S. Laurinavičius: matome tai, ką pamatyti esame pasirengę

„Neišdrįstu tapyti, ko esu prisapnavęs. Psichiatrinės turbūt konkuruotų dėl tokio paciento“, – nusijuokia žinomas menininkas, panevėžietis Sigitas Laurinavičius, paklaustas apie naujausių savo tapybos darbų parodos „Vyriški sapnai“ temą.

Kas yra sapnas? Ar skiriasi vyrų ir moterų sapnai? Kur toji riba, skirianti vyriška ir nebevyriška?

Pasaulis per vyriškus sapnus

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje eksponuojamos parodos lankytojas, žvelgdamas į S. Laurinavičiaus vizualius pamąstymus, neturėtų tikėtis vieno aiškaus atsakymo.

Kiekvienas savaip perskaitys ir supras paveikslo žinutę. Ar ji bus tokia, apie kokią galvojo tapydamas pats autorius? Tikrai nebūtinai.

„Matome anaiptol ne viską, o pirmiausia tai, ką pamatyti esame pasirengę. Tačiau pasaulis yra kur kas daugiau, nei kažkuriuo konkrečiu momentu pajėgiame aprėpti savo protu ar juslėmis. Šia tapybos darbų paroda norėtųsi ne ką nors konkretaus parodyti ar paaiškinti, o pirmiausia – kviesti diskutuoti, svarstyti ir atrasti. Būdamas ir jausdamasis vyru noriu pasidalinti savo įžvalgomis, patirtimis ir vertinimais, ką reiškia pasaulį matyti per vyriškų sapnų prizmę, kad ir kokie efemeriški šie būtų, paliekant žiūrovui visišką laisvę savaip matyti, suprasti ir plėtoti asmeninį žvilgsnį į parodos temą ar pavienius kūrinius“, – sako S. Laurinavičius.

Vyriškumo samprata

Parodos pavadinime užkoduota keletą prasmių, kylančių iš autoriaus gyvenimiškų patirčių ir apmąstymų.

„Sapnai yra daugiabriaunis dalykas. Į juos galime žiūrėti kaip į smegenų persikrovimą, galime juos vertinti rimtai – kaip išgyvenimų, patirčių rikiuotę, vizualinę išraišką. Anglų kalba „dreams“ reiškia ir sapną, ir svajones. Lietuviai sapnui irgi suteikią tokią reikšmę. Juk sakome: pasapnuosi ir praeis, kitaip tariant, pasvajosi. Bet sapnas gali reikšti ir nusišnekėjimą – ką gi čia dabar prisapnavai? Ir visos tos prasmės viena kitai neprieštarauja, tik suteikia papildomų niuansų“, – sako S. Laurinavičius.

Visgi paveiksluose kalbama ne apie bet kokius, o vyriškus sapnus.

„Man būtų sudėtingiau kalbėti apie moteriškus“, – pajuokauja menininkas.

„Augau ir formavausi visuomenėje, kurioje vyriškumas buvo (tiesą sakant, neretai dar ir tebėra) traktuojamas kaip savaime suprantama vertybė, atpažįstama per jėgos, dominavimo ir nepalaužiamumo apraiškas, o tokios savybės kaip emocionalumas, empatija ir švelnumas vertinti kaip nederamas silpnumas. Visiems žinomi posakiai „būk vyras, nenusileisk“, „vyrai jausmų nerodo“, „būk tikras vyras“ iki šių dienų atkeliavo kaip giliai įsišaknijusio paveldėto auklėjimo dalis. Būti ,,tikru“ vyru reiškia kovoti, paveržti, laimėti ir dėl to nesukti galvos, nes tokia neva yra prigimtinė priedermė“, – aiškina S. Laurinavičius.

Gorilos ir raganosiai

Anot S. Laurinavičiaus, tie patys „tikri“ vyrai neretai pavadinami gorilomis, raganosiais, taip pabrėžiant jų įgimtą brutalią fizinę jėgą, visa kita atmetant tiesiog kaip nereikšmingas smulkmenas.

Visgi, svarsto vyriškumo sampratą apmąstantis S. Laurinavičius, su realybe tokie epitetai turi mažai ką bendra. Laukiniai žvėrys tam tikromis aplinkybėmis tampa neatpažįstamai jautrūs ir švelnūs, tad skirtumai tarp menamos ir esamos realybės įgauna naujų pustonių, o meniniu požiūriu atsiveria kaip įdomios ir iškalbingos, bet kartu kontroversiškos metaforos.

Kaip ir paveiksle „Pasimatymas per pilnatį“. Jame – pilnatis kaip mergelės, moteriškumo ženklas, ir raganosio ragas kaip vyriškumo simbolis.

„Mane labiausiai suintrigavo detalė apie raganosius. Raganosio epitetas – bukas, agresyvus žvėris gyvuliškais instinktais. Bet realybė visai kitokia. Dieną jie vienišiai, bet naktį, kaip rodo stebėjimai, tampa bendruomeniniais gyvūnais, buriasi į kolonijas, tampa romūs ir švelnūs“, – pasakoja menininkas, vertinantis pažintines laidas.

„Apie kosmosą, apie mokslą, gamtą galiu žiūrėti, kol užmigsiu, o atsibudęs toliau žiūrėti. Randu labai daug asociatyvių dalykų“, – pripažįsta S. Laurinavičius.

Apie galimybes

Vyriška jėga, regis, pulsuoja didžiulio formato, dviejų metrų aukščio paveikslas „Galimybių vertinimas“, iš kurio žvelgia gorilos patinas.

„Gorilos sidabranugariai patinai yra dominuojantys, o visų dominuojančių patinų laikas labai ribotas. Tas galimybių vertinimas: ar jau dabar, ar dabar, ar niekada daugiau. Vienas galimybių vertinimas, kai žvelgiama į pateles, kitas – kai į konkurentus patinus“, – kalba savo parodos gidu sutikęs pabūti S. Laurinavičius.

Suprantamas kaip agresyvus žvėris, pasak autoriaus, demonizuotas gorilos patinas paprastai yra romus gyvūnas.

Šis vyriškas sapnas vėlgi tarsi sufleruoja apie vyriškąją prigimtį ir vyriškumo sampratą.

„Mūsų pasaulėvoka tokia, kad vyriškasis pradas turi nugalėti, pavergti, pastatyti dangoraižius dykumoje, nes taip norisi, užuot gyvenus prisitaikant, suderinant poreikius. Mūsų kultūroje egzistuoja tas vyriškasis nugalėti ir pasiimti“, – svarsto menininkas.

Pranašiški darbai

Parodoje eksponuojami 11-a naujausių S. Laurinavičiaus paveikslų, nutapytų 2019, 2023 ir 2024 m. Panevėžiečiams jie pristatomi pirmą kartą.

Pirmieji – asmenukes darančios merginos, tapyti dar iki pandemijos.

„Man norėjosi šnekėti ne apie merginas, ne apie technologijas, o technologijų atneštą alternatyvų pasaulį, kuris nėra mano svajonės, bet ir nėra tas apčiuopiamas fizinis laukas. Tai dar kita erdvė, kurioje visi atsiduriame su savo profiliais, socialiniais ryšiais, kur netgi teikiamos kažkokios paslaugos. Tam tikra prasme į tą erdvę persikelia gyvenimo būdas. Tie paveikslai apie virtualybę, matricą, kurioje atsiduriame norime to ar ne“, – pasakoja S. Laurinavičius.

Ir išties – menininko noras kalbėti apie virtualią realybę pasirodė savotiškai pranašiškas. Vos po metų pasaulį apėmė kovido pandemija ir virtuali tikrovė tapo gerokai arčiau visuomenės nei tikroji realybė, uždariusi valstybių sienas, įstaigų ir namų duris.

Nors paveiksluose matyti aiškūs moterų veidai, autorius pataria neieškoti darbus įkvėpusio konkretaus asmens.

Visgi prasitaria – vienas veidas sulipdytas iš daugelio bruožų, kitam paveikslui pozavo kolegė.

„Panevėžyje žmonės vieni kitus atpažįsta, nesinorėtų, kad būtų traktuojama, jog šitas paveikslas yra konkretaus žmogaus portretas, todėl nutapiau žalias akis“, – sako menininkas.

Užkoduota žinutė

Kodas jį atpažįstantiesiems, kitiems – tiesiog dekoratyvi detalė paveiksle „Turiu jums pranešimą. Laukit“.

Tokį pranešimą, užkoduotą tarptautiniu kodu, perskaitys mokantieji Morzės abėcėlę. S. Laurinavičius ją išmoko tarnaudamas radistu sovietų kariuomenėje.

„Man kūryboje yra įdomu, ką mes matome ir ką atpažįstame. Nereikia turėti iliuzijų, kad matome vienodai. Tas, kas yra prieš akis, be suvokimo, ką matom, net neegzistuoja. Jei žmogui labiau rūpės emocinis, juslinis dalykas, kaip dažas nuvarvėjo, kaip spalva suskambėjo, jis paveiksle tyrinės tuos dalykus. Jei kam nors reikės loginio kodo, tikėtina, kad ras ir tą sluoksnį. Neprisiimu atsakomybės, ką dar žiūrovas gali rasti. Mano reikalas pakalbėti apie tai, kas mane jaudina, bet jokiu būdu negaliu tikėtis, kad tai bus ir kitam aktualu“, – sako autorius.

Žvilgsniai iš vidaus ir išorės

Tas pats reiškinys gali visiškai kitaip suskambėti matančiajam jį iš vidaus ir žiūrovui iš šalies.

Paveikslas „Žvaigždėta naktis“ S. Laurinavičių grąžina į laikus, kai Žiemgalos draugija buvo traukos centru daugeliui menininkų.

Joje S. Laurinavičiaus praleista bene 15-iolika metų.

„Pirmąją rugpjūčio savaitę burdavomės Pakruojo, Pasvalio ar Joniškio rajonuose tapyti, bendrauti. Pačios jautriausios, pačios šilčiausios kalbos, labiausiai uždegančios dainos ir būdavo sėdint prie laužo. Susirinkdavom to paties polėkio žmonės. Tas laikas lėkė ir nulėkė, liko tik jautrūs prisiminimai“, – pasakoja tapytojas.

Prašalaičiui vakarojantys menininkai galėjo atrodyti kaip tiesiog šurmuliuojanti kompanija. Tikras „Vakarėlis vienkiemyje“ – namuko siluetas, fejerverkai – ką mato pravažiuojantis stebėtojas.

Rutina – nebūtinai ramybė

Kiekvienas parodos lankytojas sudėlioja savus akcentus. Visgi darbas „Rutininiai santykiai“ neabejotinai bus ekspozicijos ašis. Tai pats naujausias S. Laurinavičiaus darbas, kai kur dar net dažų sluoksnis gerai nesudžiūvęs.

Pirminė autoriaus idėja buvusi nutapyti grumtynes purve.

„Jei būčiau tapęs iš karto, greičiausiai būtų daug ramesnis vienos figūrinės grupės motyvas. Dabar paveiksle netoli pusšimčio figūrų“, – sako menininkas.

Paveiksle žiūrovas gali rasti ir antikinių skulptūrų fragmentų, o ar jo siužetai sudėlioti iš kultūrinių fragmentų, ar iš aistros grumtis ir peštis – atsakymas priklausys nuo žiūrinčiojo.

Visgi, autoriaus nuomone, agresijos šiame darbe nėra daug. Tačiau apstu gluminančių dviprasmybių.

Jei koją priskirsi vienam kūnui, atrodo vienaip, jei tą pačią koją kitam – prasmė kita. Ranka, priskirta imtynininkui iš helenistinės skulptūros, atrodo vienaip, ta pati ranka merginai – kitaip.

Kodėl jėga ir aistra pulsuojantis darbas pavadintas „Rutininiai santykiai“, kurie tarsi suprantami kaip kasdienis nuobodulys ir ramybė?

„Rutina – tai kasdieniai įprasti santykiai. Jei kasdieniai santykiai yra kautis, plėšyti akis, peštis, tai irgi rutina“, – svarsto S. Laurinavičius.

Sigitai, ar jūsų kūrybą veikia aktualijos?

Esu visiškai socialinis. Mane mažiau veikia gamta ir kiti per išorę, fizinį patyrimą ateinantys dalykai, užtat labai veikia socialinis laukas – priežastys, santykiai, savijauta. Tai pradeda įgauti materialųjį pavidalą per spalvą, per potėpį.

Aukštaitijos menininkus suvienijančioje parodoje „Aukštaitijos dailė“ šįmet jūsų pristatyta instaliacija „Sankcijų paketas“ irgi buvo reakcija į karą Ukrainoje. Instaliacijoje pavaizdavote įbetonuotas rusų literatūros klasikų knygas.

Taip, tai buvo mano pozicija kalbėti. Ten nebuvo nė vienos autentiškos knygos. Visos padarytos, bet taip, kad žiūrovas patikėtų.

Greta eksponuotas ir kitas darbas, 1997-aisiais nutapytas natiurmortinis etiudas. Jis ne apie karus, nes tuo metu net tokių minčių nebuvo. Bet rožių žiedai kaip kraujo krešuliai vazoje tapyti irgi su intencija kalbėti ne apie gražiai atrodančias gėles, bet apie tą paradoksą, kad truputį pasikeitus žvilgsniui rožių žiedai gali atrodyti kaip krešuliai.

Ar savo paveikslams ieškote pirkėjo ar pirkėjas jus pats suranda?

Esu pardavęs kolegų darbų, bet savo kūrinius parduoti nepalyginamai sunkiau. Gal tą paaiškinčiau kartų klausimu. Esu iš tos kartos, kuriai girtis, kalbėti apie savo kūrinį kaip apie vertybę, kuri bus aktuali, lyg ir nekuklu, nepadoru. Kuriu taip, kaip man išeina. Į tą žodį „išeina“ telpa ir fizinis gebėjimas, ir moralinis apsisprendimas, ir etiniai dalykai. Bet aš tikrai nežinau, kaip mano darbas atrodys po 10, 20 metų, ar jis bus aktualus. O lyginti, ieškoti analogų – ne mano užsiėmimas. Nors dirbant dėstytojo darbą kaip ir esu priverstas matyti daugiau nei vien savo kūrybą.

Esate ne tik menininkas. K. Paltaroko gimnazijoje vedate medijų meno pamokas, esate ir lektorius Panevėžio kolegijoje.

Nedirbčiau pedagoginio darbo, jei galėčiau pragyventi iš tapybos. Nė tokių minčių nebūtų. Yra, kas pragyvena iš meno. Bet pačiam sau būti ir vadybininku, ir menotyrininku, ir tapytoju sudėtinga, tai visiškai skirtingos profesijos. Reikia labai pataikyti kurti tai, ko reikia daugumai. Kuriant bet kokį nišinį produktą, ar kalbėtume apie gamybą, ar apie kūrybą, reikia išlaikyti pusiausvyrą, kad vieną pardavęs galėtum pragyventi iki kito pardavimo. Arba pardavinėti daug ir kasdien. Bet tada jau turėčiau kalbėti apie visiškai kitokią vyriškų sapnų liniją.

Paveikslas ne batonas. Jis ilgiau dūlės nei pats savininkas gyvens. Kiekvienas paveikslas tarsi šeimos narys. Tai ne tiesiog daiktas, o su savo pretenzija, su charakteriu, su savo vieta.

O savo mokinius mokau: reaguokite į tai, kas atsitinka šią akimirką, ir priimkite sprendimus. Nebijokite klaidos, nes klaida yra kūrybos priežastis. Nesant klaidos mes įgyvendinam sumanymą. Yra klaida, turime į ją reaguoti ir išeiti iš tos situacijos – nuspręsti, ar dedame tašką, ar dar grumiamės su medžiaga, ar iš viso darbą sunaikiname.

Ar jums irgi yra tekę naikinti?

Dabar gal mažiau, bet yra darbų, kuriuos numetu metams, dvejiems. Turiu dvimetrinę drobę, prie kurios skaičiuoju jau trečius metus.

O parodoje „Vyriški sapnai“ ilgiausiai užtrukau tapydamas jos mažiausią 60×80 cm paveikslą. Jame – trys skirtingų paveikslų sluoksniai. Emocija jų panaši, bet per visą kūrybinį procesą kompozicija gana smarkiai keitėsi. Pasikeitė ir idėja.

Fizinis nutapymo laikas jokiu būdu neatspindi viso kūrybos laiko. Būna, nešiojiesi idėją pusmetį, metus. Yra darbų, kurių idėjas nešioju turbūt nebe pirmą dešimtmetį. Yra projektų, kuriuos netgi jau būtų keista išpildyti. Jiems tinkamiausias laikas buvo 2010–2012 metai, dabar būtų tik žmonių kiršinimas ir ėjimas paskui aktualijas. O tuo metu būtų užuominos apie įmanomybę.

Jus galima pavadinti daugialypiu menininku: ne tik tapote, fotografuojate, bet dar ir kuriate eiles. Gal kada pakviesite ir į savo poezijos vakarą?

Eilėraščiai buvo tuomet, kai fiziškai neturėjau vietos tapyti. Keletą metų butą buvau užgriozdinęs savo darbais, reikėjo pilvą įtraukti, kad praeitum. Kažkada tapiau ir daugiabučio virtuvėje. Šeimai esu dėkingas už pakantumą, erdvės uzurpavimo paisymą.

Tuo momentu poreikis kurti buvo realizuojamas kitais pavidalais.

Labai abejoju, ar kada viešai skaitysiu savo eiles. Vieną eilėraštį esu paskaitęs „Literatūrinėje žiemoje“. Vieną buvau parašęs kaip prierašą prie paveikslo, kurį užmiršau atvežti į „Vyriškų sapnų“ parodą.

Suprantu, kad tos mano eilės mėgėjiškos. Nesu literatūros sekėjas. Su literatūra mano santykis visiškai analfabetinis. Supratimas, kad viskas labai mėgėjiška, ir stabdo nuo viešinimo.

Iš kur tas kūrybiškumo genas?

Esu iš penkių vaikų šeimos – antras vaikas šeimoje ir vyriausias sūnus. Tarp mūsų nebuvo nė vieno, negebančio piešti, lipdyti, eiliuoti ar groti. Iš mamos pusės mano senelis buvo likęs viena akimi, bet tai jam netrukdė drožti, ir ganėtinai gerai.

Apie senelius iš tėvo pusės daug žinių neturiu – senelis negrįžo iš Vorkutos.

Vaikai turėjome daug laisvės, tai irgi skatino kūrybiškumą. Vaikystė praėjo Joniškyje, paskui studijos Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultete.

Kas Žiemgalos krašto sūnų atvedė į Panevėžį?

Su žmona baigėme tas pačias studijas Šiauliuose. Ji atvažiavo dirbti į tuometę J. Švedo pedagoginę mokyklą. O paskui ją ir aš.

Niekada nepamąstėte, ar toks sprendimas tikrai buvo geriausias?

Visi pagalvoja, kuo užsiimtų, jei gyventų kur nors kitur. Daug kas man galbūt būtų buvę paprasčiau gimtinėje. Bet greičiausiai ten būčiau užsiėmęs visai kitais reikalais. Greičiausiai ne tapyba.

Argi gali kūryba priklausyti nuo geografinės vietos?

Tikrai taip. Labai gali priklausyti nuo to, kur ir kuo gyveni. Nepasakyčiau, kad ir Panevėžyje mano laikas buvo vientisas. Buvo laikas, kai per metus nutapydavau gal tik vieną darbą. Virsmo kelias visiems yra toks, kokį tenka nueiti. Galime apie tai negalvoti, bet kai pažiūri, pamatai daug lemtingų atsitiktinumų.

Nežinau, ar būčiau užsiėmęs tapyba, jei į Šiaulius nebūtų atvažiavęs dirbti profesorius Vincentas Gečas, jei profesorius Vitolis Trušys nebūtų pasikvietęs į Žiemgalos dailininkų plenerus. Dabar jie abu jau iškeliavę anapus. Tai buvo asmenybės, pakoregavusios mano judėjimo trajektoriją.