Gytis Padegimas – laimingas nemadingas režisierius

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje pristatyta daugiau kaip 10 metų rašyta teatrologės Elvyros Markevičiūtės knyga „Įtariamas Padegimas“.

Tai bandymas nubraižyti režisieriaus, pedagogo Gyčio Padegimo – asmenybės ir kūrybos – kontūrus, perteikti savitumą teatro kontekste.

Praskinantis kelią

„Gytis yra pirmeivis. Jo iniciatyvos, atradimai dabar išsipildo šiuolaikiniame teatre. Iš mėgėjų į profesionalų teatrą atvedė Žemaitės dramaturgiją, pirmas pradėjo režisuoti Vakaruose (Albero Kamiu „Kaligula“ Austrijoje), Šiaulių teatre pastatė Oskarą Milašių, įkūrė savarankišką struktūrą Kauno menininkų namuose, ėmė naudoti netradicines erdves (Juditos Vaičiūnaitės „Kasandra“), vaizdo instaliacijas, pristatė mobilųjį spektaklį, į scenos veiksmą įpynė šiuolaikinį tekstą ir aktualijas, pristatė dubliuotą spektaklį (dvi „Kreditorių“ versijos) ir kt.“, – vardija autorė.

Uždegimas ir Padegėsis

„Knygos pavadinimą sugalvojo pats Padegimas“, – sako E. Markevičiūtė.

„Ne, žiniasklaida“, – paneigia režisierius.

„Tiesos yra, – šypsosi E. Markevičiūtė, – juk kriminaluose apie gaisrus, sudegusius sandėliukus ar kioskus dažnai girdime: įtariamas padegimas. O Gytis – itin liepsningas oratorius, gyvas žmogus. Tad dėl pavadinimo teliko įtikinti redaktorę. Mums pavyko.“

„Žinoma, čia juokelis, tačiau visada maniau: apie rimtus dalykus ir reikia kalbėti su humoru. Toks pavadinimas – kad skaitytojams būtų „cekava“ (smalsu, įdomu – aut. past.), kaip sakydavo močiutė“, – sako G. Padegimas.

Jis prisimena: dėl pavardės gyvenime būta nemažai nuotykių ir nutikimų.

„Sovietiniais laikais Kaune veikė kavinė „Kaukas“. Eidamas pro ją pamačiau liepsnas, skambinu gaisrininkams: „Dega „Kauko“ kavinė“. Atsiliepia: „Supratome. O kas skambina? – Padegimas“. Pagrasino pranešti milicijai ir numetė ragelį, – šypsosi menininkas. – Gaisrininkai taip ir neatvažiavo, o kavinė sudegė.“

Tekę jam pabūti ir ponu Gyčiu Uždegimu, ir Padegėsiu. Vienas mokytojų režisierius Jonas Jurašas netgi siūlė pasikeisti pavardę – esą niekas neįsileis į teatrą.

„Nepasitvirtino – įsileido“, – šypteli G. Padegimas.

„Taip, teatras yra „čia ir dabar“, o paskui išnyksta, tačiau turime kalbėti apie tai, kas amžina, tikra, gilu, netgi vystyti pranašystės dovaną.“

G. Padegimas

Visko sudėti neįmanoma

Knygos „Įtariamas Padegimas“ atspirties tašku tapo menininko kūrybinės veiklos 50-metis.

„Tiesa, visko sutalpinti buvo neįmanoma, – atsidūsta E. Markevičiūtė. – Jei būtų tik režisierius – ir tai sąskaitoje 126 spektakliai. O Gytis dar vadovavo Kauno, Šiaulių dramos teatrams, yra pedagogas, dramaturgas, Sąjūdžio veikėjas, visuomenininkas… Labai daug dirbo ir nuveikė. Todėl teko suktis – medžiagą skirsčiau ir blokais, ir chronologiškai. Gyčio, šeimos narių, aktorių, įvairių kūrėjų prisiminimai, įžvalgos, svarbiausi spektakliai (tarp jų muzikiniai, operos, aplinkos), jo teatro modelis, pedagogika ir studentų pasisakymai, publikacijos ir kt.“

Laimės kūdikis

„Sovietmečiu teatrams vadovauti negalėjau. Sąjūdžio laikais tapau Šiaulių teatro režisieriumi ir vadovu. Buvo įdomus laikotarpis – mitingai, tankai, tuštėjančios žiūrovų salės. Stengiausi statyti sovietų draustus lietuvių autorius ir pjeses. Skambinėdavau Kultūros ir Finansų ministerijoms, kad aktoriams būtų išmokėti atlyginimai“, – prisimena G. Padegimas.

Vėliau nuo politikos atsiribojo – tiesa, kai kuriose akcijose ir iniciatyvose vis dar dalyvauja.

G. Padegimas tvirtina niekada nestatęs politinių spektaklių.

„Man teatras yra apie žmonių santykius, jausmus, giluminius lūžius. Labai svarbi tema – žmogus ir laikas. Taip, teatras yra „čia ir dabar“, o paskui išnyksta, tačiau turime kalbėti apie tai, kas amžina, tikra, gilu, netgi vystyti pranašystės dovaną. Teatras turi būti gerumo, bendravimo mokykla“, – įsitikinęs menininkas.

O norimų pastatyti autorių sąrašą jis sudarė dar studijuodamas Maskvoje.

„Ten buvo nuostabi biblioteka, kur radau netgi uždraustų rašytojų kūrybos. Pasidariau sąrašą. Šis dingo, tačiau, regis, pastačiau visus. Esu laimingasis, nesukūręs nė vieno sovietinės propagandos spektaklio. Gal Dievulis padėjo, – šypteli. – Tas, kuris teatrui atvėrė daug užsienio autorių. Ir tas, kuris kaip pedagogas išugdė už save talentingesnių kūrėjų.“

Prikėlė dideles moteris

Iš G. Padegimo pastatytų 126 spektaklių – 48 lietuvių autorių kūryba. Ar sudėtinga dirbti su mūsų šalies autoriais? Sako, visaip buvę.

„Mano mama stomatologijos chirurgė. Jos pacientas – Juozas Grušas, vaikystėje netgi užrašęs man knygą su linkėjimu neužmiršti skaityti. Vėliau teko statyti jo pjesę, vaidino Algimantas Masiulis su Doloresa Kazragyte. Deja, Grušo kalba pasirodė netinkama scenai – skambėjo pernelyg dirbtinai. Perrašiau – tapo žymiai geriau. Drebančiomis rankomis einu pas Grušą: „Pakeitėme tekstą…“ O tas nė nežvilgtelėjo: „Aš dramaturgas, jūs – režisierius, geriau žinote, ko reikia scenai.“ Vėliau buvo išleisti J. Grušo „Raštai“. Pasitikrinu – o ten mūsų tekstas, ne Grušo, – prisimena G. Padegimas. – Su Kaziu Saja visiškai kitaip, kabinėdavosi prie kiekvieno kablelio ir atodūsio.“

G. Padegimas didžiuojasi, kad vienintelis Lietuvoje teatro scenai prikėlė „didelių moterų“ – Jurgos Ivanauskaitės, Vandos Juknaitės, Vidmantės Jasukaitytės – kūrybą.

„Man įdomūs moterų tekstai apie moteris. Jos arčiau jausmų pasaulio, įdomesnė psichologija. Per moterį pereina daugiau gyvenimo pulsacijos“, – svarsto režisierius.

Svečią liūdina dabartinė situacija, kai teatruose vis mažiau lietuvių autorių kūrybos, vis dažniau režisuoja užsieniečiai ir tuo didžiuojamasi.

„O išties kas gi geriau pasakys apie mus pačius, jei ne mes patys?“ – retoriškai klausia.

Nemadingas

G. Padegimo spektakliai gyvuoja ne vieną sezoną – kur kas ilgiau. Štai „Meistriškumo pamoka“ su Nijole Narmontaite – net 24 metus.

„Tokį ilgaamžiškumą lemia tai, kad jie nemadingi. Tai yra nesusiję su vienadienėmis aktualijomis. O aš esu ne kritikų, festivalių, bet žmonių režisierius. Paprastas. Net ir pažiūrų nekeičiau visus 53-ejus kūrybinius metus. Ir sovietmečiu, ir dabar. Vadinasi, yra kažkas aukščiau už mus“, – svarsto G. Padegimas.

Kūrėjas paklausus ir dabar.

„Labiausiai nemėgstu belaikio laiko. Nors esu pensininkas, neturiu nė vienos laisvos valandos. Dabar važinėju vertindamas sezono spektaklius, filmuojuosi laidose, dokumentikoje, dėstau. Gerai, kad esu reikalingas. Man tai patinka – juk nežinia, kiek dar Dievulis laikys“, – sako menininkas.

Ko palinkėtų Lietuvos žmonėms?

„Nepasiduoti panikai. Džiaugtis aplinka, artimaisiais, o ne nerimauti dėl to, kas nuo mūsų nepriklauso. Viskas Dievo rankose. Kita vertus, artėja pavasaris… Ir savo studentams kalu: teatre galite daryti viską, tik neatimkime iš žmonių vilties“, – pabrėžia G. Padegimas.