Tikėjimo šimtmetis iš arti

Panevėžio dailės galerijoje atidaryta Panevėžio vyskupijos 100-mečiui skirta paroda „Nuo archyvų iki altorių: Panevėžio vyskupijai – 100“ kviečia ne tik žvilgtelėti į praeitį, bet ir ją pajusti.

Čia istorija iš archyvų persikelia į vyskupo darbo kambarį, iš senųjų fotografijų – į procesijų kelius ir net iš bažnyčių altorių – tiesiai į parodos erdvę.

Vyskupijos istorijos lobynas

Ši Panevėžio kraštotyros muziejaus surengta Panevėžio vyskupijos 100-mečiui skirta ekspozicija – iki šiol plačiausias bandymas vienoje vietoje papasakoti Panevėžio vyskupijos šimtmečio istoriją.

„Panevėžio vyskupijos istorijos pasakojimas dar niekada nebuvo pristatytas tokia parodine forma, taip nuosekliai ir gausiai. Pirmą kartą parodos lankytojai gali vizualiai pamatyti artefaktus, kurie liudija apie vyskupijos praeitį, dvasininkų veiklas, religines tradicijas“, – sako muziejaus direktorius dr. Arūnas Astramskas.

Panevėžio vyskupija – didelė Aukštaitijos dalis, apimanti Panevėžio regioną ir dalį Utenos apskrities. Tad parodai eksponatai skolinti net iš 42 partnerių: bažnytinių institucijų, muziejų, archyvų, bažnyčių.

Jai pasiruošti muziejininkams prireikė ištisų metų.

Aplankyta apie dvi dešimtis vyskupijos bažnyčių, jose fotografuota, matuota, rinktasi, kas galėtų tapti parodos dalimi.

„Šia paroda svarbu parodyti, kad bažnytinis paveldas priklauso ne tik religinei bendruomenei, bet yra Panevėžio krašto istorijos dalis“, – pabrėžia dr. A. Astramskas.

Ieškant parodos veido

„Sugalvojus koncepciją, man vis dar buvo sunku įsivaizduoti, kaip ta paroda turėtų atrodyti, ypač tradicijų dalyje. Juk nežinojome, kas tiksliai bus eksponuojama, kurias kultūros ir meno vertybes rasime nesunkiai, o kurių teks ilgokai paieškoti“, – prisipažįsta viena iš jos kuratorių, Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vedėja dr. Zita Pikelytė.

Šiandien ji į parodą žvelgia jau tarsi iš šalies ir rezultatu džiaugiasi.

„Architektės Ūlos Žebrauskaitės-Malinauskės dėka paroda įgavo konkretų pavidalą. Manau, ji tikrai solidi“, – sako dr. Z. Pikelytė.

Nuo vyskupo kambario iki sekimo bylos

Parodą sudaro dvi dalys, kurias atskiria galerijos aukštai.

Pirmajame aukšte lankytojas keliauja per pačią Panevėžio vyskupijos istoriją.

Čia pasakojama apie Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimą, Panevėžio katedros statybą bei įrengimą, nuolatinius sovietų valdžios vykdytus dvasininkijos persekiojimus, suvaržymus ir bausmes, kunigų ir vyskupų poziciją vokiečių okupacijos metais, dvasininkų pogrindinę veiklą sovietmečiu, aktyvią poziciją Sąjūdžio metais.

Apie šių dienų veiklą ir aktualijas įrašytame vaizdo interviu pasakoja Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM.

„Gaila, kad svarbiausio eksponato – popiežiaus Pijaus XI apaštališkosios konstitucijos „Lituanorum gente“ rodome tik kopiją, juk ir Kauno arkivyskupija, kur saugomas šis dokumentas, taip pat švenčia šimtmetį, bet parodos lankytojai turės progą pamatyti, kaip tas dokumentas atrodo. Užtat eksponuojamas popiežiaus Pijaus XI bulės Panevėžio vyskupijos žmonėms originalas“, – pasakoja dr. Z. Pikelytė.

Parodoje atkurtas pirmojo Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko darbo kabineto interjeras. Jame – autentiški paveikslai iš vyskupo kolekcijos, jo asmeniniai daiktai, baldai. Greta pristatomos vysk. K. Paltaroko insignijos – mitra, pastoralas, herbas.

Tačiau vienas eksponatas šį pasakojimą iškart perkelia iš reprezentacinės istorijos į gerokai tamsesnę jos pusę.

Lietuvos ypatingojo archyvo paskolinti trys vyskupo K. Paltaroko sekimo bylos tomai primena, kad šio dvasininko gyvenimą sekė sovietų saugumas. Šalia eksponuojamas ir saugumo naudotas pasiklausymo mikrofonas.

Pasipriešinimą sovietų valdžios vykdytai priespaudai atskleidžia pogrindyje 1972–1989 m. leistos „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ originalai bei kita pogrindinė literatūra.

Parodoje plačiau pristatomos dvi asmenybės – pirmasis Panevėžio vyskupas K. Paltarokas ir Dievo tarnas, kankinys kunigas Alfonsas Lipniūnas.

Tačiau čia vietos randa ir mažiau žinomos istorijos. Vienoje filmų ciklo „Pasaulio teisuoliai“ ištraukoje pasakojama apie kunigą Antaną Gobį, kuris už žydų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais pirmasis iš vyskupijos dvasininkų 1979-aisiais įtrauktas į Pasaulio tautų teisuolių sąrašą.

Tradicijų ženklai

Antro aukšto parodos erdvė liudija gyvą žmonių tikėjimą, primena žmogaus gyvenimo ritmą bažnyčioje ir bažnytines kalendorines šventes.

Pasitelkus iš dvidešimties Panevėžio vyskupijos bažnyčių bei krašto muziejų atrinktus liturginius daiktus, šiandien jau retai naudojamus, tapusius muziejinėmis vertybėmis, apžvelgiami Krikšto, Pirmosios Komunijos, Sutvirtinimo, Santuokos sakramentų, laidotuvių ritualai.

„Eksponuojami daiktai liudija liturgijos esmę – tai, kas nematoma, per ženklus, simbolius, formas ir spalvas tampa regima, įgyja prasmę“, – sako šią ekspozicijos dalį rengusi Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyresnioji muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė.

Tarp eksponatų – XVII–XXI amžiais naudoti liturginiai daiktai, senieji procesijų atributai, liturginiai drabužiai, meno kūriniai. Kai kurių tokių objektų šiandien jau nebepamatysime naudojamų taip, kaip prieš kelis dešimtmečius ar šimtmetį.

„Esu etninės kultūros specialistė, papročių ir tradicijų sritis man įdomi, ypač žinant, kad daugelį liaudies papročių padėjo išsaugoti bažnyčia. Senosiose vyskupijos bažnyčiose – Vyžuonų Šv. Jurgio, Palėvenės Šv. Domininko, Antazavės Dievo Apvaizdos, Pandėlio Švč. Mergelės Marijos Vardo, Vadaktėlių Šv. Jono Nepomuko, Raguvos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų, Traupio Šv. Onos, Subačiaus Švč. Trejybės ir kitose atradome ir parodoje pristatome šiandien liturgijoje jau nebenaudojamus bažnytinius daiktus: puošnias procesijų lazdas, nešiojamus altorėlius, procesijų rožinį, gedulo obeliskus, katafalko kryžių ir calūną, puošnius senuosius liturginius rūbus. Tačiau kai kurios senosios jau nutrūkusios bažnytinės tradicijos parapijų bendruomenių buvo atkurtos. Pavyzdžiui, Vadoklių Švč. Jėzaus Širdies ir Rokiškio Šv. evangelisto Mato bažnyčiose vėl skamba didžiulis timpanas, kviečiantis į Velykų Prisikėlimo mišias“, – pasakoja V. Vasiliauskaitė.

Keturi paslaptingi Antazavės obeliskai

Vienas netikėčiausių muziejininkų atradimų – Antazavės Dievo Apvaizdos bažnyčioje rasti gedulo obeliskai.

Keturi neįprasti objektai iš pradžių sukėlė daugiau klausimų nei atsakymų. Kam jie buvo skirti? Kodėl bažnyčioje buvo statomi tokie monumentai?

Atsakymą padiktavo Lietuvos archyve aptikta nuotrauka, kurioje užfiksuotos tautos patriarcho Jono Basanavičiaus laidotuvės 1927 m.

Kaip pasakoja V. Vasiliauskaitė, šioje nuotraukoje matyti karstas su velionio palaikais Vilniaus katedroje ir šalia karsto stovintys keturi gedulo obeliskai, beveik analogiški kaip rastieji Antazavės bažnyčioje.

„Tapo akivaizdu, kad tokie obeliskai buvo statomi bažnyčiose tuomet, kai buvo laidojami kilmingi, visuomenei nusipelnę žmonės, dvarininkai, bažnyčių fundatoriai ir panašiai“, – sako muziejininkė.

Antazavės Dievo Apvaizdos bažnyčią pastatė dvaro savininkai Pliateriai, vėliau šį dvarą valdė Ropai. Galbūt gedulo obeliskai mena šių šeimų narių laidotuves.

Galutinio atsakymo muziejininkai kol kas neturi.

Tad parodoje lankytojas gali ne tik sužinoti, bet ir pats tapti istorijos detektyvais.

Penkių metrų rožinis

Kitas akį traukiantis eksponatas – daugiau kaip penkių metrų ilgio rožinis.

Jo paskirtis nėra tiksliai žinoma, tačiau V. Vasiliauskaitė mano, kad jis galėjo būti naudojamas procesijose, kuriose dalyvaudavo Gyvojo rožinio grupių nariai.

Procesija anuomet buvo ne tik religinė apeiga. Tai buvo visa parapijos bendruomenė vienoje vietoje.

Vienas nešė vėliavą, kitas – skydą, trečias – procesijų altorėlį, dar kitas – baldakimą, žibintą ar skėtį. Vieni skambindavo varpeliais, kiti barstydavo gėles, giedodavo, grodavo.

„Beveik kiekvienam bažnyčios nariui rasdavosi vieta eucharistinėje procesijoje“, – pasakoja muziejininkė.

Procesijų puošnumas buvo ir savotiškas parapijos turtingumo ženklas. Atributus pirkdavo tikintieji, juos dovanodavo turtingesnės šeimos, o dalį užsakydavo specialiose liturginių reikmenų dirbtuvėse Vilniuje, Varšuvoje ar Gardine.

Iš šilko ir aukso

Parodoje gausu senosios bažnytinės tekstilės. XVIII–XIX amžių liturginiai drabužiai stebina ne tik savo amžiumi, bet ir medžiagomis bei atlikimo meistriškumu.

Pavyzdžiui, Palėvenės Šv. Domininko bažnyčioje saugoma XVIII amžiaus dalmatika pasiūta iš Prancūzijos mieste Lione austo šilko. Traupio Šv. Onos bažnyčia išsaugojo 1913 metais Zaborskių šeimos bažnyčiai dovanotą rankomis siuvinėtą arnotą.

Šie drabužiai buvo ne vien prabangos dalykas. Spalvos, simboliai, ženklai ir lotyniški užrašai turėjo savo reikšmę.

Vėlesni liturgijos pokyčiai šią tradiciją pakeitė. Po Vatikano II Susirinkimo liturginiai drabužiai tapo paprastesni, gedulo juodą spalvą pakeitė vilties prasmę turinti violetinė, vis rečiau naudojamos puošnios kapos ir dalmatikos.

Šventasis Kazimieras – vyskupijos globėjas

Ypatinga vieta parodoje skirta Panevėžio vyskupijos ir visos Lietuvos globėjui šv. Kazimierui.

Jo atvaizdų Panevėžio krašto bažnyčiose – daugybė, tačiau jie labai skirtingi. Lankytojai gali pamatyti šv. Kazimierą medžio skulptūrose, tapyboje, metalo plastikoje, medžio inkrustacijoje ir net Stasio Ušinsko vitraže.

Vienas įspūdingiausių eksponatų – XVII amžiaus šv. Kazimiero skulptūra, iškelta iš Pandėlio Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčios centrinio altoriaus.

„Buvo lengvas šokas, kai paklausus, kada galėtume atvažiuoti pasiimti šios skulptūros, išgirdome atsakymą: Vežkitės dabar! Buvo tikras iššūkis ne tik šį, bet ir kitus eksponatus saugiai supakuoti ir atgabenti į Panevėžį“, – pasakoja V. Vasiliauskaitė.

Skulptūra tiesiai iš altoriaus į parodą iškeliavo dar vasarą, o parapijiečiai jos savo bažnyčioje nematys iki gruodžio 13-osios.

Bažnyčios turi ką papasakoti

Pasak muziejininkų, važinėdami po vyskupijos bažnyčias jie ne kartą susidūrė su problema: vertybės yra tokios didelės, kad jų tiesiog neįmanoma parodoje pademonstruoti. Kitais atvejais senus, šimtmečius nešildomose bažnyčiose praleidusius daiktus prieš eksponuojant reikėjo restauruoti.

Tačiau kartais net mažiausias objektas gali turėti didelę istoriją.

Subačiaus Švč. Trejybės bažnyčioje prie įėjimo tebekaba maldų už kenčiančiuosius skaistykloje lentelė. Ji tebėra autentiškoje vietoje, su išlikusiomis maldų kaladėlėmis, tik šiais laikais Vėlinių aštuondienį melsdamiesi už mirusiuosius šia lentele jau niekas nebesinaudoja.

„Daiktai, kuriuos matysite ekspozicijoje, nėra vien senienos, tai žmogaus gyvo tikėjimo liudininkai. Tegu ir nebenaudojami, bet kalbantys apie praeitį, apie protėvių palikimą, apie tai, kas buvo. Tikimės, kad parodoje aktualizuoti kultūros ir istorijos paveldu virtę bažnytiniai daiktai paskatins parapijų žmones prikelti juos naujam gyvenimui“, – sako V. Vasiliauskaitė.

Vyskupas: bažnyčia niekada negyveno savo burbule

Rengiant parodą muziejininkams daug talkino ir Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM. Jis pats lankė parapijas, fotografavo vertybes, padėjo jų ieškoti, ragino bažnyčias skolinti eksponatus.

Vyskupas pripažįsta, jog ir jam didžiausią įspūdį padarė būtent Antazavės gedulo obeliskai.

„Man tai buvo atradimas“, – sako vysk. L. Vodopjanovas.

Pasak jo, paroda leidžia į šimtmetį pažvelgti trimis pjūviais: į laiką nuo 1926 metų iki sovietų okupacijos, sudėtingą pokarį ir sovietmetį, kai Bažnyčia veikė ir pogrindyje, ir galiausiai į Atgimimo bei nepriklausomybės laikotarpį.

Tačiau, vyskupo įsitikinimu, svarbiausia parodos žinia slypi ne vien datose.

„Paroda kalba apie tą grožį, per kurį žmonės siekė priartėti prie Dievo“, – teigia vysk. L. Vodopjanovas.

Tas grožis – ne tik paveiksluose ar skulptūrose. Apie jį kalba ir žmonių pastangos. Vėliava, kurią kažkas išsiuvinėjo. Altoriaus daiktas, kurį kažkas paaukojo. Bažnyčia, kurią žmonės statė savo rankomis, vežė akmenis, dovanojo žemę, mišką ar pinigų.

„Neatvažiavo svetimi ir nepastatė – noras turėti Dievo namus augo iš pačių žmonių“, – pabrėžia vyskupas.

Jo manymu, toks bendruomeniškumas nėra išnykęs ir šiandien. Ypač mažose parapijose žmonės vis dar telkiasi, aukoja, dirba, prisideda prie savo bažnytėlių išlaikymo.

O jeigu į parodą ateitų jaunas žmogus, pats nesantis tikintis?

Vyskupas ragintų į ekspoziciją pažvelgti plačiau.

„Bažnyčia negyvena tik savo burbule. Bažnyčia gyvena laike ir pasaulyje“, – sako dvasininkas.

Todėl paroda apima ir meno vertybes, ir istoriją, ir sovietmečio liudijimus, ir pasakojimą apie žmones, kurie įvairiomis aplinkybėmis rinkosi ne patogumą, bet atsakomybę.

Šimtas metų Panevėžio vyskupijai nėra vien skaičius. Tai žmonių gyvenimai, jų pasirinkimai, baimės, tikėjimas, darbai, dovanos, menas ir bendruomenės pastangos.

Ir visa tai dabar galima pamatyti ne vien archyvo puslapiuose.

Galima prieiti visai arti.

Kartais net palytėti akimis tai, ką prieš šimtmetį lietė kiti.

G. Kartano nuotraukos