Rankomis supintos spalvos ir jausmai

Augindama tris sūnus Irena Ona Vilienė pindavo jiems dirželius, o pabandžiusi pinti bei austi tautines juostas taip įsigilino į šį amatą, kad tapo viena žinomiausių juostų pynėjų, savo patirtį perduodančių ne tik šeimos nariams, bet ir visiems norintiems.

Aukštaitis, žemaitis, dzūkas, suvalkietis – visi jie lietuviai, toje pačioje žemėje užaugę, ta pačia kalba kalbantys, tokius pat senolių papročius, tradicijas paveldėję.

Vis dėlto kiekvienas regionas turi savus akcentus – ir tarmės atspalviuose, ir dainose, ir patiekalų ar tautinių drabužių išskirtinume.

Šį kartą žvilgsnis – į ypatingą aukštaitiško identiteto dalį, į pintines juostas, niekur kitur nepintas ir nenaudotas.

„Nė viename kitame regione tokių rankomis pintų juostų nebuvo, jos – aukštaitiškas ženklas, šį regioną pristatantis kūrinys, dėl savo išskirtinumo įrašytas net į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą“, – pasakoja etnologė Lina Vilienė.

Su ja apie aukštaitiškas juostas kalbame ne tik todėl, kad yra Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotoja, Etninės kultūros skyriaus vedėja, bet ir dėl to, jog pati tokias juostas kuria ir jau turi nemažai pačių įvairiausių nupynusi.

Lina – žinomos, darbščios, kūrybingos, etninės kultūros atrama vadinamos Vilių šeimos atstovė.

Viliai – garsūs muzikantai, etnografinio ansamblio dainininkai, taip pat ir tautodailininkai, tęsiantys senąsias aukštaitiškas tradicijas.

Pinti juostas Lina išmoko į tą šeimą atitekėjusi. Jos mokytoju tapo vyras Gvidas Vilys.

Pats ne tik juostų pynimo, bet ir audimo, rišimo dar vaikystėje išmoko iš savo mamos – garsios tautodailininkės Irenos Onos Vilienės.

Vaikystė mokslams imli, tad Gvidas netrukus pradėjo pinti.

„Lina taip pat greitai išmoko ir su didžiuliu noru prisidėjo prie šeimos pynėjų. Darbas su siūlais jai nebuvo naujovė. Ji jau mokėjo dailius rankdarbius kurti – mezgė raštuotas pirštines, kojines“, – marčia didžiuojasi I. O. Vilienė.

Profesoriaus paskatinta

I. O. Vilienė prisimena, kad pirmieji jos darbai buvo toli gražu ne tobuli, o griebėsi jų tiesiog iš reikalo.

„Auginau tris sūnelius. Negavusi pirkti kelnėms dirželių, sumaniau nupinti juos pati. Šiek tiek iš mokyklos laikų prisiminiau, kaip reikia dėlioti, tad ėmiausi darbo ir greitai visi trys jau turėjo po kelis dirželius“, – prisimena panevėžietė.

Gal po kurio laiko tuos pynimus būtų ir pamiršusi, bet gyvenimo kelias tarsi atsitiktinai vėl atvedė prie jų.

Dirbusi „Ekrano“ gamykloje, buvo įpareigota rūpintis tuo metu besikuriančio dainų ir šokių ansamblio „Ekranas“ dalyvių tautiniais drabužiais.

Autentiškumo klausimu konsultavo iš Panevėžio krašto kilęs garsus Lietuvos tekstilininkas, tautinių drabužių kūrėjas, profesorius Juozas Balčikonis.

Kurti, gauti ir pritaikyti drabužius sekėsi neblogai, bet pintinių juostų, reikalingų aukštaitiškiems tautiniams kostiumams, niekur nebuvo įmanoma rasti. O tokios juostos – labai svarbi detalė.

I. O. Vilienei prasitarus, kad yra bandžiusi juosteles pinti, profesorius ją paskatino vėl pabandyti, paaiškino, parodė, kokios tos juostos turėtų būti.

Susiradusi tinkamų siūlų, moteris ėmėsi bandyti ir po ilgo darbo pavyko nupinti pirmąjį metrą aukštaitiškos juostos.

Nuvežusi parodyti, sulaukė tekstilininko pritarimo ir paskatinimo.

„Juosta buvo nelabai kokia, per stora, bet profesorius pasakė: „Tik tu pink, vaikeli“, o tai buvo ypatingas įvertinimas ir paskatinimas“, – prisimena dabar garsi pynėja.

Rimtai sėdusi prie darbo I. O. Vilienė sugebėjo nupinti juostas visiems ansamblio dalyviams ir pirmajame koncerte jie jau ryšėjo ypatingas aukštaitiškas juostas.

O tada prasidėjo tolesnė I. O. Vilienės veikla – mokėsi iš geriausių to meto pynėjų Elenos Nainytės ir Genovaitės Puodžiukaitienės, dalyvavo seminaruose, pradėjo bandyti austi juostas, kurti jas kitomis technikomis.

„Kai atsistojau ant to kelio, taip juo ir einu“, – sako senojo audimo amato puoselėtoja.

Pradžia nebuvo lengva, bet rankos vis tvirtėjo, noras austi augo ir greitai tapo labai svarbia I. O. Vilienės gyvenimo dalimi.

Prie staklių tarsi prilipo

Visiems savo trims sūnums įdiegusi meilę darbui, kūrybai, I. O. Vilienė ir juostas pinti juos mokė. Išmoko tą darbą ir labiausiai prie muzikos linkę Remigijus bei Rolandas, tačiau šie prie to užsiėmimo neliko. Nors, kaip motina sako, jeigu reikėtų, ir dabar po juostą nupintų.

O jauniausias sūnus Gvidas prie pynimo ir audimo nuo pat mažens tiesiog prilipo.

„Gal todėl, kad neturėdama kur palikti, veždavausi jį visur – į renginius, į seminarus, į audėjų stovyklas. Tad pirmuosius savo darbelius sukūrė dar net mokyklos nepradėjęs lankyti“, – prisimena motina.

I. O. Vilienė pasakoja, kad pirmą kartą vaiką prie staklių pasodino per Panevėžyje vykusias audėjų dienas.

Viena audėja neatvyko į renginį, o tuščios staklės negražiai atrodė, tad organizatoriai prie jų ir pasodino berniuką, šventėje dalyvavusį kartu su mama.

Visą laiką prie tų staklių jis ir prasėdėjo, o grįžęs namo jau neatstojo: „Parodyk, mama, kaip. Ir aš ausiu juostą.“

Mamos pamokytas gabus berniukas greitai išmoko ir austi, ir pinti.

Dabar G. Vilys – etnomuzikologas, humanitarinių mokslų daktaras, Tautodailininkų sąjungos narys, kuriantis rinktines, kaišytines, pintines ir vytines juostas.

Šio vyro nuaustų juostų saugoma Lietuvos nacionaliniame, Panevėžio kraštotyros muziejuose ir daugelio rankdarbių mėgėjų namuose. Darbai eksponuojami parodose.

Siūlai iš kilimų fabriko

Nupinti spalvingoms, iš tolimos praeities iki mūsų dienų atėjusioms aukštaitiškoms juostoms nereikia jokios įrangos – tik vilnonių siūlų ir rankų.

„Svarbiausia – pirštai. Dar noras ir kantrybė, o tada, jeigu siūlų yra, ir juostų bus“, – sako pintinių juostų gerbėja ir puoselėtoja Lina Vilienė.

Tereikia atsikirpti reikiamo ilgio įvairių spalvų siūlų, sudėlioti, lenkti per pusė, pritvirtinti prie kėdės atlošo, radiatoriaus ar kokios lentelės, įtvirtinti, kad neatsipalaiduotų, ir galima pradėti ilgą darbą.

Tik prieš pradedant pinti pirmiausia reikia siūlus paruošti, išmatuoti, sudėlioti.

Štai norint nupinti 2,5 metro ilgio juostą tenka prikarpyti daug 4,5 metro ilgio siūlų.

Apskaičiuoti, kiek reikės kiekvienos spalvos, ir atitinkamai sudėlioti.

Bedėliojant siūlus ateis įkvėpimas, tad darbo įdėjus ir atsiras gražios nupintos juostos.

Kaip sako L. Vilienė, automatinėmis staklėmis juostą galima nuausti per kelias valandas, o tokią pat nupinti prireiktų savaitės. Žinoma, jei kasdien nuo ryto iki vakaro nuo darbo nesitrauksi.

Tai, ką mokėjo prosenelės, aukštaitės geba ir dabar – tebepina juostas iš vilnonių siūlų. Ir ne tik Vilių šeima.

Puiki pynėja Janina Jatautienė išmokė juostas pinti savo dukrą Audronę Jatautytę, jų juostos taip pat eksponuojamos parodose.

Pintinės juostos neraštuotos, ornamentais nepasižymi, jose svarbiausia spalvos ir jų deriniai.

I. O. Vilienė prisimena, kad anais laikais, kai pradėjo pinti, siūlai būdavo galvos skausmas – juostoms reikia spalvingų, o tokių, kaip, beje, ir jokių kitokių, nerasdavai parduotuvėse, tekdavo ieškoti visokiausių galimybių

I. O. Vilienė pasakoja, kad tapusi Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare siūlų gaudavo lengviau – jų meistrams atveždavo iš Lentvario kilimų fabriko.

Baltus siūlus įvairiomis spalvomis nudažydavo pati ir iš žalių, raudonų, geltonų, baltų, juodų, violetinių dėliodavosi įvairiausios juostos.

Garbingame sąraše

Panevėžio kraštotyros muziejuje Etninės kultūros skyriaus vedėja L. Vilienė pasakoja, kad aukštaitiškos juostos gali būti gaminamos dvynyčio – eglinio arba rombinio, milinio eglinio ar milinio kryžminio pynimo technika.

Čia jau koks būdas pynėjui labiausiai prie širdies, kuris geriau sekasi, tą ir renkasi.

Didžiuodamiesi tuo, kas išsaugota, Panevėžio kraštotyros muziejus ir Aukštaičių kultūros draugija pasiūlė Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui unikalią pintinių juostų pynimo tradiciją įrašyti į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Pasiūlymą išnagrinėjus, faktus įvertinus, aukštaitiškos pintinės juostos pasirodė tikrai vertos tokios garbės ir atsidūrė paveldo vertybių sąvade.

Lietuvoje, be pintinių, yra ir rinktinių, rištinių, kaišytinių, vytinių juostų, jos gali būti įvairių ilgių, pločių, spalvų bei raštų.

Etnologė primena, kaip praeityje tos juostos būdavo labai reikalingos – ir vyrų bei moterų drabužiams sujuosti, ir prijuosčių juosmenims, autams, lauknešėliams ir krepšeliams rišti.

Be juostų žmogus neapsieidavo visą gyvenimą – nuo gimimo iki mirties. Juk juostomis būdavo vystomi naujagimiai, ant juostų kabinamas lopšys. Iki šių dienų ant jų nuleidžiamas karstas į kapo duobę.

Ypač svarbios juostos buvo kraičio krovimo tradicijoje.

Merginoms iki vestuvių tekdavo išausti, nupinti daug juostų, kad turėtų dovanų piršliui ar pajauniams, taip pat kraitvežiams.

Be to, kaip pasakoja etnologė, per vestuves aukštaitė nuotaka apdovanodavo juostomis vyro giminę ir, reikšdama pagarbą, aprišdavo jomis tam tikrus sodybos statinius – vartus, šulinį, dėdavo svarbiose namų vietose ir kt.

Aukštaitiškas lobynas

Vilių šeimos auksarankiai daug tų juostų sukūrė. Jos ne tik parodose matomos, bet ir folkloro ansamblių dainininkų, šokėjų ryšimos.

Ne vieną savo darbų parodą surengusi I. O. Vilienė – Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos narė, sertifikuotų tautinio paveldo produktų amatininkė – nesėdi namuose prie staklių užsidariusi, ji nori savo amato paslaptis perduoti jaunimui.

Tad važinėja į Upytę ir Tradicinių amatų centre vykstančiuose užsiėmimuose moko pinti, austi.

Neatsiranda labai daug norinčiųjų savo laiką skirti pynimui ar audimui – juk tenka sėdėti ištisas valandas susirietus prie siūlų, kol atsiras nedidelis audinio gabalėlis.

Bet viena kita, kuri pradeda, išmoksta – jau nesitraukia.

I. O. Vilienė turi ir labai gabių mokinių, kantriai kuriančių pirmuosius darbelius, ir tų, kurios konkursuose jau skina laurus.

Dirbdama Upytės tradicinių amatų centre, sertifikuota amatininkė I. O. Vilienė pinti juostas išmokė Zofiją Jankauskienę, kuri jau rengia ir savo personalines parodas. O labiausiai džiugina, kad Upytės tradicinių amatų centre juostas pinti mokosi ir jaunoji karta, tarp jų gabios seserys Smiltė ir Viltė Skrickaitės.

Besidomintieji juostomis galėjo tuos aukštaičių dirbinius matyti parodoje „Juostų pynimo tradicija: žmonės ir spalvos“.

Kaip sako L. Vilienė, kolekcija – tikras aukštaitiškas lobynas su daugiau kaip 250 juostų keliavo po visą Aukštaitiją.

O šią savaitę, tiesa, su kiek mažiau eksponatų, iškeliavo į Lenkiją. Aukštaitiškų pintinių juostų paroda veiks Punsko lietuvių namuose.

Lankytojai galės pamatyti pynėjų iš įvairių Aukštaitijos regiono rajonų sukurtas juostas.

„Nors ten daugiau dzūkų gyvena, bet, manau, visiems bus įdomu pamatyti išskirtines aukštaitiškas juostas, žavinčias savo spalvomis ir jų deriniais“, – sako šios parodos rengėja L. Vilienė.