Puodžiai – paveldo patriotai

Sutuoktiniai Genutė ir Erikas Hincai iš Panevėžio rajono į puodininkystės amatą ėjo skirtingais keliais.

Vyras, metęs restorano padavėjo darbą ir prisiminęs lipdymo pamokas, ėmėsi verslo, žmona – jį palaikydama ir pati vis labiau gilindamasi į molio galimybių paslaptis.

Pamokos Viekšniuose

Pasakojimą apie puodžių – molinių indų dirbėjų amatą Lietuvoje būtų galima pradėti nuo XX amžiaus ir tęsti istoriją per šimtmečius – tiek laiko šis amatas čia gyvuoja.

Pasirodo, iš pradžių puodininkystė labiausiai išsivystė Žemaitijoje, o svarbiausias šio amato centras ilgus amžius buvo Viekšniuose.

Taip sutapo, kad žinomas Panevėžio krašto puodų žiedėjas Erikas Hincas pirmąsias amato pamokas taip pat gavo tame Mažeikių rajono miestelyje.

„Gyvenau Šiauliuose, o vaikystėje atostogas leisdavau Viekšniuose pas giminaičius. Vienas iš jų buvo puodžius, mielai rodydavęs vaikams, kaip molį minkyti, lipdyti, žiesti“, – prisimena E. Hincas.

Žinoma, ankstyvoji patirtis gerokai skiriasi nuo tos, kurios, siekdamas tapti tikru puodžiumi, ėmėsi jau suaugęs, bet Viekšniuose pasėtas grūdas buvo daigus ir – molis pritraukė visa jėga.

Ir E. Hincas jau keturis dešimtmečius kartu su žmona Genute sėkmingai darbuojasi puodininkystės baruose, o jų pristatomi moliniai indai – tikras paveldo pavyzdys.

Abiem molio meistrams suteikti tautinio paveldo sertifikatai bei tradicinio amato meistrų vardai, o tokie titulai teikiami ne bet kam.

Meistrystė turi atitikti daugybę reikalavimų, o dirbinami gaminiai – ne modernūs, šiuolaikiški, o tokie, kokius ir prieš šimtą metų žiedė.

„Esame puodžiai – paveldo patriotai“, – sako Panevėžio rajone, Dembavoje molio indus gaminantis puodžius.

Į žmones – nuo Kaziuko

Tautiniais drabužiais pasipuošusius ir moliniais indais apsistačiusius E. ir G. Hincus sutiksi ir mugėse, ir įvairiuose festivaliuose, šventėse, proginiuose renginiuose.

Jie ne tik siūlo savo produkciją, bet ir demonstruoja, kaip tie puodai žiedžiami. Dažnai į šventes kartu keliauja ir molis, ir sunkios, 60 kilogramų sveriančios žiedimo staklės.

„Namuose dirbu elektrinėmis staklėmis, o į renginius vežuosi senas tradicines, koja minamas. Norisi žmonėms parodyti tikrą puodžiaus amatą, paaiškinti, kaip tą darydavo senieji meistrai. Kiekvienas, nors trumpai stakles pamynęs, supranta, kaip puodžiui tenka dirbti“, – sako puodų žiedėjas.

Ir šiemet jau prasidėjo molinių indų kelionė iš namų Dembavoje į žmones – šiltuoju metų laiku renginių, į kuriuos vyksta puodžiai, gausybė ir Lietuvoje, ir panevėžiečių laukiančioje Latvijoje bei Estijoje.

Indai Hincų dirbtuvėse žiedžiami ištisus metus, bet jų išėjimo aktyvusis sezonas prasideda nuo kovo, nuo Kaziuko mugės, ir tęsiasi iki spalio mėnesio.

„Šiemet mums buvo jau 37-as Kaziukas. Be to, ir ne vienas, o net trys skirtingu metu vis kitur organizuojami“, – pasakoja Hincai.

Lietuviškos švilpynės turkams

Vasarą puodžius keliai nuveda ir gerokai toliau nuo Lietuvos.

Pernai Hincai sulaukė kvietimo lietuviškąjį paveldą pristatyti keramikų festivalyje Turkijoje, Izmiro mieste.

Tai, ką ten pamatė, juos sužavėjo ir nustebino – atsivėrė ir nežinotos molio galimybės, pamatyta įdomių krosnių, naujų degimo principų, pasisemta idėjų.

Lietuvai atstovavusi pora ne tik stebėjo ir žavėjosi, o ir patys lipdė, pristatė lietuviškus žaislus – molines švilpynes, čia pat jas ir kūrė.

Indai ne „šėpoms“

Hincų keramika apima visus tradicinius lietuviškus indus – nuo troškintuvų iki puodelių.

Čia puodynės, ąsočiai, lėkštės, dubenėliai, sviestinės, puodeliai ir kiti namų apyvokos reikmenys – ir vienspalviai, ir raštais išrašyti, dažnai gyvybės medžio simboliu papuošti.

Populiariausi, sako, nedideli dubenėliai ir lėkštutės.

O štai patikusią didesnę puodynę dažnas apžiūri, pakilnoja ir vis kalba, kad nelabai turės kur tokią pasidėti.

„Bet nereikia tokių indų kišti į „šėpas“, – tegul stovi akyse ne tik dėl puošmenos ar pasidėjimo, bet ir dėl praeities priminimo. Juk kadaise puodynės ir kiti panašūs indai buvo kiekvienų namų būtinybė“, – sako meistras.

Patys Hincai buityje naudoja beveik išimtinai tik molinius indus, sako, iš jų daug skaniau valgyti.

Restoranus paliko

Ir Erikas, ir Genutė, be tradicinių indų gamybos, vis stengiasi savo veikloje įdiegti ką nors naujo.

„Vietoj nesinori stovėti, nes greitai taptume nuobodūs, niekam neįdomūs. Tobulėjimui ribų nėra“, – tikina meistras, prie puodžiaus amato atėjęs iš visiškai kitos srities – jis mokėsi ir dirbo padavėju.

„Negimiau puodžiumi ir nejaučiau traukos juo tapti. Teko padirbėti kitoj srity, kol suradau savo kelią“, – prisipažįsta E. Hincas.

Į Panevėžį iš gimtųjų Šiaulių jis atvyko daugiau kaip prieš 40 metų, vos 18 sulaukęs ir įstojęs į Panevėžio prekybos mokyklą mokytis padavėjo profesijos.

„Juokauju, kad dirbti savo darbo einu kaip į šventę, o per šventes juk niekas nedirba.“

E. Hincas

Baigęs mokslus devynerius metus juo ir dirbo įvairiuose Panevėžio populiariuose restoranuose – „Stumbre“, „Nevėžyje“.

„Kur siųsdavo, ten eidavau. Ilgiausiai išdirbau „Pušyne“, – prisimena puodžius.

Tame restorane jis ir su būsima žmona susipažino – aptarnavo staliuką, prie kurio ji sėdėjo.

Pažintis buvo lemtinga – porą suvedė bendram gyvenimui ir bendrai veiklai.

Iš Kėdainių rajono, Pagirių kilusi ir civilinės statybos mokslus baigusi mergina dirbo melioratorių mokymo kombinate Dembavoje.

„Netrukus prasidėjo pertvarka, tą kombinatą uždarė ir žmona liko be darbo. Aš jau irgi nebedirbau restoranuose, buvau pradėjęs lipdyti, kurti savą verslą. Genutė man padėdavo, o netrukus molis ir jai pradėjo paklusti. Taip ir įsivažiavome“, – prisimena vyras.

Tarp geriausiųjų

Ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje garsėjantis E. Hincas yra gavęs ypatingą įvertinimą – prieš porą metų jis pripažintas sėkmingiausiai dirbančiu šalies tradiciniu amatininku.

To sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinių amatų meistras, senojo puodžiaus amato puoselėtojas pasiekė įtemptu ir nelengvu darbu.

Puodžiaus darbas ne silpniems. Ir rankos, ir kojos pavargsta molio indus žiedžiant, be to, rankos nuolat šlapios, ilgai dirbant kenčia sąnariai, išsiklaipo pirštai.

Bet vis tiek, tvirtina Erikas, puodų žiedimas jam – ne prievolė, ne darbas, į kurį nesinori eiti.

„Juokauju, kad dirbti savo darbo einu kaip į šventę, o per šventes juk niekas nedirba“, – šypsosi meistras.

Visą darbą su moliu pluša, organizacinius kelionių, prisistatymų rūpesčius prisiima abu sutuoktiniai – jokių pagalbininkių nesamdo.

Juk ir taip kuriant molio stebuklus išlaidos susidaro nemenkos. Ir molis už dyką neateina, ir elektros sąnaudos didžiulės, ir kiekvienas išvažiavimas, ir vietos kaina mugėse, ir kiti reikalai puodžių pelną gerokai mažina.

Padėjėjas, aišku, praverstų, bet kol kas susidoroja patys.

Anksčiau dukra padėdavo – ir piešdavo, ir lipdydavo, į muges kartu važiuodavo, bet tolesnio kelio su moliu ji nepasirinko.

Pasuko kitur – Vilniaus universitete baigė žurnalistiką, dabar gyvena ir dirba užsienyje.

Ne tik žmogaus rankų kūrinys

E. ir G. Hincai negaili to, ką moka, ką žino, perduoti ir kitiems, svarbu, kad susidomėjusių būtų.

Būdami įvairių renginių visoje Lietuvoje ir užsienyje dalyviai, jie savo amatininkystės žiniomis dalijasi ir su Panevėžio rajono bendruomenėmis.

Meistrai rengia ir parodas. Štai prieš porą metų įdomi amatininkų paroda „Raugo keramikos kolekcija Kūčių stalui“ apkeliavo kone pusę Lietuvos: nuo Panevėžio iki Maišiagalos.

Parodoje eksponuoti indai iš šamotinio molio.

Meistras pristato, jog tokie iš pradžių kepinami 1300 laipsnių temperatūroje, paskui ji mažinama iki 900 laipsnių.

Iš krosnies replėmis ištraukti gaminiai merkiami į šaltą raugą, sutaisytą iš miltų, mielių ir cukraus.

Koks bus gaminio raštas, priklauso nuo miltų – vienokius raštus rašo kvietiniai, kitokius ruginiai, vienaip atrodys stambiai, kitaip smulkiai maltų miltų raugo keramika.

Tad, pasak meistro, keramikos gaminiai – ne tik žmogaus, bet ir molio, ugnies kartu sukurtas stebuklas.