7 didžiausios rožių sodinimo klaidos

Gaila būtų išleisti pinigus rožių sodinukams, kruopščiai prižiūrėti, bet galiausiai apverkti lėtą jų žūtį. O nutinka taip neretai, ir priežastis – sodinant padarytos klaidos.

Taisyklingas sodinimas yra pagrindinis veiksnys, nulemiantis normalų rožių vystymąsi ir gausų žydėjimą.

Pradedantys rožių augintojai, į šią procedūrą žiūrėję atsainiai, kiekvienas paliudys anksčiau ar vėliau įgijęs skaudžios patirties.

Tad pabandykite įsigilinti, kokių taisyklių būtina laikytis, kad nekartotumėte nei savų, nei svetimų klaidų, kad rožės gerai prigytų ir kuo greičiau pradėtų žydėti.

1-oji klaida: netinkamas laikas

Per anksti pasodinus rožę galima jos netekti.

Kaip ir daugelį kitų augalų, rožės pavasarį sodinamos tik tada, kai dirva įšyla – tą parodo pradėjusios aktyviai augti piktžolės bei sprogstantys medžių lapai.

Ši taisyklė galioja netgi šalčiui atsparioms augalų rūšims bei veislėms!

Kai grunto temperatūra nesiekia 10 laipsnių, šaknys negali normaliai augti ir pasisavinti maisto medžiagų.

Be to, drėgna šalta žemė – ideali terpė plisti patogeniniams grybeliams.

Sodinukus atviromis šaknimis geriausia pasodinti iki vasaros pradžios, kol neprasidėjo dideli karščiai, kurie irgi blogina augalų prigijimą.

Rožių sodinukai uždaromis šaknimis – tai yra įsigyti jau augantys vazonuose – tinkamai pasodinti greitai įsišaknija. Tokias rožes į gėlyną galima sodinti visą sezoną.

2-oji klaida: netinkama vieta

Dažniausia rožių sodinimo klaida – netinkamai parinkta vieta.

Jos ieškant svarbu atsižvelgti į daugybę dalykų, todėl verta iš anksto apžiūrėti sklypą, sodą ar darželį po langu ir išrinkti vietelę, kuri atitiktų šiuos reikalavimus:

• Tiesioginiai saulės spinduliai bent 6–8 valandas per dieną.

• Jokio drėgmės pertekliaus! Toje vietoje negali kauptis vanduo, taip pat turi būti žemas gruntinių vandenų lygis.

• Gera oro cirkuliacija, tačiau be šaltų vėjų ir skersvėjų.

Nerekomenduojama rožių sodinti po medžiais, prie pat sienų ar po stogais, nuo kurių po lietaus laša vanduo.

Geriausia pasirinkti plotą ant nedidelės kalvelės, netoli stambesnių augalų ar statinių, kurie suteiktų užuovėją.

Kalbant apie žemę, ji turi būti puri, derlinga ir silpnai rūgšti (pH 5,5–6,5).

Kokybiškas drenažas, kaip turbūt supratote, irgi būtinas.

Jei pasirinktoje vietoje anksčiau augo ligoti augalai, prieš sodinimą gruntą reikia dezinfekuoti vario preparatais arba įterpti trichodermų – naudingųjų grybų, daugelio ligų sukėlėjų natūralių priešų.

3-ioji klaida: neparuošti sodinukai

Į savo gėlyną reikėtų įsileisti tik visiškai sveikus rožių sodinukus.

Norint suprasti, ar augalui viskas gerai, prieš sodinimą būtina kiekvieną jų atidžiai apžiūrėti.

Įtarimą turėtų sukelti raukšlėta žievė, pelėsis ar dėmės ant stiebų, suminkštėjusios vietos, gyvų pumpurų nebuvimas, išdžiūvusios šaknys ar nemalonus kvapas. Visa tai – nieko gero nežadantys ženklai.

Net ir sveikiems sodinukams reikia pašalinti nulūžusius, sausus bei labai plonus ūglius. Jei šaknys atviros ir šiek tiek apvytusios, jas irgi verta truputį patrumpinti, o paskui pamirkyti vandenyje. Galima – su augimą ir šaknijimąsi skatinančiais preparatais.

Tankią parafino dangą nuo rožių sodinukų reikia atsargiai pašalinti dantų krapštuku. To nepadarius, augalui bus sunku kvėpuoti, padidės ūglių puvimo rizika.

Dar viena naudinga procedūra prieš sodinimą – ūglių nugenėjimas.

Žinoma, jei to nepadarysite, tai nebus kritinė klaida, tačiau genėjimas padeda pagreitinti rožių įsišaknijimą ir stimuliuoja antžeminės dalies augimą.

Kiekvienam ūgliui paliekamas tam tikras skaičius išsivysčiusių pumpurų:

Arbatinei hibridinei rožei – po 2–3 pumpurus.

Floribundinei rožei – po 3–4 pumpurus.

Angliškoms ir parko rožėms – po 5–7 pumpurus.

Pjūvis daromas 45 laipsnių kampu virš pumpuro, esančio sodinuko išorinėje pusėje, paliekant iki jo 5 mm.

Vijoklinės ir laipiojančios rožės prieš sodinimą paprastai negenimos.

4-oji klaida: rožių sodinimas dirvos lygyje

Vieni gėlininkai mano, kad sodinant rožes įskiepio vietą – sustorėjimą ant šaknies kaklelio – būtina užkasti, kiti su šia nuomone kategoriškai nesutinka.

Visgi dauguma augintojų laikosi praktikos ją užberti žemėmis.

Tokia agrotechnika padeda apsaugoti pažeidžiamiausią rožės vietą nuo šalčių, staigių temperatūros svyravimų, stimuliuoja šaknų augimą ir sumažina laukinių ataugų.

Giliau pasodintos rožės lengviau ištveria žiemas, ilgiau gyvena ir rečiau serga.

Rožės sodinuką reikia užkasti bent 3–5 cm žemiau dirvos paviršiaus. Vijoklinės rožės ne prieš būti sodinamos ir iki 10 cm gylyje.

Kuo dirvožemis smėlingesnis, tuo giliau galima sodinti rožę – maksimalus gylis siekia net 15 cm.

Užbėrus šaknis žemėmis, būtina gerai sutrypti dirvą aplink sodinuką, kad neliktų tuščių oro tarpų, kitaip dalis šaknų gali apmirti, o rožės krūmo vystymasis sulėtėti.

5-oji klaida: per tankus susodinimas

Bet kokiam rožių krūmui reikia ganėtinai daug erdvės augti. Per arti pasodintos kaimynės greitai virsta aršiomis konkurentėmis, kovojančiomis dėl maisto medžiagų ir drėgmės. Dėl to dalis jūsų augintinių laikui bėgant gali sunykti.

Net jei prigytų visi rožių sodinukai, tokiuose tankumynuose susidaro itin palankios sąlygos plisti ligų sukėlėjams ir pavojingiems vabzdžiams. Taigi vėliau vis tiek tenka krūmus kažkaip retinti, gydyti – žodžiu, būna daug papildomo darbo.

Viso to galima išvengti, jei iš pat pradžių sodinant rožes bus laikomasi atstumų. O juos profesionalūs rožių augintojai rekomenduoja tokius:

Arbatinės hibridinės rožės

Atstumas tarp augalų – 30–80 cm.

Atstumas tarp eilių – 60–90 cm.

Floribundinės rožės

Atstumas tarp augalų – 30–60 cm.

Atstumas tarp eilių – 50–90 cm.

Angliškos rožės

Atstumas tarp augalų – 40–150 cm.

Atstumas tarp eilių – 50–200 cm.

Rožėms reikalingas purus, derlingas ir silpnai rūgštus – pH 5,5–6,5 – dirvožemis.

Vijoklinės rožės

Atstumas tarp augalų – 50–200 cm (ir 20–30 cm nuo atramos).

Atstumas tarp eilių – 100–200 cm.

Parko rožės

Atstumas tarp augalų – 50–200 cm.

Atstumas tarp eilių – 50–150 cm.

Šliaužiančios rožės

Atstumas tarp augalų – 30–120 cm.

Atstumas tarp eilių – 60–150 cm.

Perkant sodinuką verta iškart pasidomėti, kokį maksimalų aukštį rožė gali pasiekti. Kuo aukštesnis augalas, tuo didesnis turėtų būti atotrūkis nuo kitų rožių krūmų.

Tik sodinant rožes kaip gyvatvorę reikėtų laikytis minimalių leistinų atstumų.

6-oji klaida: netręšti sodinant

Patikslinsime, kad pats trąšų nebėrimas į sodinimo duobę nėra klaida. Tačiau jei gėlyno dirvožemis skurdus, sodinukui gali neužtekti jėgų gerai prigyti. Net ir vėlesnis papildomas tręšimas menkai tepadės tokioje situacijoje, nes tam, kad augalas pasisavintų medžiagas, grunte jau turi būti bent minimalus derlingas humuso sluoksnis ir naudingoji mikroflora.

Užtikrinti rožei pakankamą maisto medžiagų kiekį pirmaisiais metais po sodinimo galima šiais būdais:

• Paruošiant dirvą dar rudenį ir į gėlyno žemę įterpiant organikos – pavyzdžiui, pusiau perpuvusio mėšlo, kuris iki pavasario galutinai susiskaidys.

• Paruošiant sodinimo duobę prieš sodinimą, idealiausia – bent 2–3 savaitės iki jo.

Į sodinimo duobę rožėms geriausia įberti 1–2 kibirus komposto arba humuso, sumaišyto su 1–2 stiklinėmis pelenų arba 1 šaukštu nitrofoskos.

Taip pat galima naudoti mineralines trąšas, skirtas gėlėms, rožėms ir bijūnams ar dekoratyviniams krūmams.

7-oji klaida: rožių priežiūros neišmanymas

Vienintelio palaistymo pasodinus rožes nepakanka. Vandeniui susigėrus, žemė šiek tiek nusės, todėl krūmus reikia apkaupti sausa žeme maždaug iki 15 cm aukščio. Tai apsaugos pumpurus nuo deginančių saulės spindulių, šalnų, stipraus vėjo bei padės augalams geriau prigyti.

Laistyti galima naudoti tą patį augimo stimuliatoriaus tirpalą, kuriame buvo mirkomi sodinukai.

Kai ant rožės krūmo pasirodo nauji lapeliai, jį reikia atkasti, o dirvą aplink mulčiuoti kompostu, medžio skiedromis, perpuvusiomis pjuvenomis ar kita organika.

Taip pat naudinga jaunus augalus laikinai pridengti nuo tiesioginių saulės spindulių, kad jie neapdegtų.

Jei kas nors nepavyko ir rožė po pasodinimo auga prastai, galima skubiai – bet labai atsargiai! – ją persodinti prieš tai išanalizavus galimas klaidas.