Kunigas Jurgis Tilvytis-Žalvarnis Panevėžio krašte

Panevėžyje daugelis yra girdėję Jurgio Tilvyčio vardą – jo vardu pavadinta viena centrinių miesto gatvių. Paminėjus šią pavardę kai kam atmintyje iškyla legenda tapęs pasakojimas apie kunigą, save vadinusį ubagų karaliumi, savadarbiu vežimėliu riedėdavusį per miestą ir rinkdavusį aukas – daiktus, drabužius, buities reikmenis – varguoliams.

Tačiau retas žino, kad šis kunigas marijonas buvo ne tik dvasininkas, bet ir poetas, švietėjas, blaivybės sąjūdžio veikėjas, jaunimo ugdytojas – žmogus, savo darbais keitęs ištisų bendruomenių gyvenimą. Nuo Paįstrio bažnyčios statybos ir bibliotekėlės kaimo jaunimui iki prieglaudų steigimo Panevėžyje bei epochinio „Giesmyno“ – J. Tilvyčio gyvenimas primena ne vieno žmogaus biografiją, o ištisą Lietuvos visuomeninio ir kultūrinio atgimimo istoriją.

Žalvarnio keliu

Jurgis Tilvytis – kunigas marijonas, poetas, tautos švietėjas, ateitininkų, pavasarininkų, zitiečių ir blaivybės sąjūdžio himnų autorius, kelių spaudos leidinių bendradarbis, labdarybės sąjūdžio su Vincento Pauliečio draugija Panevėžyje skleidėjas, mokytojas, visuomenininkas ir patriotas gimė 1880 m. balandžio 20 d. (nauj. st.) Tauragnų vlsč., Gaidžių k. (dabar Utenos r.) gyvenusioje gausioje Justino ir Veronikos Tilvyčių šeimoje, buvo pirmas sūnus.

Ne vieną eilėraštį, straipsnį ar knygelę pasirašė Žalvarnio ar A. Žalvarnio slapyvardžiu.

Iš pradžių Jurgis mokėsi Tauragnuose, vėliau Mintaujos gimnazijoje. 1896 m. nemažai šios gimnazijos mokinių atsisakė melstis rusiškai ir nukentėjo.

Ne viename šaltinyje paminėta, kad ir J. Tilvytis „buvo išvarytas“. Kartais nurodoma, jog pirmasis drąsuolis – tai Juozas Tūbelis, šiandien žinomas politikos ir visuomenės veikėjas.

Antrasis Mintaujos gimnazijos mokinys, palaikęs bendramokslį J. Tūbelį, buvo Jurgis Tilvytis. Nors vėliau, Antano Smetonos rūpesčiu šiai istorijai pasiekus valdžią Sankt Peterburge, mokiniams tęsti mokslus leista, J. Tilvyčio sugrįžusiųjų sąrašuose nėra.

Pasirodo, gimnazijos mokslus jis pabaigė Roslavlio mieste (Rusija) ir, kad sukauptų lėšų mokytis toliau, kažkiek laiko privačiai mokytojavo.

Vėliau buvo sėkmingos studijos Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune.

Į kunigus J. Tilvytis įšventintas 1903 m. gruodžio 7-ąją.

Kunigo palikimas Paįstryje

Beveik po penkerių metų vikaravimo keliose kitose parapijose su įpareigojimu pastatyti bažnyčią ir sutvirtinti katalikų tikėjimo sklaidą krašte (iki tol dvarininko koplyčioje buvo beįsikuriąs marijavitas Antanas Tulaba, kuris, pasak amžininkų, čia tik „žmones gadinęs“) 1908 m. J. Tilvytis paskiriamas į tikybiškai apleistą Paįstrį.

Prasideda ilgesnis ir svaresnis tarnystės tikintiesiems etapas, čia truksiantis iki 1916 m.

Naujos medinės bažnyčios statyba, kun. J. Tilvyčiui gražiai bendraujant su parapijiečiais, vyksta greitai: 1910 m. lapkričio 14-ąją Paįstrio Švč. Mergelės Marijos Globos bažnyčia pašventinama. Jos vidų papuoš kaimyniniame Paliukų k. gimusio ir užaugusio skulptoriaus Juozo Zikaro sukurtos šv. Jurgio ir Apaštalų skulptūros.

Dar šis kunigas čia pastatys kleboniją, pasirūpins ir parapijos sale – pravers ji sujudinant krašto kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą.

Blaivybė ir kūryba

Nuo vyskupo Motiejaus Valančiaus laikų XIX a. II pusėje po Lietuvą išplitęs blaivybės sąjūdis gyvavo ir XX a. pradžioje.

Blaivybės draugijos skyrių, greit vienysiantį apie 280 narių, kun. Tilvytis įkurs ir Paįstryje. Įsteigs ir „Saulės“ draugijos globojamą pradžios mokyklą, šviestis aplinkinių kaimų jaunimui įkurs bibliotekėlę su skaitykla.

Aštuoneri metai Paįstryje kunigavusio J. Tilvyčio biografijoje liks ir kaip gražus literatūrinio proveržio etapas.

Kaip pats rašė, poetiška asmenybe draugai klierikai jį laikė dar kunigų seminarijoje. Turbūt neatsitiktinai kartu su ką tik paminėtais darbais Paįstryje į dienos šviesą viena po kitos birs ir jo poezijos knygelės: „Dienelei brėkštant“ (1909; ši didžiausios apimties), „Daujėnai“ (1910), „Paįstriečiai“ (1910), „Palaimintas triūsas“ (1912), „Rūtų saujelė“ (1912), libretas „Per skausmus į laimę“ (1912) ir kt.

Akivaizdu ir tas, kad platinamos šios knygelės, parašytos savo klebonėlio, ne vieną paįstriškį pirmiausia bus paskatinusios mokytis skaityti, o kas to dar nemokėjo – apskritai pradėti mokytis.

Beje, kaip matyti iš datų, šių knygelių radimasis sutampa su pirmais Paįstrio parapijos žingsniais. Jas išleidęs ir platindamas kun. Tilvytis jau galėjo ir pats surinkti lėšų. Tokią įžvalgą patvirtintų dienos šviesą 1910 m. išvydusi A. Žalvarnio slapyvardžiu pasirašyta knygelė „Paįstriečiai“ primenant, kad ji išleista „autoriaus lėšomis Paįstrio bažnyčios naudai“.

Išsipranašavo Panevėžį

Gal nesuklystume sakydami, kad 1927 m. paskyrimą į Panevėžį (taip pat po įspūdingų darbų 1916–1922 m. tarnaujant Šėtos parapijoje ir, 1922 m. tapus vienuoliu marijonu, Marijampolėje) kun. Tilvytis bus išsipranašavęs dar 1913 m. gegužę.

Ką, ne vieneriems metams praėjus, kai atgauta lietuviška spauda, turi veikti inteligentas, aiškiai pasako gal kiek ir maironiškas intonacijas primenantys poemos žodžiai: „Sukruskim tik, rodos, pakelkime liaudį, / Į darbą-veikimą – atgims Lietuva“ arba: „Kultūra, kultūra, visi tavęs laukia / Kaip ryto saulutės aptemus gamta!.. […] Tu laimės nešėja esi mums lemta…“

O randame panašių minčių didaktinį ir socialinį atspalvį turinčioje, 1913 m. gegužės 2-osios data pasirašytoje A. Žalvarnio poemoje „Nevėžio akordai“, kurią anuometinis knygnešys ir knygyno savininkas Juozas Masiulis gražiai apgyvendino Panevėžyje išleistame Kalendoriuje 1914 metams.

Šis kūrinys įdomus ne tik kaip pirmasis (ar gal bent vienas iš pirmųjų?) eiliuotų tekstų, skirtų ne tik Nevėžiui, bet ir Panevėžio miestui.

Jį – krašto švietimui, tikėjimui ir kultūros augimui bei viso to sklaidai svarbią erdvę – nesunkiai atpažįstame iš atskirų poemos vietų. Tačiau kaimo žmogui miestas svarbus ir socialine-ekonomine prasme – tai yra vieta parduoti savo darbo vaisius, gauti pajamų.

Deja, tas sunkiai žemę ariantis artojėlis, pasak Tilvyčio, į namus neretai sugrįžta be mieste už kažką parduota gautų pinigų – juk čia tiek smuklių, karčiamų ir kitokių pagundų…

Tad eiliuotu žodžiu su „Nevėžio akordais“ nušviesdamas įvairias miesto ir kaimo socialinio gyvenimo puses ir XX a. pr. visuomenei atvirai įvardydamas skaudesnes problemas, kun. Tilvytis ir save ruošė dar didesniems darbams. Darbams Panevėžyje – paskutinėje savo gyvenimo ir tarnystės kitiems stotelėje.

Panevėžio sielovadininkas

Tarnystei į Panevėžį kun. J. Tilvytis atvyksta dar gerokai intelektualiai paūgėjęs.

Su Šėta jis atsisveikina, kai 1922 m. kovo 23 d. įstoja į marijonų vienuoliją, o iki tol turėtą turtą užrašo Pažaislio vienuolyno kazimierietėms.

Lietuva šį dvasininką tada žino ne tik kaip literatą ar anksčiau minėtų himnų, kuriems muziką sukūrę buvo kompozitoriai Juozas Naujalis, kun. Teodoras Brazys ir Česlovas Sasnauskas, autorių.

Žino ir kaip didelį jaunimo mylėtoją, gebantį bendrauti su kiekvienu žmogumi.

Nuo 1927 m. rugpjūčio 1-osios kun. Tilvytis paskiriamas į Panevėžį.

Dar liepą vyskupas Kazimieras Paltarokas Švč. Trejybės bažnyčią perdavė vienuoliams marijonams. Tapęs šios bažnyčios rektoriumi, J. Tilvytis rūpinasi remontu ir rezultatas tampa greitas. Kaip 1930 metų rugsėjį rašyta Panevėžio spaudoje, „Bažnyčios bokštas taip pataisytas, kad ji nebūtų panaši į cerkvę.“

Panevėžyje J. Tilvytis turėjo ir daugiau pareigų: išrinktas Panevėžio ateitininkų dvasios vadu, buvo Panevėžio vyskupijos socialinės ir labdarystės reikalų sekretorius, tikybos mokytojas Panevėžio amatų ir ruošos mokykloje, kaip narys dar dirbo ir Katalikų veikimo centro Panevėžio rajono valdyboje.

Paskirtas Šv. Vincento Pauliečio draugijos Panevėžio skyriaus valdybos pirmininku, rūpinosi prieglaudų seneliams ir našlaičiams steigimu ir priežiūra. Greit jų mieste bus kelios ir dauguma – tuometėje Molainių gatvėje, 1934-aisias pervadintoje J. Tilvyčio vardu, kuriuo ir šiandien tebevadinama.

Šiai valdybai priklauso inžinierius Juozas Barisas, knygyno savininkas Juozas Masiulis ir kt. Vos ne legenda tampa kun. J. Tilvyčio susigalvotas vežimėlis aukoms po miestą rinkti…

Epochinis „Giesmynas“

Panevėžys šio vienuolio marijono darbų virtinėje išskirtinis yra ir dar dėl vieno leidinio.

Atsakydami į klausimą, kas susieja kalbininką, mokytoją praktiką Petrą Būtėną, kuriam šiemet sukanka 130 metų, ir kunigą marijoną Jurgį Tilvytį, kuriam pernai suėjo 145-eri, o šių metų gruodžio mėnesį minėsime 95-ąsias mirties metines, galėtume sakyti: tai ne tik ateitininkų idėjos ar veikla Katalikų veikimo centre, bet ir dar vienas darbas. Iš kun. Tilvyčio leidinių – ir didžiausios apimties, ir reikšmingiausias.

Tai J. Tilvyčio parengtas ir 1930 m. pabaigoje Marijampolėje išspausdintas 496 puslapių 15-os nevienodos apimties skyrių „Giesmynas“. Jame iš 321 giesmės 94-ios sukurtos paties J. Tilvyčio, o 160 giesmių perkurtos iš senųjų kantičkų. 10 giesmių su gaidomis.

Šiandien atsivertę „Giesmyną“ – bibliografinę retenybę – iš „Autoriaus pratarmės“ sužinome: „Kalbos žiūrėjo kalbininkas P. Būtėnas“. Išties kalba aiški, tiksli, taisyklinga – P. Būtėnas kaip redaktorius jau turėjo nemažos patirties.

Šią knygą P. Būtėnas pavadino epochinės reikšmės darbu, vertu būti šalia pradėtojo Kazimiero Būgos „Žodyno“ ir „Lietuviškosios enciklopedijos“ bei arkivyskupo Juozapo Skvirecko išversto „Šv. Rašto“.

Tame pačiame „Panevėžio balso“ numeryje P. Būtėnas su slapyvardžiu „J. Kaimynas“ išspausdino dar vieną straipsnelį, pavadintą „A. a. kunigo Jurgio Tilvyčio mirties atgarsiai“. Jį baigia žodžiais: „Jis ne tik gražiai giedojo, bet giliai suprato ir lietuviškos giesmės reikšmę ir jos svarbą: Dieve, duok kuo greičiausiai jam ne tik klausyti angelų giedojimo, bet ir per amžius giedoti su angelais.“

Pranešimas skaitytas konferencijoje „Panevėžio krašto vienuolių indėlis bažnyčiai ir visuomenei“.