Gyvenime Mari Diuplesi buvo laikoma pavojinga, amoralia, nepatogia moterimi, tačiau mirtis ją pavertė idealiu, kančios apgaubtu simboliu.

Esant gyvai, XIX amžiaus visuomenė ją smerkė, bet po mirties ėmė idealizuoti – tarsi taip galėtų išpirkti savo veidmainystę.

Po mirties Mari Diuplesi tapo legenda.

Aleksandras Diuma ją pavertė šventąja literatūroje, Džiuzepė Verdis – operos heroje, o pasaulis – mitu.

Tačiau tikroji M. Diuplesi nebuvo nei šventoji, nei nusidėjėlė.

Ji buvo moteris, kuri per trumpą gyvenimą perprato galios, meilės ir visuomenės veidmainystę.

Ne pasaka. O tikra, skausminga XIX a. Paryžiaus kurtizanės istorija.

Paauglystėje Alfonsina Roza Plesis, vėliau tapusi Mari Diuplesi, buvo atiduota gyventi svetimų vyrų namuose – pusiau tarnaitė, pusiau prievartos objektas. Ši patirtis jos nepalaužė.

Mergina anksti suprato skaudžią tiesą: visuomenė apie moterį sprendžia ne pagal protą, o pagal kūną. Tada Alfonsina nutarė: jeigu taip yra, ji pati nustatys kainą ir taisykles.

Nepagražinta vaikystė

Alfonsina Roza Plesis gimė 1824 metų sausio 28 dieną Normandijoje, Prancūzijos provincijoje.

Jos vaikystė nepriminė romantiškos XIX a. Prancūzijos – tai buvo skurdas, smurtas ir nuolatinis nesaugumas.

Motina mirė anksti, o tėvas, alkoholikas ir smurtautojas, dukrą laikė ne vaiku, o našta.

Paauglė buvo atiduota gyventi pas svetimus vyrus, jų išnaudota ir palikta likimo valiai.

Tai buvo jos pirmas susidūrimas su pasauliu, kuriame moters kūnas buvo valiuta. Dar paauglė Alfonsina suprato, kad vyro žvilgsnis gali reikšti maistą, stogą virš galvos arba pavojų.

Paskui likimą

15-os metų Alfonsina pabėgo į Paryžių neturėdama nieko – nei pinigų, nei išsilavinimo, nei ryšių. Ji buvo niekam nereikalinga benamė.

Pirmieji metai sostinėje buvo brutalūs: badavimas, ligos, atsitiktiniai darbai, nakvynė nešildomuose kambariuose. Ji dirbo siuvėja, pardavėja, kartais – tiesiog išgyveno iš svetimų malonės.

Bet Paryžiuje įvyko lūžis. Būtent tada jaunos merginos grožis pradėjo traukti vyrų dėmesį.

Mari suprato: jei visuomenė ją mato tik kaip objektą, pati nuspręs, kiek tas objektas kainuoja.

Ir sąmoningai pradėjo kurti savo tapatybę iš naujo.

Mergina pakeitė vardą į Mari Diuplesi, atsikratė provincijos akcento, mokėsi kalbėti lėtai, taisyklingai, daryti reikšmingas pauzes.

Ji savarankiškai išmoko skaityti ir rašyti, vėliau samdė mokytojus, skaitė klasiką, domėjosi politika, studijavo literatūrą, muziką, klausėsi vyrų diskusijų ir mokėsi galios kalbos.

Mari Diuplesi patyrė, kad grožis atveria duris. Ir jei vyrai vertina tik jos grožį, nusprendė, kad šis bus labai brangus.

Kamelijų kodas

Sulaukus 16-os, Mari Diuplesi jau lenkėsi Paryžius.

Jos salone rengtuose vakaruose lankydavosi Onorė de Balzakas. Ferencas Listas ją mylėjo, o Aleksandras Diuma sūnus buvo ja apsėstas.

XIX a. Paryžiaus salonai ir kurtizanės buvo neatsiejama to meto kultūros dalis.

Jos nebuvo tiesiog prostitutės, o veikiau aukšto rango meilužės, kurios darė didelę įtaką madai, menui ir socialiniam gyvenimui, dažnai tapdamos intelektualų, menininkų bei aristokratų salonų liūtėmis.

Mari buvo ne tik graži, bet ir nepaprastai protinga.

Ji greitai tapo viena žinomiausių Paryžiaus kurtizanių, tačiau skyrėsi nuo kitų: reikalavo pagarbos, intelektualaus bendravimo ir nepriklausomybės.

Jos salone rinkosi elitas – menininkai, politikai, aristokratai, diplomatai. Mari daug skaitė, diskutavo apie valstybę ir revoliucijas, mokėjo klausytis ir paveikti.

Jos vizitine kortele tapo kamelijos. Baltos – kai būdavo laisva. Raudonos – tomis dienomis, kai nepriimdavo svečių. Šis tylus kodas vėliau virto literatūros legenda.

M. Diuplesi ir jos vyrai

Tapus aukšto rango kurtizane, Mari padėtis akimirksniu pasikeitė. Ji nebuvo „nuomojama“ – pati rinkosi.

Ji reikalavo prabangių apartamentų, karietų, suknelių, bet taip pat troško dėmesio, pokalbių ir pagarbos.

Mari geras pažįstamas Onorė de Balzakas stebėjosi šios moters intelektu ir gebėjimu suprasti visuomenės mechanizmus.

Išties Mari gyvenime buvo daug vyrų, bet nedaug meilės.

Ji buvo moteris, kurią visi troško turėti, bet retas išdrįso pasirinkti.

Paryžiuje vyrai ėmė suktis aplink Mari kaip bitės prie medaus. Aristokratai, bankininkai, politikai – iš pradžių jie matė tik moters grožį, bet ilgainiui pastebėjo ir jos protą.

Mari mokėjo klausytis. Ji leisdavo vyrams kalbėti apie save, savo baimes, ambicijas, žmonas, meilužes, politines intrigas. Jie jausdavosi suprasti, o ji – galinga.

Tarp Mari Diuplesi globėjų buvo grafai ir kunigaikščiai, kurie mokėjo už jos apartamentus, drabužius, gydytojus.

Tačiau net ir turėdama dosnius rėmėjus, Mari neleido sau tapti priklausoma emociškai – išskyrus vieną atvejį.

Aleksandras Diuma sūnus atėjo pas ją ne su pinigais, o su giliais jausmais.

Jų pažintis prasidėjo aistringai ir chaotiškai.

Jis buvo jaunas, impulsyvus, pavydus ir beviltiškai įsimylėjęs. Aleksandras išgyveno, kad Mari turi kitų vyrų, bet negalėjo pasiūlyti jai stabilumo.

Jų santykiai buvo nuolatinė drama: barnių kupinos naktys, ašaros, išsiskyrimai ir neišvengiami sugrįžimai. Mari jį mylėjo savaip, bet žinojo, kad meilė neturint pinigų ir statuso jai reikštų grįžimą į skurdą. Ir rinkosi išlikimą.

Mari kartą mylimajam pasakė, kad meilė be saugumo moteriai yra prabanga, o to ji negali sau leisti. A. Diuma to niekada nesuprato.

Išlikimo strategija

Ferencas Listas buvo visai kitoks. Jis atėjo žavėtis Mari. Jų vakarai buvo pripildyti muzikos, emocijų ir aistros.

F. Listas skambindavo fortepijonu, Mari užsimerkusi klausydavosi. Jų ryšys buvo stiprus.

Tačiau F. Listas buvo vyras, kuris priklausė pasauliui, klajoklis. Jo meilė buvo trumpa, intensyvi ir neįmanoma. Jis išvyko. Mari liko.

Buvo ir kitų vyrų – turtingų, įtakingų, vedusių.

Jie dovanojo Mari deimantus, bet niekada – savo pavardės. Jie norėjo jos naktimis, bet ne dienomis. M. Diuplesi tai suprato ir priėmė be iliuzijų.

Kartais ji pasvajodavo apie kitokį gyvenimą. Apie provinciją, apie ramybę. Apie vyrą, kuris ją besąlygiškai pasirinktų.

Apie Mari Diuplesi sukosi vyrai, kurių pavardės XIX a. reiškė įtaką, pinigus ir reputaciją.

Gustavas de Bomont, rašytojas, politinis mąstytojas, žavėjosi Mari intelektu.

Jų ryšys buvo labiau proto ir pokalbių, o ne kūno. Tai svarbu: Mari buvo rimtai vertinama to meto intelektualų.

Kamilas de Loklė, rašytojas, libretų kūrėjas, vėliau – Paryžiaus operos direktorius. Jis buvo vienas iš tų, kurie po jos mirties padėjo atsirasti Mari Diuplesi mitui.

Jis pažinojo Mari ir laikė ją ne kurtizane, o tragiška epochos figūra.

Per jį šios merginos istorija pateko į kultūrinį elitą.

Daugelis Mari vyrų liko nežinomi. Tačiau ji dažnai būdavo konfidencialių pokalbių liudininkė, girdėjo apie valdžios sandorius, politines baimes ir slaptas meilužes. Vyrai ja pasitikėdavo.

Mari ir jos grafas

Grafas Eduaras de Peregas buvo vienas reikšmingiausių ir rimčiausių vyrų Mari gyvenime.

Ne poetas, ne menininkas, o karininkas ir aristokratas. Grafas ją ne tik išlaikė, bet ir bandė išgelbėti.

Mari Diuplesi su grafu Eduaru de Peregu susipažino 1845 m. Paryžiuje, jau būdama viena garsiausių to meto kurtizanių.

E. de Peregas buvo jaunas, aristokratiškos kilmės, gana santūrus ir, palyginti su kitais Mari gerbėjais, mažiau linkęs į viešą demonstratyvumą.

Biografai pabrėžia, kad jų ryšys skyrėsi nuo ankstesnių Mari santykių.

Tuo metu moteris jau sirgo tuberkulioze, todėl ieškojo ne tik prabangos, bet ir stabilumo bei saugumo.

Tačiau kai gydytojai kalbėjo apie tylą ir provinciją, ji vis dar rinkosi spindintį ir triukšmingą Paryžių.

1846-ųjų vasarį Mari ir Eduaras susituokė Londone, toli nuo Prancūzijos sostinės akių ir liežuvių.

Tai buvo beveik slaptos vedybos. Civilinė santuoka, kurios Paryžius lyg ir nepastebėjo. Mari ir toliau dažniau buvo Diuplesi, o ne grafiene de Pereg.

Tačiau visuomenė jai neatleido praeities.

Sutuoktinių bendras gyvenimas buvo trumpas.

E. de Peregas nebuvo turtingas, negalėjo grąžinti Mari skolų, negalėjo sustabdyti jos ligos. O vis silpnesnė M. Diuplesi dažniau namuose likdavo viena – net tada, kai oficialiai jau buvo žmona.

Jis buvo vienintelis vyras, kurį Mari Diuplesi vadino vyru ne metaforiškai, o oficialiai. Tačiau net ir santuoka negalėjo išgelbėti jos nuo likimo.

Per literatūros ir romantizmo filtrą

Kol Paryžiaus intelektualai plojo Mari, tuberkuliozė tyliai naikino jos kūną.

Liga progresavo labai greitai. Mari silpo, kosėjo krauju, bet vis dar rengė vakarus, vilkėjo prabangius drabužius ir šypsojosi, slėpė skausmą po elegancija.

Kai 1847 m. vasario 3-iąją Mari Diuplesi mirė, jai buvo vos dvidešimt treji.

Grafas E. de Peregas jos laidotuvėse nepasirodė. Kodėl – istorija nutyli. Mari laidojo vos keli žmonės.

Po M. Diuplesi mirties liko tušti kambariai, skolos ir aukcionas, kuriame buvo išparduotas visas jos gyvenimas – suknelės, knygos, gėlės, baldai.

Tačiau tai nebuvo pabaiga.

Paryžius greitai pamiršo gyvą moterį, bet įsimylėjo jos mitą.

Po mirties Mari Duplesi tapo tuo, kuo niekada nebuvo gyva – romantiška šventąja.

Pirmasis šį mitą suformavo būtent A. Diuma sūnus. Savo romane „Dama su kamelijomis“ jis pavertė ją Margarita Gautier – tyra, pasiaukojančia, sergančia moterimi, kuri iš meilės atsisako laimės ir miršta kilnia mirtimi.

Tai buvo ne dokumentika, o veikiau emocinė atgaila. A. Diuma sūnus nerašė apie tikrą Mari – jis rašė apie savo kaltę, ilgesį ir idealizuotą moters viziją. Jo herojė tapo tokia populiari, kad beveik visiškai užgožė realų žmogų.

Dar didesnį nemirtingumą šiai istorijai suteikė Džiuzepė Verdis, 1853 m. pastatęs operą „Traviata“.

Operos herojė Violeta Valeri – tai Mari Diuplesi muzikinis atspindys. Dž. Verdžio kūrinys buvo revoliucinis: pirmą kartą operos scenoje pasirodė „kritusi moteris“, bet ne kaip bausmės objektas, o kaip morališkai pranašesnė už visuomenę.

Violeta myli, kenčia, aukojasi ir miršta ne dėl nuodėmių, o dėl aplinkinių sprendimų. Ši opera iki šiol laikoma viena jautriausių ir žmogiškiausių visoje operos istorijoje.

Mari įkvėpė ir baletą – choreografas Džonas Neumeieris pastatė baletą „Dama su kamelijomis“.

Jis pasitelkė F. Šopeno muziką ir dar labiau išryškino vidinį moters pasaulį: vienatvę, trapumą ir orumą.

Ši istorija taip pat buvo daugybę kartų perkelta į teatrą, kiną, televiziją, tapo kultūriniu archetipu – moters, kuri myli per daug ir sumoka už tai gyvybe.

Mari puikiai suprato XIX amžiaus visuomenės veidmainystę: vyrai galėjo jos trokšti, naudotis jos draugija, bet niekada nebūtų pripažinę sau lygia.

Mari žinojo, kad meilė jai – laikina, o pagarba – nepasiekiama.

Tikroji Mari Diuplesi buvo ne pasakų princesė, o itin protinga, tačiau tragiško likimo moteris, gyvenusi negailestingame XIX a. Paryžiuje.

The post Mari Diuplesi: dama su kamelijomis appeared first on Kauno savaitė.

„Mes nesutinkame tylėti ir leisti mūsų valstybės ir nepriklausomos žiniasklaidos pamatus griauti tyliai. Nematome kito kelio kaip rinktis į tęstinius protestus prie Seimo. Kitos savaitės antradienį, trečiadienį ir ketvirtadienį kiekvieną vakarą nuo 18 val. kviečiame ateiti prie Seimo. Jei negalite prisijungti visomis dienomis, labai svarbu, kad ateitumėte gruodžio 17 d. nuo 18 val. Tai – LRT įstatymo priėmimo išvakarės“, – socialiniame tinkle „Facebook“ rašė Žurnalistų profesionalų asociacijos pirmininkė Birutė Davidonytė.

„Iš aikštės visas dienas nuo ryto tiesiogiai savo laidas transliuos LRT radijas, tad veiksmas ten virs nuolatos. Aikštėje uždegsime laužus ir tikėsimės, kad jie padės išsklaidyti tamsą. Kviečiame jus visus kartu su mumis burtis prie jų. Taip, žinome, kad kalėdinis laikotarpis, bet valdantieji visą šią skubą daro būtent naudodamiesi kalėdiniu laikotarpiu, pasitelkiant grubų antidemokratinį veikimą, be diskusijų, pažeidžiant daugybę procedūrų, tiesiai sakydami: mes paskirsime savo direktorių. Ateikime dabar, kad kitos Kalėdos būtų šviesesnės“, – akcentavo ji.

Be to, anot B. Davidonytės, visas tris dienas prie Prezidentūros stovės instaliacija „bestuburių oro žmogeliukų parkas“.

Kaip skelbta, trečiadienį valdančiųjų atstovai parengė ir įregistravo naują įstatymo projektą dėl supaprastintos LRT vadovo atleidimo tvarkos. Ketvirtadienį Seimas nutarė pataisas svarstyti skubos tvarka.

Skiriant ir atleidžiant LRT generalinį direktorių siūloma numatyti slaptą balsavimą. Be to, projekte numatoma, kad visuomeninio transliuotojo generalinis direktorius galėtų būti atleistas iš pareigų išreiškus nepasitikėjimo dėl netinkamai vykdomų funkcijų arba tarybai nepatvirtinus metinės veiklos ataskaitos. Be to, už šį sprendimą turėtų balsuoti daugiau nei 1/2 tarybos narių, t. y., bent 7 iš 12.

Projektą kritikuojanti žurnalistų bendruomenė bei opozicija tikina, kad valdančiųjų siūlomas projektas mažai kuo tesiskiria nuo anksčiau „aušriečių“ ir jungtinės „valstiečių“ frakcijos atstovų teiktos iniciatyvos.

Ja siūlyta, kad visuomeninio transliuotojo taryba LRT vadovą galėtų atleisti slaptu balsavimu, ne mažiau kaip 1/2 visų tarybos narių balsais bei tokio sprendimo nereikalaujant argumentuoti viešuoju interesu.

Dėl inicijuotų pataisų žurnalistų bendruomenė organizavo protestą prie Seimo, iki šiol ragina pasirašyti peticiją prieš LRT politinį užvaldymą.

Platinti, skelbti, kopijuoti Eltos informacijas ir fotoinformacijas be raštiško Eltos sutikimo draudžiama.

The post Žurnalistai ir kultūrininkai kitą savaitę rengs trijų dienų protestą prie Seimo appeared first on Kauno savaitė.

„Man dabar jau įdomus yra tas protesto turinys. Iki tol kaip ir buvo aišku, koks buvo tikslas – buvo aiškiai artikuliuojama, kad buvo nesutinkama, kad „Nemuno aušros“ kandidatas būtų (skiriamas – ELTA) kultūros ministru. Dabar jau yra sakoma, kad ir tas žmogus (ministrė Vaida Aleknavičienė – ELTA), kuris prieš tai lyg ir nekėlė labai didelių aistrų, netinka“, – trečiadienį „Žinių radijui“ sakė A. Veryga.

„Man tada (kyla – ELTA) klausimas, koks čia yra to protesto tikslas. Ar (reikia – ELTA) protestuoti dėl to, kad jau viskas yra suplanuota? Kaip kažkas čia labai gerai pakomentavo, kad jeigu jau viską esi užsakęs, viskas yra sudėliota, tai kaip ir gaila (…) nepaprotestuoti. O paprotestuoti prieš valdžią visą laiką rasi temą (…) Bet man atrodo, kad jeigu rimtai buvo žiūrima į tą protesto temą, tai dabar toks, sakykime, nušokimas nuo tos temos, perbėgimas ant kažko kito, man atrodo, savotiškai ir patį tą protestą šiek tiek nuvertina“, – akcentavo jis.

Kaip skelbta anksčiau, antradienį Seime prisiekė naujoji kultūros ministrė V. Aleknavičienė. Tiesa, kultūros bendruomenė, reikalavusi atriboti „Nemuno aušrą“ nuo Kultūros ministerijos, tęsia protestus.

Kultūros protesto mėnuo bus užbaigtas Vilniuje, lapkričio 21 dienos akcija, kurioje su sunkiąja technika dalyvausiantys žemės ūkio atstovai atliks bendrą kūrinį su Lietuvos džiazo bei moderniosios muzikos kolektyvais.

Platinti, skelbti, kopijuoti Eltos informacijas ir fotoinformacijas be raštiško Eltos sutikimo draudžiama.

The post Veryga: kyla klausimas, koks yra kultūros bendruomenės protesto tikslas appeared first on Kauno savaitė.

Čia dažni svečiai – menininkai ir meno mylėtojai, o kiekvienas susitikimas tampa maža kultūros švente.

Ir taip jau daugiau nei pusę amžiaus. Net maestro Juozas Miltinis, mėgęs lankytis S. Stankūno tėvų namuose ir net svečių atsivesti, šią kultūros oazę vadino teatro ambasada.

„Mums kuriantis, muzikuojantis pasaulis yra artimas ir be galo įdomus“, – sako S. Stankūnas, užaugęs kultūros autoritetų apsupty.

Muzika

Dabartinės galimybės leidžia internete susirasti nuostabių atlikėjų. Jaunų, savitų, talentingų. Tokių kaip, pavyzdžiui, Dimašas Kudailbergenas ir kt. Žavėjausi ir žaviuosi maestro Virgilijaus Noreikos kūrybiniu keliu. O šiuolaikinės lietuvių populiariosios muzikos atlikėjai dažnai nuvilia – tiek ribotomis balso galimybėmis, tiek tekstų banalumu.

Spektaklis

Bandome prisijaukinti šiandienio teatro spektaklius. Labai dažnai nepasiseka. Artimai bendravus su režisieriumi Juozu Miltiniu ir net po keletą kartų mačius jo režisuotus spektaklius „Lauke už durų“, „Edipas karalius“, „Mirties šokis“, „Frankas V“, įspūdis išlikęs visam gyvenimui. Esame dėkingi ir laimingi tai patyrę.

Knyga

Klasikinės prozos daug skaičiau jaunystėje. Nugalėjo poezija. Mano muzikinė veikla leido artimai bendrauti su mūsų nuostabiais poetais Justinu Marcinkevičiumi, Jonu Strielkūnu, Bernardu Brazdžioniu, Vidmante Jasukaityte, One Baliukone, Elena Mezginaite ir kt.

Atrandu Aidą Marčėną, Donaldą Kajoką, Kęstutį Navaką. Poezija išlaisvina, praplečia pasaulio matymą, leidžia pajusti žmogaus ir gamtos bendrystę, jausmų gylį.

Paveikslas

Mūsų šeima labai domisi ir žavisi meno kūriniais. Ypač lietuvių kūrėjų.

Esame susidraugavę, ruošę daugelio jų darbų parodas. Tai be galo įdomūs, jautrūs žmonės, keičiantys kasdienybės sampratą, stebinantys savo talentu. Didelė laimė prie to prisiliesti.

Džiaugiamės Juozo Lebednyko, Leonardo Gutausko, Romo Dalinkevičiaus, Jono Daniliausko, Henriko Orakausko, Albinos Žiupsnytės, Stasio Petrausko (Bitlo), Algirdo Varžinsko, Osvaldo Juškos ir daugelio kitų kūrėjų darbais.

Meno kūriniai, knygų, teatro pasaulis lydi mus visą gyvenimą. Tai atėjo iš tėvų, bendrų pomėgių ir sutarimo. Kiekvienas atkeliavęs į mūsų namus meno kūrinys turi savo istoriją.

Vienas brangiausių mums – šeimos portretas, tapytas dailininko Georgijaus Šiškino, šiuo metu gyvenančio ir kuriančio Monake.

Mums toks kuriantis, muzikuojantis pasaulis yra artimas ir be galo įdomus.

The post appeared first on Kauno savaitė.

Velionį į paskutinę kelionę išlydėjo būrys jo artimųjų, bendražygių, kultūros bendruomenės atstovų, visuomenininkų.

Atsisveikinimas su aktoriumi savaitgalį vyko Jaunimo teatre, kurį su K. Smoriginu siejo ilgamečiai kūrybiniai ryšiai. Iš čia aktorius ir buvo išlydėtas į paskutiniąją kelionę.

Garsus aktorius mirė trečiadienio naktį, eidamas 73-iuosius metus.

1995–1998 metais kartu su aktoriais Sauliumi Bareikiu ir Olegu Ditkovskiu K. Smoriginas subūrė „Aktorių trio“, koncertavo Lietuvoje ir užsienyje, išleido keletą albumų.

Nuo 2000 m. K. Smoriginas ėmė rengti solinius koncertus, išleido dvi kompaktines plokšteles.

K. Smoriginui 2001 m. įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, 2007 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius.

Platinti, skelbti, kopijuoti Eltos informacijas ir fotoinformacijas be raštiško Eltos sutikimo draudžiama.

The post Antakalnio kapinėse palaidotas aktorius Smoriginas appeared first on Kauno savaitė.

Tekstilininkė, dailėtyrininkė, muziejininkė dr. Miglė Lebednykaitė – viena iš tų, kurie tautinį meną ir atmintį geba ne tik išsaugoti, bet ir šiuolaikiškai prakalbinti. Jos kuruotos parodos leidžia pažvelgti į liaudies meną kitu kampu, atrasti jame optinės dailės užuomazgas, kultūrinės diplomatijos ženklus ar net mados kodus.

Artėjanti tarptautinė paroda „Ant Paryžiaus parodų bangos: etnografija, kultūrinė diplomatija ir tapatybė“ Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose – dar vienas svarbus žingsnis šiuolaikinio žmogaus dialoge su tautos istorija. Ji ne tik atgaivins daugiau nei prieš šimtmetį Paryžiuje eksponuotą lietuvių paveldą, bet ir primins, kad jau tuomet – dar carinės Rusijos priespaudos sąlygomis – Lietuva ryžosi ištarti savo vardą pasauliui.

Nauju žvilgsniu

„Visuomenė dabar iš naujo atranda etnografinį palikimą ir jau kitomis akimis žiūri į išlikusius paveldo turtus“, – sako tekstilininkė, dailėtyrininkė, muziejininkė dr. Miglė Lebednykaitė, daug prisidedanti prie to, kad tautos paveldas išliktų gyvas ir, primindamas praeitį, suskambėtų naujai, prasmingai.

M. Lebednykaitės ir jos bendraminčių dėka praėjusiais metais panevėžiečiai galėjo grožėtis Panevėžio dailės galerijoje surengta unikalia paroda „Etnografinis opartas muziejų kolekcijose“.

Daug dėmesio sulaukusi paroda kvietė atrasti gilias kultūros šaknis ir iš naujo įvertinti liaudies meno estetiką per moderniąją tapybą.

Ir kiek netikėta, bet labai įdomu buvo matyti tradicinės lietuvių tekstilės dirbinių susijungimą su Kazio Varnelio, vieno žymiausių Lietuvos optinio meno meistrų, kūryba.

Parodoje eksponuoti devyni K. Varnelio tapybos darbai bei beveik šešiasdešimt tradicinių tekstilės kūrinių iš Lietuvos nacionalinio ir Panevėžio kraštotyros muziejų kolekcijų – lovatiesių, kapų, marškų ir kitų audinių, atspindinčių autentišką tekstilės tradiciją.

Dvi iš Panevėžio kilusios menininkės – parodos kuratorė dr. M. Lebednykaitė ir architektė Ieva Cicėnaitė – kūrybiškai sujungė šiuolaikinį dizainą su tradiciniais eksponatais ir pateikė žiūrovui unikalų reginį, kviečiantį labiau domėtis tautos praeitimi, paveldu bei tradicijomis.

Prisimenant 1900-uosius Paryžiuje

Netrukus dr. M. Lebednykaitė bei jos bendraminčiai pakvies į dar vieną nepaprastą parodą.

Tik šį kartą ne Panevėžyje, o sostinėje, Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) Istorijų namuose.

Bet ir panevėžiečiams ta paroda bus labai svarbi – joje atras sąsajas su savuoju kraštu, gaus ir peno apmąstymams, ir progos didžiuotis Lietuva bei darbščiais kūrybingais jos žmonėms.

Tarptautinė paroda „Ant Paryžiaus parodų bangos: etnografija, kultūrinė diplomatija ir tapatybė“ bus atidaryta lapkričio pabaigoje.

Idėją šiam sumanymui ir ilgam pasiruošimo darbui davė faktas, jog Lietuva pasauliui pirmą kartą savo vardu išdrįso prisistatyti dar būdama carinės Rusijos sudėtyje.

„Lietuva prisistatė 1900 metais Paryžiuje, pasaulinėje parodoje viename prestižiškiausių to meto Trocadero etnografijos muziejuje“, – pasakoja dr. M. Lebednykaitė.

Tuo laiku nuo XVIII a. pabaigos pavergta Lietuva vis dar buvo Rusijos imperijos sudėtyje ir surengti prisistatymą kaip savarankiškai valstybei, žinoma, buvo itin sudėtinga. Parodos organizavimo komitetas buvo persekiojamas, juk toks prisistatymas buvo akivaizdus pasipriešinimas carinės valdžios politikai.

Vis dėlto 1900 metų pasaulinėje parodoje Prancūzijos sostinėje lietuvių šviesuomenė sugebėjo suorganizuoti nedidelę ekspoziciją, pažymėtą vienu žodžiu „Lithuanie.“

Nors daugeliui lankytojų šis pavadinimas nieko nesakė, paroda buvo pirmasis savarankiškas Lietuvos pasirodymas tarptautinėje arenoje.

Lietuvą pristatančioje ekspozicijoje pasauliui parodyta apie 150 daiktų – be kitų eksponatų, Paryžiuje puikavosi ir lietuviški tekstilės dirbiniai: audiniai, prijuostės, pirštinės ir kt.

Paroda buvo sėkminga – Lietuvos skyrius pelnė 12-a apdovanojimų.

Su karūna iš Panevėžio

Lapkričio pabaigoje Istorijų namuose Vilniuje duris atversiančioje parodoje lankytojai išvys rekonstruotą prieš 125 metus Paryžiuje rodytą ekspoziciją.

Šiandienos parodai eksponatai surinkti iš Lietuvos nacionalinio muziejaus bei Europos ir Viduržemio jūros civilizacijų muziejaus (Mucem) fondų.

Parodoje bus pasakojama ir apie kitus, 1935 bei 1937 metais Paryžiuje vykusiose parodose eksponuotus Lietuvos stendus.

Vienas iš įspūdingų parodos „Ant Paryžiaus parodų bangos“ eksponatų bus tautiniais drabužiais vilkinčios operos solistės Adelės Galaunienės (1895–1962) portretas, kurį 1926 metais nutapė garsi menininkė Olga Dubeneckienė (1891–1967).

Portretas eksponuotas pasaulinėje parodoje, o 1939 metais išvežtas į Niujorką, kur ir buvo iki šiol.

„Portretą parodai paskolino JAV gyvenanti solistės dukra Dalia Galaunytė-Kaupienė-Augunas, kuriai jau sukako 102 metai“, – pasakoja parodos kuratorė.

Portrete garsioji solistė pavaizduota pasipuošusi tautiniais drabužiais, kurių vienas iš akcentų – tekstilinė karūna.

„Tą pačią originalią karūną taip pat bus galima pamatyti parodoje – ji saugota muziejuje Kaune“, – sako dr. M. Lebednykaitė.

Sėsdama pozuoti portretui, solistė karūną skolinosi iš muziejaus. O į muziejų karūna buvo atkeliavusi iš Panevėžio apylinkių – dovanota garsios panevėžiečių Didžiulių šeimos.

Ta pati skrynia

Dar vienas įdomus parodos eksponatas bus ta pati lietuviška kraitinė skrynia, kuri 1900 metais irgi demonstruota Paryžiaus pasaulinėje parodoje.

Šiais laikais daug teko įdėti pastangų, kol skrynia buvo rasta.

Po parodos ji palikta Prancūzijoje ir vėliau, atskirta nuo kitų lietuviškų eksponatų, klaidingai priskirta Rusijos rinkiniams.

Ši skrynia ekspozicijoje vakariečiams prieš daugiau nei 100 metų parodyta kaip lietuviškos trobos puošmena – virš jos ant medinės lingės su virvėmis kabėjo lopšys, pridengtas margais audeklais ir puoštas rinktinėmis juostelėmis.

Pamačius skrynią kyla mintys ir apie joje saugotą turinį – audinius.

„Skrynios ir buvo savotiški muziejai – į jas dėti ir saugoti audiniai, juostos, drabužiai. Tad atrasta sena skrynia yra daugiau nei muziejinis objektas, o simbolis“, – teigia dr. M. Lebednykaitė.

Vėliau Paryžiuje 1935 ir 1937 metais vykusios parodos jau surengtos nepriklausomos Lietuvos muziejininkų.

Jose taip pat eksponuota nemažai lietuviškos tekstilės dirbinių.

„Per pirmas dvi parodas daugiausia eksponuoti kaimo audėjų darbai, o štai 1937 metais pasauliui jau prisistatė profesionalūs Lietuvos menininkai, į spalvingą modernų kilimą suaudę senuosius raštus – tulpes, lelijas ir pan. O tai jau reiškė ir meno, ir technikos progresą“, – pasakoja dr. M. Lebednykaitė.

Aukštaičių seserų nuopelnas

Lietuvių liaudies meną, etnografinę tekstilę tyrinėjanti dr. M. Lebednykaitė atkreipia dėmesį į unikalius tautos tapatybės ženklus – nuo seno dėvėtus tautinius drabužius.

Kad dabar apie juos žinome, matome, kaip atrodė senieji audiniai, prosenelių dėvėti drabužiai, galime dėkoti entuziastams, rinkusiems, kaupusiems, išsaugojusiems kolekcijas.

Vienas iš tokį senųjų drabužių lobyną saugančių yra Kupiškio etnografijos muziejus, besididžiuojantis visoje Lietuvoje žinoma seserų Glemžaičių surinkta tautinių kostiumų kolekcija. Drabužių kolekciją seserys pradėjo kaupti matydamos ir suprasdamos, kaip negrįžtamai nyksta praeities paveldas.

Apie šias seseris pasakoja dr. M. Lebednykaitės sudarytas katalogas „Seserų Glemžaičių rinkinys Kupiškio etnografijos muziejuje: tradiciniai lietuviški drabužiai ir jų priedai. XIX a.–XX a. I pusė“.

Kas buvo seserys, nuveikusios tokį prasmingą darbą?

Vyriausioji jų – Stefanija Glemžaitė (1885–1974) – akušerė, taip pat žinoma kraštotyrininkė, sutartinių atlikėja.

Visą gyvenimą ji rinko etnografinius eksponatus, užrašinėjo tautosaką, dainas, liaudies medicinos papročius.

Kartu su jauniausia seserimi Elvyra Glemžaite-Dulaitiene (1893–1958) – pedagoge, etnografe ir taip pat kraštotyrininke, surinko daug medžiagos, parašė straipsnių, nudirbo įvairių darbų.

Vidurinioji sesuo Mikalina Glemžaitė (1891–1985) – garsi Lietuvos etnografė, pedagogė, kraštotyrininkė.

Tai ji sudarė etnografinį, tautosakinį rinkinį „Kupiškėnų senovė: etnografija ir tautosaka“, ji, greta tokių autoritetų kaip Vydūnas, Vytautas Bičiūnas, Antanas Tamošaitis ir kiti, buvo lietuvių tautinių drabužių puoselėtoja bei kūrėja.

Tautinio kostiumo klausimams skirto leidinio įvade M. Glemžaitė rašė: ,,Juk tautinis rūbas turi būti toks tikra to žodžio prasme, bet nesukombinuotas kaip kam į galvą ateina, tik primetus jam ,,tautinio rūbo“vardą.“

Pereinamoji būsena

Dr. M. Lebednykaitė nepamiršta ir Antano Tamošaičio (1906–2005) – profesionaliosios lietuvių meninės tekstilės pradininko, ekspedicijose surinkusio įspūdingą audinių, juostų kolekciją ir sukūrusio tautinius kostiumus pagal regionus.

Buvo laikas, kai tautiniai kostiumai komplektuoti iš to, kas patiko, nekreipiant dėmesio į regioninę priklausomybę.

M. Lebednykaitė tą laikotarpį vadina pereinamąja būsena – kai svarbu buvo tik pats tautinio kostiumo faktas.

Juos derindavo bet kaip, puošdavosi įvairiomis detalėmis, nepriklausomai nuo to, kuriam regionui jos būdingos.

Dabar to nebėra – ir scenose pasirodantys folkloro ansamblių dalyviai, ir kitomis progomis tautiniais kostiumais besipuošiantys aukštaičiai vilki aukštaitiškus, žemaičiai – žemaitiškus kostiumus ir kt.

Vis dėlto žinovus kartais nustebina visai netinkantys deriniai, tad jie skatina dar kartą priminti, kad skirtingų regionų, skirtingų laikotarpių aprangos bei jos detalių painioti nereikėtų.

Lietuvoje susiformavę penki etnografiniai regionai, kurie skiriasi ir tarmėmis, ir įvairiais kitais aspektais – tarp jų ir tradiciniais kaimo drabužiais: Aukštaitija, Žemaitija, Dzūkija, Suvalkija ir Klaipėdos kraštas.

Baltumu švytintys aukštaičiai

Iki pat XX amžiaus pradžios tradiciniai liaudies drabužiai dažniausiai siūti iš specialių naminių lininių ar vilnonių audinių.

Audimas buvo vienas svarbiausių kaimo moters užsiėmimų.

„Iki Pirmojo pasaulinio karo tradiciniai tautiniai kostiumai dėvėti nuolat. Paskui ir kaimus jau pradėjo pasiekti miesto mados, atsirado kitokio kirpimo sijonai, švarkeliai, keitėsi detalės“, – pasakoja dr. M. Lebednykaitė.

Vėliau tautiniai drabužiai dažniau gulėdavo skryniose, o dar vėliau jau kėlėsi į muziejus.

Kiekvienas regionas turėjo išskirtinius savųjų kostiumų bruožus.

Aukštaitijos kaimiečių, ypač moterų, drabužiai dažnai vadinami pačiais archajiškiausiais Lietuvoje. Tokį įspūdį, matyt, sudarydavo daugybė baltų lino audinių ir viduramžius primenantys nuometai.

Aukštaitija – didžiausias savo plotu Lietuvos etnografinis regionas, tad ir vilkėta čia nevienodai.

Vis dėlto iš kitų išsiskiria savo pintinėmis juostomis, ryškiomis, spalvingomis, niekur kitur tokiu būdu negamintomis.

„Aukštaitiški kostiumai – šventadieniai, juose daug baltos spalvos. Čia dėvėti net balti vasariniai sijonai“, – sako dr. M. Lebednykaitė.

Aukštaičių marškiniai, baltos lininės prijuostės, ryšimos virš languotų vilnonių sijonų, ir nuometai buvo audžiami iš plonos drobės.

Drabužius puošė geometriniai raudonų siūlų ornamentai.

Raudona spalva ne tik Aukštaitijos, bet ir visų kitų regionų liaudies tradicijose buvo labai reikšminga, simbolinė. Balti lininiai audiniai visur būdavo puošti beveik vien tik raudonai.

Merginos galvas puošdavo vainiko pavidalo papuošalais. Buvo dėvimos karūnos iš kaspinų, juostelių, karoliukų ir kitokių blizgučių.

Šiandienos atkuriami istoriniai eksponatai ir iš naujo atrandama tekstilės estetika liudija: tautinis paveldas tebėra gyvas. Jis kalba apie mūsų šaknis, tapatybę ir kūrybinį atkaklumą.

O svarbiausia – įkvepia iš naujo pažvelgti į tai, kas sukurta prieš šimtmetį, bet aktualu ir šiandien.

The post Paveldo pažinties kelias – iki Paryžiaus appeared first on Kauno savaitė.

Muzika

Labai mėgstu dainuojamosios poezijos žanrą. Užaugau su Sauliaus Mykolaičio, Andriaus Kaniavos muzika.

Šiandien labai mėgaujuosi Beissoul & Einius, Imagine dragons, Daddy Was A Milkman, Arctic Monkeys atlikėjais.

O pastaruoju metu sunkias dienas padeda išgyventi ši jau nenauja Denio Loido daina „Nevermind“.

Spektaklis

Labai rekomenduoju pamatyti Juozo Miltinio dramos teatro spektaklį Ivano Vyrypajevo „Irano konferencija“ (režisierius – Aleksandras Špilevojus). Jis kaip niekad aktualus šiandien.

Su konferencijos formatu profesinėje aplinkoje susiduriu tikrai dažnai, po spektaklio teko daug ką pergalvoti.

Knyga

Viena mėgstamiausių mano rašytojų yra Jurga Ivanauskaitė. Jos kūryboje matau save. Tą laisvę, norą pakeisti pasaulį, rytietišką vėją, kūrybingą sielą.

Gaila, kad J. Ivanauskaitės kūrybą atradau jau po rašytojos išėjimo. Nuversčiau kalnus, jeigu tik galėčiau suorganizuoti su ja susitikimą šiandien.

Dailė

Yra toks kanalas socialiniuose tinkluose MyArtBroker. Jie praeiviams užduoda tokį klausimą: jei galėtumėte turėti bet kokį meno kūrinį, kas tai būtų? Ir kodėl?

Labai įdomu pamatyti žmonių pasirinkimus.

Mano pasirinkimas būtų bet koks Benksio kūrinys. Amsterdame esu dalyvavusi jo originalų parodoje, kuri man padarė neišdildomą įspūdį.

Mane žavi jo kūrybos metodai, tikslai, paslaptingumas. Puikus menininkas! 

The post appeared first on Kauno savaitė.

Tai ne tik bene vienas ilgiausiai Aukštaitijos regione veikiančių vizualiojo meno centrų.

Galerijos veiklos Panevėžio vardą išgarsino visame pasaulyje, o jos saugyklose saugomas tikras lobynas – miestui dovanoti Europos, JAV, Indijos, kitų šalių garsiausių keramikos meistrų darbai.

Šiandien galerija jungia tris skyrius – Dailės galeriją, Keramikos paviljoną ir Fotografijos galeriją, turinčius per 1000 kv. m ekspozicijų erdvių, kuriose rengiamos įvairių vizualiojo meno sričių parodos.

Visų namai

„Gerai pamenu tą 1990 m. birželio 22-osios miesto Savivaldybės tarybos posėdį, kai politikai vienu balsu nusprendė įkurti Panevėžio miesto dailės galeriją. Kaip tada buvo šilta ir gera širdyje“, – istorinis įvykis įsiminė tuomečiam Panevėžio vicemerui, dabartiniam galerijos direktoriui Egidijui Žukauskui.

Tą patį vardą ji išlaikiusi ir šiandien, įžengusi į 36-uosius metus ir tapusi viena ryškiausių ne tik miesto, bet ir viso Aukštaitijos regiono kultūros citadele.

„Jau devintus metus darbuojantis jos vadovu mano įsitikinimai nepasikeitė: čia yra visų galerija. Visų mūsų namai. Ir dirbame, kad čia visiems būtų gera kaip namuose. Vieni ateina į parodas, kiti – edukacijas, susirenka paklausyti koncertų. Tarnaujam visiems panevėžiečiams ir miesto svečiams – mūsų veiklų paletė išties plati“, – atkreipia dėmesį E. Žukauskas.

Lūkesčius gerokai pranoko

Prie galerijos vairo stojusio E. Žukausko laukė nekasdienis iššūkis: pirmtakės, ilgametės vadovės Jolantos Lebednykienės su komanda padarytas didelis įdirbis – parengtas Dailės galerijos modernizavimo projektas.

E. Žukauskas prisimena, kaip tuometė Regioninės plėtros tarybos ekspertė atsargiai paklausė, ar įstaiga, prašanti finansavimo galerijai modernizuoti, tikrai sugebės pasiekti vieną iš esminių reikalavimų – lankytojų srautą pagausinti bent 30 proc.

Per keletą rekonstrukcijos metų galerija atnaujino ne tik vidaus erdves, bet ir pakeitė išorę.

Atidengta ir restauruota autentiška raudonų plytų mūro siena su langais tapo ryškiu visos Respublikos gatvės akcentu.

O šiandieninė galerijos lankomumo statistika rodo, kad tuomet reikalautas rodiklis ne tik pasiektas, bet ir gerokai pranoko lūkesčius.

Dar 2016-aisiais Panevėžio dailės galerija sulaukė 14 tūkst. meno mylėtojų, 2024-aisiais jų srautas šoktelėjo iki 25,5 tūkst., o šįmet jos veiklose dalyvavo jau daugiau nei 13 tūkst. lankytojų.

Vienintelė vieta šalyje

E. Žukauskas atkreipė dėmesį, jog Dailės galerija su savo ekspozicijomis tampa maloniu atradimu svečiams, specialiai apžiūrėti Panevėžio atvykstantiems ne tik iš šalies didmiesčių ar aplinkinių miestų, bet ir tolimiausių kampelių. Ypač padaugėjo lankytojų iš Latvijos, sulaukiama turistų ir iš kitų užsienio šalių.

Pirmą kartą apsilankiusieji galerijoje lieka nustebinti: jų įspūdžiai neapsiriboja vien vidine erdve.

Įstaigos uždaras, jaukus kiemelis – unikali vieta šalyje, kur galima bet kada atvažiavus apžiūrėti šiuolaikinės keramikos darbus. Tai vienintelė nuolatinė šiuolaikinės keramikos ekspozicija visoje Lietuvoje.

Galerijos saugykloje – sukaupta išskirtinė Baltijos šalyse keramikos kolekcija.

Joje suskaičiuojama 688 kūriniai, kuriuos nuo galerijos gyvavimo pradžios rengiamuose keramikos simpoziumuose sukūrė ir miestui dovanojo 186 menininkai iš 37 valstybių.

Šioje kolekcijoje be galo daug pasauliniu mastu žymių menininkų, taip pat viso Lietuvos keramikos žvaigždyno kūriniai.

Išskirtinis Panevėžio bruožas

Nors pasaulio mastais žemėlapyje Panevėžys – tik mažas taškelis, jame jau keletą dešimtmečių rengiami keramikos simpoziumai žinomi ne tik Europoje.

Apie Aukštaitijos sostinę kaip keramikos meno lopšį garsas sklinda ir tolimojoje Indijoje, Pietų Korėjoje, JAV, Brazilijoje.

„Šis simpoziumas – išskirtinis Panevėžio bruožas. Per visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį tai vienintelis šalyje keramikos renginys, išlaikęs savo tradiciją ir nenutrūkstamai gyvuojantis“, – pasakoja Panevėžio dailės galerijos Keramikos paviljono vedėja, menotyrininkė Aurelija Seilienė.

Pirmasis simpoziumas organizuotas dar 1989-aisiais.

Tuomečiams jo organizatoriams teko kviestis menininkus įrodinėjant, jog verta atvykti į Panevėžį.

Dabar, sako A. Seilienė, jau pati galerija atsirenka dalyvius iš gausaus būrio pasaulio menininkų, pateikiančių paraiškas.

O būti atrinktam tapo prestižo reikalu.

Postūmis ir vietos verslams

Pasak A. Seilienės, Panevėžio keramikos simpoziumo išskirtinumas, ypač traukiantis menininkus, unikali galimybė sukurti didelio formato darbus. Dažniausiai jų pačių studijose keramikos degimo krosnys pritaikytos 50 cm kūriniams. Simpoziume gimę darbai išdegami Dailės galerijos partnerės, įmonės „Midenė“ krosnyje, kurioje telpa net 1,5 m aukščio kūriniai.

Ši ilgametė Panevėžio tradicija davė postūmį mieste vystytis verslui.

Didelė jos įtaka, kad Panevėžyje nuo pat pirmųjų nepriklausomybės metų kūrėsi labai daug keramikos įmonių, o vienos jų – „Midenė“, keramikams.lt – tebėra ilgametės šio renginio partnerės.

Šią liepą keramikai iš įvairiausių pasaulio kampelių vėl susirinks į Panevėžį, į jau 25-ąjį simpoziumą, ir panirs į kūrybą.

Miesto vizitine kortele tapusio renginio išskirtinumą rodo ir tai, kad šįmet tai vienintelis keramikai skirtas renginys, gavęs Lietuvos kultūros tarybos finansavimą.

Oficialiai pripažinta tarptautinėje arenoje

Nors jau nuo 2016 m. galerija yra itin gerai vertinama Lietuvos ir užsienio turistų, pagal tarptautinius ir vietinius turizmo agentūrų atliekamus tyrimus ir ten užima aukščiausias vietas, dar platesnės galimybės skleisti žinią pasaulinėje arenoje Panevėžio dailės galerijai atsivėrė 2017-aisiais tapus Tarptautinės keramikos akademijos nare.

Ši pasaulinė keramikos meno organizacija vienija menininkus, galerininkus, akademinę bendruomenę.

Praėjusiais metais Tarptautinės keramikos akademijos kongrese Portugalijoje nuskambėjo ir A. Seilienės pranešimas apie Panevėžio tarptautinius keramikos simpoziumus.

„Pasauliui mūsų simpoziumas įdomus. Apie jį straipsnius publikuoja pasauliniai leidiniai, skirti keramikos meno plėtotei“, – sako A. Seilienė.

Šįmet galerijos stiprybę keramikos srityje menotyrininkė rengiasi pristatyti Gdansko dailės akademijos organizuojamoje konferencijoje.

Su šia akademija panevėžiečiai planuoja toliau plėtoti ryšius.

Galerijos kolektyvas džiaugiasi užsimezgančiais saitais ir su Lvivo nacionaline galerija, o artimo bendradarbiavimo su pasaulinio garso Marko Rotko muziejumi Daugpilyje rezultatas – rugsėjį į Panevėžį atvežama vieno iš jo vadovų, Latvijos menininko Mariaus Čečkos paroda.

Galerijos direktorius E. Žukauskas atkreipia dėmesį, jog tokių kultūrinių mainų galėtų būti daugiau, jei ne juos pristabdantys esminiai veiksniai: finansai ir darbuotojų stygius.

Skaičiuojama, kad išvežti parodą į Gdanską vien transportas, be kūrinių draudimo, viešinimo, atsieina apie 6000 eurų. Direktorius pripažįsta: ir galerijos kolektyvas dirba kur kas didesniais krūviais, nei turėtų.

Panevėžio tarptautinių keramikos simpoziumų kūrinių kolekcijos eksponatai yra puošę ir Lietuvos prestižines erdves – prezidentūrą, Trakų istorijos muziejų, Nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteką.

Nuo dailės iki tekstilės

Be keramikos kolekcijos, Panevėžio dailės galerija yra sukaupusi vaizduojamosios dailės, fotografijos, videomeno ir meninio stiklo kūrinių rinkinius.

Po dailės galerijos skliautais jau vos telpa kas dvejus metus organizuojama paroda „Aukštaitijos dailė“,

Šios nuo 1995-ųjų rengiamos parodos pradžia pažymėta tik Panevėžio menininkų kūryba.

Dabar renginys peržengęs ne tik miesto ribas. Jame kūrinius pristato jau visos Aukštaitijos stipriausi dailės atstovai.

O fotografus į Panevėžį sukviečia galerijos organizuojama tarptautinė fotografijos bienalė „Žmogus ir miestas“.

Karščiu alsuoja Dailės galerijos kartu su meninio stiklo studija „Glasremis“ vasaromis rengiamas vienintelis Lietuvoje tarptautinis meninio stiklo simpoziumas „GlassJazz“. Į jį suvažiavę pasaulinio garso stiklo meno meistrai prie karštų lydymo krosnių kuria stiklo darbus skambant gyvai atliekamoms džiazo improvizacijoms, bet svarbiausia, kad šią menų sintezę gali tiesiogiai stebėti visi norintys.

Pastaraisiais metais galerija vis plačiau atsiveria ir dar vienai meno krypčiai – šiuolaikinei tekstilei, bendradarbiaudama su garsiais šios srities kūrėjais ir vietos verslu.

Kiekvienas pasijunta menininku

Kelią į Dailės galeriją Panevėžyje žino nuo mažamečio iki senjoro.

Čia organizuojamos keramikos kūrybinės edukacijos skirtos įvairių poreikių turintiems lankytojams. Jos būna įvairaus sudėtingumo, bet rezultatas visada nudžiugina.

Net ir niekada neturėję rankose molio iš tokių užsiėmimų išsineša pačių sukurtą originalų keramikos darbą – kiekvienas pasijunta menininku.

Tokio rezultato pasiekti padeda edukacijas vedantys žinomi keramikai.

Išaugo miesto marškinius

Dailės galerijos direktorius E. Žukauskas pripažįsta: įpusėjus ketvirtą dešimtmetį įstaiga jau išaugo iš miesto marškinių ir pasirengusi įgyti kitą statusą – tapti valstybine įstaiga. Tai atvertų jai dar platesnes galimybes darbuotojams stažuotis užsienyje ar keistis eksponatais su pasaulio muziejais.

Gali būti, kad tokia vizija – visai netolima ateitis. Pasak E. Žukausko, šiuo metu atnaujinama dar prieš keletą metų parengta galimybių studija dėl galerijos perspektyvų.

The post Panevėžio dailės galerija – 35 metai meno, augimo ir pasaulinio pripažinimo appeared first on Kauno savaitė.

Jų įtaka kultūrai ir pramogų pasauliui itin reikšminga.

Klounai egzistuoja nuo senų senovės.

Jų prototipai buvo pastebimi Egipto, Graikijos ir Romos kultūrose.

Viduramžiais kai kuriose kultūrose buvo žmonių, vadintų „šventaisiais kvailiais“. Šie apsimesdavo bepročiais, kad išreikštų tiesą ir kritiką be bausmės rizikos.

Romos imperijoje ypač populiarūs buvo scurrae – komikai, kurie šaipėsi iš politikų ir valdžios.

Viduramžiais Europoje atsirado juokdariai. Jie linksmino karališkuosius dvarus ir turėjo išskirtinę teisę kritikuoti valdovus per humorą.

XVIII–XIX a. Džozefas Grimaldis padėjo sukurti šiuolaikinio klouno įvaizdį – ekspresyvaus elgesio, su ryškiu makiažu ir spalvingais drabužiais.

XX a. cirko klounai, tokie kaip Emetas Kelis, transformavo jų įvaizdį, pristatydami liūdnąjį klouną. Tuo metu Holivudas klounus pavertė ir bauginančiais personažais.

Šiandien klounada yra ne tik cirko dalis, bet ir socialinių judėjimų, terapijos bei performanso meno forma.

Karalienės juokdarys

Ričardas Tarltonas – Elžbietos laikų anglų aktorius, garsiausias savo epochos klounas.

Jis išgarsėjo savo ekspromtu kuriamais komiškais eilėraštukais, kurie tapo žinomi kaip „tarltonai“. Jo dėka Elžbietos laikų teatras tapo masinio pasilinksminimo forma ir nutiesė kelią garsiajam Šekspyro teatrui.

Po Tarltono mirties jam priskiriama daugybė juokelių ir išdaigų, kurie išleisti kaip „Tarltono juokai“.

Taip pat išleisti kiti kūriniai ir baladės su jo vardu pavadinimuose.

Kai kurie mokslininkai spėja, kad Šekspyro „Hamleto“ monologe minimas Jorikas – veidrodinis Hamleto atspindys – galėjo būti įkvėptas būtent Tarltono.

Tarltonas taip pat buvo talentingas šokėjas, muzikantas ir fechtavimo meistras. Be to, jis buvo rašytojas – kūrė muzikinius vaidinimus, brošiūras ir pjeses.

Tarltono šeimos istorija menkai dokumentuota. Jo tėvo vardas nežinomas, motina Katerina, tačiau jos mergautinė pavardė nėra užfiksuota.

Vėlesnis tyrimas atskleidė, kad jis turėjo seserį Heleną.

Tarltono gimimo vieta nežinoma, nors daugiau nei po šimtmečio istorikas Tomas Fuleris teigė, kad jis gimė Kondovere, Šropšyre, – ten jo tėvas augino kiaules.

Šeima vėliau persikėlė į Ilfordą, Eseksą.

Manoma, kad Tarltonas karjerą Londone pradėjo kaip mokinys kiauliaganys arba vandens nešiotojas – galbūt jis išbandė abi šias profesijas.

Iki 1583 m., kai buvo paminėtas kaip vienas iš pirmųjų „Karalienės vyrų“ trupės narių, jis jau buvo patyręs aktorius.

Tarltonas darė didžiulę įtaką Elžbietos laikų klounams.

Jo epitafijoje rašoma: „Jis vis mokėsi iš klounų, o dabar jie mokosi iš jo.“

Tarltonas pirmasis ėmė analizuoti tikrus kvailius ir eilinius žmones, kad praturtintų savo personažus.

Jo pasirodymų stilius jungė viduramžių Piktadario figūrą, profesionalų menestrelį – talentingą dainininką ir istorijų pasakotoją – ir liaudies linksmybių vedėją.

Spektaklio metu Tarltonas pats prižiūrėjo publiką, numaldydamas triukšmadarius staigiais ir kandžiais ketureiliais.

Po spektaklių jis dažnai rungdavosi sąmojo dvikovose su žiūrovais.

Tarltonas buvo mėgstamiausias Karalienės Elžbietos klounas.

Jis turėjo ypatingą talentą improvizuoti humoristines eiles pagal žiūrovų pasiūlytas temas. Tokie ekspromtiniai ketureiliai tiesiog žavėdavo publiką.

Jau 1579 m. anglų mokslininkas, literatūros kritikas ir rašytojas Gabrielis Harvėjus mini Tarltoną, kas rodo, jog jis buvo įgijęs nemenką žinomumą.

Tarltono šlovė peržengė tuometines aktorių socialines ribas – tuo metu jie dažnai buvo laikomi nepatikimais žmonėmis.

Pasak vieno iš Tarltono sūnų, tėvas iššvaistė visą šeimos turtą lošimuose. Iki pat mirties jis gyveno Draitono dvare – istoriniuose rūmuose, esančiuose netoli Tamvorto, Stafordšyro grafystėje, kur, kaip spėjama, ir buvo palaidotas.
1588 m. rugsėjo 3-iąją Tarltonas surašė testamentą, įvardindamas save kaip „vieną iš Karalienės dvaro palydovų“.

Testamente jis savo nesantuokinį sūnų Filipą patikėjo, kaip pats rašė, „mylimiausiai motinai Katerinai Tarlton ir dviem ištikimiems draugams – Robertui Adamsui, džentelmenui, ir kolegai Viljamui Džonsonui, kuris taip pat yra vienas iš Karalienės rūmų palydovų“.

Tarltonas mirė 1588 m. rugsėjo 5-ąją prastos reputacijos moters Emos Bol namuose ir buvo palaidotas Šv. Leonardo bažnyčioje Šordiče.

Pirmasis klounas teatre

Anglijos teatro istorijoje pirmasis žinomas klouno prototipas buvo Viljamo Kempo suvaidintas juokdarys Šekspyro teatro laikais.

Kempas buvo žymus elžbietiškojo teatro aktorius ir komikas, garsėjo kaip Šekspyro pjesių juokdarių vaidmenų atlikėjas.

Jis buvo improvizacijos, humoro ir pantomimos meistras.

Manoma, kad Kempas pirmasis įkūnijo tokius personažus, kaip Dogberis Šekspyro komedijoje „Daug triukšmo dėl nieko“ ir Pjetras uždraustos meilės istorijoje „Romeo ir Džuljeta“.

Jo talentas buvo pripažintas ne tik žiūrovų, bet ir kolegų aktorių bei dramaturgų.

Pavyzdžiui, Tomas Nešas savo kūrinį „Migdolas papūgai“ dedikavo būtent Kempui, vadindamas jį „vicekaraliumi generolu Ričardo Tarltono šmėklai“, taip pabrėždamas Kempą kaip garsiojo komiko Tarltono įpėdinį.

Be teatro, Kempas buvo žinomas ir kaip puikus šokėjas bei gatvės atlikėjas.

Ši viešųjų pramogų forma leido jam išlaikyti šlovę net ir po pasitraukimo iš Šekspyro trupės. Kempas atstovavo senajai juokdarių mokyklai, kuri pamažu iš teatro dingo, užleisdama vietą labiau struktūruotiems vaidmenims.

Vienas įsimintiniausių Kempo karjeros nuotykių žymi 1600 metus, kai jis ryžosi atlikti vadinamąjį „Devynių dienų stebuklą“ – moriso šokį – tradicinį anglų liaudies šokį – keliaudamas iš Londono į Noridžą.

Ši apie 177 km kelionė truko devynias dienas ir sulaukė didžiulio visuomenės dėmesio.

„Devynių dienų stebuklas“ tapo jo karjeros viršūne ir buvo plačiai aptariamas to meto Anglijoje. Vėliau Kempas netgi išleido knygą, kurioje aprašė šią kelionę, siekdamas įrodyti skeptikams savo žygdarbio tikrumą.

Nepaisant šlovės, Kempas paliko Lordo Kamerlengo trupę apie 1599 metus.

Nors tikslios išsiskyrimo priežastys nėra aiškios, spėjama, kad tai galėjo būti susiję su kūrybiniais nesutarimais ar noru siekti individualios karjeros.

Po išėjimo iš trupės jis tęsė pasirodymus, tačiau jo veikla tapo mažiau dokumentuota, o paskutiniai gyvenimo metai apgaubti nežinia.

Manoma, kad Kempas mirė apie 1603 metus, visiškame skurde, nepaisant ankstesnės šlovės.

Klounas, kuris nesijuokė

Džozefas Grimaldis – teatro genijus, laikomas moderniosios klounados pradininku. Jis garsiausias ir įtakingiausias klounas Didžiosios Britanijos istorijoje, dažnai vadinamas „moderniojo klouno tėvu“.

Būtent Grimaldis sukūrė baltaveidžio klouno įvaizdį, kurį atpažįstame iki šių dienų: baltais dažais padengtą veidą, spalvingus drabužius ir energingą komišką vaidybą.

Iki jo klounai buvo labiau subtilūs ar groteskiški, bet Grimaldis įnešė į šią profesiją ekspresyvumo, dramatiškumo ir emocijų.

Jis taip pat išpopuliarino pantomimą.

Grimaldžio klestėjimo laikotarpiu klounai tapo svarbia cirkų dalimi, jiems buvo būdingas ryškus makiažas, spalvingi kostiumai ir komiški numeriai.

Grimaldžio spektakliai buvo fiziškai sunkūs, todėl jis anksti susidūrė su rimtomis sveikatos problemomis.

Viename pasirodymų atliko triuką, kurio metu turėjo „netyčia“ kristi nuo scenos į orkestro duobę.

Tačiau kritimas buvo ne toks, kokį planavo – garsusis klounas prarado sąmonę ir liko gulėti ant grindų, kol žiūrovai, galvodami, kad tai spektaklio dalis, plojo ir leipo juokais.

Grimaldį pavyko atgaivinti, tačiau jis visą gyvenimą kentėjo nuo patirtų sužalojimų.

Grimaldžio fizinė komedija buvo itin energinga – jis šokinėdavo, krisdavo, atlikdavo pavojingus triukus.

Šie pasirodymai taip išsekino jo kūną, kad būdamas vos 40-ies nebegalėjo normaliai vaikščioti ir buvo priverstas išeiti į pensiją.

Paskutinius gyvenimo metus klounas praleido skurde ir kančioje – kaustomas stipraus artrito ir lėtinio skausmo.
Ironiška: scenoje Grimaldis buvo juokingiausias žmogus Londone, bet asmeniniame gyvenime kentėjo nuo depresijos.

Viena garsiausių citatų apie jį atskleidžia šį paradoksą.

Pasakojama, kad kartą nuėjęs pas gydytoją dėl depresijos, jis išgirdo patarimą nueiti į Grimaldžio spektaklį, nes jis privers kvatoti bet ką.

Į tai garsusis klounas atsakė: „Bet, daktare, aš ir esu Grimaldis.“

Po mirties jo indėlis į klounadą buvo taip pripažintas, kad Londone kasmet vis dar rengiama „Grimaldžio diena“ – visos šalies klounai susirenka pagerbti jo atminimą.

Grimaldžio vardu pavadintos kelios vietos, o garsusis Londono Džozefo Grimaldžio parkas netgi turi ypatingą suoliuką su jo citatomis ir veido atvaizdu.

Po pantomimos meistro mirties garsus rašytojas Čarlzas Dikensas pats redagavo ir išleido jo atsiminimus.

Nors tai buvo labai populiarus leidinys, jame atskleisti ir liūdni klouno gyvenimo užkulisiai – depresija, skausmai ir skurdi senatvė.
Pasakojama, kad Londono rajone, kur Grimaldis gyveno paskutinius metus, kartais girdisi klouno juokas arba žingsniai, nors nieko aplink nebūna.

Kai kurie teatro mylėtojai tiki, kad Grimaldžio dvasia vis dar klajoja po senus Anglijos teatrus.

Emetas Kelis ir degantis cirkas

Emetas Kelis buvo garsus amerikiečių klounas, geriausiai žinomas dėl savo Verkiančio klouno personažo.

Jis išpopuliarėjo XX a. viduryje ir tapo vienu iš labiausiai atpažįstamų klounų Amerikoje.

E. Kelio personažas išskirtinis tuo, kad neatitiko įprasto linksmintojo įvaizdžio.

Skirtingai nuo tradicinių linksmų ir spalvingų klounų, Verkiantis klounas buvo liūdnas, nuskurdęs klajoklis su purvina skrybėle, suplėšytais drabužiais ir melancholiška išraiška.

Šis įvaizdis buvo įkvėptas Didžiosios depresijos laikų benamių ir atspindėjo ekonominę šalies situaciją.

Jo garsiausias triukas – bandymas „nušluoti“ scenos prožektoriaus šviesą. Šis veiksmas tapo legendiniu cirko numeriu ir yra naudojamas iki šiol.

E. Kelis ilgą laiką dirbo su garsiuoju „Ringling Bros. and Barnum & Bailey“ cirku, kur jo pasirodymai tapo tikra legenda.

Jis taip pat pasirodė filmuose ir televizijoje, o jo įtaka matoma net šiandien – daugelis šiuolaikinių klounų bei komikų semiasi įkvėpimo iš jo darbo.

1944 m. „Ringling Bros. and Barnum & Bailey“ cirko palapinėje Konektikute kilo didžiulis gaisras, kuris tapo viena didžiausių cirko tragedijų.

Emetas Kelis buvo tarp tų, kurie padėjo gelbėti žmones.

Liudininkai pasakojo, kad jis iš tiesų bėgo su kibiru vandens, mėgindamas gesinti liepsnas – pirmą kartą realybėje tapo tragišku herojumi, kokį vaidino scenoje.

Bozo fenomenas

Klounas Bozo, vadinamas garsiausiu pasaulio klounu, yra vaikų pramogoms XX amžiaus 7-ajame dešimtmetyje sukurtas personažas, plačiai žinomas ir dabar.

Nuo 1960-ųjų klounas Bozo laikytas televizijos sensacija ir megažvaigžde Amerikoje.

Jį įkūnijo daugybė garsių aktorių, o vos pasirodęs eteryje tapo tikru popkultūros simboliu.

Bozo televizijos šou buvo toks populiarus, kad Čikagoje norinčiųjų patekti į studiją sąrašas buvo sudarytas dešimtmečiui.

Vadinasi, tėvai užrašydavo vaikus dar kūdikystėje, kad šie galėtų apsilankyti laidoje jau būdami paaugliai!

Studijos auditorijoje transliaciją stebėti galėjo daugiau nei 200 žiūrovų.

Iki 1963 m. laida jau buvo sulaukusi 100 tūkst. lankytojų, o 1966 m. šis skaičius išaugo iki 250 tūkst.

Klouno Bozo fenomeną puikiai iliustruoja faktas, jog net po septynių valandų nuo Čikagos 1967-ųjų pūgos pradžios – tai viena labiausiai atmintinų žiemų, kai Čikaga ir visa Ilinojaus valstija patyrė didžiulę sniego audrą – 193 žmonės su bilietais rankose vis dar laukė eilėje, kad galėtų patekti į laidą.

Tai buvo vienas iš retų kartų, kai transliacija atšaukta ir vietoje jos parodytas anksčiau įrašytas epizodas.

Paskutinis 90 minučių trukmės specialus laidos įrašas „Bozo: 40 metų linksmybių!“ parodytas 2001 m. liepos 14 d.

Ši laida tapo ilgiausiai gyvavusia ir laikoma populiariausia bei sėkmingiausia vietinės gamybos vaikų programa televizijos istorijoje.

Cirko legenda

Dar vieną ryškų pėdsaką cirko istorijoje padėjo Čarlis Rivelis, kurio tikrasis vardas Žosepas Andrė Laseras.

Jis buvo garsus ispanų kilmės klounas, laikomas viena iš ryškiausių XX a. cirko asmenybių.

Čarlis Rivelis išgarsėjo visame pasaulyje dėl savo unikalaus klouno personažo, melancholiško humoro ir artistiškumo.

Iš pradžių scenoje Čarlis Rivel pasirodydavo kitu vardu, tačiau legendinis Čarlis Čaplinas, sužavėtas jo pasirodymu, kartą sušuko: „Jis juokingesnis už mane!“.

Tai įkvėpė klouną pasirinkti Čarlio vardą, o Rivelis – jo šeimos sceninis vardas.

Čarlis Rivelis gimė ir užaugo cirko artistų šeimoje – jo tėvai buvo akrobatai.

Savo karjerą Rivelis irgi pradėjo kaip oro akrobatas, bet netrukus atrado klounadą, kuri jam pasirodė artimesnė.

Vienas įspūdingiausių jo pasirodymų buvo itin paprastas, bet genialus: jis sėdėdavo ant medinės kėdės, susimąstęs žvelgdavo į publiką ir leisdavo įvairias emocijas atskleidžiančius garsus. Tai tapo jo firminiu triuku ir sulaukdavo didžiulių ovacijų.

Čarlio garsiausia frazė – „Akrobatas?! Aš?!“ – tapo jo vizitine kortele.

Tai buvo toks talentingas klounas, kad net Adolfas Hitleris esą norėjo jį įdarbinti Trečiojo reicho propagandiniams pasirodymams.

Tačiau Rivelis atsisakė.

Nacistinės valdžios akivaizdoje jis stengėsi išlikti neutralus, tačiau vėliau jo atvaizdas buvo naudojamas kaip pasipriešinimo simbolis.

Čarlis Rivelis buvo mylimas visame Senajame žemyne, ypač Vokietijoje, Prancūzijoje ir Skandinavijoje. Jo artistiškumas peržengė kalbos barjerus – juk juokas ir emocijos suprantamos visiems.

Jis vaidino filmuose, įskaitant 1976 m. ispanų filmą „Klouno mokinys“, kuriame vargšą našlaitį, gyvenantį iš kaimynų labdaros, įvaikina cirko klounas.

1971 m. Čarlis Rivelis gavo prestižinį „Cirque de Monte-Carlo“ auksinį klouną – tai laikoma aukščiausiu cirko pasaulio įvertinimu.

Animacijos revoliucionierius

Klounas Koko – vienas pirmųjų animacinių personažų, sukurtas Makso Fleišerio 1919 metais. Šis personažas išsiskyrė savo gyvybingumu ir unikaliu stiliumi, turėjusiu didelę įtaką vėlesniems animaciniams herojams, tokiems kaip Triušis Kvanka ar Peliukas Mikis.

Maksas Fleišeris, siekdamas suteikti animacijai daugiau natūralumo, 1915 metais sukūrė rotoskopo technologiją.

Šis įrenginys leido animatoriui perpiešti filmuotą medžiagą, taip suteikiant personažams realistiškesnius judesius.

Pirmasis rotoskopo bandymas buvo atliktas filmuojant Makso brolį Deivą, vilkintį klouno kostiumą. Per metus buvo sukurta apie 2500 piešinių, kurie sudarė vos vienos minutės trukmės filmą, tačiau sukėlė animacijos revoliuciją.
1919 metais Fleišeris pristatė seriją, kurioje Koko klounas tapo pagrindiniu veikėju.

Šiose animacijose buvo derinami gyvo veiksmo ir animacijos elementai, o pats Fleišeris dažnai pasirodydavo kaip menininkas, piešiantis Koko, kuris atgydavo ir sukeldavo įvairias komiškas situacijas. Šis personažas greitai pelnė žiūrovų simpatijas.
Iš pradžių veikėjas neturėjo oficialaus vardo ir buvo vadinamas tiesiog klounu. Tik 1923 metais, kai prie studijos prisijungė animatorius Dikas Humeris, klounas gavo Koko vardą. Humeris taip pat sukūrė Koko šunį Ficą, kuris tapo nuolatiniu jo palydovu.
1924 metais Fleišeris pristatė „Bouncing Ball“ technologiją.

Šiose animacijose žiūrovai buvo kviečiami dainuoti kartu, sekdami ekrane šokinėjantį kamuoliuką, kuris rodė dainos žodžius ir ritmą.

Tai buvo ankstyvas interaktyvios animacijos pavyzdys ir vėliau įkvėpė karaokės bei muzikinių vaizdo klipų kūrimą.
​Nors Koko klounas nebėra aktyvus šiuolaikinėje animacijoje, jis – vienas pirmųjų ir įtakingiausių animacinių personažų.

Klounų baimė

Bobas Grėjus, arba Penivaisas, nors ir išgalvotas siaubo personažas, smarkiai prisidėjo prie klounų baimės populiarėjimo.

Penivaisas yra vienas iš žymiausių siaubo žanro antagonistų, pirmą kartą pasirodęs Stefano Kingo romane „Tas“.

Jis ne tik klounas, bet ir nežemiška būtybė, sugebanti įgauti savo aukų didžiausių baimių pavidalą. Dažniausiai jis pasirodo kaip klounas, siekdamas įbauginti vaikus.
Penivaiso personažas tapo stipriu kultūriniu fenomenu ir prisidėjo prie klounų baimės, vadinamos koulrofobija, išplitimo.

Iki romano pasirodymo klounai dažniausiai buvo suvokiami kaip linksmi personažai, skirti vaikų pramogoms. Tačiau Kingo interpretacija pavertė juos bauginančiais, paslėpto blogio simboliais.

Po 1990 m. televizijos mini serialo ir ypač po 2017 m. filmo „Tas“ Penivaisas tapo viena atpažįstamiausių siaubo figūrų.
Po „Tas“ sėkmės buvo pranešta apie daugybę realių atvejų, kai žmonės persirengdavo klounais, gąsdindavo kitus ar net žudydavo.

Klounas žudikas

Džonas Veinas Geisis – vienas garsiausių ir labiausiai bauginančių serijinių žudikų Amerikos istorijoje.

Kuo šis susijęs su klounais?
XX a. 7-ajame dešimtmetyje Džonas Veinas Geisis Amerikoje darbavosi kaip klounas Pogo – linksmino vaikus šventėse, ligoninėse, labdaros renginiuose, tačiau pasirodė esąs vienas žiauriausių serijinių žudikų visoje šalyje.

Džonas Veinas Geisis gimė 1942 m. Čikagoje. Iš pažiūros jis buvo gerbiamas visuomenės narys – aktyvus vietos bendruomenės veikėjas, sėkmingas verslininkas, priklausė politinei partijai ir net buvo įamžintas nuotraukoje su buvusia pirmąja ponia Rozalina Karter. Tačiau už šios fasadinės gerumo kaukės slypėjo žiaurus nusikaltėlis.

Geisis 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose pagrobė, kankino ir nužudė mažiausiai 33 jaunuolius ir berniukus.

Daugumą aukų jis palaidojo savo namų rūsyje, o kai nebeliko vietos, išmesdavo jų kūnus į upę.

Jis suimtas 1978 m., kai policija atliko namuose kratą ir atrado įkalčius, vedančius prie jo kraupių nusikaltimų.

Nors Geisis niekada neįvykdė nusikaltimų būdamas persirengęs klounu, žiniasklaida išpopuliarino jį kaip „klouną žudiką“.

Kalėdamas jis pats netgi tapo garsenybe dėl tapytų paveikslų, kuriuose vaizdavo savo klouno personažą Pogo.

Šie piešiniai iki šiol parduodami aukcionuose ir kelia didelį susidomėjimą tarp siaubo kultūros gerbėjų.

1994 m. gegužės 10 d. Geisiui įvykdyta mirties bausmė – jis gavo mirtiną injekciją. Jo paskutiniai žodžiai buvo: „Pabučiuokit man į užpakalį“.

Klounai astronautai?

NASA astronautas Ouvenas Geriotas pradėjo unikalią tradiciją – kosminius pokštus.

1973 m. Ouvenas Geriotas – vienas iš „Skylab 3“ misijos astronautų – išvyko į 59 dienų misiją tyrinėti Žemės atmosferą, Saulės aktyvumą ir žmogaus organizmo prisitaikymą prie ilgalaikio buvimo mikrogravitacijoje.

Vieną dieną NASA žemės kontrolė paprašė Geriotą vizualiai patvirtinti vieną objektą per vaizdo kamerą.

Astronautas sumanė improvizuotą pokštą: užsidėjo slapta atsivežtą raudoną klouno nosį ir taip atsakė į NASA užklausą.

Šis netikėtas humoristinis poelgis prajuokino žemės komandą ir tapo vienu pirmųjų oficialiai užfiksuotų pokštų kosmose.

Dabar kosminiai pokštai – astronautų kultūros dalis. NASA ir kitų kosmoso agentūrų astronautai dažnai krečia įvairiausius pokštus tiek tarpusavyje, tiek su žemės kontrolės centru.

2001 m. astronautas Frenkas Kulbertsonas į Tarptautinę kosminę stotį atsivežė Helovino kostiumą ir juo apsivilkęs pasirodė prieš kamerą.

2013 m. Kanados astronautas Chrisas Hadfildas atliko Deivido Buvio dainą „Space Oddity“, nufilmavo pasirodymą mikrogravitacijoje ir išplatino internete.

The post Klounados istorija appeared first on Kauno savaitė.

Vos 31-erių dirigento biografijoje – koncertai su garsiais Austrijos, Vokietijos, Vengrijos simfoniniais orkestrais, pasirodymai Prancūzijoje, Lenkijoje, su orkestrais ir chorais išleistos kompaktinės plokštelės. Šio talentingo dirigento iniciatyva Lietuvoje atgaivinama sovietmečiu sunaikinta sakralinės muzikos kultūra.

I. J. Šimkaus plati pasaulėžiūra negali nestebinti: nuo liturginės muzikos iki džiazo ir netgi tango, nuo Platono filosofijos iki Marselio Prusto psichologijos.
Studijavęs Vienoje, gyvenęs Paryžiuje vis dėlto I. J. Šimkus sako savęs tikrąjį įprasminimą mato kurdamas Lietuvai ir Lietuvoje.

Tikrai neperdėsiu sakydama, kad Panevėžio muzikinio teatro premjera – Giedriaus Kuprevičiaus ir Kazio Sajos miuziklas „Devynbėdžiai“ yra reikšmingas kultūros įvykis. Esate šio pastatymo muzikos vadovas ir dirigentas. Ar regdamasis miuziklui patyrėte kūrybinių atradimų kaip tyrėjas ir menininkas?

„Devynbėdžiai“ į Panevėžio sceną sugrįžo po 50 metų. Ši K. Sajos pjesė dienos šviesą yra išvydusi įvairiais pavidalais – ir kaip miuziklas, ir kaip draminis veikalas.
Mūsų tikslas buvo pastatyti miuziklą, kad jame būtų kuo daugiau muzikos.
Dėl šios priežasties visa partitūra buvo dar kartą perorkestruota, kai kur muzikos net prikurta daugiau ir kūrinys įgavo kitą išraišką. Kaip muzikos vadovas, turėjau galimybę prisidėti prie visai kitokio pobūdžio pastatymo įgyvendinimo. Taigi, atradimų buvo daug.

Ir tai buvo nebe pirmas jūsų bendras projektas su Panevėžio muzikiniu teatru. Dirigavote Jono Vaitkaus režisuotoje Broniaus Kutavičiaus operoje „Strazdas – žalias paukštis“, sulaukusioje ne tik žiūrovų, bet ir kritikų geriausių įvertinimų. Kartu su kompozitoriumi L. Butkumi perrašėte visą B. Kutavičiaus rankraštį!
Kokių patirčių jums suteikė darbas Panevėžyje?

„Strazdas – žalias paukštis“ ir „Devynbėdžiai“ suteikė labai skirtingas patirtis.
Statydami „Strazdas – žalias paukštis“, tai, ką parašė B. Kutavičius, bandėme atgaivinti nepridėdami nuo savęs nė vienos natos, tik perrašydami į modernią notaciją. B. Kutavičius labai mėgo grafines ir simbolines partitūras, jos labai gražios, bet ne visada praktiškos. Tad teko sukti galvą, kaip šituos kazusus išspręsti ir visam orkestrui padaryti greitai perskaitomus.
B. Kutavičiaus muzika įstabi, reikalaujanti įsigilinimo. Visą partitūrą reikėjo rekonstruoti, tai buvo tikrai didelis projektas.
O „Devynbėdžių“ pastatymo atveju kompozitorius Giedrius Kuprevičius suteikė daugiau laisvės, leido mums ganėtinai laisvai elgtis. Miuziklas suskambo naujai, bet išlaikytas jo autentiškumas.

Kokia buvo jūsų muzikinio kelio pradžia? Gal augote muzikalioje aplinkoje?

Kiek man žinoma, šeimoje esu pirmas muzikas.
Mažiukas labai daug dainavau ir tėvams tikriausiai reikėjo mane kur nors padėti, kad nenervinčiau namie (juokiasi).
Mokėjau burti žmones aplink save. Toms dviem savybėms – muzikavimo ir vadovavimo – susijungus, natūraliai išėjo dirigavimas.
Bet stebuklų nebūna – didžiausi nuopelnai mano puikių mokytojų. Man išties labai pasisekė su pedagogais, kurie mane ugdė.

Kuo jums žavus dirigento darbas?

Pirmiausia tuo, jog dirigentas dirba su labai daug skirtingų ir talentingų asmenybių.
Labai įdomu dirbti su menininkais, juos suvesti, vienyti skirtingas interpretacijas į bendrą kūrybinį darbą ir nuolat būti tarp mąstančių, labai įdomių žmonių. Tai vienas didžiausių privalumų!
Be to, dirigentas priima ir nemažai kūrybinių sprendimų, ta laisvė kurti mane irgi labai žavi.

Kiek dirigentas gali sau leisti improvizuoti?

Rašiau disertaciją apie interpretaciją dirigavimo mene. Pirmiausia turime žinoti, kokį tekstą interpretuojame ir kaip kompozitorius pats traktavo savo notaciją, kiek mums paliko laisvės.
Pavyzdžiui, Morisas Ravelis yra sakęs, kad jo muzika sukurta ne interpretuoti, o realizuoti, išpildyti, kas parašyta.
O Olivjė Mesianas – kad interpretacijos laisvės gali būti labai daug.
Yra aibė ir kitų aspektų, pavyzdžiui, muzikinio atlikimo tradicija, kaip griežtai turime atlikti tam tikrą stilių, kokios buvo to meto tendencijos.
Bet laisvės visada yra – spalvų, dinamikos paieškose, tik ji skirtingo pobūdžio, skirtingo lygio.

Koks jūsų pasirodymas pačiam padarė didžiausią įspūdį?

Sudėtinga atsakyti. Kaip atlikėjui man labai patinka Gustavo Malerio muzika. Man labai artimos visos atliktos jo kūrinių interpretacijos, nežinau, kiek jos buvo vykusios, čia jau spręsti kritikams.
Taip pat ir Panevėžio muzikinio teatro scenoje suskambėjęs B. Kutavičiaus „Strazdas – žalias paukštis“. Tai buvo labai gilus prisilietimas, ypač per režisieriaus Jono Vaitkaus matymą, buvo labai įdomu su juo dirbti.
Teko daug prisidėti prie M. K. Čiurlionio kūrybos interpretavimo, prie Antono Bruknerio simfonijų.
Tas santykis su kūriniu daug priklauso ir nuo konteksto. Atsiverti kokią Gaetano Donicečio operą ir jau atrodo, kad tai visiškai mano muzika, bet esi įmetamas į nacionalinės muzikos interpretavimą ir supranti, kad tavo šaknys būtent čia.
Esam daugialypės būtybės, išgyvenančios skirtingus gyvenimo tarpsnius. Veikiausiai dėl to ir mūsų skonis kinta. Atrodo, kad tai, ką darai, ir yra geriausia, ką moki, bet paimi interpretuoti visiškai kito stiliaus, kito žanro muziką ir atrandi save visai netikėtu amplua.
Prieš ketvertą metų teko paruošti Astoro Piacolos programą. Iki tol niekada negalvojau, kad tango yra mano muzika, bet labai gerai joje jaučiausi. Gyvenimas stebina!

Studijavote Vienoje, gyvenote ir Paryžiuje. Ar nebuvo minčių tęsti kūrybinį kelią ne Lietuvoje?

Tikrai buvo. Visada esu atviras visokiems gyvenimo iššūkiams. Užsienyje daug kur didesnės galimybės, kokybiškesnės atlikimo priemonės – instrumentų, orkestrų, finansavimo. Bet kurdamas kitai kultūrai ir kuri svetimam. O kai kuri Lietuvai, jauti, kad kuri savo kultūrą. Nacionalinės muzikos interpretavimas, darbas nacionalinėje srityje kur kas labiau įprasmina.
Pastebiu tendenciją, kad pastaruoju metu daug lietuvių menininkų sugrįžta. Veikiausiai ir jie čia jaučia didesnį savęs įprasminimą. Juk ne viskas gyvenime yra susiję su geresne pozicija ir didesne alga.

Esate koncertavęs su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, Lietuvos kameriniu orkestru, kitais garsiausiais šalies ansambliais, taip pat su užsienio kolektyvais – Čekijos Bohuslavo Martinu filharmonijos orkestru, Austrijos Graco kameriniu filharmonijos orkestru, Vokietijos Hamburgo Camerata orkestru. Ar skiriasi Lietuvos ir užsienio publika?

Tikrai skiriasi. Tarkim, austrai yra labai reiklūs orkestro muzikai, bet mažiau reiklūs chorams, nes jie Austrijoje silpnesni. O štai Baltijos šalyse turime labai stiprią chorinę kultūrą. Čekai – labai šilta publika.
Bet ir pačioje Lietuvoje publika labai skiriasi. Pastebiu miestuose susiformavusias skonių tendencijas. Tarkime, Kaunas labai mėgsta operetės žanrą, Panevėžys – draminį teatrą, čia stipri J. Miltinio tradicija. Biržuose, Radvilų pilyje, vyksta baroko senosios muzikos koncertai ir publika pripranta prie to žanro.
Kiekvienas miestas turi savo įdomių bruožų. Kartais gali labai nustebti, kokių staigmenų sulauki.
Pastebėjau, kad Panevėžyje, skirtingai nei kituose Lietuvos miestuose, visi trys teatrai – Muzikinis, Juozo Miltinio, „Meno“ – labai gražiai bendradarbiauja. Man pačiam teko kurti muziką vaikų spektakliui teatre „Menas“.
Netgi ir Muzikinis teatras prie publikos prieina per psichologinį, draminį lietuvišką teatrą. Juk operą „Strazdas – žalias paukštis“ režisavęs Jonas Vaitkus yra draminis režisierius, o K. Sajos „Devynbėdžiai“ irgi ilgai buvo žinomas kaip draminis spektaklis. Ir tai labai gražu. Sostinėje mes dažnai pasigendame lietuviškų autorių, nacionalinės kūrybos.

Turite labai daug ir labai įvairių muzikinių veiklų. Kaip tiek suspėjate? Ar dar lieka laisvo laiko?

Tikrai lieka! Bet mano gyvenime darbas ir laisvalaikis natūraliai susipynę.
Įprastai žmogus baigęs darbo dieną uždaro darbovietės duris, grįžta namo ir pasineria į asmeninį gyvenimą.
Menininkui daug sudėtingiau. Nuolat galvoji apie kūrybines idėjas. Atsikėlęs naktį užsirašai kokią nors frazę ar sumanymą.
Labai mėgstu literatūrą, daug skaitau, tai mano hobis.
Bet galiausiai iš literatūros kilusios idėjos nugula kūrybiniuose projektuose. Tarkim, sėdžiu, atostogauju ir parašau kokį skečą, kokį nors muzikinį etiudą.
Iš vienos pusės tarsi visą laiką dirbu, iš kitos – tiesiog toks esu.

O kurie rašytojai jūsų favoritai?

Yra tokių autorių, apie kuriuos sakai, jog gaila, kad perskaitei. Nes norėtųsi iš naujo išgyventi tą patyrimą, tą pirmą kartą su kūriniu.
Man prancūzų aukso literatūros viršukalnė yra Marselis Prustas.
Taip pat vokiečių Tomas Manas, kuris ir mums, lietuviams, ganėtinai artimas.
Labai mėgstu ir antikinę literatūrą, skaitau nemažai filosofijos. Bet vis tiek ant pjedestalo statyčiau M. Prustą ir T. Maną.

Kokios muzikos klausotės, kai norite atsipalaiduoti?

Kai nedirbu, stengiuosi klausytis džiazo. Buvo taip, kad po kokių trejų metų tokio naminio įvairaus džiazo klausymo sugalvojau su savo choru „Momentum“ parengti džiazo programą. Taigi, ir nedirbdamas galiausiai vis tiek dirbu.

O kokių turite tikslų? Kaip įsivaizduojate, kokie nauji kūrybiniai atradimai laukia?

Labai sudėtinga pasakyti. Planuoji vienaip, o pasisuka visai kitaip.
Austrijoje, Vienoje, gyvenau dvejus metus, bet skirtingu laiku. Studijuodamas magistrantūroje ir vėliau doktorantūroje. Tarp šių etapų buvo ketverių metų etapas, kai gyvenau Paryžiuje.
Kai po pirmųjų metų išvažiavau iš Vienos, maniau, kad tai nuostabus miestas, bet šitas mano gyvenimo tarpsnis jau baigtas ir čia nebegrįšiu. Bet išėjo taip, kad po ketverių metų grįžau.
O konkretu tai, kad su Vilniaus sakralinės muzikos choru „Adoramus“ 2020 metais pradėjome Lietuvos liturginės muzikos kompozicijų konkurso projektą.
Jo idėja – atnaujinti Lietuvos liturginę muziką. Sovietmečiu šitas kultūrinis baras buvo sugriautas. Norime sukurti didelę erdvę Lietuvos kompozitoriams kurti nacionalinę liturginę muziką. Jau yra įvykę du konkursai, išleisti du įrašų albumai ir tikrai žinau, kad 2026–2027 metais norėčiau padaryti trečią konkursą.
Dar norėčiau išleisti M. K. Čiurlionio sakralinės muzikos kūrybą.
Norėtųsi, kad ir jau padaryti darbai nenumirtų. „Devynbėdžiai“ Panevėžyje buvo rodyti bene 11 metų („Devynbėdžių“ premjera Panevėžio dramos teatre įvyko 1974 m. ir spektaklis gyvavo iki 1986 m. – aut. past.). Koks tai buvo pasisekimas!
Trokštu, kad ir Panevėžio muzikinio teatro atgaivinti „Devynbėdžiai“, ir „Strazdas – žalias paukštis“ ilgai gyvuotų, kad atsirastų dar daugiau tokių prasmingų pastatymų, ne vienadienių, o kalbančių apie universalias žmogiškąsias vertybes.

Ačiū už pokalbį.

The post Imantas J. ŠIMKUS: gyvenimas stebina! appeared first on Kauno savaitė.