Vaistai arbatos puodelyje

Kaip ir nuo ko galima gydytis arbata.

Vienu populiariausių gėrimų arbata išlieka ne tik dėl to, kad yra skani, bet ir dėl naudos, kurią gali duoti mūsų sveikatai. Reikia tik mokėti pasirinkti geriausiai tinkančią.

Kinrožių arbata

Būna, ji kai kuriems žmonėms sukelia refliuksą, tačiau turi tiek mikroelementų, jog vis tiek laikoma naudinga sveikatai.

Gerti kinrožių arbatą – tiek karštą, tiek šaltą – ypač rekomenduojama per karščius, mat joje labai daug elektrolitų. Šis gėrimas atkuria kalio, magnio pusiausvyrą ir net parūpina kaitros išsekintam organizmui truputį cinko.

Fermentuotos arbatos

Jos išsiskiria itin plačiu gydomųjų savybių spektru, taip pat apimančiu širdies ir kraujagyslių sistemos ligas.

Fermentuotos arbatos laikomos onkologinių ligų profilaktikos priemone, joms priskiriamos imunomoduliatoriaus savybės.

Kam juodoji, o kam – žalioji

Požiūris į juodąją ir žaliąją arbatas dažniausiai remiasi tradicine kinų medicina. Pagal ją yra žmonių, kuriems geriau gerti tik juodąją, ir žmonių, kuriems derėtų gerti tik žaliąją arbatą.

Juodoji arbata pasižymi šildomuoju poveikiu. Ji labiau tinka tiems, kieno žemas kraujospūdis, kam nuolat šalta. Žaliosios arbatos vartojimą tokiems žmonėms verčiau riboti. Šis vėsinantis gėrimas geriau tinka emocingiems, tvirtai sudėtiems, turintiems nedidelį antsvorį žmonėms, kuriems visada per karšta.

O štai fermentuotas arbatas, pavyzdžiui, puero, galima gerti visiems.

Žolelių arbatos

Jos nėra tokios saugios, kaip galėtų atrodyti. Gydomaisiais tikslais žolelių arbatas naudoti derėtų itin atsargiai, kaip tikrus vaistus, užuot nekontroliuojamai siurbčiojus bet kokį mišinį, kurį patys išgalvojote.

Konkrečių žolelių arbata pasižymi konkrečiomis savybėmis. Tarkime, yra plataus spektro vaistažolės, tokios kaip ramunėlės, gauromečiai, čiobreliai. Tokias vartoti galima praktiškai visiems – su sąlyga, kad nėra alergijos.

Bet taip pat yra žolelių, kurios tinka ne kiekvienam žmogui ir ne visoms organizmo būklėms. Pavyzdžiui, šalavijai, raudonėliai ir arbatos su saldymedžiu veikia hormonus. Su jomis ypač atsargios turėtų būti moterys, jau turinčios kokių nors sutrikimų (kaip kad endometriozė).

Arbatos su sukatžolėmis veikia raminamai – nedidelis jų kiekis kartais gali pakeisti ir vaistus nuo nerimo. Tačiau reikia turėti omenyje, kad sukatžolės lėtina širdies ritmą, tad asmenims, kurių pulsas retas, vartoti jų nereikėtų.

Netgi mėtų arbatai galioja griežtos taisyklės – ji tinka tik kai kuriems žmonėms ir tikrai ne visiems vyrams. Taip pat jeigu turite bėdų dėl tulžies latakų, geriau nerizikuoti ir negerti.

Apie jonažoles išvis manoma, kad jas galima gerti be perstojo, nors iš tikrųjų šis augalas tinka ne kiekvienam. Vienos, be jų poveikį stabilizuojančių kitų vaistažolių, jonažolės tampa nesaugios. Jų arbatos nevertėtų gerti žmonėms, vartojantiems tam tikrus vaistus: nuo kepenų, kraujospūdžio, tam tikrus antidepresantus. Jonažolės gali sustiprinti preparatų poveikį ir taip sutrikdyti kepenų metabolizmą.

Todėl gydytojai primena vaistažoles vartoti atsakingai ir jokiu būdu ilgai negerti tų pačių žolelių ar jų mišinio arbatos – sudėtį geriau keisti.

Kaip dažnai galima gerti

Jeigu dvi tris dienas vakarais išgersite po 2–3 puodelius čiobrelių arbatos, nieko baisaus nenutiks. Tačiau jei geriate žolelių užpilus nuolat, nes „taip sveikiau“,

galimos nenuspėjamos ir labai individualios reakcijos. Juk arbatėlėms sureagavus viena su kita ar su vaistais, rezultatas gali būti atvirkštinis. Pavyzdžiui, vartojant kraują skystinančius vaistus ir tą patį darančias vaistažoles viskas gali baigtis kraujoplūdžiu.

Kada gerti, kad būtų naudos

Reikia ne tik išmanyti, kas su kuo dera, bet ir žinoti, kada žolelių arbatas tinka gerti.

Vienas elementariausių pavyzdžių – arbatos su ženšeniu arba ežiuole. Jos žvalina, todėl visai netinka gerti prieš miegą – tik pirmoje dienos pusėje.

Arbatas su sukatžolėmis arba mėtomis – priešingai, gerti galima tik vakarais, jeigu nenorite visą dieną būti apsnūdę ir apatiški.

Ar tikrai reikalingi priedai?

Žolelių arbatas įprasta kuo nors gardinti: citrina, medumi, uogomis. Taip ir skaniau, ir naudos, manoma, daugiau. Pasirodo, ne visada.

Vitaminas C iš citrinos karštame vandenyje suyra – lieka tik kvapas, kurį išgauti galėtume ir įmetę į arbatą eterinių aliejų turtingą vaisiaus žievelę.

Bet iš uogų galima gauti labai naudingo rutino – P grupės vitamino, flavonoido, – nes jis aukštos temperatūros nebijo.

Medų, ne paslaptis, vartoti reikia atsargiai, kaip bet kokį angliavandenį. Daug kas įprato keisti cukrų medumi ir mano, jog kaip natūraliu produktu juo galima viską saldinti kiek širdis geidžia. Deja, taip nėra. Jeigu gydytojas jums liepė riboti cukrų, nurodymas galioja ir medui.