Vytautas Tomkus – ne tik „geriausias latvių aktorius“

Vienam garsiausių ir mylimiausių Lietuvos kino bei teatro aktorių, legendiniam „svieto lygintojui“ Tadui Blindai – Vytautui Tomkui (1940–2022) liepos 29-ąją sukaktų 85-eri.

Skirtingus šios kūrybiškos, ugningos asmenybės veidus pristatanti paroda „Vytautas Tomkus – aktorius, fotografas, dailininkas“ nutūpė Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos erdvėse.

„V. Tomkaus pavardę Lietuvoje žino daugelis. Tačiau ar galėtų pridurti kitų jo vaidmenų, ne vien Tado Blindos? Vargu. Tik nedaugelis žino, kad šių būta daugiau nei 100 – Lietuvos teatruose, įvairių šalių kino studijose. Kad Vytautas buvo puikus dailininkas, turėjęs šmaikščią ranką ir taiklią akį. Azartiškas fotografas – kelis dešimtmečius nepaleidęs fotoaparato iš rankų sukūrė seriją įsimintinų Lietuvos kultūros ir teatro žmonių jaunystės portretų“, – pasakoja parodos sudarytoja, aktoriaus dukra Dovilė Tomkutė.

Kaltas Jonas Jurašas

D. Tomkutės teigimu, impulsu parengti specialią ekspoziciją tapo Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus darbuotojos, žurnalistės Liucijos Armonaitės parengta paroda „Režisierius Jonas Jurašas. Būties kaina“.

„Joje eksponuota nemažai tėčio fotografijų ir piešinių – net parodos sudarytojai nežinojo visų autorystės. J. Jurašas ir V. Tomkus buvo bendrakursiais Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, tapo gerais draugais. Jurašui išvykus studijuoti režisūros į Maskvą, tėtis baigė aktorystės studijas. Tada vėl susitiko – jau kaip kolegos Kauno dramos teatre. Čia dirbo ir mama – abiejų bendrakursė aktorė Lilija Mulevičiūtė-Tomkienė. Tėvai vaidino beveik visuose Jurašo režisuotuose Kauno dramos teatro spektakliuose, kol 1971 m. buvo pakviesti į Vilnių ir tapo Akademinio dramos teatro aktoriais“, – pasakoja D. Tomkutė.

Neatsitiktinai

Mintį parengti parodą apie įvairiapusį aktoriaus Vytauto Tomkaus talentą ir mažai žinomas kūrybos puses palaikė jo gimtojo Radviliškio kultūros centras (aktorius yra Radviliškio garbės pilietis).

Medžiagos ekspozicijai netrūko – aktoriaus namuose liko daugybė V. Tomkaus darytų nuotraukų, negatyvų (fotografavo nuo mokyklos), karikatūrų, piešinių.

Juose – kolegų, artimųjų portretai, linksmi studijų vaizdeliai, piešinukai iš darbo teatruose ir kine. Parodoje taip pat skirta vietos tėvams, šeimai, gimtajam Radviliškiui.

„Iš pradžių planavau 30 stendų, paskui šis skaičius padidėjo iki 40 ir augo toliau. Supratau, jog paroda tam tikrose erdvėse netilps. Teko sustoti“, – šypteli D. Tomkutė.

Šiuo metu paroda keliauja po vienaip ar kitaip su V. Tomkumi susijusias ar jam brangias vietas – Vilnių, Kauną, Radviliškį.

Panevėžyje ji irgi atsidūrė neatsitiktinai.

Pasak D. Tomkutės, ne vieną dešimtmetį tėvai čia atvykdavo kelioms savaitėms bent kartą per metus – Juozo Miltinio dramos teatre gastroliuodavo su Kauno, Vilniaus dramos teatrais.

Su miesto teatralais Vytautą ir Liliją Tomkus siejo stiprūs kolegiški ir asmeniniai draugystės ryšiai. Jie visada džiaugdavosi susitikimais per Teatro dienos šventes ar kitomis ypatingomis progomis, pagal galimybes lankydavosi vieni kitų spektakliuose, stebėdavo naujausius darbus.

„Su Juozu Miltiniu V. Tomkus filmavosi pirmame savo filme „Žingsniai naktį“, su Donatu Banioniu – legendiniame „Niekas nenorėjo mirti“ ir viename iš paskutinių savo filmų-spektaklių „Susitikimas“. Eugenija Šulgaitė vaidino jo motiną filme „Tadas Blinda“. Su kitais iškiliais Panevėžio aktoriais Broniumi Babkausku, Steponu Kosmausku, Algimantu Masiuliu, Algirdu Paulavičiumi, Albinu Kėleriu buvo partneriai ne viename Lietuvos ir užsienio filme“, – vardija D. Tomkutė.

Teatrui visada pirmenybė

Teatrui didžiausią ir gražiausią gyvenimo dalį paskyrė abu Tomkai.

„Dirbo neskaičiuodami valandų, nepaisydami sveikatos. Rytą repeticijos, vakare spektakliai. Kasmet kelis mėnesius – gastrolės po Lietuvos miestus. Šeima dažniausiai būdavo nustumta į antrą planą, neretai aktorių vaikai gastroliuodavo kartu. Tėvams vargas, mums – nuotykiai. Teatro kolektyvas buvo antra šeima, o teatras – tikraisiais namais. Ypač Kauno. Tačiau kai tėtį ėmė graibstyti kino studijos, jam teko spėti ir ten. Teko rinktis. Tačiau visada pirmenybę teikdavo teatrui“, – teigia dukra.

Po dešimtmečio Kaune Tomkai pakviesti į Vilniaus akademinį dramos teatrą.

„Vienu metu tėtis itin daug filmavosi Latvijoje ir netgi buvo vadinamas geriausiu šios šalies aktoriumi.“

D. Tomkutė

Abu išskrido kaip su sparnais – Vilnius buvo jų jaunystės svajonių miestas.

Keli dešimtmečiai praėjo labai darbingai, tačiau Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir prasidėjus kultūros įstaigų pertvarkai, pasikeitė teatro valdžia, atleista apie 30 aktorių.

„Tėtis atvirai pasipriešino, todėl atleidžiamųjų sąraše jo pavardė buvo viena pirmųjų – greta Monikos Mironaitės, Vaivos Mainelytės, Adolfo Večerskio ir kitų. Teko griebtis kitų veiklų, gelbėjo kinas ir televizija. Privačių rėmėjų lėšomis įkurtas „Vaidilos“ teatras, bet jis didžiosios scenos neatstojo. Į Nacionalinį dramos teatrą sugrįžo tik po dešimtmečio – vaidinti keliuose spektakliuose, tačiau darnaus kolektyvo ir asmeninio reikalingumo jausmas buvo išblėsęs“, – pasakoja D. Tomkutė.

Geriausias latvių aktorius

V. Tomkaus kino biografija veda ne tik per Lietuvą – jis kūrė vaidmenis Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Prancūzijoje, Čekijoje, Meksikoje ir kt.

Jo partneriai buvo tokios užsienio žvaigždės kaip Frankas Nero, Ursula Andres ir kt.

„Vienu metu tėtis itin daug filmavosi Latvijoje ir netgi buvo vadinamas geriausiu šios šalies aktoriumi, – šypsosi D. Tomkutė. – Įdomu ir tai, kad sovietiniais laikais gavo sąjunginio festivalio apdovanojimą už geriausią vyro vaidmenį latvių režisieriaus Aloyzo Brenčo filme „Būti nereikalingam“ (1976 m.), tačiau sukūręs ne „teisingo“, „susipratusio“, teigiamo herojaus, o nepataisomo, filmo pabaigoje nusižudančio nusikaltėlio paveikslą. Šiam tėtis suteikė daug gilaus žmogiško tragizmo atspalvių ir asmeninių bruožų, todėl filmas tapo labai stiprus“, – kalba D. Tomkutė.

Ji prisimena, kad šiuo vaidmeniu tėtis įgijo netikėtą „šlovę“ ir nusikalstamame pasaulyje.

„Laiškus rašė nuteistieji, o vienoje iš įkalinimo vietų, kur buvo surengta filmo peržiūra ir susitikimas su kūrybine grupe, tėčiui padovanotas medalionas – kryželis su tam tikra monograma, suteikiantis savotišką neliečiamybės statusą, o prireikus – ir pagalbą nusikalstamo pasaulio aplinkoje visoje buvusioje sovietų sąjungoje. Užtat kai po kelerių metų kine teko suvaidinti teigiamą personažą – milicijos majorą, pasipylė kalinių kaltinimai išdavyste“, – pasakoja.

Blinda – mėgstamiausias

Gal ir nenuostabu, kad V. Tomkaus ir publikos nuomonės nesiskyrė – jo mėgstamiausias vaidmuo buvo Tado Blindos.

„Blinda įkvėpė pasitikėti savimi kaip aktoriumi, padarė atpažįstamą ir mylimą visoje Lietuvoje. Be to, abu (Vytautas su Tadu) labai panašūs. Tėvas buvo pašėlęs, veiklus, kompanijos siela, vedlys, turėjo puikų humoro jausmą, visada galėdavo prajuokinti originaliu sąmoju. Mokėjo suburti žmones, uždegti. Tvirtas, stiprus, bet emocionalus, patiklus, geras, netgi sentimentalus. Nors turėjo griausmingą balsą ir greitai įsiplieksdavo, niekada ilgai nepykdavo. Jo ranka taip pat buvo stipri, tačiau be reikalo jos nekeldavo. Mėgdavo juokauti: „Netampykit liūto už ūsų“, mat buvo gimęs po Liūto ženklu. Neturėjo įpročio sakyti „negaliu“. Mėgo viską daryti pats – jėgos ir išmanymo reikalaujančius ūkio, remonto, statybos darbus. Ištvermingas, azartiškas, kartais tuo rizikuodavo – kine dublerių neprireikė nei jojant arkliais, nei neriant į ledinę jūrą, nei vairuojant autobusą ar laivą. Natūralu, kad filmuodamasis neišvengė traumų, lūžių, niekada savęs nelepino, o tai galiausiai atsiliepė sveikatai“, – pamena D. Tomkutė.

Kaip ir „svieto lygintojas“ Tadas Blinda, taip ir šį vaidmenį sukūręs V. Tomkus buvo socialiai aktyvus, nepakantus neteisybei, visada išsakydavo savo nuomonę teatre, ne kartą dėl to ir nukentėjo, bandydavo išskirti mušeikas, gaudydavo brakonierius, netgi turėjo gamtos apsaugos inspektoriaus pažymėjimą.

197 cm ūgio aktoriui milicija buvo netgi padovanojusi „bananą“, kurį nešiodavęs odinio palto užantyje ir vėlai grįždamas po spektaklio ar filmavimų pats apsigindavo, jei kelią pastodavo chuliganai.

Mėgdavo visus vaišinti, nepraeidavo nedavęs pinigų išmaldos prašytojams.

Blindos vaidmuo dovanojo ir dar vieną gyvenimo meilę – Šuminus.

Tomkaus festivaliai

Šuminai – etnografinis kaimas ant Baluošo ežero kranto Aukštaitijos nacionaliniame parke.

Čia buvo filmuojamas „Tadas Blinda“, aktoriai ir filmavimo grupė gyveno pas vietos žmones.

„Tėtis mėgo žvejoti. Jo automobilio bagažinėje visada gulėdavo savadarbis spiningas, paties pasigamintas iš fechtuotojo špagos. „Mano maitintojas“, – meiliai vadindavo. Todėl į Šuminus, pabaigus filmą, kasmet kelioms savaitėms grįždavo pavasaroti ir pažvejoti. Susidraugavo su vietos gyventojais, po kelerių metų gavo leidimą ir ant ežero kranto pasistatė pirtelę, ši tebestovi ir dabar. Aplink pirtelę vykdavo įvairios linksmybės, užklysdavo daug pro šalį praplaukiančių ar atvažiuojančių turistų – visi norėdavo susitikti, pabendrauti ir nusifotografuoti su Blinda“, – prisimena D. Tomkutė.

Liepą aktorius švęsdavo savo gimtadienius.

„Juos vadindavome Tomkaus festivaliais – jubiliejinėmis progomis suvažiuodavo visas aktorių kursas, giminės, draugai, seneliai su akordeonu, būgnu ir savo daryto naminio alaus „bačka“. Tėtis išrūkydavo paties pagautų lydekų, ungurių, pakabindavo virš stalo, kad ranka galėtum nusiimt. Koncertus ant Baluošo vandens ar paežerėje leidžiantis saulei kasmet surengdavo netoliese stovyklaujantis KTU choras „Jaunystė“, – pasakoja dukra.

Ne apie vieną

Visgi paroda „Vytautas Tomkus – aktorius, fotografas, dailininkas“ nėra apie vieną ryškią, talentingą, stipriai ir karštai degusią asmenybę.

„Tai pasakojimas apie visą jų kartą ir aną laiką, gyvenimą nuo sunkaus pokario iki sudėtingos šiandienos. Kiek šviesos, optimizmo, tikėjimo ateitimi ir savo jėgomis iš jų sklinda“, – sako D. Tomkutė.

Kartu tai pirmas žingsnis, siekiant susisteminti ir aprėpti gausų kūrybinį palikimą, minint V. Tomkaus 85 metų sukaktį.

Namie likę daug fotografijų, negatyvų, dokumentinių kadrų, interviu, jo filmuotų šeimos ir draugų gyvenimo epizodų – iš šios medžiagos išeitų dar kelios parodos, knyga ar dokumentinis filmas. Todėl artimiausi planai – fotografijų paroda „Amžininkų portretai“.