Kiek žvakių reikia mirusiajam pagerbti?
Kasmet lapkričio pradžioje Lietuvos kapinės virsta tūkstančių švieselių jūra. Ant vienų kapų kukliai dega vos viena žvakė, ant kitų jų sustatoma tiek, kad tarp žibintų vos lieka vietos gėlėms.
Vieniems tai gražus artimųjų pagerbimas, kitiems – vis labiau įsigalinti perteklinių puošmenų tradicija.
Tačiau požiūris pamažu keičiasi. Vis dažniau kalbama ne apie tai, kiek žvakių uždegėme, o kiek laiko jos degs, kiek atliekų paliksime ir ar pagarba mirusiajam apskritai gali būti matuojama pirkiniais.
Įdomiausia, kad mūsų proseneliams šiandien įprasta kapų žvakių gausa būtų atrodžiusi gana neįprastai. Mat pats paprotys per Vėlines žvakėmis nušviesti kapines Lietuvoje nėra toks senas, kaip daugelis įsivaizduoja.
Žvakių mažiau, bet jos dega ilgiau
Dar prieš dešimtmetį parduotuvių lentynose buvo įprastos šešias ar dešimt valandų degančios kapų žvakės. Dabar pirkėjų dėmesį vis dažniau patraukia tokios, kurios gali degti parą, dvi ar net ilgiau.
Apie šiuos pokyčius pasakoja Lietuvos žvakių gamintojai ir prekybos tinklai.
Lietuviškų žvakių gamintojos „Geralda“ įkūrėjas Gintautas Igaris pastebi, kad žmonės vis dažniau renkasi ilgiau degančias žvakes ir stengiasi kapų neapkrauti jų gausybe.
Pasak verslininko, svarbiausia tampa pats mirusiojo prisiminimo gestas, o ne žvakių skaičius.
Panašią tendenciją pastebi ir prekybininkai. Šiemet skelbtuose jų pranešimuose teigiama, kad pirkėjai domisi ilgesnio degimo žvakėmis, daugkartinėmis žvakidėmis ir praktiškesniais kapų puošybos sprendimais.
Vis dėlto tai nereiškia, kad gausiai žvakėmis nukloti kapai jau liko praeityje. Skirtingose šeimose ir toliau gyvuoja skirtingi papročiai.
Vieniems svarbu uždegti atskirą žvakę kiekvienam palaidotam artimajam. Kiti renkasi vieną bendrą liepsnelę, simbolizuojančią atminimą visiems.
Milijonai žvakių per vieną sezoną
Nors kalbama apie santūresnį kapų puošimą, Vėlinės Lietuvoje išlieka didžiuliu žvakių prekybos laikotarpiu.
Prekybos tinklo „Maxima“ duomenimis, ruošiantis šiai progai jo parduotuvėse nuperkama daugiau kaip keturi milijonai kapų žvakių.
Tai vieno prekybos tinklo pateikiamas skaičius, o ne visos Lietuvos metinės žvakių rinkos statistika. Tačiau jis leidžia įsivaizduoti, kiek daug stiklo, plastiko, metalo ir vaško per gana trumpą laiką atkeliauja į kapines.
Didelė dalis šių gaminių atlieka savo paskirtį vos kelias dienas.
Vėliau kapinėse lieka išdegusios žvakidės, plastikiniai dangteliai, vaško likučiai, dirbtinės gėlės ir kitos dekoracijos.
Tai, kas lapkričio pradžioje atrodo kaip įspūdinga šviesų jūra, po kelių savaičių gali virsti nemažu atliekų kalnu.
Kada lietuviai pradėjo deginti žvakes ant kapų?
Šiandien Vėlinės be žvakių sunkiai įsivaizduojamos. Tačiau prieš kelis šimtmečius mirusiųjų pagerbimas Lietuvoje atrodė visai kitaip.
Senosios lietuvių mirusiųjų minėjimo tradicijos siejamos su Ilgėmis – protėvių pagerbimo papročiais, kuriuos vėliau papildė krikščioniškos Vėlinių apeigos.
Žmonės tikėjo, kad tam tikru metų laiku mirusių artimųjų vėlės gali sugrįžti į savo namus.
Todėl joms būdavo ruošiamos vaišės, paliekamas maistas, o kai kur net paklojamas guolis.
Ugnis taip pat turėjo ypatingą reikšmę, tačiau ji ne visada buvo siejama su atskiromis žvakėmis ant kiekvieno kapo.
Kai kuriuose Lietuvos regionuose būdavo kūrenami bendri laužai. Tikėta, kad ugnis padeda mirusiųjų vėlėms sušilti, nušviečia kelią ir simbolizuoja gyvųjų ryšį su išėjusiaisiais.
Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje nurodoma, kad žvakes prie kapų Lietuvoje imta deginti XX amžiaus pirmoje pusėje, o plačiai ši tradicija įsitvirtino vėliau.
Taigi dabartinis paprotys per Vėlines kapines nukloti daugybe žibintų tėra viena iš gana neseniai susiformavusių senosios mirusiųjų pagerbimo tradicijos išraiškų.
Panevėžiečiai vėlėms net patalus klodavo
Ypač įdomių Vėlinių papročių būta Aukštaitijoje.
Lietuvos etnografijos muziejaus surinktoje medžiagoje pasakojama, kad XIX amžiuje šio krašto gyventojai mirusiuosius prisimindavo ne tik kapinėse, bet ir namuose.
Kupiškio ir Panevėžio apylinkėse tikėta, kad Vėlinių išvakarėse mirusių artimųjų vėlės aplanko savuosius.
Todėl joms būdavo paklojamas baltas, minkštas patalas, o abipus pagalvio uždegamos pašventintos žvakės.
Šeimos nariai melsdavosi ir laukdavo. Jeigu namuose subraškėdavo grindys ar lubos, tai galėjo būti suprantama kaip ženklas, kad vėlės sugrįžo.
Aukštaitijoje taip pat tikėta, kad mirusiojo vėlė gali apsilankyti pakeleivio pavidalu. Todėl į namus užsukęs žmogus būdavo svetingai sutinkamas ir pavaišinamas.
Šiandien tokie papročiai gali atrodyti neįprasti, tačiau jie atskleidžia svarbų dalyką: mirusiųjų pagerbimas nebuvo vien kapų puošimas.
Tai buvo ir šeimos susibūrimo, prisiminimų, svetingumo bei ryšio su ankstesnėmis kartomis laikas.
Viena žvakė vietoj dešimties – ar tai nepagarba?
Šis klausimas kartais tampa jautrus net artimiausių žmonių rate.
Vienas šeimos narys norėtų ant kapo uždegti kelias žvakes, kitas mano, kad užtektų vienos.
Vyresni žmonės gali būti pratę prie gausiau puošiamų kapų, o jaunesni dažniau kelia klausimų dėl išlaidų, atliekų ir prasmingesnių mirusiųjų pagerbimo būdų.
Tačiau istoriniu ir etnografiniu požiūriu nėra pagrindo manyti, kad pagarba mirusiajam turėtų būti matuojama žvakių kiekiu.
Lietuvoje ilgus amžius egzistavo daugybė skirtingų mirusiųjų pagerbimo papročių. Keitėsi ritualai, jų vieta, naudojami daiktai ir simboliai.
Vis dėlto pagrindinė mintis išliko ta pati – prisiminti mirusiuosius ir išsaugoti ryšį su jų gyvenimo istorijomis.
Todėl vienas kruopščiai prižiūrimas kapas, viena žvakė ir nuoširdus prisiminimas gali turėti ne mažesnę prasmę nei gausiai išpuošta kapavietė.
Kita vertus, kai kurioms šeimoms kelių žvakių uždegimas yra svarbus asmeninis ritualas. Jis gali padėti išgyventi netektį ir simboliškai pagerbti kiekvieną šeimos narį.
Svarbiausia, kad mirusiųjų minėjimas nevirstų varžybomis, kieno kapas ryškesnis ar puošnesnis.
Ką apie mūsų pasirinkimus sako apklausos?
Šių metų spalį prekybos tinklo „Rimi“ užsakymu atliktoje pirkėjų apklausoje 72 procentai respondentų nurodė, kad artimųjų kapus per Vėlines lanko kasmet, o dar 16 procentų – dažniausiai, nors ne kiekvienais metais.
Tyrimo dalyvių taip pat teirautasi, kas jiems svarbiausia renkantis kapų žvakes.
38 procentai apklaustųjų pirmiausia nurodė žvakės degimo trukmę.
Tai rodo, kad daliai pirkėjų svarbu ne vien žvakės išvaizda ar kaina, bet ir praktinės savybės.
Tiesa, šiuos rezultatus reikėtų vertinti atsargiai. Tai prekybos tinklo pirkėjų apklausa, todėl jos negalima automatiškai laikyti visų Lietuvos gyventojų nuomonės atspindžiu.
Vis dėlto ji papildo prekybininkų pastebėjimus apie didėjantį susidomėjimą ilgiau degančiomis žvakėmis.
Kiek kainuoja prisiminimo šviesa?
Vienos žvakės kaina galbūt atrodo nedidelė. Tačiau lankant kelias ar keliolika kapaviečių išlaidos greitai išauga.
Pavyzdžiui, jeigu viena žvakė kainuoja du eurus, dešimt žvakių atsieis 20 eurų. Jeigu šeima lanko penkis kapus ir ant kiekvieno uždega po dešimt tokių žvakių, vien šiam pirkiniui prireiks 100 eurų.
Tai tik iliustracinis skaičiavimas – tikrosios kainos priklauso nuo žvakių dydžio, degimo trukmės, gamintojo ir prekybos vietos.
Pridėjus gėles, vainikus ir kelionių išlaidas, mirusiųjų pagerbimo savaitgalis kai kurioms šeimoms gali tapti gana brangus.
Tačiau ar daugiau išleidus iš tiesų daugiau prisimename?
Toks klausimas vis dažniau lydi diskusijas apie šiuolaikines Vėlinių tradicijas.
Aplinkosaugininkai ragina pirkti mažiau
Šiemet prieš Vėlines Aplinkos ministerija gyventojams priminė, kad kapų priežiūra gali būti ir kuklesnė, ir palankesnė aplinkai.
Aplinkos apsaugos departamento specialistai pataria dar prieš keliaujant į kapines įvertinti, kokių puošmenų iš tiesų reikia.
Viena pagrindinių rekomendacijų – rinktis daugkartines žvakides.
Kokybiškas stiklinis ar kitos patvarios medžiagos žibintas gali tarnauti ne vienerius metus. Vietoj vis naujų žvakidžių galima keisti tik jų įdėklus.
Toks sprendimas gali sumažinti atliekų kiekį, ypač jeigu žvakidė naudojama daug metų.
Aplinkosaugininkai taip pat ragina atsargiau rinktis dirbtines gėles. Jos dažnai gaminamos iš kelių skirtingų medžiagų, todėl jas sunku perdirbti.
Ilgainiui tokios puokštės praranda išvaizdą ir virsta atliekomis.
Vietoj jų galima rinktis gyvus augalus ar natūralias kompozicijas, kurios, tinkamai pašalinus plastikinius elementus, gali būti tvarkomos kaip žaliosios atliekos.
Ne kiekviena stiklinė žvakidė tinka į stiklo konteinerį
Viena dažniausių klaidų – į stiklo konteinerį mesti panaudotas žvakides su vaško likučiais, plastikiniais dangteliais ar kitomis detalėmis.
Aplinkos ministerija primena, kad į stiklo atliekų konteinerį galima mesti tik švarias stiklines žvakides, iš kurių pašalinti įdėklai, vaškas ir plastikinės dalys, jeigu tai atitinka vietos atliekų tvarkymo taisykles.
Stiklinės žvakidės su vaško ar parafino likučiais, patys įdėklai, dirbtinės gėlės ir floristinės kempinės paprastai turi keliauti į mišrių komunalinių atliekų konteinerius.
Tuo metu nuvytusias natūralias gėles, lapus, samanas ir smulkias šakas, jeigu jose nėra kitų medžiagų, galima mesti į žaliųjų atliekų konteinerius.
Svarbu laikytis konkrečios savivaldybės nustatytos rūšiavimo tvarkos.
Tačiau dar paprasčiau – pasirūpinti, kad tokių atliekų apskritai susidarytų mažiau.
Vėlinės – ne vien kapų lankymas
Vis dėlto didžiausi Vėlinių pokyčiai nebūtinai vyksta parduotuvių žvakių lentynose.
Keičiasi ir šeimų gyvenimas. Vaikai išvyksta mokytis ar dirbti į kitus miestus, giminės pasklinda po pasaulį, o artimųjų kapai kartais lieka už šimtų ar tūkstančių kilometrų.
Ne kiekvienas žmogus gali per Vėlines aplankyti visas jam svarbias kapavietes.
Tačiau tai nereiškia, kad išėjusieji tampa pamiršti.
Artimuosius galima prisiminti ir namuose uždegus žvakę, aplankius bažnyčią, peržiūrėjus senas šeimos fotografijas ar su vaikais pasikalbėjus apie senelius ir prosenelius.
Etninės kultūros tyrinėtojai primena dar vieną gražią lietuvišką tradiciją – uždegti žvakę ant apleisto, niekieno nelankomo kapo.
Tai būdas pagerbti ne tik savuosius, bet ir tuos, kurių jau nebėra kam prisiminti.
Tokiuose paprastuose gestuose galima įžvelgti senųjų Vėlinių papročių tęstinumą.
Juk anuomet mirusiųjų pagerbimas taip pat buvo susijęs ne vien su šeima, bet ir su platesne bendruomene, rūpesčiu kitais bei atjauta.
Svarbiausia lieka ne žvakių skaičius
Lapkričio 1-ąją, Visų Šventųjų dieną, ir lapkričio 2-ąją, per Vėlines, Lietuvos kapinės vėl sužibs tūkstančiais liepsnelių.
Vieni kapai bus papuošti gausiau, kiti kukliau. Vieni žmonės uždegs dešimt žvakių, kiti – vos vieną.
Tačiau kiekviena jų simbolizuos tą patį norą – išsaugoti prisiminimą apie žmogų, kurio jau nebėra šalia.
Galbūt todėl šiandien, kai vis daugiau kalbame apie atsakingą vartojimą, verta prisiminti, kad gražiausios tradicijos nebūtinai yra brangiausios.
Kartais užtenka vienos žvakės, kelių minučių tylos ir nuoširdaus prisiminimo.
O gal net svarbiau uždegti vieną žvakę ant seniai apleisto kapo, nei dešimtąją pastatyti ant ir taip šviesomis nuklotos šeimos kapavietės.
