Kartais žmonės pastebi, kad šaldytuvas pradėjo dažniau ūžti, ilgiau dirbti, labiau kaisti iš šonų ar tiesiog namuose padidėjo elektros suvartojimas, nors įpročiai nesikeitė.

Priežasčių gali būti daug – nuo per aukštos virtuvės temperatūros ar netinkamai nustatyto termostato iki susidėvėjusių durelių tarpinių, dulkių ant kondensatoriaus ar gedimo šaldymo sistemoje.

Gera žinia ta, kad dalį problemų galima išspręsti patiems, be meistro.

Kiek elektros turėtų naudoti šaldytuvas

Tikslus suvartojimas priklauso nuo šaldytuvo dydžio, amžiaus, energinio efektyvumo klasės, aplinkos temperatūros, naudojimo įpročių ir to, ar jis turi šaldiklį. Naujesni energiją taupantys šaldytuvai paprastai naudoja gerokai mažiau elektros nei seni, prieš 15–20 metų pagaminti modeliai.

Įprasto buitinio šaldytuvo metinis suvartojimas dažnai nurodomas energijos etiketėje arba gamintojo instrukcijoje. Ten pateikiamas orientacinis kWh per metus skaičius, apskaičiuotas standartinėmis bandymų sąlygomis. Realiame gyvenime jis gali būti didesnis, ypač jei šaldytuvas stovi šiltoje virtuvėje, dažnai varstomas, perpildytas arba prižiūrimas netinkamai.

Paprastai nerimą turėtų kelti situacija, kai šaldytuvas beveik be pertraukos dirba, viduje kaupiasi ledas, maistas šąla ten, kur neturėtų, kompresorius labai įkaista, girdisi neįprasti garsai arba elektros sąnaudos akivaizdžiai padidėja.

Per žema temperatūra – dažna klaida

Viena paprasčiausių priežasčių, kodėl šaldytuvas naudoja daugiau elektros, – per žemai nustatyta temperatūra. Kai kurie žmonės mano, kad kuo šalčiau, tuo geriau maistui. Tačiau taip nėra.

Šaldytuvo skyriuje dažniausiai pakanka apie +4 °C temperatūros. Šaldiklyje įprastas orientyras – apie –18 °C. Jei šaldytuvas nustatytas gerokai šalčiau, kompresorius turi dirbti ilgiau, o elektros sąnaudos didėja.

Svarbu suprasti, kad termostato padėtis „maksimumas“ nereiškia geresnio maisto saugumo kasdienėmis sąlygomis. Dažnai tai tik priverčia prietaisą be reikalo intensyviau šalti. Jei šaldytuve produktai apšąla, pienas ar daržovės prie galinės sienelės ima stingti, o kompresorius ilgai neišsijungia, verta patikrinti temperatūros nustatymą.

Geriausia naudoti paprastą šaldytuvo termometrą. Jį galima padėti vidurinėje lentynoje ir po kelių valandų įvertinti, kokia temperatūra iš tikrųjų laikosi viduje. Skaičiai ant reguliatoriaus dažnai nėra tikslūs laipsniai – tai tik galios lygiai.

Durelės praleidžia šiltą orą

Susidėvėjusios, sukietėjusios ar purvu aplipusios durelių tarpinės yra viena dažniausių priežasčių, kodėl šaldytuvas ima dirbti ilgiau. Jei tarpinė nebesandari, į vidų nuolat patenka šiltas ir drėgnas oras. Prietaisas turi jį atšaldyti, todėl kompresorius įsijungia dažniau.

Tą galima patikrinti labai paprastai. Įkiškite popieriaus lapą tarp durelių ir korpuso, uždarykite dureles ir pabandykite lapą ištraukti. Jei jis išsitraukia visiškai lengvai, tarpinė toje vietoje gali būti nesandari. Tokį testą verta atlikti keliose vietose – viršuje, apačioje, ties kampais.

Kartais problema išsprendžiama paprastai: tarpinę reikia nuvalyti šiltu vandeniu su trupučiu indų ploviklio, pašalinti riebalus, trupinius ir lipnius nešvarumus. Jei tarpinė deformuota, suplyšusi ar nebepriglunda, ją gali tekti keisti.

Durelės gali nesandariai užsidaryti ir dėl netvarkingai sudėtų produktų. Butelis, dėžutė ar stalčius gali vos vos remtis į dureles, o vartotojas to nepastebi. Tokiu atveju šaldytuvas visą naktį dirba beveik be sustojimo.

Per dažnas durelių varstymas

Kiekvieną kartą atidarius šaldytuvą, į vidų patenka šiltesnis oras. Kuo ilgiau durelės atidarytos, tuo daugiau darbo vėliau tenka kompresoriui. Tai ypač aktualu vasarą, kai virtuvėje šilta.

Didelės šeimos, vaikai, dažnas užkandžiavimas ar įprotis ilgai stovėti prie atidaryto šaldytuvo gali padidinti elektros sąnaudas. Vienas atidarymas daug nepakeis, bet dešimtys kartų per dieną jau turi reikšmės.

Padeda paprastas įprotis: prieš atidarant šaldytuvą pagalvoti, ko reikia, o produktus laikyti tvarkingai. Kai viskas turi savo vietą, durelės būna atidarytos trumpiau.

Karštas maistas šaldytuve

Į šaldytuvą nederėtų dėti karštų puodų, sriubos ar ką tik pagaminto troškinio. Karštas maistas pakelia vidaus temperatūrą, skleidžia garus, didina drėgmę ir priverčia prietaisą intensyviai dirbti.

Tačiau ir ilgai laikyti pagaminto maisto kambario temperatūroje nereikėtų. Geriausia jį atvėsinti iki kambario temperatūros kuo greičiau ir tik tada dėti į šaldytuvą. Didelį puodą verta padalyti į kelias mažesnes dėžutes – taip maistas greičiau atvės ir saugiau laikysis.

Tai ypač svarbu vasarą, kai virtuvėje šilta. Šaldytuvas nėra skirtas veikti kaip karšto maisto aušintuvas – jo užduotis yra palaikyti žemą temperatūrą jau atvėsusiems produktams.

Šaldytuvas stovi per šiltoje vietoje

Šaldytuvo vieta virtuvėje turi didelę įtaką jo elektros sąnaudoms. Jei jis pastatytas šalia viryklės, orkaitės, radiatoriaus, indaplovės ar tiesioginių saulės spindulių, prietaisui tenka dirbti sunkiau.

Lietuvos butuose dažna situacija – nedidelė virtuvė, kur šaldytuvas įspraudžiamas ten, kur liko vietos. Kartais jis stovi prie pat orkaitės arba labai arti radiatoriaus. Žiemą radiatorius, vasarą saulė ir karšta virtuvė gali pastebimai padidinti šaldytuvo apkrovą.

Jei įmanoma, šaldytuvą reikėtų laikyti vėsesnėje vietoje, toliau nuo šilumos šaltinių. Jei perstatyti nėra galimybės, bent jau verta užtikrinti gerą oro cirkuliaciją aplink prietaisą.

Trūksta oro tarpo aplink šaldytuvą

Šaldytuvas ne tik šaldo vidų – jis turi pašalinti šilumą į aplinką. Tam reikalinga ventiliacija. Jei prietaisas įstumtas per giliai į nišą, užspaustas spintelėmis ar priglaustas prie sienos be reikiamo tarpo, šilumai sunkiau pasišalinti.

Tada kondensatorius ir kompresorius kaista labiau, šaldymo ciklai ilgėja, o elektros sąnaudos didėja. Kai kuriais atvejais tai gali sutrumpinti ir paties prietaiso tarnavimo laiką.

Tikslūs tarpai priklauso nuo modelio, todėl verta pasitikrinti instrukciją. Tačiau bendra taisyklė paprasta: šaldytuvui reikia vietos „kvėpuoti“. Ypač tai svarbu įmontuojamiems modeliams, kuriems būtini tinkami ventiliacijos kanalai.

Dulkės ant kondensatoriaus

Senesniuose arba kai kuriuose laisvai pastatomuose šaldytuvuose gale matomos juodos grotelės – kondensatorius. Ant jų kaupiasi dulkės, gyvūnų plaukai, pūkai. Kai sluoksnis tampa storas, šiluma pasišalina prasčiau, todėl šaldytuvas naudoja daugiau elektros.

Net jei kondensatorius paslėptas šonuose ar apačioje, dulkių problema gali išlikti. Ypač jei namuose yra augintinių, šaldytuvas stovi arti grindų, o virtuvėje daug dulkių ar riebalų garų.

Bent kartą ar kelis kartus per metus verta atsargiai išvalyti šaldytuvo galą ir apačią. Prieš valant prietaisą būtina išjungti iš elektros lizdo. Dulkes galima pašalinti dulkių siurbliu su minkštu antgaliu arba sausa šluoste. Svarbu nelankstyti vamzdelių ir nepažeisti jokių dalių.

Per daug ledo šaldiklyje

Jei šaldytuvas nėra „No Frost“ tipo, šaldiklyje ilgainiui gali kauptis ledas. Plonas šerkšno sluoksnis dar nėra didelė bėda, bet storas ledas veikia kaip izoliacija ir trukdo efektyviai perduoti šaltį. Dėl to prietaisas dirba ilgiau.

Ledo kaupimasis gali rodyti ir kitas problemas: nesandarias dureles, dažną varstymą, šiltų produktų dėjimą, netinkamą temperatūrą ar užsikimšusį drenažą.

Jei šaldiklyje susidarė storas ledo sluoksnis, jį reikia atitirpinti pagal gamintojo instrukciją. Negalima ledo daužyti peiliu, atsuktuvu ar kitais aštriais daiktais – taip labai lengva pradurti šaldymo sistemos vamzdelį. Tokia klaida gali baigtis brangiu remontu arba naujo šaldytuvo pirkimu.

Perpildytas arba beveik tuščias šaldytuvas

Atrodytų, kad pilnas šaldytuvas turėtų dirbti sunkiau. Iš dalies taip ir yra: jei prietaisas perpildytas, oras viduje cirkuliuoja prasčiau, kai kurios zonos gali nepakankamai atšalti, o kompresorius dirbs ilgiau.

Tačiau visiškai tuščias šaldytuvas taip pat nėra idealus. Produktai ir skysčiai padeda išlaikyti šaltį. Kai viduje beveik nieko nėra, atidarius dureles šaltas oras greitai išeina, o prietaisui tenka iš naujo vėsinti vidų.

Geriausia – vidutiniškai užpildytas šaldytuvas, kuriame tarp produktų lieka vietos oro cirkuliacijai. Nereikėtų užspausti ventiliacijos angų, ypač „No Frost“ modeliuose.

Netvarkinga produktų vieta

Kai produktai sudėti bet kaip, žmonės ilgiau ieško, dažniau varsto dureles ir kartais pamiršta maistą gilumoje. Tai didina ir elektros sąnaudas, ir maisto švaistymą.

Tvarkingas šaldytuvas padeda taupyti paprastai: greičiau randate produktus, trumpiau laikote atidarytas dureles, rečiau perkate tai, ką jau turite. Verta atskirai laikyti pieno produktus, mėsą, daržoves, likučius ir dažnai naudojamus produktus.

Dar viena klaida – pieną ar kiaušinius laikyti durelėse, kur temperatūra labiausiai svyruoja. Nors tai ne visada tiesiogiai didina elektros sąnaudas, maistas gali greičiau gesti. Geriau jautresnius produktus laikyti lentynose, kur temperatūra stabilesnė.

Užsikimšęs drenažas

Daugelyje šaldytuvų ant galinės sienelės susidarantis kondensatas nuteka per mažą drenažo angą. Jei ji užsikemša maisto likučiais, gleivėmis ar ledu, vanduo pradeda kauptis viduje, po stalčiais arba net bėgti ant grindų.

Tiesiogiai tai nebūtinai iškart padidina elektros sąnaudas, bet drėgmės perteklius skatina šerkšno susidarymą, blogina higieną ir gali trukdyti normaliam prietaiso darbui.

Drenažo angą galima atsargiai išvalyti specialiu gamintojo pateiktu įrankiu arba minkšta plastikine lazdele. Negalima grūsti metalinių daiktų ar stipriai spausti – galima pažeisti kanalą.

Sugedęs termostatas arba temperatūros jutiklis

Jei šaldytuvas šaldo per stipriai arba beveik neišsijungia, kaltas gali būti termostatas ar temperatūros jutiklis. Prietaisas gali „manyti“, kad viduje dar per šilta, nors temperatūra jau pakankama. Tada kompresorius dirba per ilgai.

Kitas variantas – šaldytuvas kartais per mažai šaldo, o paskui bando kompensuoti ilgesniais darbo ciklais. Tokiais atvejais vartotojui gali atrodyti, kad temperatūra viduje nestabili: vieną dieną produktai apšąla, kitą – laikosi per šiltai.

Jei temperatūros nustatymai tvarkingi, tarpinės sandarios, šaldytuvas švarus, bet problema išlieka, verta kviesti meistrą.

Šaldymo sistemos problemos

Didesnes elektros sąnaudas gali lemti ir rimtesni gedimai: šaltnešio trūkumas, kompresoriaus dėvėjimasis, ventiliatoriaus gedimas, užšalęs garintuvas ar valdymo elektronikos problemos.

Tokiais atvejais šaldytuvas gali veikti beveik nuolat, bet vis tiek nepasiekti reikiamos temperatūros. Kartais viena kamera šaldo gerai, o kita – blogai. Gali atsirasti neįprasti garsai, spragsėjimas, ūžimas, vibracija, per didelis kaitimas šonuose ar gale.

Šių problemų savarankiškai taisyti nereikėtų. Šaldymo sistema yra uždara, joje yra šaltnešis, o netinkamas remontas gali būti pavojingas ir brangus. Čia jau reikalingas kvalifikuotas specialistas.

Senas šaldytuvas gali būti tiesiog neefektyvus

Kartais šaldytuvas naudoja daug elektros ne todėl, kad sugedo, o todėl, kad yra labai senas. Senesni modeliai dažnai turi prastesnę izoliaciją, mažiau efektyvius kompresorius ir silpnesnę temperatūros kontrolę.

Jei šaldytuvui 15–20 metų, jis dar gali veikti, bet naudoti kelis kartus daugiau elektros nei naujas efektyvus modelis. Tokiu atveju verta paskaičiuoti, ar remontas ir didesnės sąskaitos ilgainiui nėra brangesni už naują prietaisą.

Renkantis naują šaldytuvą Lietuvoje, verta žiūrėti ne tik į kainą, bet ir į energijos etiketę, metinį kWh suvartojimą, talpą, triukšmo lygį ir klimato klasę. Didžiausias ir pigiausias modelis nebūtinai bus ekonomiškiausias konkrečiai šeimai.

Netinkama klimato klasė

Ant šaldytuvo techninių duomenų nurodoma klimato klasė – aplinkos temperatūros intervalas, kuriame prietaisas turėtų veikti efektyviai. Pavyzdžiui, vieni modeliai skirti įprastoms patalpoms, kiti geriau toleruoja aukštesnę temperatūrą.

Lietuvoje tai aktualu ne tik virtuvėms, bet ir sodyboms, garažams, nešildomoms patalpoms ar vasarnamiams. Jei šaldytuvas laikomas per šaltoje arba per karštoje aplinkoje, jis gali veikti ne taip, kaip numatyta. Karštoje patalpoje sąnaudos didėja, o per šaltoje kai kurie modeliai gali netinkamai reguliuoti šaldiklio darbą.

Todėl seną šaldytuvą išnešti į garažą ne visada yra gera mintis. Jei garažas žiemą atšąla, o vasarą stipriai įkaista, prietaisas gali dirbti neefektyviai ir greičiau gesti.

Kaip patikrinti, ar šaldytuvas naudoja per daug elektros

Paprasčiausias būdas – naudoti elektros sąnaudų matuoklį, jungiamą į kištukinį lizdą. Į jį įjungiamas šaldytuvas, o matuoklis parodo, kiek kWh sunaudojama per parą, savaitę ar ilgesnį laiką.

Vienos dienos matavimas gali būti netikslus, nes suvartojimą veikia aplinkos temperatūra, durelių varstymas ir tai, ar įdėjote daug naujų produktų. Geriau matuoti bent kelias paras ar savaitę ir tada paskaičiuoti vidurkį.

Gautą rezultatą galima palyginti su energijos etiketėje nurodytu metiniu suvartojimu. Jei etiketėje nurodyta, pavyzdžiui, 200 kWh per metus, vidutiniškai tai būtų apie 0,55 kWh per parą. Realiomis sąlygomis gali būti šiek tiek daugiau, bet jei suvartojimas dvigubai ar trigubai didesnis, verta ieškoti priežasties.

Ką galima padaryti iškart

Pirmiausia patikrinkite temperatūrą. Šaldytuvo skyriuje siekite maždaug +4 °C, šaldiklyje – apie –18 °C.

Antra, apžiūrėkite durelių tarpines. Jos turi būti švarios, elastingos, be įtrūkimų ir gerai priglusti prie korpuso.

Trečia, pažiūrėkite, ar šaldytuvas nestovi prie šilumos šaltinio ir ar aplink jį yra pakankamai vietos oro cirkuliacijai.

Ketvirta, išvalykite dulkes nuo galinės dalies ir apačios, jei tai saugu ir leidžia konstrukcija.

Penkta, atitirpinkite šaldiklį, jei jame susikaupė storas ledo sluoksnis.

Šešta, sutvarkykite produktus taip, kad neužspaustumėte ventiliacijos angų, o durelės užsidarytų be kliūčių.

Kada jau reikia meistro

Meistrą verta kviesti, jei šaldytuvas beveik neišsijungia, bet viduje vis tiek per šilta. Taip pat jei produktai pradeda šąti šaldytuvo skyriuje, nors temperatūra nustatyta normaliai, jei girdisi neįprasti garsai, jei labai kaista kompresorius, jei šaldiklis apauga ledu labai greitai arba jei prietaisas rodo klaidų kodus.

Nereikėtų ilgai laukti ir tada, kai šaldytuvas pradeda skleisti degėsių kvapą, kibirkščiuoti ar išmuša saugiklius. Tokiu atveju prietaisą reikia išjungti ir kreiptis į specialistus.

Maži įpročiai, kurie padeda taupyti

Šaldytuvas taupiau veiks, jei dureles laikysite atidarytas kuo trumpiau, nedėsite karšto maisto, reguliariai valysite tarpines, neperpildysite lentynų ir palaikysite tinkamą temperatūrą.

Verta bent kartą per kelis mėnesius peržiūrėti turinį: išmesti pasibaigusio galiojimo produktus, nuvalyti išsiliejusius skysčius, patikrinti, ar stalčiai ir lentynos netrukdo durelėms užsidaryti.

Tai nėra sudėtinga priežiūra, tačiau ji padeda ne tik sumažinti elektros sąnaudas, bet ir ilgiau išlaikyti maistą šviežią.

Svarbiausia – neignoruoti pokyčių

Šaldytuvas retai pradeda naudoti daug daugiau elektros be priežasties. Dažniausiai jis apie problemą praneša iš anksto: ilgiau ūžia, dažniau įsijungia, viduje kaupiasi drėgmė ar ledas, durelės sunkiau užsidaro, o maistas laikosi prasčiau.

Kuo anksčiau pastebėsite šiuos ženklus, tuo paprasčiau bus išspręsti problemą. Kartais pakaks nuvalyti tarpines ar atitraukti šaldytuvą nuo sienos, o kartais teks kviesti meistrą ar svarstyti apie naują prietaisą.

Kadangi šaldytuvas veikia visą parą, jo efektyvumas tiesiogiai veikia elektros sąskaitą. Todėl verta skirti jam šiek tiek dėmesio – ne tik tada, kai jis sugenda, bet ir profilaktiškai.

The post Kodėl šaldytuvas gali naudoti daugiau elektros nei turėtų appeared first on Kauno savaitė.

Iš tiesų skirtumas tarp šviežių, šaldytų ir konservuotų daržovių bei vaisių dažnai būna mažesnis, nei manome. Kai kuriais atvejais šaldyti produktai maistines medžiagas išsaugo net labai gerai, nes dažniausiai užšaldomi netrukus po derliaus nuėmimo, kai jų maistinė vertė dar didelė.

Tad klausimas turėtų būti ne „švieži ar šaldyti“, o kaip dažniau suvalgyti pakankamai daržovių, vaisių ir uogų – ir kaip pasirinkti produktus, kuriuose nėra nereikalingo cukraus, druskos ar riebių padažų.

Kiek daržovių ir vaisių reikėtų suvalgyti

Daržovės, vaisiai ir uogos yra vitaminų, mineralinių medžiagų, skaidulų ir kitų organizmui naudingų junginių šaltinis. Pakankamas jų kiekis siejamas su mažesne kai kurių lėtinių ligų rizika, geresne virškinimo sistemos veikla ir sveikesne mityba apskritai.

Lietuvos sveikos mitybos rekomendacijose nurodoma kasdien suvartoti bent 500 g arba 5 porcijas daržovių, vaisių ir uogų. Iš jų bent 350 g turėtų sudaryti daržovės, neskaitant bulvių, o 150–250 g – vaisiai ir uogos.

Viena porcija – gana paprastas orientyras: dubenėlis salotų, vidutinio dydžio agurkas ar obuolys, sauja uogų, kelios morkos, pomidoras ar kita įprasta porcija. Svarbiausia – įvairovė ir reguliarumas.

Geriausia, kai daržovių, vaisių ir uogų yra kiekviename valgyme. Tačiau tai nereiškia, kad jie būtinai turi būti tik švieži. Tinka ir šaldytos, raugintos, saikingai termiškai apdorotos daržovės. Svarbu neapsiriboti vien bulvėmis ar saldžiais vaisiais – daržovių kasdien turėtų būti daugiau nei vaisių.

Kodėl šaldyti ir konservuoti produktai gali būti naudingi

Pagrindiniai šaldytų ir konservuotų daržovių bei vaisių privalumai – kaina, patogumas ir ilgesnis galiojimo laikas. Tai ypač aktualu žiemą ar ankstyvą pavasarį, kai švieži produktai būna brangesni, o jų kokybė ne visada džiugina.

Šaldytos daržovės dažnai jau būna nuplautos, supjaustytos ir paruoštos gaminti. Jas galima greitai suberti į sriubą, troškinį, omletą, košę ar garnyrą. Konservuotos ankštinės daržovės – pupelės, avinžirniai, lęšiai – taip pat gali labai praversti, kai norisi greitai pagaminti sotesnį patiekalą.

Dar vienas privalumas – mažiau maisto atliekų. Šviežios salotos, uogos ar vaisiai greitai vysta, genda, pelyja. Šaldyti ir konservuoti produktai laikosi gerokai ilgiau, todėl padeda sutaupyti ir išvengti situacijos, kai nespėtas suvalgyti maistas keliauja į šiukšliadėžę.

Ar šaldant išlieka vitaminai

Šaldymas sulėtina produktų gedimą ir padeda išsaugoti didelę dalį maistinių medžiagų. Dažnai daržovės ir vaisiai šaldomi tada, kai yra prinokę ar pasiekę tinkamą brandą, todėl jų maistinė vertė gali būti labai gera.

Žinoma, šaldymas nėra stebuklas. Kai kurios daržovės prieš šaldymą trumpai blanširuojamos – apdorojamos karštu vandeniu ar garais. Dėl to gali sumažėti dalis jautresnių vandenyje tirpių vitaminų, pavyzdžiui, vitamino C ar kai kurių B grupės vitaminų. Kita vertus, blanširavimas padeda sustabdyti fermentų veiklą, išsaugoti spalvą, skonį ir tekstūrą.

Praktiškai svarbiausia šaldytų produktų nekankinti: neatšildyti ir vėl neužšaldyti kelis kartus. Pakartotinis atitirpinimas ir užšaldymas blogina tekstūrą, gali skatinti skysčių netekimą ir neigiamai veikti kokybę. Todėl geriausia išsiimti tiek, kiek iškart sunaudosite.

Kas nutinka konservuojant

Konservavimas veikia kitaip nei šaldymas. Produktai paprastai kaitinami aukštoje temperatūroje, kad būtų sunaikinti mikroorganizmai ir maistas galėtų ilgai saugiai stovėti kambario temperatūroje. Dėl tokio apdorojimo dalis jautresnių maistinių medžiagų, ypač vitamino C, gali sumažėti.

Vis dėlto tai nereiškia, kad konservuoti produktai yra „beverčiai“. Konservuoti pomidorai, pupelės, avinžirniai, lęšiai, kukurūzai ar kai kurios daržovės vis tiek gali būti geras skaidulų, mineralinių medžiagų ir augalinių baltymų šaltinis.

Kai kurių produktų atveju terminis apdorojimas netgi padidina tam tikrų junginių prieinamumą organizmui. Pavyzdžiui, iš kaitintų pomidorų organizmui lengviau pasisavinti likopeną – antioksidantą, siejamą su pomidorų raudona spalva. Todėl konservuoti pomidorai savo sultyse ar pomidorų tyrė be perteklinės druskos gali būti visai geras pasirinkimas.

Didžiausia konservų problema – druska ir cukrus

Renkantis konservuotus produktus svarbiausia skaityti etiketes. Konservuotose daržovėse ir ankštiniuose produktuose neretai būna daug druskos, o konservuotuose vaisiuose – pridėtinio cukraus ar sirupo.

Todėl verta rinktis daržoves ir ankštinius produktus su užrašu „be pridėtinės druskos“, „mažiau druskos“ arba tiesiog palyginti natrio kiekį maistingumo lentelėje. Jei tokio pasirinkimo nėra, dalį druskos galima sumažinti paprastai: nupilti skystį ir produktus perplauti po tekančiu vandeniu.

Konservuotus vaisius geriau rinktis savo sultyse, o ne sirupe. Dar geriau – be pridėtinio cukraus. Sirupas gali paversti iš pažiūros sveiką produktą tiesiog saldžiu desertu.

Atsargiau reikėtų žiūrėti ir į konservuotas pupeles pomidorų ar kitokiuose padažuose, nes juose gali būti ir druskos, ir cukraus. Jei tokie produktai valgomi dažnai, verta rinktis mažiau druskos ir cukraus turinčias versijas.

O kaip dėl saugumo

Šaldyti vaisiai ir daržovės paprastai yra saugūs, tačiau kai kuriuos produktus, ypač šaldytas daržoves, geriausia vartoti termiškai apdorotus, jei taip nurodyta ant pakuotės. Tai svarbu dėl galimos mikrobiologinės taršos.

Konservų atveju galioja kita taisyklė: niekada nevartokite produkto iš išsipūtusios, pažeistos, surūdijusios ar pratekėjusios skardinės. Išsipūtusi pakuotė gali rodyti, kad viduje vyksta mikroorganizmų veikla, todėl rizikuoti nereikėtų.

Atidarytų konservų taip pat geriau nelaikyti pačioje skardinėje. Likusį turinį verta perdėti į švarų indelį, uždengti ir laikyti šaldytuve.

Kaip patogiai naudoti šaldytas ir konservuotas daržoves

Šaldytos daržovės – vienas paprasčiausių būdų greitai pagerinti vakarienę. Žirneliai, brokoliai, špinatai, šparaginės pupelės, morkų ir žiedinių kopūstų mišiniai tinka sriuboms, troškiniams, apkepams, omletams ar garnyrams.

Šaldytos uogos puikiai tinka košėms, jogurtui, varškei, glotnučiams, kepiniams ar padažams. Jos ypač naudingos ne sezono metu, kai šviežios uogos brangios arba atvežtinės ir ne tokios aromatingos.

Konservuotos ankštinės daržovės gali išgelbėti pietus ar vakarienę: avinžirnius galima dėti į salotas, sriubas, troškinius, iš jų gaminti užtepėles; pupelės tinka čili troškiniams, makaronų padažams, mišrainėms; lęšiai greitai padidina patiekalo sotumą.

Sausos ankštinės daržovės dažnai yra dar pigesnės ir taip pat ilgai laikosi, tačiau jas reikia mirkyti ar ilgiau virti. Todėl konservuotos pupelės ar avinžirniai nėra prastas pasirinkimas – ypač jei padeda dažniau valgyti augalinį maistą.

Ar džiovinti vaisiai gali pakeisti šviežius

Džiovinti vaisiai ir uogos taip pat gali būti mitybos dalis, tačiau jų nereikėtų laikyti lygiaverčiu kasdieniu šviežių ar šaldytų vaisių pakaitalu. Džiovinant pašalinama daug vandens, todėl cukrūs ir kalorijos tampa labiau koncentruoti.

Keli džiovinti abrikosai, slyvos ar datulės gali būti patogus užkandis, bet sauja džiovintų vaisių cukraus kiekiu gali prilygti gerokai didesniam šviežių vaisių kiekiui. Be to, dalis džiovintų vaisių papildomai saldinami arba apdorojami sirupu, todėl verta skaityti sudėtį.

Lietuvos sveikos mitybos rekomendacijose taip pat pabrėžiama, kad džiovintus vaisius ir uogas reikėtų vartoti saikingai, nes juose gausu cukrų. Sultys taip pat nėra visavertis vaisių ar uogų pakaitalas, nes jose mažiau skaidulų ir santykinai daugiau cukrų.

Ką rinktis parduotuvėje

Jei perkate šviežius produktus, rinkitės sezoninius ir tokius, kuriuos tikrai spėsite suvalgyti. Vasarą ir rudenį šviežių vietinių daržovių bei uogų pasirinkimas Lietuvoje didelis, todėl verta tuo naudotis. Tačiau žiemą šaldytos daržovės ar uogos dažnai yra labai praktiška alternatyva.

Rinkdamiesi šaldytus produktus, ieškokite paprastos sudėties: daržovės, uogos ar vaisiai be cukraus, druskos, padažų, džiūvėsėlių ar riebalų mišinių. Kuo trumpesnė sudėtis, tuo lengviau suprasti, ką iš tikrųjų perkate.

Rinkdamiesi konservus, žiūrėkite į druską, cukrų ir padažus. Geriausias pasirinkimas – ankštiniai produktai ar daržovės vandenyje, savo sultyse ar natūraliame užpilde, be perteklinių priedų.

Mitą verta pamiršti

Skirstymas į „naudingus šviežius“ ir „antrarūšius šaldytus“ produktus yra pasenęs. Šaldytos daržovės, vaisiai ir uogos gali būti visavertė sveikos mitybos dalis, o kai kuriais atvejais – net patogesnis ir pigesnis būdas dažniau valgyti augalinį maistą.

Konservuoti produktai taip pat gali būti naudingi, jei pasirenkami apdairiai. Svarbiausia vengti perteklinės druskos, cukraus ir riebių padažų.

Tad sveikiausias pasirinkimas nebūtinai yra tas, kuris atrodo „šviežiausiai“. Sveikiausias pasirinkimas yra tas, kuris padeda kasdien suvalgyti pakankamai daržovių, vaisių ir uogų, dera prie jūsų gyvenimo ritmo ir netampa dar viena priežastimi maistui gesti šaldytuve.

The post Ar šviežios daržovės tikrai naudingesni už šaldytus ar konservuotus? appeared first on Kauno savaitė.

Švelni, kreminė varškės tekstūra idealiai dera su sultingu uogų saldumu ir atveria neribotas erdves kulinariniams eksperimentams.

Varškės putėsiai su braškėmis

Reikės (6 porcijoms): 500 g liesos varškės, 350 g plakamosios grietinėlės, 300 g nedidelių braškių, 0,5 stiklinės rudojo cukraus, 100 g grietinės (20 proc. arba 30 proc.), 30 g želatinos.

Želatiną 10 minučių užmerkite 0,5 stiklinės šalto vandens, tada užvirinkite ant vidutinės ugnies, suberkite cukrų ir leiskite jam visiškai ištirpti. Paskui sukrėskite grietinę ir kaitinkite iki beveik virs.

Varškę išplakite plaktuvu pamažu pildami želatinos masę. Atskirai iki standžių putų išplakite grietinėlę ir atsargiai įmaišykite į varškę.

20–22 cm skersmens formą išklokite maistine plėvele taip, kad kraštai nusvirtų. Ant dugno išdėliokite sveikas nuvalytas uogas, užkrėskite varškės masę, išlyginkite šlapia mentele, uždenkite plėvelės kraštais ir padėkite į šaldytuvą 4 val.

Prieš supjaustydami porcijomis ir patiekdami desertą išimkite jį iš formos kilstelėdami už plėvelės kraštų.

Spurgytės su braškėmis ir tirštu grietinėlės padažu

Reikės (4 porcijoms): 1 kg varškės, 5 kiaušinių, 12 braškių, 60 g vanilinio cukraus, 2–3 mėtos šakelių, maltų džiūvėsių; kremui: 200 ml riebios grietinėlės, 6 kiaušinių trynių, 40 g medaus, 20 g krakmolo, 1 pakelio vanilinio cukraus.

Varškę pertrinkite per sietą. Pridėkite 4 išplaktus kiaušinius, suberkite cukrų ir džiūvėsėlius. Viską išmaišykite ir gautą masę padalykite į 12 paplotėlių.

Darbastalį pabarstykite džiūvėsiais. Į kiekvieno paplotėlio vidurį dėkite po braškę ir formuokite rutuliuką.

Likusį kiaušinį išplakite. Mirkykite rutuliukus po vieną plakinyje, apvoliokite džiūvėsėliuose. O tada virkite verdančiame saldintame vandenyje (1 šaukštas cukraus 1 litrui vandens) su mėtomis.

Spurgytės išgriebkite, kai tik jos iškils į paviršių.

Grietinėlę padažui pakaitinkite beveik iki virimo. Suberkite vanilinį cukrų, sudėkite medų, išmaišykite, nukaiskite ir šiek tiek atvėsinkite. Nuolat maišydami masę, atsargiai plona srovele supilkite išplaktus kiaušinių trynius.

Krakmolą ištirpinkite nedideliame kiekyje vandens, supilkite į padažą ir pakaitinkite, kol sutirštės. Patiekite kartu su varškės spurgytėmis.

Sūrio pyragas su braškių padažu

Reikės (6 porcijoms): 350 g labai riebios varškės (18 proc.), 200 g braškių, 2 kiaušinių, 70 g cukraus, 60 g sviesto, 50 g grietinės (18 proc.), 2 šaukštų manų kruopų, malto kardamono.

Įkaitinkite orkaitę iki 160 laipsnių. Varškę pertrinkite per smulkų sietą. Sukrėskite grietinę, įmuškite kambario temperatūros kiaušinius, įberkite 50 g cukraus ir manų kruopų. Sutrinkite panardinamu trintuvu iki vientisumo ir, įbėrę šiek tiek kardamono, išmaišykite. Palikite kambario temperatūroje 15–20 minučių.

Ne didesnę kaip 20 cm skersmens formą ištepkite 10 g sviesto (galite pabarstyti miltais) ir sukrėskite paruoštą varškės masę. Paviršių išlyginkite.

Įstatykite formą į gilią kepimo skardą. Į šią įpilkite vandens tiek, kad siektų pusę formos aukščio. Kepkite apie 40 minučių, tada leiskite kiek ataušti – forma su pyragu turi likti šilta.

Nedideliame puoduke išlydykite likusį sviestą su cukraus likučiais. Sudėkite pusiau perpjautas braškes. Pakaitinkite ant vidutinės ugnies apie 3 minutes. Aplieję padažu šiltą pyragą, iškart patiekite.

Varškės tortas su braškėmis

Reikės (10 porcijoms): 600 g varškės (9 proc.), 400 g braškių, 250 g trapios tešlos sausainių, 250 ml grietinėlės (35 proc.), 125 g miltelinio cukraus, 100 g minkšto sviesto, 10 g želatinos, 1 šaukšto tarkuotos citrinos žievelės, 1 vanilės ankšties.

Sausainius sudėkite į tvirtą maišelį, užriškite, padėkite ant stalviršio ir kelis kartus pervažiuokite kočėlu. Trupinius suberkite į dubenį, sudėkite minkštą sviestą ir kruopščiai išmaišykite mentele.

Masę sukrėskite į 22 cm skersmens išardomą kepimo formą, lygiai paskirstykite ant dugno, gerai prispauskite ir padėkite į šaldytuvą 1 val.

Vanilės ankštį perpjaukite išilgai, į didelį dubenį išskobkite sėklas.

Varškę pertrinkite per tankų sietą ir taip pat sudėkite į dubenį kartu su milteliniu cukrumi. Suberkite citrinos žievelę ir išplakite plaktuvu iki vientisumo.

Želatiną užmerkite nedideliame kiekyje šalto vandens.

100 ml grietinėlės supilkite į nedidelį puodą ir pakaitinkite iki 40 laipsnių. Sudėkite išbrinkusią želatiną, išmaišykite, paskui perkoškite per tankų sietelį ir įmaišykite į varškės masę. Ten pat supilkite likusią grietinėlę ir išplakite plaktuvu nedideliu greičiu.

Išimkite torto pagrindą iš šaldytuvo, sukrėskite varškės kremą, išlyginkite paviršių ir vėl padėkite į šaldytuvą mažiausiai 6 val.

Pusę braškių supjaustykite dailiomis skiltelėmis, o likusias uogas sutrinkite trintuvu ir dar pertrinkite per sietelį.

Užpilkite tortą uogų tyre, papuoškite braškėmis, citrinos žievele, išimkite iš formos ir patiekite.

Trupininis pyragas su braškėmis ir varške

Reikės (8 porcijoms): 150 g miltų, 80 g atšaldyto sviesto, 60 g cukraus, 1 šaukštelio vanilinio cukraus, 1 šaukštelio citrinos žievelės, druskos; įdarui: 350 g braškių, 40 g cukraus, 1 šaukšto kviečių krakmolo; patiekti: 350 g braškių, 150 g varškės (5 proc.), 100 ml grietinėlės (30 proc.), 40 g miltelinio cukraus, šviežių mėtų.

Įkaitinkite orkaitę iki 200 laipsnių. Atšaldytą sviestą tešlai supjaustykite nedideliais kubeliais.

Į gilų dubenį suberkite miltus, paprastą ir vanilinį cukrų, įtarkuokite citrinos žievelę ir įberkite druskos.

Viską išmaišykite šluotele iki vientisumo, sudėkite sviestą ir rankomis trinkite tol, kol virs smulkiais trupiniais.

Supjaustykite braškes įdarui – priklausomai nuo dydžio, perpjaukite į 2–4 dalis, sumaišykite jas su cukrumi ir krakmolu.

Braškių įdarą sudėkite į karščiui atsparią sunkią keptuvę arba į 24 cm skersmens keraminę kepimo formą ir lygiai paskirstykite ant dugno. Ant viršaus užberkite paruoštus tešlos trupinius.

Pašaukite formą į orkaitę, kepkite 25–30 minučių. Įdaras turi užvirti, trupiniai – gražiai apskrusti. Iškeptą trupiniuotį paaušinkite 10 minučių.

Pyragui patiekti skirtas braškes supjaustykite plonomis skiltelėmis.

Varškę su milteliniu cukrumi sutrinkite trintuvu. Įberkite 100 g pjaustytų braškių ir dar kartą viską sutrinkite.

Atšaldytą grietinėlę išplakite iki standžių putų ir mentele atsargiai įmaišykite į varškės masę.

Ant šilto trupiniuočio išdėliokite braškes ir uždėkite varškės kremą. Papuošę mėtų lapeliais, iškart patiekite.

Varškėčiai braškių „sriuboje“

Reikės (2 porcijoms): 200 g varškės (9 proc.), 80 g ryžių miltų, 1 kiaušinio, druskos; padažui: braškių (gali būti šaldytos).

Braškes padažui sutrinkite trintuvu. Tyrę supilkite į nedidelį puodą ir kaitinkite ant vidutinės ugnies, kol užvirs. Tada sumažinkite karštį iki minimalaus ir virkite apie 5 minutes.

Varškę pertrinkite per metalinį sietą. Įmuškite kiaušinį, išplakite panardinamu trintuvu ir suberkite ryžių miltus.

Gerai išmaišę, darykite graikinio riešuto dydžio rutuliukus.

Ant viryklės užkėlę puodą, įpilkite 1,5 litro vandens, įberkite druskos ir užkaiskite. Kai užvirs, dėkite varškėčių rutuliukus ir šiek tiek sumažinkite ugnį.

Kai varškėtukai iškils į paviršių, pavirkite dar 3 minutes, kol juos bus galima patiekti gausiai aplietus braškių padažu.

Varškės pyragas su braškėmis

Reikės (10 porcijoms): 500 g šaldytos sluoksniuotos tešlos, 400 g braškių, 200 g sausos riebios varškės, 2 kiaušinių, 100 g smulkaus rudojo cukraus, 2 šaukštų grietinės (20 proc.), 2 šaukštų skysto medaus, 1 šaukšto vanilinio cukraus.

Orkaitę įkaitinkite iki 180 laipsnių. Atšildytą tešlą iškočiokite į lakštą, įklokite į 22–24 cm skersmens kepimo formą ir suformuokite kraštus taip, kad jie šiek tiek svirtų per kraštus. Tešlos perteklių nupjaukite.

1/3 braškių supjaustykite 3 mm storio skiltelėmis. Likusias uogas ir nupjautą tešlą sudėkite į dubenį. Ten pat dėkite varškę, įmuškite kiaušinius, suberkite rudąjį bei vanilinį cukrų. Viską sutrinkite panardinamu trintuvu.

Gautą masę supilkite ant tešlos į formą, išlyginkite paviršių ir pridenkite svyrančiais tešlos kraštais. Visą paviršių aptepkite grietine ir kepkite 40–45 minutes.

Iškeptą pyragą apie 10 minučių vėsinkite formoje. Tada atsargiai perkelkite į didelę serviravimo lėkštę, papuoškite atidėtomis braškėmis ir apliekite medumi.

Varškės desertas su trintomis uogomis

Reikės (2 porcijoms): 200 g braškių, 2 šaukštų medaus, 2 šviežios mėtos šakelių, 1 šaukšto citrinos sulčių, skaldytų ledukų; desertui: 100 g varškės (5 proc.), 100 ml grietinėlės (10 proc.), 1 šaukšto medaus, 1 šaukštelio vanilinio cukraus.

Nuskabykite mėtų lapelius. Kelias braškes ir mėtų lapelius atidėkite papuošti.

Likusias braškes sudėkite į trintuvo indą. Suberkite ledukus, sudėkite mėtas, medų ir supilkite citrinos sultis. Viską sutrinkite iki vientisumo.

Gautą uogų tyrę supilstykite į dvi aukštas stiklines.

Giliame dubenyje sumaišykite grietinėlę, varškę, vanilinį cukrų ir medų. Suplakite plaktuvu, masę sudėkite į stiklines ant uogų tyrės. Papuoškite atidėtomis uogomis bei mėtomis ir patiekite.

The post Varškė ir braškės – tobulas duetas appeared first on Kauno savaitė.

Dietologai išskiria apie tuziną populiarių produktų bei patiekalų, kurie, kai jų įsigeidžiame, gali įspėti apie svarbius pokyčius mūsų organizme.

Štai paprastas pavyzdys. Yra žmonių, mėgstančių kramsnoti ledo gabalėlius – jiems tai taip pat smagu, kaip kitiems triaukšti karameles. Bet jeigu šis poreikis tampa beveik nevaldomas, tai gali būti mažakraujystės požymis.

Poreikis valgyti ledą yra vienas iš nemaistinių potraukių, kuriems priskiriamas ir noras valgyti žemę ar graužti muilą, ir jis siejamas su geležies deficitu organizme. Mokslininkai spėja, jog kremtant ledą laikinai paskatinamas gausesnis kraujo pritekėjimas į smegenis – geležies trūkumas šį procesą sulėtina.

Ir tokių keistų sąsajų tarp maisto ir mūsų savijautos esama daugiau.

Jeigu norisi šokolado

Gali būti, jog jaučiatės prislėgti, apimti depresijos ir nesąmoningai bandote „gydytis“ šiuo gardėsiu.

Kaip parodė Amerikos chemijos draugijos atliktas tyrimas, apie 30 g juodojo šokolado padidina serotonino ir dopamino – medžiagų, siejamų su malonumo jausmu, – lygį smegenyse. Be to, šokolade yra magnio ir teopromido, jie abu mažina streso hormonų lygį ir padeda raumenims atsipalaiduoti.

Beje, apie magnį. Kai kurių šaltinių teigimu, net 80 procentų planetos gyventojų galima būtų diagnozuoti jo deficitą. To priežastis dažnai yra nuolatiniai stresai, ir štai kur bėda: magnio trūkumas verčia mus dar jautriau reaguoti į stresą taip tik pablogindamas situaciją.

Kad papildytumėte magnio atsargas organizme, valgykite daugiau žalialapių daržovių, riešutų, sėklų, žuvies, pupelių, visų grūdo dalių produktų, avokadų, jogurto, bananų, džiovintų vaisių ir, žinoma, juodojo šokolado (su mažiausiai 70 procentų kakavos!).

Jeigu norisi saldumynų

Dieną ir naktį akyse stovi saldainiai, šokoladukai, cukruoti vaisiai ir kitokie gardumynai? Gali būti, kad jums tereikia normaliai išsimiegoti.

Garsiosiose JAV Majo klinikose buvo atliktas tyrimas, per kurį paaiškėjo: žmonės, kuriems trūksta tik kiek daugiau negu vienos valandos miego, kitą dieną papildomai suvalgo vidutiniškai 550 kalorijų – ir ne virtos vištienos krūtinėlės su brokoliais.

Kovai su neišvengiamai užplūstančiais silpnumo ir mieguistumo priepuoliais mes naudojame ne ką kitą, o cukrų.

Deja, tai trumpalaikis problemos sprendimas, o perdozavus cukraus ilgainiui užplūsta dar didesnis nuovargis nei anksčiau.

Ir dar: saldumynų poreikis gali įspėti, kad organizmui trūksta chromo – šis mineralas padeda subalansuoti cukraus kiekį kraujyje. Chromo atsargas papildysite valgydami daugiau morkų, saldžiųjų bulvių, visų grūdo dalių produktų ir kiaušinių.

Jeigu norisi sūrio

Sūris yra itin dažna vadinamojo paguodos maisto – tokio, kurį valgome, kai būname pervargę, nusiminę, jaučiamės emociškai nesaugūs ar liūdni, – sudedamoji dalis. Ir neatsitiktinai. Mat sūryje yra triptofano, o ši amino rūgštis gerina nuotaiką bei padeda atsipalaiduoti.

Jeigu jaučiate, kad galėtumėte paskutinius marškinius atiduoti už sūrainį ar picą su kalnu išsilydžiusio sūrio, didelė tikimybė, jog jums tiesiog reikia trupučio meilės, švelnumo ir supratimo.

Tačiau nors nuosaiki porcija patiekalo su sūriu tikrai yra veiksminga savijautą gerinanti priemonė nuo streso, jeigu sūrio norisi beprotiškai ir nuolat, tai jau gali būti kognityvinio sutrikimo – dėmesingumo, atminties problemų – požymis.

Per vieną mokslinį tyrimą metu nustatyta, kad žmonės, kuriems diagnozuotas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, yra dukart dažniau kamuojami tokios sūrio manijos nei kiti. Minėto sutrikimo simptomai, beje, yra labai subtilūs – dažnai juos sunku pastebėti.

Jeigu norisi limonado

Kiek žmonių prisiekinėja negalintys gyventi be saldžių gazuotų gaiviųjų gėrimų? Tokiems dažnai sakome, jog jie yra „priklausomi nuo burbuliukų“, arba cukraus narkomanai, o iš tikrųjų įvairiausių kolų mėgėjams reikalinga kofeino dozė.

Nurodoma, kad viena stiklinė kolos suteikia apie 30 mg kofeino – pakankamai, kad pažadintų iš apatijos ir snūdo, bet ne tiek, kad taptume dirglūs ar nervingi, kaip padauginę stiprios kavos.

Kiek rečiau pasitaikanti prisirišimo prie limonadų priežastis – kalcio deficitas. Medikų aiškinimu, fosforo rūgštis gazuotuose gėrimuose gali „ištraukti“ kalcį ir magnį iš mūsų kaulų. Taip susidaro uždaras ratas, kai organizmas trokšta to, kas jam suteikia taip trūkstamo kalcio, ir jam nesvarbu, jog tą kalcį jis atiduoda pats.

Jeigu norisi bulvių traškučių

Bulvių traškučiai, kaip ir jų giminaitės skrudintos bulvytės, yra du dažniausiai pasitaikantys „kapriziniai“ gardėsiai, kurių užsinorima mirk ar gyvenk. Bet jeigu šį riebų maistą kemšate maišeliais, gali būti, jog jums trūksta sveikųjų riebalų.

Ypač dietologai pabrėžia omega 3 riebalų rūgščių svarbą. Žmogaus organizmas jų negamina, tad vienintelis būdas gauti būtiną paros normą yra su maistu – tokiu kaip riebi žuvis (pavyzdžiui, lašiša).

Aistrą bulvių traškučiams taip pat apmalšinsite valgydami daugiau avokadų, riešutų, kitų panašių produktų, vartodami alyvuogių aliejų.

Jeigu norisi vandens

Kamuoja baisus troškulys? Didelė tikimybė, kad tai dehidratacija – jūsų organizmui paprasčiausiai trūksta skysčių.

Jeigu troškulys nuolatinis ir nenumaldomas, tai jau gali būti rimtesnių sveikatos problemų, tokių kaip diabetas, simptomas.

Kai kitą sykį trūks plyš užsinorėsite „kažko tokio“ saldaus ar sūraus, pirmiau pabandykite išgerti didelę stiklinę vandens.

Padidėjęs troškulys ir dažnas šlapinimasis yra vienas ankstyviausių signalų, kad insulino lygis organizme ne toks, koks turėtų būti.

Cukrus kaupiasi kraujyje ir verčia inkstus dirbti viršvalandžius.

Kai pastarieji nebesusidoroja, nebelieka nieko kito, kaip tik pašalinti atliekamą cukrų su šlapimu.

Dėl to dažnai šlapinamasi ir dėl to nuolat norisi gerti – organizmas juk reikalauja atkurti skysčių pusiausvyrą.

Jeigu norisi sūrių sausainukų

Noras sūraus gali reikšti mineralų trūkumą. Leidinyje „Physiology and Behavior“ buvo aprašytas tyrimas, kurio metu paaiškėjo, jog moterims, nuolat geidžiančioms ko nors sūraus, labiausiai trūksta kalcio, magnio ir cinko.

Nepasotinamas druskos troškimas taip pat gali būti Adisono ligos arba Barterio sindromo simptomas – ypač jeigu ne tik norisi sūraus maisto, bet ir kamuoja išsekimas, netenkama svorio, ant odos atsiranda dėmių.

Jeigu norisi spragintų kukurūzų

Jūsų organizmui verkiant reikia ir natrio, ir gliukozės, kad jis galėtų normaliai funkcionuoti. Abiejų greitai netenkama, jeigu, pavyzdžiui, sportuojama (ypač jei gausiai prakaituojama).

Tad jeigu norisi ko nors saldaus ir sūraus vienu metu, tikėtina, tai jūsų kūnas įspėja: man reikia atsigauti nuo fizinių krūvių ir atnaujinti maistingųjų medžiagų atsargas.

Dėl tos pačios priežasties atletams po treniruočių skirtuose gėrimuose yra tiek vieno, tiek kito – ir cukraus, ir druskos.

Jeigu norisi ko nors aštraus

Aštrus maistas – vienas greičiausių būdų mūsų kūnui susidoroti su išoriniu karščiu. Yra net tokia teorija, kad pietų kraštuose gyvenančios tautos garsėja savo pikantiškais patiekalais būtent dėl to, jog karšto klimato sąlygomis. Sakysite, nelogiška? Bet yra kaip tik atvirkščiai.

Aštrūs priedai ir prieskoniai laikinai paspartina medžiagų apykaitą organizme, taigi tas greičiau išprakaituoja ir atvėsta.

Bet jeigu jums nekaršta, gali būti, jog aštraus maisto norisi dėl adrenalino pliūpsnio, kurį šis sukelia. Kai kurie žmonės tampa tokiais adrenalino fanatikais, jog jų aistra aštriam maistui, mokslininkų vertinimu, beveik prilygsta priklausomybei.

Jeigu norisi bandelės

Kai galvoje tesisuka vienintelė mintis – apie angliavandenius: bandeles, kitus kepinius, makaronus, – tai jau ženklas, kad jums labai trūksta aminorūgšties triptofano. To paties, dėl kurio norime valgyti ir sūrį.

Žmogaus organizmas naudoja triptofaną serotoninui sintetinti, serotoninas užtikrina gerovės ir laimės jausmą, tad nenuostabu, jog dėl ko nors susikrimtę dažnai siekiame bandelės.

Dietologai tokiu atveju pataria verčiau užkrimsti visų grūdo dalių duonos, pavartoti žuvų taukų ar tiesiog eiti pasportuoti, nors retkarčiais paskanauti bandelės irgi nėra blogai.

Jeigu norisi mėsos

Tai gali būti ženklas, jog organizmui reikia daugiau geležies ir cinko. Jie gyvybiškai svarbūs imuninei sistemai palaikyti, be to, padeda išnešioti deguonį po visą kūną. Be geležies ir cinko jaustumėmės silpni, mus nuolat kamuotų infekcijos, odos ligos ir nuovargis.

Produktai, iš kurių galėtumėte pasisemti daugiau geležies ir cinko, – moliūgų sėklos, tamsialapiai žalumynai ir jautiena.

Jei norisi… kažko

Nevaldomas bet kokio maisto – tačiau paprastai skanėstų – troškimas laikomas alkiu, nors iš tikrųjų dažnokai yra troškulys.

Kartais, kai mūsų organizmas netekęs skysčių, mes susipainiojame ir imame klaidingai suprasti jo signalus. Tokia būklė anaiptol nėra niekinė. Turėkite omenyje, kad troškulys – tai paskutinis pagalbos šauksmas, kurį pasiunčia skysčių stokojantis organizmas. Tad kai kitą sykį trūks plyš užsinorėsite „kažko tokio“ saldaus ar sūraus, pirmiau pabandykite išgerti didelę stiklinę vandens.

The post Kai širdis prašo „kažko tokio“ appeared first on Kauno savaitė.

Ir jokiu būdu nepamirškite padažo. Jis – labai svarbus dešrainių ingredientas. Nuo jo labai priklauso dešrelės bandelėje skonis.

Dešrainiams puikiai tiks klasikinis amerikietiškas padažas iš majonezo, garstyčių ir kečupo. Kitas variantas – aitriųjų paprikų padažas, kuris dešrainiui suteiks pikantiškumo ir lengvo aštrumo. Su dešrelėmis taip pat puikiai dera česnakinis arba garstyčių padažas.

Būtinai pabandykite!

Dešrainiai su terijakiu

Reikės (6 porcijoms): 6 dešrainių bandelių, 6 dešrelių, 1 šaukšto sezamų, 3 svogūno laiškų, 2 šviežių agurkų, 2 šaukštų marinuotų imbierų, 1 šaukštelio padažo, 1 šaukštelio „Sriracha“ padažo, 2 šaukštų majonezo, 3 šaukštų terijakio, 1 raudonojo svogūno.

Sausoje keptuvėje lengvai paskrudinkite sezamų sėklas. Sumaišykite majonezą su „Sriracha“.

Agurkus supjaustykite plonais skridinėliais, svogūną – plonais pusžiedžiais. Svogūnų laiškus susmulkinkite.

Pakepkite dešreles kepsninėje arba grilio keptuvėje iš visų pusių apie 3–4 minutes. Aptepkite terijakio padažu ir kepkite dar 1 minutę.

Į išilgai įpjautas bandeles įdėkite agurkų, imbierų ir raudonojo svogūno. Ant viršaus uždėkite dešreles.

Dešrainius pagardinkite aštriu majonezu, pabarstykite svogūnų laiškais, sezamais ir iškart patiekite.

Dešrainių apkepas

Reikės (4 porcijoms): 100 g miltų, 1 kiaušinio, 150 ml pieno, 8 šoninės juostelių, 8 dešrelių, 1 svogūno, 1 brokolio, aliejaus, druskos; padažui: 600 ml vištienos arba daržovių sultinio, 1 svogūno, 20 g miltų, 1 šaukšto saldžiarūgščių garstyčių, 2 šaukštelių sojų padažo.

Tešlai į didelį dubenį kartu su druska kauburėliu pilkite sijotus miltus. Centre padarykite įdubimą. Ten įmuškite ten kiaušinį, išmaišykite. Įpilkite po 75 ml pieno ir šilto vandens, užminkykite tešlą.

Supylę likusį pieną ir 70 ml vandens, gerai išminkykite ir palikite vienai valandai.

Kiekvieną dešrelę apvyniokite šoninės griežinėliu. Svogūną supjaustykite pusžiedžiais ir pakepinkite aliejuje, kol suminkštės. Sudėkite dešreles ir, atsargiai jas apversdami, kepkite ant vidutinės ugnies apie 3–5 minutes. Šoninė turi apskrusti.

Svogūnus ir dešreles perdėkite į aliejumi pateptą karščiui atsparią kepimo formą. Užpilkite tešla.

Kepkite iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje 35–40 minučių.

Padažui smulkiai supjaustykite svogūną. Pakepinkite iki šviesiai auksinės spalvos – apie 5–7 minutes. Nuolat maišydami suberkite miltus. Išmaišykite iki vientisos masės.

Sukrėskite garstyčias, supilkite sultinį ir sojų padažą. Užvirinę 15 minučių virkite ant silpnos ugnies vis pamaišydami. Įberkite druskos ir pipirų.

Brokolį išskirstykite didesniais žiedynais ir 3–4 minutes pakepinkite aliejuje ant stiprios ugnies.

Šiltą apkepą patiekite su brokoliais, viską aplieję padažu.

Daniškas dešrainis

Reikės (4 porcijoms): 4 kiaulienos dešrelių, 4 dešrainių bandelių, 2 marinuotų agurkėlių, 4 šaukštų kečupo; remulado padažui: 4 šaukštų neriebaus majonezo, 1 šaukšto garstyčių, 50 g marinuotų agurkų, 2 krapo šakelių, 2 šaukštelių kaparėlių; svogūnų traškučiams: 2 svogūnų, 2 šaukštų kvietinių miltų, 100 ml aliejaus, tinkamo gruzdintuvei, 1 šaukštelio druskos, 0,5 šaukštelio cukraus.

Svogūnus traškučiams supjaustykite plonais pusžiedžiais. Sudėkite į nedidelį indelį, pabarstykite druska bei cukrumi, lengvai pamaigykite rankomis, uždenkite ir, energingai papurtę, palikite 10 minučių.

Nupilkite nuo svogūnų išsiskyrusias sultis, pačius pabarstykite miltais. Uždengę indelį, vėl energingai papurtykite, kad miltai pasiskirstytų.

Gilioje keptuvėje įkaitinkite aliejų (įmetus svogūno gabalėlį, iškart turi pasirodyti daugybė burbuliukų). Suberkite svogūnus ir, nenustodami maišyti, pagruzdinkite ant vidutinės ugnies iki auksinės spalvos. Išgriebkite, paskleiskite ant popierinių servetėlių arba sudėkite į sietą nuvarvėti.

Padažui labai smulkiai supjaustykite marinuotą agurkėlį, kaparėlius, krapus. Nedideliame dubenėlyje viską išmaišykite su majonezu ir garstyčiomis.

Patiekti skirtus 2 agurkus supjaustykite plonais įstrižais griežinėliais.

Aštriu peiliu kiekvienoje dešrelėje padarykite negilias įpjovas.

Pakepinkite jas iš abiejų pusių sausoje keptuvėje (geriausia grilio), kol šiek tiek apskrus.

Tada apskrudinkite dešreles iš visų pusių.

Kiekvienoje bandelėje tolygiai paskirstykite remulado padažą, ant viršaus uždėkite dešrelę, išilgai išspauskite kečupo juostelę, o šone vieną ant kito šiek tiek užeinančia eile išdėliokite agurkų griežinėlius. Viską pabarstę traškiais keptais svogūnais, patiekite.

Dešrainiai be bandelės

Reikės (4 porcijoms): 4 dešrelių (geriau stambesnių), 300 g kopūstų, 4 didelių kiaušinių, 4 lapelių lydyto sūrio (40 g), 30 g kukurūzų krakmolo, aliejaus, druskos, šviežiai maltų juodųjų pipirų, kečupo arba kito mėgstamo padažo.

Orkaitę įkaitinkite iki 180 laipsnių Kepimo skardą išklokite pergamentiniu popieriumi.

Labai plonai supjaustytą kopūstą pabarstykite druska, lengvai pamaigykite rankomis ir palikite 10 minučių.

Subadytas dešreles (kad nesutrūktų) apkepkite iš visų pusių minimaliame aliejaus kiekyje, kol gražiai apskrus.

Išplakite kiaušinius su druska ir pipirais. Kopūstus nuspauskite, sumaišykite su krakmolu, tada – su kiaušinių mase.

Padalykite kopūstų ir kiaušinių mišinį į 4 lygias dalis.

20–22 cm skersmens keptuvę sutepkite aliejumi. Sudėkite vieną kopūstų ir kiaušinių masės dalį stengdamiesi suteikti stačiakampio formą.

Kepkite maždaug 1,5 minutės, kol viena pusė gražiai apskrus.

„Blynelio“ centre uždėkite sūrio gabalėlį, o ant vieno iš kraštų – dešrelę ir atsargiai susukite viską į ritinėlį, kiaušinių kraštus užlenkdami į vidų.

Pakepinkite suktinuką siūle žemyn 1 minutę ir perkelkite ant paruoštos kepimo skardos.

Analogiškai paruošę likusias dešreles, pašaukite skardą į orkaitę

5–7 minutėms.

Dešrainius patiekite karštus su mėgstamu padažu.

Dešrainių pica

Reikės (6 porcijoms): tešlai: 500 g miltų, 300 ml vandens, 25 g mielių, 15 g alyvuogių aliejaus, 25 g cukraus, 10 g druskos; įdarui: 8 dešrelių (geriau jautienos), 80 g saliamio dešros, 150 g mocarelos, 50 g parmezano sūrio, 400 g konservuotų pomidorų savose sultyse, 2 marinuotų agurkėlių, 1 raudonojo svogūno, 30 g prieskonių „Skrudinti svogūnai“, itališkų žolelių mišinio, raudonosios paprikos miltelių, druskos.

Tešlai dubenyje su vandeniu ištirpinkite mieles ir cukrų. Miltų su druska mišinį suberkite į mielių masę ir atsargiai išmaišykite maišytuvu. Paskiausiai supilkite alyvuogių aliejų ir minkykite tešlą mažiausiai 10 minučių, kol ji taps lygi ir vientisa.

Iš tešlos suformuotą rutulį įdėkite į alyvuogių aliejumi išteptą dubenį, uždenkite maistine plėvele ir pastatykite šiltai 1 val. Tešla turi padidėti dvigubai.

Palikite gumulą visą, jei norite didelės picos, arba padalykite pusiau – 2 mažesnėms picoms.

Kepimo skardą išklokite popieriumi, ištepkite alyvuogių aliejumi.

Sudėkite tešlą ir rankomis, tempdami į skirtingas puses, padarykite apvalų paplotį (galite šiek tiek pakočioti kočėlu).

Uždenkite skardą su picos pagrindu rankšluosčiu ir palikite kilti 10 minučių.

Padažui sutrinkite pomidorus su visomis sultimis iki vientisos masės. Įberkite druskos, aitriosios paprikos, itališkų prieskonių.

Marinuotus agurkus įdarui ir 2 dešreles supjaustykite plonais griežinėliais, raudonąjį svogūną – pusžiedžiais. Dešrą pirmiausia supjaustykite skridinėliais, tada – ketvirčiais. Likusias 6 dešreles perpjaukite į 2–3 trumpas dalis.

Mocarelą supjaustykite plonais gabalėliais.

Picos pagrindą vėl šiek tiek patampykite rankomis, pakraščiuose padarykite nedidelius įpjovimus, tarsi ruošdamiesi pagal juos pjaustyti picą trikampėmis porcijomis. Aptepkite pomidorų padažu.

Ant visų tešlos trikampelių palei papločio kraštą išdėliokite dešrelių dalis, pabarstykite jas džiovintais svogūnais ir užsukite į tešlą taip, kad aplink paplotį susidarytų storas kraštelis su dešrele viduje.

Picos centre ratu išdėliokite mocarelos griežinėlius, ant jos – dešrelių skridinėlius, salamį, raudonąjį svogūną, marinuotus agurkus ir viską pabarstykite tarkuotu parmezanu.

Pašaukite kepimo skardą su pica iki 200 laipsnių įkaitinton orkaitėn. Kepkite 20 minučių, kol kraštai gražiai apskrus.

Išėmę picą iš orkaitės, atsargiai perkelkite ant lentos ir supjaustykite porcijomis taip, kad kiekvienam gabalėliui tektų po kraštelio dalį su dešrele viduje.

The post Greitojo maisto evoliucija: dešrainiai appeared first on Kauno savaitė.

Su jais bet kuri sriuba bus labai skani, bet svarbiausia – sveika!

Šaltibarščiai su rūgštynėmis ir meškiniais česnakais

Reikės (4 porcijoms): 1 virto burokėlio, 150 g agurkų, 1 svogūno, 80 g rūgštynių, 40 g svogūnų laiškų, 2 šaukštų grietinės (20 proc.), 20 g meškinių česnakų, 2 krapų šakelių, 1 šaukštelio obuolių acto (6 proc.), druskos, cukraus, 2 virtų kiaušinių – patiekti.

Meškinius česnakus ir rūgštynes supjaustykite 5 mm pločio juostelėmis. Sudėkite į platų puodą, užpilkite vandeniu, kad vos apsemtų žalumynus, ir užkaiskite. Kai užvirs, pavirkite 1 minutę ir ataušinkite nuovire.

Svogūną smulkiai sukapokite, agurkus supjaustykite šiaudeliais. Krapus ir svogūnų laiškus susmulkinkite, burokėlį stambiai sutarkuokite.

Sudėkite burokėlius į didelį dubenį, užpilkite 1 litru šalto virinto vandens. Pridėkite agurkų, svogūnų ir jų laiškų, krapų. Meškinius česnakus ir rūgštynes supilkite su visu nuoviru.

Pagardinę sriubą druska, pipirais, žiupsneliu cukraus, įmaišykite grietinę. Supilkite actą – išmaišykite vėl.

Patiekite šaltibarščius su kiaušinių puselėmis.

Žali barščiai

Reikės (6 porcijoms): 2 litrų mėsos sultinio, 700 g šviežių kopūstų, 400 g bulvių, 200 g špinatų, 200 g rūgštynių, 1 svogūno, 50 g meškinių česnakų, 40 g sviesto, druskos, šviežiai maltų juodųjų pipirų; patiekti: 3 virtų kiaušinių, 3 krapų šakelių, 2 petražolės šakelių, grietinės.

Meškinius česnakus, špinatus ir rūgštynes supjaustykite plonais šiaudeliais, sudėkite į koštuvą. Keliskart perlieję verdančiu vandeniu, gerai nusausinkite.

Kopūstus supjaustykite plonai, bulves – mažais kubeliais. Svogūnus smulkiai sukapokite.

Puode storu dugnu išlydykite sviestą. Subėrę svogūnus, paskrudinkite 5 minutes, kol pagels. Tada pilkite sultinį, užvirinkite, sudėkite bulves ir virkite 15 minučių ant silpnos ugnies.

Pasūdę sudėkite kopūstus, virkite 5 minutes ir dėkite špinatus, rūgštynes, meškinius česnakus. Kai sriuba vėl užvirs, leiskite pavirti 7 minutes, įberkite druskos ir pipirų, uždenkite puodą ir palikite 10 minučių nusistovėti.

Patiekite sriubą su kiaušinių puselėmis, grietine ir smulkintais žalumynais.

Daržovių sriuba su meškiniais česnakais

Reikės (4 porcijoms): 800 ml daržovių sultinio, 2 bulvių, 1 vidutinės saliero šaknies, 2 svogūnų, 200 g meškinių česnakų, 2 šaukštų alyvuogių aliejaus („extra virgin“), druskos, šviežiai maltų juodųjų pipirų.

Svogūnus supjaustykite pusžiedžiais, salierą ir bulves – kubeliais.

Puode storu dugnu įkaitinkite aliejų. Sudėję svogūnus, pakepinkite 5 minutes.

Sumažinkite ugnį iki silpnos, suberkite salierus ir bulves, pasūdykite, išmaišykite ir uždenkite. Kepinkite 15 minučių retkarčiais pamaišydami.

Grūstuve lengvai pagrūskite puodo turinį, supilkite karštą sultinį, pamaišykite, padidinkite karštį ir palikite užvirti.

Sriubai užvirus, sumažinkite ugnį iki silpnos, sudėkite meškinius česnakus, pasūdykite, pamaišykite ir nukaiskite. Palaikę 10 minučių uždengę, patiekite, kol karšta.

Aštri šaltsriubė su kefyru

Reikės (4 porcijoms): 600 g kefyro, 500 ml daržovių sultinio (arba vandens), 2 bulvių, 300 g pavasarinių žalumynų (dilgėlių, špinatų, meškinių česnakų, pipirnių), 2 svogūnų, nedidelės lapinės salotos, 2 šaukštų aliejaus, 2 česnako skiltelių, maltos aitriosios paprikos, druskos, šviežiai maltų juodųjų pipirų.

Iš anksto gerai atšaldykite kefyrą. Smulkiai supjaustykite bulves, svogūnus, česnakus. Sultinį užvirinkite.

Puode storu dugnu įkaitinkite aliejų. Suberkite svogūnus su česnakais ir 10 minučių patroškinkite ant vidutinės ugnies, kol suminkštės. Paskui dėkite bulves, pilkite sultinį, užvirinkite ir palikite virti 15 minučių.

Visus žalumynus, įskaitant salotas, smulkiai supjaustykite, sudėkite į koštuvą, o šį – ant puodo, iki pusės pripildyto verdančio vandens. Uždenkite, kad 5 minutes pavirtų garuose. Tuomet sudėkite žalumynus į sriubą, pasūdykite, įberkite pipirų ir nukaiskite.

Panardinamu trintuvu sutrinkite masę iki vientisumo ir greitai atšaldykite uždėję puodą ant ledo – kad sriuba nepakeistų spalvos. Supilkite kefyrą, jei reikia, dar pasūdykite, pagardinkite aitriąja paprika ir patiekite.

Sūrio sriuba su meškiniais česnakais

Reikės (4 porcijoms): 2 didelių bulvių, 200 g lydyto sūrelio, 1 svogūno, 1 didelio ryšelio rūgštynių, 1 didelio ryšelio meškinių česnakų, 2 šaukštų liesos grietinėlės, 1 šaukšto aliejaus, 1 baziliko šakelės, muskatų, druskos, šviežiai maltų juodųjų pipirų.

Bet kaip supjaustę svogūną ir bulves, sudėkite į puodą su 1,5 litro verdančio vandens, kiek pasūdykite ir išvirkite.

Rūgštynes, meškinius česnakus sudėkite į švarų puodą su šaukštu aliejaus, užkaiskite ant silpnos ugnies ir pakaitinkite 2 minutes kartkartėmis apversdami.

Bulves, svogūnus, žalumynus ir nuovirą sutrinkite į tyrę, perpilkite atgal į puodą, užvirinkite. Tada dėkite sūrį, kruopščiai išmaišykite ir, sumažinę karštį, pavirkite 1–2 minutes.

Supilkite į sriubą grietinėlę, išmaišykite ir iškart nukaitę pagardinkite druska ir pipirais. Patiekite papuošę šviežiais žalumynais.

Brokolių sriuba su meškiniais česnakais

Reikės (6 porcijoms): 2,5 litro vištienos sultinio, 250 g brokolių, 250 g rūgštynių, 200 g vidutinių bulvių, 150 g pomidorų, 150 g špinatų, 0,5 paprikos, 1 poro (baltosios dalies), 80 g morkų, 50 g meškinių česnakų, 50 g saliero šaknies, 20 g svogūnų laiškų, 20 g krapų, 20 g petražolių, 1 šaukštelio cukraus, 0,5 šaukštelio druskos, 0,5 šaukštelio čiobrelių, 2 lauro lapų, maltų kalendrų, šviežiai maltų juodųjų pipirų.

Brokolius supjaustykite nedideliais žiedynais, bulves, morkas, saliero šaknį – vidutiniais kubeliais, papriką ir pomidorus – smulkesniais. Porą pjaustykite žiedeliais.

Užvirinkite sultinį, suberkite bulves. 5 minutes pavirę ant vidutinės ugnies, sudėkite morkas, paprikas, porus ir salierus. Virkite dar 5 minutes.

Pridėkite į sriubą brokolių, pomidorų, lauro lapą. Kai užvirs, tegul paverda ant vidutinės ugnies 5 minutes.

Rūgštynes, meškinius česnakus, špinatus supjaustykite 1 cm pločio juostelėmis, sudėkite į puodą, išmaišykite ir išjunkite viryklę.

Pagardinkite sriubą druska, pipirais, čiobreliais ir kalendromis. Jei bus per rūgštu, įberkite šaukštelį cukraus. Prieš patiekdami pabarstykite smulkintais krapais, petražolėmis ir svogūnų laiškais.

Rūgštynių ir meškinių česnakų sriuba su ryžiais

Reikės (4 porcijoms): 1,5 litro vištienos arba mėsos sultinio, 2 bulvių, 250 g rūgštynių, 100 g svogūnų, 100 g morkų, 80 g ryžių, 50 g meškinių česnakų, 30 ml aliejaus, 2 česnako skiltelių, druskos, šviežiai maltų juodųjų pipirų; patiekti: 2 virtų kiaušinių, kapotų žalumynų.

Svogūnus ir česnakus smulkiai sukapokite, morkas sutarkuokite vidutine tarka.

Užkaiskite puodą storu dugnu ant vidutinės ugnies. Supilkite aliejų, gerai įkaitinkite ir, subėrę svogūnus su česnakais, pakepinkite 3 minutes. Tada dėkite morkas ir 5 minutes troškinkite ant silpnos ugnies vis pamaišydami.

Į puodą su daržovėmis suberkite nedidukais kubeliais supjaustytas bulves. Maišydami 5 minutes apkepinkite ant vidutinės ugnies, tada užpilkite viską verdančiu sultiniu.

Vėl užvirinkite ir 5 minutes pavirkite ant silpnos ugnies.

Suberkite į sriubą ryžius, virkite 15 minučių. Dėkite stambiai supjaustytas rūgštynes ir meškinius česnakus. Kai užvirs, pagardinkite druska, pipirais ir, 2 minutes pavirę ant vidutinės ugnies, išjunkite viryklę, o sriubą palikite 10 minučių nusistovėti uždengtame puode.

Patiekite į kiekvieną lėkštę įdėję po virto kiaušinio puselę ir apibarstę smulkintais žalumynais.

Šalta žuvienė su žalumynais

Reikės (4 porcijoms): 1,5 litro giros, 500 g baltos žuvies filė, 2 agurkų, 200 g rūgštynių, 150 g jaunučių dilgėlių, 4–5 svogūnų laiškų, 1 nedidelio ryšelio krapų, 50 g meškinių česnakų, 1 česnako skiltelės, druskos.

Supjaustykite rūgštynes, meškinius česnakus, dilgėles. Sudėję į puodą, užpilkite 500 ml vandens. Užvirkite ant stiprios ugnies, pasūdykite ir, sumažinę karštį, virkite 2 minutes. Tada nupilkite ir išsaugokite skystį, o žalumynus susmulkinkite trintuvu.

Perliekite nuovirą atgal į puodą, atvėsinkite.

Žuvį sudėkite į prikaistuvį, įpilkite 150 ml vandens, pasūdykite ir užvirę virkite uždengę apie 10 minučių. Kai atauš iki kambario temperatūros, suskaidykite nedideliais gabalėliais.

Smulkiai supjaustykite svogūnų laiškus, krapus, česnakus. Sudėkite į dubenį, suberkite kubeliais pjaustytus agurkus, pasūdykite ir viską sutrinkite grūstuvu. Šį mišinį sudėkite į puodą su rūgštynėmis, meškiniu česnaku bei dilgėlėmis ir užpilkite gira.

Leiskite sriubai nusistovėti šaldytuve. Prieš patiekdami įdėkite žuvies.

The post Gardžios ir sveikos „meškinės“ sriubos appeared first on Kauno savaitė.

Nors vienkartinis epizodas dažniausiai nėra pavojingas, dažnai pasikartojantis rėmuo gali būti rimtesnės problemos ženklas.

Rėmens paprastai galima išvengti arba jį sumažinti pakeitus kelis įpročius.

Kodėl atsiranda rėmuo

Vienas dažnas klaidingas įsitikinimas – kad rėmuo atsiranda vien dėl per didelio rūgšties kiekio skrandyje.

Iš tiesų skrandžio rūgštis yra būtina: ji padeda virškinti maistą ir saugo nuo dalies su maistu patenkančių mikroorganizmų.

Problema prasideda tada, kai skrandžio turinys pakyla atgal į stemplę. Tai vadinama gastroezofaginiu refliuksu.

Tarp stemplės ir skrandžio yra raumeninis žiedas – apatinis stemplės sfinkteris. Jis veikia tarsi vožtuvas: atsiveria, kai maistas slenka į skrandį, ir vėl užsidaro.

Tačiau jei šis sfinkteris nusilpęs arba atsipalaiduoja netinkamu metu, rūgštus skrandžio turinys gali patekti atgal į stemplę.

Skirtingai nei skrandis, stemplė nėra pritaikyta nuolatiniam kontaktui su rūgštimi.

Dėl to jaučiamas deginimas, rūgštus skonis burnoje, kartais – krūtinės skausmas, pykinimas, kosulys ar užkimimas.

Jeigu tokie epizodai pasitaiko retai, tai gali būti paprastas refliuksas.

Jeigu simptomai kartojasi dažnai arba sukelia komplikacijų, galima įtarti gastroezofaginio refliukso ligą – GERL.

Dažniausios rėmens priežastys

Rėmenį gali provokuoti skirtingi veiksniai.

Vieniems simptomus sukelia kava, kitiems – riebus maistas, šokoladas, citrusiniai vaisiai ar arbata tuščiu skrandžiu.

Dažniausi rėmens provokatoriai:

• rūgštūs produktai, pavyzdžiui, citrusiniai vaisiai ir pomidorai;
• alkoholis;
• šokoladas;
• kava ir kiti kofeino šaltiniai;
• riebus maistas;
• mėta;
• aštrūs patiekalai.

Tačiau kaltas gali būti ne tik maistas.

Rėmenį gali skatinti didelės porcijos, vėlyva vakarienė, antsvoris, rūkymas, nėštumas, diafragmos stemplinės angos išvarža.

Kai kuriais atvejais rėmenį gali sukelti ir vaistai – apie tai paprastai nurodoma informaciniame lapelyje, šalutinio poveikio skiltyje.

Kuo pavojingas dažnas rėmuo

Vienkartinis rėmens epizodas po gausaus valgio dažniausiai nėra katastrofa.

Tačiau jeigu rėmuo kartojasi reguliariai ir žmogus prie jo pripranta, tai jau signalas sunerimti.

Negydomas dažnas refliuksas gali sukelti rimtesnių pasekmių:

• stemplės uždegimą;
• opas ir kraujavimą;
• stemplės susiaurėjimą ir rijimo sutrikimus;
• Bareto stemplę – stemplės gleivinės pakitimus, kurie nedidelei daliai pacientų gali padidinti stemplės adenokarcinomos riziką.

Yra ir dar viena svarbi rizika: rėmuo kartais gali būti painiojamas su širdies skausmu, o širdies ligos – su rėmeniu.

Rėmuo, krūtinės angina ar net infarktas kartais jaučiami panašiai.

Jeigu krūtinės skausmą lydi dusulys, silpnumas, šaltas prakaitas arba skausmas plinta į ranką, nugarą, kaklą ar žandikaulį, nereikėtų gydytis savarankiškai – tokiais atvejais būtina skubi medicinos pagalba.

Ką daryti, kad rėmuo nevargintų

Geriausia rėmens apskritai išvengti. Tam gali padėti keli paprasti, bet veiksmingi įpročiai.

Nevalgyti likus 3–4 valandoms iki miego.
Jeigu rėmuo dažniausiai prasideda naktį arba vos atsigulus, pirmiausia verta keisti vakarienės laiką.

Mažinti porcijas.
Perpildytas skrandis išsitempia, jame padidėja spaudimas, todėl rūgščiam turiniui lengviau kilti į viršų.

Pakilinti lovos galvūgalį 10–20 cm.
Svarbu kelti ne vien galvą papildomomis pagalvėmis, o visą viršutinę kūno dalį. Papildomos pagalvės kai kuriems žmonėms gali padidinti spaudimą pilvui ir simptomus net sustiprinti.

Atpažinti savo maisto provokatorius.
Kelioms savaitėms galima atsisakyti dažniausių įtariamųjų: riebaus maisto, alkoholio, kavos, šokolado, mėtų, aštrių patiekalų, citrusinių vaisių ir pomidorų. Vėliau produktus galima grąžinti po vieną ir stebėti, kas iš tiesų sukelia simptomus.

Mažinti svorį, jei yra antsvorio.
Tai ne moralizavimas, o paprasta mechanika: mažesnis spaudimas pilvo srityje reiškia mažesnę tikimybę, kad skrandžio turinys kils į stemplę.

Nevilkėti labai aptemptų drabužių ir neveržti diržo.
Viskas, kas spaudžia juosmenį ir pilvą, gali sustiprinti refliuksą.

Nerūkyti ir riboti alkoholį.
Rūkymas gali silpninti apatinį stemplės sfinkterį ir prisidėti prie GERL simptomų. Alkoholis kai kuriems žmonėms taip pat sustiprina refliuksą.

Kiekvienas iš šių patarimų skamba paprastai, bet geriausiai jie veikia kartu.

Kaip greitai palengvinti rėmenį

Jeigu rėmuo jau prasidėjo, kartais padeda paprastos priemonės.

Atsisėsti arba atsistoti tiesiai.
Nereikėtų gultis ar susilenkti. Vertikalioje padėtyje rūgščiam skrandžio turiniui sunkiau kilti atgal į stemplę.

Atlaisvinti diržą ir aptemptus drabužius.
Spaudimas pilvui gali sustiprinti rėmenį, todėl verta leisti pilvui „atsikvėpti“.

Išgerti šiek tiek vandens mažais gurkšniais.
Vanduo gali padėti nuplauti dalį rūgšties nuo stemplės sienelių ir sumažinti deginimą. Tačiau nereikėtų gerti labai daug – perpildytas skrandis gali pabloginti situaciją.

Pakramtyti becukrę kramtomąją gumą 20–30 minučių.
Kramtant išsiskiria daugiau seilių, dažniau ryjama, todėl rūgštis greičiau pašalinama iš stemplės. Geriau rinktis gumą be mėtų, nes kai kuriems žmonėms mėta gali sustiprinti refliuksą.

Naktį pakelti viršutinę kūno dalį arba gulėti ant kairiojo šono.
Pakėlus liemenį, skrandžio turiniui sunkiau kilti į viršų. Kai kuriems žmonėms padeda ir gulėjimas ant kairiojo šono.

Kada dėl rėmens būtina kreiptis į gydytoją

Ne kiekvienas rėmens epizodas reikalauja gydytojo konsultacijos. Tačiau yra situacijų, kai delsti nereikėtų.

Į gydytoją verta kreiptis, jei:

• rėmuo kartojasi beveik kasdien;
• gyvenimo būdo pokyčiai ir vaistinėje įsigyjamos priemonės nepadeda;
• maistas stringa gerklėje arba skauda ryjant;
• dažnai pykina ar vemiama;
• be aiškios priežasties mažėja svoris ar apetitas;
• vėmaluose yra kraujo arba išmatos tampa juodos;
• vargina nuolatinis arba neaiškios kilmės krūtinės skausmas.

Bet kuris iš šių požymių – priežastis išsitirti, o ne pasikliauti vien patarimais internete.

Esmė

Retkarčiais pasitaikantis rėmuo dažniausiai yra nemalonus, bet nepavojingas kasdienis sutrikimas. Dažnai jį galima sumažinti pakeitus kelis įpročius: nevalgyti prieš miegą, nepersivalgyti, atpažinti savo maisto provokatorius, riboti alkoholį, nerūkyti ir sumažinti spaudimą pilvo srityje.

Tačiau dažnas rėmuo gali būti gastroezofaginio refliukso ligos požymis.

Tokiu atveju reikalinga gydytojo konsultacija ir tinkamas gydymas.

Gydymasis soda, kantrybe ir viltimi, kad „praeis savaime“, nėra gera strategija – ypač jei simptomai kartojasi, stiprėja arba atsiranda pavojingų požymių.

The post Rėmuo: kodėl jis atsiranda ir kaip jo išvengti appeared first on Kauno savaitė.

Šaltyje palikta stiklinė limonado, per plonai supjaustytos bulvės, pamiršto padažo statinė – visa tai virto produktais, be kurių sunku įsivaizduoti šiuolaikinę virtuvę.

Apskritai istorijoje netrūksta pavyzdžių, kai atsitiktiniai atradimai pakeitė įprastą pasaulį.

Štai šešios istorijos apie klaidas ir improvizacijas – kaip jos davė tai, ką dabar visi mėgsta ir su malonumu valgo.

Šokolado gabaliukų sausainiai – klaida su šokoladu

XX a. 4-ajame dešimtmetyje amerikiečių virtuvės šefė Rut Graves Vakefield savo firminius sausainius kepdavo Masačusetso valstijoje veikusiame viešbutyje „Toll House Inn“.

Vieną dieną ji pastebėjo, kad baigėsi kepinių šokoladas, kuris paprastai visiškai ištirpsta tešloje.

Vietoj jo Rut sulaužė „Nestlé“ šokolado plytelę ir gabaliukus įmaišė į tešlą, tikėdamasi, kad jie ištirps ir tolygiai nuspalvins sausainius.

Tačiau gabaliukai neištirpo. Vietoj vientisos šokoladinės tešlos išėjo sausainiai su minkštomis ištirpusio šokolado „kišenėlėmis“ viduje – tie patys chocolate chip cookies, šiandien parduodami visame pasaulyje.

Paprastas vieno ingrediento pakeitimas atsitiktinai sukūrė vieną populiariausių desertų istorijoje.

Vaisiniai ledai – vienuolikmečio berniuko išradimas

1905 metais vienuolikmetis Frankas Epersonas iš San Fransisko sumaišė vandenį su gazuoto gėrimo milteliais, pamaišė medine lazdele ir, kaip dažnai nutinka vaikams, susidomėjo kažkuo kitu. O stiklinę paliko lauke ant stalo.

Naktį temperatūra nukrito iki minusinės, o ryte gėrimas buvo sušalęs kartu su lazdele.

Frankas paragavo sušalusio mišinio ir suprato aptikęs kai ką vertinga.

Savo išradimą jis pavadino „Epsicle“ ir pradėjo pardavinėti kaimynų vaikams.

Užaugęs F. Epersonas produktą patentavo, o pavadinimas ilgainiui virto „Popsicle“ – taip jį ėmė vadinti paties išradėjo vaikai, sakydami „Pop’s sicle“, tai yra „tėčio varveklis“.

Dabar vaisiniai ledai ant pagaliukų yra vieni masiškiausių šaldytų desertų pasaulyje, turintys ir šalutinį poveikį – „smegenų užšalimą“.

Ir visa tai – dėl vienos šaltyje pamirštos stiklinės.

Bulvių traškučiai – susierzinusio virėjo atsakymas

1853 metais Saratoga Springso mieste, Niujorko valstijoje, vieno restorano lankytojas liko nepatenkintas patiektomis gruzdintomis bulvytėmis – jos klientui pasirodė per storos ir per minkštos.

Patiekalas buvo grąžintas į virtuvę, kur šefas Džordžas Krumas nusprendė klausimą išspręsti radikaliai: supjaustė bulves kuo ploniau, iškepė jas įkaitintame aliejuje iki traškumo ir gausiai pasūdė.

Rezultatas – traškūs, itin ploni griežinėliai, pavadinti „Saratogos traškučiais“, akimirksniu tapo restorano hitu.

Toliau istorija klostėsi nuspėjamai: patiekalas paplito ir galiausiai virto vienu perkamiausių užkandžių planetoje.

O prasidėjo viskas nuo to, kad virėjas tiesiog norėjo sarkastiškai atsakyti įnoringam klientui.

Vaflinis ledų ragelis – improvizacija mugėje

Iki XX a. pradžios ledai buvo patiekiami stiklinaitėse ar lėkštelėse.

Valgomasis ragelis, kuris šiandien atrodo savaime suprantamas sprendimas, pagal vieną žinomiausių versijų atsirado 1904 metais Sent Luise vykusioje pasaulinėje parodoje.

Sirų imigrantas Ernestas Hamvis mugėje pardavinėjo zalabiją – plonus vaflinius paplotėlius.

Šalia jo ledais prekiavo kitas pardavėjas.

Pamatęs vaflius ir ledus greta, E. Hamvis sugalvojo savo paplotėlį susukti į kūgį ir ant viršaus uždėti ledų rutuliuką.

Improvizacija iškart sulaukė sėkmės.

1910 metais E. Hamvis įkūrė „Missouri Cone Company“, kad galėtų gaminti ragelius pramoniniu mastu.

Net jei ledų ragelio idėja egzistavo ir iki šios parodos, būtent Sent Luiso mugė jį pavertė masiniu ir įprastu – tokiu, kokį valgome šiandien.

Pamiršta padažo statinė brendo dvejus metus

Vorčesterio padažas, kurio pavadinimą retas iš pirmo karto ištaria taisyklingai, taip pat atsirado dėl laimingo atsitiktinumo.

Pagal vieną versiją lordas Sandysas, grįžęs į Angliją po tarnybos Bengalijoje, panoro atkurti pamėgtą indišką padažą.

Jis kreipėsi į Vorčesteršyro chemikus Džoną Li ir Viljamą Perinsą.

Šie pagamino didelę partiją, tačiau rezultatas buvo siaubingas – mišinys skleidė aštrų žuvies kvapą ir buvo visiškai netinkamas valgyti.

Nusivylę chemikai paslėpė statinę rūsyje ir apie ją pamiršo.

Po dvejų metų, 1837-aisiais, jie atsitiktinai aptiko pamirštą padažą.

Per tą laiką jis fermentavosi, sušvelnėjo ir įgijo visiškai naują, sudėtingą skonį.

Chemikai pradėjo jį pardavinėti, o padažas greitai tapo žinomu pasaulyje – juo iki šiol gardinamas kokteilis „Kruvinoji Meri“, jis naudojamas „Cezario“ salotų užpilui ir dešimtims kitų patiekalų.

Nešvilio aštrioji vištiena – patiekalas, gimęs iš keršto

Šokolado gabaliukų sausainiai atsirado dėl ingredientų trūkumo, o Nešvilio aštrioji vištiena, arba Nashville Hot Chicken, už savo egzistavimą esą yra skolinga pavydui.

Pasak legendos, Nešvilyje gyvenęs Torntonas Princas turėjo draugę, kuri nusprendė jį pamokyti už naktinius nuotykius.

Jos keršto planas buvo paprastas ir kulinarinis: stipriai apskrudino vištieną, gausiai pagardinusi ją aitriosiomis paprikomis, tikėdamasi, kad patiekalas bus nevalgomas.

Tačiau atsitiko priešingai, nei tikėtasi.

T. Princui skonis taip patiko, kad jis išsaugojo receptą, ėmė vaišinti draugus ir galiausiai atidarė savo restoraną.

„Prince’s Hot Chicken Shack“ veikia iki šiol, o aštrioji vištiena tapo Nešvilio kulinarine vizitine kortele greta kantri muzikos.

Visas šias istorijas sieja viena mintis: kartais geriausi kulinariniai išradimai gimsta ne iš receptų ir skaičiavimų, o iš klaidų, kurios pasirodo esančios skanesnės už pradinį planą.

Pamiršta stiklinė, piktas pokštas, statinė su nepavykusiu padažu – kiekvienas iš šių atsitiktinumų virto produktu, kurį pažįsta milijonai žmonių.

O kuris iš šių produktų jums atrodo netikėčiausias?

The post Šeši atsitiktinai atsiradę skanūs produktai appeared first on Kauno savaitė.

Parinkome keletą receptų, kurie turėtų maloniai nustebinti net ir tuos, kurie vaflinį užkandį keps ne pirmą kartą.

Ryžių vafliai su avokadu ir lašiša

Reikės (4 porcijoms): 400 g virtų ryžių, 1 kiaušinio, 2 šaukštų aliejaus, 1 šaukšto ryžių acto, druskos; patiekti: 1 avokado, 130 g rūkytos lašišos, 60 g gražgarsčių, sezamų sėklų.

Dubenyje sumaišykite ryžius, actą ir kiaušinį. Pasūdykite.

Šaukštu dėkite ryžių tešlą ant įkaitinto vaflinės paviršiaus, tolygiai paskirstykite.

Kepdami vaflius, po kiekvienos porcijos vaflinę patepkite aliejumi.

Supjaustykite avokadą ir žuvį plonomis riekelėmis, dėkite ant šiek tiek atvėsusių ryžių vaflių. Papuoškite gražgarstėmis, pabarstykite sezamų sėklomis ir patiekite.

Sodresniam koniui ir aromatui į virtus ryžius galite įberti japoniškų „Furikake“ prieskonių.

Vafliai su brokoliais

Reikės (4 porcijoms): 40 g miltų, 250 g brokolių, 1 kiaušinio, 50 g kietojo sūrio, 1 šaukštelio kepimo miltelių, 1 šaukštelio Provanso žolelių, druskos, šviežiai maltų juodųjų pipirų.

Išskirstykite brokolius nedideliais žiedynais, sudėkite į puodą su sūdytu vandeniu ir, pavirę 5 minutes, nukoškite, atvėsinkite.

Sudėkite brokolius į smulkintuvo indą, sutrinkite.

Miltus sumaišykite su kepimo milteliais. Sūrį sutarkuokite smulkia arba vidutine tarka.

Sutrintus brokolius gerai sumaišykite su kiaušiniu ir Provanso žolelėmis. Suberkite miltus, kepimo miltelius, tarkuotą sūrį. Pagardinkite druska, pipirais ir vėl kruopščiai išmaišykite.

Įkaitinkite vaflinę, patepkite jos paviršių augaliniu aliejumi. Dalimis dėkite tešlą ir kepkite 6–7 minutes.

Iškepusius vaflius sudėkite į lėkštę ir laikykite šiltai. Patiekite su grietine arba kitu mėgstamu padažu.

Varškės vafliai iš avižinių miltų

Reikės (4 porcijoms): 150 g avižinių miltų, 4 kiaušinių, 220 g grūdėtos varškės, 80 g mocarelos, 2 svogūno laiškų, 4 g kepimo miltelių, aliejaus, druskos, šviežiai maltų juodųjų pipirų; patiekti: 4 kiaušinių, 120 g vyšninių pomidorų, žalumynų, druskos, šviežiai maltų juodųjų pipirų.

Mocarelą stambiai sutarkuokite, svogūnų laiškus smulkiai supjaustykite.

Dubenyje sumaišykite varškę ir 4 išplaktus kiaušinius. Suberkite miltus, kepimo miltelius, druską, pipirus ir palikite 10 minučių. Tada į tešlą sudėkite svogūnų laiškus ir mocarelą, išmaišykite.

Vaflinėje iškepkite 8 vaflius, kaskart kepimo paviršių patepdami aliejumi.

Neplakę iškepkite kiaušinius („akutes“). Pomidorus perpjaukite per pusę.

Dėkite į lėkštes po 2 vaflius, ant viršaus uždėkite po kiaušinį ir pomidorų. Pabarstykite druska, pipirais ir patiekite papuošę žalumynais.

Cukinijų vafliai

Reikės (4 porcijoms): 50 g miltų, 600 g jaunučių cukinijų, 80 g svogūnų, 1 kiaušinio, 2 česnako skiltelių, 1 šaukštelio prieskoninių žolelių, 0,5 šaukštelio kepimo miltelių, druskos, šviežiai maltų juodųjų pipirų, aliejaus.

Cukinijas sutarkuokite su visa odele. Sudėkite į erdvų dubenį, įberkite druskos, pamaišykite ir palikite 15 minučių. Tada nuspauskite sultis, o tirščius perdėkite į švarų dubenį.

Svogūnus, česnakus smulkiai sukapokite, suberkite į dubenį su cukinijomis. Įmaišykite plaktą kiaušinį, prieskonines žoleles, kepimo miltelius, miltus, paskiausiai – pipirus.

Vaflinės paviršių kaskart patepdami aliejumi, krėskite tešlą – nuosaikiai, sluoksnis neturi būti per storas. Kepkite 3–4 minutes.

Iškepusius vaflius patiekite su grietine.

Sūrio vafliai iš migdolų miltų

Reikės (4 porcijoms): 90 g migdolų miltų, 4 kiaušinių, 120 g tarkuoto kietojo sūrio, druskos; įdarui: 150 g tuno savose sultyse, 50 g salierų, 0,5 raudonojo svogūno, 4 vyšninių pomidorų, 2 šaukštų majonezo.

Šakute išplakite kiaušinius su žiupsneliu druskos. Suberkite sūrį, migdolų miltus ir atsargiai išmaišykite iki vientisumo.

Iškepkite vaflius kaskart šiek tiek patepdami vaflinės paviršių aliejumi arba lydytu sviestu.

Nupilkite skystį nuo tuno, mėsą sudėkite į dubenį, sutrinkite šakute. Salierus ir svogūną supjaustykite mažais kubeliais, suberkite ant žuvies, sumaišykite su majonezu.

Kai vafliai atvės, dėkite ant jų tuno salotas, papuoškite pomidorų ketvirčiais ir patiekite.

Daržovių vafliai su manais

Reikės (4 porcijoms): 180 g manų kruopų, 120 ml kefyro (2,5 proc.), 0,5 svogūno, 25 g morkų, 2 šaukštų konservuotų kukurūzų, 2 petražolės šakelių, 0,5 šaukštelio paprikos miltelių, 3 g kepimo miltelių, druskos, maltų juodųjų pipirų, aliejaus.

Sumaišykite manus ir kefyrą. Įpilkite 150 ml vandens ir palikite 15–30 minučių, kad kruopos išbrinktų.

Morkas smulkiai sutarkuokite, svogūną ir petražolių lapelius smulkiai sukapokite.

Į manų masę suberkite kepimo miltelius, sudėkite morkas, svogūnus, petražoles ir kukurūzus. Pagardinkite druska, pipirais, paprika.

Iškepkite vaflius po kiekvienos porcijos patepdami vaflinę aliejumi. Patiekite šiek tiek atvėsusius.

Bulviniai vafliai su grybų padažu

Reikės (4 porcijoms): 3 bulvių, 120 g miltų, 2 kiaušinių, 1 šaukštelio kepimo miltelių, 1 svogūno, 2 česnako skiltelių, 0,5 šaukštelio prieskonių mišinio kariui, 10 g aliejaus, šviežiai maltų juodųjų pipirų, druskos; padažui: 150 g šviežių pievagrybių, 1 svogūno, 200 ml riebios grietinėlės, 1 česnako skiltelės, 1 čiobrelio šakelės, 1 šaukšto aliejaus; patiekti: krapų.

Tešlai stambiai sutarkuokite bulves ir svogūną, smulkiai – česnakus.

Į bulvių masę supilkite su druska ir pipirais išplaktus kiaušinius, suberkite miltus, kepimo miltelius ir kario prieskonius. Viską išmaišykite iki vientisos masės ir palikite 10–15 minučių. Tešla savo konsistencija turėtų priminti tirštą grietinę: jei išeis per tiršta, praskieskite šilta grietinėle arba pienu.

Kaskart patepdami vaflinės paviršių aliejumi, iškepkite vaflius.

Padažui supjaustykite pievagrybius plonomis riekelėmis. Česnakus ir svogūną susmulkinkite.

Keptuvėje su augaliniu aliejumi pakepinkite grybus 5–7 minutes, kol išgaruos skystis. Sudėkite svogūnus, česnakus, nuskabytus čiobrelių lapelius ir kepkite dar 2 minutes.

Supilkite grietinėlę ant grybų, išmaišykite, sumažinkite ugnį ir kaitinkite padažą 3–4 minutes, kol sutirštės.

Bulvinius vaflius patiekite karštus, aplieję grybų padažu ir apibarstę smulkintais krapais.

Beje, tokius vaflius galima paruošti iš bulvių košės likučių. Taip pat – išvirti nuskustas bulves ir jas sutrinti į tyrę.

Vafliai-pica

Reikės (4 porcijoms): 200 g mielinės tešlos, 60 ml pomidorų padažo picai, 50 g mocarelos, 240 g „Pepperoni“ dešros, alyvuogių aliejaus.

Tešlą padalykite į 4 vienodus gabalėlius. Iš kiekvieno iškočiokite lakštą pagal vaflinės dydį.

Mocarelą stambiai sutarkuokite.

Kulinariniu teptuku kiekvieną tešlos lakštą patepkite aliejumi.

Įkaitinkite vaflinę. Įdėkite vieną tešlos lakštą aliejuota puse žemyn, greitai aptepkite puse turimo padažo, apibarstykite puse mocarelos, išdėliokite 12 dešros griežinėlių ir uždenkite antruoju tešlos lakštu aliejuota puse į viršų.

Uždarykite vaflinę ir kepkite 6–8 minutes, tada supjaustykite porcijomis.

Pakartokite.

Iškepusius vaflius patiekite su mėgstamu padažu – saldžiarūgščiu, barbekiu, sūrio arba česnakiniu.

Galite paeksperimentuoti ir su vaflių įdaru: įdėti pjaustytų pomidorų, marinuotų agurkėlių, alyvuogių, įvairių rūšių dešros.

     Naudinga žinoti

Nemaišykite ir neplakite vaflių tešlos per ilgai – iš miltų išlaisvinsite glitimą ir vafliai nebus purūs.
Tešlą kiekvienam vafliui matuokite tiksliai, o ne iš akies. Įpilsite per mažai – vafliai bus sausi ir nelygaus rašto, įliesite per daug – tinkamai neiškeps arba vaflinė neužsidarys.
Prieš pildami tešlą į vaflinę, gerai ją įkaitinkite. Kepimo temperatūra dažnai priklauso nuo recepto: aukšta temperatūra (200 laipsnių) tinka ploniems ir traškiems vafliams, minkštesniems vafliams reikalinga vidutinė (180 laipsnių).
Stenkitės vaflių neperkepti: šiuolaikinėse vaflinėse yra laikmatis ir specialus parengties indikatorius. Išgirdę signalą, vaflius išimkite iškart, nelaukdami, kol prietaisas atvės.
Norėdami patikrinti, ar vafliai iškepę, tiesiog kilstelėkite vaflinės dangtį – jei plutelė apskrudusi ir tešla prie dangčio nelimpa, vafliai paruošti.

The post Vafliai – pusryčiams, pietums ir vakarienei taip pat! appeared first on Kauno savaitė.

Jų kiekis maiste svarbus visiems – dėl savo pačių sveikatos.

Tad šįkart pasiūlysime, kaip paįvairinti vakarienę, kad joje būtų gausu baltymų.

Kalakutiena su baklažanais

Reikės (4 porcijoms): 500 g kalakutienos filė, 2 baklažanų, 2 pomidorų, 2 svogūnų, 3 česnako skiltelių, 2 šaukštų aliejaus, 1 šaukštelio „Chmeli Suneli“ prieskonių, 0,5 šaukštelio maltos kalendros, 0,5 šaukštelio paprikos miltelių, druskos, maltų juodųjų pipirų, žalumynų.

Kalakutieną supjaustykite 3 cm dydžio gabaliukais. Pabarstykite druska, pipirais, puse kiekio „Chmeli Suneli“ ir paprikos, sumaišykite ir palikite marinuotis 15–20 minučių.

Baklažanus supjaustykite 1 cm storio skridinėliais ir pasūdę atidėkite į šalį. Po 10 minučių nusunkite.

Svogūnus supjaustykite pusžiedžiais, pomidorus – plonomis skiltelėmis. Česnakus susmulkinkite.

Aliejumi suteptoje įkaitintoje keptuvėje greitai apkepkite kalakutieną, kad apskrustų – po 2 minutes iš kiekvienos pusės.

Į kepimo indą sluoksniais sudėkite svogūnus, baklažanus, kalakutieną, pomidorus. Apibarstykite likusiais prieskoniais, malta kalendra, česnakais. Pašlakstę aliejumi, uždenkite folija ir dėkite iki 180 laipsnių įkaitinton orkaitėn. Po 25 minučių foliją nuimkite ir kepkite dar 10–15 minučių, kad daržovės lengvai apskrustų.

Patikrinkite kalakutieną – ji turi būti minkšta, bet ne sausa. Jei iš daržovių išsiskyrė daug sulčių, galite jas atsargiai nupilti į padažinę – bus puikus priedas prie garnyro.

Beje, baigdami kepti galite pabarstyti patiekalą liesu tarkuotu sūriu ir pakepti, kad susidarytų plutelė.

Kopūstų salotos su viščiuko krūtinėle ir sezamais

Reikės (4 porcijoms): 2 viščiukų krūtinėlių filė, 400 g baltagūžio kopūsto, 1 morkos, 4 ridikėlių, 60 g svogūnų laiškų, 40 g kalendrų, 20 g migdolų lapelių, sezamų, 30 ml citrinų sulčių, 2 šaukštelių medaus, 1 šaukštelio sojų padažo, aliejaus, druskos, maltų juodųjų pipirų.

Kiekvieną krūtinėlę perpjaukite plokščiai į dvi plonas dalis. Pasūdykite, apvoliokite sezamų sėklose.

Keptuvėje įkaitinę aliejų, apkepkite vištieną po 3 minutes iš kiekvienos pusės ir dėkite į lėkštę arba ant popierinio rankšluosčio, kad susigertų riebalų perteklių.

Padažui sumaišykite medų, sojų padažą, citrinų sultis, 2 šaukštus aliejaus, 1 šaukštelį sezamų sėklų. Įberkite pipirų.

Plonai supjaustykite kopūstą. Morką sutarkuokite ilgais plonais šiaudeliais, ridikėlius supjaustykite griežinėliais, kalendras ir svogūnų laiškus susmulkinkite.

Sumaišykite daržoves, žalumynus, užberkite migdolų ir apliekite padažu. Dėkite salotas į lėkštes, ant jų – 1–1,5 cm juostelėmis supjaustytą vištieną ir patiekite.

Folijoje kepta lašiša

Reikės (6 porcijoms): 1,5 kg lašišos filė, 1 svogūno, 1 citrinos, 2 šaukštų aliejaus, 1,5 šaukšto žuvies prieskonių, 100 g gražgarsčių, 2–3 peletrūno šakelių, 3 česnako skiltelių, 50 g sviesto, 100–150 g grietinės, druskos, šviežiai maltų juodųjų pipirų.

Įkaitinkite orkaitę iki 180 laipsnių. Svogūną supjaustykite plonais žiedais. Citriną – plonais skridinėliais.

Žuvį nusausinkite ir dėkite į kepimo formą ant aliejumi patepto popieriaus. Apibarstykite prieskoniais.

Ant lašišos išdėliokite svogūno žiedus. Šiek tiek pasūdykite, pabarstykite pipirais ir dėkite citrinos griežinėlius.

Formą sandariai uždenkite folija ir kepkite orkaitėje 30 minučių.

Gražgarstes, peletrūnus ir česnakus sudėkite į trintuvo indą, susmulkinkite, pagardinkite druska ir pipirais.

Išlydę sviestą, supilkite jį į prieskoninių žolelių tyrę. Kruopščiai išmaišykite ir padėkite į šaldytuvą. Po 30 minučių į šią masę sukrėskite grietinę, gerai išmaišykite.

Dėkite lašišą į lėkštes, apliekite paruoštu padažu ir patiekite.

Salotos su didkepsniu ir abrikosais

Reikės (4 porcijoms): 1 jautienos didkepsnio, 1 šaukšto alyvuogių aliejaus, druskos, maltų juodųjų pipirų; salotoms: 150 g salotų mišinio, 3 abrikosų, 3 agurkų, 1 žaliosios citrinos, 1 šaukštelio abrikosų džemo, alyvuogių aliejaus, 1 šaukšto grūdėtų garstyčių, tabasko padažo, druskos, maltų juodųjų pipirų.

Pabarstykite kepsnį druska, pipirais. Apšlakstykite alyvuogių aliejumi. Palikite marinuotis 1 val. ar ilgiau.

Abrikosams išimkite kauliukus, minkštimą supjaustykite plonomis skiltelėmis.

Agurkus supjaustykite griežinėliais, sudėkite prie abrikosų, pabarstykite pipirais, apšlakstykite žaliosios citrinos sultimis, apibarstykite tarkuota citrinos žievele ir taip pat palikite marinuotis.

Virš vidutinės ugnies gerai įkaitinkite grilio keptuvę (aliejaus nereikia). Dėkite jautieną ir kepkite apversdami kas 1,5 minutės iki norimo iškepimo lygio, bet geriausia tiek, kad mėsa viduje liktų rausva.

Perkelkite kepsnį ant lentelės, o kai šiek tiek atauš, supjaustykite plonomis juostelėmis skersai skaidulų, užberkite žiupsnelį pipirų.

Sumaišykite garstyčias, abrikosų džemą, porą šaukštų vandens, truputį druskos ir tabasko padažo.

Lėkštėse išdėliokite salotų lapus, pašlakstykite padažu. Tada dėkite abrikosus ir agurkus, o ant viršaus – kepsnio juosteles. Apliekite likusiu padažu ir patiekite.

Grybais kimšta viščiuko filė

Reikės (4 porcijoms): 4 viščiukų krūtinėlių, 20 g džiovintų baravykų, 1 morkos, 1 rauginto agurko, 1 petražolės šakelės, 1 krapo šakelės, 2 šaukštų alyvuogių aliejaus, 1 rozmarino šakelės, druskos.

Grybus 20 minučių užmerkite prikaistuvyje su šiltu vandeniu. Tada užkaiskite ant vidutinės ugnies. Kai užvirs, sumažinkite karštį, pavirkite 5 minutes ir nukoškite per sietelį.

Ataušinę grybus, supjaustykite nedideliais gabalėliais.

Morką stambiai sutarkuokite. Agurką smulkiai supjaustykite ir nuspauskite skystį. Susmulkinkite petražolių ir krapų lapus.

Keptuvėje įkaitinę aliejų, apie 2 minutes pakepinkite tarkuotą morką ir grybus. Tuomet sudėkite žalumynus ir raugintą agurką, pagardinkite pipirais ir kepkite dar 2 minutes. Nukaiskite.

Peiliu plonais aštriais ašmenimis kiekvienoje krūtinėlėje padarykite gilią išilginę kišenę, neįpjaudami iki priešingo krašto apie 1–1,5 cm. Pasūdę mėsą, į vidų atsargiai prikimškite įdaro, kraštus sutvirtinkite dantų krapštukais.

Į garų puodo vandens talpyklą įdėkite rozmarino šakelę. Ant grotelių sudėkite įdarytą vištieną ir įjunkite puodą. Po 25–30 minučių vakarienė bus paruošta.

Vištienos kotletai su brokoliais

Reikės (4 porcijoms): 500 g vištienos filė, 200 g brokolių, 1 svogūno, 1 kiaušinio, 2 šaukštų maltų džiūvėsių, 1 šaukštelio druskos, 0,5 šaukštelio maltų juodųjų pipirų, 1 šaukštelio aliejaus, tarkuoto kietojo sūrio.

Brokolius išskaidykite žiedynais ir 3–5 minutes pavirkite pasūdytame verdančiame vandenyje, kad suminkštėtų. Nukoškite, ataušinkite.

Vištieną susmulkinkite. Svogūną supjaustykite smulkiais kubeliais, brokolius – mažais gabalėliais.

Sumaišykite smulkintą, pjaustytą svogūną ir brokolius. Įmuškite kiaušinį, suberkite džiūvėsėlius, druską ir pipirus. Gerai išminkykite.

Iš paruošto faršo darykite kotletus.

Įkaitintą keptuvę sutepkite aliejumi ir kepkite kotletus, kol gražiai apskrus – po 2–3 minutes iš kiekvienos pusės.

Orkaitę įkaitinkite iki 180 laipsnių. Apkepintus kotletus sudėkite ant kepimo popieriumi išklotos skardos arba į aliejumi pateptą karščiui atsparų indą.

Kepkite 15 minučių, kol visiškai iškeps. Likus 5 minutėms, apibarstykite kotletus tarkuotu sūriu.

Ar kotletai tinkamai iškepę, sužinosite įbedę medinį iešmelį ar aštrų peilį – išbėgusios sultys turi būti skaidrios.

Prieš patiekdami leiskite kotletams šiek tiek atvėsti.

Menkė su morkomis ir porais

Reikės (4 porcijoms): 4 menkės filė (po 200 g), 1 poro, 2 morkų, 100 g sviesto (nebūtina), 4 šaukštelių aliejaus, druskos, pipirų.

Įkaitinkite orkaitę iki 170 laipsnių. Žuvį įtrinkite druska bei pipirais iš visų pusių ir palikite 10 minučių.

Porą padalykite išilgai ir supjaustykite ilgais šiaudeliais. Tokiais pat šiaudeliais supjaustykite ir morkas, sumaišykite su porais.

Paruoškite 8 folijos lakštus (maždaug 30×30 cm). Ant 4 lakštų sudėkite porų ir morkų mišinį, šiek tiek pašlakstykite aliejumi, pabarstykite druska ir pipirais. Tada ant daržovių dėkite žuvį, sviestą, supjaustytą plokštelėmis, – ant žuvies.

Uždenkite porcijas kitais 4 folijos lakštais ir atsargiai užlankstykite kraštus.

Taip paruoštus vokus sudėkite ant skardos, pašaukite į orkaitę ir kepkite 15 minučių.

Vietoj folijos galite naudoti specialią kepimo rankovę.

The post Baltymų turtingos 7 vakarienės appeared first on Kauno savaitė.