Pavasariai – be gandro bandelių

„O laikai, o papročiai“, – garsųjį lotynų kalbos posakį, priskiriamą romėnų filosofui Ciceronui, primena panevėžietė etnologė Vitalija Vasiliauskaitė. Gyvename laiku, kai bene sparčiausiai trinamos senosios tradicijos ir nepaprastai greitai keičiama daugybė įprastų dalykų.

Jei būtume gyvenę prieš šimtą ar daugiau metų, šią savaitę ragautume ar net iki soties prisikirstume ypatingų – gandro bandelių.

Tais laikais kovo 25-ąją minint Gandrines visi, ypač vaikai, tomis dažniausiai su varškės įdaru iškeptomis gandro bandelėmis būdavo vaišinami.

Šeimininkės jų stengdavosi pasiruošti iš anksto, prikepdavo slapčiomis ir troboje ar net lauke paslėpusios sakydavo, jog tai gandrai tas bandeles parskrisdami parnešė ir kartu su gero linkėjimais šeimai paliko.

Dabar specialių gandro bandelių niekas nebekepa, o ir retas girdėjo tokias buvus.

Šį ir dar daug papročių, susijusių su mūsų nacionalinio paukščio gandro grįžimu ir pavasario parnešimu, žino Panevėžio kraštotyros muziejaus etnologė Vitalija Vasiliauskaitė.

Į tuos pastebėjimus atsižvelgiant ir laimingų metų galima tikėtis.

Pavyzdžiui, patariama pavasarį pirmą kartą pamačius gandrą būtinai persiversti kūlio – pasisekimas visus metus bus garantuotas.

Tikėta, kad pirmą kartą pamačius skrendantį gandrą – viskas puikiai ir sparčiai seksis. O pamačius tupintį reikalai klostysis ir sėkmė artės labai iš lėto.

Proseneliams Gandrinės buvo svarbi diena – juk maždaug tuo laiku į Lietuvą parskrenda gandrai ir išvaiko paskutinius žiemos ledus, paruošia kelią didiesiems žemės darbams.

Tą pačią dieną minima ir dar viena svarbi data – Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai.

Pasakojama, kad kovo 25-ąją Dievas siuntė angelą Gabrielių apreikšti Mergelei Marijai, kad ji nuo Šventosios Dvasios pradės ir pagimdys Dievo Sūnų. Po devynių mėnesių tai įvyko.

Ko gero, neatsitiktinai Marija turėjusi pastoti būtent pavasarį, kai atbunda gamta. Manyta, kad pavasarį buvo sukurtas ir visas pasaulis.

Nuo tos – Apreiškimo bei Gandro dienos prasideda šiltasis metų pusmetis.

Ta diena kažkada netgi buvo laikoma tarsi senoviškais Naujaisiais metais.

Kaitos ritmu

Šiais senųjų papročių ir tradicijų nykimo laikais gandro bandelės tėra tik labai menkas praradimas.

Daugelis per ilgus šimtmečius susiformavusių tautos papročių sparčiai blėsta, nyksta, vis mažiau matomi, žinomi ir prisimenami.

Tai lyg ir dėsninga – kiekviena karta turi savus bruožus bei ypatybes, skiriančius ją nuo kitų kartų patirties, nuo gyvenimo sąlygų bei galimybių.

„O laikai, o papročiai!“, – garsųjį lotynų kalbos posakį, priskiriamą romėnų filosofui Ciceronui, primena etnologė V. Vasiliauskaitė.

Nors posakis dažniausiai vartojamas pabrėžiant gyvenimo vertybių nuosmukį, permainos nėra blogai – gyvenimas negali stovėti vietoje.

Bet štai atsidūrėme amžiuje, bene sparčiausiai tas tradicijas trinančiame ir nepaprastai greitai keičiančiame daugybę įprastų dalykų.

„XXI amžiaus antras, trečias dešimtmečiai atnešė katastrofišką senųjų tradicijų bei papročių nykimo metą“, – sako muziejininkė.

Ir iš tiesų, įžengėme į visiškai kitokį gyvenimo etapą, su išvystytomis galimybėmis, neribota informacija, daugelio senųjų papročių net neliko kur pritaikyti, jų tarsi nebereikia.

Visuomenė jau kuria naujas, visiškai kitokias tradicijas.

Tik svarbu, kaip sako etnologė, kad tie nauji papročiai nebūtų paviršutiniški, be jokios prasmės, tiesiog kažkur girdėto ar matyto svetimo pamėgdžiojimas.

Skubus atsisveikinimas

V. Vasiliauskaitei labiausiai apmaudu dėl nykstančių šeimos papročių – būdavusių tokių svarbių ir prasmingų, o dabar visiškai prarandančių paskirtį.

Visi svarbiausi žmogaus gyvenimo virsmo etapai – gimimas, santuoka, mirtis, kuriems būdavo skiriama itin daug dėmesio, dabar visiškai supaprastinti.

Gimimas – naujo žmogaus atėjimas į šeimą būdavo pažymimas krikštynomis su savais papročiais, dalyvaujant gausiai giminei.

Vestuvės – sutuoktinių žengimas į kitą etapą, kitas pareigas, kitą atsakomybę – taip pat turėjo daugybę savų ritualų, tradicijų.

Dar prieš kelis dešimtmečius buvo gyvas paprotys per vestuves ir stalą užsėsti, jį išpirkti, jaunąją pagrobti, vaduoti. Dabar jau retai kada pateksi į vestuves su tokiais senaisiais žaidimais.

Vienas kitas jeigu ir išlikęs, tai tik menką prasmės dalį beturintis. Daugiau pastebima iš kitų kraštų atkeliavusių ar visai naujai sugalvotų.

„Tačiau labiausiai skauda širdį dėl laidojimo papročių permainų. Kai šarvojimas persikėlė į laidojimo namus, sutrumpėjo atsisveikinimo laikas, vis labiau populiarėja kremavimas, tarsi ir nebeliko artimo santykio su velioniu – atsisveikiname tik prie nuotraukos, vaizdo įrašo“, – svarsto etnologė.

Mirtis tapo nepatogiu, neįprasmintu reiškiniu – šermenų giesmės nebegiedamos, nekalbant apie apraudojimą, budėjimą tris paras tikint, kad mirusiojo siela vis dar čia su mumis, gyva ir ją reikia garbingai išlydėti.

Vis rečiau velionis karste šarvojamas, viso kaimo ar miestelio žmonių lankomas, prisimenamas, gailimas.

Bažnyčiai palaikant

Visgi etnologė V. Vasiliauskaitė nelinkusi temai apie tautos papročius suteikti pesimistinės gaidos. „Šimtmečiais tradicijų formuojami papročiai, besikeičiantys kartu su žmonių kartomis, jų pasaulėjauta, ne kartą išgyvenę permainas, įgiję naujų prasmių, išlieka gyvi“, – pabrėžia ji.

Labiausiai išsaugoti Bažnyčios palaikomos su religija susijusios tradicijos.

Juk turime išsaugotas šventes, datas, kurios buvo svarbios praeityje ir išlieka svarbios dabar: Kūčių, Kalėdų, Velykų tradicijos, daug iš praeities išsaugojusi Žolinė. Tai ir anksčiau buvęs, ir dabar esantis Agotos duonos šventinimas tikint, kad kartu su pašventinta duona gaunama apsauga nuo gaisro. Dar ir vandens šventinimas prieš Velykas.

„Prie tradicijų išsaugojimo prisideda ir valstybė. Štai ir Joninės, ir Visų Šventųjų diena su gausybe savų, prasmingų tradicijų paskelbtos ne darbo dienomis – dabarties gyventojus tarsi raginant domėtis ir grįžti prie tokių svarbių dienų tradicijų“, – sako etnologė.

Pagarba žemei

O štai agrarinės žemdirbystės valstiečių papročiai beveik visiškai išnyko. XX amžius lietuviams tarsi išmušė žemę iš po kojų.

Labai daug su žemės ūkio darbais susijusių papročių, saugotų ištisus amžius, pradėjo nykti nuo pat 1940-ųjų.

Kai nuosava žemė iš šimtmečiais ją dirbusių valstiečių buvo atimta, nebeliko prasmės ją ypatingai puoselėti. Dar kurį laiką dirbant jiems likusį savą gabalėlį žemės kai kurių papročių laikytasi, bet keli dešimtmečiai juos visai išnaikino.

Ir net atgavus nepriklausomybę ir grąžinus savininkams žemes, buvusio švento ir pagarbaus santykio su ja nebeliko.

Ilgiausiai gyvavo graži talkų tradicija.

Ir, matyt, jau niekas, prieš pradėdamas laukus arti, nebepatepa norago lašiniais – kad žemė būtų riebi, dosni, nebevožia po puodu usnies, kad žemė liktų švari, be piktžolių.

„Nebent dar kurios savo daržus puoselėjančios šeimininkės išbando vieną kitą iš senelių girdėtą patarimą, padėsiantį sulaukti geresnio derliaus“, – sako etnologė.

Gal tebėra dar tikinčių, kad sodinant kopūstus reikėtų akmenį pavožti ant vagos, kad šios daržovės galvas susuktų kietas.

O prieš sėjant agurkus verta šeimininkei pasėdėti ant jiems skirtos žemės, įsitikinant, ar tinkamai įšilusi.

Gal dar kas nors ir Joninių laužo pelenus išsaugoja, kad prieš sėją jais vagas apibarstytų – ne taip sparčiai piktžolės augsiančios.

Iš senelių lūpų

Besidomintys senaisiais papročiais bei tradicijomis apie jas gali paskaityti įvairiuose leidiniuose.

Apie daugelį senų papročių sužinota prieš penkiasdešimt ar dar daugiau metų entuziastams važinėjant po Lietuvos kaimus su ekspedicijomis ir užrašinėjant senų žmonių prisiminimus apie jų kraštuose gyvavusius papročius.

Nors senųjų papročių ir tada jau mažai kas laikėsi, vis dar buvo gyvų juos prisimenančių ir girdėjusių daug pasakojimų iš savo senelių lūpų.

Šiais laikais sutikti ir pasikalbėti su senąjį Lietuvos kaimą prisimenančiais žmonėmis galimybių beveik nebėra.

Užtat, pasak ne vienoje ekspedicijoje dalyvavusios V. Vasiliauskaitės, praeityje surinkti, užrašyti, muziejuose, archyvuose saugomi prisiminimai turi ypatingą vertę.

Jais verta ir pasidomėti, ir kitiems apie juos papasakoti, ir patiems pabandyti jų veiksmingumu bei patikimumu įsitikinti.