Paulius Židonis: nemėgstu rožinio filtro

Retas panevėžietis nėra sutikęs fotoaparato iš rankų nepaleidžiančio Pauliaus Židonio. Jis visada ten, kur vyksta veiksmas. Paulius pasakoja istorijas vaizdais ir leidžia „Sekundės“ skaitytojams pasijusti tarsi jie irgi ten būtų.

Teatre „Menas“ parodą „SUBJEKTAI / OBJEKTAI. Pirmas veiksmas“ eksponuojantis Paulius šįkart žiūrovams pravėrė teatro užkulisius.

„Teatre yra daugybė iššūkių, kurių įprastai žiūrovas neturi galimybės pamatyti – akys išvysta tik galutinį produktą, spektaklį. Todėl vienas iš sau išsikeltų tikslų – noras, jog daugiau žmonių bent kažkiek pamatytų ir susipažintų su tuo, kas vyksta už scenos uždangos“, – sako P. Židonis.

Pauliau, kokią žinutę nori perduoti pristatydamas parodą teatre ir apie teatrą?

Savo fotografijų parodą pavadinau „Subjektai / Objektai. Pirmas veiksmas“. Ji visa yra apie Panevėžio „Meno“ teatrą.

Visi žinome, kas yra teatras, kad jame galima pamatyti daug spektaklių, patirti įvairių emocijų ir išsinešti iš jo tai, kas ilgiau įstrigs atmintyje.

Norėčiau, jog žiūrovas susipažintų arba dar labiau pažintų teatrą ne tik kaip objektą, kuriame rodomi spektakliai, bet ir kaip vieną bendrą darinį, kurį sudaro aktoriai bei visas teatro personalas. Žiūrovas per spektaklį stebi tik aktorius scenoje, bet tam, kad tie aktoriai užliptų ant scenos ir atliktų vaidmenis, reikalingas didelis kitų teatro žmonių indėlis.

Visi teatro žmonės, kurie matomi mano parodoje, ir yra tie subjektai, be kurių teatras kaip objektas neegzistuotų.

Tad kviečiu ir parodos žiūrovus, ir teatro lankytojus pamatyti ir pajausti, kas vyksta ne tik scenoje, bet ir nusileidus uždangai.

Kaip atėjai į teatrą? Kaip gimė mintis jį fotografuoti?

Pirmieji kartai teatre su fotoaparatu rankose buvo 2016 metais. Buvau Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos antro kurso studentas. Antrame kurse mokėmės įvykio reportažo dalyką, kurį sudarė trumpa praktika.

Sugalvojau, jog norėčiau pasipraktikuoti savo mieste, ypač teatro fotografijos srityje.

Ne tik fotografijoje, bet ir gyvenime mane visada domino vietoje nestovintys dalykai.

Gyvenant patogiai labai paprasta užsisėdėti, o man visada norėdavosi pamatyti, patirti, sužinoti ką nors naujo. Patinka dinamiškas gyvenimas.

Taip sutapo, jog būtent tais metais teatras „Menas“ minėjo 25-ąjį gimtadienį ir režisierė Monika Klimaitė statė spektaklį „Miestelėnas Bajoras“ pagal Žano Batisto Moljero to paties pavadinimo pjesę.

Prisimenu, kaip mane, studentą iš gatvės, teatro kolektyvas šiltai priėmė, leido fotografuoti spektaklio repeticijas ir netgi pačią premjerą.

Vėliau dalis nuotraukų papuošė teatro gimtadieniui skirtą fotosienelę, kurioje buvo daug archyvinių kadrų iš „Meno“ gyvenimo per tuos 25-erius metus. Net ir toks nedidelis akcentas mane, tuometį studentą, labai nudžiugino, suteikė daugiau pasitikėjimo savimi.

Ar sulauki įspėjimų, ką teatre galima fotografuoti, o ko – ne?

Teatre jaučiuosi laisvai tarsi didelėje šeimoje. Ir jaučiu, jog aktoriai bei kiti teatro kolektyvo nariai man suteikia laisvės vaikštant su fotoaparatu ir gaudant akimirkas jų neįspėjus. Žinoma, yra dalykų, kurie mano fotografijas gali apriboti. Tarkim, statomas naujas spektaklis ir per repeticijas generuojamos idėjos, kaip žiūrovui pateikti tam tikrus dalykus. Iki galutinio rezultato kelias ilgas, jame gali būti daug pokyčių – keičiamas aktorių makiažas, sceniniai drabužiai ir panašiai.

Tad fotografijomis nesinori klaidinti žiūrovo ir parodyti tai, ko pačiame spektaklyje jis neišvys.

Kuo specifinė teatro fotografija? Kokių iššūkių ji kelia fotografui?

Esu savikritiškas ir savęs laikyti teatro fotografu dar negalėčiau, bet džiaugiuosi galėdamas būti teatre ir pajusti jo gyvenimą.

Teatro fotografija turi kelias dedamąsias. Tai yra ne tik spektaklių, bet ir repeticijų bei aktorių portretų fotografavimas, taip pat ir teatro reklama.

Teatro, panašiai kaip ir spaudos, fotografijoje daug nežinomųjų.

Dažniausiai spektakliai labai dinamiški, tad fotografuodamas turi būti tikras, jog ne tik fotoaparato baterijos atlaikys, bet ir vidinių resursų užteks.

Nuolatinis susikaupimas ir noras nepražiopsoti svarbių spektaklio akimirkų yra vieni svarbiausių dalykų.

Kitas esminis elementas teatro fotografijoje – šviesa. Kiekvienas spektaklis turi skirtingas apšvietimo schemas, o nuo to priklauso, kaip vaizdas atrodys scenoje, ką matys žiūrovas.

Fotografui reikia prisitaikyti prie esamos šviesos, tačiau fotografijose negalima perspausti eksperimentuojant, nes taip tik apgaudinėčiau žiūrovą sumanipuliuotais vaizdais.

Fotografo darbas teatre turbūt gerokai skiriasi nuo renginių, įvykių fotografavimo? Kaip jautiesi fotografuodamas spektaklį – regis, tokį šventą veiksmą?

Teatro veiklą skirčiau į dvi dalis.

Viena ta, kurioje vyrauja rimtis ir susikaupimas – tai spektaklis, kai žiūrovui parodoma viskas, dėl ko buvo dirbama ilgą laiką.

Kita dalis – gražus teatro chaosas ir gyvenimas, kuris per repeticijas vyksta ne tik scenoje, bet ir užkulisiuose.

Tad ir fotografuojant pačiam tenka persiprogramuoti skirtingais režimais.

Teatro mylėtojai ir aktoriai spektaklį išties drąsiai galėtų vadinti šventu veiksmu, kuris ne tik pramoga, bet ir savotiška transformacijos patirtis.

Atrodo, jog teatro fotografija turėtų gerokai skirtis nuo įvykių fotografavimo, bet aš įžvelgiu daug šių dalykų panašumų. Visų pirma pagrindinis elementas yra žmogus, kurio veiksmai ir sukuria patį įvykį, ar tai būtų gimtadienio šventė, kokia nors konferencija, nacionalinės šventės minėjimas ar teatro spektaklis. Be žmogaus nebūtų ir įvykio.

Gal todėl ir mano fotografijų parodos pavadinime į priekį pastatomas subjektas.

Kokia teatre užfiksuota akimirka pačiam buvo gražiausia?

Per tuos kelerius metus, praleistus teatre, teko įamžinti daugybę akimirkų, sunku išskirti pačią gražiausią.

Kiekvieną kartą galima užfiksuoti tos dienas gražiausią akimirką, bet kitą dieną jau atsiras kitas kadras.

Paties spektaklio nuotraukos atrodo techniškai, su tvarkinga kompozicija, turinčios reikiamo „aštrumo“ – jos tinkamos žiūrovui, kad susidarytų įspūdį apie spektaklį, kurio ateis pamatyti, arba iš naujo išgyventi spektaklyje jau patirtas akimirkas.

Šiuo metu man gražiausios ar įsimintiniausios repeticijų akimirkos.

Tada pamatau tikruosius aktorių veidus, tikras emocijas, šypsenas, nuovargį ir džiugesį.

Dirbdamas spaudos fotografu stengiuosi tapti nematomas ir savo buvimu nedaryti įtakos pačiam veiksmui.

Panašios pozicijos laikausi ir teatre, mėgstu būti stebėtoju. Tada iš šono galima atidžiau sekti ir nagrinėti kiekvieną aktorių, jo elgesį, emocijas, ryšį su būsimu spektakliu.

Labiausiai žaviuosi momentais, kai įvyksta aktoriaus transformacija – tai galima būtų pavadinti jūsų anksčiau minėto švento veiksmo įžanga.

Nesumenkindamas kitų aktorių norėčiau išskirti „Meno“ aktorę Dovilę Klementjevą. Šį sezoną režisierius Povilas Makauskas statė spektaklį „Klausymo ragelis“, kuriame Dovilė atliko pagrindinį Marianos vaidmenį – senyvo amžiaus moters, artimųjų ištremtos į senelių globos namus.

Vieną dieną užeinu į teatrą ir ten matau Dovilę – susikūprinusią, vaikštančią pasiramsčiuojant lazdele ir sau po nosimi kažką burbančią.

Tada suvokiau, kiek jėgų, pastangų ji ir kiti teatro aktoriai įdeda, kad žiūrovas galėtų mėgautis ant scenos įvykusia transformacija.

Ar tau patinka teatras? Ar lankaisi spektakliuose ne kaip fotografas, bet kaip žiūrovas?

Prisipažinsiu, anksčiau teatro atžvilgiu buvau neutralus, nedažnai tekdavo lankytis spektakliuose. Sakyčiau, jog dažnis būdavo toks pat kaip Kalėdų ar Velykų šventimas (juokiasi).

Dabar jau pasidariau reguliaresnis žiūrovas.

Nuomonę apie teatrą pakeičiau, kai pirmą kartą atsidūriau jo „virtuvėje“ ir pamačiau, kokie procesai ten vyksta. Tik tada supratau, koks sunkus ir svarbus darbas atliekamas ir kiek reikia išlieti prakaito dėl poros valandų veiksmo ant scenos.

Kiekvienas spektaklis man sukelia skirtingas emocijas: vieni leidžia tiesiog atsipalaiduoti ir gerai praleisti laiką bent trumpam pabėgant nuo realybės, kitus stebint galvoje gimsta vaizdiniai ir kyla naujų idėjų fotografijoms.

Apskritai sakyčiau, jog teatras yra galinga meno forma, kuri gali naujai suformuoti žmogaus asmenybę, netgi pakeisti požiūrį į gyvenimą ir jame vykstančius socialinius, kultūrinius reiškinius.

O kaip manai, kokį poveikį visuomenei daro fotografija? Ko ja, kaip medija, galima pasiekti?

Šiais laikais fotografija visuomenei daro milžinišką poveikį.

Visi kur nors skubame, esame paskendę darbuose ir kituose reikaluose, norėtumėme, jog para turėtų daugiau nei 24 valandas. Stengdamiesi neatitrūkti nuo gyvenimo, kuris vyksta aplink mus, pasirenkame vizualinę informaciją, kuri atspindi Panevėžio, Lietuvos ir pasaulio įvykius – fotografija yra geriausias įrankis tam tikslui pasiekti.

Fotografijos esmė yra skleisti informaciją, o tos informacijos šiais laikais begalybė.

Su vizualia informacija galima aiškiai išreikšti įvykius, formuoti visuomenės nuomonę, pavyzdžiui, apie politinius įvykius, karus ir t. t. Fotografijomis galima formuoti ir kultūrą. Tarkim, Užgavėnėse ar nacionalinių švenčių minėjimuose užfiksuotos fotografijos šiuo metu gali pasirodyti eilinės, niekuo neišsiskiriančios, tačiau jose įamžinti papročiai, tradicijos padės išsaugoti kultūrinį paveldą ateities kartoms.

Kas tau svarbiausia nuotraukose?

Jau ilgiau nei penketą metų daugiausia savo fotografavimo laiko skiriu spaudos fotografijai, kurioje viskas turi būti nesuvaidinta, nesurežisuota, atvaizduota taip, kaip yra iš tikrųjų.

Todėl ir savo fotografijose siekiu parodyti tikrovę, nekurdamas manipuliacijų ar surežisuotų įvykių. Net ir vaikštant kasdien Panevėžio gatvėmis galima kaskart pamatyti mūsų miestą kitomis akimis. Skirtingas paros laikas, vis kitu metu tekanti ir besileidžianti saulė, skubantys su reikalais miestiečiai, po pamokų miestą užpildantys moksleiviai, Panevėžio žaliosiomis zonomis besimėgaujantys senjorai – visi šie smulkūs elementai ir kuria nuolat besikeičiančio mūsų miesto vaizdinius, kuriuos ir norisi užfiksuoti.

Kai kas pasakytų, jog būtent teatre viskas ir yra surežisuota. Ir jie būtų teisūs! Bet teatras yra tarsi paralelinis pasaulis, kuris kaskart bent jau laikinai sukuria kitokią realybę – tad ir tikrovės sąvoka trumpam praranda savo racionalumą.

Kokios temos tau labiausiai patinka? Į ką mieliausiai nukreipi fotoobjektyvą?

Negalėčiau išskirti vienos man patinkančios temos. Mėgstu būti ten, kur vyksta gyvenimas. Nesvarbu, ar tai būtų šokių renginys, teatro spektaklis, pasivaikščiojimas parke, gaisravietė, automobilių avarijos vieta – norisi fiksuoti viską, net jei kartais tie vaizdai gali sukelti neigiamas emocijas.

Neturėtume baidytis realybės, net kai ji sukrečia ir paveikia emociškai.

Žymiai geriau gyventi realybėje, nei užsidėjus rožinius akinius. Nemėgstu rožinio filtro.

Ar yra praleistų kadrų, kurių iki šiol gailiesi?

Jeigu ko nors nepavyko užfiksuoti, vadinasi, ir nebuvo lemta – tokia mano pozicija.

Kartais pagalvoju, kad norėčiau mokėti atsidurti vienu metu keliose vietose ir spėti užfiksuoti kelis įvykius vienu metu, tačiau tenka atsitrenkti į realybės sieną ir toliau fotografuoti tik tai, ką matau čia ir dabar.

Pernai internete mirgėjo daugybė Šiaurės pašvaistės nuotraukų. Ją buvo galima užfiksuoti ne vieną dieną, tačiau man to padaryti nepavyko.

Gal būtent dėl to ir galėčiau gailėtis, bet tikiu, kad ateityje tikrai dar bus progų išvysti ir nufotografuoti Šiaurės pašvaistę.

O mūsų mieste ar nepasigendi fotografo žvilgsnio vertų istorijų? Ar kasdienė, niekuo neišskirtinė istorija irgi gali būti fotografui patraukli ir intriguojanti?

Visoje Lietuvoje Panevėžys žinomas kaip fotografų miestas ir tą galėčiau tik patvirtinti.

Turime fotografų, kurie fiksuoja miesto kasdienybę, kiti kuria ilgalaikius projektus.

Kiekvienas turime skirtingus stilius, kitokias idėjas, matymą, viziją, kaip pateikti fotografijas žiūrovui.

Mieste vaikštant tuo pačiu maršrutu viskas gali tapti monotoniška, jeigu žiūrima tiesiai ir po kojomis, bet kartais užtenka pasukti galvą į šoną ar akis pakelti aukštyn ir menkiausios pastebėtos detalės jau atrodo kitaip.

Tos mažos detalės vienam gali būti rutina ir kasdienybė, tačiau kitam galbūt pirmas žingsnis didesnio fotografijos projekto link.

Viskas priklauso nuo fotografo požiūrio ne tik į mūsų miestą, bet ir į gyvenimą, kokį jį norime pamatyti bei kitiems pateikti.

Panevėžys – tavo gimtasis miestas, čia sugrįžai baigęs studijas. Ar tau, žinomam, talentingam fotografui, čia užtenka erdvės? Ar nesvarstei pabėgti į didmiestį? Kaip jautiesi Panevėžyje?

Sausa statistika neseniai nuskriaudė Panevėžį kaip netekusį apie 15 tūkst. gyventojų, tačiau aš to nepajutau.

Į Panevėžį po studijų grįžau 2018-aisiais ir matau, jog per tuos metus miestas tapo gyvesnis, šviečiantis ryškiomis spalvomis, pilnas kultūros įvykių.

Manau, kad visiems Panevėžyje užtenka erdvės ir kiekvienas randame vietos po saule, nors pastaruoju metu ji retai mus džiugina.

Galiu drąsiai teigti: Panevėžys – mano miestas. Šiuo metu neturiu nė menkiausio plano iš čia persikelti į sostinę ar kitą didmiestį.

Tik kartais norisi, jog para turėtų daugiau valandų, nes tiek daug idėjų susikaupė. Bet apie jas dabar svajoju tyliai ir galbūt ateityje jos taps realybe.

Kovo 27-oji yra Tarptautinė teatro diena. Taigi, noriu paraginti panevėžiečius tądien pasveikinti visus teatro žmones ir tuos, kurie myli teatrą.

Nepamirškime, jog Panevėžys yra ne tik pramonės, bet ir kultūros miestas.

Ačiū, Pauliau, už pokalbį.

P. Židonio parodos „SUBJEKTAI / OBJEKTAI. Pirmas veiksmas“ atidarymo akimirkos G. Kartano nuotraukose