Teatras kaip tarnystė: menui, žiūrovui ar sau

Panevėžys didžiuojasi turintis senas teatro tradicijas – miestas po savo skliautu priglaudęs net keturis mūzos Melpomenės globojamus pasaulius.

Visos keturios Aukštaitijos sostinės kultūros mekos – Juozo Miltinio dramos teatras, Panevėžio muzikinis teatras, teatras „Menas“ ir Lėlių vežimo teatras – Tarptautinę teatro dieną kovo 27-ąją sukūrė šventę ir sau, ir panevėžiečiams.

Per visą miesto centrą nuvilnijo spalvinga šurmuliuojanti teatralų eisena, kviesdama švęsti teatrą.

Ką reiškia jam atiduoti gyvenimą, pasvarstyti pakvietėme visų keturių miesto teatrų atstovus: Juozo Miltinio dramos teatro aktorių Vytautą Kupšį, visoje Europoje vienintelio Lėlių vežimo teatro įkūrėją ir vadovą Antaną Markuckį, Muzikinio teatro pučiamųjų orkestro „Garsas“ dirigentą Martyną Bražą bei teatro „Menas“ aktorę Dovilę Klementjevą.

Gerbiamieji Vytautai, Antanai, Dovile, Martynai, kas jums yra teatras?

Vytautas Kupšys: Teatras yra mano gyvenimo būdas. Teatro man visada per mažai, reikia vis daugiau ir daugiau. Jaunystėje jo tiek trūko, kad net nežinojau, ką daryti. Visas gyvenimas buvo šalia teatro. Viskas, ką norėjau daryti, buvo teatras, kad ir ką teatre dariau, buvo vis per mažai.

Taip pat jaučiuosi ir šiandien. Ką teatre bekurčiau, vis atrodo, kad tai tik trupiniai, norisi dar ir dar. Bet turbūt taip jaučiasi visi teatro žmonės.

Martynas Bražas: Kai nuo 2017 metų pradėjau dirbti Panevėžio muzikiniame teatre, šį klausimą sau kartkartėmis užduodavau. Dar buvau ieškojimų kelyje, kol radau atsakymą. Man teatras yra žmogaus jausmų išraiškos paskleidimas, savęs paieškos. Muzikinio teatro ir Juozo Miltinio dramos teatro bendrame spektaklyje „Sala, kurios nėra“ nuskamba tokie žodžiai: teatras yra žmogaus esmės tyrinėjimas. Manau, jausmų atskleidimas, savęs ieškojimas ir yra teatras.

Dovilė Klementjeva: Tai daug daugiau nei amatas ar pragyvenimo šaltinis. Galbūt priemonė save įprasminti, net, sakyčiau, gyvenimo būdas, tam tikras žiūrėjimo į gyvenimą kampas, kai stebi žmones, analizuoji, jautriau vertini aplinką. Toji aplinka ir yra medžiaga aktoriaus kūrybiniam darbui. Nuolat ieškoma įdomių, paslėptų niuansų. Kartais net labai paprastuose dalykuose.

Antanas Markuckis: Amatas yra tai, ką išmoksti ir žinai, kaip padaryti. Teatre to niekada nežinai. Žinai, kad spektaklis turi prasidėti po trečio skambučio, bet kuo jis baigsis, nežinai. Teatre netgi nėra dirbančių žmonių. Jame – tik tarnaujantys, nes teatras yra tarnystė. Tikslui, siekiui, menui, medžiagai, teatro dievui, savo dievui.

Teatre negali dirbti nuo 8 iki 17 valandos. Čia tarnauji visą gyvenimą, nuolatos galvoji apie vaidmenis, apie pastatymus. Visą gyvenimą jausdamas įtampą, kaip pasiseks sukurti vaidmenį, kaip pavyks spektaklis, kada mirtis taps gyvybe arba kada gyvybė – mirtimi. Teatro žmogui darbo diena niekada nesibaigia. Kiekvieną minutę – ar drabužius skalbi, ar žolę pjauni, gamini valgyti, tualete sėdi – galva nuolat užimta teatru.

Su amatu turi visą gyvenimą, kurį gali ramiai gyventi. O scenoje per dvi valandas privalai suvaidinti kartais ir kelis gyvenimus.

Teatras – magijos, burtų pasaulis. Dažnai savęs klausiu: ką aš žinau apie lėlių teatrą. Ogi nieko nežinau. Matyt, kažkada taip ir išeisiu iki galo nesužinojęs. Nes tai – magija.

Ar teatras pasirinko jus ar jūs teatrą?

A. Markuckis: Man pradeda atrodyti, kad Dievulis man kažko įkvėpė ir įkrėtė. Tik reikėjo tą sugromuluoti, atryti ir suvokti, kad be šito negaliu. Teatras – kaip lošimo namai: kasdien loši ir negali sustoti. Negali be tos atmosferos, kvapo, be trečio skambučio, be pertraukos, be puodelio kavos po spektaklio, be veidrodžio, grimo, emocijos, be žiūrovo.

V. Kupšys: O, teatro užkratas siaubingas! Teatras yra fantastiška iliuzija. Matai, kaip aktoriai scenoje kalba, juda, ir žinai, kad kiekvienas judesys, kiekvienas ištartas žodis dingsta į erdvę, to daugiau nebeliks, niekada nebegrįš, nebus pakartota.

Vaidini, eini eini į kažką ir visa prapuola. Net kai aplanko didžiulė sėkmė, vis tiek šalia nusivylimas, kad kažko nepadarei. Ir taip visą laiką – džiaugsmas ir kūrybinis nusivylimas.

Kartais žiūriu spektaklį ir net nustembu pajutęs tą skausmingą laikinumą, kad tai, ką matau, išnyks kaip dūmas, kaip vėjo papūstas pienės pūkas – nieko neliks.

Teatras – nuostabi iliuzija: jis yra, bet kartu jo ir nėra. Bet argi ne visas gyvenimas toks?

D. Klementjeva: Kai studijavau, man atrodė, kad teatras mane pasirinko. Kad teatras yra energetinis laukas ir tarytum priklausau nuo jo.

Dabar, „Meno“ teatre išdirbusi 15 metų, iš savo perspektyvos pasakyčiau, kad aktorius turi nepamiršti, kur jis atėjo ir kokį kelią pasirinko. Motyvacija su laiku keičiasi, keičiasi ir užimtumas teatre. Kad neprarastum tikėjimo teatru, reikia ir pačiam įdėti pastangų.

Taigi, dabar sakyčiau, kad aš sąmoningai renkuosi teatrą ir todėl esu čia.

M. Bražas: Manau, teatras labiau rado mane nei aš jį.

Kas yra jūsų autoritetas, jūsų mokytojas?

V. Kupšys: Sunku pasakyti. Visa vyresnioji karta, visi, kuriuos radau atėjęs į Panevėžio dramos teatrą, buvo mano mokytojai. Akademijoje baigęs studijas esi niekas. Man keista, kad dabar jauni žmonės įsivaizduoja, jog jie jau viską gali. Kartais tas žavi, kartais stebina. Iš tiesų baigęs akademiją esi tik medžiaga. Kai atėjau į teatrą, J. Miltinio kartos aktoriai buvo mano mokytojai. Mokiausi ne tik to, ko mokė režisierius. Buvau su tais žmonėmis, kurie teatre praleido visą gyvenimą ir daug pasiekė, gėriau į save jų sukauptą patirtį ir pats dariausi kitoks, pats augau.

To man dabar labai trūksta teatre. Dabar jaunimas į vyresniuosius žiūri kaip į dinozaurus. Tiesiogiai nepasako, bet jaučiasi – jūs darote savo ir darykite, o mes žinome, kaip reikia.

Nežinau, gerai tai ar blogai, bet taip yra.

A. Markuckis: Nežinau, iš ko mokiausi. Tik be proto norėjau teatro, svajojau apie jį, kvėpavau juo, dainavau teatru. Visą laiką buvau į jį paniręs. Toks įspūdis, kad prie kojos buvo pririštas akmuo, tik galva virš vandens, o tas vanduo – teatras. Ir negalėjau iš jo išlįsti, bet ir nenorėjau.

Mokė mane ir skaitymas, ir žiūrėjimas, ir festivaliai, ir žiūrovų nuotaikos. Teatre profesionalumas ateina su patirtimi. Visą gyvenimą mokaisi patirties. Ją įgyji nuolatinėse paieškose. Niekada nežinau, kaip pasirinkti medžiagą spektakliui, kaip jį statyti. Tai ateina savaime su laiku, per patirtį, o per premjeras, per peržiūras tik pasitikrini – gerai, vaikai reaguoja!

M. Bražas: Mano autoritetas pirmiausia yra mano šaknys, gimtinė ir tėvai, kurie įskiepijo tam tikras vertybes. Pirmasis autoritetas prasideda nuo tėvų, o toliau per gyvenimą ir karjerą susiduri su daugybe žmonių, iš kurių gali semtis žinių. Mano tokie mentoriai buvo mokytojai Jurgis Balakauskas, Marius Balčytis, dirigavimo dėstytojas prof. Dainius Povilionis.

Visada buvau kaip kempinė, stengiausi sugerti informaciją. Ir šiandien daug mokausi. Kiekvienoje profesijoje nėra ribų tobulėti, bet mene ir dirigento darbe – ypač.

D. Klementjeva: Vienas pirmųjų mane patraukusių į teatrą yra Aleksas Mažonas, pantomimos teatro „A“ Klaipėdoje įkūrėjas. Aš irgi tam teatrui priklausau.

Pamačiusi jo spektaklius, susižavėjau teatro magija, patyriau kažkokį stebuklą, nors jau tuo metu studijavau, buvau mačiusi nemažai spektaklių. Bet teatras be žodžių mane sužavėjo ir pati į teatrą atėjau per judesį. Taigi, A. Mažoną įvardinčiau kaip vieną pirmųjų savo mokytojų.

Koks jūsų sukurtas vaidmuo atrodo svarbiausias?

V. Kupšys: Negaliu atsakyti, nes nusidėsiu kitiems vaidmenims. Tokių, kurie iš tikrųjų mane augino, buvo labai mažai. Jiems suskaičiuoti gal užtektų ir vienos rankos pirštų. Ir tai nebūtinai dideli vaidmenys. Jie, nors ir nežymūs, kaupiasi, kol užaugina didesniam vaidmeniui.

Negali iš karto sukurti vaidmens iš niekur. Jis susikaupia iš kitų vaidmenų, iš aktoriaus patirties. Ir kai gauni tinkamą, pribrendusį, iššauni.

Bet man vis atrodo, kad mano vaidmuo liko nesukurtas. Ir nemanau, kad dar sukursiu. Turbūt reikia džiaugtis tuo, ką turiu.

Vis atrodo, kad dar bus, kol pradedi suprasti, kad jau buvo. Jokiais būdais neliūdžiu, kad nesuvaidinau kokio didelio vaidmens. Tiesiog nemanau, kad suvaidinau tokį, kuriuo būčiau galėjęs išreikšti save iki galo. Turbūt mažai aktorių, kurie pasakytų, kad gavo savo gyvenimo vaidmenį.

Noriu dar vaidinti. Nežinau, kaip kada nors reikės prisijaukinti suvokimą, kad nebegalėsiu vaidinti. Šitas baugina.

D. Klementjeva: Šiandien man toks atrodo režisieriaus Povilo Makausko režisuotame spektaklyje „Klausymo ragelis“ atliktas Marianos vaidmuo. Vaidinu senyvo amžiaus moterį. Labai įdomu pažiūrėti, ar viduje kas nors keičiasi, kai keičiasi kūnas, ar sąmonė keičiasi, ar yra pomirtinis gyvenimas, tęstinumas. Seno žmogaus ir kalbėsena, ir fizika kitokia, kai reikėjo kurti personažą, teko stebėti, kaip senyvi žmonės juda, kaip kalba. Tas vaidmuo labai įdomus tuo, jog turi koncentruotą žiūros tašką.

M. Bražas: Nesu rimtai susimąstęs, kuris kūrinys pareikalavo daugiausia manęs. Iš kiekvieno kažką gauni, atrandi savyje, ko gal net nežinojai turintis. Augau su daug kūrinių, negalėčiau išskirti vienintelio. Sakyčiau, daug pareikalavo Muzikiniame teatre pastatyta opera „Žmogaus balsas“, kitokios patirties suteikė ir bendras darbas su J. Miltinio dramos teatru – spektaklis „Sala, kurios nėra“.

Bet man visada baisiausia, kad dar kažko nežinau, kartais gal net nesu pribrendęs kūriniui. Visgi nuo to nepasislėpsi. Net jei nesijauti pribrendęs, vis tiek tenka kūrinio imtis. O tai ugdo ir veda į priekį.

A. Markuckis: Man nėra nei svarbiausių, nei reikšmingiausių. Viskas, ką dariau, buvo labai brangu, artima, miela, visur įdėta daug emocijų, sveikatos, nervų.

Jei būčiau statęs ką nors itin rimta, ką darė J. Miltinis, gal ir atsakyčiau į tokį klausimą. Bet lėlių teatras – kitas žanras. Tie mano „Trys paršiukai“ galėjo būti genialiausi, jei juose būtų vaidinę tokie grandai kaip S. Petronaitis, D. Melėnaitė, E. Šulgaitė, B. Babkauskas, D. Banionis.

Man visą gyvenimą buvo svarbi lėlių teatro misija. Galvoju, kad mes vaikus koduojam gėriui, grožiui, šilumai, atjautai. Jei vaikai, matę mūsų spektaklius, nespyrė katei, netrenkė mamai, tėčiui, neapspjovė močiutės, senelio, bendraklasio, kiemo draugo, nepadarė dar ko nors blogo, galbūt mes kažką sukrutinome, sujudinome jų širdelėje. Jei išaugo gera darantis žmogus, mes savo misiją atlikome.

Ko palinkėtumėte kolegoms ir žiūrovams?

D. Klementjeva: Linkėčiau neprarasti vilties, kad aplinkui – labai svarbūs dalykai. Kai įsisukam kasdienybėje, ima atrodyti, kad turi įvykti kas nors ypatingo, jog tai būtų reikšminga tavo gyvenime arba karjeroje. O iš tiesų pražiopsom mažus dalykus, kurie labai labai svarbūs.

Man teatro esmė ne didžiuliai jo mastai, ne techninės galimybės ar dideli finansavimai projektams, o stebuklas, kurį aktorius gali sukurti scenoje ir pats bei žiūrovas jį išgyventi.

M. Bražas: Šiame beprotiškame pasaulyje norėčiau palinkėti kuo daugiau bendrystės ir supratimo, kad per kultūrą žmogus plečia pasaulėžiūrą ir pats tampa kultūringesnis. Aktoriaus profesija yra beprotiškai svarbi visuomenei. Linkėčiau visiems stiprybės, vienybės, energijos, kurios taip reikia.

A. Markuckis: Kolegoms, ypač jaunajai kartai, palinkėčiau, kad pas juos atsirastų kiek galima daugiau turinio. Nes tik turinys padiktuoja formą. Bet dabartiniame teatre kartais matau tik formą. Kai paklausiu, o koks turinys, atsako: negi tai svarbu?

Teatre viskas svarbu. Taigi, pradėkime nuo turinio: kodėl darau, kam, ką tuo noriu pasakyti, kas yra idėja, kas tema? Pradėkime nuo kūrinių, nuo stiprių autorių. Kai rašytojas rašo knygą, jis tikrai negalvoja, koks bus viršelis. Man tas pats, kokioje pakuotėje pienas. Jei tas pienas yra š.., pilk jį į kokią tik nori formą, vis tiek liks š…

Būkime esmės, o ne formos žmonėmis.

O žiūrovams? Einant į teatrą, ruoštis tam turiniui. Man labai patinka, kai į teatrą atveda klases ar darželių grupes ir vaikai žino, apie ką bus spektaklis. Vadinasi, auklėtoja, mama ar tėtis iš vakaro skaitė pasaką.

Žiūrovas, eidamas į spektaklį, turi ruoštis tam, ką jis pamatys. O ne ateiti dėl to, kad prieš kaimyną pasirodytų, jog yra inteligentas. Būkit paskutiniais mužikais, bet būkit taurūs ir suvokiantys, ką pamatėt. Nes teatras yra gyvenimo veidrodis, kuriame gali rasti ir save, ir tėvus, ir kaimynus, ir prezidentus, ir ką tik nori. Tai, kas kasdienybėje nepatogu, teatre nurengiama ir išviešinama. Kartais išties baisu, kai pamatai save.

Ir dar. Teatre labai svarbūs tie, kurie nematomi. Aktoriai gali keistis, bet valytojos, rūbininkės, apšvietėjai, kostiumų dailininkai, grimuotojai lieka tie patys. Tai yra tikroji tarnystė. Nuo jų indėlio labai daug priklauso, ką matome scenoje. Jie geriausiai supranta teatrą. Kartais jie dar svarbesni nei aktoriai. Ne taip nugrimuotas, aprengtas aktorius gali tapti nebe aktoriumi.

V. Kupšys: Linkėčiau spektaklių, kuriuose būtų kuo daugiau meilės žmogui. Nieko nėra svarbesnio šitam pasaulyje, nes neapykantos tiek, kad trykšta per visus kraštus.

Teatras turėtų daryti viską, kad atsigręžtų į meilę žmogui, kad kuo mažiau būtų ieškojimų nežinia kur nežinia ko, įvardijant, kad tai ir yra tikrasis menas.

Meilė žmogui negali reikštis per kažkokius abra kadabra. Tam yra paprasti žodžiai, nuoširdumas, atvirumas, žmogaus ėjimas į žmogų. Tai tie dalykai, kurių labai pasiilgstu teatre ir šiandienos gyvenime.