Nesibaigiantys fotografijų pasakojimai

Šeimos archyvuose sukaupti tūkstančiai nuotraukų po kelių dešimtmečių gali tapti vieninteliu pasakojimu apie kasdienybę. Panevėžio praeitį jau dabar galima tyrinėti iš fotografijų, kurioms beveik pusantro šimto metų. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos fonde saugomi tūkstančiai kadrų leidžia iš naujo atrasti miesto žmones, pastatus, šventes, kasdienybę ir net sužinoti, kokios audros beveik prieš šimtmetį siaubė Panevėžį. Kiekviena nuotrauka – tarsi langas į praeitį.

Gali būti, kad ateityje retuose namuose beužtiksime kol kas gana reikšmingą šeimos gyvenimo palydovą – fotografijų albumą.

Nuotraukos keliasi į skaitmenines erdves – jos vis dažniau lieka telefonuose, laikmenose, kompiuteriuose ir yra žiūrimos, vertinamos kitaip nei anksčiau.

Ne tiek ir daug laiko praėjo nuo 1839-ųjų, fotografijos gimimo oficialios datos, kai viešai buvo pristatytas patobulintas dagerotipijos procesas.

Tiesa, kol naujovė pasiekė platesnę visuomenę, turėjo praeiti dar ne vieneri metai, tačiau fotografija tapo ypatinga gyvenimo ir istorijos dalimi – apie praeitį pasakojančia reginiais ir vaizdais.

Neabejotina, kad 1991 metais Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos darbuotojų įgyvendintas sumanymas greta leidinių bei rankraščių kaupti ir fotografijas buvo labai reikšmingas.

Tad dabar bibliotekos kaupiamo palikimo fonde, be rankraščių, dokumentų, korespondencijos, meno kūrinių, yra ir tūkstančiai įvairiausių fotografijų. Jų chronologija – nuo XIX a. antrosios pusės iki šių dienų.

Pati seniausia bibliotekoje saugoma nuotrauka daryta 1877 metais Sankt Peterburge.

Nuotraukoje įamžintas teisininkas, ilgametis Panevėžio miesto burmistras Vladislovas Eidrigevičius.

Šį fotoportretą V. Eidrigevičius dovanojo savo seseriai Liudvikai Eidrigevičiūtei-Moigienei, žinomo gydytojo Tado Anupro Moigio žmonai.

Fotografija saugoma garsiosios Moigių giminės atstovės pedagogės Irenos Moigytės bibliotekai perduotame fonde.

Nesibaigiantis procesas

„Fotografijų rinkimas – nesibaigiantis procesas. Kiekvienas krašto istoriją liudijantis dokumentas yra svarbus, vertingas, unikalus“, – sako G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriaus vyriausioji bibliotekininkė Sigita Marcinkevičienė

Dauguma bibliotekoje saugomų fotografijų – dovanotos, kai kurios įsigytos antikvariatuose ar aukcionuose.

„Laikas, suteikiantis istorinėms fotografijoms vertę, labai didina ir jų kainą, todėl ypač vertingos fotografijos bibliotekai sunkiai įperkamos“, – pripažįsta bibliotekininkė.

Pasak S. Marcinkevičienės, turimuose rinkiniuose yra fotografijų iš įvairių Lietuvos kampelių – juk žmonės, kurių asmeniniai archyvai pateko į biblioteką, ne visą laiką praleido Panevėžyje, o gyveno, mokėsi ar dirbo įvairiose vietovėse, tai ir nuotraukos iš visur.

Didelė dalis rankraščių fondų dokumentų aprašų pateikti bibliotekos elektroniniame LIBIS kataloge.

Skaitmeninimo procesas bibliotekoje pradėtas 2006 metais, o paveldo fondų ir kraštotyrinės informacijos bei fotografijų viešinimas suaktyvėjo 2016-aisiais, pradėjus pildyti portalą „Panevėžio kraštas virtualiai“.

Medžių griuvėsiuose

Šiomis dienomis, kai Panevėžys dar šalina ką tik praūžusios audros padarinius, suskaitmenintų fotografijų albume į akis krenta nuotrauka „Audra Berčiūnuose“.

Joje matyti 1939 metų birželį Berčiūnų kurorte tarp audros išvartytų medžių nufotografuota panevėžietė mokytoja Kotryna Daukienė su sūneliu Alvydu. Nuotrauka į fondą pateko iš Povilo ir Kotrynos Daukų skaitmeninio archyvo.

Prieš aprašydama šią fotografiją S. Marcinkevičienė domėjosi 1939 metų birželio 18 diena, kai panevėžiečių mėgstamą Berčiūnų kurortą siaubė audra.

Nors vėtra truko vos 7 minutes, rimtų nuostolių neišvengta. Apie šį įvykį straipsnyje „Berčiūnų kurortas medžių griuvėsiuose“ rašė ir miesto laikraštis „Panevėžio garsas“.

Anot jo, tuo metu „linko prie žemės šimtametės kurorto pušys ir 150 štukų buvo išrautos su šaknimis bei nulaužtos pusiau“.

„Krisdami medžiai išlaužė kurorte tvoreles, suoliukus; kai kuriuose kurorto trobesiuose išdaužė langų stiklus. Stovyklos palapinėse buvusieji mokiniai pateko krentančiųjų medžių riboje ir tik stebuklingu būdu išliko sveiki. Lūžtantieji medžiai savo šakomis lengvai sužeidė du mokinius ir du mokytojus.“

Paaiškėja, kad per tą trumpą laiką vėtra Berčiūnų kaime išvertė 13 klojimų ir vieną gyvenamąjį namą.

Įdomu, kad tų pačių metų birželio 25 dieną pasikartojusi audra pridarė nuostolių ir kituose rajono kaimuose: Pažagieniuose, Vyčiuose, Stetiškiuose, Šilagalyje, Pajuostyje, Staniūnuose, kitose Panevėžio valsčiaus vietovėse.

Tą dieną Panevėžyje vėjas kai kur nugriovė kaminus, nuplėšė stogus, užmiestyje nuvertė daug telefono stulpų.

Laive „Prezidentas Smetona“

Kiekvienoje senoje nuotraukoje slypi labai daug informacijos.

Pasak S. Marcinkevičienės, į rinkinius patenka ir daug nežinomų asmenų, įvykių, pastatų, vietovių fotografijų, kurių aprašymas darosi gana problemiškas.

„Paėmus fotografiją į rankas, ne tik svarbu „kas, kur ir kada“, bet ir turi būti fiksuojami architektūriniai elementai, buities detalės, žmonių apranga, aksesuarai, taip pat fotografo personalija, fotopopierius, atlikimo technika, išlikę įrašai, spaudai“, – pasakoja bibliotekininkė.

Nemažai fotografijų į biblioteką pateko su asmeniniais žinomų žmonių fondais.

Vien I. Moigytės fonde saugoma apie 1000 nuotraukų, yra ir labai vertingų XIX a. antrosios pusės–XX a. pradžios fotografijų.

Reikšmingas ir Panevėžio dramos teatro aktoriaus bei teatro metraštininko Kazimiero Vitkaus archyvas, saugomas Juozo Miltinio memorialiniame bute.

Taip pat įdomūs pedagogės, kraštotyrininkės Elenos Gabulaitės, pedagogės Aleksandros Šilgalytės, kunigo Povilo Šidlausko, pedagogo, rašytojo Motiejaus Lukšio, muziko Mykolo Karkos ir kitų asmenų fondai, kuriuose gausu fotografijų, atspindinčių tarpukario ir vėlesnio laikotarpio Panevėžio gyvenimą.

Stasio Petronaičio fonde rasime fotografiją, pavadintą „Apsilankymas laive „Prezidentas Smetona“, darytą apie 1930–1931 metus.

„Pristatome istorinę fotografiją: Klaipėdos uoste per vasaros atostogas laive „Prezidentas Smetona“ pozuoja panevėžiečiams gerai žinoma Karkų šeima – tamsiu, elegantišku kostiumėliu pasipuošusi Kotryna Karkienė, šviesiu kostiumu, rankoje laikantis skrybėlę, gerai nusiteikęs muzikas Mykolas Karka bei jų sūnūs – Vytautas ir Gediminas, vilkintys šviesius marškinėlius, mūvintys to meto madai būdingas tamsias trumpas kelnes, puskojines, užsidėję tarpukario stiliaus vasarines kepuraites su snapeliu. Kairėje stovintis vyras išskirtine vešlia barzda – laivo vadas Antanas Kaškelis, laivui vadovavęs 1927–1932 ir 1935–1939 metais“, – nuotrauką apibūdina S. Marcinkevičienė.

Ir šventės, ir kasdienybė

Dar viena atostogaujanti žinomų panevėžiečių šeima užfiksuota prie Puntuko Anykščiuose.

Iš Laimos Barisaitės fondo gautoje fotografijoje matyti, kaip nuosavu automobiliu prie Puntuko akmens atvykę pozuoja entuziastingi keliautojai panevėžiečiai – inžinierius, visuomenininkas Juozas Barisas su žmona mokytoja Sofija Barisiene ir drauge su jais keliavęs kunigas Augustinas Liepinis.

Besidomėdama šios nuotraukos istorija, S. Marcinkevičienė sužinojo, kad tarpukariu dažniausi Puntuko lankytojai būdavo Panevėžio pradžios mokyklų moksleiviai, gimnazistai, Panevėžio mokytojų seminarijos auklėtiniai, jaunimo katalikiškų organizacijų atstovai, dvasininkai ir kiti.

Kai XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Anykščiams buvo suteiktas kurorto statusas, Puntukas tapo dar žinomesnis.

Anykščių kraštą populiarino ir intensyvėjanti turizmo informacijos sklaida to meto spaudoje. 1935 m. liepos 2-ąją „Lietuvos žiniose“ apie Anykščių kurortą rašoma: „<…> Susisiekimas patogus: autobusai eina į Kauną ir Panevėžį kasdien, be to, geležinkelyje dabar įvedė automatricas, kuriomis į pusantros valandos galima atvažiuoti iš Panevėžio į Anykščius. <…> Labai puikus kampelis ir vertas, kad jį žmonės pažintų.“

Dar viena besidomintiems Panevėžio praeitimi įdomi fotografo J. Pauros nuotrauka, daryta 1927 metais. Joje įamžinta Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros statyba.

Įdomu tai, kad antrame plane matome dviejų kitų – Švč. Trejybės ir Šv. apaštalų Petro ir Povilo – bažnyčių bokštus.

Panevėžio pasididžiavimas – katedra – statyta 1926–1930 metais.

O 1927 m. rugpjūčio 3-iosios „Panevėžio balse“ rašyta: „Katedra sparčiai auga, nežiūrint į tai, kad, pertaisius senąjį planą, tenka sugaišti prie kai kurių sienų ir pamatų permūrijimo. Langai jau suvesti. Šiemet bus suvestos arkos ir uždengtas stogas. Svarbu, kad tik aukos nesumažėtų ir nenustotų rinkliavos plaukusios.“

Fondo nuotraukose galima pamatyti ir Cukraus fabriko, ir pradinės mokyklos Ukmergės gatvėje, ir „Ekrano“ marių užtvankos, ir daugelio kitų Panevėžio objektų statybas.

Nuotraukos leidžia praverti uždangą į praeitį ir pažvelgti į įvairias Panevėžyje vykusias dainų bei sporto šventes, minėjimus, koncertus ir kitus renginius.

Mokytojų seminarijoje

Praeities fotografijos plačiau atveria ir buvusios kasdienybės vartus.

Pažiūrėkime, kaip gyveno būsimi pedagogai – Panevėžio mokytojų seminarijos auklėtiniai – bendrabutyje.

Fotografas Jonas Žitkus merginas įamžino Panevėžio mokytojų seminarijos bendrabučio valgomajame 1933 metais.

Šią ir kitas fotografijas G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekai dovanojo literatūrologė doc. dr. Dalia Striogaitė, kurios mama Jadvyga Čepulevičiūtė-Striogienė 1929–1933 m. studijavo Panevėžio mokytojų seminarijoje.

Nuotraukos averse – absolventės Jadvygos Čepulevičiūtės įrašas: „Panevėžio M-jų S-jos bendrabučio valgomajam dežūruojanti grupė. 1933. V.“

Besidomėdama plačiau S. Marcinkevičienė perskaitė pedagogės Aleksandros Šilgalytės atsiminimų knygą „Plačiame gyvenimo vieškelyje“ ir daug sužinojo apie to meto studentų gyvenimą.

Pasirodo, studentės gyveno gana kukliai: „Seminarijoje pusryčiams ir vakarienei duodavo stambų gabalą duonos, truputį sviesto ir sūrio. Tiek, kad, tą duonelę susiraikius, užtekdavo tik vienai riekutei. Tada likusią duoną su saldyta arbata reikėdavo kramtyti sausą. Dauguma mergaičių, kilusių iš kaimo, buvo papratusios tų produktų valgyti gausiai, todėl buvo nepatenkintos. Toks davinys jaunoms, dar ir moksleivėms, iš tikrųjų buvo nelabai maistingas, silpnoki ir pietūs“.

Atsiminimų autorė rašo ir apie nuvilnijusią sukilimo bangą, kai mergaitės, ieškodamos išeities, kreipėsi į seminarijos vadovybę dėl maisto nepritekliaus. Būsimos pedagogės neliko neišgirstos ir trūkumų, dėl kurių buvo kreiptasi, ėmė mažėti: „Pradėjome lyg daugiau gauti sviesto, pradėta kitaip suraikyti ir duoną, lietuviškesni pasidarė ir pietų patiekalai, be to, jau nebereikėjo bulvių su lupenomis valgyti: jas leisdavo nusilupti ar išvirdavo nuskustas.“

Dovanoti prisiminimai

Bibliotekos kaupiamos nuotraukos pasakoja ne tik apie tolimos praeities gyvenimą, bet ir apie gana nesenus įvykius.

Užfiksuotas ir Baltijos kelias, ir Sausio 13-osios, ir daugelio kitų svarbių įvykių akimirkos.

Susipažinti su bibliotekoje saugomais rankraštiniais dokumentais, tarp jų ir su fotografijomis, galima bibliotekos Elžbietos Jodinskaitės kraštotyros skaitykloje ir Juozo Miltinio memorialiniame bute. Išsinešti į namus neduodama.

S. Marcinkevičienė pasakoja, kad kaupiamos ne tik nusipelniusių veikėjų, bet ir visų panevėžiečių fotografijos iš asmeninių archyvų.

Jei fotografijos originalą savininkas nori pasilikti sau, biblioteka pasidaro skaitmeninę kopiją.

„Kažkada buvusi personalinė fotografija, skirta tik artimųjų ratui, patekusi į bibliotekos rankraštyno saugyklą tampa visiems prieinamu objektu. Tomis fotografijomis naudojasi istorikai, studijuojantis jaunimas, parodų ir leidinių rengėjai bei visi, neabejingi praeičiai“, – sako bibliotekininkė.

Biblioteka dėkinga ir joje veikiančio senjorų klubo „Šiltos akimirkos“ kraštotyros grupės nariams už jų iniciatyvas, dovanojamas fotografijas bei dokumentus.