Ir vėl apie sėjomainą

Neužtenka tik kaitalioti augalus lysvėse kiekvieną sezoną – kad neliktume be derliaus, turime išmanyti tinkamą jų seką ir patį sėjomainos principą.

Kam reikalinga sėjomaina, aiškinti turbūt nereikia.

Kelerius metus iš eilės toje pačioje vietoje auginant tuos pačius augalus, dirva nualinama, joje kaupiasi ligų sukėlėjai, o ir kenkėjai įsimena, kur rasti mėgstamų daržovių.

Ir tai dar ne viskas.

Kiekvienas konkretus pasėlis iš dirvožemio paima jam reikalingiausias maistines medžiagas, skatina tam tikrų piktžolių augimą ir tam tikrų kenkėjų atsiradimą.

Situaciją galima pataisyti naują sezoną daržoves perkeliant į kitą lysvę. Tačiau ne bet kaip ir ne bet kurią.

Čia ir prasideda sėjomainos sistemos subtilumai.

Kas tai ir kam jos reikia

Paprastai kalbant, sėjomaina – tai daržo kultūrų eiliavimas kelių vegetacinių sezonų eigoje.

Mokslininkai išskiria kelias priežastis, kodėl svarbu palaikyti tokią rotaciją:

• Esant taisyklingai sėjomainai palaikoma optimali viršutinio dirvožemio sluoksnio, kuriame ir auga daržovės, sandara.

• Žemė neišsekinama, o priešingai, yra papildoma reikalingais augalų mitybos elementais, taigi mažėja trąšų poreikis.

• Dirvožemyje neprisiveisia ligas sukeliančių mikroorganizmų ir kenkėjų, nes jiems metai po metų nesudaromos palankios sąlygos daugintis ir klestėti.

• Sumažėja piktžolių užgrobti plotai arba slopinamas jų dauginimasis.

• Augalai optimaliai išnaudoja dirvožemyje esančias maistines medžiagas ir drėgmę.

Jeigu kasmet toje pačioje vietoje sodinamos skirtingos kultūros, dirvožemis atsinaujina, tampa sveikesnis, racionaliau išnaudojamos jame esančios medžiagos. Kodėl? Nes vienos daržovės naudoja viršutiniame dirvožemio sluoksnyje esančius elementus, kitos jų pasiima iš žemesniojo; vienoms reikalingi vienokiai jų kiekiai, kitoms – kitokie. O ir patys mikro– ir makroelementai ne visada tie patys.

Negalima pamiršti ir to, jog daugelio augalų šaknys išskiria toksinus, kuriems jautresnės būna būtent giminingos, tai pačiai šeimai priklausančios kultūros.

Patyrę daržininkai gerai žino, kodėl negalima kelerius metus iš eilės tose pačiose lysvėse auginti burokėlių, morkų ir špinatų. Jeigu tą darytų, kiekvienas naujas derlius būtų prastesnis už ankstesnįjį, nes toksinai slopins daržovių vystymąsi.

Tiesa, yra daržovių, kurios tokių, pirmtakų išskirtų toksinų beveik nebijo – tai ankštiniai augalai, kukurūzai, porai.

Bet netgi jei daržovių šaknys vegetacijos metu toksinų išskiria nedaug, paskui jie gali išsiskirti iš augalinių atliekų lysvėje – stiebų, lapų. Todėl tokių kultūrų, kaip agurkai, paprikos, morkos, krienai, kopūstai, saulėgrąžos, likučius, jau nekalbant apie visokias piktžoles, sezonui baigiantis rekomenduojama nuo lysvių surinkti.

Kaip taisyklingai eiliuoti

Sėjomainos schema sudaroma ir kultūrų bei jų auginimo vietos sklype eiliškumas numatomas laikantis geriausio pirmtako principo. Tai yra – kokios pernykštės daržovės augimo vieta labiausiai tinka vienai iš šiųmečių daržovių.

Deja, standartinės universalios sėjomainos schemos, kuri tiktų bet kuriam daržui, nėra. Kiekvieno jų savininkui optimalaus varianto tenka ieškoti pačiam. Ir daryti tą atsižvelgiant į daugybę faktorių – nuo auginamo asortimento iki dirvožemio tipo.

Reikia išmanyti, kokiai šeimai priklauso kiekviena daržovė – kad nesusodintumėte į vieną vietą tomis pačiomis ligomis sergančių ir tų pačių kenkėjų puolamų kultūrų, kurios dargi ir konkuruos dėl maisto. Tad niekada nesėkite krapų ten, kur augo morkos, rapsų – kur auginote kopūstus. O svarbiausia, nesilaikykite klaidingos nuomonės, kad sėjomaina svarbi tik daržovėms. Ji taip pat reikalinga, jeigu tame pačiame sklype paskui sumanote auginti gėles ar vaistažoles. Mat tiesiog sukasti buvusį gėlyną ir pasidaryti iš jo daržiuką nepakanka, kad daržovės jame gerai augtų. Štai tulpės ir lenktagalviai česnakai – faktiškai kraujo giminės, todėl niekada neturėtų būti sodinami vienas po kito.

Visur yra išimčių

Priklausymas tai pačiai augalų šeimai – tik pusė problemos, kurią reikia išnarplioti sudarinėjant sėjomainos schemą. Kitas svarbus veiksnys yra maistinių medžiagų poreikis, daugeliui daržovių, kaip minėta, specifinis.

Rinkdamiesi, kokias kultūras po kokių sodinti, pirmiausia įsiminkite pagrindinę taisyklę: negalima kasmet į tą pačią lysvę sodinti „rajūnių“.

• Kultūros, kurioms reikia labai didelio kiekio maistinių medžiagų, – tai kopūstai, bulvės, rabarbarai, salierai, šparagai, moliūgai, špinatai.

• Kultūros su vidutiniu maistinių medžiagų poreikiu, – baklažanai, vijoklinės pupelės, melionai, kaliaropės, porai, agurkai, ridikai, burokėliai, pomidorai, krienai, špinatai.

• Kultūros, reikalingos nedidelio maistinių medžiagų kiekio, – žirneliai, daržinės pupelės, svogūnai, prieskoninės žolelės, ridikėliai, salotos.

Taisyklinga sėjomaina bus tada, jeigu pirmaisiais metais lysvėje auginsite didžiausią apetitą turinčią daržovę, antraisiais – vidutiniškai reiklią, trečiaisiais – mažiausiai maistinių medžiagų reikalaujančią kultūrą. Ketvirtaisiais metais lysvės žemę patręšite ir vėl sodinsite daugiausiai elementų išnaudojančius augalus.

Tokiu būdu kiekvienas jūsų daržo gyventojas į savo pirminę vietą grįš ne anksčiau kaip po 4 metų.

Bet, turėkite omenyje, šis intervalas minimalus.

Daržui labai svarbi įvairovė: kuo daugiau kultūrų dalyvaus sėjomainoje, tuo geresnį surinksite derlių. O dar pageidautina, kad intervalai tarp tos pačios kultūros sodinimo būtų nevienodi – tai ilgesni, tai trumpesni.

Negalima nepaminėti ir to, kad skirtingos kultūros nevienodai jautriai reaguoja į ilgą auginimą toje pačioje vietoje. Nepatikėsite, bet bulvės priskiriamos prie atspariausių daržovių. Kuo ir naudojasi kuklaus dydžio sklypelių šeimininkai, po keletą metų augindami jas toje pačioje vietoje be didesnių problemų.

Bet štai burokėlių taip lengvai neapgausite. Juos kasmet būtina kiloti vis į kitą lysvę, antraip derlius smarkiai sumažės.

Geriausi pirmtakai

Planuodami, kur ką sodinti, rinkitės augalus, misiančius medžiagomis, kurių neišnaudojo praėjusį sezoną ten augę pirmtakai.

Ankštinėms daržovėms patiks lysvės, kur augo kopūstai, bulvės, agurkai, cukinijos, moliūgai, svogūnai, česnakai, baklažanai, paprikos.

Kopūstams, burokėliams – žemė, kurioje auginote agurkus, bulves, paprikas, morkas, ankštines daržoves, moliūgus, baklažanus.

Bulvėms – kopūstų, agurkų, moliūgų, svogūnų, česnakų, morkų vieta.

Svogūnams, česnakams tiks kopūstų, bulvių, ankštinių daržovių, žalumynų, ridikėlių lysvės.

Morkoms – agurkų, bulvių, kopūstų, pomidorų, ankštinių daržovių.

Agurkams, moliūgams, cukinijoms – kopūstų, ankštinių daržovių, svogūnų, česnakų, kukurūzų.

Paprikoms, baklažanams – kopūstų, agurkų, cukinijų, moliūgų, svogūnų, česnakų, ankštinių daržovių, morkų.

Pomidorams palikite vietos, kur augo agurkai, morkos, kopūstai, svogūnai, burokėliai.

Maža vietos? Ne bėda!

Kaip ir į viską ūkyje, į sėjomainą reikia žiūrėti ūkiškai. Visi suprantame, kad griežtai laikytis jos taisyklių kelių kvadratinių metrų darželyje neįmanoma. Tačiau pabandyti galima.

Pradėti turėtumėte nuo sklypo plano. Jame pažymėkite visus – ir didesnius, ir mažus – dirbamos žemės plotelius, taip pat šiaurę, pietus, rytus ir vakarus, kad geriau įsivaizduotumėte, kurios daržo dalys bus saulėčiausios (dėl tos pačios priežasties pasižymėkite ir didžiausius šešėlį metančius objektus – statinius, medžius).

Žemę, kurią ketinate skirti lysvėms, padalykite mažiausiai į 4 zonas. Ir kiekvienais metais kilokite augalus iš vienos į kitą ratu pagal grupes, kad šios į savo pradinę vietą grįžtų ne anksčiau kaip po 4 metų.

Tarkime, ketveriems metams suplanuotos sėjomainos schema galėtų atrodyti taip:

1 grupė: cukinijos, kopūstai, agurkai, moliūgai, patisonai.

2 grupė: svogūnai, ridikėliai, pomidorai, žalumynai, česnakai.

3 grupė: griežčiai, morkos, ridikai, burokėliai, pastarnokai, šakninės petražolės.

4 grupė: bulvės.

Ateinantį sezoną kultūros iš kiekvienos grupės turės atsidurti gretimoje zonoje.