Sensacija apie švenčiausią artefaktą – iš CŽA archyvų

Sprendžiant iš išslaptintų JAV žvalgybos failų, Sandoros skrynios buvimo vieta gali būti jau seniai žinoma.

Skrynios su dešimčia Dievo įsakymų slėptuvė daugiau nei tūkstantį metų laikyta viena didžiųjų žmonijos paslapčių.

Biblijoje teigiama, kad Sandoros skrynią pagamino senovės izraelitai netrukus po savo išėjimo iš Egipto maždaug 15 a. prieš Kristų. O Mozė į ją padėjo dešimt Dievo įsakymų – iki bus pastatyta pirmoji šventykla Jeruzalėje.

Dalis istorikų tiki, kad iš pradžių Sandoros skrynia iš tiesų buvo laikoma senosios Jeruzalės šventyklos „šventovių šventovėje“ – pačioje jos širdyje buvusioje salėje. Bet kai 586 metais prieš Kristų Jeruzalę užėmė babiloniečiai, skrynia dingo.

Gyvuoja legenda, kad neįkainojamas artefaktas buvo išgabentas į Etiopiją ir dabar yra saugomas vienoje vietos bažnyčių.

Tačiau tiesa tokia, kad įrodymų, jog pati Sandoros skrynia išvis egzistuoja, dar reikia rasti.

Ir kai kas mano, jog tas pagaliau nutiko: jei tikėtume tuo, kas rašoma 2000-aisiais išslaptintame JAV Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) dokumente, reliktas buvo aptiktas 1988 metais.

Aptiko nuotoliniu būdu

Praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje CŽA vykdė eksperimentus su asmenimis, tvirtinusiais, jog sugeba jausti dideliu atstumu esančius objektus, įvykius ar žmones.

Paviešintas dokumentas – liudijimas apie darbą su vienu tokiu „aiškiaregiu“, įvardijamu kaip Nuotolinis stebėtojas Nr. 032.

Mokomosios pratybos vyko 1988 metų gruodžio 5-osios rytą. Jam ar jai buvo suteiktos koordinatės, pagal kurias turėjo surasti „taikinį“. Ir per 90 minčių – tiek truko seansas – šis asmuo gana aiškiai apibūdino Sandoros skrynią, nors prieš eksperimentą nebuvo informuotas, ko konkrečiai ieško.

Kaip rašoma CŽA ataskaitoje, Nuotolinis stebėtojas Nr. 032 papasakojo štai ką: „Taikinys yra talpykla. Šios talpyklos viduje yra dar viena talpykla. Taikinys pagamintas iš medžio, aukso ir sidabro (…) ir papuoštas serafimu (šešiasparniu angelu – red. pastaba)“.

Ta „karsto pavidalo“ talpykla neva paslėpta kažkur Artimuosiuose Rytuose, nes žmonės ten kalba arabiškai, yra tamsių plaukų ir akių, apsirengę beveik visiškai baltai.

Tarp aplinkinių statinių „aiškiaregys“ teigė pastebėjęs mečečių kupolų.

„Saulės blyksnis“

Biblijoje Sandoros skrynia iš tiesų apibūdinama kaip auksu puošta akacijos medžio dėžė, sukonstruota apytikriai 1445 metais prieš Kristų.

Specialistai mano, jog dabar fiziškai nebeegzistuojančioje šventykloje Jeruzalėje ji praleido ištisus šimtmečius. Vienintelis mirtingasis, galėdavęs ją matyti, būdavo vyriausiasis izraelitų kunigas. Bet ir jam prisiartinti prie Sandoros skrynios leista tik per švenčiausią iš švenčiausių judėjų švenčių – Jom Kipurą.

Paskui skrynia dingo.

Tačiau nuo CŽA vykdyto paslaptingo projekto „Saulės blyksnis“ laikų užsilikęs dokumentas, kurį, tarp kitko, galima rasti internete – oficialioje agentūros svetainėje CIA.gov, – perša mintį, jog JAV vyriausybė jau daug metų gali žinoti, kur yra Sandoros skrynia.

Nuo įkaitų iki artefaktų

Ne paslaptis, kad 8–9-ajame dešimtmečiuose JAV Gynybos žvalgybos agentūra bei kelios kitos žvalgybinės organizacijos, įskaitant CŽA, naudojosi paslaugomis asmenų, tvirtinusių turint paranormalių gebėjimų. Pavyzdžiui – atskirti savo sąmonę nuo kūno ir „pasiųsti“ reikiama kryptimi.

Projekto „Saulės blyksnis“ tikslas buvo išbandyti tokių aiškiaregių, oficialiuose dokumentuose vadintų nuotoliniais stebėtojais, galias renkant žvalgybinę informaciją apie taikinius tik pagal šių koordinates.

Taikiniai buvo patys įvairiausi, nuo islamistų grupuočių pagrobtų įkaitų iki pabėgusių nusikaltėlių, besislapstančių kažkur čia pat, Jungtinėse Valstijose.

Kaip paaiškėjo, domėjosi žvalgyba ir religiniais artefaktais.

Atidarys, kai ateis laikas

Apie konkretų seansą, vykdytą 1988-ųjų gruodį, liudijantis dokumentas pilnas istorikams šiurpuliukus keliančių smulkmenų.

Nuotolinis stebėtojas Nr. 032, stebėtinai tiksliai nurodęs regioną, kuriame neva yra Sandoros skrynia, taip pat teigė matąs, jog artefaktas stovi po žeme, tamsioje ir šlapioje vietoje.

„Šio taikinio tikslas – suvienyti žmones. Tai kažkaip susiję su ceremonijomis, atmintimi, pagerbimu, prisikėlimu, – toliau kalbėjo aiškiaregys. – Regiu dvasingumą, informaciją, pamokas ir istorines žinias, kurios gerokai pranoksta tai, ką žinome dabar.“

Ir dar: „Taikinį saugo būtybės ir jį atverti (dabar) gali tik tie, kas įgalioti tai padaryti – ši talpykla nebus/negali būti atidaryta iki ateis tinkamas laikas.“

O kai tas laikas ateis, „paaiškės, kad užrakto mechanizmas buvo gana paprastas“.

Tačiau jei kas bandys atverti talpyklą jėga ar laužtuvu, bus „sunaikintas talpyklos sergėtojų, pasitelksiančių mums nežinomą jėgą“.

Prie CŽA ataskaitos pridėti ir aiškiaregio „sąmonės atsiskyrimo“ būklėje piešti eskizai bei pakeverzoti užrašai. Juose, be kita ko, galima atpažinti mečetės pastato kontūrus, aštuonias greta viena kitos suguldytas mumijas ir sparnuotą būtybę – serafimą.

Prie ataskaitos taip pat pridėti keli lapai su iš pažiūros atsitiktiniais, bet grėsmingais žodžiais, kaip „mirtis“, „draudžiama“, „saugoma“, „išsigandę“, „sunaikinti“, „skausmas“ ir „sielvartas“.

Legendos šaknys – Afrikoje

Nors prieš trisdešimt septynerius metus sudarytoje slaptoje ataskaitoje užfiksuota, kad Sandoros skrynia slypi kažkur Artimuosiuose Rytuose, Etiopijos versija vis dar labai populiari. Juolab kad šioje Afrikos šalyje gyvena didelė arabiškai kalbančių musulmonų bendruomenė ir yra daugybė mečečių.

Etiopijoje gyvuoja sena religinė legenda apie tai, kaip Sandoros skrynią čionai atgabeno žmogus vardu Menelikas – Šebos karalienės ir Izraelio karaliaus Saliamono sūnus.

Šeba buvo iš Etiopijos, tačiau jos karalystė driekėsi šiuolaikinio Jemeno teritorijoje. Legenda pasakoja, kad sūnų ji pagimdė gimtinėje, bet šis paaugęs iškeliavo į Jeruzalę mokytis iš savo tėvo.

Būdamas ten Menelikas tariamai pavogė Sandoros skrynią ir parvežė į Aksumą Etiopijoje.

Vietiniai pasakoja, kad nuo tada talpykla su dešimčia Dievo įsakymų stovi Siono Švč. Mergelės Marijos bažnyčios koplyčioje.

Buvo liudininkų, tvirtinusių, kad savomis akimis ją ten matė dar visai neseniai – Antrojo pasaulinio karo metais.

Kiti tikslino, jog tai buvo tik kopija, niekuo nesiskirianti nuo skrynios kopijų kitose Etiopijos bažnyčiose.

Taigi tikrosios Sandoros skrynios vietos paslaptis dar turi būti atskleista. Bet gal jau netrukus?