A. Januškos nuomone, galimos priverstinės paliaubos arba tolesnis karas. P. Vaitiekūnas pažymi, kad gali būti, jog Ukrainoje karas baigsis, bet tada rusija savo agresiją nukreips į kitą šalį ar regioną.

Kovo 11-osios Akto signataras, diplomatas A. Januška sako, kad besitęsianti rusijos agresija ir nauja JAV gynybos politika vykdo geopolitinį pasaulio perversmą. Pasak jo, kovojama ir dėl to, kokiomis taisyklėmis pasaulis vadovausis ateinančius dešimtmečius.

Kitas Kovo 11-osios Akto signataras, buvęs užsienio reikalų ministras, 2010–2014 metais Lietuvos ambasadorius Ukrainoje P. Vaitiekūnas pabrėžė, kad pernai į JAV prezidento postą sugrįžęs Donaldas Trumpas sugriovė tarptautinėmis sutartimis ir taisyklėmis pagrįstą pasaulį. Vis dėlto, jo manymu, jeigu viskas baigsis daugmaž gerai, tai pažadins Europą galiai.

Kritinis taškas

Minint ketvirtąsias plataus masto rusijos agresijos prieš Ukrainą metines, A. Januška sako, kad esame kritiniame taške, kur karinis sprendimas fronte tampa vis labiau miglotas, o ekonomika ir politinės valios ištvermė lemia vis labiau. Esą kovojama ir dėl to, kokiomis taisyklėmis pasaulis vadovausis ateinančius dešimtmečius.

„Besitęsianti rusijos agresija ir nauja JAV gynybos politika vykdo geopolitinį pasaulio perversmą. JAV Europą mato ne kaip sąjungininkę, bet kaip konkurentę, o Ukrainą – ne kaip agresijos auką, o kaip kliūtį siekiamam suartėjimui su Maskva. JAV planuoja milžiniškas investicijas į rusiją – tai dalis abejotinos grandstrategijos atskirti rusiją nuo Kinijos. rusija tą supranta, ir per savo partnerystes su Kinija, Šiaurės Korėja, Iranu bando kelti savo kainą, politinį reikšmingumą“, – komentavo diplomatas.

Anot jo, tokios mums svarbios vertybės ir taisyklės, kaip sienų neliečiamumas, valstybių teritorijų integralumas, laisvės ir demokratijos prioritetas šiuo metu neatrodo, kad būtų reikšmingos, neperžengiamos linijos. Signatarui sunku suprasti tuos, kurie tai vertina kaip realybę, su kuria būtina susitaikyti.

„Nors Joe Bideno laikų demokratijų vienijimosi prieš autokratijas pastangos bent laikinai yra atidėtos ir šiandien pasaulio taikos tarybos kuriamos autokratijų pagrindu, tačiau dar nėra įrodyta, kad JAV galutinai traukiasi iš laisvės ir savo sukurtos pasaulio tvarkos lyderių. Esminiai geopolitiniai momentai – Kinija kaip pagrindinė problema, Europos Sąjunga (ES) atsakinga už savo gynybą – nesikeis, bet visi ideologiniai JAV MAGA elementai, diktuojantys požiūrį į pasaulį ir Europą, kur Vengrija yra prioritetas, neturėtų būti amžini. Nepaisant visų sudėtingumų, ES ir NATO pajėgumai didėja, tačiau Lietuvai šiandien reali saugumo garantija yra Ukrainos nepralaimėjimas“, – pažymėjo A. Januška.

Daug svarstoma apie tai, kiek dar rusija pajėgi tęsti karą. P. Vaitiekūno teigimu, šioje šalyje yra skurdo tragedija, totalitarizmo ir teroro savo piliečių atžvilgių siaubas. Taip pat – ir civilizacinė griūtis.

Diplomatas sakė, kad atakuodamas Ukrainą V. Putinas tiesiog padarė klaidą – jis tikėjosi, kad kova truks tik kelias savaites, o perėmusi Ukrainos kontrolę rusija pastatys savo marionetinę vyriausybę.

„Tą liudija Pakistano premjeras, kuris lygiai prieš ketverius metus buvo Maskvoje, ir V. Putinas jį nuramino, kad čia kelių savaičių laikas, tas karas nesitęs ilgai, „mes viską išspręsime“. O dabar jis tiesiog negali tos klaidos ištaisyti. Karas V. Putinui negali sustoti, agresija turi tęstis, nes tiktai karas vienija rusus apie V. Putiną. Ir, jeigu karo nebeliktų, atsirastų klausimai ir labai bjaurūs atsakymai, kad rusija tiktai prarado: pateko į izoliaciją, sugriuvo ekonomika, ji militarizuota, milijonai žūčių ir invalidų“, – aiškino buvęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje.

Anot jo, norint išvengti šių klausimų ir neprarasti valdžios, vienintelė išeitis V. Putinui yra tęsti agresiją. Esą jeigu jį kažkaip privers sutikti su paliaubomis Ukrainoje, agresija tęsis kitoje vietoje.

Kartu P. Vaitiekūnas pažymėjo, kad pasaulis, kuris buvo pagrįstas tarptautinėmis sutartimis, taisyklėmis, sugriuvo – jį esą sugriovė D. Trumpas. Diplomatas svarstė, kad, matyt, tam atėjo laikas, nes 77 mln. amerikiečių pasakė, jog nenori tokios Amerikos lyderystės, kuri per brangiai kainuoja, o Europa nemoka už savo saugumą ir panašiai – tokiu būdu D. Trumpas atsidūrė Baltuosiuose rūmuose.

„Jeigu viskas baigsis daugiau mažiau gerai, tai šito pasaulio griūtis pažadins Europą – pažadins Europą galiai. Matote, Europa yra viena didžiausių pasaulio ekonomikų – matyt, antra pasaulio ekonomika pagal nominalų bendrąjį vidaus produktą (BVP). (…) Bet būti didele ekonomika nereiškia būti pasaulio galybe. Ir Europa nebuvo pasaulio galybė. Tai, ką dabar padarė D. Trumpas sugriaudamas tą seną pasaulį, galbūt pažadins Europą galiai. Galbūt Europa taps antrąja ar trečiąja pasaulio galia. Bet tam reikia vienytis. O Europa kol kas negali be Amerikos resursų. Ir nėra modelio, kaip suvienyti Europą“, – kalbėjo jis.

Diplomato teigimu, Europa negali susivienyti, nes nėra valstybinės kalbos. Jis mano, kad Europos valstybine kalba negali būti vokiečių, prancūzų, italų ar dėl daugelio emocinių priežasčių – anglų.

„Bet jeigu Europą užkabins karo sparnas, karas bus vykdomas iš mūsų pusės anglų kalba ir Europa susivienys turėdama valstybinę kalbą – anglų kalbą. Tai, matyt, ir geras, ir kartu labai blogas scenarijus“, – dėstė P. Vaitiekūnas.

Jo nuomone, rusijos ketinimai pulti NATO yra visiškai realūs ir absoliučiai mums grasantys.

Agresijos smaigalį nukreiptų kitur

Jau kurį laiką vyksta derybos dėl galimo karo nutraukimo. A. Januška mano, kad pirminė strategija dėl karo pabaigos – pirma paliaubos, po to derybos dėl taikos sąlygų – buvo logiška, tačiau Aliaskos susitarimas viską kardinaliai pakeitė.

Jis sakė, kad V. Putino karo „taikos“ strategija nugalėjo, deramasi dėl „taikos“ ne įvedus paliaubas, o toliau vykdomo ukrainiečių genocido ir Ukrainos griovimo metu. Todėl šiandien sunku įsivaizduoti, kaip Ukraina gali sutikti atsisakyti savo labiausiai įtvirtintų gynybai teritorijų už neaiškias saugumo garantijas.

Kartu diplomatas pažymėjo, kad NATO ir ES šalys puikiai supranta, jog bet kokios rimtesnės garantijos – automatinė reakcija į rusijos provokaciją ES šalių kariniu atsaku – nerealios būtent todėl, kad dar viena karo stadija yra per daug reali.

„Niekas Europoje ir JAV nenori tiesioginio karo su rusija, nes tai gali būti branduolinis karas – tai yra neįveikiamas tabu, todėl sunku čia rasti sprendimą, nebent apsimesti, kad garantijos „rimtos“ – kaip ir Budapešto memorandumo. Be to, rusija, per D. Trumpo derybininkus turi veto teisę, diktuodama, kad jokių rimtesnių „Norinčių koalicijos“ pajėgų Ukrainoje ji netoleruos. Kitaip tariant, pagal šią eskalacijos vengimo logiką, Ukraina negali būti NATO nare todėl, kad karo grėsmė su rusija žymiai išaugtų. Todėl ir visos garantijos gali būti tik tokios, su kuriomis sutiktų rusija, o kam Ukrainai tokios garantijos, ypač jei už tai reikia sumokėti savo labiausiai įtvirtintomis teritorijomis?“ – kalbėjo A. Januška.

Tačiau, kaip pridūrė jis, šiame D. Trumpo ir V. Putino pasaulyje įmanoma, kad jie susitars ir privers Ukrainą taikai. A. Januška pabrėžė, kad kokios bus to pasekmės Europai ir Lietuvai yra labai rimtas klausimas. Jis akcentavo, kad mūsų šalis taip pat neturėtų užsimerkti – esą nusiraminti su 5,38 proc. BVP gynybai tikrai nevertėtų.

P. Vaitiekūnas pakartojo, kad taikos nebus tol, kol rusiją valdo V. Putinas. Esą gali būti, kad Ukrainoje karas baigsis, nes ši šalis pasirodė esanti nenugalima, kol kovoja Ukraina, nekovojame mes. Tačiau tada rusija savo agresiją, anot jo, nukreips į kitą šalį ar regioną. Kaip svarstė signataras, galbūt į Pietų Kaukazą, konkrečiai – Armėniją. Ši šalis pastaruoju metu atsigręžė į Vakarus, nori tapti Europos dalimi, neseniai ten lankėsi JAV viceprezidentas. Birželį šioje valstybė numatomi parlamento rinkimai, o vienintelė provakarietiška – dabartinio premjero Nikolo Pašiniano partija.

„Ir jeigu jis laimės tuos rinkimus, visos kitos opozicinės partijos yra prorusiškos, prokremlinės ir planuoja kitokią Armėniją ateityje – prorusišką ir rusijos įtakos zonoje, tai, galimas dalykas, V. Putinas agresijos smaigalį nukreips į Armėniją. Be to, aplink rusiją yra sutūpę labai daug juodų paukščių, kur tikimybė, kad tas įvykis įvyks, yra nedidelė, bet pasekmės yra lemiamos. Aš manau, kad gali būti mums labai netikėtų veiksmų“, – nurodė jis.

P. Vaitiekūnas pasakojo, kad ir praėjusią savaitę Vilniuje vykusiame „Laisvosios rusijos forume“ opozicionieriai Igoris Jakovenko ir Andrejus Piontkovskis pasiūlė naują terminą „kovinė politologija“ ir išdėstė savo požiūrį, kad rusijos karas prieš Vakarus praktiškai negali baigtis rusijos pralaimėjimu ir NATO karių paradu Maskvoje. Pasak jo, tai neįmanoma dėl branduolinio ginklo. Scenarijus, kad rusija subyrės, jų nuomone, yra rizikingas – esą pats geriausias scenarijus pasauliui būtų likviduoti V. Putiną.

„Jis atsiprašė sakydamas, kad apie tokius dalykus nebuvo priimta kalbėti, bet paragino savo draugus, kurie turi įtakingus kanalus, turi klausytojų po vieną ar keletą milijonų, kad „mes turime kalbėti apie tai. Užtenka vieno pasiryžusio žmogaus ir šitas labai negatyvus pasauliui scenarijus galėtų užsibaigti, jeigu tiesiog būtų likviduotas V. Putinas.“ Taigi kad visko čia dar gali būti. Kol V. Putinas gyvas, karas negali pasibaigti. Jis viena forma ar kita, vienoje ar kitoje Europos vietoje tęsis“, – sakė P. Vaitiekūnas.

V. Putino spąstai

Skelbta, kad, šaltinių duomenimis, V. Putinas karą nusiteikęs tęsti dar kelerius metus, taikos derybose Ukraina nesutinka atiduoti Donbaso rusijai. D. Trumpas vis dar greitai nori taikos ir grįžti prie santykių su rusija plėtros. Vakarų parama Ukrainai, kaip skelbta, pernai buvo mažiausia nuo karo pradžios ir t. t.

P. Vaitiekūnas nemato grėsmės dėl galimų Vakarų paramos Ukrainai pokyčių. Anot jo, anksčiau JAV padėjo Ukrainai tiesiogiai tiekdama ginklus ir pinigus. Dabar, nors beveik neduoda nieko, ginklai ir parama vis tiek pasiekia Ukrainą.

„Europa perka ginklus iš D. Trumpo ir perduoda juos Ukrainai. Tiesiog realizavosi kitas pagalbos kanalas. Ir Vengriją, jos veto mes kažkaip įveikiame ir randame susitarimą. Reikėtų apskritai suspenduoti Vengrijos narystę ES ir NATO ir baigti šitą cirką karo akivaizdoje. Bet čia jau nieko nepadarysi. Europiečiai tokių dalykų nesugeba daryti ir ilgai nesugebės dar daryti“, – sakė jis.

Taip pat buvęs užsienio reikalų ministras neabejoja, kad Ukraina kovos toliau.

„Ketverius metus kovojo ir, jeigu reikės, dar kovos toliau. Ji nepasiduos. Karo pobūdis keičiasi. Jam keičiantis, sėkmė vis labiau ir labiau atsisuka į Ukrainos pusę“, – teigė P. Vaitiekūnas.

Kalbėdamas apie taikos derybas, A. Januška minėjo, kad vienas iš V. Putino pasiruošimo greitai pergalei aspektų buvo rusijos Konstitucijoje įtvirtinta dalies Ukrainos teritorijų juridinė aneksija. Tai atrodo kaip spąstai pačiam V. Putinui, nors ir čia gal yra jo derybinė taktika.

„Pagal rusijos Konstituciją, Kremliaus interpretacijoje, šiandien Ukraina yra „užėmusi“ dalį rusijos teritorijų, todėl V. Putinas dėl savo režimo stabilumo, neva negali sutikti su teritorijų, įtvirtintų rusijos Konstitucijoje, „praradimu“ taikos susitarime. Kai tokia logika derybose yra priimama kaip realybė, kai V. Putino reikalais rūpinamasi labiau nei Ukraina, teisingumo čia negali būti surasta. Iš viso apie kažkokį teisingumą besiginančiai Ukrainai šiandien neverta kalbėti“, – komentavo jis.

„Kai JAV iš esmės nebeteikia ginklų Ukrainai, ir viską tik parduoda už ES, tai yra mūsų pinigus, dar rimtesnės sankcijos jau kiek laiko guli Kongrese, laukdamos D. Trumpo leidimo, kurio, matyt, nebus, vienintelė viltis lieka ES parama Ukrainai. Ir tai nėra tik iš gerų norų ir empatijos. Tai būtinybė ES gynybai, nes ciniškai mes per Ukrainos gynybą ir ukrainiečių gyvybes laimime laiko pasiruošimui. Tie 90 mlrd., kuriuos ES sukrapštė ir, nepaisant ruso-Vengrijos dabartinės valdžios pastangų, tikėkimės pradės naudoti, leis Ukrainai išgyventi du metus. Tai nėra blogai. Galėjo daugiau, bet ir tai svarbu. Dalis tų pinigų bus investuota į gynybos pramonės pajėgumus pačioje Ukrainoje, kas stiprina Ukrainos autonomiją ir Ukrainą kaip vieną svarbiausių ateities ES inovatyvios gynybos ramsčių“, – pridūrė A. Januška.

Pasak jo, vienas iš labiausiai neprognozuojamų dalykų yra tai, kad Ukraina keturis metus dar gyva ir ginasi. Karas visada neprognozuojamas, bet šis Ukrainos gynybinis karas nė iš tolo nebuvo nuspėjamas – beveik niekas rimtai negalėjo prognozuoti, kad rusija patirs tokią žalą, jog ukrainiečių valia yra tokia stipri, kad karas tiek transformuosis į technologijų karą, jog ši agresija taip pakeis globalios politikos struktūrą.

A. Januškos manymu, yra du akivaizdūs scenarijai – priverstinės paliaubos arba tolesnis karas.

„Priverstinė „taika“ yra vienas iš Kremliaus per D. Trumpo derybininkus primestų naratyvų – pasiduoti rusijai tokiomis sąlygomis yra humaniška, nes tai gelbsti visų karių gyvybes, o V. Putino pergalė – nes jie stiprūs ir pranašesni – neišvengiama. Ši V. Putino klasta yra suprantama, ir aišku, kad tokia „taika“ tėra pasiruošimas naujam karui. Bet naratyvas stiprus, turi poveikį visuomenėms. Ir ypač pavojingas Lietuvai, nes tas pats „pasidavimo humanizmas“ bus taikomas ir toliau. Ir Lietuva turėtų ruoštis tokiam scenarijui visu savo pasipriešinimo pajėgumu“, – sakė diplomatas.

Kartu jis pridūrė, kad, jei karas tęsis, mes liksime nežinomybėje. Gali būti, kad rusijos ekonomika nebegalės pakelti tokio intensyvumo karo naštos, mobilizacija nekompensuos žuvusių, sankcijos veiks ir V. Putinas pradės ieškoti karo pabaigos sprendimų. Bet, kaip pažymėjo A. Januška, gali būti, kad ir Ukrainos žmogiškieji resursai nebegalės tęsti tokio lygio pasipriešinimo, nors mes niekada negebėjome įvertinti ukrainiečių rezistencijos gilumo ir valios.

Turi žinią ir Kapčiamiesčio gyventojams

Kalbėdamas apie Lietuvos situaciją A. Januška pažymėjo, kad mūsų šalis per 4 metus padarė kelis struktūrinius sprendimus, kurie keičia atgrasymą – pinigai gynybai, pajėgumai, didesnis sąjungininkų buvimas. Tačiau esą atsirado naujų rizikų: ilgas karas Ukrainoje tapo fonu, kuriame auga hibridinės atakos.

„Viena, ką svarbaus padarė ši valdžia, – tai esmingai padidino gynybos finansavimą. Be to, prezidentas ir užsienio reikalų bei gynybos ministrai, nepaisant koalicijoje esančio revanšizmo, kol kas bent retoriniame lygyje, laikosi užsienio ir gynybos politikos tęstinumo. Tačiau reikėtų daugiau nei tęstinumo, reikia naujų iniciatyvų, lyderystės, ko iš šios valdžios tikėtis sunku. Ir tai kuria nesaugumo jausmą“, – mano signataras.

A. Januškos akimis, reikia naujų iniciatyvų, kuriant regionines gynybos koalicijas NATO rėmuose su Lenkija, Šiaurės šalimis. Taip pat žymiai daugiau finansuoti mūsų formalią ir neformalią diplomatiją JAV. Lietuvos lyderystės, padedant eurokomisarui Andriui Kubiliui ir „Norinčių koalicijai“, kuriant „Europos kariuomenę“ NATO rėmuose, pradžioje bent greito reagavimo pajėgumų pavidale bent su 100 tūkstančiu karių.

„Reikia visiškai kitos dinamikos vykdant NATO 3-ojo straipsnio Lietuvos įsipareigojimus – vykdant privalomą karinę tarnybą, sprendžiant oro gynybos, kritinės infrastruktūros apsaugos problemas, ruošiantis visuotinei gynybai, pabrėžiant žodį „visuotinė“. Realiai jau dabar kuriant dronų sieną ir dronų gynybos pajėgas. Tam neužteks dabartinio gynybos finansavimo, o kaip bus naudojamos iš ES gaunamos skolintos lėšos gynybai – įskaičiuojamos į tą patį penkių procentą ar bus didinamos – galima bus spręsti apie šios Lietuvos valdžios intencijas“, – akcentavo jis.

Nepaisant sudėtingos mūsų šalies geopolitinės situacijos, esama nemažai žmonių, netikinčių, jog rusija pultų Lietuvą. Kaip vienai televizijos laidai sakė Kapčiamiestyje prieš karinį poligoną protestavusi moteris, „mūsų nė dykai niekas neimtų“.

P. Vaitiekūno teigimu, Lietuva saugumo srityje viską daro teisingai, tik galvoja neteisingai. Tarkime, Kapčiamiesčio žmonės, anot jo, yra geri, protingi, tikintys protu.

„Tiems protingiems ir geriems žmonėms aš turiu labai blogą naujieną. Karai prasideda ne todėl, kad kažkas labai kažko nori, o todėl, jog kitaip negali. Lygtai rusijai mirtinai prireikė Donbaso, kuris dabar ten ir sudegintas, ir žemės apnuodytos. Žinoma, kad ne. Tiesiog V. Putinas padarė klaidą ir prasidėjo karas, o dabar tas karas turi tęstis. Taigi, karas, jeigu jis įvyks, tęsis Kapčiamiestyje ne todėl, kad kam nors reikia Kapčiamiesčio, o todėl jog karas turi tęstis, beprotybė turi tęstis. O vargšai Kapčiamiesčio žmogeliai galvoja apie protą, racionalumą, apie tai, kad jeigu visi gerai prekiausime su Baltarusija, rusija, ir mums bus gerai, ir baltarusiams, ir rusams, ir niekas jokių karų nenorės“, – dėstė buvęs užsienio reikalų ministras.

„Nežinau, kaip kitur, bet Lietuva neišmoko Antrojo, Pirmojo pasaulinio karo pamokų, kai visa Europa buvo įsitikinusi, kad jeigu gerai prekiausime tarp Prancūzijos ir Vokietijos, tarp Vokietijos ir Lenkijos – kokie karai bus, juk beprotybė, karas sugriaus ir ekonomikas, infrastruktūras, kelius, finansines, bankines sistemas, kurios bendradarbiauja. Tokias giesmes giedojo ir prieš Pirmąjį, ir prieš Antrąjį pasaulinį karą, kad prekiaukime ir viskas bus gerai. Po to kilo Pirmasis pasaulinis, Antrasis pasaulinis karas ir pasirodė, kad jeigu dėtume į tarpvalstybinių santykių pagrindus prekybą, ekonomiką, tai šitas pagrindas nelaiko, anksčiau ar vėliau jis sugriūva ir prasideda karas“, – kalbėjo P. Vaitiekūnas.

O dabar neįmanoma įsivaizduoti karo tarp Prancūzijos ir Vokietijos, Vokietijos ir Lenkijos, Lenkijos ir Lietuvos todėl, kad tarptautinių santykių pagrindu tapo ne prekyba, ekonominiai interesai, o žmogaus teisės, demokratija, rinkimai.

„Rinkimai garantuoja taiką, kada vienus durnius keičia kiti durniai ir jie neužsibūna valdžioje ir negali padaryti labai didelių, mirtinų visų pasauliui ar regionui klaidų. Jeigu V. Putinas po dviejų kadencijų 2008 metais būtų išėjęs, jis būtų palyginti gražiai minimas istorijos vadovėliuose. Bet kai žmogus užsibūna valdžioje, jis tampa demonu. Jis stumdo milijonų žmonių likimus, trilijonų dolerių sumas, galvoja, kad jam viskas leidžiama. Įvardykite patys, kokia transformacija įvyksta su Hitleriu, su V. Putinu, su kitais totalitariniais diktatoriais, pradėjusiais milžiniškus mirtinus karus. Europoje, kadangi reguliariai vyksta rinkimai, karų nėra, nes žmonės nenori kariauti“, – nurodė signataras.

Lygiai prieš ketverius metus prasidėjo rusijos plataus masto karinė invazija į Ukrainą.

2022 metų vasario 24 dieną V. Putinas įsakė įsiveržti į provakarietišką Ukrainą ir sukėlė didžiausią nuo Antrojo pasaulinio karo laikų ginkluotą konfliktą Europoje.

Platinti, skelbti, kopijuoti Eltos informacijas ir fotoinformacijas be raštiško Eltos sutikimo draudžiama.

The post Ketveri karo Ukrainoje metai: galimi tolesni scenarijai ir ką jie reikštų pasauliui bei Lietuvai appeared first on Kauno savaitė.

Vilniuje, Antakalnio kapinėse, sekmadienį pašventintas Ukrainoje žuvusiam lietuviui Tadui Tumui skirtas paminklas.

Kaip teigiama pranešime spaudai, pirmadienį sukaks dveji metai nuo Ukrainoje kovojusio T. Tumo, kuris tarnavo ir Lietuvos kariuomenėje kariu savanoriu, žūties.

Šia proga sekmadienį Vilniaus Šv. Ignoto Bažnyčioje buvo švenčiamos šv. mišios, o vėliau Antakalnio kapinėse pašventintas T. Tumui skirtas paminklas.

Dėl oro sąlygų urna su žuvusiojo palaikais bus perlaidojama vėliau.

Šv. mišiose ir paminklo T. Tumui pašventinime dalyvavo kariuomenės vadas Raimundas Vaikšnoras, Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas Rustamas Liubajevas.

2022 metų pavasarį Ukrainos mieste Mariupolyje buvo nužudytas kino režisierius, kultūros antropologas Mantas Kvedaravičius. Praėjusių metų vasario mėnesį Ukrainoje žuvo ir 1981 metais gimęs lietuvis karys T. Tumas. Praėjusių metų pavasarį vykdydamas kovinę užduotį Ukrainos pajėgų Užsienio legione žuvo ir Tomas Valentėlis.

Platinti, skelbti, kopijuoti Eltos informacijas ir fotoinformacijas be raštiško Eltos sutikimo draudžiama.

The post Pašventintas Ukrainoje žuvusiam kariui Tumui skirtas paminklas appeared first on Kauno savaitė.

Naujausiais duomenimis, surinkta suma siekia 2 015 307 eurus.

Kaip nurodo akcijos organizatoriai, ketvirtą kartą vykstančios iniciatyvos metu surinktos lėšos bus skirtos Ukrainos gynybai – robotų būriams, kurie padeda vykdyti logistiką ir evakuoti sužeistuosius iš pavojingiausių vietų.

Paramos akcija vyks iki vasario 24 dienos – ketvirtųjų Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą metinių.

Per trečiąją paramos akciją, vykusią pernai, Lietuvos gyventojai ir verslai iš viso paaukojo 5,73 mln. eurų. Šie pinigai buvo skirti nupirkti Ukrainai itin reikalingus dronus ir antidronus.

Tuo metu per dvi ankstesnes akcijas, šalies verslai ir gyventojai iš viso suaukojo 22,8 mln. eurų.

Už juos nupirkta 17 radarų, 69 antidronai, 4 specialios transporto priemonės mobiliems radarams, 1141 saugaus kario komplektas.

Platinti, skelbti, kopijuoti Eltos informacijas ir fotoinformacijas be raštiško Eltos sutikimo draudžiama.

The post Paramos akcijai „Radarom!“ jau paaukota virš 2 mln. eurų appeared first on Kauno savaitė.

Anot ministro, tam svarbiausia sutelkti vieningą Bendrijos valstybių politinę valią.

„Reikia atkreipti dėmesį, kad prezidento (Gitano Nausėdos – ELTA) paminėta 2030 metų sausio 1 diena – kai kas ją priėmė kaip akibrokštą tam tikrą, bet dabar matome, kad tai yra ambicinga, bet pasiekiama ir įgyvendinama, jeigu visi iš savo pusių dirba vieningai“, – žurnalistams Ukrainos metinėms paminėti skirtame forume sakė K. Budrys.

„Ukraina gali tai padaryti, Europos Sąjunga gali tam pasiruošti. Mums reikės politinę valią suakumuliuoti, kad toks sprendimas įvyktų“, – pabrėžė Lietuvos diplomatijos vadovas.

Kartu K. Budrys pažymi, jog techniškai ir teisiškai narystės procesas galėtų įvykti ir anksčiau, bet pilnas integravimas vyktų palaipsniui, su pereinamaisiais laikotarpiais.

„Derybų metų dabar atsirado ir kitos datos, kurioms Europos Sąjungos institucijos irgi ruošiasi. Techniškai ir teisiškai mes galime turėti ir sausio 1 dieną 2027 metais, ir sausio 1 dieną 2028 metais. Ta narystė, ji turės būti laike, jau po to pilna apimtimi įgyvendinama, su pereinamaisiais laikotarpiais, tačiau tas yra padaroma“, – teigė ministras.

„Gali būti šiais metais momentas, jeigu pavyktų pasistūmėti su derybomis, kai turėsime nedidelį politinį langą sprendimui priimti. Tada turėsime sakyti: imame Ukrainą, ar neiimame? Duodame vieną stipriausių Europos saugumo garantijų, ar ne? Ir čia gali tas ir įvykti. Aš žinau, kad visos pusės tam ruošiasi. Aš nematau čia prieštaravimų, aš matau tam tikrą skepsį kai kuriose sostinėse, kurį reikia nulaužti“, – pridūrė jis.

Stojimui turi pritarti visos ES valstybės narės, o Vengrija, vadovaujama ministro pirmininko Viktoro Orbano, atvirai priešinasi Ukrainos kandidatūrai.

„Aš esu įsitikinęs, kad vidaus politinė įtampa, kuri yra Vengrijoje yra susijusi su jų vidaus reikalais, jų rinkimais. Kai ji pasibaigs, galbūt, tada bus kažkokia tiesesnė linijai“, – komentavo K. Budrys.

„Aš tikiuosi, kad mes išeisime į kažkokią tiesiąją, bet kaip ir sakiau, ne Vengrija čia esmė, taikos susitarimas yra esmė“, – tęsė ji.

Sausį Lietuvoje lankęsis Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis teigė, kad jo šalis jau 2027 metais būtų pasirengusi tapti ES nare. Jis taip pat išreiškė lūkestį, jog Lietuva savo pirmininkavimo ES metu parems šalies siekį tapti Bendrijos nare.

Tuo metu prezidentas Gitanas Nausėda teigė, kad 2027 metais Ukraina galėtų prisijungti prie vieningos ES rinkos, o 2030-aisiais jau tapti visateise nare.

Ketvirtadienį Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Antonio Costa pareiškė, kad ES nori „kuo greičiau“ pradėti Ukrainos derybas dėl narystės ES. Vis tik, konkrečios datos jis neįvardijo.

Ukrainos atstatymas – investicija į Lietuvos ir Europos saugumą

Tuo metu atidarydamas tarptautinį forumą, skirtą ketvirtosioms Rusijos karo prieš Ukrainą metinėms paminėti, K. Budrys išskyrė šios šalies atstatymo svarbą. Pasak K. Budrio, 2024 metais Lietuva priėmė strategines gaires dėl dalyvavimo Ukrainos atstatyme 2024–2027 m. laikotarpiui. Šios gairės apibrėžia aiškius prioritetus ir užtikrina tęstinumą bei nuspėjamumą.

„Lietuva orientuojasi į praktinę, apčiuopiamą paramą – projektus, kuriuos bendruomenės gali matyti ir kuriais gali tikėti. Mes atstatome mokyklas ir darželius Irpinėje, Borodiankoje ir Snihurivkoje. Statome modulinius būstus perkeltiems asmenims. Plečiame reabilitacijos centrus ir statome dvejopos paskirties slėptuves nuo bombų mokyklose“, – kalbėjo Lietuvos diplomatijos vadovas.

Ministras taip pat akcentavo, jog Ukrainos atsigavimas ir integracija į ES privalo vykti vienu metu.

Kartu jis atkreipė dėmesį, kad Lietuva išlieka ilgalaike ir strategine Kyjivo partnere.

Kaip nurodė Užsienio reikalų ministerija (URM) nuo 2022 metų Lietuvos parama Ukrainai siekia 1,7 mlrd. eurų, iš jų daugiau kaip 1 mlrd. eurų sudaro karinė parama. Lietuva taip pat yra įsipareigojusi kasmet Ukrainos gynybos ir saugumo sektoriui skirti ne mažiau kaip 0,25 proc. nuo savo bendrojo šalies produkto (BVP).

Platinti, skelbti, kopijuoti Eltos informacijas ir fotoinformacijas be raštiško Eltos sutikimo draudžiama.

The post Budrys apie Ukrainos narystę į ES iki 2030 metų: pasiekiama, svarbu sutelkti politinę valią appeared first on Kauno savaitė.

„Šiandien priėmiau sprendimą, deja, po mirties apdovanoti šį Lietuvos savanorį aukščiausiu Krašto apsaugos sistemos apdovanojimu, kaip Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kariui, Lietuvos piliečiui“, – prieš mišias už T. Valentėlį kalbėjo ministrė.

Pasak jos, ateityje bus svarstoma ir apie žuvusiojo atminimo įamžinimą.

„Tarsimės, aišku, ir su šeima, nes šiuo atveju turime atsižvelgti į šeimos norus, ir šioje situacijoje mes ir tam tikrų papildomų dalykų galėjome pasiūlyti, bet rėmėmės tais norais, kurie buvo išsakyti šeimos narių“, – sakė D. Šakalienė.

„Žiūrėsime, kaip galima būtų vis tiktai tą atminimą užtikrinti, nes aš manau, kad tai yra ypatingai svarbu ir dėl tų jaunų žmonių, kurie žuvo, gindami Ukrainos laisvę, ir dėl tų jaunų žmonių, kurie dabar gina Ukrainos laisvę, kad aiškiai parodytume, kad jie mums yra labai svarbūs ir tikrai niekada nebus pamiršti“, – pridūrė ji.

Ministrė taip pat informuoja, kad T. Valentėlio šeimai paramą teiks Ukrainos kariuomenė, kurios sudėtyje ir kariavo lietuvis.

„Tai Lietuvos pilietis, kuris buvo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų karys ir mes teikiame tikrai, manyčiau, pakankamą paramą Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms, turime įvairius formatus, kur galime suteikti ginkluotąją pagalbą, įskaitant taip pat ir sveikatos priežiūrą, įvairią paramą taip pat“, – sakė D. Šakalienė.

„Tiesiogiai parama šeimai, aišku, ateina per Ukrainos ginkluotasis pajėgas. Bet, kaip suprantu, čia taip pat buvo tam tikrų iniciatyvų, kaip ir Lietuvoje nelaimingo atsitikimo metu žuvusių JAV karių atveju“, – pridūrė ji.

Kariuomenės vadas: tikiu, kad T. Valentėlio auka yra ne veltui

Tuo metu atsisveikinime su T. Valentėliu trečiadienį taip pat dalyvavęs kariuomenės vadas Raimundas Vaikšnoras sako, kad Ukrainoje žuvęs savanoris yra pavyzdys, kokie turi būti kariai. Anot jo, šis jaunuolis pasiaukojo dėl geresnio tiek Lietuvos, tiek Ukrainos žmonių gyvenimo.

„Ką tik išlydėjome mūsų didvyrį Tomą į jo gimtinę, į Biržus, kur jis ir atguls amžinojo poilsio. Tai didelė netektis Lietuvai – savanoris, kovojęs Ukrainoje, kovojęs su blogiu, pasirinkęs teisingą pusę. Šiandien ne kartą suspaudė širdį. Tačiau, tikiu, kad jo auka yra ne veltui. Tą, ką jis padarė su savo bendražygiais, buvo dėl geresnio mūsų gyvenimo, dėl geresnio Ukrainos gyvenimo“, – po mišių žurnalistams sakė R. Vaikšnoras.

„Nepamirškite ir neabejokite, kas yra didysis blogis. Tai yra Rusija. Ji yra okupantas, jie yra pradėję šį karą, todėl visus kviečiu remti Ukrainą tiek, kiek galite“, – į Lietuvos gyventojus kreipėsi kariuomenės vadas.

ELTA primena, kad trečiadienį sostinėje, Šv. Ignoto bažnyčioje buvo atsisveikinta su Ukrainoje žuvusiu T. Valentėliu.

Ukrainoje žuvusio lietuvio palaikai šeštadienį buvo parvežti į Lietuvą. T. Valentėlis daugiau nei prieš mėnesį žuvo vykdydamas kovinę užduotį Ukrainoje. Iš Biržų kilęs dvidešimtmetis Ukrainos užsieniečių legione tarnavo nuo praėjusių metų rugpjūčio.

Žuvusio lietuvio kūno pervežimu į Lietuvą pasirūpino Ukrainos ginkluotosios pajėgos, bendradarbiaujant su Lietuvos ambasada Ukrainoje.

Krašto apsaugos ministerijos (KAM) duomenimis, T. Valentėlio laidojimo ceremonija, gerbiant šeimos privatumą, bus nevieša.

Platinti, skelbti, kopijuoti Eltos informacijas ir fotoinformacijas be raštiško Eltos sutikimo draudžiama.

The post Ukrainoje žuvusiam T. Valentėliui bus skirtas Krašto apsaugo sistemos apdovanojimas appeared first on Kauno savaitė.

Kaip nurodoma šalies vadovo pasirašytame dekrete, J. Bašmetas pažemino apdovanotojo vardą, todėl šiuo metu yra įpareigotas grąžinti 1999 metų birželį gautą ordiną ir apdovanojimo dokumentus.

Ordinu už Lietuvos muzikinės kultūros propagavimą ir indėlį į pasaulio muzikos lobyną J. Bašmetas buvo apdovanotas prezidento Valdo Adamkaus.

2014-ųjų kovą iš J. Bašmeto buvo atimtas ir Lvovo nacionalinės muzikos akademijos garbės profesoriaus vardas.

Tokį sprendimą Ukrainoje esančios akademijos mokslo taryba priėmė dėl dirigento pasirašyto Rusijos kultūros veikėjų laiško. Pastaruoju buvo remta Rusijos prezidento Vladimiro Putino poziciją Krymo aneksijos klausimu.

Kaip anksčiau skelbė užsienio žiniasklaida, šis muzikantas yra uolus agresyvios Rusijos vidaus ir užsienio politikos šalininkas.

Viešai jis yra parėmęs V. Putino pradėtą karą Čečėnijoje, pritarė 2014 metų Krymo aneksijai bei 2022 metais pradėtai karinei agresijai prieš Ukrainą.

Platinti, skelbti, kopijuoti Eltos informacijas ir fotoinformacijas be raštiško Eltos sutikimo draudžiama.

The post G. Nausėda iš rusų dirigento J. Bašmeto atėmė valstybinį apdovanojimą appeared first on Kauno savaitė.

Pasak jo, dėl regione didinamų investicijų į gynybą, Lietuva yra saugiausioje situacijoje ir nebūtų užpulta per artimiausius metus.

„Mes esame pačioje saugiausioje situacijoje. Regione tiek investicijų į gynybą, tiek politinės valios tikrai niekada nėra buvę“, – ketvirtadienį „Žinių radijui“ teigė G. Paluckas.

„Gąsdinti visuomenės tikrai nereikia, niekas čia mūsų nei per 6, nei per 12 mėnesių nėra pajėgus pulti ar užpulti, bet į gynybos reikalus reikia žiūrėti rimtai. Čia, matyt, labai svarbu ir NATO bei JAV vaidmuo, pokalbiai vyksta, Europa turi padaryti savo namų darbus“, – akcentavo jis.

Ministras pirmininkas tikino, kad tiek Lietuva, tiek kitos regiono valstybės sparčiai didina gynybos finansavimą.

„Jeigu būtume 10 metų nuosekliai ir sistemiškai tuos namų darbus darę, matyt, rezultatas būtų šiek tiek geresnis. Dabar turime per trumpesnį laiką padaryti daugiau, tuos klausimus sprendžiame nepaisant įvairiausių samprotavimų“, – kalbėjo G. Paluckas.

„Reikia pabrėžti, kad regione tie klausimai taip pat yra sprendžiami. Gąsdinti visuomenės tikrai nereikia, nepaisant to, kad JAV į Europą žiūri kaip į gerokai ištežusią ir nelabai gebančią priimti reikalingų sprendimų – žingsnis po žingsnio judame į priekį“, – pabrėžė jis.

Situacija dėl Ukrainos taikos derybų kelia nerimą

Trečiadienį JAV prezidentas Donaldas Trumpas ir rusijos vadovas Vladimiras Putinas susitarė nedelsiant pradėti derybas, kad būtų užbaigtas karas Ukrainoje. Reaguodamas į šią žinią, G. Paluckas pabrėžė, kad Ukrainoje šiame procese neturėtų būti nustumiama į antrą planą.

„Situacija iš tiesų kelia tam tikrą nerimą. Pastarojo meto visos, ne tik Lietuvos, bet ir ES pastangos, buvo nukreiptos į tai, kad naujoji JAV administracija pradėdama derybas su rusija dėl taikos pirmiausia nepamirštų Ukrainos“, – kalbėjo premjeras.

„Ta dinamika, kai JAV prezidentas pirmiausia bendrauja su rusijos prezidentu ir mes tikrai neturime visos informacijos, apie kokias sąlygas, apie kokius derybų terminus ir panašius dalykus šnekasi. Tačiau, nepaisant to, pastangas ir toliau reikia dėti ir NATO formatu, ir Miuncheno konferencijos formatu, jog JAV iš derybų formato nepastumtų Ukrainos. Kitu atveju mes turėsime daug gilesnę problemą“, – pabrėžė jis.

Visgi, akcentavo G. Paluckas, siekiant paliaubų reikėtų įsitikinti, kad rusija neatnaujins karo veiksmų nei Ukrainoje, nei kitose Europos šalyse.

„Pasiekti paliaubas, kad žmonės nebemirtų fronte iš tikrųjų yra siekis. Tačiau ilgalaikė taika, saugumo garantijos ir tikimybė, jog rusija atnaujins karo veiksmus – štai čia yra pagrindiniai klausimai. Jeigu į taikos derybų procesą nebus įtraukta Ukraina, Europa, visas NATO – tokia tikimybė auga“, – dėstė jis.

D. Trumpas nurodė, kad jo susitikimas su rusijos prezidentu dėl karo Ukrainoje užbaigimo gali įvykti Saudo Arabijoje. Kaip socialiniame tinkle „Truth Social“ skelbė JAV prezidentas, pokalbio metu abu lyderiai sutarė aplankyti vienas kito valstybes.

Tiesa, Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis trečiadienį pranešė taip pat turėjęs pokalbį su D. Trumpu, kurio metu abu lyderiai aptarė, kaip būtų galima užbaigti beveik trejus metus trunkančią plataus masto invaziją.

Platinti, skelbti, kopijuoti Eltos informacijas ir fotoinformacijas be raštiško Eltos sutikimo draudžiama.

The post Ragina negąsdinti visuomenės rusijos grėsme appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau ekonomistas Marius Dubnikovas pažymi, kad kaina jau leidžiasi žemyn, o neįprastai šilta žiema bei sustojusi Europos pramonė padėjo išvengti didesnių pasekmių.

„Europai eilinį kartą padeda gamta, orai yra tikrai šilti, palyginus su vidurkiais, ir poreikis dujų yra sumažėjęs. Kažkiek padeda ir didesnis vėjo kiekis, kuris gamina elektrą, o nuo 2022 metų invazijos atsinaujinančių šaltinių kiekis apskritai padidėjo“, – Eltai teigė M. Dubnikovas.

„Vien per praėjusią savaitę dujų kaina atpigo 10 proc.“ – paaiškino jis.

Pasak ekonomisto, kainos augimui įtakos turėjo ne tik rusiškų dujų tranzito sustabdymas, bet ir planiniai remonto darbai Norvegijoje, kuriuos planuojama baigti jau sausio 11 dieną.

„Šiek tiek kainos paaugimui sausio mėnesį įtakos darė ir tai, kad norvegai iki sausio 11 d. atlikinėjo remonto darbus savo pusėje. Tiekimas iš Norvegijos šiek tiek prislopo, bet tai yra laikinas dalykas“, – teigė jis.

„Citadele“ banko ekonomisto Aleksandro Izgorodino teigimu, pirmomis metų dienomis Europos rinkos dujų kainos beveik pasiekė 50 eurų už megavatvalandę, tačiau jis neprognozuoja tolesnio kainos augimo.

„Pasakysiu labai ūkiškai, viskas, kas labai pakyla, anksčiau ar vėliau nukrenta. Aukštos kainos, jos žudo pačios save, lygiai taip pat yra ir su dujų kaina. Kai dujų kaina Europoje pasiekia maždaug 50 eurų už megavatvalandę ribą, tai automatiškai labai stipriai riboja dujų vartojimą pramonėje, nes energetikai imliai pramonei tiesiog nebeapsimoka gaminti“, – aiškino jis.

Jo teigimu, didesnis šokas ekonomikai būtų tuomet, jei Europos pramonė būtų auganti ir pigesnės dujos jai būtų kritinės svarbos.

„Realistiškai žiūrint, aš nematau galimybių kainai toliau kilti. Europos pramonė yra sustojusi, Vokietijos pramonė yra gilioje recesijoje ir tai labai toliau ribos tolesnį dujų kainų augimą. Kitaip sakant, jeigu eurozonos ekonomika būtų stipri ir pramonė judėtų į viršų ir daug gamintų, turbūt tada būtų kita istorija“, – nurodė jis.

Didžiausias laimėtojas – Turkija 

M. Dubnikovo teigimu, nors dalis rusiškų dujų ir toliau pasieks Europą tranzitu per Turkijos teritoriją, tokia situacija yra naudinga ne Rusijai, o būtent Turkijai, kuri tapo pajėgi išsiderėti didesnį tarifą už dujų tranzitą.

„Rusai, be abejo, šiek tiek naudojasi Turkijos kanalais teikdami Europai dujas, bet šiuo atveju Rusijai tai yra mažai naudingas kanalas. Naudingas tik tuo, kad dujas reikia kažkur perduoti, bet jau matėme Rusijos ir Turkijos susikirtimą, bet turkai gan griežtai reikalauja savo dalies dujų tranzite“, – pažymėjo jis.

Ekonomistas taip pat tikina, kad didesnių įtampų Europai pavyko išvengti turint lanksčią dujų sistemą, kuri yra pajėgi rusiškų dujų poreikį operatyviai pakeisti kitomis. Tiesa, nuo pigių dujų iš Rusijos priklausomoms šalims tai kelia platesnių finansinių problemų.

„Kalbant apie slovakus ir vengrus, jiems problemos pačių dujų gauti taip pat nėra labai daug, nes Europos dujų sistema yra ganėtinai lanksti, ji galėtų teikti šioms šalims, tarkime, atkeliavusias JAV dujas, bet faktas tas, kad tai yra finansiniai klausimai, nes jie yra pratę gauti pigesnes dujas ir iš to uždirbti“, – aiškino ekonomistas.

Nuo sausio 1 d. 7 val. Ukraina nacionalinio saugumo sumetimais nutraukė rusiškų gamtinių dujų tiekimą per savo teritoriją. Europos Komisija anksčiau patvirtino, kad Europa yra pasirengusi Rusijos dujų tranzito per Ukrainos teritoriją nutraukimui nuo 2025 m. sausio 1 dienos.

Platinti, skelbti, kopijuoti Eltos informacijas ir fotoinformacijas be raštiško Eltos sutikimo draudžiama.

The post Sustojus rusiškų dujų tranzitui Europai pavyko išvengti blogiausio scenarijaus appeared first on Kauno savaitė.

Politikas neatmeta, kad dalis socialiniuose tinkluose atsidūrusių komentarų jo atžvilgiu galėjo būti užsakyti Kremliaus režimo.

„Galbūt reiktų susidomėti net tarnyboms, kaip tai yra daroma. Turinys yra labai panašus, išsireiškimai labai panašūs ir startas duodamas labai panašiu metu. Aš maždaug apie tris šimtus komentarų gavau į savo internetinį profilį, taip pat mano šeima gavo, kas tai yra – nežinau“, – laidoje „ELTA kampas“ teigė Š. Birutis.

Kultūros ministras akcentuoja, kad kalbėdamas apie rusų kultūrą jis norėjo atskirti tautą ir Rusijos valstybę. Visgi, socialdemokratas sako, jog jį stebina, kodėl po panašių pasisakymų nebuvo puolamas Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis.

„Kada Vytautas Landsbergis pasako panašiai, aš galėčiau surasti citatas, ar Andrius Kubilius, Rasa Juknevičienė, tada niekas nesukelia tokių bangų ir jų rusų agentais nebando vadinti. Tokie dvigubi standartai rodo kai kurios mūsų visuomenės dalies nebrandumą“, – dėstė ministras.

„Savaitę laiko bandoma daryti puolimą pasitarnaujant Kremliui, kas tai yra? Kas tai inicijuoja? Man kartais atrodo, kad tai yra organizuota. Tie necenzūriniai žodžiai, visiškas nesusipratimas ir internetinės erdvės užvertimas nesantaika, kurstymais, manau, atitinka Rusijos naratyvą ir kažkur tai galima pajusti tą ranką. (…) turime kalbėti apie tai atvirai, auklėti ir edukuoti savo visuomenę“, – akcentavo jis.

Aiškindamas savo ankstenį pasisakymą, kultūros ministras pabrėžia, kad ragindamas nedėti štampo rusų kultūrai jis galvoje turėjo šios tautybės kalbą.

„Rusų kalba yra viena svarbiausių rusų kultūros dalių. Kas nori uždrausti kultūrą, tai aš suprantu, kad (nori – ELTA) uždrausti ir kalbą. Tai yra nesusipratimas, nes daug mūsų piliečių, lojalių Lietuvai, turi pase parašytą tautybę: rusas – mes negalime jų už tai bausti“, – kalbėjo Š. Birutis.

Visgi, ministro vertinimu, dalis visuomenės ir politikų rusų tautybėms žmonėms deda „Kremliaus štampą“. Akcentuodamas, kad Lietuvoje gyvenantys rusai ir Rusija yra skirtingi dalykai, Š. Birutis nuogąstauja, kad šių dalykų sutapatinimas tarnauja Kremliaus naratyvui.

„Viešai pasakyti, kad mes atsiribojame nuo tos tautos kaip tautybės, nuo jų kalbos – čia atliktume meškos paslaugą sau ir labai atitiktume Kremliaus naratyvą, kad rusai yra nekenčiami. Tie, kas tai daro atlieka paslaugą Kremliui. Manau, kad turime baigti tą daryti, išaugti iš to ir būti sąmoningesni“, – akcentavo jis.

„Man keista, kad mes galime tapti panašūs į Talibaną, į Mao chunveibinus, netgi į fašistinę Vokietiją toleruodami tokius pasisakymus ir, pasikartosiu, pasitarnaudami Kremliui. Žmonės yra sąmoningi ir mes tokių klaidų neturėtume daryti“, – pridūrė ministras.

Praėjusių metų pradžioje kadenciją baigęs ministras Simonas Kairys tvirtino, kad Lietuvos kultūros sferoje būtų naudingas „mentalinis karantinas“ ir atsiribojimas nuo rusiško meno. Tokį atsiskyrimą jis vadino puikiu būdu parodyti solidarumą su Ukraina.

Pernai gruodį Seimo Kultūros komitetas kreipėsi į Vyriausybę, prašant įsteigti komisiją, kuri vertintų į Lietuvą atvykstančius rusų atlikėjus. Taip pat siūlyta sudaryti rekomendacinį klausimyną, į kurį galėtų atsakyti organizatoriai, nurodydami, ar tas atlikėjas nėra prorusiškas. Visgi Vyriausybė nematė pagrindo sudaryti tokią komisiją.

Į Lietuvoje nepageidaujamų asmenų sąrašą jau yra įtraukti tokie Rusijos atlikėjai kaip Filipas Kirkorovas, Khabibas Šaripovas, Nataša Koroliova.

Platinti, skelbti, kopijuoti Eltos informacijas ir fotoinformacijas be raštiško Eltos sutikimo draudžiama.

The post Po pasisakymų apie rusų kultūrą Š. Birutis pasijuto puolamas appeared first on Kauno savaitė.

Na, gal Donaldas galėtų jį tik pristabdyti ir tai tik tokiu atveju, jei to norėtų kitas asmuo.

Tačiau visiškai nutraukti karo, jau seniai gyvenančio savo gyvenimą ir tik intensyvėjančio bei besiplečiančio, negali niekas – net ir tas kitas žmogus. Taigi tas karas ir toliau, lyg antikinis kovos vežimas, risis link kulminacijos bei atomazgos, kurios kontūrai ir mastas – vis tirštėjančioje kruvinoje migloje.

Tai galima konstatuoti eilinės kraupios sukakties – 1000 Rusijos pilno masto invazijos į Ukrainą dienų – proga. Tos 1000 dienų jau dešimt metų trunkančiame kare – tik eilinis jo nuolatinės eskalacijos etapas. Ir, panašu, dar ne kulminacinis.

Pirmiausia, keistai ir net šiek tiek juokingai atrodo tai, kad JAV prezidentu vėl išrinkto Donaldo Trumpo antgamtiškos visagalybės kultą ima praktikuoti ne tik jo adeptai, bet ir kritikai bei neprieteliai anapus ir šiapus Atlanto.

Su tradiciniais ir naujais šio veikėjo gerbėjais ir liudytojais viskas aišku – dauguma jų tiki ne tik ir ne tiek „antžmogiška“, „superherojiška“, kiek mistine ir antgamtine visagalybe tiesiogine to žodžio prasme. Nieko keista, juk tai – kultas.

Tačiau įdomu stebėti, kad tikėjimas jei ne antgamtiška, tai bent jau „superherojiška“ D.Trumpo visagalybe, regis, plinta net ir tarp jo kritikų bei nemėgėjų. Kodėl? Todėl, kad daugelis jų tikisi, kad kažkas kitas gali stebuklingai išgelbėti situaciją ir „išspręsti problemą“ ir tos viltys dabar sudėtos būtent į D.Trumpą.

Bent jau toks įspūdis susidaro klausantis begalinių išvedžiojimų, spėlionių, teoritezavimų ar tiesiog būrimų iš Taro kortų apie tai, kaip visiškai viskas ne tik Amerikoje, bet ir likusiuose kontinentuose dabar priklausys nuo to, ką nuspręs D.Trumpas – ar, tiksliau, kas jam šaus į galvą.

Ši prostracija tiesiog spinduliuoja iš visų kalbų apie D.Trumpo „nenuspėjamumą“, pastarajai savybei suteikiant pirmapradžio gaivališkumo, taigi, ir visagališkumo konotacijas. Jis, matote, gali nuspręsti vienaip, gali ir kitaip, gal jau yra nusprendęs, o gal tai padarys, kaip, esą, dažniausiai, paskutinę akimirką. Tačiau tai bet kokiu atveju turės lemiamos reikšmės.

O dangau, kaip padaryti, ką sakyti ir kam, kad galėtume jei ne bent maža dalimi paveikti tą sprendimą, tai bent perduoti dalelę savo pageidavimų ir vilčių jam, prieš tą sprendimą priimant?! Ką apie būsimą jo elgesį ir sprendimus galima spėti iš jo pirmųjų kadrinių paskyrimų bei pasisakymų?

Taip, tarsi pitijų oracijos Delfų orakule, skamba įvairiausi pasisakymai bei išvedžiojimai žiniasklaidoje bei socialiniuose tinkluose. Taip kalba ir politikai – žinoma, pirmiausia tų šalių, kurios yra arčiausiai didžiausių pavojų zonų.

Būtent taip skambėjo ir Lietuvos prezidento pasakojimai apie savo pokalbį telefonu su D.Trumpu, kurių svarbiausias akcentas buvo ne tik žinia, koks galingas yra pats G.Nausėda, kuriam tas olimpietis asmeniškai pakėlė ragelį, bet ir tai, kad D.Trumpas “pagyrė” Lietuvą, taiga, tarsi suteikė jai savo asmeninę globą ir palankumą.

Dar vienas šio reiškinio aspektas – nuolatinis kartojimas, kad “viskas ne taip paprasta ir žymiai sudėtingiau, nei atrodo ar įprasta manyti”. Teisingiau – “viskas ne taip blogai, kaip gali pasirodyti”. Ypač dažnai šie užkeikimai skamba kalbant svarbiausiu ne tik mums, bet ir visam pasauliui klausimu – apie karą Ukrainoje.

Taip sakantys žmonės tokį savo tikėjimą dažniausiai pateisina tikėjimu pačia Amerika. “Na, baikit, juk negali pati Amerika imti ir pasukti blogiausiu keliu, dėtis prie priešų ar net pati tokiu tapti! To tiesiog negali būti, nes negali būti. Juk kas tuomet atsitiktų su visu pasauliu?!”, – taip savo baimę net padaryti prielaidą, jog JAV gali išduoti Ukrainą ir visus Vakarus, veja šalin net labiausiai patyrę ir racionaliausiai mastantys ekspertai bei politikai.

Su tuo susijęs “argumentas” – D.Trumpas yra “laimėtojas” ir ”mačo vyras”, todėl tiesiog negali leisti, jog Rusija visiškai nugalėtų Ukrainą, negali paprastai atiduoti jos Kremliui, nes tuomet atrodytų, jog ir jis „pralaimėjo“ Kremliaus šeimininkui Vladimirui Putinui.

Tuomet D.Trumpas esą prastai atrodytų pirmiausiai JAV visuomenės ir politinio elito akyse. Ir ką? Na, jam tuomet pačiam būtų nemalonu, susvyruotų jo visagalybės mitas ir apskritai jis ne itin gražiai „įeitų į istoriją“.

Taigi, jei jo draugas Vladas vis dėlto nuspręs, jog jam per mažai tos Ukrainos dalies, kurią jis sugebėjo užgrobti bei sunaikinti ir pamėgins neklausyti Donaldo, toliau grobti ir naikinti likusią dalį, pastarasis per akimirksnį taps ne toks draugiškas.

Duos Ukrainai tiek ginklų, kiek jai išties reikia ir dar daugiau, leis smogti visur, kur tik ji nori, pats smogs tiesiai Maskvai! Sunaikins sankcijomis ir kitais veiksmais Rusijos naftos sektorių, apskritai ekonomiką ir padarys visus kitus didžius dalykus, kurių ir nenorėjo, nes bijojo, ir tiesiog nesugebėjo padaryti visi kiti!

Svarbiausia, kad ir pats V.Putinas esą tai puikiai supranta ir to baisiausiai bijo.

O kas jei tiek D.Trumpui, tiek „JAV visuomenę ir politinį elitą“ visiškai užvaldžiusiai „MAGA“ sektai iš tiesų visiškai nusispjauti į Ukrainos likimą apskritai – ir tai geriausiu atveju? Kas, jei ši publika iš tiesų net nori Ukrainos, kuri suvokiama, kaip problema ir net priešė, pralaimėjimo ir sunaikinimo?

Tad kas, jei D.Trumpas, paprasčiausiai išdavęs ir atidavęs Rusijai Ukrainą, kaip tik ir pasielgtų taip, kaip „reikia“ ir nuo šiol galėtų laisvai valdyti pasaulį kartu su Vladu ir kitais kietais bičais?

Kaip ten bebūtų, akivaizdu, kad labiausiai tikėtinas D.Trumpo ir jo komandos veiksmų scenarijus ir yra tas, apie kurį jau seniai ir atvirai kalba ir jis pats, ir jo artimiausi bendražygiai. Ir, suprantama, kuris atitinka jų geopolitinį mentalitetą bei pasaulėžiūrą.

Pirmiausia, ir svarbiausia – nutraukti JAV karinę paramą Ukrainai. Šį sprendimą jie oficialiai ir formaliai galės padaryti iškart po to, kai sausį D.Trumpas oficialiai gaus prezidento karūną ir skeptrą. Tačiau labai neatmestina, jog jis ir jo komanda gali bandyti ar net jau dabar bando tai po kilimu daryti jau dabar.

Akivaizdu, kad paskutines dienas skaičiuojančios demokratų administracijos sprendimas leisti Ukrainai smogti amerikietiškais ginklais į Rusijos teritoriją, kone iš karto po to sekęs naujas karinės paramos paketas – politinė reakcija, nutaikyta būtent į šią perspektyvą.

Ji, kaip teigia daugelis, iš tiesų greičiausiai esmingai nepakeis padėties ant žemės frontuose – juolab, kad tai trumpo, kelių šimtų kilometrų atstumą siekiančio nuotolio raketos, jų kiekis ribotas, jos pačios ribotos, panašu, tik Kursko sritimi. Tačiau šis žingsnis vis viena sutvirtins Ukrainos pajėgų pozicijas, bet dar svarbiau – peržengia svarbią „raudoną liniją“ ir atidaro Pandoros skrynią.

Pats V.Putinas, konstatuodamas, jog tokiam tokios ginkluotės naudojimui reikia tiesioginio fizinio Vakarų karinio personalo įsitraukimo, aiškino, jog tai jau reiškią atvirą Vakarų įžengimą į karą su Rusija. O kaipgi be svarbiausių – atominių – grasinimų? Šiomis dienomis eilinį kartą „atnaujinta“ Rusijos branduolinė doktrina numato, jog Rusija gali iš karto panaudoti atominį ginklą prieš nebranduolinę valstybę, jei ši Rusijos teritoriją raketomis atakuoja remiama branduolinės valstybės.

Kaip tik tokia reakcija ir rodo, kokia svarbi buvo ši riba.

Iškalbinga, jog ne mažiau isteriškai, nei Maskva ar, pavyzdžiui, Budapeštas, į šį nueinančios Vašingtono administracijos sprendimą reagavo ateinanti JAV administracija. Tai – dar vienas signalas, jog ji greičiausiai stabdys ne tik šį, bet ir visą karinę paramą apskritai.

Jos logika, kaip žinoma, paprasta – taip Kyjivas, esą, bus galutinai bus prispaustas sėsti prie „derybų“ stalo ir be jokių esminių išlygų sutikti su „sandoriu“ – de facto atiduoda Rusijai jos užgrobtą teritoriją bei atsisako narystės NATO siekio, mainais į tai, jog Rusija nustoja pulti likusią Ukrainos teritoriją ir palieka tą likutį gyvą.

Kas ir kaip apsaugo tą likutį, kieno ir kokios pajėgos užpildo „demilitarizuotą zoną“, sukuriamą vietoje fronto – jau, neva tik detalės. Aiškiau tik tai, kad JAV nepretenduotų tapti pagrindiniu tų pajėgų ir garantijų šaltiniu, net greičiausiai tame apskritai nedalyvautų.

O jei Ukraina su tuo nesutinka – ką gi, tai jos ir Europos reikalas, JAV nusiplauna rankas ir tik kartais iš tolo užmeta akį į pirmosios žūtį ir antrosios agoniją.

O kas jei su tuo nesutinka Rusija? Čia, be abejo, ir yra silpniausia viso „plano“, kuris ir taip yra visiškai šakėmis ant vandens rašytas, vieta.

Tuomet, esą, JAV apsisuka 180 laipsnių ir visa turima jėga – ekonomine ir net karine – užgula Rusiją taip, kad ji pradeda braškėti ar net suyra? Skamba neįtikėtinai, nerealiai ir juokingai – ne tik ir ne tiek dėl to, kad visiškai prieštarauja esminėms naujosios JAV valdžios nuostatoms Rusijos atžvilgiu, bet ir dėl to, kad tai neįgyvendinama nei per 24 valandas, nei per 24 dienas, nei per 24 mėnesius.

Apskritai, tokiai Rusijos apgulties politikai reikia visų Vakarų, ne tik JAV – kad ir kokia esminė tų Vakarų grandis ji bebūtų. O dabar JAV kaip tik juda ir, aišku, judės priešinga kryptimi – trauksis iš Vakarų apskritai. Tokioje perspektyvoje apskritai darosi sunku įsivaizduoti Vakarus, kaip geopolitinį subjektą – ką jau bekalbėti apie tai, kad jie pagaliau imtųsi nuoseklios ir vieningos Rusijos režimo spaudimo, sekinimo ir griovimo politikos.

Ką gi, šiame kontekste ir šia proga belieka priminti, kad esminiai dalykai lieka tie patys – kaip ir prieš tūkstantį dienų, taip ir prieš dešimt metų.

Pirma – šis karas jokiu būdu nesibaigs tol, kol Rusija bus tokia valstybė, toks režimas, kaip dabar. Tokios Rusijos egzistavimas absoliučiai nesuderinamas su net ir mažiausiu Ukrainos valstybės likučiu – kad ir kokį statusą tas likutis turėtų.

Po dešimties metų, o ypač – po paskutiniojo tūkstančio dienų dabartinė Rusija tiesiog neturi kitos išeities, kaip tik arba užgrobti, arba paversti gyvenimui netinkama dykra visą Ukrainos teritoriją. Link šio tikslo režimas judės tol, kol galės kvėpuoti – net, greičiausiai, ir be V.Putino.

Maskva net ir neslepia, kad dabar jos vis kartojamos „sąlygos“, didžiąja dalimi atitinkančios ir visus „konflikto įšaldymo“ planus, skelbiamus Vakaruose – tik tarpinė stotelė šio tikslo link. Vienas iš pagrindinių motyvų, kodėl Rusija galėtų stabtelėti – pačios Ukrainos visuomenės suskaldymas, demoralizavimas ir destabilizacija.

Kitas stabtelėjimo motyvas – jei po kilimu ir už Ukrainos nugaros, kur derybos su būsima JAV valdžia beveik neabejotinai vyksta jau dabar, sudaromas koks nors dar didesnis sandoris, įtraukiantis ir kitus geopolitinius frontus.

Tačiau pagrindinė priežastis, dėl kurios Rusija imtų ir sustotų – jei jos ekonominiai, kariniai ir žmogiškieji ištekliai artėja ar jau yra ant išsekimo ribos ir jai tiesiog būtina pertrauka tam, kad juos atstatytų.

Bet, žinoma, režimas, net atsidūręs ant tokios ribos, žūtbūt stengtųsi be tos pertraukos apsieiti, išsigelbėti su išorinių šaltinių pagalba – ką matome jau dabar.

Tad vienintelis faktorius, kuris iš tiesų sustabdytų bent jau Rusijos šliaužimą į priekį fronte – Ukrainos ir jos rėmėjų fizinė karinė jėga. Jei Rusijos pajėgos tiesiog fiziškai nebegalėtų judėti nei kilometro į priekį, net ir milžiniškų nuostolių pagalba nepramušdamos galva sienos, tai apskritai reikštų naują strateginį lūžį kare. Rusija netektų savo esminio argumento, kuriuo ir rodo sau bei pasauliui, jog tebeturi iniciatyvą kare, ir šantažuoja Vakarus bei Ukrainą.

Tačiau bent artimiausioje apžvelgiamoje ateityje Ukraina tokių pajėgumų neturės. Tad vėl grįžtame prie to paties esminio klausimo – kam Rusijai apskritai sustoti, jei ji ir toliau gali stumtis į priekį bei puoselėti viltis, kad, galų gale, net ir pralauš Ukrainos frontą.

Labai tikėtina, kad ji šiuo metu dar labiau intensyvina tiek puolimą fronte, tiek visos Ukrainos teritorijos naikinimą būtent tam, kad ne tik užgrobtų kuo daugiau teritorijos ir atsiimtų Kursko sritį dar iki kažkokių „derybų“ bei D.Trumpo inauguracijos pradžios, o tam, kad iki tol pasiektų tokį esminį lūžį, kuris tokias „derybas“ ir visus jo planus bei siūlymus apskritai paverstų beprasmiais.

Galbūt, net su jo tyliu sutikimu bei pritarimu.

Taigi, viskas atsiremia į tai, nuo ko viskas prasidėjo ir kas iš tiesų visada diktavo viso šio karo sąlygas ir eigą – pačią Ukrainą. Teisingiau, į kariaujančią jos visuomenės dalį, tą „Maidaną“, kuris, nepaisant visko, vis dar laiko frontą ir laikosi pats.

„Arba mes juos, arba jie mus“ – taip toji dalis visada apibrėžė esminę tikrovę, kurioje tiesiog neegzistuoja jokio trečiojo ar „tarpinio“ kelio iki galutinės atomazgos, o tos tikrovės ir esminės proceso krypties pakeisti jau seniai nebeįmanoma. Tiesą sakant, ta tikrovė tokia buvo nuo pat pradžių.

Taip, tikimybė, kad toji kryptis yra „jie – mus“, didėja vis sparčiau. Tačiau Maidanas jau daugybę kartų griovė visus išskaičiavimus bei planus, kaip ir visų „realistų“ bei „pragmatikų“ viltis, kad galų gale bus sunaikintas. Iki šių vilčių išsipildymo – dar labai toli, dar laukia daug ir žymiai nuožmesnių bei žiauresnių kovų, nei jau matėme iki šiol. Šios šalies agonija bus dar ilga ir žymiai labiau bei visiškai tiesiogiai palies ne tik aplinkines šalis, bet ir žemes anapus Atlanto.

Be to, lygiagrečiai Rusija, net ir vaidindama „derybas“, jei jos vis dėlto prasidės, stiprins ir tiesioginę agresiją, įgaunančią atviro terorizmo formas, prieš Vakarus bei NATO – pirmiausia, kaimynines šalis. Ši tendencija – vis akivaizdesnė. Tačiau vis dar neaišku tai, kaip į ją bus reaguojama, ar ji apskritai taps žadintuvu ir paskutiniu lašu į taurę Europos politinei valiai ir jėgai, ar priešingai – tik dar labiau tą Europą išgąsdins ir paralyžiuos.

Juk tokiu žadintuvu turėjo tapti jau Šiaurės Korėjos kovinių vergų įžengimas į Europos teritoriją, kuris tapo eiliniu liudijimu, kad karo plėtra ir eskalavimu suinteresuota ne tik pati Maskva, bet ir už jos nugaros stovintis visas diktatūrų aljansas.

Šio aljanso agresija tik stiprės ir plėsis, be abejo, ir už Europos ribų, tiesiogiai paliesdama ir JAV.

Tad visos kalbos apie „eskalacijos išvengimą“ tam, kad nebūtų „tiesioginio susidūrimo“ – vis labiau ir labiau karikatūriškos, kad ir iš kieno lūpų jos besklistų. Tiek viena, tiek antra jau seniai vyksta tiesiog prieš mūsų akis ir tik stiprėja. Ir visos pertraukos, „užšaldymai“ ar „paliaubos“ to negali nei sustabdyti, nei net atidėti.

Platinti, skelbti, kopijuoti Eltos informacijas ir fotoinformacijas be raštiško Eltos sutikimo draudžiama.

The post Nuo karo dievo mūsų neišgelbės ir pats Donaldas – net ir to išties norėdamas appeared first on Kauno savaitė.