Knyga iš meilės ir atminties

Gyvenimą kūrybai atidavęs skulptorius Juozas Lebednykas paliko gausų ir savitą meninį palikimą. Jo darbai puošia viešąsias erdves, saugomi muziejuose, privačiose kolekcijose, o vieną talentingo panevėžiečio sukurtą bronzinę skulptūrą Lietuva netgi dovanojusi Jungtinėms Amerikos Valstijoms.

Tačiau didelė dalis šio kūrybos pasaulio iki šiol buvo išsibarsčiusi po galerijas, archyvus, privačias kolekcijas ir artimųjų prisiminimus.

Dabar visa tai sugulė į ką tik parengtą knygą „Skulptorius Juozas Lebednykas“.

Solidus leidinys

Knygos sudarytoja – skulptoriaus žmona Jolanta Lebednykienė – buvo ne tik artimiausia menininko gyvenimo bendražygė, bet ir pirmoji jo kūrinių vertintoja.

Mintis išleisti tokią knygą gimė dar Juozui esant gyvam, tačiau didžiausias darbas prasidėjo jam iškeliavus anapilin. Tuomet Jolanta suprato: vyro kūrybos istorija privalo būti išsaugota ne vien šeimos atmintyje.

Net 344 puslapių knygoje – apie 300 iliustracijų, iš kurių maždaug 250 skirta meno kūriniams, likusios pasakoja apie skulptoriaus gyvenimą.

Tai ne tik išsami J. Lebednyko kūrybos apžvalga, bet ir galimybė iš arčiau pažinti žmogų, kurio kasdienybė buvo neatsiejama nuo dirbtuvės, kūrybinių sumanymų, bičiulių ir retokų, bet menininkui labai brangių išvykų į žvejybą.

„Visą tą laiką, kol rengiau knygą, jaučiau, kad Juozas šalia. Visus tuos dvejus metus po jo mirties aš su juo bendravau. Komanda buvo ir jis pats“, – sako J. Lebednykienė.

Sumanymas, virtęs palikimu

Mintis pristatyti J. Lebednyko kūrybą gimė prieš penketą metų.

Lemiamu postūmiu tapo skulptoriaus 75-mečio jubiliejus, kai Panevėžio dailės galerijoje surengta jo kūrybos paroda.

Joje skulptoriaus darbų kolekciją papildė maždaug dvi dešimtys naujų kamerinių bronzinių skulptūrų.

„Jau tada pagalvojau, kad reikia susisteminti visą Juozo kūrybą, kad jos vieta atsispindėtų XX a. pabaigos–XXI a. pradžios profesionaliosios skulptūros kontekste. Kad jo visos kūrybos reikšmė ir vertė būtų akivaizdžiai matoma. O tai atsiskleidžia, kai visą jo kūrybos spektrą regime vienoje vietoje“, – pasakoja knygos sudarytoja. Šiai minčiai pritarė ir pats Juozas.

Dar jam gyvam esant pradėta fotografuoti kūrinius, kaupti medžiagą būsimam leidiniui, galvoti apie menotyrininkus, kurie galėtų išsamiai įvertinti J. Lebednyko kūrybinį kelią.

Visgi tai tebuvo idėja ir pasirengimas. Tik po vyro mirties Jolanta ryžosi: knyga būtinai turi išvysti dienos šviesą.

Kūrybos visuma

Pasak Jolantos, norėjosi, kad knygoje būtų ne tik J. Lebednyko darbų nuotraukos, bet ir profesionalus žvilgsnis, padedantis suprasti, kokią vietą jo kūryba užima Lietuvos skulptūroje.

Susisiekta su menotyrininke dr. Danute Zoviene, kuri J. Lebednyko kūrybą sekė nuo pat pirmųjų jo žingsnių.

Menotyrininkė parengė išsamią analizę, padedančią suprasti ne tik atskirus J. Lebednyko kūrinius, bet ir viso jo kūrybos kelio savitumą.

Knygoje publikuojamas ir menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio tekstas. Jis taip pat ilgus metus domėjosi J. Lebednyko kūryba, ją analizavo.

Knygoje pristatoma itin plati šio menininko kūrybos panorama – nuo ekspresyvių, stilizuotų figūrinių kompozicijų, reljefų ir mažosios plastikos iki konstruktyvios abstrakcijos, dekoratyvinių objektų bei savitų biomorfinių keramikos formų.

Vakarų modernizmo inspiruotas asociatyvus, metaforiškas vaizdas J. Lebednyko darbuose įgijo savitą individualią raišką. Per penkis kūrybos dešimtmečius jis kūrė iš bronzos, akmens, medžio, vario, akmens masės, paliko ir gausų piešinių rinkinį. Jo darbai rado vietą ne tik parodų salėse, jie puošia ir viešąsias erdves.

J. Lebednykienė džiaugiasi, kad pagaliau pavyko visą šią įvairovę sudėti į vieną leidinį.

Mat tik matant visus kūrinius greta galima geriau suvokti, kaip keitėsi skulptoriaus kūryba, kokių formų ir medžiagų jis ieškojo, kaip nuosekliai plėtojo savitą meninę kalbą.

Puslapiuose – ir menininko mintys

J. Lebednykienei buvo svarbu, kad knyga nebūtų vien menotyrinis žvilgsnis į vyro kūrybą.

Norėjosi išsaugoti ir paties Juozo balsą – jo mintis, požiūrį į meną, kūrybą ir kasdienybę.

Todėl į leidinį pateko ir dvi anksčiau pasirodžiusios publikacijos, kuriose užfiksuoti pokalbiai su skulptoriumi.

Vieną jų parengė menotyrininkė Aurelija Seilienė, tekstas publikuotas portale „Bernardinai.lt“, kitą – meno daktarė Indrė Stulgaitė-Kriukienė – jos ir skulptoriaus pokalbis pasirodė „Sekundėje“.

Šie tekstai, anot Jolantos, leidžia dar geriau pažinti Juozą, jo mąstymą ir santykį su kūryba.

Ir pats skulptorius mėgdavo užrašyti mintis ant atskirų popieriaus skiaučių. Žmona jas visas išsaugojo, surinko ir perrašė į vieną vietą.

Taip knygoje atsirado skyrius „Viena diena mano gyvenime“.

Kadaise J. Lebednyko užrašytomis mintimis ir pradedamas leidinys.

Šis pasirinkimas labai simboliškas – skulptoriaus dienos iš tiesų dažniausiai sukosi apie kūrybą.

„Jo visas gyvenimas buvo kūryba. Ryte atsikeldavo, nusileisdavo į dirbtuvę. 1981 metais baigėme statyti namą su studija-dirbtuve, kad viskas būtų šalia ir nereikėtų blaškytis. Rudenį, žiemą pats pasikurdavo krosnelę ir visa diena pralėkdavo apmąstymuose ir kūryboje. Mes pasimatydavome ryte, o paskui vakare. Kai grįždavau iš darbo ir pirmiausia užsukdavau pas Juozą į dirbtuves pažiūrėti, ką per dieną nuveikė. Ir visada būdavo ir nuostabos, ir susižavėjimo“, – prisimena Jolanta.

Atgaiva sielai – žvejyba

J. Lebednykui nereikėjo specialiai ieškoti kūrybinio įkvėpimo – tai buvo natūrali jo gyvenimo dalis.

Pauzių pasitaikydavo nebent tada, kai išsiruošdavo žvejoti. Tai buvo viena nedaugelio veiklų, galėjusių atitraukti jį nuo dirbtuvės.

Menininkas užaugo Onuškyje, Trakų rajone, tarp ežerų.

Žvejoti pradėjo dar vaikystėje ir šią aistrą išsaugojo visą gyvenimą.

Vėliau į žvejybos išvykas kartu su juo leisdavosi vaikai – sūnus Lukas ir dukra Miglė. Pastaroji tapo itin artima tėčio žvejybos bičiule.

„Miglė netgi specialiai mesdavo darbus ir su tėčiu važiuodavo žvejoti“, – šypsosi J. Lebednykienė.

Paskutiniuosius penkiolika metų skulptorius žvejoti išsiruošdavo į Nemuno deltą, apsistodavo Girininkų kaime netoli Rusnės. Ten, kartu su bičiuliu Vidu Sakalausku, buvo įsirengęs namelį. Prie jų prisijungdavo ir kiti bičiuliai, atvažiuodavo dukra.

Žvejybos laimikiai būdavo įspūdingi – lydekos, karšiai…

Jolanta prisipažįsta pati šia vyro aistra taip ir neužsikrėtusi.

Jei nuvykdavo kartu, mieliau įsitaisydavo ant kranto ar valtyje su knyga rankose.

Tačiau J. Lebednykui žvejyba buvo kur kas daugiau nei laisvalaikio pramoga.

„Tik tada gamtoje jis atgaudavo savo dvasines jėgas ir vėl kibdavo į darbus“, – sako Jolanta.

Šeimos archyvas atvėrė duris į praeitį

Nors visą J. Lebednyko kūrybinį kelią žmona buvo šalia, knygos rengimas jai tapo ir savotiška kelione laiku.

Jiedu susipažino, kai Juozas dar tik žengė į meno pasaulį.

1972 metais jis baigė Vilniaus dailės institutą, po studijų trumpai dirbo restauracinėse dirbtuvėse, atliko karinę tarnybą, o 1973-iųjų prieškalėdiniu laikotarpiu atvyko į Panevėžį.

Jolanta ir Juozas susituokė 1975 metais.

Iki tol skulptorius jau buvo pradėjęs kurti vario reljefus – nuo jų ir prasidėjo J. Lebednyko kūrybinis kelias.

„Nuo pat pradžių buvau šalia jo. Galiu apie kiekvieną darbą papasakoti, kaip kūrė, kaip sukūrė“, – sako Jolanta.

Vis dėlto, net ir gerai pažįstant vyro kūrybą, renkant medžiagą leidiniui atsivėrė naujų atradimų.

Ypač daug emocijų, pripažįsta pašnekovė, sukėlė šeimos archyvas.

Iš jo į knygą sudėta dokumentinė kronika.

Tose nuotraukose – Vilniaus dailės instituto laikai, bendrakursiai, draugai ir įvairios gyvenimo akimirkos. Skulptorius visą gyvenimą turėjo ištikimų bičiulių, su kuriais palaikė ryšį. Draugystę jis labai brangino.

„Renkant medžiagą knygai buvo labai įdomu iš naujo patyrinėti Juozo vaikystę, studijų metus. Tai suteikė galimybę iš naujo man išgyventi“, – pasakoja J. Lebednykienė.

Itin reikšminga knygos dalis – fotografų Algimanto Aleksandravičiaus, Šarūno Čiplio, Modesto Ežerskio, Evaldo Ivanausko, Sergejaus Kašino, Gedimino Kartano, Edvardo Koriznos, Antano Lukšėno, Sigito Platūkio, Mariaus Rudžiansko, Daumanto Rukšėno, Sauliaus Saladūno, Alvydo Stausko nuotraukos.

Knygoje panaudotos ir Lietuvos literatūros ir meno archyvo, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, Panevėžio dailės galerijos, Panevėžio kraštotyros muziejaus, Dusetų dailės galerijos bei Lebednykų šeimos rinkinių nuotraukos.

Iš viso leidinyje – apie 300 iliustracijų. Maždaug 250 jų įamžina J. Lebednyko kūrinius, kitos leidžia žvilgtelėti į asmeninį gyvenimą.

Kūrinys, pasiekęs Baltuosius rūmus

J. Lebednykienė įsitikinusi: ši knyga skirta ne vien profesionaliems menininkams, meno istorikams ar skulptūros gerbėjams.

Panevėžyje prabėgo visas Juozo kūrybinis gyvenimas, čia jis turėjo platų savo darbų gerbėjų ratą. Tačiau skulptoriaus kūryba buvo žinoma ir vertinama visos Lietuvos mastu. Jis dalyvavo svarbiose parodose, sulaukė apdovanojimų, o vienas jo darbų tapo ir Lietuvos reprezentacine dovana užsienyje.

2004 metų kovo 29 dieną Lietuva tapo NATO nare. Tą dieną Vašingtone ministras pirmininkas Algirdas Mykolas Brazauskas perdavė Lietuvos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties ratifikacinius raštus saugoti JAV vyriausybei.

Ceremonijos metu kaip oficiali Lietuvos dovana buvo įteikta J. Lebednyko bronzinė skulptūra „Paukštis“.

Namuose – meno muziejus

Didelė dalis J. Lebednyko kūrinių saugoma šeimos namuose.

Dabar ši erdvė primena savotišką muziejų.

Dar 2023 metų lapkritį ir gruodį, iki pat Kalėdų, pats menininkas ėmėsi tvarkyti savo studiją. Kartu su šeima remontavo patalpas, sukūrė daug vietos užimančių didžiųjų keramikos darbų, kuriuos sudėtinga transportuoti, ekspoziciją.

O kamerinė skulptūra ir akmens kūriniai įsiliejo į namų erdves.

„Norime išsaugoti kuo daugiau Juozo darbų. Nes kūryba paveikiausia ne tada, kai matai vieną kūrinį, o kai vienoje vietoje regi visą jų spektrą. Norime išsaugoti Juozo kūrybinį palikimą“, – teigia J. Lebednykienė.

Pusė amžiaus kartu

Kalbėdama apie Juozą, Jolanta neslepia – namuose jis buvo toks pat energingas ir kupinas idėjų kaip ir kūryboje.

„Ir užsispyręs. Nebuvo jis jau tokio šilkinio charakterio, turėjo savo nuomonę“, – šypsosi J. Lebednykienė.

Tačiau niekada nevaržė žmonos iniciatyvų, palaikė jos profesinius sumanymus ir leido jai realizuoti savo idėjas.

Jolanta atsakydavo tuo pačiu – palaikydavo vyrą visuose jo kūrybiniuose projektuose.

Jųdviejų santuokinis gyvenimas truko beveik pusę amžiaus. Iki bendro gyvenimo 50-mečio, kurį būtų šventę sausio 18-ąją, pritrūko vos keturių mėnesių – J. Lebednykas mirė rugsėjo 20 dieną.

„Kiekvienas esame su savo charakteriu ir kitą turi priimti su visais jo pliusais ir minusais – tokį, koks jis yra. Nėra nė vieno tik labai gero ir labai blogo. O kai gyveni kartu, atsirenki esminius dalykus ir tada tie kiti nebėra taip svarbu, toleruoji, atleidi. Nes matai, kad tų pliusų, dėl kurių esi su tuo žmogumi, yra labai svarių ir jų daug daugiau“, – apie ilgą bendrą gyvenimą kalba J. Lebednykienė.

Visi žiūrėjo ta pačia kryptimi

Visos šeimos gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su menu. Vaikai – dukra Miglė ir sūnus Lukas – nuo mažens augo kūrybinėje aplinkoje, matė tėčio darbą, jo ieškojimus, džiaugsmus ir kasdienybę.

Tėvai jų niekada nespaudė rinktis menininko kelio, tačiau abu vaikai natūraliai pasuko šia kryptimi.

Miglė baigė tekstilės studijas Lietuvos dailės akademijoje, žinias gilino Kinijoje ir Japonijoje, baigė doktorantūrą, o kaip menininkė yra grupės „Baltos kandys“ narė.

Lukas pasirinko skulptūrą, vėliau studijavo architektūrą Vilniaus Gedimino technikos universitete. Šiandien dirba architektu.

Vaikai ne tik stebėjo kuriantį tėtį, bet ir nevengdavo išsakyti savo nuomonės, diskutuodavo su juo apie darbus.

„Vaikai nuo mažų dienų gyveno tame procese. Kai paaugo, visada ir žavėjosi tėčio kūryba, ir savo nuomonę pasakydavo, netgi padiskutuodavo. Mūsų šeimoje buvo geras dalykas, kad visi žiūrėjome ta pačia kryptimi“, – pasakoja J. Lebednykienė.

Ir knygos parengimas tapo visos šeimos darbu.

Skulptūros kalba pačios už save

Nors J. Lebednykas buvo žinomas kaip išskirtinio talento skulptorius, artimieji jį pažinojo ir kaip žmogų, kuris savo kūrinių prasmės niekada nebandė primesti žiūrovui.

Jis nemėgo ilgai aiškinti, ką vienas ar kitas darbas reiškia, kokią istoriją slepia jo forma. Skulptoriaus įsitikinimu, meno kūrinys turi kalbėti pats.

„Jo nuomone, darbas turi pats už save kalbėti, veikti žmogų, o kiekvieną veikia pagal jo patirtį. Nėra būtinybės visiems vienodai suprasti tą patį kūrinį. Kiekvienas paima iš meno tai, kas jam artima, kas reikalinga“, – vyro požiūrį perteikia J. Lebednykienė.

Skulptoriui buvo svarbus medžiagos ir formos santykis, išraiškingumas, gebėjimas forma perteikti mintį. Jam rūpėjo, kad kūrinys veiktų žiūrovą, o ne būtų tik paaiškinamas žodžiais.

Galbūt todėl ir šiandien jo darbai kiekvienam gali prabilti skirtingai.

„Juozo kūriniai apskritai skleidžia labai gerą energiją. Dabar, kai einu per namus, keliauju iš kambario į kambarį, ta geroji energija visą laiką mane supa. Ir tai man labai padeda“, – jautriai kalba Jolanta.

Ji prasitaria: o pačiai ypatingą, asmenišką reikšmę turi Juozo sukurtas paukštis – žmonai dovanotas kūrinys.

Liktų patenkintas

Paklausta, ką pats J. Lebednykas pasakytų vartydamas ką tik išleistą knygą, Jolanta nė kiek neabejoja – vyrui ji patiktų.

Dar prieš pristatymą šeima galėjo pavartyti signalinį leidinio egzempliorių. Vaikams dėl jo taip pat nekilo abejonių.

„Kai vaikai pavartė, pasakė: tėtė būtų patenkintas“, – šypsosi Jolanta.

Šie žodžiai jai, ko gero, reiškia ne mažiau nei pati išleista knyga.

Juk jos rengimas buvo ne vien techninis darbas, reikalavęs surinkti šimtus fotografijų, susisteminti kūrinius ir suderinti tekstus.

Tai buvo dveji metai, per kuriuos Jolanta dar kartą išgyveno bendrą gyvenimą, prisiminė jų pradžią, kasdienybę, vyro kūrybinius ieškojimus ir viską, ką jiedu kartu sukūrė.

Ne tik artimųjų atminimui

Šiandien Panevėžio dailės galerijoje surengtas knygos „Skulptorius Juozas Lebednykas“ pristatymas dar nebus proga visiems norintiems parsinešti leidinį namo.

Renginyje bus pristatytas knygos vaizdas ekrane, o svečiai galės pavartyti kelis egzempliorius. Visas 500 knygų tiražas skaitytojus pasieks vėliau.

Kitąmet J. Lebednykas būtų šventęs 80-metį.

Šiai sukakčiai paminėti gegužę numatomas visas renginių ciklas, knygą bus galima įsigyti miesto galerijose.

Ja taip pat galės naudotis bibliotekų lankytojai.

J. Lebednykienei svarbiausia, kad vyro kūryba neliktų tik šeimos namuose ar artimųjų prisiminimuose.

Kad ją galėtų atrasti ir tie, kurie Juozą pažinojo, lankė jo parodas, vertino jo darbus, ir tie, kurie apie šį skulptorių nėra daug girdėję.