų dienų veiksmą, taip uždarydama H. Nitscho liturgiją. *

——————————-

Paroda „Hermannas Nitschas. Gesamtkunstwerk“ STASYS MUS.E.UM veikė 2024.11.29–2025.03.30