5 žingsniai, saugosiantys spygliuočius nuo iššalimo

Tokie augalai atrodo nemirtingi, tačiau kas spygliuočius augina, seniai, žino: iš tiesų žiema jiems – rimtas išbandymas.

Šaltis, ledinis vėjas, ryški vasario saulė ir sunkus, šlapias sniegas vešlią tują ar grakščią eglę gali paversti styrančiu skeletu parudavusiomis šakomis ir byrančiais spygliais.

Tačiau dažniau nei šaltis spygliuočius žiemos mėnesiais pražudo deginanti saulė ir vandens trūkumas: įšalusioje žemėje šaknys beveik netiekia drėgmės, o spygliai ir toliau ją garina.

Kad pavasarį netektų gelbėti ir karpyti pažeistų augalų, pasiruošimą reikia pradėti iš anksto – dar prieš užeinant nuolatiniams šalčiams.

Visą šį atsakingą procesą specialistai suskirstė į 5 aiškius žingsnius, kurie padės spygliuočiams išgyventi žiemą be nuostolių.

Tręšimas rudenį

Tai svarbiausias darbas vėlyvą rudenį – kaip reikiant patręšti spygliuočius. Nors sodininkų mėgėjų nuomonės šiuo klausimu išsiskiria, žinovai vis dėlto ragina patręšti savo spygliuotus augintinius. Svarbu išmanyti, kaip tą daryti tinkamai.

Šiam tikslui patariama rinktis specialias kompleksines trąšas. Jų sudėtyje turėtų būti:

• Sieros ir geležies, rūgštinančių dirvožemį.

• Boro, didinančio atsparumą šalčiui.

• Magnio, neleidžiančio nubyrėti spygliams ir palaikančio jų sodrią spalvą, stimuliuojančio fotosintezės procesą.

• Fosforo ir kalio, stiprinančių augalų imunitetą ir atsparumą žemoms temperatūroms.

Trąšas reikia įterpti ne vėliau kaip likus mėnesiui iki šalnų pradžios.

Laistymas prieš žiemą

Tai antras ir ne mažiau svarbus darbas, apsaugosiantis jūsų augalų spyglius nuo išdegimo žiemos pabaigoje.

Didėjant saulės aktyvumui, iš spyglių ima stipriai garuoti drėgmė, o šaknys nebeišgali reikiamo jos kiekio paimti iš dirvožemio, nes tas vis dar įšalęs. Dėl vandens disbalanso spygliuočių šakelės ima greitai džiūti ir ruduoti.

Kad to išvengtumėte, augalams būtina užtikrinti tokias vandens atsargas, kurių pakaktų iki žiemos pabaigos.

Tai vadinama drėkinamuoju liejimu prieš žiemą. Jis ne tik padeda prisotinti augalus drėgmės, bet ir apsaugo šaknis nuo stipraus įšalimo.

Kada laistyti, tikslius terminus jums pasufleruos spygliuočių kaimynai lapuočiai. Kai tik jie numeta lapus, iškart skubėkite laistyti savo pušeles, eglaites ir kitą spygliuotą grožį.

Kiek vandens reikės, kad jie iki soties atsigertų?

Drėgmės kiekis priklauso nuo spygliuočių amžiaus:

• Jaunam sodinukui – 1 kibiras vandens,

• 3–4 metų augalui – 2 kibirai,

• Brandiems medžiams ir krūmams – ne mažiau kaip 5–8 kibirai.

Baltiesiems ir Lausono puskiparisiams, kanadinei cūgai, paprastiesiems, balzaminiams ir kaukaziniams kėniams vandens kiekį galite drąsiai dvigubinti.

Bet kuriuo atveju laistyti reikia per du ar tris etapus, kad drėgmė įsigertų palaipsniui.

Sudrėkintos dirvos aplink kamieną plotas turi atitikti lajos skersmenį.

Spygliuočių mulčiavimas

Kad drėgmė mažiau garuotų, o šaknys būtų papildomai apsaugotos nuo šalčio bei staigių temperatūros svyravimų, aplink spygliuočių kamienus esančią dirvą būtina mulčiuoti. Tai ypač svarbu jauniems ir neseniai pasodintiems augalams.

Šiam tikslui puikiai tiks spygliuočių žievė, skiedros ir net spygliai – kitaip tariant, šąlančiųjų gelbėjimas yra pačių šąlančiųjų „rankose“.

Mulčiuoti pageidautina tik po pirmųjų lengvų šalnų, kai žemė jau šiek tiek įšalusi, o ne šiltu ir drėgnu oru.

Užpilkite 5–8 cm mulčio sluoksnį, o jauniems ir šilumamėgiams augalams – iki 10 cm.

Mulčią, kaip ir vandenį, reikia paskirstyti pagal lajos dydį ir būtinai palikti 3–5 cm tarpą nuo kamieno. Mulčiuojamų augalų šaknies kaklelis visada turi likti atviras.

Gyvybiškai svarbi taisyklė – negalima naudoti šviežio mėšlo ar šlapių lapų.

Pavasarį mulčias pašalinamas arba apkasamas, kad šaknys neperkaistų ir nepradėtų pūti.

Lajos apsauga nuo sniego

Pastaraisiais metais žiemos ne visada džiugino gausiu sniegu. Tačiau praėję metai buvo įspūdinga išimtis, įtikinusi, kad tikrai verta apsidrausti ir dėl viso pikto apsaugoti spygliuočius nuo galimų apkrovų. Juk nuo sniego svorio lūžta net užgrūdintų miško pušų šakos, ką jau kalbėti apie dekoratyvines eglutes ar tujas.

Nuo sniego naštos nukenčia visa laja: kūginės ir rutulinės tujos, koloniniai kadagiai ir net tik jie labai greitai praranda patrauklumą – pavirsta išretėjusiais netvarkingais krūmais.

Kaip išsaugoti egzotinių augalų formą? Patarimas paprastas: atsargiai suriškite šakas virve arba tvirta sintetine juosta taip, kad sniegas negalėtų patekti į lajos vidų.

Natūralaus pluošto virvių šiam tikslui geriau nenaudoti – jos lengvai trūnija ir nutrūksta.

Tik jokiu būdu nesutraukite šakų per stipriai! Išlaikykite natūralią augalo formą, kitaip spygliai pradės šusti.

O jaunus sodinukus būtinai pririškite, kad stiprus vėjas neišjudintų jų šaknų. Taip pat žiemą reguliariai nupurtykite sniego kepures, nes užėjus atšilimui sniegas šlaps, pasunkės ir augalai taps dar nestabilesni. Atminkite: jeigu šaknys dirvoje bent kiek judės, gležniausios iš jų bus pažeistos.

Apsauga nuo saulės ir vėjo

Spygliuočiams, ypač jauniems, taip pat šilumą mėgstantiems kėniams, tujeniams, kiparisams, metasekvojoms ir kanadinėms eglėms (pavyzdžiui, ‘Conica’ veislės), priedanga žiemai tiesiog būtina. Nuo ryškių žiemos saulės spindulių jų spygliai labai stipriai nudega.

Apsaugai galima naudoti agroplėvelę, maišinį audinį, agrodangą. Visos šios medžiagos puikiai apsaugo nuo šalto vėjo, bet praleidžia pakankamai saulės šviesos, kad spygliuose galėtų vykti fotosintezė.

Dengiant augalus tereikia stebėti, kad dengiamoji medžiaga nesiliestų prie šakų, kitaip spygliai gali sušlapti ir pasidengti ledu.

Žemus augalus tinka dengti standartinėmis medinėmis daržovių dėžėmis, o ant viršaus užmesti maišinį audinį.

Virš aukštesnių krūmų bei medžių teks suręsti karkasą iš parankinių medžiagų ir tuomet apvynioti tekstile.

Polietileno plėvelė spygliuočiams dengti nenaudojama, nes po ja susidarantis kondensatas yra puiki terpė grybeliams ir kitiems patogenams daugintis.

Įsidėmėkite, kad dengti spygliuočius galima tik įsivyravus pastoviam šalčiui, kai oro temperatūra nukrenta žemiau –5 laipsnių.

Spygliuočiai augalai puošia sodą visus metus, tačiau jų sveikata ir dekoratyvumas žiemą labai priklauso nuo rudeninio paruošimo.

Šie penki žingsniai nereikalauja sudėtingų įrankių ar didelių finansinių išlaidų, tačiau padeda augalams lengviau ištverti šalčius, temperatūrų svyravimus ir deginančią žiemos saulę.

Svarbiausia – veikti laiku ir atsižvelgti į kultūrų ypatybes. Jauni ir šilumamėgiai spygliuočiai reikalingi kruopštesnio paruošimo šaltajam metų laikui. Tačiau neskubėkite ir jų „apkailiniuoti“ per anksti.

Jeigu tinkamai pasirūpinsite spygliuočiais dabar, pavasarį jie pasitiks stiprūs, žali ir sveiki.

     Naudinga žinoti

Vėlyvą rudenį būtina rankomis – bet tik dėvint pirštines – arba lengvu šluotelės tipo grėbliuku išvalyti spygliuočių lajų viduje susikaupusius nudžiūvusius, parudavusius spyglius. Natūralus spygliakritis lajos viduje yra normalus reiškinys, tačiau susikaupusių sausų spyglių masė sulaiko drėgmę ir sudaro idealias sąlygas plisti grybelinėms ligoms bei žiemoti kenkėjams.
Jei spygliuočiai auga neutralioje ar kalkingoje dirvoje, vėlai rudenį aplink kamieną galima įterpti rūgščių aukštapelkių durpių (pH 3,0–4,0) arba pabarstyti specialios spygliuočiams skirtos sieros. Dauguma spygliuočių geriausiai pasisavina maistines medžiagas ir jaučiasi sveiki tik rūgščioje dirvoje.