Mitybos specialistai dažniausiai kaip palankų pietų laiką įvardija laikotarpį maždaug nuo 12 iki 14 valandos. Vis dėlto tai nėra stebuklingos dvi valandos, per kurias kotletas staiga tampa sveikesnis, o po 14.01 val. salotos ima auginti kilogramus.

Kur kas svarbiau bendras dienos režimas, valgymo reguliarumas ir tai, kad didžioji maisto dalis nebūtų paliekama vėlyvam vakarui.

Organizmas irgi turi laikrodį

Žmogaus kūnas gyvena pagal cirkadinius, arba maždaug 24 valandų, ritmus. Jie lemia ne tik tai, kada norime miegoti ir pabusti. Su biologiniu laikrodžiu susijusi hormonų veikla, gliukozės apykaita, jautrumas insulinui ir daugybė kitų procesų.

Šviesa yra svarbiausias mūsų centrinio biologinio laikrodžio „reguliuotojas“, tačiau kepenys, kasa ir kiti organai taip pat turi savus paros ritmus. Maistas jiems – vienas iš signalų, padedančių suprasti, kokia dabar „organizmo dienos dalis“.

Tyrimai leidžia manyti, kad žmogaus organizmas maistą apskritai palankiau apdoroja aktyviojoje dienos dalyje nei vėlai vakare ar naktį. 2025 metais paskelbtame tyrime vėlesnis valgymas, vertinant pagal individualų žmogaus biologinį laikrodį, buvo susijęs su mažesniu jautrumu insulinui. Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad svarbus ir individualus chronotipas – vyturys ir pelėda nebūtinai turėtų gyventi pagal identišką grafiką.

Pietūs tarp 12 ir 14 valandos – visai neblogas orientyras

Žmogui, kuris keliasi ryte, pusryčiauja maždaug 7–9 valandą ir dirba įprastu dienos grafiku, pietūs tarp 12 ir 14 valandos atrodo logiškas pasirinkimas.

Taip tarp pagrindinių valgymų neatsiranda milžiniška pertrauka, o vakare mažesnė tikimybė namo grįžti tokio alkio, kad šaldytuvo durys tampa paskutine kliūtimi tarp žmogaus ir visko, kas jame yra.

Amerikiečių leidinio „Health“ kalbinta registruota dietologė Trista Chan taip pat 12–14 val. nurodo kaip daugumai žmonių tinkamą pietų laiką, tačiau pabrėžia kitą dalyką: medžiagų apykaitai gali būti net svarbiau valgyti gana reguliariai, o ne kasdien desperatiškai taikytis į vieną konkrečią minutę.

O jeigu pietūs – tik po 15 valandos?

Vieną kitą kartą vėlai papietavus organizmas, žinoma, nesuges. Nėra ir mokslinio pagrindo manyti, kad 15 valandą jame įsijungia koks nors mistinis jungiklis „nuo šiol viską verčiame riebalais“.

Tačiau įprotis pagrindinį dienos valgį nuolat nukelti labai vėlai gali būti ne pats palankiausias.

Dar 2013 metais Ispanijoje atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo daugiau kaip 400 antsvorio turinčių žmonių, parodė, kad tie, kurie pagrindinį dienos valgį valgė po 15 valandos, per 20 savaičių trukusią svorio mažinimo programą numetė mažiau svorio ir jį metė lėčiau nei pietavusieji anksčiau. Tiesa, tai nereiškia, kad vien pietų valanda nulėmė rezultatą – tokie tyrimai parodo ryšį, bet ne visada įrodo priežastį.

Kitas eksperimentinis tyrimas, kuriame buvo lyginami pietūs 13 ir 16.30 val., parodė, kad vėlyvesni pietūs buvo susiję su prastesne gliukozės tolerancija.

Dar platesnį vaizdą pateikia 2024 metais žurnale „JAMA Network Open“ paskelbta 29 atsitiktinių imčių tyrimų metaanalizė. Joje nustatyta, kad didesnės dienos kalorijų dalies suvartojimas anksčiau buvo susijęs su šiek tiek didesniu svorio sumažėjimu. Tačiau autoriai specialiai pabrėžė: efektas buvo nedidelis, o įrodymų patikimumą riboja tyrimų skirtumai. Taigi pietų laikrodis nėra nauja stebuklinga lieknėjimo dieta.

Didžiausia vėlyvų pietų problema gali ateiti vakare

Kartais bėda slypi net ne metabolizme, o paprasčiausiame alkyje.

Jei ryte pavalgėte septintą, o iki keturių popiet gyvenote kava ir pažadu „tuoj nueisiu pietauti“, tikimybė ramiai rinktis maistą gerokai sumažėja. Stipriai išalkus lengviau suvalgyti didesnę porciją, norisi kaloringesnio maisto, o vėlyvi sotūs pietūs gali pastumti ir vakarienę į vėlyvą vakarą.

Todėl žmogui, žinančiam, kad normalių pietų teks laukti ilgai, gali praversti nedidelis užkandis – vaisius, natūralus jogurtas, saujelė nesūdytų riešutų ar kitas ne itin kaloringas, tačiau sotumo suteikiantis maistas.

Čia svarbi viena detalė: užkandis turėtų būti tiltas iki pietų, o ne pietūs, vakarienė ir desertas viename.

Lietuviškos rekomendacijos laikrodžio prie lėkštės nestato

Lietuvos sveikos mitybos rekomendacijos konkrečios pietų valandos nenustato. Jose akcentuojama reguliari ir saikinga mityba – sveikam suaugusiajam rekomenduojama valgyti 3–5 kartus per dieną, o didesnę paros energijos dalį gauti per pusryčius ir pietus, ne vakarienę.

Ankstesnėse išsamiose SAM rekomendacijose taip pat nurodyta, kad valgymo laikas gali skirtis, o tarp pagrindinių valgymų siūlyta palikti maždaug 5–6 valandas ir vakarieniauti likus 2–3 valandoms iki miego.

Vadinasi, žmogui, kuris pusryčiauja aštuntą, pietūs apie 13 valandą atrodo visai natūraliai. Tačiau jei dirbate pamainomis, keliatės dešimtą ryto ar grįžtate iš naktinio darbo tada, kai kiti tepa sumuštinius pusryčiams, aklai laikytis taisyklės „pietūs būtinai 12–14 val.“ nėra prasmės.

Svarbu ne tik kada, bet ir kas lėkštėje

Net idealiausiu biologinio laikrodžio momentu suvalgyta milžiniška porcija bulvyčių su riebiu padažu nuo to netaps subalansuotais pietumis.

Geri pietūs turėtų suteikti baltymų, skaidulų turinčių angliavandenių, daržovių ir saikingai sveikųjų riebalų. Tai gali būti žuvis ar liesesnė mėsa, ankštiniai, kiaušiniai ar kiti baltymų šaltiniai, greta – daržovės, viso grūdo produktai, bulvės ar kitas garnyras.

Tokie pietūs ilgiau suteikia sotumo ir padeda išvengti situacijos, kai apie ketvirtą popiet darbo stalčiuje netikėtai „atrandamas“ visas sausainių pakelis.

Taigi kada sėsti pietų?

Daugumai įprastu dienos ritmu gyvenančių žmonių 12–14 valanda yra geras, bet ne privalomas orientyras. Dar svarbiau – pietauti gana reguliariai, nepalikti didžiosios dienos maisto dalies vakarui ir nepadaryti tokios ilgos pertraukos, kad prie stalo atsisėstumėte pasirengę suvalgyti ir pietus, ir patį stalą.

Mokslas vis aiškiau rodo, kad valgymo laikas yra viena iš sveikos mitybos dėlionės dalių. Tik viena detalė, o ne visas paveikslas.

Todėl laikrodį retkarčiais verta žvilgtelėti. Bet svarstyklių prie pietų stalo statyti dar nereikia.

The post Kada geriausia pietauti? Laikrodis gali būti svarbesnis, nei manėme appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau mokslas šią paprastą taisyklę gerokai sujaukė.

Pusryčiai savaime kilogramų netirpdo

Vienas plačiai paplitusių mitų – esą rytinis maistas „užveda“ medžiagų apykaitą ir pusryčiaujantis žmogus sudegina daugiau kalorijų. Įrodymų, kad viskas būtų taip paprasta, nėra.

2019 metais paskelbtoje atsitiktinių imčių tyrimų apžvalgoje mokslininkai nerado pagrindo teigti, kad pradėti valgyti pusryčius yra veiksminga svorio mažinimo strategija.

Kai kuriuose tyrimuose pusryčiaujantys dalyviai per visą dieną net suvartodavo daugiau energijos.

Kitas tyrimas, kuriame beveik 300 antsvorio ar nutukimą turinčių suaugusiųjų buvo patarta arba valgyti pusryčius, arba jų atsisakyti, taip pat neparodė reikšmingo skirtumo tarp grupių metant svorį.

Taigi vien faktas, kad septintą ryto suvalgėte košės, svarstyklių nesužavės.

O gal tada geriau pusryčius praleisti?

Ir čia atsiskleidžia kita kraštutinumo pusė. Jei pusryčiai nėra stebuklingas lieknėjimo receptas, dar nereiškia, kad jų atsisakymas automatiškai tirpdys kilogramus.

Stebimieji tyrimai ne kartą parodė, kad pusryčius reguliariai praleidžiantys žmonės dažniau turi antsvorio.

Tačiau šie tyrimai neįrodo, kad būtent pusryčių atsisakymas yra papildomų kilogramų priežastis – skirtingai besimaitinantys žmonės gali skirtis ir fiziniu aktyvumu, miego režimu, užkandžiavimo įpročiais bei kitais gyvenimo būdo veiksniais.

Praktiškai svarbiausias klausimas labai paprastas: kas nutinka jums, kai nepapusryčiaujate?

Jei iki pietų jaučiatės puikiai, nesate alkani ir vėliau nepradedate kompensuoti praleisto valgio didžiulėmis porcijomis, pusryčių nebuvimas nebūtinai trukdys lieknėti.

Tačiau jei dešimtą ryto jau medžiojate sausainius, pietums užsisakote dvigubą porciją, o vakare prasideda žygiai nuo sofos iki šaldytuvo, rytinis maistas gali būti visai naudingas sąjungininkas.

Svarbu ne tik „ar“, bet ir „kada“

Pastaraisiais metais mokslininkams vis įdomesnis tampa ne vien bendras kalorijų kiekis, bet ir jų pasiskirstymas per dieną.

2024 metais paskelbta 29 atsitiktinių imčių tyrimų, kuriuose dalyvavo 2485 žmonės, analizė parodė nedidelę naudą svoriui, kai didesnė dienos energijos dalis buvo suvartojama anksčiau, o ne vėliau.

Kitaip tariant, jeigu renkatės iš sotesnių pusryčių ir didžiulės vakarienės prieš pat miegą, pirmasis variantas gali būti palankesnis.

Įdomų rezultatą 2026 metais paskelbė ir Aberdyno universiteto mokslininkai. Nedideliame kontroliuojamame tyrime antsvorio turintys žmonės laikėsi sumažinto kaloringumo dietos, kurioje net 45 proc. dienos energijos teko rytinei dienos daliai, o vakarui – tik 20 proc. Baltymų turtingesnis rytinis maistas geriau slopino alkį, o daugiau skaidulų turėjęs variantas palankiau veikė kai kurias žarnyno bakterijų grupes. Vis dėlto tyrime dalyvavo tik 19 žmonių, tad iš jo nereikėtų daryti universalių išvadų.

Kokie pusryčiai tik apsimeta pusryčiais?

Dubenėlis saldžių dribsnių, bandelė ir saldinta kava yra pusryčiai pagal laikrodį, tačiau sotumo gali užtekti neilgai.

Baltymų gausesni pusryčiai tyrimuose siejami su stipresniu sotumo pojūčiu.

Todėl rytą gali tikti, pavyzdžiui, kiaušiniai su daržovėmis ir visagrūde duona, natūralus jogurtas ar varškė su uogomis, avižinė košė su vaisiais ir riešutais. Nebūtina pusryčių paversti kulinariniu projektu – svarbiau, kad po valandos vėl nereikėtų ieškoti, „ko čia prie kavos“.

Taigi – valgyti ar nevalgyti?

Jeigu rytais pabundate alkani – valgykite. Nėra jokios priežasties kentėti iki pietų vien todėl, kad socialiniuose tinkluose kažkas paskelbė pusryčius lieknėjimo priešu.

Jeigu ryte valgyti visiškai nesinori – nėra būtina per prievartą kimšti košę vien todėl, kad „taip sveika“. Pirmąjį valgymą galima nukelti vėliau, jei toks režimas neveda į nekontroliuojamą užkandžiavimą ir persivalgymą antroje dienos pusėje.

Norint sulieknėti svarbiausias nėra pats pusryčių faktas. Svarbiau, ar visas dienos racionas leidžia suvartoti mažiau energijos, negu organizmas jos sunaudoja, ir ar tokio režimo galima laikytis ne tris dienas, o mėnesius.

The post Valgyti ryte ar ne? Atsakymas norintiems numesti svorio appeared first on Kauno savaitė.

Į kasdienį valgiaraštį verta dažniau įtraukti lęšius ir avinžirnius.

Australijos Adelaidės universiteto mokslininkai ištyrė šalies prekybos centruose parduodamus grūdinius ir ankštinių augalų produktus.

Paaiškėjo, kad lęšiai ir avinžirniai išsiskyrė palankiu baltymų, geležies ir cinko kiekiu. Tyrėjų vertinimu, ankštiniai šių mineralų turėjo daugiau, o jų biologinis prieinamumas buvo palankesnis nei daugelio tirtų grūdinių produktų.

Vis dėlto šių rezultatų nereikėtų suprasti kaip raginimo atsisakyti grikių. Tyrime buvo vertinami konkretūs Australijos parduotuvėse parduodami produktai, o jų maistinė vertė gali skirtis priklausomai nuo veislės, apdorojimo ir paruošimo būdo. Grikiai ir toliau gali būti visavertės mitybos dalis, tačiau lęšiai bei avinžirniai padeda ją paįvairinti.

Kodėl verta rinktis lęšius ir avinžirnius

Geležis reikalinga hemoglobinui – raudonųjų kraujo kūnelių baltymui, pernešančiam deguonį po organizmą. Jos taip pat reikia normaliai raumenų, kaulų čiulpų ir kitų organų veiklai.

Lęšiuose ir avinžirniuose yra neheminės, tai yra augalinės kilmės, geležies. Organizmas ją pasisavina prasčiau nei heminę geležį, gaunamą iš mėsos ar jūrų gėrybių. Tačiau ankštiniai kartu suteikia augalinių baltymų, skaidulų, cinko ir kitų mineralinių medžiagų.

Virtus lęšius ar avinžirnius galima patiekti kaip garnyrą vietoj baltųjų ryžių, įprastų makaronų ar bulvių. Jie ilgiau suteikia sotumo, todėl ypač tinka žmonėms, norintiems valgyti daugiau augalinio maisto.

Kaip pagerinti geležies pasisavinimą

Augalinės geležies pasisavinimą gerina vitaminas C. Todėl lęšius ir avinžirnius naudinga valgyti kartu su:

• saldžiosiomis paprikomis;
• pomidorais;
• raugintais kopūstais;
• brokoliais;
• citrusiniais vaisiais;
• juodaisiais serbentais;
• kitomis šviežiomis daržovėmis ir uogomis.

Pavyzdžiui, lęšių troškinį galima pagardinti pomidorais ir saldžiosiomis paprikomis, o avinžirnių salotas – citrinų sultimis. Vitaminas C padidina augalinės geležies biologinį prieinamumą.

Jeigu valgote mėsą, nedidelė jos, paukštienos ar žuvies porcija taip pat gali pagerinti kartu su augaliniu maistu gaunamos geležies pasisavinimą.

Kuo trukdo fitatai

Ankštiniuose ir viso grūdo produktuose yra fitatų – natūralių junginių, galinčių prisijungti mineralines medžiagas ir sumažinti jų pasisavinimą. Tai nereiškia, kad tokių produktų reikėtų vengti: juose gausu skaidulų, baltymų ir kitų naudingų medžiagų.

Fitato kiekį galima sumažinti:

• sausus avinžirnius prieš verdant pamirkius;
• mirkymo vandenį išpylus ir ankštinius perplovus;
• ankštinius daiginant;
• valgant fermentuotus produktus;
• ankštinius gerai išvirus.

Konservuotus avinžirnius taip pat verta nupilti ir gerai nuplauti po tekančiu vandeniu. Taip sumažės ne tik skysčio likučių, bet ir dalis druskos.

Ne kiekvienas garnyras vienodai vertingas

Baltieji ryžiai, kukurūzų kruopos ir iš rafinuotų miltų pagaminti makaronai paprastai nėra svarbiausi geležies šaltiniai. Jie gali suteikti energijos, tačiau, palyginti su ankštiniais, juose dažniausiai mažiau baltymų, skaidulų ir mineralinių medžiagų. Australijos tyrime perdirbti kviečių ir kai kurie kukurūzų produktai pagal tirtų mineralų kiekį atsidūrė tarp silpnesnių pasirinkimų.

Tai nereiškia, kad ryžių ar makaronų reikia atsisakyti. Juos galima kaitalioti su lęšiais, avinžirniais, pupelėmis, grikiais ir viso grūdo kruopomis.

Kaip lęšius ir avinžirnius įtraukti į valgiaraštį

Lęšiai ypač patogūs tuo, kad daugumos jų nereikia ilgai mirkyti. Raudonieji lęšiai greitai suverda ir tinka sriuboms, troškiniams bei padažams. Žalieji ir rudieji geriau išlaiko formą, todėl juos galima dėti į salotas ar patiekti kaip garnyrą.

Avinžirnius galima naudoti:

• daržovių salotoms;
• tirštoms sriuboms;
• troškiniams;
• humusui;
• daržovių paplotėliams;
• orkaitėje kepamiems traškiems užkandžiams.

Net paprastas garnyras bus vertingesnis, jei pusę ryžių pakeisite lęšiais arba į grikių košę įmaišysite avinžirnių ir daržovių.

Vien maisto gali nepakakti

Nuovargis, silpnumas, blyškumas, dusulys ar dažnas širdies plakimas gali būti susiję su geležies stoka, tačiau šiuos simptomus gali sukelti ir daugybė kitų priežasčių. Geležies trūkumas bei mažakraujystė nustatomi atlikus kraujo tyrimus, o gydymas priklauso nuo trūkumo priežasties ir sunkumo.

Patvirtinto geležies trūkumo nereikėtų bandyti gydyti vien lęšiais, avinžirniais ar savarankiškai pasirinktais maisto papildais. Mityba gali padėti, tačiau esant mažakraujystei dažnai prireikia gydytojo paskirtų geležies preparatų ir būtina išsiaiškinti, kodėl geležies atsargos sumažėjo.

Svarbiausia – ne ieškoti vieno „stebuklingo“ produkto, o valgyti įvairiai. Grikiai, lęšiai ir avinžirniai nėra konkurentai: juos kaitaliojant galima gauti daugiau skaidulų, augalinių baltymų ir mineralinių medžiagų.

The post Trūksta geležies? Šiuos garnyrus verta rinktis dažniau appeared first on Kauno savaitė.

Kai kurie vaisiai, daržovės ir sausi produktai šaltyje neprinoksta, praranda aromatą, pakeičia tekstūrą arba prisigeria pašalinių kvapų.

Tai nebūtinai reiškia, kad šaldytuve laikytas produktas tampa nesaugus. Dažniausiai nukenčia jo skonis, kvapas, išvaizda ar konsistencija. Todėl svarbu žinoti, ką geriau laikyti virtuvės spintelėje, o ką – šaldytuve.

Pomidorai

Neprinokusius ar tik pradėjusius nokti pomidorus geriausia laikyti kambario temperatūroje, atokiau nuo tiesioginių saulės spindulių. Šaldytuvo temperatūra gali sulėtinti jų nokimą, susilpninti aromatą ir pakeisti minkštimo tekstūrą.

Kalifornijos universiteto specialistai nurodo, kad pomidorai yra jautrūs šalčiui. Ilgiau laikomi žemesnėje nei maždaug 10 °C temperatūroje jie gali prasčiau nokti, netolygiai nusidažyti, suminkštėti ir prarasti dalį skonio.

Vis dėlto visiškai prinokusius pomidorus, kurių artimiausiu metu nesuvalgysite, galima trumpam įdėti į šaldytuvą. Prieš valgant verta juos palaikyti kambario temperatūroje – taip skonis ir aromatas bus ryškesni.

Perpjautus pomidorus būtina laikyti šaldytuve, geriausia uždarame inde.

Bulvės

Bulvėms tinkamiausia vėsi, sausa, tamsi ir gerai vėdinama vieta. Jų nereikėtų laikyti šviesoje, nes pažaliavusiuose gumbuose gali padaugėti natūralių nuodingų junginių – glikoalkaloidų.

Įprastame šaldytuve bulvių krakmolas greičiau virsta cukrumi. Dėl to bulvės gali tapti salstelėjusios, o kepamos aukštoje temperatūroje – greičiau patamsėti. Europos maisto saugos tarnyba pažymi, kad žemesnėje nei 8 °C temperatūroje laikomose bulvėse paprastai padaugėja cukrų, todėl kepant gali susidaryti daugiau akrilamido.

Todėl kepti ar skrudinti skirtas bulves geriau laikyti ne šaldytuve, o vėsioje, tamsioje vietoje. Bulvių nereikėtų laikyti šalia svogūnų – abi daržovės gali greičiau gesti.

Svogūnai ir česnakai

Sveikas, nenuluptas svogūnų ir česnakų galvutes patogiausia laikyti sausoje, tamsioje ir gerai vėdinamoje vietoje. Uždaruose plastikiniuose maišeliuose susikaupusi drėgmė gali skatinti minkštėjimą ir pelėsio atsiradimą.

Tačiau šaldytuvas nėra savaime netinkama vieta. Esant tinkamai oro cirkuliacijai ir apsaugai nuo drėgmės, svogūnus bei česnakus jame galima laikyti gana ilgai.

Perpjautus svogūnus ir nuluptas česnakų skilteles būtina dėti į šaldytuvą. Juos laikykite sandariame inde, kad neišdžiūtų ir jų kvapas nepasklistų po visą šaldytuvą.

Neprinokę bananai

Neprinokusių bananų nereikėtų dėti į šaldytuvą. Šaltis sulėtina jų nokimą, o žievė gali greitai pajuoduoti. Pats vaisius nebūtinai būna sugedęs, tačiau gali likti kietesnis ir ne toks saldus.

Bananus geriau laikyti kambario temperatūroje. Kai jie pasiekia norimą sunokimo lygį, galima įdėti į šaldytuvą, jei norite keliomis dienomis pristabdyti tolesnį nokimą. Žievė patamsės, bet minkštimas dar kurį laiką išliks tinkamas valgyti.

Avokadai ir mangai

Kietus, dar neprinokusius avokadus ir mangus taip pat geriau palikti kambario temperatūroje. Šaldytuve jų nokimas labai sulėtėja, todėl vaisiai gali ilgai išlikti kieti ir beskoniai.

Nokimą galima paspartinti įdėjus vaisių į popierinį maišelį kartu su prinokusiu obuoliu ar bananu. Šie vaisiai išskiria etileną – natūralias dujas, skatinančias nokimą.

Prinokusius avokadus ir mangus jau galima laikyti šaldytuve. Perpjautą avokadą geriausia sandariai suvynioti arba įdėti į uždarą indą. Šiek tiek citrinų sulčių padės sulėtinti minkštimo rudavimą.

Ananasai

Ananasai, kitaip nei bananai ar avokadai, nuskinti beveik nebesaldėja. Palaikius juos ant stalo minkštimas gali suminkštėti ir tapti kvapnesnis, tačiau cukraus jame reikšmingai nepadaugės.

Visą ananasą galima vieną ar kelias dienas laikyti kambario temperatūroje, jeigu patalpoje nėra labai karšta. Norint išsaugoti ilgiau, geriau dėti į šaldytuvą.

Supjaustytą ananasą būtina laikyti šaltai, sandariame inde.

Duona

Šaldytuvas gali pristabdyti pelėsio atsiradimą, tačiau jame duona greičiau žiedėja. Žemoje temperatūroje keičiasi krakmolo struktūra, todėl minkštimas tampa sausesnis ir kietesnis.

Kasdien valgomą duoną geriausia laikyti duoninėje, popieriniame ar medžiaginiame maišelyje. Plastikinis maišelis padeda ilgiau išlaikyti minkštumą, tačiau jame, ypač šiltoje virtuvėje, greičiau gali atsirasti pelėsis.

Jeigu duonos nespėsite suvalgyti per kelias dienas, geriausia ją supjaustyti riekėmis ir užšaldyti. Iš šaldiklio išimtos riekės greitai atšyla arba gali būti iš karto dedamos į skrudintuvą.

Duona ir kepiniai su greitai gendančiais įdarais – mėsa, varške, grietinėle ar kremais – turi būti laikomi šaldytuve.

Šokoladas

Šokoladui geriausia sausa, tamsi vieta, kurioje laikosi maždaug 12–18 °C temperatūra. Įprastas šaldytuvas dažnai būna per drėgnas, be to, šokoladas lengvai sugeria kitų maisto produktų kvapus.

Iš šaldytuvo išėmus šaltą plytelę, ant jos gali susidaryti kondensatas. Drėgmė ištirpina paviršiuje esantį cukrų, o jai išgaravus lieka balkšvas, grūdėtas sluoksnis. Toks šokoladas paprastai yra saugus valgyti, tačiau jo išvaizda ir tekstūra būna prastesnė.

Per vasaros karščius šokoladą galima laikyti šaldytuve, tačiau jį reikėtų sandariai supakuoti. Prieš išvyniojant verta leisti jam pamažu sušilti iki kambario temperatūros – taip sumažės kondensato tikimybė.

Kava ir arbata

Kavos pupelės, malta kava ir sausi arbatos lapeliai lengvai sugeria drėgmę bei kvapus. Todėl kasdien vartojamos kavos ar arbatos geriau nelaikyti atidarytame inde šaldytuve.

Joms tinkamiausia tamsi virtuvės spintelė ir sandarus, nepermatomas indas. Kavą verta pirkti mažesniais kiekiais, kad ji būtų sunaudota dar nepraradusi aromato.

Didesnį kavos pupelių kiekį galima užšaldyti mažomis sandariomis porcijomis. Svarbu pakuotės nuolat neatidarinėti ir negrąžinti atitirpusių pupelių atgal į šaldiklį, nes temperatūros pokyčiai skatina kondensato susidarymą.

Medus

Medui šaldytuvas nereikalingas. Žemoje temperatūroje jis greičiau sutirštėja ir kristalizuojasi, todėl jį tampa sunkiau kabinti šaukštu.

Kristalizacija nereiškia, kad medus sugedo. Tai natūralus procesas, ypač būdingas gliukozės daugiau turinčioms medaus rūšims. Susikristalizavusį medų galima atsargiai pašildyti šilto vandens vonelėje, tačiau jo nereikėtų kaitinti iki aukštos temperatūros.

Medų geriausia laikyti sandariai uždarytą, sausoje vietoje, kambario temperatūroje.

O kaip agurkai, paprikos ir baklažanai?

Internete neretai teigiama, kad agurkų, saldžiųjų paprikų ar baklažanų apskritai negalima laikyti šaldytuve. Toks patarimas pernelyg kategoriškas.

Šios daržovės iš tiesų gali būti jautrios labai žemai temperatūrai ir po ilgo laikymo prarasti stangrumą, tačiau įprastuose Lietuvos namuose šaldytuvas dažniausiai yra saugesnis pasirinkimas nei šilta virtuvė. Ypač vasarą, kai patalpose temperatūra gali viršyti 25 °C.

Agurkus, paprikas ir baklažanus geriausia laikyti daržovių stalčiuje, ne prie pat šalčiausios galinės sienelės. Prieš dedant į šaldytuvą jų nereikėtų plauti – likusi drėgmė gali paspartinti gedimą.

Perpjautus produktus dėkite į šaldytuvą

Svarbiausia taisyklė – atskirti sveikus ir perpjautus produktus. Nepažeistas vaisius ar daržovė gali būti laikomi kambario temperatūroje, tačiau perpjovus natūralų apsauginį paviršių produktas greičiau džiūsta, genda ir tampa lengviau pažeidžiamas mikroorganizmų.

Šaldytuve reikėtų laikyti:

• visus supjaustytus vaisius ir daržoves;
• perpjautus pomidorus;
• perpjautus svogūnus ir nuluptus česnakus;
• prapjautą moliūgą;
• perpjautą arbūzą ar melioną;
• kepinius su mėsa, varške, grietinėle ar kitais greitai gendančiais įdarais;
• parduotuvėje pirktus jau supjaustytus ir supakuotus vaisius bei daržoves.

JAV Maisto ir vaistų administracija rekomenduoja šaldytuve laikyti visus iš anksto supjaustytus ar supakuotus šviežius vaisius ir daržoves.

Greitai gendančių produktų kambario temperatūroje nereikėtų palikti ilgiau nei dvi valandas, o esant didesniam nei 32 °C karščiui – ilgiau nei vieną valandą. Šaldytuve turėtų būti ne daugiau kaip 4 °C.

Vertinkite ne tik produktą, bet ir sąlygas

Tas pats produktas skirtingomis aplinkybėmis gali būti laikomas nevienodai. Neprinokęs avokadas geriau jausis ant stalo, o prinokęs – šaldytuve. Sveikas pomidoras gali nokti kambario temperatūroje, tačiau perpjautas jau turi būti laikomas šaltai.

Taip pat svarbi virtuvės temperatūra. Vėsiame sandėliuke svogūnai, česnakai ir bulvės gali išsilaikyti ilgai, o karštame daugiabučio bute vasarą jie pradės gesti gerokai greičiau.

Todėl prieš dedant produktą į šaldytuvą verta pagalvoti: ar jis dar turi sunokti, ar jau yra perpjautas, ar namuose nėra per karšta ir ką nurodo gamintojas ant pakuotės. Tinkamas laikymas padės ne tik išsaugoti skonį, bet ir sumažinti išmetamo maisto kiekį.

The post Produktai, kuriems šaldytuve – ne vieta appeared first on Kauno savaitė.

Priežastis atrodė akivaizdi: kiaušiniuose yra nemažai cholesterolio, o padidėjusi jo koncentracija kraujyje siejama su ateroskleroze, infarktu ir insultu.

Tačiau vėlesni tyrimai parodė, kad ryšys tarp su maistu gaunamo cholesterolio ir cholesterolio kiekio kraujyje yra kur kas sudėtingesnis. Daugumai sveikų žmonių saikingas kiaušinių vartojimas nėra laikomas reikšmingu širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksniu.

Vertingas baltymų šaltinis

Viename vidutinio dydžio vištos kiaušinyje yra maždaug 6–7 gramai visaverčių baltymų. Juose yra visų žmogaus organizmui būtinų aminorūgščių, reikalingų raumenims, imuninei sistemai, fermentams ir įvairiems audiniams atsinaujinti.

Kiaušiniai taip pat aprūpina organizmą vitaminu B12, riboflavinu, selenu, fosforu ir kitomis maistinėmis medžiagomis. Trynyje yra cholino – medžiagos, svarbios nervų sistemai, smegenų veiklai ir ląstelių membranoms.

Trynyje randama ir liuteino bei zeaksantino. Šie karotenoidai kaupiasi akies tinklainėje ir yra siejami su akių apsauga nuo su amžiumi susijusių pokyčių.

Baltymingas maistas paprastai suteikia ilgesnį sotumo jausmą nei saldūs pusryčių dribsniai, bandelės ar kiti greitai pasisavinamų angliavandenių turintys produktai. Todėl virtas kiaušinis ar daržovių omletas gali būti sotus pusryčių pasirinkimas. Vis dėlto patys kiaušiniai riebalų „nedegina“ – kūno svoris priklauso nuo visos mitybos, fizinio aktyvumo ir suvartojamos energijos kiekio.

Ar kiaušiniuose esantis cholesterolis pavojingas?

Viename didesniame kiaušinyje gali būti apie 180–200 miligramų cholesterolio, kuris beveik visas yra trynyje. Tačiau su maistu gaunamas cholesterolis ir kraujyje cirkuliuojantis cholesterolis nėra tas pats.

Didžiąją dalį organizmui reikalingo cholesterolio pagamina kepenys. Kai su maistu jo gaunama daugiau, daugelio žmonių organizmas gali sumažinti savo gamybą. Vis dėlto ši reakcija nėra vienoda – kai kurių žmonių mažo tankio lipoproteinų, vadinamųjų MTL arba „blogojo“ cholesterolio, koncentracija į su maistu gaunamą cholesterolį reaguoja stipriau.

Didelės apimties tyrimuose nustatyta, kad iki vieno kiaušinio per dieną vartojimas daugumai sveikų žmonių nebuvo susijęs su pastebimai didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Amerikos širdies asociacija taip pat nurodo, kad sveikas žmogus į subalansuotą mitybą paprastai gali įtraukti vieną visą kiaušinį per dieną.

Tačiau tai nereiškia, kad kiaušinių galima valgyti neribotai ar kad nesvarbu, su kuo jie patiekiami.

Svarbu ne tik kiaušinis, bet ir visa lėkštė

Virtas kiaušinis su daržovėmis ir viso grūdo duona yra visai kitoks pasirinkimas nei svieste kepta kiaušinienė su šonine, riebiomis dešrelėmis ir balta duona.

Pastarajame patiekale daug daugiau sočiųjų riebalų, druskos ir perdirbtos mėsos. Būtent bendras mitybos modelis, o ne vienas konkretus produktas dažniausiai daro didžiausią įtaką širdies ir kraujagyslių sveikatai.

Todėl kiaušinius geriau:

• virti arba troškinti be didelio riebalų kiekio;
• kepti naudojant nedaug aliejaus;
• derinti su daržovėmis, ankštiniais produktais ar viso grūdo duona;
• rečiau valgyti kartu su šonine, dešrelėmis ir kitais perdirbtos mėsos gaminiais.

Lietuvos sveikos ir tvarios mitybos rekomendacijose taip pat pabrėžiama ne vieno produkto, o visos mitybos svarba: patariama valgyti įvairiai, rinktis daugiau augalinio maisto ir riboti sočiųjų riebalų bei stipriai perdirbtų produktų kiekį.

Kam reikėtų būti atsargesniems?

Individualių rekomendacijų gali reikėti žmonėms, kuriems nustatytas labai padidėjęs MTL cholesterolio kiekis, šeiminė hipercholesterolemija, aterosklerozinė širdies ir kraujagyslių liga ar kiti didelės rizikos veiksniai.

Atsargumas taip pat rekomenduojamas sergantiesiems cukriniu diabetu, ypač jeigu kartu nustatytas padidėjęs cholesterolio kiekis ar jau yra širdies ir kraujagyslių pažeidimų. Tyrimų duomenys šiose pacientų grupėse nėra visiškai vienodi, todėl kiaušinių kiekį vertėtų aptarti su šeimos gydytoju ar gydytoju dietologu.

Spręsti vien pagal savijautą negalima – padidėjęs MTL cholesterolio kiekis paprastai nesukelia aiškių simptomų. Jį parodo kraujo tyrimas, vadinamas lipidograma arba lipidų profiliu.

Kiek kiaušinių galima suvalgyti?

Vienos visiems privalomos normos nėra. Kiaušinių kiekį reikėtų vertinti kartu su visu žmogaus racionu, sveikatos būkle ir kitais gyvūninės kilmės produktais.

Daugumai sveikų suaugusiųjų vienas kiaušinis per dieną gali būti subalansuotos mitybos dalis. Kartais suvalgyti du kiaušinius taip pat nėra problema, ypač jeigu likusioje dienos mityboje nėra daug riebios mėsos, sviesto, riebių pieno produktų ir kitų sočiųjų riebalų šaltinių.

Tačiau kasdien valgyti po tris ar keturis kiaušinius jau nebūtina. Tokia mityba sumažina maisto įvairovę ir gali gerokai padidinti su maistu gaunamo cholesterolio kiekį. Baltymų verta gauti ir iš žuvies, ankštinių augalų, liesos mėsos, nesaldintų pieno produktų, riešutų bei sėklų.

Žali kiaušiniai nėra sveikesni

Kartais teigiama, kad žali kiaušiniai yra maistingesni už virtus ar keptus. Tai nėra pagrįsta.

Termiškai apdorotų kiaušinių baltymai pasisavinami geriau. Žaliame baltyme taip pat yra avidino – baltymo, galinčio prisijungti biotiną ir trukdyti jam pasisavinti. Retkarčiais suvalgytas žalias kiaušinis biotino trūkumo nesukels, tačiau nuolatinis didelio kiekio žalių baltymų vartojimas nėra rekomenduojamas.

Svarbiausia rizika – salmonelės. Jos gali būti ne tik ant lukšto, bet retais atvejais ir kiaušinio viduje.

Lietuvos Nacionalinis visuomenės sveikatos centras rekomenduoja nevartoti žalių ar nepakankamai termiškai apdorotų kiaušinių. Salmonelės žūsta, kai maistas pakankamai įkaista, todėl patiekalo viduje rekomenduojama pasiekti maždaug 75 °C temperatūrą.

Ypač atsargūs turėtų būti maži vaikai, nėščiosios, vyresnio amžiaus žmonės ir nusilpusį imunitetą turintys asmenys. Jiems nederėtų valgyti patiekalų su žaliais ar skystais kiaušiniais, pavyzdžiui, naminio majonezo, tiramisu, kai kurių kremų ar nepakankamai iškeptos kiaušinienės, nebent naudojami pasterizuoti kiaušinių produktai.

Kaip saugiai laikyti ir ruošti kiaušinius?

Parduotuvėje reikėtų rinktis švarius, neįskilusius kiaušinius ir patikrinti jų tinkamumo vartoti datą. Namuose juos geriausia laikyti šaldytuve, originalioje pakuotėje, o ne durelėse, kur temperatūra dažniau svyruoja.

Jeigu lukštą norima nuplauti, tai reikia daryti tik prieš pat gaminimą, o ne prieš dedant kiaušinius į šaldytuvą. Po sąlyčio su žaliais kiaušiniais būtina nusiplauti rankas ir nuvalyti naudotus paviršius.

Europos maisto saugos tarnyba pabrėžia, kad kiaušinius reikia pakankamai termiškai apdoroti, žalius produktus laikyti atskirai nuo jau paruošto maisto, o greitai gendančius produktus laikyti žemesnėje nei 5 °C temperatūroje.

Kiaušinių bijoti nereikia

Šiuolaikiniai tyrimai nepagrindžia senos nuostatos, kad kiekvienas kiaušinio trynys tiesiogiai „kemša kraujagysles“. Daugumai sveikų žmonių saikingai valgomi kiaušiniai gali būti vertinga ir patogi visavertės mitybos dalis.

Vis dėlto kiaušiniai nėra stebuklingas produktas. Didžiausią reikšmę turi bendras racionas: kiek jame daržovių, viso grūdo produktų, ankštinių augalų, žuvies, perdirbtos mėsos, druskos ir sočiųjų riebalų.

Tad svarbiausia ne vien skaičiuoti kiaušinius, o žiūrėti, kas dar dedama į lėkštę.

The post Ar kiaušiniai tikrai kenkia širdžiai? appeared first on Kauno savaitė.

Kartais žmonės pastebi, kad šaldytuvas pradėjo dažniau ūžti, ilgiau dirbti, labiau kaisti iš šonų ar tiesiog namuose padidėjo elektros suvartojimas, nors įpročiai nesikeitė.

Priežasčių gali būti daug – nuo per aukštos virtuvės temperatūros ar netinkamai nustatyto termostato iki susidėvėjusių durelių tarpinių, dulkių ant kondensatoriaus ar gedimo šaldymo sistemoje.

Gera žinia ta, kad dalį problemų galima išspręsti patiems, be meistro.

Kiek elektros turėtų naudoti šaldytuvas

Tikslus suvartojimas priklauso nuo šaldytuvo dydžio, amžiaus, energinio efektyvumo klasės, aplinkos temperatūros, naudojimo įpročių ir to, ar jis turi šaldiklį. Naujesni energiją taupantys šaldytuvai paprastai naudoja gerokai mažiau elektros nei seni, prieš 15–20 metų pagaminti modeliai.

Įprasto buitinio šaldytuvo metinis suvartojimas dažnai nurodomas energijos etiketėje arba gamintojo instrukcijoje. Ten pateikiamas orientacinis kWh per metus skaičius, apskaičiuotas standartinėmis bandymų sąlygomis. Realiame gyvenime jis gali būti didesnis, ypač jei šaldytuvas stovi šiltoje virtuvėje, dažnai varstomas, perpildytas arba prižiūrimas netinkamai.

Paprastai nerimą turėtų kelti situacija, kai šaldytuvas beveik be pertraukos dirba, viduje kaupiasi ledas, maistas šąla ten, kur neturėtų, kompresorius labai įkaista, girdisi neįprasti garsai arba elektros sąnaudos akivaizdžiai padidėja.

Per žema temperatūra – dažna klaida

Viena paprasčiausių priežasčių, kodėl šaldytuvas naudoja daugiau elektros, – per žemai nustatyta temperatūra. Kai kurie žmonės mano, kad kuo šalčiau, tuo geriau maistui. Tačiau taip nėra.

Šaldytuvo skyriuje dažniausiai pakanka apie +4 °C temperatūros. Šaldiklyje įprastas orientyras – apie –18 °C. Jei šaldytuvas nustatytas gerokai šalčiau, kompresorius turi dirbti ilgiau, o elektros sąnaudos didėja.

Svarbu suprasti, kad termostato padėtis „maksimumas“ nereiškia geresnio maisto saugumo kasdienėmis sąlygomis. Dažnai tai tik priverčia prietaisą be reikalo intensyviau šalti. Jei šaldytuve produktai apšąla, pienas ar daržovės prie galinės sienelės ima stingti, o kompresorius ilgai neišsijungia, verta patikrinti temperatūros nustatymą.

Geriausia naudoti paprastą šaldytuvo termometrą. Jį galima padėti vidurinėje lentynoje ir po kelių valandų įvertinti, kokia temperatūra iš tikrųjų laikosi viduje. Skaičiai ant reguliatoriaus dažnai nėra tikslūs laipsniai – tai tik galios lygiai.

Durelės praleidžia šiltą orą

Susidėvėjusios, sukietėjusios ar purvu aplipusios durelių tarpinės yra viena dažniausių priežasčių, kodėl šaldytuvas ima dirbti ilgiau. Jei tarpinė nebesandari, į vidų nuolat patenka šiltas ir drėgnas oras. Prietaisas turi jį atšaldyti, todėl kompresorius įsijungia dažniau.

Tą galima patikrinti labai paprastai. Įkiškite popieriaus lapą tarp durelių ir korpuso, uždarykite dureles ir pabandykite lapą ištraukti. Jei jis išsitraukia visiškai lengvai, tarpinė toje vietoje gali būti nesandari. Tokį testą verta atlikti keliose vietose – viršuje, apačioje, ties kampais.

Kartais problema išsprendžiama paprastai: tarpinę reikia nuvalyti šiltu vandeniu su trupučiu indų ploviklio, pašalinti riebalus, trupinius ir lipnius nešvarumus. Jei tarpinė deformuota, suplyšusi ar nebepriglunda, ją gali tekti keisti.

Durelės gali nesandariai užsidaryti ir dėl netvarkingai sudėtų produktų. Butelis, dėžutė ar stalčius gali vos vos remtis į dureles, o vartotojas to nepastebi. Tokiu atveju šaldytuvas visą naktį dirba beveik be sustojimo.

Per dažnas durelių varstymas

Kiekvieną kartą atidarius šaldytuvą, į vidų patenka šiltesnis oras. Kuo ilgiau durelės atidarytos, tuo daugiau darbo vėliau tenka kompresoriui. Tai ypač aktualu vasarą, kai virtuvėje šilta.

Didelės šeimos, vaikai, dažnas užkandžiavimas ar įprotis ilgai stovėti prie atidaryto šaldytuvo gali padidinti elektros sąnaudas. Vienas atidarymas daug nepakeis, bet dešimtys kartų per dieną jau turi reikšmės.

Padeda paprastas įprotis: prieš atidarant šaldytuvą pagalvoti, ko reikia, o produktus laikyti tvarkingai. Kai viskas turi savo vietą, durelės būna atidarytos trumpiau.

Karštas maistas šaldytuve

Į šaldytuvą nederėtų dėti karštų puodų, sriubos ar ką tik pagaminto troškinio. Karštas maistas pakelia vidaus temperatūrą, skleidžia garus, didina drėgmę ir priverčia prietaisą intensyviai dirbti.

Tačiau ir ilgai laikyti pagaminto maisto kambario temperatūroje nereikėtų. Geriausia jį atvėsinti iki kambario temperatūros kuo greičiau ir tik tada dėti į šaldytuvą. Didelį puodą verta padalyti į kelias mažesnes dėžutes – taip maistas greičiau atvės ir saugiau laikysis.

Tai ypač svarbu vasarą, kai virtuvėje šilta. Šaldytuvas nėra skirtas veikti kaip karšto maisto aušintuvas – jo užduotis yra palaikyti žemą temperatūrą jau atvėsusiems produktams.

Šaldytuvas stovi per šiltoje vietoje

Šaldytuvo vieta virtuvėje turi didelę įtaką jo elektros sąnaudoms. Jei jis pastatytas šalia viryklės, orkaitės, radiatoriaus, indaplovės ar tiesioginių saulės spindulių, prietaisui tenka dirbti sunkiau.

Lietuvos butuose dažna situacija – nedidelė virtuvė, kur šaldytuvas įspraudžiamas ten, kur liko vietos. Kartais jis stovi prie pat orkaitės arba labai arti radiatoriaus. Žiemą radiatorius, vasarą saulė ir karšta virtuvė gali pastebimai padidinti šaldytuvo apkrovą.

Jei įmanoma, šaldytuvą reikėtų laikyti vėsesnėje vietoje, toliau nuo šilumos šaltinių. Jei perstatyti nėra galimybės, bent jau verta užtikrinti gerą oro cirkuliaciją aplink prietaisą.

Trūksta oro tarpo aplink šaldytuvą

Šaldytuvas ne tik šaldo vidų – jis turi pašalinti šilumą į aplinką. Tam reikalinga ventiliacija. Jei prietaisas įstumtas per giliai į nišą, užspaustas spintelėmis ar priglaustas prie sienos be reikiamo tarpo, šilumai sunkiau pasišalinti.

Tada kondensatorius ir kompresorius kaista labiau, šaldymo ciklai ilgėja, o elektros sąnaudos didėja. Kai kuriais atvejais tai gali sutrumpinti ir paties prietaiso tarnavimo laiką.

Tikslūs tarpai priklauso nuo modelio, todėl verta pasitikrinti instrukciją. Tačiau bendra taisyklė paprasta: šaldytuvui reikia vietos „kvėpuoti“. Ypač tai svarbu įmontuojamiems modeliams, kuriems būtini tinkami ventiliacijos kanalai.

Dulkės ant kondensatoriaus

Senesniuose arba kai kuriuose laisvai pastatomuose šaldytuvuose gale matomos juodos grotelės – kondensatorius. Ant jų kaupiasi dulkės, gyvūnų plaukai, pūkai. Kai sluoksnis tampa storas, šiluma pasišalina prasčiau, todėl šaldytuvas naudoja daugiau elektros.

Net jei kondensatorius paslėptas šonuose ar apačioje, dulkių problema gali išlikti. Ypač jei namuose yra augintinių, šaldytuvas stovi arti grindų, o virtuvėje daug dulkių ar riebalų garų.

Bent kartą ar kelis kartus per metus verta atsargiai išvalyti šaldytuvo galą ir apačią. Prieš valant prietaisą būtina išjungti iš elektros lizdo. Dulkes galima pašalinti dulkių siurbliu su minkštu antgaliu arba sausa šluoste. Svarbu nelankstyti vamzdelių ir nepažeisti jokių dalių.

Per daug ledo šaldiklyje

Jei šaldytuvas nėra „No Frost“ tipo, šaldiklyje ilgainiui gali kauptis ledas. Plonas šerkšno sluoksnis dar nėra didelė bėda, bet storas ledas veikia kaip izoliacija ir trukdo efektyviai perduoti šaltį. Dėl to prietaisas dirba ilgiau.

Ledo kaupimasis gali rodyti ir kitas problemas: nesandarias dureles, dažną varstymą, šiltų produktų dėjimą, netinkamą temperatūrą ar užsikimšusį drenažą.

Jei šaldiklyje susidarė storas ledo sluoksnis, jį reikia atitirpinti pagal gamintojo instrukciją. Negalima ledo daužyti peiliu, atsuktuvu ar kitais aštriais daiktais – taip labai lengva pradurti šaldymo sistemos vamzdelį. Tokia klaida gali baigtis brangiu remontu arba naujo šaldytuvo pirkimu.

Perpildytas arba beveik tuščias šaldytuvas

Atrodytų, kad pilnas šaldytuvas turėtų dirbti sunkiau. Iš dalies taip ir yra: jei prietaisas perpildytas, oras viduje cirkuliuoja prasčiau, kai kurios zonos gali nepakankamai atšalti, o kompresorius dirbs ilgiau.

Tačiau visiškai tuščias šaldytuvas taip pat nėra idealus. Produktai ir skysčiai padeda išlaikyti šaltį. Kai viduje beveik nieko nėra, atidarius dureles šaltas oras greitai išeina, o prietaisui tenka iš naujo vėsinti vidų.

Geriausia – vidutiniškai užpildytas šaldytuvas, kuriame tarp produktų lieka vietos oro cirkuliacijai. Nereikėtų užspausti ventiliacijos angų, ypač „No Frost“ modeliuose.

Netvarkinga produktų vieta

Kai produktai sudėti bet kaip, žmonės ilgiau ieško, dažniau varsto dureles ir kartais pamiršta maistą gilumoje. Tai didina ir elektros sąnaudas, ir maisto švaistymą.

Tvarkingas šaldytuvas padeda taupyti paprastai: greičiau randate produktus, trumpiau laikote atidarytas dureles, rečiau perkate tai, ką jau turite. Verta atskirai laikyti pieno produktus, mėsą, daržoves, likučius ir dažnai naudojamus produktus.

Dar viena klaida – pieną ar kiaušinius laikyti durelėse, kur temperatūra labiausiai svyruoja. Nors tai ne visada tiesiogiai didina elektros sąnaudas, maistas gali greičiau gesti. Geriau jautresnius produktus laikyti lentynose, kur temperatūra stabilesnė.

Užsikimšęs drenažas

Daugelyje šaldytuvų ant galinės sienelės susidarantis kondensatas nuteka per mažą drenažo angą. Jei ji užsikemša maisto likučiais, gleivėmis ar ledu, vanduo pradeda kauptis viduje, po stalčiais arba net bėgti ant grindų.

Tiesiogiai tai nebūtinai iškart padidina elektros sąnaudas, bet drėgmės perteklius skatina šerkšno susidarymą, blogina higieną ir gali trukdyti normaliam prietaiso darbui.

Drenažo angą galima atsargiai išvalyti specialiu gamintojo pateiktu įrankiu arba minkšta plastikine lazdele. Negalima grūsti metalinių daiktų ar stipriai spausti – galima pažeisti kanalą.

Sugedęs termostatas arba temperatūros jutiklis

Jei šaldytuvas šaldo per stipriai arba beveik neišsijungia, kaltas gali būti termostatas ar temperatūros jutiklis. Prietaisas gali „manyti“, kad viduje dar per šilta, nors temperatūra jau pakankama. Tada kompresorius dirba per ilgai.

Kitas variantas – šaldytuvas kartais per mažai šaldo, o paskui bando kompensuoti ilgesniais darbo ciklais. Tokiais atvejais vartotojui gali atrodyti, kad temperatūra viduje nestabili: vieną dieną produktai apšąla, kitą – laikosi per šiltai.

Jei temperatūros nustatymai tvarkingi, tarpinės sandarios, šaldytuvas švarus, bet problema išlieka, verta kviesti meistrą.

Šaldymo sistemos problemos

Didesnes elektros sąnaudas gali lemti ir rimtesni gedimai: šaltnešio trūkumas, kompresoriaus dėvėjimasis, ventiliatoriaus gedimas, užšalęs garintuvas ar valdymo elektronikos problemos.

Tokiais atvejais šaldytuvas gali veikti beveik nuolat, bet vis tiek nepasiekti reikiamos temperatūros. Kartais viena kamera šaldo gerai, o kita – blogai. Gali atsirasti neįprasti garsai, spragsėjimas, ūžimas, vibracija, per didelis kaitimas šonuose ar gale.

Šių problemų savarankiškai taisyti nereikėtų. Šaldymo sistema yra uždara, joje yra šaltnešis, o netinkamas remontas gali būti pavojingas ir brangus. Čia jau reikalingas kvalifikuotas specialistas.

Senas šaldytuvas gali būti tiesiog neefektyvus

Kartais šaldytuvas naudoja daug elektros ne todėl, kad sugedo, o todėl, kad yra labai senas. Senesni modeliai dažnai turi prastesnę izoliaciją, mažiau efektyvius kompresorius ir silpnesnę temperatūros kontrolę.

Jei šaldytuvui 15–20 metų, jis dar gali veikti, bet naudoti kelis kartus daugiau elektros nei naujas efektyvus modelis. Tokiu atveju verta paskaičiuoti, ar remontas ir didesnės sąskaitos ilgainiui nėra brangesni už naują prietaisą.

Renkantis naują šaldytuvą Lietuvoje, verta žiūrėti ne tik į kainą, bet ir į energijos etiketę, metinį kWh suvartojimą, talpą, triukšmo lygį ir klimato klasę. Didžiausias ir pigiausias modelis nebūtinai bus ekonomiškiausias konkrečiai šeimai.

Netinkama klimato klasė

Ant šaldytuvo techninių duomenų nurodoma klimato klasė – aplinkos temperatūros intervalas, kuriame prietaisas turėtų veikti efektyviai. Pavyzdžiui, vieni modeliai skirti įprastoms patalpoms, kiti geriau toleruoja aukštesnę temperatūrą.

Lietuvoje tai aktualu ne tik virtuvėms, bet ir sodyboms, garažams, nešildomoms patalpoms ar vasarnamiams. Jei šaldytuvas laikomas per šaltoje arba per karštoje aplinkoje, jis gali veikti ne taip, kaip numatyta. Karštoje patalpoje sąnaudos didėja, o per šaltoje kai kurie modeliai gali netinkamai reguliuoti šaldiklio darbą.

Todėl seną šaldytuvą išnešti į garažą ne visada yra gera mintis. Jei garažas žiemą atšąla, o vasarą stipriai įkaista, prietaisas gali dirbti neefektyviai ir greičiau gesti.

Kaip patikrinti, ar šaldytuvas naudoja per daug elektros

Paprasčiausias būdas – naudoti elektros sąnaudų matuoklį, jungiamą į kištukinį lizdą. Į jį įjungiamas šaldytuvas, o matuoklis parodo, kiek kWh sunaudojama per parą, savaitę ar ilgesnį laiką.

Vienos dienos matavimas gali būti netikslus, nes suvartojimą veikia aplinkos temperatūra, durelių varstymas ir tai, ar įdėjote daug naujų produktų. Geriau matuoti bent kelias paras ar savaitę ir tada paskaičiuoti vidurkį.

Gautą rezultatą galima palyginti su energijos etiketėje nurodytu metiniu suvartojimu. Jei etiketėje nurodyta, pavyzdžiui, 200 kWh per metus, vidutiniškai tai būtų apie 0,55 kWh per parą. Realiomis sąlygomis gali būti šiek tiek daugiau, bet jei suvartojimas dvigubai ar trigubai didesnis, verta ieškoti priežasties.

Ką galima padaryti iškart

Pirmiausia patikrinkite temperatūrą. Šaldytuvo skyriuje siekite maždaug +4 °C, šaldiklyje – apie –18 °C.

Antra, apžiūrėkite durelių tarpines. Jos turi būti švarios, elastingos, be įtrūkimų ir gerai priglusti prie korpuso.

Trečia, pažiūrėkite, ar šaldytuvas nestovi prie šilumos šaltinio ir ar aplink jį yra pakankamai vietos oro cirkuliacijai.

Ketvirta, išvalykite dulkes nuo galinės dalies ir apačios, jei tai saugu ir leidžia konstrukcija.

Penkta, atitirpinkite šaldiklį, jei jame susikaupė storas ledo sluoksnis.

Šešta, sutvarkykite produktus taip, kad neužspaustumėte ventiliacijos angų, o durelės užsidarytų be kliūčių.

Kada jau reikia meistro

Meistrą verta kviesti, jei šaldytuvas beveik neišsijungia, bet viduje vis tiek per šilta. Taip pat jei produktai pradeda šąti šaldytuvo skyriuje, nors temperatūra nustatyta normaliai, jei girdisi neįprasti garsai, jei labai kaista kompresorius, jei šaldiklis apauga ledu labai greitai arba jei prietaisas rodo klaidų kodus.

Nereikėtų ilgai laukti ir tada, kai šaldytuvas pradeda skleisti degėsių kvapą, kibirkščiuoti ar išmuša saugiklius. Tokiu atveju prietaisą reikia išjungti ir kreiptis į specialistus.

Maži įpročiai, kurie padeda taupyti

Šaldytuvas taupiau veiks, jei dureles laikysite atidarytas kuo trumpiau, nedėsite karšto maisto, reguliariai valysite tarpines, neperpildysite lentynų ir palaikysite tinkamą temperatūrą.

Verta bent kartą per kelis mėnesius peržiūrėti turinį: išmesti pasibaigusio galiojimo produktus, nuvalyti išsiliejusius skysčius, patikrinti, ar stalčiai ir lentynos netrukdo durelėms užsidaryti.

Tai nėra sudėtinga priežiūra, tačiau ji padeda ne tik sumažinti elektros sąnaudas, bet ir ilgiau išlaikyti maistą šviežią.

Svarbiausia – neignoruoti pokyčių

Šaldytuvas retai pradeda naudoti daug daugiau elektros be priežasties. Dažniausiai jis apie problemą praneša iš anksto: ilgiau ūžia, dažniau įsijungia, viduje kaupiasi drėgmė ar ledas, durelės sunkiau užsidaro, o maistas laikosi prasčiau.

Kuo anksčiau pastebėsite šiuos ženklus, tuo paprasčiau bus išspręsti problemą. Kartais pakaks nuvalyti tarpines ar atitraukti šaldytuvą nuo sienos, o kartais teks kviesti meistrą ar svarstyti apie naują prietaisą.

Kadangi šaldytuvas veikia visą parą, jo efektyvumas tiesiogiai veikia elektros sąskaitą. Todėl verta skirti jam šiek tiek dėmesio – ne tik tada, kai jis sugenda, bet ir profilaktiškai.

The post Kodėl šaldytuvas gali naudoti daugiau elektros nei turėtų appeared first on Kauno savaitė.

Iš tiesų skirtumas tarp šviežių, šaldytų ir konservuotų daržovių bei vaisių dažnai būna mažesnis, nei manome. Kai kuriais atvejais šaldyti produktai maistines medžiagas išsaugo net labai gerai, nes dažniausiai užšaldomi netrukus po derliaus nuėmimo, kai jų maistinė vertė dar didelė.

Tad klausimas turėtų būti ne „švieži ar šaldyti“, o kaip dažniau suvalgyti pakankamai daržovių, vaisių ir uogų – ir kaip pasirinkti produktus, kuriuose nėra nereikalingo cukraus, druskos ar riebių padažų.

Kiek daržovių ir vaisių reikėtų suvalgyti

Daržovės, vaisiai ir uogos yra vitaminų, mineralinių medžiagų, skaidulų ir kitų organizmui naudingų junginių šaltinis. Pakankamas jų kiekis siejamas su mažesne kai kurių lėtinių ligų rizika, geresne virškinimo sistemos veikla ir sveikesne mityba apskritai.

Lietuvos sveikos mitybos rekomendacijose nurodoma kasdien suvartoti bent 500 g arba 5 porcijas daržovių, vaisių ir uogų. Iš jų bent 350 g turėtų sudaryti daržovės, neskaitant bulvių, o 150–250 g – vaisiai ir uogos.

Viena porcija – gana paprastas orientyras: dubenėlis salotų, vidutinio dydžio agurkas ar obuolys, sauja uogų, kelios morkos, pomidoras ar kita įprasta porcija. Svarbiausia – įvairovė ir reguliarumas.

Geriausia, kai daržovių, vaisių ir uogų yra kiekviename valgyme. Tačiau tai nereiškia, kad jie būtinai turi būti tik švieži. Tinka ir šaldytos, raugintos, saikingai termiškai apdorotos daržovės. Svarbu neapsiriboti vien bulvėmis ar saldžiais vaisiais – daržovių kasdien turėtų būti daugiau nei vaisių.

Kodėl šaldyti ir konservuoti produktai gali būti naudingi

Pagrindiniai šaldytų ir konservuotų daržovių bei vaisių privalumai – kaina, patogumas ir ilgesnis galiojimo laikas. Tai ypač aktualu žiemą ar ankstyvą pavasarį, kai švieži produktai būna brangesni, o jų kokybė ne visada džiugina.

Šaldytos daržovės dažnai jau būna nuplautos, supjaustytos ir paruoštos gaminti. Jas galima greitai suberti į sriubą, troškinį, omletą, košę ar garnyrą. Konservuotos ankštinės daržovės – pupelės, avinžirniai, lęšiai – taip pat gali labai praversti, kai norisi greitai pagaminti sotesnį patiekalą.

Dar vienas privalumas – mažiau maisto atliekų. Šviežios salotos, uogos ar vaisiai greitai vysta, genda, pelyja. Šaldyti ir konservuoti produktai laikosi gerokai ilgiau, todėl padeda sutaupyti ir išvengti situacijos, kai nespėtas suvalgyti maistas keliauja į šiukšliadėžę.

Ar šaldant išlieka vitaminai

Šaldymas sulėtina produktų gedimą ir padeda išsaugoti didelę dalį maistinių medžiagų. Dažnai daržovės ir vaisiai šaldomi tada, kai yra prinokę ar pasiekę tinkamą brandą, todėl jų maistinė vertė gali būti labai gera.

Žinoma, šaldymas nėra stebuklas. Kai kurios daržovės prieš šaldymą trumpai blanširuojamos – apdorojamos karštu vandeniu ar garais. Dėl to gali sumažėti dalis jautresnių vandenyje tirpių vitaminų, pavyzdžiui, vitamino C ar kai kurių B grupės vitaminų. Kita vertus, blanširavimas padeda sustabdyti fermentų veiklą, išsaugoti spalvą, skonį ir tekstūrą.

Praktiškai svarbiausia šaldytų produktų nekankinti: neatšildyti ir vėl neužšaldyti kelis kartus. Pakartotinis atitirpinimas ir užšaldymas blogina tekstūrą, gali skatinti skysčių netekimą ir neigiamai veikti kokybę. Todėl geriausia išsiimti tiek, kiek iškart sunaudosite.

Kas nutinka konservuojant

Konservavimas veikia kitaip nei šaldymas. Produktai paprastai kaitinami aukštoje temperatūroje, kad būtų sunaikinti mikroorganizmai ir maistas galėtų ilgai saugiai stovėti kambario temperatūroje. Dėl tokio apdorojimo dalis jautresnių maistinių medžiagų, ypač vitamino C, gali sumažėti.

Vis dėlto tai nereiškia, kad konservuoti produktai yra „beverčiai“. Konservuoti pomidorai, pupelės, avinžirniai, lęšiai, kukurūzai ar kai kurios daržovės vis tiek gali būti geras skaidulų, mineralinių medžiagų ir augalinių baltymų šaltinis.

Kai kurių produktų atveju terminis apdorojimas netgi padidina tam tikrų junginių prieinamumą organizmui. Pavyzdžiui, iš kaitintų pomidorų organizmui lengviau pasisavinti likopeną – antioksidantą, siejamą su pomidorų raudona spalva. Todėl konservuoti pomidorai savo sultyse ar pomidorų tyrė be perteklinės druskos gali būti visai geras pasirinkimas.

Didžiausia konservų problema – druska ir cukrus

Renkantis konservuotus produktus svarbiausia skaityti etiketes. Konservuotose daržovėse ir ankštiniuose produktuose neretai būna daug druskos, o konservuotuose vaisiuose – pridėtinio cukraus ar sirupo.

Todėl verta rinktis daržoves ir ankštinius produktus su užrašu „be pridėtinės druskos“, „mažiau druskos“ arba tiesiog palyginti natrio kiekį maistingumo lentelėje. Jei tokio pasirinkimo nėra, dalį druskos galima sumažinti paprastai: nupilti skystį ir produktus perplauti po tekančiu vandeniu.

Konservuotus vaisius geriau rinktis savo sultyse, o ne sirupe. Dar geriau – be pridėtinio cukraus. Sirupas gali paversti iš pažiūros sveiką produktą tiesiog saldžiu desertu.

Atsargiau reikėtų žiūrėti ir į konservuotas pupeles pomidorų ar kitokiuose padažuose, nes juose gali būti ir druskos, ir cukraus. Jei tokie produktai valgomi dažnai, verta rinktis mažiau druskos ir cukraus turinčias versijas.

O kaip dėl saugumo

Šaldyti vaisiai ir daržovės paprastai yra saugūs, tačiau kai kuriuos produktus, ypač šaldytas daržoves, geriausia vartoti termiškai apdorotus, jei taip nurodyta ant pakuotės. Tai svarbu dėl galimos mikrobiologinės taršos.

Konservų atveju galioja kita taisyklė: niekada nevartokite produkto iš išsipūtusios, pažeistos, surūdijusios ar pratekėjusios skardinės. Išsipūtusi pakuotė gali rodyti, kad viduje vyksta mikroorganizmų veikla, todėl rizikuoti nereikėtų.

Atidarytų konservų taip pat geriau nelaikyti pačioje skardinėje. Likusį turinį verta perdėti į švarų indelį, uždengti ir laikyti šaldytuve.

Kaip patogiai naudoti šaldytas ir konservuotas daržoves

Šaldytos daržovės – vienas paprasčiausių būdų greitai pagerinti vakarienę. Žirneliai, brokoliai, špinatai, šparaginės pupelės, morkų ir žiedinių kopūstų mišiniai tinka sriuboms, troškiniams, apkepams, omletams ar garnyrams.

Šaldytos uogos puikiai tinka košėms, jogurtui, varškei, glotnučiams, kepiniams ar padažams. Jos ypač naudingos ne sezono metu, kai šviežios uogos brangios arba atvežtinės ir ne tokios aromatingos.

Konservuotos ankštinės daržovės gali išgelbėti pietus ar vakarienę: avinžirnius galima dėti į salotas, sriubas, troškinius, iš jų gaminti užtepėles; pupelės tinka čili troškiniams, makaronų padažams, mišrainėms; lęšiai greitai padidina patiekalo sotumą.

Sausos ankštinės daržovės dažnai yra dar pigesnės ir taip pat ilgai laikosi, tačiau jas reikia mirkyti ar ilgiau virti. Todėl konservuotos pupelės ar avinžirniai nėra prastas pasirinkimas – ypač jei padeda dažniau valgyti augalinį maistą.

Ar džiovinti vaisiai gali pakeisti šviežius

Džiovinti vaisiai ir uogos taip pat gali būti mitybos dalis, tačiau jų nereikėtų laikyti lygiaverčiu kasdieniu šviežių ar šaldytų vaisių pakaitalu. Džiovinant pašalinama daug vandens, todėl cukrūs ir kalorijos tampa labiau koncentruoti.

Keli džiovinti abrikosai, slyvos ar datulės gali būti patogus užkandis, bet sauja džiovintų vaisių cukraus kiekiu gali prilygti gerokai didesniam šviežių vaisių kiekiui. Be to, dalis džiovintų vaisių papildomai saldinami arba apdorojami sirupu, todėl verta skaityti sudėtį.

Lietuvos sveikos mitybos rekomendacijose taip pat pabrėžiama, kad džiovintus vaisius ir uogas reikėtų vartoti saikingai, nes juose gausu cukrų. Sultys taip pat nėra visavertis vaisių ar uogų pakaitalas, nes jose mažiau skaidulų ir santykinai daugiau cukrų.

Ką rinktis parduotuvėje

Jei perkate šviežius produktus, rinkitės sezoninius ir tokius, kuriuos tikrai spėsite suvalgyti. Vasarą ir rudenį šviežių vietinių daržovių bei uogų pasirinkimas Lietuvoje didelis, todėl verta tuo naudotis. Tačiau žiemą šaldytos daržovės ar uogos dažnai yra labai praktiška alternatyva.

Rinkdamiesi šaldytus produktus, ieškokite paprastos sudėties: daržovės, uogos ar vaisiai be cukraus, druskos, padažų, džiūvėsėlių ar riebalų mišinių. Kuo trumpesnė sudėtis, tuo lengviau suprasti, ką iš tikrųjų perkate.

Rinkdamiesi konservus, žiūrėkite į druską, cukrų ir padažus. Geriausias pasirinkimas – ankštiniai produktai ar daržovės vandenyje, savo sultyse ar natūraliame užpilde, be perteklinių priedų.

Mitą verta pamiršti

Skirstymas į „naudingus šviežius“ ir „antrarūšius šaldytus“ produktus yra pasenęs. Šaldytos daržovės, vaisiai ir uogos gali būti visavertė sveikos mitybos dalis, o kai kuriais atvejais – net patogesnis ir pigesnis būdas dažniau valgyti augalinį maistą.

Konservuoti produktai taip pat gali būti naudingi, jei pasirenkami apdairiai. Svarbiausia vengti perteklinės druskos, cukraus ir riebių padažų.

Tad sveikiausias pasirinkimas nebūtinai yra tas, kuris atrodo „šviežiausiai“. Sveikiausias pasirinkimas yra tas, kuris padeda kasdien suvalgyti pakankamai daržovių, vaisių ir uogų, dera prie jūsų gyvenimo ritmo ir netampa dar viena priežastimi maistui gesti šaldytuve.

The post Ar šviežios daržovės tikrai naudingesni už šaldytus ar konservuotus? appeared first on Kauno savaitė.

Švelni, kreminė varškės tekstūra idealiai dera su sultingu uogų saldumu ir atveria neribotas erdves kulinariniams eksperimentams.

Varškės putėsiai su braškėmis

Reikės (6 porcijoms): 500 g liesos varškės, 350 g plakamosios grietinėlės, 300 g nedidelių braškių, 0,5 stiklinės rudojo cukraus, 100 g grietinės (20 proc. arba 30 proc.), 30 g želatinos.

Želatiną 10 minučių užmerkite 0,5 stiklinės šalto vandens, tada užvirinkite ant vidutinės ugnies, suberkite cukrų ir leiskite jam visiškai ištirpti. Paskui sukrėskite grietinę ir kaitinkite iki beveik virs.

Varškę išplakite plaktuvu pamažu pildami želatinos masę. Atskirai iki standžių putų išplakite grietinėlę ir atsargiai įmaišykite į varškę.

20–22 cm skersmens formą išklokite maistine plėvele taip, kad kraštai nusvirtų. Ant dugno išdėliokite sveikas nuvalytas uogas, užkrėskite varškės masę, išlyginkite šlapia mentele, uždenkite plėvelės kraštais ir padėkite į šaldytuvą 4 val.

Prieš supjaustydami porcijomis ir patiekdami desertą išimkite jį iš formos kilstelėdami už plėvelės kraštų.

Spurgytės su braškėmis ir tirštu grietinėlės padažu

Reikės (4 porcijoms): 1 kg varškės, 5 kiaušinių, 12 braškių, 60 g vanilinio cukraus, 2–3 mėtos šakelių, maltų džiūvėsių; kremui: 200 ml riebios grietinėlės, 6 kiaušinių trynių, 40 g medaus, 20 g krakmolo, 1 pakelio vanilinio cukraus.

Varškę pertrinkite per sietą. Pridėkite 4 išplaktus kiaušinius, suberkite cukrų ir džiūvėsėlius. Viską išmaišykite ir gautą masę padalykite į 12 paplotėlių.

Darbastalį pabarstykite džiūvėsiais. Į kiekvieno paplotėlio vidurį dėkite po braškę ir formuokite rutuliuką.

Likusį kiaušinį išplakite. Mirkykite rutuliukus po vieną plakinyje, apvoliokite džiūvėsėliuose. O tada virkite verdančiame saldintame vandenyje (1 šaukštas cukraus 1 litrui vandens) su mėtomis.

Spurgytės išgriebkite, kai tik jos iškils į paviršių.

Grietinėlę padažui pakaitinkite beveik iki virimo. Suberkite vanilinį cukrų, sudėkite medų, išmaišykite, nukaiskite ir šiek tiek atvėsinkite. Nuolat maišydami masę, atsargiai plona srovele supilkite išplaktus kiaušinių trynius.

Krakmolą ištirpinkite nedideliame kiekyje vandens, supilkite į padažą ir pakaitinkite, kol sutirštės. Patiekite kartu su varškės spurgytėmis.

Sūrio pyragas su braškių padažu

Reikės (6 porcijoms): 350 g labai riebios varškės (18 proc.), 200 g braškių, 2 kiaušinių, 70 g cukraus, 60 g sviesto, 50 g grietinės (18 proc.), 2 šaukštų manų kruopų, malto kardamono.

Įkaitinkite orkaitę iki 160 laipsnių. Varškę pertrinkite per smulkų sietą. Sukrėskite grietinę, įmuškite kambario temperatūros kiaušinius, įberkite 50 g cukraus ir manų kruopų. Sutrinkite panardinamu trintuvu iki vientisumo ir, įbėrę šiek tiek kardamono, išmaišykite. Palikite kambario temperatūroje 15–20 minučių.

Ne didesnę kaip 20 cm skersmens formą ištepkite 10 g sviesto (galite pabarstyti miltais) ir sukrėskite paruoštą varškės masę. Paviršių išlyginkite.

Įstatykite formą į gilią kepimo skardą. Į šią įpilkite vandens tiek, kad siektų pusę formos aukščio. Kepkite apie 40 minučių, tada leiskite kiek ataušti – forma su pyragu turi likti šilta.

Nedideliame puoduke išlydykite likusį sviestą su cukraus likučiais. Sudėkite pusiau perpjautas braškes. Pakaitinkite ant vidutinės ugnies apie 3 minutes. Aplieję padažu šiltą pyragą, iškart patiekite.

Varškės tortas su braškėmis

Reikės (10 porcijoms): 600 g varškės (9 proc.), 400 g braškių, 250 g trapios tešlos sausainių, 250 ml grietinėlės (35 proc.), 125 g miltelinio cukraus, 100 g minkšto sviesto, 10 g želatinos, 1 šaukšto tarkuotos citrinos žievelės, 1 vanilės ankšties.

Sausainius sudėkite į tvirtą maišelį, užriškite, padėkite ant stalviršio ir kelis kartus pervažiuokite kočėlu. Trupinius suberkite į dubenį, sudėkite minkštą sviestą ir kruopščiai išmaišykite mentele.

Masę sukrėskite į 22 cm skersmens išardomą kepimo formą, lygiai paskirstykite ant dugno, gerai prispauskite ir padėkite į šaldytuvą 1 val.

Vanilės ankštį perpjaukite išilgai, į didelį dubenį išskobkite sėklas.

Varškę pertrinkite per tankų sietą ir taip pat sudėkite į dubenį kartu su milteliniu cukrumi. Suberkite citrinos žievelę ir išplakite plaktuvu iki vientisumo.

Želatiną užmerkite nedideliame kiekyje šalto vandens.

100 ml grietinėlės supilkite į nedidelį puodą ir pakaitinkite iki 40 laipsnių. Sudėkite išbrinkusią želatiną, išmaišykite, paskui perkoškite per tankų sietelį ir įmaišykite į varškės masę. Ten pat supilkite likusią grietinėlę ir išplakite plaktuvu nedideliu greičiu.

Išimkite torto pagrindą iš šaldytuvo, sukrėskite varškės kremą, išlyginkite paviršių ir vėl padėkite į šaldytuvą mažiausiai 6 val.

Pusę braškių supjaustykite dailiomis skiltelėmis, o likusias uogas sutrinkite trintuvu ir dar pertrinkite per sietelį.

Užpilkite tortą uogų tyre, papuoškite braškėmis, citrinos žievele, išimkite iš formos ir patiekite.

Trupininis pyragas su braškėmis ir varške

Reikės (8 porcijoms): 150 g miltų, 80 g atšaldyto sviesto, 60 g cukraus, 1 šaukštelio vanilinio cukraus, 1 šaukštelio citrinos žievelės, druskos; įdarui: 350 g braškių, 40 g cukraus, 1 šaukšto kviečių krakmolo; patiekti: 350 g braškių, 150 g varškės (5 proc.), 100 ml grietinėlės (30 proc.), 40 g miltelinio cukraus, šviežių mėtų.

Įkaitinkite orkaitę iki 200 laipsnių. Atšaldytą sviestą tešlai supjaustykite nedideliais kubeliais.

Į gilų dubenį suberkite miltus, paprastą ir vanilinį cukrų, įtarkuokite citrinos žievelę ir įberkite druskos.

Viską išmaišykite šluotele iki vientisumo, sudėkite sviestą ir rankomis trinkite tol, kol virs smulkiais trupiniais.

Supjaustykite braškes įdarui – priklausomai nuo dydžio, perpjaukite į 2–4 dalis, sumaišykite jas su cukrumi ir krakmolu.

Braškių įdarą sudėkite į karščiui atsparią sunkią keptuvę arba į 24 cm skersmens keraminę kepimo formą ir lygiai paskirstykite ant dugno. Ant viršaus užberkite paruoštus tešlos trupinius.

Pašaukite formą į orkaitę, kepkite 25–30 minučių. Įdaras turi užvirti, trupiniai – gražiai apskrusti. Iškeptą trupiniuotį paaušinkite 10 minučių.

Pyragui patiekti skirtas braškes supjaustykite plonomis skiltelėmis.

Varškę su milteliniu cukrumi sutrinkite trintuvu. Įberkite 100 g pjaustytų braškių ir dar kartą viską sutrinkite.

Atšaldytą grietinėlę išplakite iki standžių putų ir mentele atsargiai įmaišykite į varškės masę.

Ant šilto trupiniuočio išdėliokite braškes ir uždėkite varškės kremą. Papuošę mėtų lapeliais, iškart patiekite.

Varškėčiai braškių „sriuboje“

Reikės (2 porcijoms): 200 g varškės (9 proc.), 80 g ryžių miltų, 1 kiaušinio, druskos; padažui: braškių (gali būti šaldytos).

Braškes padažui sutrinkite trintuvu. Tyrę supilkite į nedidelį puodą ir kaitinkite ant vidutinės ugnies, kol užvirs. Tada sumažinkite karštį iki minimalaus ir virkite apie 5 minutes.

Varškę pertrinkite per metalinį sietą. Įmuškite kiaušinį, išplakite panardinamu trintuvu ir suberkite ryžių miltus.

Gerai išmaišę, darykite graikinio riešuto dydžio rutuliukus.

Ant viryklės užkėlę puodą, įpilkite 1,5 litro vandens, įberkite druskos ir užkaiskite. Kai užvirs, dėkite varškėčių rutuliukus ir šiek tiek sumažinkite ugnį.

Kai varškėtukai iškils į paviršių, pavirkite dar 3 minutes, kol juos bus galima patiekti gausiai aplietus braškių padažu.

Varškės pyragas su braškėmis

Reikės (10 porcijoms): 500 g šaldytos sluoksniuotos tešlos, 400 g braškių, 200 g sausos riebios varškės, 2 kiaušinių, 100 g smulkaus rudojo cukraus, 2 šaukštų grietinės (20 proc.), 2 šaukštų skysto medaus, 1 šaukšto vanilinio cukraus.

Orkaitę įkaitinkite iki 180 laipsnių. Atšildytą tešlą iškočiokite į lakštą, įklokite į 22–24 cm skersmens kepimo formą ir suformuokite kraštus taip, kad jie šiek tiek svirtų per kraštus. Tešlos perteklių nupjaukite.

1/3 braškių supjaustykite 3 mm storio skiltelėmis. Likusias uogas ir nupjautą tešlą sudėkite į dubenį. Ten pat dėkite varškę, įmuškite kiaušinius, suberkite rudąjį bei vanilinį cukrų. Viską sutrinkite panardinamu trintuvu.

Gautą masę supilkite ant tešlos į formą, išlyginkite paviršių ir pridenkite svyrančiais tešlos kraštais. Visą paviršių aptepkite grietine ir kepkite 40–45 minutes.

Iškeptą pyragą apie 10 minučių vėsinkite formoje. Tada atsargiai perkelkite į didelę serviravimo lėkštę, papuoškite atidėtomis braškėmis ir apliekite medumi.

Varškės desertas su trintomis uogomis

Reikės (2 porcijoms): 200 g braškių, 2 šaukštų medaus, 2 šviežios mėtos šakelių, 1 šaukšto citrinos sulčių, skaldytų ledukų; desertui: 100 g varškės (5 proc.), 100 ml grietinėlės (10 proc.), 1 šaukšto medaus, 1 šaukštelio vanilinio cukraus.

Nuskabykite mėtų lapelius. Kelias braškes ir mėtų lapelius atidėkite papuošti.

Likusias braškes sudėkite į trintuvo indą. Suberkite ledukus, sudėkite mėtas, medų ir supilkite citrinos sultis. Viską sutrinkite iki vientisumo.

Gautą uogų tyrę supilstykite į dvi aukštas stiklines.

Giliame dubenyje sumaišykite grietinėlę, varškę, vanilinį cukrų ir medų. Suplakite plaktuvu, masę sudėkite į stiklines ant uogų tyrės. Papuoškite atidėtomis uogomis bei mėtomis ir patiekite.

The post Varškė ir braškės – tobulas duetas appeared first on Kauno savaitė.

Dietologai išskiria apie tuziną populiarių produktų bei patiekalų, kurie, kai jų įsigeidžiame, gali įspėti apie svarbius pokyčius mūsų organizme.

Štai paprastas pavyzdys. Yra žmonių, mėgstančių kramsnoti ledo gabalėlius – jiems tai taip pat smagu, kaip kitiems triaukšti karameles. Bet jeigu šis poreikis tampa beveik nevaldomas, tai gali būti mažakraujystės požymis.

Poreikis valgyti ledą yra vienas iš nemaistinių potraukių, kuriems priskiriamas ir noras valgyti žemę ar graužti muilą, ir jis siejamas su geležies deficitu organizme. Mokslininkai spėja, jog kremtant ledą laikinai paskatinamas gausesnis kraujo pritekėjimas į smegenis – geležies trūkumas šį procesą sulėtina.

Ir tokių keistų sąsajų tarp maisto ir mūsų savijautos esama daugiau.

Jeigu norisi šokolado

Gali būti, jog jaučiatės prislėgti, apimti depresijos ir nesąmoningai bandote „gydytis“ šiuo gardėsiu.

Kaip parodė Amerikos chemijos draugijos atliktas tyrimas, apie 30 g juodojo šokolado padidina serotonino ir dopamino – medžiagų, siejamų su malonumo jausmu, – lygį smegenyse. Be to, šokolade yra magnio ir teopromido, jie abu mažina streso hormonų lygį ir padeda raumenims atsipalaiduoti.

Beje, apie magnį. Kai kurių šaltinių teigimu, net 80 procentų planetos gyventojų galima būtų diagnozuoti jo deficitą. To priežastis dažnai yra nuolatiniai stresai, ir štai kur bėda: magnio trūkumas verčia mus dar jautriau reaguoti į stresą taip tik pablogindamas situaciją.

Kad papildytumėte magnio atsargas organizme, valgykite daugiau žalialapių daržovių, riešutų, sėklų, žuvies, pupelių, visų grūdo dalių produktų, avokadų, jogurto, bananų, džiovintų vaisių ir, žinoma, juodojo šokolado (su mažiausiai 70 procentų kakavos!).

Jeigu norisi saldumynų

Dieną ir naktį akyse stovi saldainiai, šokoladukai, cukruoti vaisiai ir kitokie gardumynai? Gali būti, kad jums tereikia normaliai išsimiegoti.

Garsiosiose JAV Majo klinikose buvo atliktas tyrimas, per kurį paaiškėjo: žmonės, kuriems trūksta tik kiek daugiau negu vienos valandos miego, kitą dieną papildomai suvalgo vidutiniškai 550 kalorijų – ir ne virtos vištienos krūtinėlės su brokoliais.

Kovai su neišvengiamai užplūstančiais silpnumo ir mieguistumo priepuoliais mes naudojame ne ką kitą, o cukrų.

Deja, tai trumpalaikis problemos sprendimas, o perdozavus cukraus ilgainiui užplūsta dar didesnis nuovargis nei anksčiau.

Ir dar: saldumynų poreikis gali įspėti, kad organizmui trūksta chromo – šis mineralas padeda subalansuoti cukraus kiekį kraujyje. Chromo atsargas papildysite valgydami daugiau morkų, saldžiųjų bulvių, visų grūdo dalių produktų ir kiaušinių.

Jeigu norisi sūrio

Sūris yra itin dažna vadinamojo paguodos maisto – tokio, kurį valgome, kai būname pervargę, nusiminę, jaučiamės emociškai nesaugūs ar liūdni, – sudedamoji dalis. Ir neatsitiktinai. Mat sūryje yra triptofano, o ši amino rūgštis gerina nuotaiką bei padeda atsipalaiduoti.

Jeigu jaučiate, kad galėtumėte paskutinius marškinius atiduoti už sūrainį ar picą su kalnu išsilydžiusio sūrio, didelė tikimybė, jog jums tiesiog reikia trupučio meilės, švelnumo ir supratimo.

Tačiau nors nuosaiki porcija patiekalo su sūriu tikrai yra veiksminga savijautą gerinanti priemonė nuo streso, jeigu sūrio norisi beprotiškai ir nuolat, tai jau gali būti kognityvinio sutrikimo – dėmesingumo, atminties problemų – požymis.

Per vieną mokslinį tyrimą metu nustatyta, kad žmonės, kuriems diagnozuotas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, yra dukart dažniau kamuojami tokios sūrio manijos nei kiti. Minėto sutrikimo simptomai, beje, yra labai subtilūs – dažnai juos sunku pastebėti.

Jeigu norisi limonado

Kiek žmonių prisiekinėja negalintys gyventi be saldžių gazuotų gaiviųjų gėrimų? Tokiems dažnai sakome, jog jie yra „priklausomi nuo burbuliukų“, arba cukraus narkomanai, o iš tikrųjų įvairiausių kolų mėgėjams reikalinga kofeino dozė.

Nurodoma, kad viena stiklinė kolos suteikia apie 30 mg kofeino – pakankamai, kad pažadintų iš apatijos ir snūdo, bet ne tiek, kad taptume dirglūs ar nervingi, kaip padauginę stiprios kavos.

Kiek rečiau pasitaikanti prisirišimo prie limonadų priežastis – kalcio deficitas. Medikų aiškinimu, fosforo rūgštis gazuotuose gėrimuose gali „ištraukti“ kalcį ir magnį iš mūsų kaulų. Taip susidaro uždaras ratas, kai organizmas trokšta to, kas jam suteikia taip trūkstamo kalcio, ir jam nesvarbu, jog tą kalcį jis atiduoda pats.

Jeigu norisi bulvių traškučių

Bulvių traškučiai, kaip ir jų giminaitės skrudintos bulvytės, yra du dažniausiai pasitaikantys „kapriziniai“ gardėsiai, kurių užsinorima mirk ar gyvenk. Bet jeigu šį riebų maistą kemšate maišeliais, gali būti, jog jums trūksta sveikųjų riebalų.

Ypač dietologai pabrėžia omega 3 riebalų rūgščių svarbą. Žmogaus organizmas jų negamina, tad vienintelis būdas gauti būtiną paros normą yra su maistu – tokiu kaip riebi žuvis (pavyzdžiui, lašiša).

Aistrą bulvių traškučiams taip pat apmalšinsite valgydami daugiau avokadų, riešutų, kitų panašių produktų, vartodami alyvuogių aliejų.

Jeigu norisi vandens

Kamuoja baisus troškulys? Didelė tikimybė, kad tai dehidratacija – jūsų organizmui paprasčiausiai trūksta skysčių.

Jeigu troškulys nuolatinis ir nenumaldomas, tai jau gali būti rimtesnių sveikatos problemų, tokių kaip diabetas, simptomas.

Kai kitą sykį trūks plyš užsinorėsite „kažko tokio“ saldaus ar sūraus, pirmiau pabandykite išgerti didelę stiklinę vandens.

Padidėjęs troškulys ir dažnas šlapinimasis yra vienas ankstyviausių signalų, kad insulino lygis organizme ne toks, koks turėtų būti.

Cukrus kaupiasi kraujyje ir verčia inkstus dirbti viršvalandžius.

Kai pastarieji nebesusidoroja, nebelieka nieko kito, kaip tik pašalinti atliekamą cukrų su šlapimu.

Dėl to dažnai šlapinamasi ir dėl to nuolat norisi gerti – organizmas juk reikalauja atkurti skysčių pusiausvyrą.

Jeigu norisi sūrių sausainukų

Noras sūraus gali reikšti mineralų trūkumą. Leidinyje „Physiology and Behavior“ buvo aprašytas tyrimas, kurio metu paaiškėjo, jog moterims, nuolat geidžiančioms ko nors sūraus, labiausiai trūksta kalcio, magnio ir cinko.

Nepasotinamas druskos troškimas taip pat gali būti Adisono ligos arba Barterio sindromo simptomas – ypač jeigu ne tik norisi sūraus maisto, bet ir kamuoja išsekimas, netenkama svorio, ant odos atsiranda dėmių.

Jeigu norisi spragintų kukurūzų

Jūsų organizmui verkiant reikia ir natrio, ir gliukozės, kad jis galėtų normaliai funkcionuoti. Abiejų greitai netenkama, jeigu, pavyzdžiui, sportuojama (ypač jei gausiai prakaituojama).

Tad jeigu norisi ko nors saldaus ir sūraus vienu metu, tikėtina, tai jūsų kūnas įspėja: man reikia atsigauti nuo fizinių krūvių ir atnaujinti maistingųjų medžiagų atsargas.

Dėl tos pačios priežasties atletams po treniruočių skirtuose gėrimuose yra tiek vieno, tiek kito – ir cukraus, ir druskos.

Jeigu norisi ko nors aštraus

Aštrus maistas – vienas greičiausių būdų mūsų kūnui susidoroti su išoriniu karščiu. Yra net tokia teorija, kad pietų kraštuose gyvenančios tautos garsėja savo pikantiškais patiekalais būtent dėl to, jog karšto klimato sąlygomis. Sakysite, nelogiška? Bet yra kaip tik atvirkščiai.

Aštrūs priedai ir prieskoniai laikinai paspartina medžiagų apykaitą organizme, taigi tas greičiau išprakaituoja ir atvėsta.

Bet jeigu jums nekaršta, gali būti, jog aštraus maisto norisi dėl adrenalino pliūpsnio, kurį šis sukelia. Kai kurie žmonės tampa tokiais adrenalino fanatikais, jog jų aistra aštriam maistui, mokslininkų vertinimu, beveik prilygsta priklausomybei.

Jeigu norisi bandelės

Kai galvoje tesisuka vienintelė mintis – apie angliavandenius: bandeles, kitus kepinius, makaronus, – tai jau ženklas, kad jums labai trūksta aminorūgšties triptofano. To paties, dėl kurio norime valgyti ir sūrį.

Žmogaus organizmas naudoja triptofaną serotoninui sintetinti, serotoninas užtikrina gerovės ir laimės jausmą, tad nenuostabu, jog dėl ko nors susikrimtę dažnai siekiame bandelės.

Dietologai tokiu atveju pataria verčiau užkrimsti visų grūdo dalių duonos, pavartoti žuvų taukų ar tiesiog eiti pasportuoti, nors retkarčiais paskanauti bandelės irgi nėra blogai.

Jeigu norisi mėsos

Tai gali būti ženklas, jog organizmui reikia daugiau geležies ir cinko. Jie gyvybiškai svarbūs imuninei sistemai palaikyti, be to, padeda išnešioti deguonį po visą kūną. Be geležies ir cinko jaustumėmės silpni, mus nuolat kamuotų infekcijos, odos ligos ir nuovargis.

Produktai, iš kurių galėtumėte pasisemti daugiau geležies ir cinko, – moliūgų sėklos, tamsialapiai žalumynai ir jautiena.

Jei norisi… kažko

Nevaldomas bet kokio maisto – tačiau paprastai skanėstų – troškimas laikomas alkiu, nors iš tikrųjų dažnokai yra troškulys.

Kartais, kai mūsų organizmas netekęs skysčių, mes susipainiojame ir imame klaidingai suprasti jo signalus. Tokia būklė anaiptol nėra niekinė. Turėkite omenyje, kad troškulys – tai paskutinis pagalbos šauksmas, kurį pasiunčia skysčių stokojantis organizmas. Tad kai kitą sykį trūks plyš užsinorėsite „kažko tokio“ saldaus ar sūraus, pirmiau pabandykite išgerti didelę stiklinę vandens.

The post Kai širdis prašo „kažko tokio“ appeared first on Kauno savaitė.

Ir jokiu būdu nepamirškite padažo. Jis – labai svarbus dešrainių ingredientas. Nuo jo labai priklauso dešrelės bandelėje skonis.

Dešrainiams puikiai tiks klasikinis amerikietiškas padažas iš majonezo, garstyčių ir kečupo. Kitas variantas – aitriųjų paprikų padažas, kuris dešrainiui suteiks pikantiškumo ir lengvo aštrumo. Su dešrelėmis taip pat puikiai dera česnakinis arba garstyčių padažas.

Būtinai pabandykite!

Dešrainiai su terijakiu

Reikės (6 porcijoms): 6 dešrainių bandelių, 6 dešrelių, 1 šaukšto sezamų, 3 svogūno laiškų, 2 šviežių agurkų, 2 šaukštų marinuotų imbierų, 1 šaukštelio padažo, 1 šaukštelio „Sriracha“ padažo, 2 šaukštų majonezo, 3 šaukštų terijakio, 1 raudonojo svogūno.

Sausoje keptuvėje lengvai paskrudinkite sezamų sėklas. Sumaišykite majonezą su „Sriracha“.

Agurkus supjaustykite plonais skridinėliais, svogūną – plonais pusžiedžiais. Svogūnų laiškus susmulkinkite.

Pakepkite dešreles kepsninėje arba grilio keptuvėje iš visų pusių apie 3–4 minutes. Aptepkite terijakio padažu ir kepkite dar 1 minutę.

Į išilgai įpjautas bandeles įdėkite agurkų, imbierų ir raudonojo svogūno. Ant viršaus uždėkite dešreles.

Dešrainius pagardinkite aštriu majonezu, pabarstykite svogūnų laiškais, sezamais ir iškart patiekite.

Dešrainių apkepas

Reikės (4 porcijoms): 100 g miltų, 1 kiaušinio, 150 ml pieno, 8 šoninės juostelių, 8 dešrelių, 1 svogūno, 1 brokolio, aliejaus, druskos; padažui: 600 ml vištienos arba daržovių sultinio, 1 svogūno, 20 g miltų, 1 šaukšto saldžiarūgščių garstyčių, 2 šaukštelių sojų padažo.

Tešlai į didelį dubenį kartu su druska kauburėliu pilkite sijotus miltus. Centre padarykite įdubimą. Ten įmuškite ten kiaušinį, išmaišykite. Įpilkite po 75 ml pieno ir šilto vandens, užminkykite tešlą.

Supylę likusį pieną ir 70 ml vandens, gerai išminkykite ir palikite vienai valandai.

Kiekvieną dešrelę apvyniokite šoninės griežinėliu. Svogūną supjaustykite pusžiedžiais ir pakepinkite aliejuje, kol suminkštės. Sudėkite dešreles ir, atsargiai jas apversdami, kepkite ant vidutinės ugnies apie 3–5 minutes. Šoninė turi apskrusti.

Svogūnus ir dešreles perdėkite į aliejumi pateptą karščiui atsparią kepimo formą. Užpilkite tešla.

Kepkite iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje 35–40 minučių.

Padažui smulkiai supjaustykite svogūną. Pakepinkite iki šviesiai auksinės spalvos – apie 5–7 minutes. Nuolat maišydami suberkite miltus. Išmaišykite iki vientisos masės.

Sukrėskite garstyčias, supilkite sultinį ir sojų padažą. Užvirinę 15 minučių virkite ant silpnos ugnies vis pamaišydami. Įberkite druskos ir pipirų.

Brokolį išskirstykite didesniais žiedynais ir 3–4 minutes pakepinkite aliejuje ant stiprios ugnies.

Šiltą apkepą patiekite su brokoliais, viską aplieję padažu.

Daniškas dešrainis

Reikės (4 porcijoms): 4 kiaulienos dešrelių, 4 dešrainių bandelių, 2 marinuotų agurkėlių, 4 šaukštų kečupo; remulado padažui: 4 šaukštų neriebaus majonezo, 1 šaukšto garstyčių, 50 g marinuotų agurkų, 2 krapo šakelių, 2 šaukštelių kaparėlių; svogūnų traškučiams: 2 svogūnų, 2 šaukštų kvietinių miltų, 100 ml aliejaus, tinkamo gruzdintuvei, 1 šaukštelio druskos, 0,5 šaukštelio cukraus.

Svogūnus traškučiams supjaustykite plonais pusžiedžiais. Sudėkite į nedidelį indelį, pabarstykite druska bei cukrumi, lengvai pamaigykite rankomis, uždenkite ir, energingai papurtę, palikite 10 minučių.

Nupilkite nuo svogūnų išsiskyrusias sultis, pačius pabarstykite miltais. Uždengę indelį, vėl energingai papurtykite, kad miltai pasiskirstytų.

Gilioje keptuvėje įkaitinkite aliejų (įmetus svogūno gabalėlį, iškart turi pasirodyti daugybė burbuliukų). Suberkite svogūnus ir, nenustodami maišyti, pagruzdinkite ant vidutinės ugnies iki auksinės spalvos. Išgriebkite, paskleiskite ant popierinių servetėlių arba sudėkite į sietą nuvarvėti.

Padažui labai smulkiai supjaustykite marinuotą agurkėlį, kaparėlius, krapus. Nedideliame dubenėlyje viską išmaišykite su majonezu ir garstyčiomis.

Patiekti skirtus 2 agurkus supjaustykite plonais įstrižais griežinėliais.

Aštriu peiliu kiekvienoje dešrelėje padarykite negilias įpjovas.

Pakepinkite jas iš abiejų pusių sausoje keptuvėje (geriausia grilio), kol šiek tiek apskrus.

Tada apskrudinkite dešreles iš visų pusių.

Kiekvienoje bandelėje tolygiai paskirstykite remulado padažą, ant viršaus uždėkite dešrelę, išilgai išspauskite kečupo juostelę, o šone vieną ant kito šiek tiek užeinančia eile išdėliokite agurkų griežinėlius. Viską pabarstę traškiais keptais svogūnais, patiekite.

Dešrainiai be bandelės

Reikės (4 porcijoms): 4 dešrelių (geriau stambesnių), 300 g kopūstų, 4 didelių kiaušinių, 4 lapelių lydyto sūrio (40 g), 30 g kukurūzų krakmolo, aliejaus, druskos, šviežiai maltų juodųjų pipirų, kečupo arba kito mėgstamo padažo.

Orkaitę įkaitinkite iki 180 laipsnių Kepimo skardą išklokite pergamentiniu popieriumi.

Labai plonai supjaustytą kopūstą pabarstykite druska, lengvai pamaigykite rankomis ir palikite 10 minučių.

Subadytas dešreles (kad nesutrūktų) apkepkite iš visų pusių minimaliame aliejaus kiekyje, kol gražiai apskrus.

Išplakite kiaušinius su druska ir pipirais. Kopūstus nuspauskite, sumaišykite su krakmolu, tada – su kiaušinių mase.

Padalykite kopūstų ir kiaušinių mišinį į 4 lygias dalis.

20–22 cm skersmens keptuvę sutepkite aliejumi. Sudėkite vieną kopūstų ir kiaušinių masės dalį stengdamiesi suteikti stačiakampio formą.

Kepkite maždaug 1,5 minutės, kol viena pusė gražiai apskrus.

„Blynelio“ centre uždėkite sūrio gabalėlį, o ant vieno iš kraštų – dešrelę ir atsargiai susukite viską į ritinėlį, kiaušinių kraštus užlenkdami į vidų.

Pakepinkite suktinuką siūle žemyn 1 minutę ir perkelkite ant paruoštos kepimo skardos.

Analogiškai paruošę likusias dešreles, pašaukite skardą į orkaitę

5–7 minutėms.

Dešrainius patiekite karštus su mėgstamu padažu.

Dešrainių pica

Reikės (6 porcijoms): tešlai: 500 g miltų, 300 ml vandens, 25 g mielių, 15 g alyvuogių aliejaus, 25 g cukraus, 10 g druskos; įdarui: 8 dešrelių (geriau jautienos), 80 g saliamio dešros, 150 g mocarelos, 50 g parmezano sūrio, 400 g konservuotų pomidorų savose sultyse, 2 marinuotų agurkėlių, 1 raudonojo svogūno, 30 g prieskonių „Skrudinti svogūnai“, itališkų žolelių mišinio, raudonosios paprikos miltelių, druskos.

Tešlai dubenyje su vandeniu ištirpinkite mieles ir cukrų. Miltų su druska mišinį suberkite į mielių masę ir atsargiai išmaišykite maišytuvu. Paskiausiai supilkite alyvuogių aliejų ir minkykite tešlą mažiausiai 10 minučių, kol ji taps lygi ir vientisa.

Iš tešlos suformuotą rutulį įdėkite į alyvuogių aliejumi išteptą dubenį, uždenkite maistine plėvele ir pastatykite šiltai 1 val. Tešla turi padidėti dvigubai.

Palikite gumulą visą, jei norite didelės picos, arba padalykite pusiau – 2 mažesnėms picoms.

Kepimo skardą išklokite popieriumi, ištepkite alyvuogių aliejumi.

Sudėkite tešlą ir rankomis, tempdami į skirtingas puses, padarykite apvalų paplotį (galite šiek tiek pakočioti kočėlu).

Uždenkite skardą su picos pagrindu rankšluosčiu ir palikite kilti 10 minučių.

Padažui sutrinkite pomidorus su visomis sultimis iki vientisos masės. Įberkite druskos, aitriosios paprikos, itališkų prieskonių.

Marinuotus agurkus įdarui ir 2 dešreles supjaustykite plonais griežinėliais, raudonąjį svogūną – pusžiedžiais. Dešrą pirmiausia supjaustykite skridinėliais, tada – ketvirčiais. Likusias 6 dešreles perpjaukite į 2–3 trumpas dalis.

Mocarelą supjaustykite plonais gabalėliais.

Picos pagrindą vėl šiek tiek patampykite rankomis, pakraščiuose padarykite nedidelius įpjovimus, tarsi ruošdamiesi pagal juos pjaustyti picą trikampėmis porcijomis. Aptepkite pomidorų padažu.

Ant visų tešlos trikampelių palei papločio kraštą išdėliokite dešrelių dalis, pabarstykite jas džiovintais svogūnais ir užsukite į tešlą taip, kad aplink paplotį susidarytų storas kraštelis su dešrele viduje.

Picos centre ratu išdėliokite mocarelos griežinėlius, ant jos – dešrelių skridinėlius, salamį, raudonąjį svogūną, marinuotus agurkus ir viską pabarstykite tarkuotu parmezanu.

Pašaukite kepimo skardą su pica iki 200 laipsnių įkaitinton orkaitėn. Kepkite 20 minučių, kol kraštai gražiai apskrus.

Išėmę picą iš orkaitės, atsargiai perkelkite ant lentos ir supjaustykite porcijomis taip, kad kiekvienam gabalėliui tektų po kraštelio dalį su dešrele viduje.

The post Greitojo maisto evoliucija: dešrainiai appeared first on Kauno savaitė.