Tačiau sekmadienio vakarą neretai apima keistas jausmas – dvi laisvos dienos praėjo, o jėgų nė kiek nepadaugėjo.

Kartais nutinka ir priešingai: savaitgalis praleidžiamas ant sofos, su telefonu rankoje ar žiūrint serialus, bet pirmadienio rytą kūnas vis tiek atrodo sunkus, galva – apsunkusi, o mintis apie darbą kelia nuovargį. Specialistai pabrėžia: problema dažnai slypi ne tame, kiek veiklų turėjome, o kaip ilsėjomės.

Geras poilsis neatsiranda savaime. Jį, kaip ir darbus, reikia bent šiek tiek suplanuoti.

Savaitgalis neturi tapti antru darbu

Viena dažniausių klaidų – visas laisvas dienas paversti atidėliotų darbų maratonu. Jei šeštadieniui ir sekmadieniui susirašome ilgą sąrašą buities užduočių, savaitgalis greitai ima priminti ne poilsį, o antrą pamainą.

Todėl verta vadovautis paprasta taisykle: suplanuoti ne dešimt darbų, o tris pagrindinius dalykus. Vieną malonią veiklą, vieną naudingą užduotį ir vieną tikrą poilsio laiką.

Pavyzdžiui, šeštadienį galima skirti pasivaikščiojimui, išvykai ar susitikimui su draugais, o sekmadienį – ramesniam atsistatymui ir trumpam namų susitvarkymui. Tokiu atveju savaitgalis nepranyksta chaose, bet ir netampa griežtu grafiku.

Miego režimo geriau neišversti aukštyn kojomis

Atrodo logiška: jei visą savaitę kėlėmės anksti, savaitgalį pagaliau galima nueiti miegoti paryčiais ir atsikelti prieš pietus. Tačiau organizmui toks režimo šuolis dažnai tampa ne poilsiu, o stresu.

Staigiai pasikeitus miego laikui, sutrinka vidinis biologinis laikrodis. Dėl to net ilgiau pamiegoję galime jaustis vangūs, suirzę, sunkiau susikaupti. Tai primena lengvą laiko juostų pasikeitimo efektą – tik be kelionės.

Savaitgalį galima leisti sau atsikelti šiek tiek vėliau, bet geriausia nenutolti nuo įprasto režimo keliomis valandomis. Ypač svarbus sekmadienio vakaras: verta anksčiau pritemdyti šviesas, atidėti telefoną, išvėdinti kambarį ir nepalikti pasiruošimo pirmadieniui paskutinei minutei.

Poilsiui reikia įspūdžių, bet nebūtinai brangių

Norint pailsėti, nebūtina išvažiuoti į kitą miestą ar planuoti prabangios pramogos. Kartais užtenka tiesiog pakeisti aplinką. Nueiti į kitą miesto rajoną, pasivaikščioti parke, aplankyti turgų, užsukti į dar nebandytą kavinę ar pasirinkti naują maršrutą.

Tokie maži „mikro nuotykiai“ padeda smegenims persijungti. Kasdienybės problemos trumpam pasitraukia į antrą planą, o dėmesį užima nauji vaizdai, garsai, kvapai ir patirtys.

Ypač naudinga savaitgalį turėti bent vieną veiklą, kuri nėra nei darbas, nei pareiga. Tai gali būti ilgas pusryčių rytas, pasivaikščiojimas be konkretaus tikslo, knyga, muziejus, sodas, žvejyba, pirtis ar vakaras su stalo žaidimais.

Svarbiausia – ne veiklos įspūdingumas, o jausmas, kad tai darote ne iš pareigos.

Judėjimas atgaivina geriau nei gulėjimas visą dieną

Po sunkios darbo savaitės norisi kuo mažiau judėti. Vis dėlto visiškas nejudrumas ne visada padeda atsigauti. Jei visą savaitę praleidome sėdėdami prie kompiuterio, kūnui reikia ne tik ramybės, bet ir lengvo fizinio aktyvumo.

Tai nereiškia, kad savaitgalį būtina eiti į sporto salę ar bėgti dešimt kilometrų. Pakanka to, kas malonu ir realu: ilgesnio pasivaikščiojimo, dviračio, lengvos mankštos, plaukimo, darbo sode ar net tvarkymosi įsijungus mėgstamą muziką.

Judėjimas padeda išjudinti kraujotaką, sumažinti įtampą, pagerinti nuotaiką ir miegą. Svarbiausia – išeiti iš visiško sustingimo režimo.

Ne visi žmonės padeda pailsėti

Kartais labiausiai išvargina ne darbai, o bendravimas. Savaitgalį dažnai atsiranda „reikia“: reikia užsukti, reikia paskambinti, reikia susitikti, nes nepatogu atsisakyti. Tačiau ne kiekvienas susitikimas iš tiesų atkuria jėgas.

Poilsio dienomis verta sąmoningai rinktis žmones, šalia kurių nereikia apsimetinėti. Tokius, su kuriais po pokalbio tampa lengviau, o ne sunkiau.

Jei per savaitę daug bendravote darbe, sekmadienį gali būti naudinga palikti daugiau tylos. Ne dėl nemandagumo, o dėl psichologinio atsistatymo.

Telefonas gali pavogti poilsį

Savaitgalis su telefonu rankoje dažnai atrodo kaip poilsis, bet smegenys tuo metu toliau dirba. Jos apdoroja naujienas, pranešimus, kitų žmonių gyvenimus, konfliktus, reklamas ir darbo žinutes.

Dėl to net gulint ant sofos galima jaustis taip, lyg galva nė minutei nebuvo išjungta.

Nebūtina dingti iš ryšio visam savaitgaliui. Pakanka kelių aiškių ribų: išjungti darbo pranešimus, bent porai valandų padėti telefoną į šalį, nebeskaityti naujienų prieš miegą. Ypač svarbu ekranus sumažinti sekmadienio vakarą, nes ryški šviesa ir nuolatinis informacijos srautas trukdo nusiraminti.

Sekmadienis – ne laukimo kambarys prieš pirmadienį

Daugeliui pažįstamas vadinamasis sekmadienio nerimas, kai antroje dienos pusėje mintys ima suktis apie pirmadienį. Kuo daugiau neaiškumo, tuo didesnė įtampa.

Padėti gali labai paprasti dalykai: susidėti drabužius, peržiūrėti pirmadienio planą, užsirašyti tris svarbiausias užduotis, šiek tiek apsitvarkyti darbo vietą ar krepšį. Tai neturi tapti dideliu pasiruošimo ritualu – tik mažu būdu sumažinti chaoso jausmą.

Sekmadienio vakarą taip pat verta vengti sunkaus maisto, alkoholio ir ilgo sėdėjimo prie ekrano. Organizmui lengviau grįžti į darbo ritmą, kai jis neapkraunamas paskutinę laisvą naktį.

Tobulo savaitgalio formulė

Geriausiai atkuria ne visiškas neveiklumas ir ne veiklų maratonas, o balansas. Vienas naujas įspūdis, viena lengva fizinė veikla, šiek tiek malonaus bendravimo, dalis tylos, normalus miegas ir kuo mažiau darbo minčių.

Šeštadienis gali būti skirtas įspūdžiams, judėjimui ir žmonėms. Sekmadienis – lėtesniam tempui, pasiruošimui savaitei ir ramesniam vakarui.

Toks savaitgalis nebūtinai atrodys įspūdingai socialiniuose tinkluose, bet būtent jis dažniausiai leidžia pirmadienį pasitikti ne visiškai išsunktiems, o bent šiek tiek atsigavusiems.

The post Kodėl savaitgalis ne visada padeda pailsėti appeared first on Kauno savaitė.

Diskusijos apie antsvorį neišvengiamai susiveda į moralizavimą ir neva būtinybę herojiškai save nugalėti. Tačiau šiuolaikinė medicina tokį požiūrį jau seniai atmeta.

Šiandien nutukimas oficialiai pripažintas sudėtinga lėtine liga, kuria sergant bet kokie bandymai apriboti kalorijas atsimuša į evoliucinius mechanizmus.

Kodėl organizmas griežtą dietą priima kaip tiesioginę grėsmę išlikimui? Kaip hormonų disbalansas valdo mūsų apetitą priešingai sveikam protui?

Esmė – ne dietos

Aišku, niekas kategoriškai netvirtina, kad dietos neveikia. Kalorijų ribojimas tikrai leidžia sumažinti kūno masę – tai patvirtina tūkstančiai tyrimų ir milijonų žmonių asmeninė patirtis.

Problema yra ne numesti svorio – problema išlaikyti pasiektą rezultatą.

Didelių sisteminių apžvalgų duomenimis, dauguma žmonių, sumažinusių kūno svorį dieta, per 3–5 metus susigrąžina didžiąją dalį prarastų kilogramų. Neretai – daugiau nei pusę. Tačiau taip nutinka ne dėl to, kad jie aptingo ar apsileido. Tai tiesiog reiškia, kad trumpalaikės ir griežtos mitybos intervencijos yra prastai pritaikytos ilgalaikiam vartojimui. Organizmas joms aktyviai priešinasi.

Svarbus ir kontekstas.

Svoris sugrįžta ne visiems ir ne vienodai. Dalies žmonių pasiektas rezultatas išlieka. Bet paprastai tai susiję ne su išskirtinėmis valios savybėmis, o su tuo, kad jiems pavyko suformuoti tvarų gyvenimo būdą ir gauti reikiamą pagalbą.

Kitiems svorio sugrįžimas yra dėsninga ir biologiškai nulemta rizika, ypač jei lieknėjimo programa buvo trumpa, pernelyg griežta ir be gydytojų priežiūros.

Kodėl organizmas svorio metimą vertina kaip grėsmę

Smegenys nežino, kad žmogus riboja maistą dėl sveikatos ar dailesnės figūros. Senosioms evoliucinėms išlikimo sistemoms staigus energijos tiekimo sumažėjimas reiškia viena: prasidėjo badas. Ne sąmoningas suaugusio žmogaus, turinčio pilną šaldytuvą, pasirinkimas, o reali grėsmė egzistencijai, reikalaujanti skubaus atsako.

Informaciją apie energetinių rezervų būklę smegenys nuolat gauna iš kelių organų: riebalinio audinio, žarnyno, kasos ir kepenų. Kai riebalų masė pradeda mažėti, persitvarko visas hormoninių signalų srautas. Ir kaip atsakas į tai įsijungia mechanizmai, susiformavę epochose, kai kitas valgis nebuvo garantuotas. O konkrečiai – sumažinti energijos sąnaudas ir priversti organizmą aktyviau ieškoti bei vartoti kaloringą maistą.

Specialistai tai vadina ginamu kūno svorio diapazonu (svoriu, kai kūnas jaučiasi geriausiai, todėl jį tokį ir stengiasi palaikyti). Ir pabrėžia: svarbu suprasti, kad čia kalbama ne apie vieną nekintamą skaičių, bet būtent diapazoną, kurį organizmas tam tikromis sąlygomis stengiasi palaikyti ir kurį galima koreguoti. Bet tik suprantant, kad kovoti su evoliucine biologija vien valios pastangomis yra ypač sudėtingas uždavinys.

Kodėl po dietos taip norisi valgyti

Dėl to kalti alkio ir sotumo hormonai.

Leptinas – riebalinio audinio gaminamas hormonas, signalizuojantis smegenims apie pakankamas energijos atsargas.

Kai riebalų masės sumažėja, nukrenta ir leptino lygis. Smegenys tai supranta kaip deficito signalą ir pereina į maisto paieškos režimą.

Grelinas – apetitą stimuliuojantis skrandyje gaminamas hormonas. Metant svorį, jo išsiskyrimas suintensyvėja ir taip sustiprina bado jausmą.

GLP-1 (gliukagono pavidalo peptidas-1) – tuo pat metu susilpnėja iš žarnyno ateinantys sotumo signalai, įskaitant paties organizmo gaminamą GLP-1. Todėl žmogus ne šiaip nusprendžia suvalgyti daugiau: jis fiziškai patiria pokyčius, kuriuos sunku ignoruoti:

• Anksčiau pradeda jausti alkį ir vėliau pastebi sotumą.

• Dažniau galvoja apie maistą, jautriau reaguoja į jo vaizdą ir kvapą.

• Sunkiai sustoja suvalgęs įprastą porciją, net ir sąmoningai norėdamas valgyti mažiau.

• Patiria įkyrias mintis apie kaloringus produktus.

Tai nėra charakterio silpnumas – tai pasikeitusi biochemija. Numetus svorio, ankstesnį maisto kiekį tenka kontroliuoti stipresnio apetito sąlygomis. Ir apie tai beveik niekada niekas nebūna įspėjamas iš anksto.

Ekonomijos režimas kaip spąstai

Sumažėjusiam kūnui reikia mažiau kalorijų gyvybinėms funkcijoms palaikyti. Tačiau bėda ta, kad neretai energijos sąnaudų sumažėjimas po dietos būna labiau išreikštas, nei galima paaiškinti vien tik kūno masės netekimu.

Šis reiškinys vadinamas adaptacine termogeneze – papildomu, neproporcingu energijos sąnaudų sumažėjimu organizmui reaguojant į maisto ribojimą.

Svarbiausia, kad sumažėja ne tik energijos kiekis, kurį organizmas išeikvoja būdamas ramybės būsenos – kvėpavimui, širdies darbui, kūno temperatūros palaikymui. Pats žmogus nesąmoningai tampa mažiau judrus: rečiau atsistoja, lėčiau vaikšto. Didėja nuovargis, ir tai papildomai riboja kasdienį aktyvumą.

Taip susidaro energetiniai spąstai – atsikračius antsvorio, apetitas yra didesnis, o energijos sąnaudos mažesnės. Todėl net ir nedidelis kasdienis 100–150 kalorijų perteklius pamažu sugrąžina prarastus kilogramus.

Taip nutinka ne dėl to, kad žmogus atsipalaidavo, bet todėl, kad biologinės apsaugos sistema būtent taip sprendžia užduotį, kurią jai sukūrė evoliucija.

Stresas, miegas ir emocinis apetitas

Mitybos elgseną iš esmės keičia ir lėtinis stresas. Patiriant įtampą, smegenys aktyviau ieško greito apdovanojimo, o saldus, riebus, didelio kaloringumo maistas jį suteikia beveik akimirksniu.

Smegenų centrai, atsakingi už ilgalaikį planavimą ir impulsų kontrolę, kurie turėtų mus apsaugoti nuo tokių sprendimų, esant tokioms sąlygoms nedirba efektyviai.

Mitybos elgseną iš esmės keičia ir lėtinis stresas.

Tokią situaciją dar labiau komplikuoja miego trūkumas. Jei reguliariai neišsimiegama – trūksta bent valandos ar dviejų, impulsų kontrolė sumažėja dar labiau. Kaip ir motyvacija fiziniam aktyvumui. O subjektyvus bado jausmas auga.

Tyrimai rodo, kad net viena savaitė miego, trunkančio šešias valandas vietoj aštuonių, pastebimai pakeičia hormonų profilį: didėja grelino ir krinta leptino lygis.

Svarbu skirti kelias skirtingas situacijas, kurios neretai suplakamos į viena:

Fizinis badas – energijos poreikio jausmas, susijęs su biochemija ir laiku, praėjusiu nuo paskutinio valgymo.

Emocinis persivalgymas – maistu naudojamasi kaip būdu sumažinti nerimą, nuobodulį ar įtampą.

Automatinis valgymas – valgymas prieš ekraną, kelyje ar draugijoje nejaučiant sąmoningo bado.

Kompulsiniai epizodai – situacijos, kai žmogus jaučia kontrolės praradimą dėl suvalgyto maisto kiekio, paskui – kaltės jausmą.

Tai iš esmės skirtingos būsenos su skirtingomis priežastimis ir skirtingomis pagalbos strategijomis. Tad perprasti situaciją ir paskirti teisingą gydymą gali tik gydytojas.

Svarbus, bet ne panacėja

Reguliarus fizinis aktyvumas padeda išsaugoti raumenų masę metant svorį, gerina širdies ir kraujagyslių sistemos darbą, didina audinių jautrumą insulinui (taip mažindamas II tipo cukrinio diabeto riziką), normalizuoja miegą ir palaiko psichologinę būseną. Joks kitas įrankis neduoda tokio visapusiško poveikio sveikatai apskritai.

Tačiau trys mėnesiai intensyvių treniruočių nėra tas pats, kas tvarus gyvenimo būdas.

Pasibaigus „maratonui“ ar iššūkiui, krūviai paprastai staiga sumažėja, kartu su jais išnyksta ir didžioji dalis pasiektų rezultatų.

Be to, dideli krūviai neretai tik dar labiau sustiprina apetitą.

Tad nors fizinis aktyvumas esant nutukimui yra būtinas, jo dažniausiai nepakanka kaip vienintelio gydymo metodo.

Judėjimas yra neatsiejama kompleksinės programos dalis, o ne jos pakaitalas.

Užkeiktas „numečiau – priaugau“ ratas

Ekstremalios dietos veiksmingos trumpuoju laikotarpiu, todėl minus 7 kg per mėnesį atrodo kaip didelė sėkmė. Tačiau mitybos plano, susijusio su nuolatiniu badavimu, griežtu draudimu ir visišku tam tikrų produktų grupių atsisakymu, neįmanoma laikytis ilgai.

Po griežtos kontrolės periodo neretai seka persivalgymo epizodas.

Tai irgi nėra atotrūkis moraline prasme ar valios trūkumas – tai fiziologiškai nuspėjamas atsakas į ilgalaikį ribojimą.

Tačiau pats žmogus tai priima kaip asmeninį pralaimėjimą, tad vėl sugalvoja draudimus, paleisdamas naują ciklą.

Taip ir atsiranda tai, ką vadiname svorio sūpynėmis: svoris krenta ir auga, krenta ir auga… Kaskart su didėjančia psichologine našta, prastėjančiais metaboliniais rodikliais ir smunkančia saviverte.

Griežta dieta yra greito svorio mažinimo įrankis. Sveikatos išlaikymo strategija – visai kita užduotis, reikalaujanti kitokio požiūrio.

Neatsitiktinai pastaraisiais metais medicinoje įvyko svarbus lūžis. Nutukimą liautasi vertinti kaip tingumo ar drausmės trūkumo pasekmė – jis pradėtas vadinti lėtine liga.

Ši liga kyla dėl vienalaikio kelių veiksnių poveikio: nervų ir endokrininės sistemų darbo, genetinio polinkio, maisto aplinkos ypatumų, miego režimo, lėtinio streso, vartojamų vaistų ir gretutinių ligų.

Būtent todėl universalaus patarimo, kaip numesti svorio, vienodai tinkančio visiems, neegzistuoja.

The post Svorio spąstai: kodėl kilogramai grįžta appeared first on Kauno savaitė.

Nors iš šalies tai atrodo kaip keistas odos spalvos „žaidimas“, iš tiesų po oda vyksta gana aiškus biologinis procesas.

Organizmas pamažu suskaido po smūgio iš kraujagyslių išsiliejusį kraują ir pašalina jo likučius.

Kaip atsiranda mėlynė?

Mėlynė susidaro tada, kai smūgio ar suspaudimo metu pažeidžiamos smulkios kraujagyslės – kapiliarai.

Kraujas iš jų išteka, tačiau neišsilieja į išorę, o lieka audiniuose po oda.

Todėl pažeista vieta gali patinti, skaudėti, tapti jautri prisilietimui, o ant odos atsiranda spalvota dėmė.

Jos atspalvis priklauso nuo to, kiek kraujo išsiliejo, kaip giliai jis susikaupė, kokia žmogaus oda ir kuri kūno vieta sumušta.

Kodėl mėlynė iš pradžių būna raudona ar violetinė?

Pirmosiomis valandomis mėlynė dažnai būna rausva, raudona arba purpurinė. Taip yra todėl, kad po oda dar yra šviežio kraujo.

Kraujui spalvą suteikia hemoglobinas – raudonuosiuose kraujo kūneliuose esantis baltymas, pernešantis deguonį.

Tačiau po oda kraujas neatrodo ryškiai raudonas kaip žaizdoje.

Jo spalvą keičia odos sluoksniai, kraujosruvos gylis, apšvietimas ir tai, kiek deguonies likę hemoglobine.

Vėliau mėlynė dažnai tampa melsva, violetinė ar net beveik juoda.

Tai nereiškia, kad kraujas iš tikrųjų „pamėlynuoja“.

Tamsesnį atspalvį lemia hemoglobino pokyčiai ir tai, kaip šviesa atsispindi nuo po oda esančių kraujo sankaupų.

Kodėl mėlynė pažaliuoja?

Žalsvas mėlynės atspalvis atsiranda tada, kai organizmas pradeda skaidyti hemoglobiną.

Vienas svarbiausių šio proceso produktų yra biliverdinas – žalias pigmentas.

Kitaip tariant, žalia spalva rodo, kad mėlynė jau gyja: kraujas po oda nebėra „šviežias“, o organizmas aktyviai ardo jo sudedamąsias dalis.

Kodėl sena mėlynė pagelsta?

Vėliau biliverdinas virsta bilirubinu. Tai gelsvai oranžinis pigmentas, todėl senesnės mėlynės dažnai įgauna geltoną, gelsvai rudą ar rusvą atspalvį.

Bilirubinas žinomas ir iš kitų organizmo procesų – pavyzdžiui, jis susijęs su tulžies spalva ir gelta. Tačiau mėlynės atveju jis kaupiasi tik lokaliai audiniuose ir pats savaime nereiškia kepenų problemų.

Galiausiai pigmentų likučius, geležį ir suirusių kraujo ląstelių „atliekas“ pašalina imuninės sistemos ląstelės.

Kai šis valymo darbas baigiasi, mėlynė pamažu išblunka.

Mėlynės spalvų kelias

Supaprastintai mėlynės gyjimą galima apibūdinti taip:

• po smūgio plyšta kapiliarai ir kraujas patenka į audinius;
• hemoglobinas suteikia rausvus, melsvus, violetinius ar tamsius atspalvius;
• hemoglobinui yrant atsiranda žalias biliverdinas;
• biliverdinas virsta gelsvu bilirubinu;
• pigmentų likučiai pamažu pašalinami, o mėlynė išnyksta.

Todėl mėlynė yra tarsi mažas cheminis procesas po oda – spalvos keičiasi ne atsitiktinai, o pagal tai, kokioje stadijoje yra kraujo skilimas.

Kiek laiko gyja mėlynė?

Dažniausiai paprasta mėlynė išnyksta maždaug per dvi savaites, tačiau tai labai individualu. Viena gali išblukti per savaitę, kita laikytis ilgiau.

Gijimo greitis priklauso nuo smūgio stiprumo, kraujosruvos dydžio, žmogaus amžiaus, vartojamų vaistų, odos savybių ir sužeistos kūno vietos.

Pirmąją parą po sumušimo gali padėti šaltis. Ledą arba šaldomą kompresą reikėtų suvynioti į rankšluostį ir laikyti trumpais intervalais.

Tai gali sumažinti patinimą, skausmą ir kraujo išsiliejimą į audinius.

Kada mėlynės gali būti blogas ženklas?

Įprasta mėlynė po aiškaus sumušimo dažniausiai nėra pavojinga. Tačiau kai kuriais atvejais reikėtų pasitarti su gydytoju.

Sunerimti verta, jei mėlynės atsiranda be aiškios priežasties, jų staiga padaugėja, jos labai didelės, skausmingos arba atsiranda kartu su kraujavimu iš nosies, dantenų, krauju šlapime ar išmatose.

Medikų pagalbos taip pat reikėtų, jei sumušta vieta labai tinsta, darosi karšta, parausta, atsiranda pūlių, karščiavimas, raudonos juostos odoje arba mėlynė didėja, užuot mažėjusi.

Svarbu pasitikrinti ir tada, jei mėlynės pradėjo atsirasti pradėjus vartoti naujus vaistus, ypač kraują skystinančius preparatus ar kitus kraujo krešėjimui galinčius turėti įtakos vaistus.

Svarbiausia

Mėlynė nėra vien tik „mėlyna dėmė“. Tai po oda vykstantis gijimo procesas, kurio spalvas lemia kraujo ir hemoglobino skilimas.

Melsvi ir violetiniai atspalviai susiję su po oda susikaupusiu krauju bei hemoglobinu, žalsvą spalvą suteikia biliverdinas, o gelsvą – bilirubinas.

Kai organizmas pašalina šiuos likučius, mėlynė išnyksta.

Jeigu mėlynės atsiranda retkarčiais po aiškaus sumušimo, dažniausiai dėl jų nerimauti nereikia. Tačiau dažnos, nepaaiškinamos ar labai skausmingos kraujosruvos gali būti signalas, kad verta kreiptis į gydytoją.

The post Kodėl mėlynė iš pradžių būna mėlyna, paskui žalia ir geltona? appeared first on Kauno savaitė.

Dietologai išskiria apie tuziną populiarių produktų bei patiekalų, kurie, kai jų įsigeidžiame, gali įspėti apie svarbius pokyčius mūsų organizme.

Štai paprastas pavyzdys. Yra žmonių, mėgstančių kramsnoti ledo gabalėlius – jiems tai taip pat smagu, kaip kitiems triaukšti karameles. Bet jeigu šis poreikis tampa beveik nevaldomas, tai gali būti mažakraujystės požymis.

Poreikis valgyti ledą yra vienas iš nemaistinių potraukių, kuriems priskiriamas ir noras valgyti žemę ar graužti muilą, ir jis siejamas su geležies deficitu organizme. Mokslininkai spėja, jog kremtant ledą laikinai paskatinamas gausesnis kraujo pritekėjimas į smegenis – geležies trūkumas šį procesą sulėtina.

Ir tokių keistų sąsajų tarp maisto ir mūsų savijautos esama daugiau.

Jeigu norisi šokolado

Gali būti, jog jaučiatės prislėgti, apimti depresijos ir nesąmoningai bandote „gydytis“ šiuo gardėsiu.

Kaip parodė Amerikos chemijos draugijos atliktas tyrimas, apie 30 g juodojo šokolado padidina serotonino ir dopamino – medžiagų, siejamų su malonumo jausmu, – lygį smegenyse. Be to, šokolade yra magnio ir teopromido, jie abu mažina streso hormonų lygį ir padeda raumenims atsipalaiduoti.

Beje, apie magnį. Kai kurių šaltinių teigimu, net 80 procentų planetos gyventojų galima būtų diagnozuoti jo deficitą. To priežastis dažnai yra nuolatiniai stresai, ir štai kur bėda: magnio trūkumas verčia mus dar jautriau reaguoti į stresą taip tik pablogindamas situaciją.

Kad papildytumėte magnio atsargas organizme, valgykite daugiau žalialapių daržovių, riešutų, sėklų, žuvies, pupelių, visų grūdo dalių produktų, avokadų, jogurto, bananų, džiovintų vaisių ir, žinoma, juodojo šokolado (su mažiausiai 70 procentų kakavos!).

Jeigu norisi saldumynų

Dieną ir naktį akyse stovi saldainiai, šokoladukai, cukruoti vaisiai ir kitokie gardumynai? Gali būti, kad jums tereikia normaliai išsimiegoti.

Garsiosiose JAV Majo klinikose buvo atliktas tyrimas, per kurį paaiškėjo: žmonės, kuriems trūksta tik kiek daugiau negu vienos valandos miego, kitą dieną papildomai suvalgo vidutiniškai 550 kalorijų – ir ne virtos vištienos krūtinėlės su brokoliais.

Kovai su neišvengiamai užplūstančiais silpnumo ir mieguistumo priepuoliais mes naudojame ne ką kitą, o cukrų.

Deja, tai trumpalaikis problemos sprendimas, o perdozavus cukraus ilgainiui užplūsta dar didesnis nuovargis nei anksčiau.

Ir dar: saldumynų poreikis gali įspėti, kad organizmui trūksta chromo – šis mineralas padeda subalansuoti cukraus kiekį kraujyje. Chromo atsargas papildysite valgydami daugiau morkų, saldžiųjų bulvių, visų grūdo dalių produktų ir kiaušinių.

Jeigu norisi sūrio

Sūris yra itin dažna vadinamojo paguodos maisto – tokio, kurį valgome, kai būname pervargę, nusiminę, jaučiamės emociškai nesaugūs ar liūdni, – sudedamoji dalis. Ir neatsitiktinai. Mat sūryje yra triptofano, o ši amino rūgštis gerina nuotaiką bei padeda atsipalaiduoti.

Jeigu jaučiate, kad galėtumėte paskutinius marškinius atiduoti už sūrainį ar picą su kalnu išsilydžiusio sūrio, didelė tikimybė, jog jums tiesiog reikia trupučio meilės, švelnumo ir supratimo.

Tačiau nors nuosaiki porcija patiekalo su sūriu tikrai yra veiksminga savijautą gerinanti priemonė nuo streso, jeigu sūrio norisi beprotiškai ir nuolat, tai jau gali būti kognityvinio sutrikimo – dėmesingumo, atminties problemų – požymis.

Per vieną mokslinį tyrimą metu nustatyta, kad žmonės, kuriems diagnozuotas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, yra dukart dažniau kamuojami tokios sūrio manijos nei kiti. Minėto sutrikimo simptomai, beje, yra labai subtilūs – dažnai juos sunku pastebėti.

Jeigu norisi limonado

Kiek žmonių prisiekinėja negalintys gyventi be saldžių gazuotų gaiviųjų gėrimų? Tokiems dažnai sakome, jog jie yra „priklausomi nuo burbuliukų“, arba cukraus narkomanai, o iš tikrųjų įvairiausių kolų mėgėjams reikalinga kofeino dozė.

Nurodoma, kad viena stiklinė kolos suteikia apie 30 mg kofeino – pakankamai, kad pažadintų iš apatijos ir snūdo, bet ne tiek, kad taptume dirglūs ar nervingi, kaip padauginę stiprios kavos.

Kiek rečiau pasitaikanti prisirišimo prie limonadų priežastis – kalcio deficitas. Medikų aiškinimu, fosforo rūgštis gazuotuose gėrimuose gali „ištraukti“ kalcį ir magnį iš mūsų kaulų. Taip susidaro uždaras ratas, kai organizmas trokšta to, kas jam suteikia taip trūkstamo kalcio, ir jam nesvarbu, jog tą kalcį jis atiduoda pats.

Jeigu norisi bulvių traškučių

Bulvių traškučiai, kaip ir jų giminaitės skrudintos bulvytės, yra du dažniausiai pasitaikantys „kapriziniai“ gardėsiai, kurių užsinorima mirk ar gyvenk. Bet jeigu šį riebų maistą kemšate maišeliais, gali būti, jog jums trūksta sveikųjų riebalų.

Ypač dietologai pabrėžia omega 3 riebalų rūgščių svarbą. Žmogaus organizmas jų negamina, tad vienintelis būdas gauti būtiną paros normą yra su maistu – tokiu kaip riebi žuvis (pavyzdžiui, lašiša).

Aistrą bulvių traškučiams taip pat apmalšinsite valgydami daugiau avokadų, riešutų, kitų panašių produktų, vartodami alyvuogių aliejų.

Jeigu norisi vandens

Kamuoja baisus troškulys? Didelė tikimybė, kad tai dehidratacija – jūsų organizmui paprasčiausiai trūksta skysčių.

Jeigu troškulys nuolatinis ir nenumaldomas, tai jau gali būti rimtesnių sveikatos problemų, tokių kaip diabetas, simptomas.

Kai kitą sykį trūks plyš užsinorėsite „kažko tokio“ saldaus ar sūraus, pirmiau pabandykite išgerti didelę stiklinę vandens.

Padidėjęs troškulys ir dažnas šlapinimasis yra vienas ankstyviausių signalų, kad insulino lygis organizme ne toks, koks turėtų būti.

Cukrus kaupiasi kraujyje ir verčia inkstus dirbti viršvalandžius.

Kai pastarieji nebesusidoroja, nebelieka nieko kito, kaip tik pašalinti atliekamą cukrų su šlapimu.

Dėl to dažnai šlapinamasi ir dėl to nuolat norisi gerti – organizmas juk reikalauja atkurti skysčių pusiausvyrą.

Jeigu norisi sūrių sausainukų

Noras sūraus gali reikšti mineralų trūkumą. Leidinyje „Physiology and Behavior“ buvo aprašytas tyrimas, kurio metu paaiškėjo, jog moterims, nuolat geidžiančioms ko nors sūraus, labiausiai trūksta kalcio, magnio ir cinko.

Nepasotinamas druskos troškimas taip pat gali būti Adisono ligos arba Barterio sindromo simptomas – ypač jeigu ne tik norisi sūraus maisto, bet ir kamuoja išsekimas, netenkama svorio, ant odos atsiranda dėmių.

Jeigu norisi spragintų kukurūzų

Jūsų organizmui verkiant reikia ir natrio, ir gliukozės, kad jis galėtų normaliai funkcionuoti. Abiejų greitai netenkama, jeigu, pavyzdžiui, sportuojama (ypač jei gausiai prakaituojama).

Tad jeigu norisi ko nors saldaus ir sūraus vienu metu, tikėtina, tai jūsų kūnas įspėja: man reikia atsigauti nuo fizinių krūvių ir atnaujinti maistingųjų medžiagų atsargas.

Dėl tos pačios priežasties atletams po treniruočių skirtuose gėrimuose yra tiek vieno, tiek kito – ir cukraus, ir druskos.

Jeigu norisi ko nors aštraus

Aštrus maistas – vienas greičiausių būdų mūsų kūnui susidoroti su išoriniu karščiu. Yra net tokia teorija, kad pietų kraštuose gyvenančios tautos garsėja savo pikantiškais patiekalais būtent dėl to, jog karšto klimato sąlygomis. Sakysite, nelogiška? Bet yra kaip tik atvirkščiai.

Aštrūs priedai ir prieskoniai laikinai paspartina medžiagų apykaitą organizme, taigi tas greičiau išprakaituoja ir atvėsta.

Bet jeigu jums nekaršta, gali būti, jog aštraus maisto norisi dėl adrenalino pliūpsnio, kurį šis sukelia. Kai kurie žmonės tampa tokiais adrenalino fanatikais, jog jų aistra aštriam maistui, mokslininkų vertinimu, beveik prilygsta priklausomybei.

Jeigu norisi bandelės

Kai galvoje tesisuka vienintelė mintis – apie angliavandenius: bandeles, kitus kepinius, makaronus, – tai jau ženklas, kad jums labai trūksta aminorūgšties triptofano. To paties, dėl kurio norime valgyti ir sūrį.

Žmogaus organizmas naudoja triptofaną serotoninui sintetinti, serotoninas užtikrina gerovės ir laimės jausmą, tad nenuostabu, jog dėl ko nors susikrimtę dažnai siekiame bandelės.

Dietologai tokiu atveju pataria verčiau užkrimsti visų grūdo dalių duonos, pavartoti žuvų taukų ar tiesiog eiti pasportuoti, nors retkarčiais paskanauti bandelės irgi nėra blogai.

Jeigu norisi mėsos

Tai gali būti ženklas, jog organizmui reikia daugiau geležies ir cinko. Jie gyvybiškai svarbūs imuninei sistemai palaikyti, be to, padeda išnešioti deguonį po visą kūną. Be geležies ir cinko jaustumėmės silpni, mus nuolat kamuotų infekcijos, odos ligos ir nuovargis.

Produktai, iš kurių galėtumėte pasisemti daugiau geležies ir cinko, – moliūgų sėklos, tamsialapiai žalumynai ir jautiena.

Jei norisi… kažko

Nevaldomas bet kokio maisto – tačiau paprastai skanėstų – troškimas laikomas alkiu, nors iš tikrųjų dažnokai yra troškulys.

Kartais, kai mūsų organizmas netekęs skysčių, mes susipainiojame ir imame klaidingai suprasti jo signalus. Tokia būklė anaiptol nėra niekinė. Turėkite omenyje, kad troškulys – tai paskutinis pagalbos šauksmas, kurį pasiunčia skysčių stokojantis organizmas. Tad kai kitą sykį trūks plyš užsinorėsite „kažko tokio“ saldaus ar sūraus, pirmiau pabandykite išgerti didelę stiklinę vandens.

The post Kai širdis prašo „kažko tokio“ appeared first on Kauno savaitė.

Tereikia apsiauti patogius batus ir išeiti pasivaikščioti.

Vis dėlto reguliarus ėjimas gali būti kur kas veiksmingesnis, nei daugelis mano – ypač tada, kai einama ne lėtai slampinėjant, o pakankamai sparčiu tempu.

Greitas ėjimas padeda didinti energijos sąnaudas, stiprina širdį, gerina ištvermę, mažina stresą ir gali padėti lengviau kontroliuoti kūno svorį.

Tačiau vien pasivaikščiojimų dažniausiai nepakanka, jei po jų suvartojama daugiau kalorijų nei sudeginama.

Kitaip tariant, dažna klaida – nueiti kelis kilometrus, o paskui „atsilyginti“ sau bandele, saldumynu ar gausiu užkandžiu.

Kiek kalorijų sudegina ėjimas?

Tikslus skaičius priklauso nuo kūno svorio, tempo, dangos, įkalnių ir net oro sąlygų.

Harvardo sveikatos leidyklos skaičiavimuose nurodoma, kad 30 minučių ėjimo 4 mylių per valandą, tai yra maždaug 6,4 km/val., tempu 70–84 kg sveriančiam žmogui gali sudeginti apie 175–189 kcal. Tai reikštų maždaug 350–380 kcal per valandą.

Lėtesnis ėjimas sudegins mažiau, greitesnis arba ėjimas į kalną – daugiau.

Tačiau svarbu nepamiršti: kalorijų deficitas yra tik viena svorio mažėjimo dalis.

Kūno svoriui įtakos turi miegas, stresas, hormonai, mitybos įpročiai, raumenų masė ir bendras dienos aktyvumas.

Todėl vienam žmogui rezultatai gali pasimatyti po kelių savaičių, kitam – gerokai vėliau.

Kodėl ėjimas naudingas net be sporto salės?

Reguliarus vaikščiojimas veikia ne tik per sudegintas kalorijas. Jis padeda stiprinti kojų raumenis, gerina širdies ir kraujagyslių sistemos darbą, gali mažinti liemens apimtį ir kūno riebalų procentą. Be to, ėjimas yra viena prieinamiausių fizinio aktyvumo formų – nereikia abonemento, specialios įrangos ar didelio pasirengimo.

Pasaulio sveikatos organizacija ir Lietuvos fizinio aktyvumo rekomendacijos suaugusiesiems nurodo per savaitę sukaupti bent 150–300 minučių vidutinio intensyvumo aerobinės veiklos arba 75–150 minučių didelio intensyvumo veiklos.

Praktiškai tai gali reikšti 30 minučių spartesnio ėjimo penkias dienas per savaitę.

Vidutinio intensyvumo ėjimą galima atpažinti paprastai: kvėpuojate giliau nei įprastai, pulsas padažnėja, bet vis dar galite kalbėtis.

Jei eidami galite dainuoti – greičiausiai tempas per lėtas.

Jei nebegalite ištarti sakinio – krūvis jau gana didelis.

Ar būtina surinkti 10 tūkst. žingsnių?

Nebūtinai. 10 tūkst. žingsnių tikslas daugeliui tapo savotišku standartu, bet tyrimai rodo, kad sveikatai nauda atsiranda ir pasiekus mažesnį žingsnių skaičių.

JAMA Network Open paskelbtame tyrime nustatyta, kad žmonės, nueinantys bent 7 tūkst. žingsnių per dieną, turėjo mažesnę mirtingumo riziką nei tie, kurie nueidavo mažiau nei 7 tūkst. žingsnių.

Naujesnė „The Lancet Public Health“ apžvalga taip pat rodo, kad apie 7 tūkst. žingsnių per dieną daugeliui gali būti realistiškas ir sveikatai naudingas tikslas.

Tai nereiškia, kad 10 tūkst. žingsnių yra blogai.

Tiesiog nebūtina nusivilti, jei kasdien tiek nepavyksta nueiti.

Pradžiai pakanka didinti aktyvumą palaipsniui: išlipti viena stotele anksčiau, dažniau rinktis laiptus, pasivaikščioti per pietų pertrauką ar po vakarienės.

Kaip vaikščioti, kad tai padėtų lieknėti?

Jei žmogus iki šiol judėjo mažai, geriausia pradėti nuo 10–15 minučių ramiu tempu kelis kartus per savaitę.

Vėliau laiką galima ilginti iki 30 minučių per dieną, o kai organizmas pripranta – didinti tempą arba rinktis sudėtingesnį maršrutą.

Norint didesnio efekto, verta įtraukti įkalnes, laiptus, miško takus ar trumpus pagreitėjimus. Pavyzdžiui, kelias minutes eiti įprastu tempu, tada minutę – sparčiau, ir vėl grįžti prie įprasto ėjimo. Toks kaitaliojimas padidina krūvį, bet dažnam yra lengviau pakeliamas nei bėgimas.

Kai kurie renkasi ėjimą su svorine liemene ar sunkesne kuprine, tačiau tai tinka ne visiems.

Turint nugaros, kaklo, sąnarių, širdies ir kraujagyslių problemų, prieš didinant krūvį verta pasitarti su gydytoju ar kineziterapeutu.

Ką verta prisiminti Lietuvos sąlygomis?

Lietuvoje didelę metų dalį vaikščioti tenka prastesniu oru, tamsoje, per lietų ar slidžiais takais. Todėl patogi avalynė, neslystantis padas, atšvaitai ir šviesą atspindintys drabužiai nėra smulkmena. Tamsiuoju paros metu, ypač užmiestyje ar vietose be šaligatvių, tai tiesiogiai susiję su saugumu.

Vasarą svarbu turėti vandens, saugotis perkaitimo ir nepersistengti per karščius.

Geriau eiti ryte arba vakare, kai vėsiau.

Žiemą ar rudenį naudinga rinktis gerai apšviestus maršrutus, parkų takus, stadionus ar prekybos centrų prieigas, jei lauke labai slidu.

Kas dažniausiai trukdo rezultatui?

Pirmoji klaida – per dideli lūkesčiai. Jei žmogus tik pradeda vaikščioti, neverta tikėtis, kad svoris kris po kilogramą per savaitę. Ėjimas veikia per reguliarumą.

Antroji klaida – kompensavimas maistu. Po aktyvesnio pasivaikščiojimo apetitas gali padidėti, bet jei sudegintos kalorijos iš karto „grąžinamos“ saldumynais, saldžiais gėrimais ar gausiais užkandžiais, svoris gali nejudėti.

Trečioji klaida – vienodas tempas ir tas pats maršrutas. Organizmas pripranta, o žmogui pasidaro nuobodu. Todėl verta keisti kryptis, įtraukti įkalnes, laiptus, miško takus ar tiesiog pasivaikščiojimą su draugu.

Kiek vaikščioti skirtingo pasirengimo žmonėms?

Pradedantiesiems pakanka 10–15 minučių ramiu tempu. Tikslas – palaipsniui pasiekti bent 150 minučių vidutinio intensyvumo ėjimo per savaitę.

Jau įpratusiems galima siekti 30–45 minučių spartesnio ėjimo 5 kartus per savaitę.

Naudinga stebėti ne tik žingsnius, bet ir savijautą: ar ėjimas lengvas, ar kvėpavimas padažnėjęs, ar po jo jaučiamasi geriau.

Pažengusieji gali įtraukti intervalus, įkalnes, šiaurietiškąjį ėjimą, žygius ilgesniais maršrutais ar trumpas bėgimo atkarpas.

Tačiau net ir tada svarbu nepamiršti poilsio, avalynės ir traumų prevencijos.

Išvada

Ėjimas nėra stebuklingas lieknėjimo būdas, bet tai vienas paprasčiausių ir tvariausių būdų padidinti fizinį aktyvumą.

Jis padeda deginti kalorijas, gerina širdies darbą, mažina sėdėjimo žalą, gali pagerinti miegą ir nuotaiką.

Didžiausią naudą duoda ne vienas ilgas pasivaikščiojimas, o įprotis judėti kasdien.

Norint mažinti svorį, vaikščiojimą verta derinti su saikinga mityba, pakankamu miegu ir realistiškais tikslais.

Pradėti galima paprastai: 20–30 minučių spartesnio ėjimo kelis kartus per savaitę.

O tada – žingsnis po žingsnio didinti krūvį.

The post Ėjimas padeda lieknėti, bet daug kas daro vieną klaidą appeared first on Kauno savaitė.

Milijonai žmonių visame pasaulyje jaučia lėtinius skausmus. „Ko norėti – senatvė“, – dažniausiai atsidūstame ir mes. Ir kartais net būname teisūs! Kai kurie skausmai tikrai yra senėjimo proceso pasekmė. Išskyrus tuos atvejus, kai visiškai niekuo neypatingas skausmas tampa rimtos ligos signalu.

Todėl bendrosios praktikos gydytojai, fizioterapeutai, kiti sveikatos apsaugos ekspertai sudarė sąrašą elementariausių skausmų, į kuriuos prašo nemoti ranka, o iškart užsirašyti vizitui pas savo gydytoją.

Apatinės nugaros dalies skausmas

Neurologai sako, kad apie 80 proc. suaugusiųjų per savo gyvenimą patiria vienokios ar kitokios formos nugaros skausmą apatinėje jos dalyje. Gera žinia ta, jog daugeliui tai tiek ir tebūna – maudimas ties juosmeniu. Blogoji – kartais toks maudimas reiškia baisią diagnozę.

Gydytoju įspėjimu, staigus ir stiprus apatinės nugaros dalies skausmas, kurį papildo sunkumai šlapinantis arba tuštinantis, gali būti arklio uodegos sindromo ženklas.

Nors ši stuburo liga reta – pasitaiko 1 iš 33 000, bet labai pavojinga.

Širdies problemos ne visada pasireiškia krūtinės skausmais.

Sindromą gali sukelti juosmeninės stuburo dalies tarpslankstelinio disko išvarža arba auglys. Kai jie užspaudžia juosmeninio rezginio nervus, atsiranda skausmas, silpnumas kojose, sutrinka šlapinimosi ir tuštinimosi funkcija, aptirpsta sėdmenys ir audiniai aplink išangę.

Negydoma liga gali lemti netgi apatinės kūno dalies paralyžių.

Viršutinės nugaros dalies skausmas

Labai stiprus skausmas šioje kūno dalyje gali kilti atsisluoksniavus aortai – kai įplyšta stambiausios žmogaus organizmo arterijos vidinis sluoksnis. Tokie atvejai labai nedažni, tačiau negydomi beveik visada baigiasi mirtimi.

Aortos plyšimus ekspertai vadina chameleoninėmis būklėmis, nes jos mėgsta imituoti kitus negalavimus, ir nustatyti diagnozę iškart ir greitai retai pavyksta.

Taigi nors skausmas viršutinėje nugaros dalyje jokiu būdu nereiškia aortos atsisluoksniavimo, visada geriau apsidrausti ir pasitikrinti. Ankstyva diagnozė ir laiku suteikta pagalba gali išgelbėti gyvybę.

Kojų maudimas ir silpnumas

Jeigu kojas maudžia ilgiau pabėgiojus ar intensyviau pasimankštinus, nieko baisaus. Jeigu raumenų silpnumas ir skausmas nuolatiniai jūsų palydovai vaikštant, tai gali būti stuburo naviko požymis.

Augdamas jis ima spausti stuburo kanalą, nervų šakneles, kraujagysles ir kaulus. Todėl, be kojų maudimo ir tirpimo, dar pasireiškia nugaros skausmai, kurie sustiprėja atsigulus. Tampa sunku stovėti, kontroliuoti šlapinimosi ir šalinimo funkcijas, sumažėja jautrumas karščiui ir šalčiui.

Blauzdų skausmai

Jeigu nei iš šio, nei iš to ėmė kamuoti keistas blauzdos skausmas, jį gali kelti ir tokia rimta liga, kaip giliųjų venų trombozė.

Trombai tokiu atveju dažniausiai susidaro ilgiau pasėdėjus ar šiaip nejudant, pavyzdžiui, po tolimos kelionės lėktuvu ar automobiliu.

Kiti giliųjų venų trombozės simptomai – paraudusios karštos odos dėmė ant kojos.

Akių skausmai

Šiame skaitmeniniame amžiuje jie, deja, tapo kasdienybe. Kompiuterinis regos sutrikimo sindromas, kaip jį vadina gydytojai oftalmologai, būdingas kone 90 proc. visų kompiuterių vartotojų. Nuo stebeilijimosi į monitorių jiems diegia akis, pasireiškia jautrumas šviesai, išnyksta regos aštrumas.

Laimė, šis sindromas sąlyginai nepavojingas – dažnas jo atsikrato sureguliavęs savo kompiuterio ekraną.

Bet akis gali skaudėti dėl visai kitų priežasčių, ir daug rimtesnių. Pavyzdžiui, optinės neuropatijos, kurią sukelia optinį nervą supančių audinių uždegimas. Tada gresia netekti regos. Tačiau jeigu į gydytoją kreipiamasi nedelsiant, liga sėkmingai gydoma steroidais ir daugiausia per 12 mėnesių atgaunama visiškai normali rega.

Kairiojo apatinio žandikaulio skausmas

Širdies problemos ne visada pasireiškia krūtinės skausmais. Kartais skauda kitur, pavyzdžiui, žandikaulį.

Toks skausmas, ypač kairėje pusėje, dažniau būdingas moterims.

Tad nors maudžiantis žandikaulis dažniausiai būna griežimo dantimis ir per stipraus jų sukandimo rezultatas, pravartu prisiminti apie infarkto tikimybę.

Kaulų skausmai

Senstant tokie skausmai tampa natūraliu mūsų kūno atsaku į susidėvėjimą ir patirtus krūvius. Vis dėlto medikai įspėja, jog kaulus gali skaudėti ir dėl dauginės mielomos – kraujo vėžio, kuris puola kaulų čiulpuose aptinkamas plazmines ląsteles.

Be kaulų skausmų stuburo arba krūtinės srityje, mielomą tipiškai sukelia pykinimą, vidurių užkietėjimą ir atima apetitą.

Aštrūs pilvo skausmai dešiniojo šono apačioje

Diagnozuoti tikslią pilvo skausmų priežastį – iššūkis net specialistams, nes visiems žmonėms kada nors dėl ko nors jį suskausta. Tačiau žvėriškas skausmas, kuris nė kiek neatlėgsta ir leidžiasi dešiniuoju šonu žemyn – arba iškart yra ten susitelkęs, – gali reikšti ūmų apendicitą.

Nevirškinimo skausmai

Gastrointestiniai skausmai, kaip juos vadina specialistai, gali apsilankyti išgėrus per daug kavos. O kartais gali būti įspėjimu apie vėžį.

Deja, žmonės labai dažnai pražiūri šį simptomą, nes yra pratę dėl nevirškinimo kaltinti, jei ne stresą, tai netinkamą maistą.

Lėtinis nevirškinimas – visai kas kita. Jeigu jis neapleidžia du mėnesius ar net ilgiau, galima įtarti stemplės vėžį.

Kiti šios onkologinės ligos požymiai būna žagsėjimas, krūtinės skausmai, svorio netekimas, sunkumas ryjant.

Sąnarių skausmai

Kartais sąnarius skauda dėl to, kad, ilgus dešimtmečius eksploatuojama, susidėvėjo kremzlė. Kitais kartais jų skausmas reiškia autoimuninę ligą – reumatoidinį artritą.

Šis negalavimas puola sąnarius sukeldamas juos supančių audinių uždegimą ir net paties sąnario eroziją. Blogiausia, kad įsigalėjęs uždegimas gali pažeisti kelis organus, ne tik sąnarius: odą, akis, plaučius, širdį.

Šiuo metu vaistų nuo reumatoidinio artrito vis dar nėra – tik padedančių suvaldyti ligą.

Vidinės riešo pusės skausmas

Daugumą tokių sopulių galima nurašyti natūraliam susidėvėjimui. Jeigu aštrus skausmas veria riešą ties nykščio pagrindu, gali būti, kad jums radialinis stiloiditas.

Priežastys, sukeliančios šią labai skausmingą uždegiminę ligą, vis dar nėra žinomos. Negydant radialinio stiloidito, skausmas gali išplisti į nykštį ir pakilti net iki dilbio, todėl tampa sunku sugriebti daiktus. Tačiau „pagavus“ ligą gana anksti – per pirmuosius šešis mėnesius, ją galima išgydyti standartinėmis fizioterapinėmis procedūromis.

Kulnų skausmas

Jeigu jį sukelia ne naujų batų pora, priežastimi gali būti plantarinis fascitas, žmonės dažnai jį vadina „kulno pentinu“.

Ši uždegiminė būklė yra dažniausia kulnų skausmo kaltininkė, mėgstanti maskuotis normaliu pėdų nuovargiu, pavyzdžiui, ilgiau pastovėjus.

Nors gana sudėtinga atskirti plantarinio fascito keliamus skausmus nuo įprasto pėdų skausmo, be galo svarbu jų nepražiūrėti. Negydomas plantarinis fascitas gali lemti lėtinius skausmus, pakeisiančius eiseną. Pakitusi eisena žalos kitas kūno dalis – kelius, klubus, visą pėdą, nes užgrius papildomi krūviai.

Klubo skausmas

Jeigu jis niekaip nepraeina ir yra gana stiprus, kad negalėtumėte nekreipti dėmesio, gali būti, jog tai bursitas.

Uždegimui apėmus sąnario tepalinį maišelį, juntamas veriantis skausmas, kartais net trukdantis judinti sąnarį.

Kadangi bursitą sukelia sąnariui tenkantys pakartotiniai krūviai, negalavimo tikimybę didina amžius ir fizinės veiklos intensyvumas. Gerai, kad jam išgydyti tereikia laiko: bursitas įveikiamas vaistais nuo skausmo ir fizioterapija.

Nepakeliamas galvos skausmas

Visi žinome, kad galvą gali skaudėti dėl daugybės įvairiausių priežasčių – pradedant stresu ir baigiant dehidracija ar alkiu. Bet skausmas taip pat gali įspėti apie smegenų aneurizmą, o ji jau kelia pavojų gyvybei: gali įvykti insultas ir ištikti mirtis.

Specialistų teigimu, aneurizmų keliamus galvos skausmus jų pacientai apibūdina kaip baisiausius, kokius kada nors teko patirti.

Deja, tai ne vienintelė rimta priežastis galvos skausmams – ja gali būti ir smegenų navikas. Todėl gydytojai primygtinai rekomenduoja: pakitus galvos skausmų dažnumui arba intensyvumui, skubiai kreiptis į neurologą.

Gerklės skausmas ir užkimimas

Kai skausmo nepavyksta nuslopinti specialiomis pastilėmis, nedelsdami užsiregistruokite vizitui pas gydytoją. Turėkite omenyje: kimumas – vienas plaučių vėžio simptomų.

Kiti šios onkologinės ligos požymiai, kurių negalima praleisti, – nepraeinantis kosulys, krūtinės skausmai, sustiprėjantys giliau įkvėpus arba juokiantis, taip pat apetito praradimas, nuovargis.

Skausmas kvėpuojant ar juokiantis

Vilkligė – tai autoimuninė liga, išsivystanti organizmui pradėjus naikinti savo paties audinius ir organus.

Yra daugybė vilkligės simptomų, tačiau, kaip rodo medikų patirtis, lengviausiai pražiūrimas skausmas kvėpuojant.

Kadangi vilkligė gali išprovokuoti uždegiminius procesus plaučiuose, jai gana dažnai būdingas stiprus, aštrus, persmelkiantis skausmas tam tikroje krūtinės vietoje arba vietose. Ir tas skausmas giliai kvėpuojant arba juokiantis dar sustiprėja.

Skausmas šlapinantis

Paprastai tai būna lengvai išgydoma šlapimo takų infekcija. Bet gydytojai urologai jaučia pareigą įspėti, kad skausmas šlapinantis būdingas ir šlapimo pūslės vėžiui.

Kiti nerimą keliantys požymiai esant tokiai diagnozei – kraujas šlapime, šlapimo nelaikymas, nuolatinis noras šlapintis, nepaaiškinamas nuovargis, apetito praradimas.

Peties skausmas

Didžiausia tikimybė, kad petį suskaus persisportavus ar partempus namo sunkų krepšį su pirkiniais. Bet blogiausias scenarijus – pečių skausmą sukelia krūtinės angos sindromas.

Tai visuma simptomų, kuriuos sukelia petinio nervų rezginio, poraktinės arterijos ir (arba) venos suspaudimas, sudirginimas arba pažeidimas apatinėje kaklo ir viršutinėje krūtinės dalyje. Krūtinės angos sindromas būdingiausias rankomis „dirbantiems“ atletams ir miego sutrikimų turintiems žmonėms. Kiti jo simptomai priklauso nuo tikslios pažeidimo vietos.

Parengė Asta JANUŠONYTĖ

Išskirtukas:

The post Nieko neskauda šiaip sau appeared first on Kauno savaitė.

Naujas didelės apimties Italijos ir Libano mokslininkų tyrimas rodo, kad rezultatui išlaikyti gali pakakti paprasto ir nemokamo įpročio – kasdien nueiti maždaug 8 500 žingsnių.

Svarbu ir tai, kad šis skaičius mažesnis už plačiai įsitvirtinusią 10 000 žingsnių „normą“, kuri iš pradžių atsirado ne kaip mokslinė rekomendacija, o kaip rinkodaros idėja.

Kaip atsirado 10 000 žingsnių mitas

Prieš kalbant apie naują tyrimą, verta prisiminti, iš kur atsirado skaičius, įstrigęs milijonų žmonių galvose. Idėja kasdien nueiti 10 000 žingsnių siejama su Japonijoje apie 1965 m., po 1964 m. Tokijo olimpinių žaidynių, išpopuliarėjusiu žingsniamačiu „Manpo-kei“, kurio pavadinimas reiškia „10 000 žingsnių matuoklis“.

Šis skaičius nebuvo nustatytas kaip ideali dienos norma kokiame nors klinikiniame tyrime. Jis buvo patogus, apvalus, lengvai įsimenamas ir gerai tiko reklamai. Laikui bėgant 10 000 žingsnių tikslą perėmė ir išmanieji laikrodžiai bei fizinio aktyvumo programėlės, todėl jis įsitvirtino kasdienėje sveikatingumo kultūroje.

Vis dėlto šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad nauda sveikatai prasideda gerokai anksčiau, o norint išlaikyti numestą svorį nebūtinai reikia siekti „magiško“ 10 000 žingsnių skaičiaus.

Kaip mokslininkai tyrė žingsnių ir svorio ryšį

Naujas darbas buvo pristatytas 33-ajame Europos nutukimo kongrese ECO 2026 Stambule ir paskelbtas žurnale „International Journal of Environmental Research and Public Health“. Tyrimui vadovavo Modenos ir Redžo Emilijos universiteto Italijoje profesorius Marwanas El Ghochas.

Mokslininkai atliko sisteminę apžvalgą ir metaanalizę – tai reiškia, kad jie surinko ir iš naujo įvertino daugelio anksčiau atliktų klinikinių tyrimų duomenis. Iš viso į apžvalgą įtraukta 18 atsitiktinių imčių kontroliuojamų tyrimų, o metaanalizei panaudoti 14 iš jų duomenys. Iš viso analizuoti 3 758 suaugusiųjų duomenys, dalyvių amžiaus vidurkis siekė 53 metus.

Tyrimuose buvo lyginami gyvenimo būdo keitimo programose dalyvavę žmonės ir kontrolinės grupės. Pirmieji gavo mitybos rekomendacijas, patarimų daugiau vaikščioti ir skaičiuoti žingsnius. Kontrolinė grupė arba laikėsi dietos be papildomos pagalbos, arba negavo jokios specialios intervencijos. Programos apėmė aktyvaus svorio metimo etapą ir vėlesnį svorio palaikymo laikotarpį.

Žingsnių skaičius buvo vertinamas trimis momentais: tyrimo pradžioje, pasibaigus svorio metimo etapui – vidutiniškai po 7,9 mėnesio, ir pasibaigus svorio palaikymo etapui – vidutiniškai po 10,3 mėnesio.

Kiek žingsnių padeda išlaikyti svorį

Rezultatai buvo gana aiškūs. Tyrimo pradžioje abi grupės vaikščiojo panašiai: gyvenimo būdo keitimo programos dalyviai vidutiniškai nueidavo 7 280 žingsnių per dieną, o kontrolinės grupės dalyviai – 7 180.

Vėliau rezultatai išsiskyrė. Gyvenimo būdo keitimo programos dalyviai svorio metimo etapo pabaigoje žingsnių skaičių padidino iki 8 454 per dieną ir vidutiniškai neteko 4,39 proc. kūno masės – maždaug 4 kilogramų. Svorio palaikymo etapo pabaigoje jie vis dar nueidavo vidutiniškai 8 241 žingsnį per dieną.

Kontrolinė grupė žingsnių skaičiaus beveik nepadidino ir reikšmingo svorio sumažėjimo nė viename etape nepasiekė. Skirtumas tarp grupių išliko ir pasibaigus aktyviam svorio metimui: gyvenimo būdo keitimo programos dalyviai išlaikė maždaug 3,3 proc. sumažėjusią kūno masę, o kontrolinės grupės rodikliai iš esmės grįžo prie pradinių.

Ypač įdomu tai, kad ryšys tarp žingsnių skaičiaus ir svorio išlaikymo buvo stipresnis būtent palaikymo etape. Kitaip tariant, vaikščiojimas gali būti svarbesnis ne tiek pačiam svorio metimui, kiek tam, kad numesti kilogramai negrįžtų.

Kodėl žingsnių norma gali skirtis

Svarbu šio skaičiaus nepaversti nauju universaliu įstatymu. Patys tyrimo autoriai pabrėžia, kad maždaug 8 500 žingsnių riba kol kas yra preliminarus orientyras, o ne galutinė klinikinė rekomendacija. Norint nustatyti aiškias ir kliniškai reikšmingas žingsnių normas, reikia papildomų tyrimų, kuriuose būtų iš anksto numatytos konkrečios ribos ir įvertintas vadinamasis dozės bei poveikio ryšys.

Yra ir kitų išlygų. Metaanalizė apibendrina skirtingų tyrimų rezultatus. Nors atsitiktinių imčių kontroliuojami tyrimai laikomi vienu patikimiausių įrodymų šaltinių medicinoje, šie duomenys vis tiek tiesiogiai neįrodo, kad būtent žingsniai lėmė visą rezultatą.

Gyvenimo būdo programų dalyviai gavo kompleksinę pagalbą: mitybos rekomendacijas, patarimų dėl fizinio aktyvumo, įpročių keitimo strategijų ir progreso stebėjimo priemonių. Todėl atskirti vien tik žingsnių poveikį nuo visos programos poveikio nėra paprasta.

Vis dėlto 8 500 žingsnių skaičius suteikia praktišką orientyrą – aiškų, išmatuojamą ir prieinamą kiekvienam, turinčiam išmanųjį telefoną ar paprastą žingsniamatį.

Kodėl po svorio metimo kilogramai grįžta

Profesorius M. El Ghochas problemą apibūdina tiesiai: viena didžiausių ir sudėtingiausių nutukimo gydymo užduočių yra užkirsti kelią svorio sugrįžimui. Apie 80 proc. antsvorio turinčių ar nutukimu sergančių žmonių, kurie iš pradžių sėkmingai numeta svorio, per trejus–penkerius metus priauga dalį arba visą prarastą svorį.

Būtent todėl bet kokia strategija, padedanti bent iš dalies spręsti šią problemą, turi didelę klinikinę vertę. Pasak profesoriaus M. El Ghocho, rekomendacija kasdien nueiti apie 8 500 žingsnių yra praktiška, nebrangi ir tvari elgesio strategija, kurią galima nesunkiai įtraukti į kasdienį gyvenimą.

Tyrimas taip pat patvirtina, kad gyvenimo būdo keitimo programos išlieka veiksmingas nutukimo valdymo būdas. Jos gali padėti pasiekti nedidelį, bet kliniškai reikšmingą svorio sumažėjimą – apie 4–5 proc. – ir vėliau išlaikyti dalį rezultato, maždaug 3,5 proc. mažesnę kūno masę.

Kaip surinkti 8 500 žingsnių be treniruočių

Jeigu jau numetėte svorio arba tik planuojate tai padaryti, pagrindinė praktinė išvada paprasta: pasibaigus dietai nenustokite vaikščioti. Būtent svorio palaikymo etape fizinis aktyvumas, šio tyrimo duomenimis, gali turėti didžiausią reikšmę.

Kartu nebūtina aklai vaikytis gražių apvalių skaičių. 8 500 žingsnių, pavertus atstumu, dažniausiai sudaro maždaug 6–7 kilometrus, priklausomai nuo žmogaus žingsnio ilgio. Tai gali būti kiek daugiau nei valanda įprasto ėjimo ramiu tempu.

Žmogui, kuris jau nueina apie 7 000 žingsnių per dieną, reikėtų pridėti tik apie 1 200–1 500 papildomų žingsnių. Iš esmės tai gali būti viena trumpa pasivaikščiojimo atkarpa po vakarienės.

Svarbiausia šio tyrimo žinia – ne pats konkretus skaičius, o požiūrio pokytis. Norint išlaikyti numestą svorį nebūtinos maratoninės treniruotės. Reguliarus vaikščiojimas, įtrauktas į įprastą dienos ritmą, gali tapti viena iš svarbių priežasčių, kodėl prarasti kilogramai nebegrįžta.

The post Kiek žingsnių reikia svoriui palaikyti? Ir tai nėra 10 000 appeared first on Kauno savaitė.

Juose yra svarbių riebalų, baltymų, vitaminų ir mineralų, reikalingų sveikatai palaikyti.

Tačiau dėl didelės įvairovės ne visada lengva nuspręsti, kuriems riešutams vertėtų skirti ypatingą dėmesį.

Būtent todėl dietologai įvardijo savo favoritą – ir jų nuomonė sutapo, rašo health.com.

Riešutai jau seniai laikomi maistingu ir patogiu užkandžiu arba įvairių patiekalų priedu. Vis dėlto dėl didelės pasiūlos kyla klausimas: kuriuos riešutus verta rinktis dažniausiai? Mitybos ekspertai vieningai išskyrė lyderius – migdolus.

Dietologai šiuos riešutus vertina dėl turtingos maistinės sudėties, naudos organizmui ir plačių panaudojimo galimybių kulinarijoje.

„Vertinant maistinę vertę, universalumą ir panaudojimo galimybes, tai neabejotinai yra migdolai“, – sako dietologė Janelle Bober.

Jos kolegė Mara Burrows pabrėžia, kad šis produktas yra puikus augalinių baltymų šaltinis: „Migdolai yra geras augalinių baltymų šaltinis – 28 gramų porcijoje jų yra maždaug 6 gramai. Tai daugiau nei daugelyje kitų medžių riešutų, įskaitant anakardžius ir graikinius riešutus.“

Be to, migdolai teigiamai veikia virškinimo sistemą. Pasak Burrows, juose yra pakankamai skaidulų, kurios padeda palaikyti normalią žarnyno veiklą ir gerina virškinimą. Tyrimai taip pat rodo, kad reguliarus šių riešutų vartojimas gali padėti didinti naudingųjų žarnyno bakterijų kiekį.

Dar vienas svarbus privalumas – didelis širdžiai palankių nesočiųjų riebalų ir vitamino E kiekis. Vitaminas E padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso. Tyrimų duomenys rodo, kad žmonėms, kurie reguliariai vartoja produktus su tokiais komponentais, gali būti mažesnė širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Migdoluose taip pat yra magnio – mineralo, svarbaus normaliam kraujospūdžiui palaikyti ir gliukozės kiekiui kraujyje kontroliuoti.

„Trijų maistinių medžiagų derinys – riebalai, skaidulos ir baltymai – padeda ilgiau išlaikyti sotumo jausmą“, – sako dietologė Roxana Ehsani.

Be naudos sveikatai, migdolai pasižymi maloniu skoniu ir universalumu – juos galima naudoti tiek saldžiuose, tiek sūriuose patiekaluose.

Kaip migdolus įtraukti į mitybą:

• dėti į jogurtą, košes ar salotas;
• naudoti vietoj kedrinių pinijų naminiame peste;
• maišyti į glotnučius, kad skonis būtų sodresnis, o tekstūra – kremiškesnė;
• valgyti kaip užkandį su vaisiais, sūriu ar juoduoju šokoladu.

The post Kurie riešutai sveikiausi: dietologai pateikė atsakymą appeared first on Kauno savaitė.

Didelės apimties tyrime, kuriame dalyvavo daugiau kaip 600 000 žmonių, jie nustatė: tie, kurie pirmą kartą susidūrė su nutukimu būdami 17–29 metų, nuo bet kokių priežasčių mirė 70 proc. dažniau nei žmonės, kuriems nutukimas neišsivystė iki 60 metų.

Pagrindinė mintis paprasta, bet kelianti nerimą: svarbu ne tik tai, kiek sveriate, bet ir kada būtent pradėjote priaugti papildomų kilogramų.

Nutukimas iki 30 metų mirties riziką padidina 70 proc.

Svarbiausias tyrimo rezultatas susijęs su jaunais suaugusiaisiais.

Tyrimas parodė, kad sveikatai įtakos turi ne tik pats svorio augimo faktas – lemiamą vaidmenį atlieka amžius, kuriame tai įvyksta.

Dalyviai, kurie pirmą kartą pasiekė nutukimo ribą 17–29 metų amžiaus laikotarpiu, turėjo maždaug 70 proc. didesnę riziką mirti nuo bet kokių priežasčių, palyginti su tais, kuriems nutukimas neišsivystė iki 60 metų.

Ką šis skaičius reiškia praktiškai?

Jei iš 1 000 dalyvių, neturėjusių ankstyvo nutukimo, per stebėjimo laikotarpį mirdavo 10 žmonių, tai tarp tų, kuriems nutukimas išsivystė jaunystėje, šis skaičius siekė jau 17 iš 1 000.

Nutukimo pradžia buvo laikomas momentas, kai kūno masės indeksas (KMI) – rodiklis, apskaičiuojamas kūno svorį kilogramais dalijant iš ūgio metrais kvadratu – pirmą kartą pasiekdavo 30 ar daugiau.

Esant 175 cm ūgiui, tai sudaro maždaug 92 kg ir daugiau, nors vien skaičiai svarstyklėse ne visada atspindi visą sveikatos vaizdą.

Tyrimo autoriai kartu įspėja, kad tikslių rizikos skaičių nereikėtų vertinti pažodžiui – jie priklauso nuo daugelio analizėje įvertintų veiksnių, taip pat nuo matavimų tikslumo. Svarbiau įžvelgti pačią tendenciją.

Kodėl antsvoris jaunystėje pavojingesnis sveikatai

Pagrindinė tyrėjų hipotezė atrodo logiška: kuo ilgiau organizmas gyvena turėdamas perteklinį svorį, tuo daugiau žalos jame kaupiasi.

Jei nutukimas prasideda sulaukus 20 metų, organizmas dešimtmečius patiria lėtinį uždegimą, atsparumą insulinui ir padidėjusią apkrovą kraujagyslėms.

Neatsitiktinai antsvorį turintys žmonės dažniau susiduria su visu lėtinių ligų rinkiniu.

Kaip aiškina Lundo universiteto doktorantė ir pirmoji tyrimo autorė Huyen Le, viena iš galimų padidėjusios rizikos priežasčių yra būtent ilgesnis perteklinio svorio biologinio poveikio organizmui laikotarpis.

Įsivaizduokite tai taip: jei kuprinėje nešatės papildomus 20 kg, skirtumas tarp pusvalandžio pasivaikščiojimo ir dešimties valandų žygio yra milžiniškas.

Sąnariai, širdis ir raumenys į apkrovą reaguos skirtingai, priklausomai nuo jos trukmės.

Panašiai veikia ir ilgalaikio nutukimo mechanizmas – organizmas prisitaiko, tačiau jo ištekliai nėra begaliniai.

Svorio priaugimas vyresniame amžiuje – nuo 30 iki 60 metų – taip pat buvo susijęs su didesniu mirtingumu, tačiau ši sąsaja pasirodė gerokai silpnesnė.

Iš konkrečių mirties priežasčių, susijusių su ankstyvu nutukimu, reikšmingiausias buvo 2 tipo cukrinis diabetas.

Rimtos rizikos taip pat apėmė hipertenziją, vyrams – kepenų vėžį, o moterims – gimdos vėžį.

Svarbu pabrėžti: nutukimą turintis žmogus, kuris reguliariai juda ir įvairiai maitinasi, gali turėti visiškai kitokį rizikos profilį nei žmogus, kurio KMI toks pat, bet kuris gyvena sėsliai.

Kaip antsvoris veikia moterų vėžio riziką

Įdomi detalė: aprašyta tendencija – „kuo anksčiau priaugtas svoris, tuo didesnė rizika“ – ne visoms ligoms galiojo vienodai.

Moterims padidėjusi mirties nuo su nutukimu susijusio vėžio rizika buvo maždaug vienoda, nepriklausomai nuo to, kada būtent svoris buvo priaugtas.

Be to, antsvoris su vėžiu susijęs ne tiesiogiai, o per uždegimą, medžiagų apykaitą ir hormoninius pokyčius, susijusius su menopauze.

Logika paprasta: jei viską lemtų tik gyvenimo su antsvoriu trukmė, ankstyvas nutukimas turėtų dar labiau didinti ir vėžio riziką.

Kadangi taip nenutinka, tikėtina, kad moterų onkologinių ligų vystymuisi įtakos turi papildomi biologiniai mechanizmai.

Epidemiologė Huyen Le šį klausimą formuluoja tiesiai: kas yra pirminė priežastis – hormoniniai pokyčiai, darantys įtaką svoriui, ar pats svoris, atspindintis tai, kas jau vyksta organizme?

Vienareikšmio atsakymo kol kas nėra, tačiau pati ši išimtis yra svarbi – ji rodo, kad nutukimas skirtingas ligas veikia skirtingais mechanizmais.

Kaip buvo atliktas nutukimo tyrimas Švedijoje

Šio darbo mastas ir duomenų kokybė išskiria jį iš panašių tyrimų.

Tyrimas buvo suplanuotas taip, kad būtų galima sekti svorio pokyčius per visą suaugusio žmogaus gyvenimą, o ne remtis vienkartiniu matavimu.

Daugiau kaip 600 000 žmonių – 258 269 vyrų ir 361 784 moterų – duomenys buvo paimti iš esamos duomenų bazės.

Į imtį pateko tik tie asmenys, kurių svoris nuo 17 iki 60 metų buvo užfiksuotas bent tris kartus.

Viena stipriųjų šio tyrimo pusių – daugkartiniai objektyvūs svorio matavimai.

Daugumoje panašių darbų mokslininkai remiasi dalyvių prisiminimais apie tai, kiek jie svėrė jaunystėje.

Šiuo atveju matavimus atliko medicinos personalas – pavyzdžiui, gydymo įstaigose, registruojant į karinę įskaitą arba vykdant mokslinius projektus.

Per stebėjimo laikotarpį mirė 86 673 vyrai ir 29 076 moterys.

Tyrėjų komanda analizavo tiek bendrą mirtingumą, tiek mirtis, susijusias su konkrečiomis ligomis – širdies ir kraujagyslių ligomis, onkologinėmis ligomis ir 2 tipo cukriniu diabetu.

Kodėl svarbu kontroliuoti svorį iki 30 metų

Pagrindinė išvada visuomenės sveikatai paprasta ir konkreti: nutukimo prevenciją reikia pradėti kuo anksčiau – idealiu atveju dar paauglystėje ir jaunystėje, kai perteklinio svorio augimas padeda pamatą būsimoms sveikatos problemoms.

Daugelis tyrėjų šiandien kalba apie „nutukimą skatinančią visuomenę“ – aplinką, kurioje gyvenimo sąlygos trukdo gyventi sveikai ir prisideda prie nutukimo vystymosi.

Priemonės, kurių veiksmingumas įrodytas, turėtų būti diegiamos valstybės politikos lygmeniu – ir šis tyrimas suteikia papildomų argumentų tokiam požiūriui.

Konkrečiam žmogui išvada taip pat aiški.

Jei jums 17–29 metai ir pastebite nuolatinį svorio augimą, tai nėra vien estetinė problema. Tai laikotarpis, kai papildomi kilogramai organizme pradeda paleisti procesus, kurių pasekmės gali išryškėti po kelių dešimtmečių.

Kuo anksčiau pavyksta sustabdyti šią tendenciją – keičiant mitybą, daugiau judant, koreguojant įpročius – tuo geriau.

Vis dėlto tyrimas taip pat primena: svorio augimas bet kuriame amžiuje yra priežastis atkreipti dėmesį į savo sveikatą, tiesiog jaunystėje statymai būna didesni.

The post Gydytojai įvardijo pavojingiausią amžių svoriui augti appeared first on Kauno savaitė.

Mokslininkai jau anksčiau buvo nustatę, kad kraujo tyrimai gali parodyti ilgo gyvenimo tikimybę, tačiau naujas tyrimas atskleidė, jog mūsų kraujyje yra molekulių, galinčių prognozuoti ateitį tiksliau nei amžius.

Kalbama apie itin mažus RNR fragmentus, į kuriuos anksčiau beveik nekreipta dėmesio.

Tyrėjai nustatė, kad jų lygis yra susijęs su tuo, ar žmogus gyvens dar keletą metų.

Be to, šis rodiklis veikia geriau nei daugelis medicininių testų.

Ir labiausiai stebina tai, kad amžius pasirodė esąs ne toks svarbus, kaip buvo įprasta manyti.

Kokios kraujo molekulės susijusios su gyvenimo trukme

Tyrimas, kuriam vadovavo Virdžinija Bajers Kraus iš Djuko universiteto Medicinos fakulteto, apėmė 1271 vyresnį nei 71 metų žmogų.

Mokslininkai analizavo kraujo mėginius ir ieškojo molekulinių požymių, galinčių būti susijusių su gyvenimo trukme.

Anksčiau jau buvo nustatyta, kad organų biologinį amžių galima įvertinti pagal kraujo rodiklius.

Pagrindiniu atradimu tapo piRNR (PIWI sąveikaujančios RNR) – labai maži genetinės medžiagos fragmentai, kurie anksčiau buvo laikomi svarbiais tik reprodukcinėse ląstelėse.

Paaiškėjo, kad jų yra ir kraujyje, ir jos gali atspindėti senėjimo procesus.

Kai tyrėjai palygino duomenis, paaiškėjo netikėtas dalykas: žmonės, kurie gyveno ilgiau, turėjo mažesnį devynių konkrečių piRNR kiekį.

Tai prieštarauja ankstesnei logikai, nes buvo manoma, kad tokios molekulės saugo ląsteles.

Į modelį įtraukus molekulinius žymenis, amžius beveik nustojo būti reikšmingas veiksnys.

Kitaip tariant, biologinis amžius pasirodė esąs svarbesnis nei skaičius pase.

Kodėl amžius neatspindi tikrosios organizmo būklės

Mokslininkai patikrino šimtus rodiklių – iš viso buvo išmatuotos 828 mažosios RNR molekulės.

Vėliau dalyviai buvo suskirstyti į grupes, siekiant išvengti statistinių paklaidų, ir sudarytas prognozavimo modelis.

Rezultatai buvo netikėti:

• modelis, paremtas amžiumi, veikė beveik kaip atsitiktinis spėjimas
• modelis, paremtas molekuliniais žymenimis, pateikė gerokai tikslesnę prognozę
• molekulių ir sveikatos būklės derinys pasiekė rezultatą, nenusileidžiantį sudėtingoms medicininėms sistemoms

Ypač tiksliai veikė modelis, kuris įvertino šiuos rodiklius.

Tokia schema dviejų metų išgyvenamumą prognozavo tiksliau nei dauguma klinikinių metodų:

• penkios piRNR molekulės
• fizinė žmogaus būklė
• „gerojo“ cholesterolio lygis

Ar galima prailginti gyvenimą veikiant senėjimo molekules

Labiausiai intriguojanti tyrimo dalis – galimybė paveikti šiuos rodiklius.

Statistinis modeliavimas parodė, kad jei rizikos grupės žmonių piRNR lygį būtų galima sumažinti iki ilgaamžių žmonių lygio, tikimybė išgyventi dar dvejus metus galėtų beveik padvigubėti.

Kol kas tai tik skaičiavimai, tačiau jie sutampa su eksperimentų su gyvūnais rezultatais.

Pavyzdžiui:

• apvaliųjų kirmėlių atveju mažųjų RNR sistemos išjungimas gyvenimo trukmę padvigubino
• vaisinių muselių atveju panašūs pokyčiai taip pat pailgino gyvenimą

Tyrėjai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog netrukus atsiras vaistas.

Tačiau piRNR gali tapti nauju taikiniu senėjimo terapijoje, ir ši kryptis šiuo metu aktyviai tiriama.

Kol kas tokie tyrimai nėra taikomi įprastoje medicinos praktikoje.

Rezultatus dar reikia patvirtinti kitose imtyse, skirtingose amžiaus grupėse, naudojant įvairias technologines platformas ir ilgesniais nei dvejų metų stebėjimo laikotarpiais.

Vis dėlto šis tyrimas parodo svarbų dalyką: biologinis amžius gali labai skirtis nuo kalendorinio, ir būtent jis lemia, kiek ilgai gyvensime.

The post Kraujo tyrimas gali prognozuoti gyvenimo trukmę appeared first on Kauno savaitė.