O tiksliau vienos: vasarą hortenzijas būtina patręšti.

Šluotelinės, šviesiosios, didžialapės ir kai kurių kitų rūšių hortenzijos – populiari, nes ganėtinai nekaprizinga puošmena sodams, gėlynams prie namų ir net išpuoselėtoms patvorėms.

Šie augalai dažniausiai yra nelepūs ir džiugina gausiu žydėjimu nuo birželio iki pat pirmųjų šalnų, priklausomai nuo rūšies bei veislės. Aišku, sudarius jiems tinkamas sąlygas.

Trąšos dar ne viskas

Pirmaisiais metais pasodinus hortenzijos paprastai nesukrauna didelių žiedynų. Turi praeiti šiek tiek laiko, kol krūmai sustiprėja ir išsiplečia. Tad gausus žydėjimas prasideda maždaug nuo 4–5 metų. Tai nėra labai vėlu atsižvelgiant į faktą, jog tinkamai prižiūrimos hortenzijos gali vešliai žydėti kasmet bent du dešimtmečius. O jūsų užduotis – padėti joms ir palaikyti augalų sveikatą, kad puošnūs žiedynai neišsekintų krūmų.

Čia svarbiausias darbas – reguliariai tręšti hortenzijas vasarą.

Nuo vasarinio tręšimo priklauso būsimų žiedynų dydis ir skaičius, spalvos sodrumas bei žydėjimo trukmė. Be to, išmaniai parinkus trąšas galima netgi paveikti žiedlapių atspalvį – jį pakeisti. Tiesa, tai įmanoma tik su didžialapėmis hortenzijomis.

Hortenzijų žiedynų dydžiui ir spalvai įtakos taip pat gali turėti krūmo amžius, apšvietimas, kenkėjai ir ligos, ypač reguliarus genėjimas bei laistymas. Juk tikrai nė vienam hortenzijų mylėtojui nereikia priminti, kad tai itin drėgmę mėgstantys augalai, todėl be pakankamo dirvos drėkinimo aplink krūmą gero žydėjimo nebus, net jei naudosite kokybiškas trąšas.

Tik nereikėtų hortenzijoms laistyti naudoti vandens iš gręžinių ar vandentiekio – jame ištirpusios kalcio ir magnio druskos dirvožemyje sukurs šarminę aplinką (o šis augalas teikia pirmenybę rūgštesniam dirvožemiui – tai irgi niekam neturėtų būti naujiena). Geriausia laistyti pastovėjusiu lietaus vandeniu.

Kas „skanu“ hortenzijoms

Per vasarą hortenzijas derėtų tręšti 2–3 kartus.

Birželį, pumpurų krovimo laikotarpiu, buvo būtina jas patręšti fosforu ir kaliu.

Dėl fosforo žiedynai būna dideli ir taisyklingai išsivystę. Taip pat be šio elemento krūmas negali visavertiškai išskleisti pumpurų, todėl nukenčia žiedynų vešlumas.

Kalis padeda išlaikyti sodrų žiedynų atspalvį, neleidžia žiedams susmulkėti bei prailgina žydėjimą. Tvirtos ir tankios hortenzijų žiedų kepurės – dar vienas šio makroelemento nuopelnas.

Liepą, pačiame žydėjimo įkarštyje, hortenzijos vėl tręšiamos kaliu ir fosforu, tačiau jau pridedant mikro- ir makroelementų.

Ypatingą dėmesį reikėtų skirti tręšimui geležimi, nes vasaros viduryje hortenzijos neretai kenčia nuo chlorozės – kai lapai pagelsta, tačiau jų gyslos išlieka žalios.

Ypatingą dėmesį reikėtų skirti tręšimui geležimi, nes hortenzijos neretai kenčia nuo chlorozės.

Naudinga naudoti ir sierą: ji išryškina žiedlapių spalvą ir kartu su kitomis medžiagomis saugo pumpurus bei žiedus nuo ankstyvo nukritimo.

Beje, fosforas dirvožemyje suriša aliuminį ir padaro jį nepasiekiamą didžialapės hortenzijos šaknims, todėl vietoj mėlynų ir žydrų žiedų ji pradeda žydėti rožiniais. Būtent dėl to šios rūšies hortenzijas reikia tręšti trąšomis, kuriose didelis kalio, bet nedidelis fosforo kiekis.

Artėjant rudeniui hortenzijos tręšiamos ir trečią kartą. Tokio tręšimo tikslas – prailginti žydėjimą bei paruošti krūmus žiemoti. Dėl maistinių medžiagų, ypač tų pačių kalio ir fosforo, nauji ūgliai palaipsniui subręsta ir medėja. Ateityje tai gali turėti įtakos ir žydėjimo kokybei: nespėję sutvirtėti ūgliai žiemą dažnai apšąla, o apšalę krūmai žydi silpniau.

Tad kuo gi konkrečiai ir kaip tręšti hortenzijas, kad žydėtų jos visą vasarą stambiais ir ryškiais žiedais?

Nuo humatų iki žliūgių

Prieš tręšiant verta įvertinti augalų bei dirvožemio būklę, o tuomet sudaryti preliminarų planą, kuris padės išvengti maistinių medžiagų pertekliaus. Tačiau vienas iš galimų variantų galėtų atrodyti taip:

• Birželis – laistymas mineralinėmis trąšomis.

• Liepa – organinės trąšos, o po savaitės – purškimas nuo chlorozės geležies chelatu (10 g trąšų 10 litrų vandens).

• Rugpjūtis – laistymas mineralinėmis arba organinėmis trąšomis.

Pertraukos tarp tręšimų turėtų būti ne trumpesnės kaip 2–3 savaitės.

O štai tokios rekomenduojamos mineralinės trąšos hortenzijoms vasarą tręšti (pasirinktinai):

• 5–10 g karbamido, 30 g superfosfato ir 20 g kalio sulfato mišinys 10 litrų vandens.

• 10 g kalio monofosfato 10 litrų vandens.

• 6–8 ml kalio humato 10 litrų vandens.

• 20–30 g nitrofoskos 1 kvadratiniam metrui.

• Bet koks paruoštas vandenyje tirpus mineralinis kompleksas su žyma „Hortenzijoms“.

Taip pat naudinga naudoti preparatus su aminorūgštimis, skirtus hortenzijoms ir azalijoms.

Organinės trąšos vasariniam hortenzijų tręšimui (pasirinktinai):

• Galvijų mėšlo raugas (santykiu 1:10).

• Paukščių mėšlo raugas (santykiu 1:15).

• Piktžolių raugas (ypač naudingos dilgėlės, kiaulpienės, balandos, žliūgės).

• Perpuvęs mėšlas, biohumusas arba kompostas (15–20 kg vienam krūmui).

Hortenzijoms tręšti negalima naudoti dirvą deoksiduojančių – tai yra, šarminančių medžiagų (medžio pelenų, dolomitmilčių ir kitų), taip pat bet kokių priemonių, kurių sudėtyje yra chloro.

Vasarą reikėtų naudoti minimalų azoto kiekį, kad nebūtų stabdomas žydėjimas. Hortenzijos taip pat prastai reaguoja į bet kokią šviežią gyvūninės kilmės organiką, todėl prieš naudojimą ją būtina užraugti ir gerai praskiesti vandeniu – kaip kad nurodyta.

Kaip pakeisti hortenzijų spalvą

Jau minėjome, kad trąšos gali turėti įtakos didžialapių hortenzijų žiedynų spalvai.

Taip pat didelę įtaką tam daro dirvožemio rūgštingumas: kai dirva rūgšti – pH neviršija 5,0–5,5 – žiedai būna mėlyni. Kai šarminė – pH 6,5–7,0 – rožiniai. O kai neutrali, tai yra pH 5,5–6,5, – melsvai rausvi arba alyviniai.

Jei norite šiek tiek paeksperimentuoti, būtinai pirmiausia išmatuokite dirvožemio rūgštingumą ir jau po to į dirvą aplink hortenzijų krūmus įterpkite reikiamus komponentus:

• Jeigu norite, kad didžialapė hortenzija žydėtų mėlynais žiedais – aukštapelkių durpių, spygliuočių žievės arba citrinos rūgšties (10–20 g 10 litrų vandens), aliuminio sulfato (15–20 g 10 litrų vandens).

• Jeigu norite sulaukti rožinių žiedų – gesintų kalkių, medžio pelenų, dolomitmilčių ar kitos deoksiduojančios medžiagos tiek, kad galutinis pH neviršytų 6,5, kitaip hortenzija gali susirgti chloroze.

Kita galimybė – įsigyti jau paruoštą preparatą hortenzijų spalvai keisti, pavyzdžiui, iš rožinės į žydrą. Augalų, kurių žiedynai iš prigimties yra mėlyni, spalva panaudojus šių preparatų taps dar sodresnė.

Tačiau turėkite omenyje: žiedynų spalva pasikeičia ne iš karto vos patręšus – pokytis gali išryškėti netgi kitą sezoną, kai medžiagos bus įsisavintos ir įvyks reikiamos reakcijos.

     Įdomus faktas

Skintoms hortenzijoms naują atspalvį galima suteikti maistiniais dažais. Tam stiebai nupjaunami smailiu kampu ir pamerkiami į vandenį su ištirpintais rožiniais arba mėlynais dažais. Jau po kelių dienų žiedlapiai pradeda įgyti naują atspalvį.

The post Hortenzijų magija: nuo ko priklauso žiedų spalva ir dydis? appeared first on Kauno savaitė.

Vis dėlto specialistai primena, kad geresniam poilsiui svarbi ne tik oro temperatūra miegamajame, bet ir keli paprasti įpročiai prieš miegą.

Vienas iš patarimų iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nelogiškas – prieš miegą nusiprausti po šiltu dušu.

Atrodytų, kad per karščius norisi kuo šaltesnio vandens, tačiau šiltas, bet ne karštas dušas gali paskatinti natūralų organizmo vėsimo procesą.

Po šilto dušo kraujagyslės odoje išsiplečia, daugiau kraujo priteka į galūnes, todėl kūnui lengviau atiduoti šilumą aplinkai.

Kai kūno temperatūra ima kristi, organizmas gauna signalą, kad laikas ilsėtis. Dėl to gali būti lengviau užmigti.

Svarbu nepersistengti: dušas neturėtų būti karštas, o geriausia jį rinktis likus maždaug valandai ar pusantros iki miego.

Jei po dušo iškart gulsite į lovą suprakaitavę, efektas gali būti priešingas.

Miegui per karščius gali padėti ir kitos paprastos priemonės.

Dieną verta užtraukti užuolaidas ar nuleisti žaliuzes, ypač saulėtoje namų pusėje, kad kambarys mažiau įkaistų.

Langus geriau atverti vakare arba naktį, kai lauke oras jau vėsesnis nei viduje.

Taip pat patariama rinktis lengvą, orui pralaidžią patalynę ir miego drabužius.

Medvilnė ar linas dažnai būna patogesni už sintetinius audinius, kurie gali labiau sulaikyti šilumą ir prakaitą.

Kai kuriems žmonėms padeda ne visiškas miegojimas be apkloto, o labai lengva paklodė ar plonas užklotas – tai gali suteikti komforto jausmą ir kartu neleisti kūnui perkaisti.

Prieš miegą verta išjungti nereikalingus elektros prietaisus, nes jie taip pat skleidžia šilumą. Miegamajame geriau vengti įkraunamų įrenginių, ryškiai veikiančių ekranų ir kitų šilumos šaltinių.

Dar vienas paprastas būdas – atvėsinti pėdas.

Tam gali tikti trumpa vėsi pėdų vonelė, drėgnas vėsus rankšluostis ar atvėsinta šildyklė, padėta lovos gale.

Pėdos ir plaštakos padeda organizmui reguliuoti šilumą, todėl jų atvėsinimas kai kuriems žmonėms palengvina užmigimą.

Padėti gali ir miego poza.

Kai labai karšta, kūnui lengviau atiduoti šilumą gulint ant šono ar šiek tiek laisviau išsitiesus, o ne susisukus po antklode.

Vis dėlto svarbiausia – ne vienas stebuklingas triukas, o kelių priemonių derinys: saugoti kambarį nuo perkaitimo dieną, vėdinti jį vakare, rinktis lengvus audinius, prieš miegą vengti perkaitimo ir leisti kūnui natūraliai atvėsti.

Tuomet net ir tvanki vasaros naktis gali būti ramesnė.

The post Kaip greičiau užmigti per karščius: netikėtas būdas appeared first on Kauno savaitė.

Popierius nusiplėšia, o ant paviršiaus lieka lipnus, pilkėjantis klijų sluoksnis, prie kurio limpa dulkės ir pirštai.

Gera žinia ta, kad dažniausiai tokius klijų likučius galima pašalinti paprastomis priemonėmis, kurias daugelis turi namuose.

Tačiau svarbiausia – pasirinkti būdą pagal paviršių. Tai, kas puikiai tinka stiklui ar metalui, gali sugadinti plastiką, dažytą paviršių ar blizgią buitinės technikos dangą.

Pirmiausia – neskubėkite gramdyti

Dažna klaida – bandyti klijus iškart nugramdyti peiliu, žirklėmis ar šiurkščia kempinėle. Taip galima subraižyti stiklą, pažeisti plastiką ar palikti žymes ant metalo.

Geriausia pradėti nuo švelniausio būdo: klijus suminkštinti. Tam dažnai pakanka šilto vandens, indų ploviklio, aliejaus arba šilumos. Tik jei šie metodai nepadeda, verta pereiti prie stipresnių priemonių.

Prieš naudojant bet kokį valiklį, ypač ant plastiko, dažyto metalo ar buitinės technikos, geriausia jį išbandyti mažai matomoje vietoje.

Stiklas: paprasčiausia valyti, bet reikia saugoti nuo įbrėžimų

Stiklas yra vienas dėkingiausių paviršių, nes jis atsparus daugeliui buitinių priemonių. Nuo stiklainių, langų, veidrodžių ar stiklo indų lipdukų likučius dažnai galima pašalinti labai paprastai.

Jei tai stiklainis, butelis ar stiklinis indas, jį galima pamerkti į šiltą vandenį su trupučiu indų ploviklio. Po 15–30 minučių lipdukas ir klijai dažnai suminkštėja tiek, kad juos galima nutrinti pirštais, kempinėle ar plastikine mentele.

Jei klijai vis dar laikosi, padeda paprastas maistinis aliejus. Užtepkite jo ant lipnios vietos, palikite 10–20 minučių, o tada patrinkite šluoste ar popieriniu rankšluosčiu. Aliejus tirpdo klijų lipnumą, todėl jie lengviau nusivalo.

Ant stiklo taip pat galima naudoti actą arba spiritinį valiklį. Actu sudrėkinta šluostė gali padėti suminkštinti klijų likučius, ypač jei jie nėra labai seni. Stipresniems likučiams tinka izopropilo alkoholis arba langų valiklis su alkoholiu.

Vis dėlto peilio ašmenimis ar skustuku reikėtų naudotis atsargiai. Ant langų ar lygaus stiklo tai kartais veiksminga, bet ašmenys turi būti švarūs, laikomi labai mažu kampu, o paviršius – sudrėkintas. Ant veidrodžių, dekoratyvinio stiklo ar stiklo su plėvele geriau taip nerizikuoti.

Plastikas: svarbiausia nepakenkti paviršiui

Plastikas – daug jautresnis. Kai kurios priemonės, ypač acetonas, stiprūs tirpikliai ar agresyvūs valikliai, gali plastiką pabalinti, suminkštinti, padaryti matinį arba net ištirpdyti jo paviršių.

Todėl nuo plastiko klijų likučius geriausia pradėti valyti šiltu vandeniu ir indų plovikliu. Jei daiktą galima mirkyti, įdėkite jį į šiltą muiluotą vandenį ir palaikykite 20–30 minučių. Tada lipnų sluoksnį švelniai patrinkite minkšta kempinėle arba mikropluošto šluoste.

Jei mirkyti negalima, pavyzdžiui, tai plastikinė buitinės technikos dalis, automobilio salono detalė ar elektronikos korpusas, naudokite drėgną šluostę. Svarbu neleisti vandeniui patekti į siūles, jungtis ar elektronikos angas.

Vienas saugiausių būdų plastikui – aliejus. Tinka saulėgrąžų, alyvuogių ar kūdikių aliejus. Užtepkite nedidelį kiekį ant klijų likučių, palaukite, tada trinkite minkšta šluoste. Po to paviršių būtina nuplauti indų plovikliu, kad neliktų riebalų.

Kai kuriais atvejais padeda ir paprastas trintukas. Juo galima švelniai „nuridenti“ klijų likučius nuo kieto plastiko. Tai ypač patogu, kai lipnumo liko nedaug.

Plastikui nerekomenduojama naudoti acetono, nagų lako valiklio, benzino, stiprių tirpiklių ar abrazyvinių miltelių. Tokios priemonės gali pakenkti labiau nei pats lipdukas.

Metalas: tinka šiluma, aliejus ir alkoholis

Metaliniai paviršiai taip pat gana atsparūs, bet reikia atsižvelgti, ar metalas dažytas, lakuotas, blizgus, šlifuotas ar nerūdijantis. Pavyzdžiui, šaldytuvo durelės, gartraukis ar orkaitės paviršius gali atrodyti tvirti, bet netinkama priemonė gali palikti dėmių arba subraižyti dangą.

Nuo metalo klijų likučius galima šalinti aliejumi, spiritiniu valikliu ar šiltu muiluotu vandeniu. Jei lipdukas buvo ant naujos keptuvės, puodo, įrankio ar metalinės dėžutės, pirmiausia verta pamėginti šiltą vandenį su plovikliu. Jei likučiai nenusivalo, juos suminkštins aliejus.

Ant nerūdijančio plieno geriausia naudoti minkštą šluostę ir valyti pagal metalo „rašto“ kryptį. Šiurkščios kempinėlės ar metaliniai šveistukai gali palikti įbrėžimų, kurie vėliau labai matysis.

Jei klijai seni ir sukietėję, galima pasitelkti šilumą. Plaukų džiovintuvu pašildykite lipnią vietą keliasdešimt sekundžių, tik neperkaitinkite paviršiaus. Klijai suminkštės, tada juos galima nuvalyti šluoste arba plastikine mentele.

Kada padeda plaukų džiovintuvas?

Šiluma yra vienas geriausių būdų lipdukui pašalinti dar prieš jam suplyštant. Plaukų džiovintuvu pašildykite lipduką, kad klijai suminkštėtų, ir lėtai lupkite nuo kampo. Taip dažnai pavyksta nuimti lipduką beveik be likučių.

Šis metodas tinka stiklui, metalui ir daliai plastiko, bet reikia atsargumo. Plonas plastikas nuo karščio gali deformuotis, o ant dažyto paviršiaus perkaitinti klijai gali elgtis nenuspėjamai. Geriau šildyti trumpais intervalais ir laikyti džiovintuvą ne per arti.

Šiluma ypač naudinga šalinant etiketes nuo stiklainių, automobilių stiklo, metalinių dėžučių, buitinių prietaisų ar naujų daiktų, ant kurių lipdukas dar nėra seniai prikibęs.

Aliejus – paprasta ir dažnai veiksminga priemonė

Lipdukų klijai dažnai būna jautrūs riebalams, todėl aliejus yra vienas universaliausių buitinių sprendimų. Jis ypač naudingas ten, kur nenorite naudoti stipresnių cheminių valiklių.

Užlašinkite aliejaus ant klijų likučių, paskirstykite pirštu ar šluoste ir palikite keliolikai minučių. Tada patrinkite. Jei klijų sluoksnis storas, procedūrą galima pakartoti. Galiausiai paviršių nuplaukite indų plovikliu, nes kitaip liks riebaluota dėmė.

Aliejus gerai tinka stiklui, plastikui ir metalui, tačiau ne visada tinka akytiems paviršiams, medienai ar neapdorotoms dangoms, nes gali palikti riebalų žymę.

Actas, alkoholis ir specialūs valikliai

Jeigu aliejus nepadeda arba nenorite riebaluoti paviršiaus, galima naudoti actą ar alkoholio pagrindo priemones.

Actas geriau veikia popierinių lipdukų likučius ir lengvesnius klijus. Sudrėkinkite šluostę actu, palaikykite ją prispaudę prie lipnios vietos, tada patrinkite. Po to paviršių nuplaukite švariu vandeniu.

Izopropilo alkoholis ar spiritiniai valikliai gali būti veiksmingi ant stiklo, metalo ir kai kurių plastikų. Tačiau su plastiku būtina atsargiai – pirmiausia išbandyti nematomoje vietoje.

Parduotuvėse galima rasti ir specialių lipdukų, klijų ar dervos valiklių. Jie dažnai veikia greitai, bet turi stipresnių tirpiklių, todėl būtina skaityti instrukciją. Ypač atsargiai reikėtų juos naudoti ant automobilio dažų, plastiko, lakuotų paviršių ir buitinės technikos.

Ko geriau nenaudoti?

Nors internete galima rasti įvairių patarimų, ne visi jie saugūs.

Acetonas gali gerai tirpdyti klijus, bet jis pavojingas plastikui, dažams ir kai kurioms dangoms. Jis gali palikti baltas dėmes arba sugadinti paviršių.

Aštrūs peiliai, metalinės mentelės ir šveistukai taip pat nėra geras pasirinkimas. Ant stiklo jie kartais naudojami, bet ant plastiko ir metalo gali pridaryti įbrėžimų.

Taip pat nereikėtų maišyti skirtingų cheminių priemonių. Pavyzdžiui, valiklių su chloru ar kitomis agresyviomis medžiagomis nereikėtų derinti su actu ar kitais buitiniais „eksperimentais“. Lipdukų klijams pašalinti dažniausiai pakanka kur kas paprastesnių priemonių.

Kaip nuvalyti lipduką nuo automobilio stiklo?

Automobilių stiklai dažnai būna su parkavimo leidimais, draudimo ar techninės apžiūros lipdukais, reklaminėmis etiketėmis.

Jei lipdukas ant išorinės stiklo pusės, jį galima pašildyti džiovintuvu, atsargiai nulupti ir likučius nuvalyti alkoholio pagrindo valikliu.

Jei lipdukas ant vidinės stiklo pusės, reikia saugoti šildymo siūlelius, antenas ar tamsinimo plėveles.

Tokiu atveju nereikėtų naudoti ašmenų. Geriau rinktis šilumą, švelnų valiklį ir mikropluošto šluostę.

Ant automobilio kėbulo, dažytų detalių ar plastikinių apdailų stiprių tirpiklių naudoti nereikėtų. Geriau rinktis automobiliams skirtus klijų ar dervos valiklius ir būtinai laikytis gamintojo instrukcijos.

Patogiausia seka: nuo švelniausio iki stipresnio metodo

Jei nežinote, nuo ko pradėti, galima vadovautis paprasta tvarka. Pirmiausia pabandykite lipduką pašildyti arba pamirkyti šiltame vandenyje. Tada naudokite indų ploviklį ir minkštą šluostę. Jei lieka lipnumo, pereikite prie aliejaus. Jei ir tai neveikia, rinkitės actą, alkoholio pagrindo valiklį arba specialią priemonę.

Tokia seka padeda sumažinti riziką sugadinti paviršių. Dažnai stiprių priemonių visai neprireikia – tereikia duoti klijams laiko suminkštėti.

Išvada

Lipdukų klijų likučiai atrodo nemaloniai, bet daugeliu atvejų juos galima pašalinti be agresyvios chemijos.

Stiklui dažniausiai tinka šiltas vanduo, actas, alkoholis ar atsargus gramdymas.

Plastikui saugiausia rinktis šiltą vandenį, aliejų ir minkštą šluostę.

Metalui padeda aliejus, šiluma ir alkoholio pagrindo valikliai, tačiau svarbu saugoti blizgias ar dažytas dangas.

Svarbiausia taisyklė – neskubėti ir nepradėti nuo šiurkščiausių metodų.

Geriau klijus suminkštinti, kantriai nuvalyti ir tik tada imtis stipresnių priemonių. Taip lipdukas dings, o stiklas, plastikas ar metalas liks be įbrėžimų.

The post Kaip pašalinti lipdukų klijų likučius nuo stiklo, plastiko ar metalo appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau kai kurie garsai gali įspėti apie rimtą gedimą, brangų remontą ar net pavojų kelyje.

Svarbiausia taisyklė paprasta: jeigu garsas atsirado staiga, stiprėja arba keičiasi važiuojant, jo ignoruoti nereikėtų.

Ypač jei kartu jaučiate vibraciją, automobilis prasčiau stabdo, traukia į šoną, sunkiau užsiveda ar prietaisų skydelyje užsidega įspėjamoji lemputė.

1. Cypimas arba šaižus garsas stabdant

Vienas dažniausių garsų, kurį vairuotojai linkę atidėlioti, – cypimas stabdant. Kartais jis gali atsirasti dėl drėgmės, purvo ar po ilgesnio stovėjimo susidariusio paviršinio rūdžių sluoksnio ant stabdžių diskų. Tokiu atveju garsas dažnai dingsta po kelių stabdymų.

Tačiau jei cypimas kartojasi nuolat, tai gali būti ženklas, kad stabdžių trinkelės jau nusidėvėjusios. Dalis trinkelių turi specialų metalinį indikatorių, kuris ima skleisti aštrų garsą, kai trinkelės priartėja prie ribos.

Dar blogiau, jei vietoje cypimo girdimas šiurkštus gremžimas. Tai gali reikšti, kad stabdžių trinkelės jau beveik pasibaigusios, o metalas trinasi į stabdžių diską. Tokiu atveju remontas gali pabrangti – teks keisti ne tik trinkeles, bet ir diskus.

Ką daryti? Jeigu garsas stabdant nepraeina arba stiprėja, geriau neatidėlioti stabdžių patikros. Stabdžiai – ne ta vieta, kur verta rizikuoti.

2. Bildesys važiuojant per duobes

Jeigu važiuojant per nelygumus, duobes ar greičio mažinimo kalnelius girdite bildesį, klaksėjimą ar duslų dunksėjimą, dažniausiai problema slypi važiuoklėje.

Tokį garsą gali kelti nusidėvėjusios stabilizatoriaus traukės, įvorės, šarnyrai, amortizatorių atramos ar kitos pakabos dalys. Lietuvos keliuose ši problema ypač pažįstama – po žiemos duobės ir nelygumai neretai greitai išryškina silpniausias automobilio vietas.

Iš pradžių toks bildesys gali atrodyti tik kaip erzinantis garsas, bet ilgainiui važiuoklės gedimai gali paveikti automobilio stabilumą, padangų dėvėjimąsi ir valdymą.

Ką daryti? Jei bildesys kartojasi važiuojant per nelygumus, verta atlikti važiuoklės patikrą. Dažnai anksti pastebėtas gedimas kainuoja gerokai mažiau nei laukimas, kol viena susidėvėjusi detalė sugadins kitas.

3. Ūžimas didėjant greičiui

Ūžimas, kuris stiprėja didėjant greičiui, dažnai susijęs su ratais, padangomis arba guoliais. Vienas tipinių požymių – garsas tampa ryškesnis važiuojant 50–90 km/val. greičiu ir keičiasi posūkiuose.

Jeigu ūžimas sustiprėja sukant į vieną pusę, gali būti susidėvėjęs rato guolis. Tai nėra vien komforto problema. Sugedęs guolis gali kaisti, pradėti klibėti, o kraštutiniais atvejais sukelti pavojingą situaciją.

Tiesa, panašų ūžimą gali kelti ir netolygiai nusidėvėjusios padangos, ypač jei ilgai nebuvo darytas ratų suvedimas arba važiuoklėje yra laisvumų.

Ką daryti? Jeigu ūžimas didėja kartu su greičiu, nereikėtų jo nurašyti vien „garsesnėms padangoms“. Servise galima greitai patikrinti guolius, padangas ir pakabą.

4. Kalenimas iš variklio

Metališkas kalenimas, stuksenimas ar „dyzelį“ primenantis garsas iš variklio skyriaus – vienas iš rimtesnių signalų. Jis gali būti susijęs su alyvos trūkumu, netinkamu tepimu, grandinės ar diržo mechanizmu, vožtuvais, įtempėjais ar kitomis variklio dalimis.

Ypač pavojinga, jei garsas atsiranda staiga, girdimas ne tik šaltam varikliui, bet ir įšilus, stiprėja didinant apsukas arba kartu užsidega alyvos slėgio lemputė.

Tokio garso ignoravimas gali baigtis labai brangiai. Varikliui pritrūkus tepimo, dalys dėvisi itin greitai, o kartais užtenka kelių minučių, kad žala būtų rimta.

Ką daryti? Pirmiausia verta saugiai sustoti ir patikrinti alyvos lygį. Jei dega alyvos slėgio lemputė arba garsas stiprus, geriau nebetęsti kelionės ir kviesti pagalbą.

5. Švilpimas arba cypimas iš po kapoto

Švilpimas, cypimas ar spiegimas iš variklio skyriaus dažnai susijęs su diržais, įtempėjais arba skriemuliais. Kartais garsas pasigirsta užvedus šaltą variklį ir po kurio laiko dingsta. Tai gali rodyti praslystantį pagalbinį diržą.

Nors iš pradžių tai gali atrodyti smulkmena, nutrūkęs diržas gali sustabdyti generatoriaus darbą, vairo stiprintuvą ar kitus mazgus – priklausomai nuo automobilio konstrukcijos. Jei garsą lydi akumuliatoriaus lemputė prietaisų skydelyje, problema gali būti susijusi su įkrovimu.

Švilpimas gali atsirasti ir dėl oro nuotėkio, turbinos ar vakuumo sistemos problemų, ypač jei kartu automobilis praranda trauką.

Ką daryti? Jeigu cypimas kartojasi, garsėja arba atsiranda kartu su įspėjamosiomis lemputėmis, reikia patikrinti diržus, įtempėjus ir generatoriaus darbą.

6. Traškėjimas sukant vairą

Jeigu sukant vairą, ypač mažame greityje ar manevruojant aikštelėje, girdisi traškėjimas, spragsėjimas arba klaksėjimas, dažnai įtarimai krypsta į pusašius, granatas, vairo mechanizmą ar pakabos atramas.

Klasikinis pavyzdys – traškėjimas sukant į šoną ir pajudant iš vietos. Tai gali būti išorinio pusašio lanksto, dažnai vadinamo granata, susidėvėjimo požymis.

Jeigu garsas labiau primena girgždėjimą ar sunkų ūžimą sukant vairą, problema gali būti susijusi su vairo stiprintuvu, skysčio lygiu arba elektriniu vairo stiprintuvo mechanizmu.

Ką daryti? Tokį garsą verta patikrinti, nes gedimas gali progresuoti. Be to, vairo ir pakabos sistemos tiesiogiai susijusios su automobilio valdymu.

7. Duslus bildėjimas arba barškėjimas iš duslintuvo zonos

Garsas iš automobilio apačios ar galo dažnai susijęs su išmetimo sistema. Barškėti gali duslintuvo laikikliai, šiluminės apsaugos skardos, katalizatorius ar kitos išmetimo sistemos dalys.

Jeigu automobilis staiga tapo gerokai garsesnis, gali būti prakiuręs duslintuvas arba atsijungusi išmetimo sistemos dalis. Tai ne tik kelia triukšmą, bet ir gali būti pavojinga, nes išmetamosios dujos gali patekti į saloną, ypač stovint ar važiuojant lėtai.

Barškėjimas iš katalizatoriaus zonos taip pat gali reikšti, kad jo vidinė keramika pažeista. Tokiu atveju gali atsirasti traukos problemų, padidėti degalų sąnaudos, užsidegti „Check Engine“ lemputė.

Ką daryti? Jeigu garsas sklinda iš automobilio apačios ar galo, verta patikrinti išmetimo sistemą. Atsilaisvinusi detalė gali nukristi kelyje arba pažeisti kitus mazgus.

Kokie garsai pavojingiausi?

Ne visi garsai reiškia, kad automobilį tuoj pat reikia stabdyti. Tačiau yra situacijų, kai geriau nerizikuoti.

Ypač rimtai reikėtų reaguoti, jei girdite stiprų metalo gremžimą stabdant, kalenimą iš variklio, garsų ūžimą nuo rato, traškėjimą sukant vairą arba bet kokį naują garsą, kuris atsirado kartu su įspėjamąja lempute prietaisų skydelyje.

Taip pat pavojinga tęsti kelionę, jei automobilis pradėjo vibruoti, traukti į šoną, prarado stabdymo efektyvumą, sunkiau valdosi ar jaučiamas degėsių kvapas.

Kada galima stebėti, o kada važiuoti į servisą?

Jei garsas atsirado po plovimo, lietaus ar ilgesnio stovėjimo ir po kelių minučių dingsta, jis nebūtinai reiškia rimtą gedimą. Pavyzdžiui, lengvas stabdžių cyptelėjimas po nakties lauke gali būti normalus.

Tačiau jei garsas kartojasi kelias dienas, stiprėja, atsiranda konkrečiomis sąlygomis arba keičiasi priklausomai nuo greičio, apsukų, stabdymo ar vairo pasukimo, tai jau diagnostikos vertas signalas.

Geriausia servise kuo tiksliau apibūdinti, kada garsas girdimas: šaltam ar šiltam varikliui, stabdant ar greitėjant, važiuojant per duobes, sukant vairą, ar tik tam tikru greičiu. Tai padeda greičiau rasti priežastį.

Išvada

Automobilio garsai dažnai yra pirmasis perspėjimas, kad kažkas dėvisi, atsilaisvino ar pradėjo gesti. Kuo anksčiau vairuotojas į juos sureaguoja, tuo didesnė tikimybė išvengti brangaus remonto ir pavojingų situacijų.

Cypiantys stabdžiai, bildanti važiuoklė, ūžiantis guolis, kalantis variklis ar traškesys sukant vairą – tai ne tik nemalonūs garsai. Tai signalai, kuriuos automobilis siunčia prieš rimtesnę problemą.

The post 7 garsai, kurių automobilyje nereikėtų ignoruoti appeared first on Kauno savaitė.

Švelni, kreminė varškės tekstūra idealiai dera su sultingu uogų saldumu ir atveria neribotas erdves kulinariniams eksperimentams.

Varškės putėsiai su braškėmis

Reikės (6 porcijoms): 500 g liesos varškės, 350 g plakamosios grietinėlės, 300 g nedidelių braškių, 0,5 stiklinės rudojo cukraus, 100 g grietinės (20 proc. arba 30 proc.), 30 g želatinos.

Želatiną 10 minučių užmerkite 0,5 stiklinės šalto vandens, tada užvirinkite ant vidutinės ugnies, suberkite cukrų ir leiskite jam visiškai ištirpti. Paskui sukrėskite grietinę ir kaitinkite iki beveik virs.

Varškę išplakite plaktuvu pamažu pildami želatinos masę. Atskirai iki standžių putų išplakite grietinėlę ir atsargiai įmaišykite į varškę.

20–22 cm skersmens formą išklokite maistine plėvele taip, kad kraštai nusvirtų. Ant dugno išdėliokite sveikas nuvalytas uogas, užkrėskite varškės masę, išlyginkite šlapia mentele, uždenkite plėvelės kraštais ir padėkite į šaldytuvą 4 val.

Prieš supjaustydami porcijomis ir patiekdami desertą išimkite jį iš formos kilstelėdami už plėvelės kraštų.

Spurgytės su braškėmis ir tirštu grietinėlės padažu

Reikės (4 porcijoms): 1 kg varškės, 5 kiaušinių, 12 braškių, 60 g vanilinio cukraus, 2–3 mėtos šakelių, maltų džiūvėsių; kremui: 200 ml riebios grietinėlės, 6 kiaušinių trynių, 40 g medaus, 20 g krakmolo, 1 pakelio vanilinio cukraus.

Varškę pertrinkite per sietą. Pridėkite 4 išplaktus kiaušinius, suberkite cukrų ir džiūvėsėlius. Viską išmaišykite ir gautą masę padalykite į 12 paplotėlių.

Darbastalį pabarstykite džiūvėsiais. Į kiekvieno paplotėlio vidurį dėkite po braškę ir formuokite rutuliuką.

Likusį kiaušinį išplakite. Mirkykite rutuliukus po vieną plakinyje, apvoliokite džiūvėsėliuose. O tada virkite verdančiame saldintame vandenyje (1 šaukštas cukraus 1 litrui vandens) su mėtomis.

Spurgytės išgriebkite, kai tik jos iškils į paviršių.

Grietinėlę padažui pakaitinkite beveik iki virimo. Suberkite vanilinį cukrų, sudėkite medų, išmaišykite, nukaiskite ir šiek tiek atvėsinkite. Nuolat maišydami masę, atsargiai plona srovele supilkite išplaktus kiaušinių trynius.

Krakmolą ištirpinkite nedideliame kiekyje vandens, supilkite į padažą ir pakaitinkite, kol sutirštės. Patiekite kartu su varškės spurgytėmis.

Sūrio pyragas su braškių padažu

Reikės (6 porcijoms): 350 g labai riebios varškės (18 proc.), 200 g braškių, 2 kiaušinių, 70 g cukraus, 60 g sviesto, 50 g grietinės (18 proc.), 2 šaukštų manų kruopų, malto kardamono.

Įkaitinkite orkaitę iki 160 laipsnių. Varškę pertrinkite per smulkų sietą. Sukrėskite grietinę, įmuškite kambario temperatūros kiaušinius, įberkite 50 g cukraus ir manų kruopų. Sutrinkite panardinamu trintuvu iki vientisumo ir, įbėrę šiek tiek kardamono, išmaišykite. Palikite kambario temperatūroje 15–20 minučių.

Ne didesnę kaip 20 cm skersmens formą ištepkite 10 g sviesto (galite pabarstyti miltais) ir sukrėskite paruoštą varškės masę. Paviršių išlyginkite.

Įstatykite formą į gilią kepimo skardą. Į šią įpilkite vandens tiek, kad siektų pusę formos aukščio. Kepkite apie 40 minučių, tada leiskite kiek ataušti – forma su pyragu turi likti šilta.

Nedideliame puoduke išlydykite likusį sviestą su cukraus likučiais. Sudėkite pusiau perpjautas braškes. Pakaitinkite ant vidutinės ugnies apie 3 minutes. Aplieję padažu šiltą pyragą, iškart patiekite.

Varškės tortas su braškėmis

Reikės (10 porcijoms): 600 g varškės (9 proc.), 400 g braškių, 250 g trapios tešlos sausainių, 250 ml grietinėlės (35 proc.), 125 g miltelinio cukraus, 100 g minkšto sviesto, 10 g želatinos, 1 šaukšto tarkuotos citrinos žievelės, 1 vanilės ankšties.

Sausainius sudėkite į tvirtą maišelį, užriškite, padėkite ant stalviršio ir kelis kartus pervažiuokite kočėlu. Trupinius suberkite į dubenį, sudėkite minkštą sviestą ir kruopščiai išmaišykite mentele.

Masę sukrėskite į 22 cm skersmens išardomą kepimo formą, lygiai paskirstykite ant dugno, gerai prispauskite ir padėkite į šaldytuvą 1 val.

Vanilės ankštį perpjaukite išilgai, į didelį dubenį išskobkite sėklas.

Varškę pertrinkite per tankų sietą ir taip pat sudėkite į dubenį kartu su milteliniu cukrumi. Suberkite citrinos žievelę ir išplakite plaktuvu iki vientisumo.

Želatiną užmerkite nedideliame kiekyje šalto vandens.

100 ml grietinėlės supilkite į nedidelį puodą ir pakaitinkite iki 40 laipsnių. Sudėkite išbrinkusią želatiną, išmaišykite, paskui perkoškite per tankų sietelį ir įmaišykite į varškės masę. Ten pat supilkite likusią grietinėlę ir išplakite plaktuvu nedideliu greičiu.

Išimkite torto pagrindą iš šaldytuvo, sukrėskite varškės kremą, išlyginkite paviršių ir vėl padėkite į šaldytuvą mažiausiai 6 val.

Pusę braškių supjaustykite dailiomis skiltelėmis, o likusias uogas sutrinkite trintuvu ir dar pertrinkite per sietelį.

Užpilkite tortą uogų tyre, papuoškite braškėmis, citrinos žievele, išimkite iš formos ir patiekite.

Trupininis pyragas su braškėmis ir varške

Reikės (8 porcijoms): 150 g miltų, 80 g atšaldyto sviesto, 60 g cukraus, 1 šaukštelio vanilinio cukraus, 1 šaukštelio citrinos žievelės, druskos; įdarui: 350 g braškių, 40 g cukraus, 1 šaukšto kviečių krakmolo; patiekti: 350 g braškių, 150 g varškės (5 proc.), 100 ml grietinėlės (30 proc.), 40 g miltelinio cukraus, šviežių mėtų.

Įkaitinkite orkaitę iki 200 laipsnių. Atšaldytą sviestą tešlai supjaustykite nedideliais kubeliais.

Į gilų dubenį suberkite miltus, paprastą ir vanilinį cukrų, įtarkuokite citrinos žievelę ir įberkite druskos.

Viską išmaišykite šluotele iki vientisumo, sudėkite sviestą ir rankomis trinkite tol, kol virs smulkiais trupiniais.

Supjaustykite braškes įdarui – priklausomai nuo dydžio, perpjaukite į 2–4 dalis, sumaišykite jas su cukrumi ir krakmolu.

Braškių įdarą sudėkite į karščiui atsparią sunkią keptuvę arba į 24 cm skersmens keraminę kepimo formą ir lygiai paskirstykite ant dugno. Ant viršaus užberkite paruoštus tešlos trupinius.

Pašaukite formą į orkaitę, kepkite 25–30 minučių. Įdaras turi užvirti, trupiniai – gražiai apskrusti. Iškeptą trupiniuotį paaušinkite 10 minučių.

Pyragui patiekti skirtas braškes supjaustykite plonomis skiltelėmis.

Varškę su milteliniu cukrumi sutrinkite trintuvu. Įberkite 100 g pjaustytų braškių ir dar kartą viską sutrinkite.

Atšaldytą grietinėlę išplakite iki standžių putų ir mentele atsargiai įmaišykite į varškės masę.

Ant šilto trupiniuočio išdėliokite braškes ir uždėkite varškės kremą. Papuošę mėtų lapeliais, iškart patiekite.

Varškėčiai braškių „sriuboje“

Reikės (2 porcijoms): 200 g varškės (9 proc.), 80 g ryžių miltų, 1 kiaušinio, druskos; padažui: braškių (gali būti šaldytos).

Braškes padažui sutrinkite trintuvu. Tyrę supilkite į nedidelį puodą ir kaitinkite ant vidutinės ugnies, kol užvirs. Tada sumažinkite karštį iki minimalaus ir virkite apie 5 minutes.

Varškę pertrinkite per metalinį sietą. Įmuškite kiaušinį, išplakite panardinamu trintuvu ir suberkite ryžių miltus.

Gerai išmaišę, darykite graikinio riešuto dydžio rutuliukus.

Ant viryklės užkėlę puodą, įpilkite 1,5 litro vandens, įberkite druskos ir užkaiskite. Kai užvirs, dėkite varškėčių rutuliukus ir šiek tiek sumažinkite ugnį.

Kai varškėtukai iškils į paviršių, pavirkite dar 3 minutes, kol juos bus galima patiekti gausiai aplietus braškių padažu.

Varškės pyragas su braškėmis

Reikės (10 porcijoms): 500 g šaldytos sluoksniuotos tešlos, 400 g braškių, 200 g sausos riebios varškės, 2 kiaušinių, 100 g smulkaus rudojo cukraus, 2 šaukštų grietinės (20 proc.), 2 šaukštų skysto medaus, 1 šaukšto vanilinio cukraus.

Orkaitę įkaitinkite iki 180 laipsnių. Atšildytą tešlą iškočiokite į lakštą, įklokite į 22–24 cm skersmens kepimo formą ir suformuokite kraštus taip, kad jie šiek tiek svirtų per kraštus. Tešlos perteklių nupjaukite.

1/3 braškių supjaustykite 3 mm storio skiltelėmis. Likusias uogas ir nupjautą tešlą sudėkite į dubenį. Ten pat dėkite varškę, įmuškite kiaušinius, suberkite rudąjį bei vanilinį cukrų. Viską sutrinkite panardinamu trintuvu.

Gautą masę supilkite ant tešlos į formą, išlyginkite paviršių ir pridenkite svyrančiais tešlos kraštais. Visą paviršių aptepkite grietine ir kepkite 40–45 minutes.

Iškeptą pyragą apie 10 minučių vėsinkite formoje. Tada atsargiai perkelkite į didelę serviravimo lėkštę, papuoškite atidėtomis braškėmis ir apliekite medumi.

Varškės desertas su trintomis uogomis

Reikės (2 porcijoms): 200 g braškių, 2 šaukštų medaus, 2 šviežios mėtos šakelių, 1 šaukšto citrinos sulčių, skaldytų ledukų; desertui: 100 g varškės (5 proc.), 100 ml grietinėlės (10 proc.), 1 šaukšto medaus, 1 šaukštelio vanilinio cukraus.

Nuskabykite mėtų lapelius. Kelias braškes ir mėtų lapelius atidėkite papuošti.

Likusias braškes sudėkite į trintuvo indą. Suberkite ledukus, sudėkite mėtas, medų ir supilkite citrinos sultis. Viską sutrinkite iki vientisumo.

Gautą uogų tyrę supilstykite į dvi aukštas stiklines.

Giliame dubenyje sumaišykite grietinėlę, varškę, vanilinį cukrų ir medų. Suplakite plaktuvu, masę sudėkite į stiklines ant uogų tyrės. Papuoškite atidėtomis uogomis bei mėtomis ir patiekite.

The post Varškė ir braškės – tobulas duetas appeared first on Kauno savaitė.

Didelės saldžios braškės – kiekvieno sodininko svajonė. Tinkamai prižiūrimas sveikas braškynas paprastai taip ir dera. Bet ką daryti, jei ne? Jeigu vietoj gausaus derliaus tenka skinti smulkias uogytes ir tų tik saują?

Braškių derlingumas mažėja dėl įvairių priežasčių ir retai kada dėl vienos. Tačiau panikuoti neverta. Jeigu auginate remontantines braškes, kurios dera du kartus per sezoną, turite galimybę dar šią vasarą pakeisti situaciją savo naudai.

Su vasarinėmis braškėmis, uogas nokinančiomis tik kartą per metus, bus kiek sudėtingiau, bet yra būdų, kaip joms padėti.

Bet kuriuo atveju, ištaisę klaidas, kitą vasarą tikrai sulauksite gausaus ir kokybiško braškių derliaus.

Per tanku ir per ankšta

Nenustebkite, kad uogų mažai, jei jūsų braškių lysvės primena džiungles.

Tokiomis sąlygomis augalams elementariai trūksta saulės, kad galėtų normaliai žydėti ir derėti. Braškių krūmeliai priversti nuolat kovoti dėl išteklių, vabzdžiams apdulkintojams irgi sunkiau pasiekti pavienius žiedus.

Be to, tankius želdinius mėgsta kenkėjai ir ligų sukėlėjai. Čia jiems sukurtos idealios sąlygos klestėti – tamsu, drėgna ir necirkuliuoja oras.

Todėl uogų užauga mažai, o jų skonis nedaro įspūdžio.

Ko gero, vienintelis „džiunglių“ pliusas – piktžolių tokiose lysvėse beveik nebūna, nes braškės jas lengvai išstumia.

Kaip išspręsti problemą?

Labai paprastai: nuo rugpjūčio vidurio iki rugsėjo vidurio persodinti pačius stipriausius ir jauniausius augalus į kitą vietą.

Vėliau būtina reguliariai šalinti ūsus ir nereikalingas įsišaknijusias skroteles, kad lysvės stipriai neapželtų.

Nepalankios sąlygos

Uogų kokybei ir kiekiui įtakos, žinoma, turi išoriniai veiksniai, kurių daugybė. Prastas apšvietimas, pavasarinės šalnos, temperatūrų svyravimai, skersvėjai ir šalti vėjai, užsitęsusios liūtys, kruša – visa tai kenkia augalų imunitetui.

Atrodytų, kad, norėdami išgyventi, krūmeliai kaip tik turėtų sutelkti visas jėgas derėjimui. Tačiau taip nenutiks, jei braškės bus nusilpusios.

Tokiam augalui per dieną reikia ne mažiau kaip 6–8 valandų tiesioginių saulės spindulių. Jų negalima auginti perteklinės drėgmės sąlygomis – žemumose, esant aukštam gruntinio vandens lygiui ir pan.

Jei braškėms trūksta saulės, jas vėlgi geriausia persodinti. O apsaugai nuo visokių orų išdaigų būtina dengti agroplėvele, kuri neleis augalams sušalti.

Braškėms per dieną reikia ne mažiau kaip 6–8 valandų tiesioginių saulės spindulių.

Žemumose esančiuose sklypuose braškes vertėtų auginti paaukštintose arba vertikaliose lysvėse.

Gyvenimas pusbadžiu

Seniai tręšėte braškes, o žemė lysvėse skurdi ir sunki? Tada nesistebėkite, kad uogų ant krūmelių mažai ir tos visos rūgščios.

Braškėms, kaip ir kitiems sodo augalams, reikalingas reguliarus maitinimas (neseniai rašėme, jog maistinių medžiagų trūkumas šioms uogoms dažnai pasireiškia džiūstančiais lapų galiukais).

Ankstyvą pavasarį braškynams tręšti naudojamos azoto trąšos, o prieš žydėjimą ir derant reikėtų pasirūpinti adekvačiu kalio, fosforo bei mikroelementų (geriau chelatų forma) kiekiu.

Žydėjimo pradžioje braškes naudinga palaistyti piktžolių antpilu arba kompleksinių mineralinių trąšų tirpalu, kuriame yra visas makro- ir mikroelementų rinkinys.

Mezgantis uogoms patartina naudoti trąšas su didesniu fosforo ir kalio kiekiu – kaip kad raudonas kristalonas. Arba patiems pasiruošti mišinį iš 2 šaukštų superfosfato ir 1 šaukšto kalio sulfato 10 litrų vandens.

Pats paprasčiausias variantas – įsigyti jau paruoštas kompleksines trąšas su nuoroda „braškėms“ ir patręšti lysves pagal instrukciją.

Tik priminkite: mineralinės trąšos veiksmingesnės dirvoje, kurioje netrūksta organinių medžiagų.

Braškės – ne vandens augalas, bet ir ne dykumų

Pernelyg sausa arba priešingai – užmirkusi dirva gali ne tik pabloginti uogų kokybę, bet ir pražudyti pačius braškių krūmelius.

Vegetacijos periodu žemė braškių lysvėse turėtų visada būti šiek tiek drėgna, kad šaknys galėtų normaliai funkcionuoti. Tad laistyti braškes reikia reguliariai, būtinai atsižvelgiant į dirvožemio ir augalų būklę. Netingėkite pasidomėti ir artimiausių dienų orų prognoze – kad neprilaistytumėte savo augintinių liūties išvakarėse.

Dėl drėgmės pertekliaus braškės tampa vandeningos ir rūgščios, o dėl vandens trūkumo – smulkios, beskonės ir deformuotos.

Žydėjimo ir derėjimo laikotarpiu braškių krūmus laistykite maždaug kartą per 5 dienas, per karščius – kas 2–3 dienas. Žemę sudrėkinkite iki 15 cm gylio.

Geriausia lieti tiesiai prie šaknų, ne ant lapų, kad neįsimestų patogeniniai grybeliai.

Drėgmei dirvožemyje išsaugoti naudokite mulčią, pavyzdžiui, šiaudus arba nupjautą žolę.

Jei dirva per daug drėgna ir ant augalų pastebėjote puvinių požymių, ją šiek tiek purenkite.

O sausą dieną dėl viso pikto nupurkškite biofungicidu.

Su senatve nepakovosi

Jei braškės toje pačioje vietoje auga ilgiau nei penkerius metus, nesitikėkite iš jų fantastiško derliaus. Geriausiu atveju tas bus kuklus, blogiausiu – sulauksite negausių ir beveik nevalgomų uogų, kurios tiks nebent uogienei.

Tad netempkite per ilgai – tokius krūmus būtinai išsodinkite dar šiemet, atrinkdami jaunas ir sveikas skroteles.

Svarbu atminti, kad braškių negalima sodinti ten, kur neseniai augo bulvinių šeimos augalai: pomidorai, paprikos, baklažanai.

Kopūstai, agurkai, avietės taip pat laikomi nepageidaujamais pirmtakais.

Geriausia vieta naujam braškynui bus ten, kur praėjusį sezoną augo ankštinės daržovės ir žalumynai, svogūnai, česnakai.

Bus komfortas – bus ir derlius

Apie kokį normalų derėjimą gali būti kalba, jei braškės bando išgyventi, atiduodamos paskutines jėgas kovai su amarais, straubliukais ar grybeliais?

Jei prie viso to prisideda lietingi orai, „nekvėpuojanti“ dirva, staigūs atvėsimai naktį ir visavertės priežiūros stoka, situacija tampa dar liūdnesnė.

Išeitis čia viena: reikia laiku reaguoti į bet kokius ligų ir kenkėjų požymius ant braškių. Bet dar geriau jau nuo pavasario užsiimti profilaktika – prieš žydėjimą apdoroti želdinius biopreparatais, apibarstyti medžių pelenais.

Ir svarbiausia – būtina palaikyti komfortiškas sąlygas derėjimui: kad braškėms būtų šilta, vidutiniškai drėgna, žemė gerai praleistų drėgmę bei orą (nepamirškite purenimo ir mulčiavimo!).

Jei braškių krūmeliai ne tik sergantys, bet dar ir seni, geriausia pasodinti jaunų šviežių daigų naujoje vietoje. O senoje lysvėje pasėti sideratų – garstyčių, rapsų ar kitų dirvožemiui pasveikatinti.

Stipriai pažeistus augalus reikėtų išrauti ir sudeginti.

Naikinkite be gailesčio

Uogų smulkėjimas – pavojingas požymis, galintis signalizuoti ne tik apie prastas sąlygas, bet ir apie augalų išsigimimą.

Braškės palaipsniui praranda veislės savybes ir gebėjimą derėti. Smulkios tampa ne vien jų uogos – lapai, stiebai irgi. Taip pat stebima vaisių deformacija ir nykštukiškumas.

Taip smarkiai nusilpę, augalai traukte traukia pavojingus vabzdžius ir ligų sukėlėjus.

Prie braškių išsigimimo dažnai prisideda mozaikos virusas, sukeliantis nepagydomą infekciją.

Jei braškės pradėjo išsigimti, jų dauginti negalima. Geriausia – be gailesčio utilizuoti. O naujam braškynui įsigyti naujų, derlingų veislių daigų.

Sulaukėja ne iš gero gyvenimo

Taip, braškės gali tiesiog sulaukėti – dėl nepakankamos priežiūros.

Kupsteliai išlieka sveiki ir net gausiai žydi, tačiau uogų mezga mažai ir tos būna vis smulkesnės.

Užtat išauga daug ūsų. Ir jūs galiausiai susiduriate su problema, kurią aptarėme straipsnio pradžioje – sutankėjusiu braškynu. Tik šiuo atveju atjauninti braškes jas persodinant ir sulaukti iš jų kokybiško derliaus jau ganėtinai sunku. Geriau neleisti joms pasiekti tokios būsenos – laiku šalinti ūsus ir smulkius, neproduktyvius krūmelius.

Kraštutiniu atveju galima atrinkti kelis stipriausius bei sveikiausius krūmus ir pasodinti juos derlingame dirvožemyje. Jei pasiseks, tinkamai prižiūrint braškių gebėjimas derėti dar sugrįš.

The post Kur dingo gausus braškių derlius? appeared first on Kauno savaitė.

Daugeliui vairuotojų tai įprasta kasdienybė, ypač mieste.

Nors automobilis tokioms kelionėms ir sukurtas, nuolat važinėjant tik trumpais atstumais kai kurios jo sistemos dėvisi greičiau.

Labiausiai nukenčia automobiliai su vidaus degimo varikliais, ypač dyzeliniai.

Koks atstumas laikomas trumpu?

Vieno visiems automobiliams tinkamo skaičiaus nėra.

Svarbiau ne nuvažiuotų kilometrų skaičius, o tai, ar variklis ir kitos automobilio sistemos spėja pasiekti normalią darbinę temperatūrą.

Vasarą benzininis variklis gali įšilti gana greitai, tačiau žiemą tam prireikia daugiau laiko.

Esant šalčiui, net ir 10 kilometrų kelionės gali nepakakti, ypač jeigu važiuojama lėtai, dažnai sustojama arba ilgai stoviniujama spūstyse.

Paprastai problemiškiausios būna vos kelių kilometrų kelionės, per kurias variklis tik pradeda šilti, bet dar nespėja tinkamai įkaisti.

Didžiausias dėvėjimasis vyksta po užvedimo

Šaltame variklyje alyva būna tirštesnė ir ne taip greitai pasiekia visas tepamas detales.

Metalinės variklio dalys taip pat dar nėra pasiekusios darbinės temperatūros.

Todėl pirmosiomis minutėmis po užvedimo variklis dėvisi labiau nei važiuojant jau įšilusiu automobiliu.

Jei automobilis per dieną užvedamas kelis kartus, bet kiekvieną kartą nuvažiuojama tik po kelis kilometrus, variklis didžiąją savo darbo laiko dalį praleidžia nepasiekęs optimalios temperatūros.

Tai nereiškia, kad po kelių trumpų kelionių variklis suges.

Problema atsiranda tuomet, kai toks naudojimas tampa nuolatiniu ir automobilis beveik niekada neišvažiuoja į ilgesnę kelionę.

Alyvoje gali kauptis drėgmė ir degalai

Šaltame variklyje degimas nėra toks efektyvus kaip įšilusiame.

Nedidelė dalis nesudegusių degalų ir degimo metu susidarančios drėgmės gali patekti į variklio alyvą.

Kai variklis pasiekia darbinę temperatūrą ir kurį laiką veikia įšilęs, didžioji dalis drėgmės išgaruoja. Tačiau nuolat važinėjant trumpais atstumais tam gali nepakakti laiko.

Dėl to alyva ilgainiui gali prasčiau atlikti savo funkciją.

Po alyvos įpylimo dangteliu kartais atsiranda šviesių, į majonezą panašių nuosėdų.

Nedidelis jų kiekis žiemą nebūtinai reiškia rimtą variklio gedimą – tai gali būti susikaupęs kondensatas.

Vis dėlto gausios nuosėdos, mažėjantis aušinimo skysčio lygis ar nuolat iš išmetimo vamzdžio kylantys tiršti balti dūmai jau gali rodyti rimtesnę problemą.

Greičiau išsikrauna akumuliatorius

Užvedant variklį starteriui reikia nemažai elektros energijos.

Važiuojant generatorius akumuliatorių vėl įkrauna, tačiau trumpa kelionė ne visada kompensuoja užvedimo metu sunaudotą energiją.

Padėtis dar labiau pablogėja žiemą, kai vienu metu naudojami:

• langų ir veidrodėlių šildymas;
• salono ventiliatorius;
• sėdynių ir vairo šildymas;
• artimosios šviesos;
• valytuvai ir kita elektros įranga.

Jeigu automobilis kasdien nuvažiuoja vos kelis kilometrus, akumuliatoriaus įkrovos lygis gali palaipsniui mažėti.

Tuomet vieną šaltesnį rytą automobilis gali nebeužsivesti, nors pats akumuliatorius dar nėra visiškai susidėvėjęs.

Moderniuose automobiliuose per mažai įkrautas akumuliatorius gali turėti ir kitų pasekmių. Pavyzdžiui, gali nustoti veikti automatinė variklio išjungimo ir užvedimo sistema, atsirasti įvairių trumpalaikių elektronikos įspėjimų.

Dyzeliniams automobiliams trumpi maršrutai ypač nepalankūs

Šiuolaikiniai dyzeliniai automobiliai dažniausiai turi kietųjų dalelių filtrą, vadinamą DPF. Jame sulaikomi išmetamosiose dujose esantys suodžiai.

Kad filtras neužsikimštų, susikaupę suodžiai periodiškai sudeginami aukštoje temperatūroje. Šis procesas vadinamas regeneracija.

Važiuojant trumpais atstumais išmetimo sistema gali nespėti įkaisti iki regeneracijai reikalingos temperatūros.

Jei vairuotojas išjungia variklį vykstant regeneracijai, procesas nutraukiamas.

Tai kartojantis DPF filtre kaupiasi vis daugiau suodžių.

Ilgainiui gali užsidegti filtro įspėjamoji lemputė, sumažėti variklio galia, padidėti degalų sąnaudos. Blogiausiu atveju filtrą gali tekti valyti specializuotame servise arba keisti.

Todėl dyzelinis automobilis, naudojamas beveik vien kelių kilometrų kelionėms mieste, dažnai nėra pats tinkamiausias pasirinkimas.

Kaip atpažinti vykstančią DPF regeneraciją?

Skirtinguose automobiliuose požymiai gali skirtis, tačiau vairuotojas kartais gali pastebėti:

• šiek tiek padidėjusias tuščiosios eigos apsukas;
• didesnes momentines degalų sąnaudas;
• įsijungusį variklio aušinimo ventiliatorių;
• neveikiančią automatinę „Start-Stop“ sistemą;
• karštesnį ar neįprastą išmetamųjų dujų kvapą;
• po kelionės dar kurį laiką veikiantį ventiliatorių.

Pastebėjus tokius požymius, esant galimybei verta kelionės iš karto nenutraukti.

Tačiau nereikėtų aklai vadovautis vien bendrais patarimais – konkretaus automobilio DPF naudojimo ir regeneracijos rekomendacijos pateikiamos jo instrukcijoje.

Trumpi maršrutai veikia ir benzininius automobilius

Benzininis automobilis trumpoms kelionėms paprastai tinkamesnis už dyzelinį, tačiau ir jam nuolat važinėti neįšilus nėra idealu.

Šaltas benzininis variklis naudoja daugiau degalų, todėl kelių kilometrų kelionėje vidutinės sąnaudos gali būti gerokai didesnės nei važiuojant ilgesnį atstumą.

Naujesniuose benzininiuose automobiliuose taip pat gali būti montuojamas benzino kietųjų dalelių filtras – GPF.

Jis, kaip ir dyzelinio automobilio DPF, turi periodiškai išsivalyti regeneracijos metu.

Benzininiuose automobiliuose ši problema paprastai pasitaiko rečiau, tačiau ilgesnį laiką važinėjant vien labai trumpais maršrutais jos visiškai atmesti negalima.

Ar kenčia išmetimo sistema?

Degant degalams susidaro vandens garų. Šaltoje išmetimo sistemoje jie kondensuojasi ir virsta vandeniu.

Ilgesnės kelionės metu išmetimo sistema įkaista, todėl drėgmė išgaruoja. Tačiau po labai trumpų kelionių dalis vandens gali likti duslintuve ir vamzdžiuose.

Dėl to senesnių automobilių išmetimo sistema gali greičiau rūdyti iš vidaus. Žiemą iš išmetimo vamzdžio varvantis vanduo arba trumpam pasirodantys balti garai dažniausiai yra normalus reiškinys.

Salonas taip pat gali nespėti išdžiūti

Lietuvos rudenį ir žiemą į automobilį su batais bei drabužiais patenka daug drėgmės. Jei važiuojama tik kelias minutes, salono šildymo ir vėdinimo sistema gali nespėti jos pašalinti.

Tuomet dažniau rasoja langai, drėksta kilimėliai, salone gali atsirasti nemalonus kvapas. Ilgainiui drėgmė gali paskatinti pelėsio susidarymą ar elektros jungčių koroziją.

Žiemą verta reguliariai pašalinti vandenį iš guminių kilimėlių ir pasirūpinti, kad salono filtras nebūtų užsikimšęs.

Ar automobilį reikia šildyti stovint?

Šiuolaikinio automobilio paprastai nereikia ilgai šildyti tuščiąja eiga.

Užvedus variklį pakanka keliolikos ar keliasdešimties sekundžių, kol alyva pasklinda po sistemą, o tuomet galima pradėti važiuoti.

Kol variklis šaltas, reikėtų vengti:

• didelių apsukų;
• staigaus greitėjimo;
• didelės variklio apkrovos;
• važiavimo per aukšta pavara labai mažomis apsukomis.

Ramiai važiuodamas automobilis įšyla greičiau nei ilgai stovėdamas kieme.

Ilgas darbas tuščiąja eiga nebūtinai išsprendžia trumpų kelionių problemą, be to, be reikalo eikvojami degalai.

Ar padėtų ilgesnė kelionė kartą per savaitę?

Jeigu automobilis daugiausia naudojamas mieste, jam naudinga periodiškai leisti visiškai įšilti.

Tai nereiškia, kad būtina specialiai važiuoti šimtus kilometrų.

Pravartu kartais suplanuoti bent 20–30 minučių nepertraukiamą kelionę, kurios metu variklis ir išmetimo sistema spėtų pasiekti darbinę temperatūrą.

Tačiau nereikėtų manyti, kad kiekvienam automobiliui tiksliai tinka vienodas važiavimo laikas, greitis ar variklio apsukos. DPF regeneracijos sąlygos skiriasi priklausomai nuo gamintojo ir modelio, todėl pirmiausia reikėtų vadovautis automobilio instrukcija.

Važiuoti specialiai didelėmis apsukomis taip pat nebūtina.

Svarbiausia – tolygus važiavimas įšilusiu varikliu ir tinkama jo apkrova.

Ar hibridams trumpi atstumai mažiau kenksmingi?

Įprasti, iš elektros tinklo neįkraunami hibridai mieste dažnai būna ekonomiškesni, nes dalį laiko gali važiuoti elektros režimu ir stabdydami susigrąžina energiją.

Vis dėlto šaltu oru benzininis variklis įsijungia dažniau, nes turi šildyti saloną, palaikyti tinkamą sistemos temperatūrą ir įkrauti hibridinę bateriją.

Todėl labai trumpoje žiemos kelionėje hibrido degalų sąnaudos taip pat gali būti gerokai didesnės.

Iš elektros tinklo įkraunamas hibridas trumpoms kasdienėms kelionėms gali tikti gerai, jeigu baterija reguliariai įkraunama ir didžioji maršruto dalis įveikiama elektra.

Vis dėlto jeigu jo benzininis variklis įsijungia tik trumpam ir beveik niekada nepasiekia darbinės temperatūros, jam taip pat reikalingos gamintojo numatytos ilgesnės veikimo sąlygos.

Elektromobiliams ši problema mažesnė

Elektromobilis neturi variklio alyvos, išmetimo sistemos, katalizatoriaus ar DPF filtro, todėl trumpi atstumai jo pavaros sistemai nėra tokie kenksmingi.

Tačiau žiemą trumpose kelionėse elektromobilis sunaudoja palyginti daug energijos salonui ir baterijai šildyti.

Dėl to energijos sąnaudos, skaičiuojant 100 kilometrų, gali atrodyti labai didelės.

Be to, trumpai ir retai važinėjant vis tiek reikia stebėti 12 voltų akumuliatoriaus būklę, padangų slėgį bei stabdžius.

Dėl regeneracinio stabdymo mechaniniai stabdžiai gali būti naudojami rečiau, todėl jų diskai, ypač drėgnu ir druskingu oru, gali rūdyti.

Kaip sumažinti trumpų kelionių žalą?

Jeigu trumpų maršrutų išvengti nepavyksta, galima laikytis kelių paprastų taisyklių.

Pirmiausia, jei įmanoma, sujunkite kelias keliones į vieną.

Geriau vienu išvažiavimu aplankyti parduotuvę, vaistinę ir kitą vietą, nei po kiekvienos kelionės leisti varikliui visiškai atšalti.

Reguliariai nuvažiuokite ilgesnį nepertraukiamą maršrutą, kad automobilis spėtų normaliai įšilti.

Šaltam varikliui neduokite didelės apkrovos, tačiau ir nešildykite jo ilgai stovėdami vietoje.

Stebėkite akumuliatoriaus būklę.

Jei automobilis naudojamas retai arba tik trumpoms kelionėms, ypač žiemą gali praversti išmanus akumuliatoriaus įkroviklis.

Alyvą keiskite pagal gamintojo nustatytą laiką, o ne vien pagal nuvažiuotus kilometrus. Automobiliams, nuolat naudojamiems trumpoms kelionėms, gamintojas gali numatyti griežtesnį techninės priežiūros intervalą.

Neignoruokite DPF, variklio, akumuliatoriaus ar kitų sistemų įspėjamųjų lempučių. Jei DPF problema jau užfiksuota, vien ilgesnė kelionė nebūtinai ją pašalins.

Ar dėl trumpų kelionių automobilis būtinai suges?

Ne. Vien kelių kilometrų kelionė automobiliui nėra katastrofa.

Problema kyla tada, kai beveik visas automobilio eksploatavimas susideda tik iš šaltų užvedimų ir trumpų maršrutų.

Tokiu režimu gali:

• greičiau silpti akumuliatorius;
• didėti degalų sąnaudos;
• alyvoje kauptis drėgmė ir degalai;
• dažniau rasoti automobilio salonas;
• greičiau rūdyti išmetimo sistema;
• dyzeliniuose automobiliuose kilti DPF problemų.

Jei automobilis dažniausiai naudojamas mieste ir kasdien nuvažiuojami tik keli kilometrai, paprastai racionaliau rinktis benzininį automobilį, hibridą arba elektromobilį.

Dyzelinis variklis labiau tinka vairuotojams, kurie reguliariai važiuoja ilgesniais maršrutais.

Svarbiausia nėra kasdien priverstinai važiuoti papildomus kilometrus, o tinkamai prižiūrėti automobilį, neleisti ilgai kauptis gedimų požymiams ir kartkartėmis sudaryti sąlygas visoms jo sistemoms normaliai įšilti.

The post Ar dažnas trumpų atstumų važiavimas kenkia automobiliui? appeared first on Kauno savaitė.

Tai viena nemaloniausių buities staigmenų, tačiau nusidažę drabužiai dar nebūtinai sugadinti.

Svarbiausia veikti greitai.

Kuo ilgiau svetimi dažai lieka audinyje ir kuo dažniau drabužis džiovinamas ar lyginamas, tuo sunkiau juos pašalinti.

Nedžiovinkite ir nelyginkite

Pirmoji taisyklė – nusidažiusių drabužių nedėkite į džiovyklę ir nelyginkite.

Karštis gali dar labiau įtvirtinti dažus audinio pluošte.

Todėl pastebėję spalvos pakitimą drabužius palikite drėgnus ir iš karto imkitės pakartotinio skalbimo.

Jei skalbiniai jau spėjo išdžiūti, juos dar galima bandyti išgelbėti, tačiau rezultatas gali būti prastesnis.

Išimkite dažus paleidusį drabužį

Pirmiausia raskite, kuris drabužis nudažė kitus, ir atskirkite jį nuo likusių skalbinių.

Tai gali būti nauji džinsai, raudona palaidinė, tamsus rankšluostis ar kitas sodrios spalvos audinys. Jei jį paliksite skalbyklėje, pakartotinio skalbimo metu jis gali išleisti dar daugiau dažų.

Išskalbkite dar kartą

Jei spalva persidavė ką tik, kartais pakanka drabužius iš karto išskalbti dar kartą.

Naudokite įprastą skalbiklį ir pasirinkite aukščiausią temperatūrą, kuri leidžiama pagal drabužių priežiūros etiketes.

Šiltas vanduo gali padėti pašalinti dalį dar neįsitvirtinusių dažų.

Skalbyklės neperkraukite. Drabužiams reikia vietos laisvai judėti, kad vanduo ir skalbiklis gerai pasiektų visą audinį.

Baltus drabužius gelbėti lengviau

Jei nusidažė balti medvilniniai drabužiai, galima naudoti baltiems audiniams skirtą deguonies pagrindo baliklį arba spalvų nuėmimo priemonę.

Tokios priemonės paprastai yra švelnesnės už chloro baliklius ir tinka daugeliui skalbiamų audinių. Vis dėlto būtina perskaityti produkto instrukciją ir drabužio etiketę.

Drabužius galima pamirkyti priemonės tirpale, o vėliau dar kartą išskalbti. Kartais procedūrą tenka pakartoti kelis kartus.

Su spalvotais audiniais – daugiau atsargumo

Jei nusidažė spalvotas drabužis, stiprus baliklis gali pašalinti ne tik svetimą, bet ir originalią jo spalvą.

Tokiais atvejais geriau rinktis specialią priemonę, skirtą netyčia nusidažiusiems spalvotiems audiniams.

Ant pakuotės dažniausiai nurodoma, ar ji tinka spalvotiems skalbiniams.

Prieš naudojant priemonę visam drabužiui, verta ją išbandyti mažai matomoje vietoje, pavyzdžiui, vidinėje siūlėje.

Ar padeda actas arba soda?

Actas ir soda dažnai minimi kaip universalios buities priemonės, tačiau iš audinio pašalinti persidavusius dažus jie ne visada pajėgūs.

Actas gali padėti pašalinti skalbiklio likučius ar kvapus, bet nėra patikima priemonė svetimiems dažams ištraukti.

Be to, kai kuriuos dažus rūgštinė terpė gali net padėti įtvirtinti.

Soda gali šiek tiek sustiprinti skalbiklio poveikį, tačiau ryškiai nusidažiusiam drabužiui jos dažniausiai nepakaks.

Todėl geriau naudoti tam skirtą spalvų šalinimo priemonę, o ne eksperimentuoti su keliais produktais vienu metu.

Nemaišykite skirtingų cheminių priemonių

Niekada nemaišykite chloro baliklio su actu, amoniaku ar kitais valikliais. Tokie mišiniai gali išskirti pavojingas dujas.

Vienu metu naudokite tik vieną priemonę ir tiksliai laikykitės jos instrukcijos. Jei pirmasis bandymas nepadėjo, drabužį gerai išskalaukite ir tik tada rinkitės kitą metodą.

Chloro baliklis – tik išimtiniais atvejais

Chloro baliklis gali būti veiksmingas baltiems, tvirtiems medvilniniams audiniams, tačiau jis netinka vilnai, šilkui, elastanui ir daugeliui sintetinių medžiagų.

Jis taip pat gali silpninti audinį, palikti gelsvų dėmių arba pažeisti siūles ir spaudinius.

Todėl prieš naudojant būtina patikrinti drabužio etiketę.

Jei etiketėje pavaizduotas perbrauktas trikampis, balinti negalima.

Kada padės mirkymas?

Jei pakartotinis skalbimas nepadėjo, nusidažiusius drabužius galima pamirkyti šiltame vandenyje su deguonies pagrindo balikliu ar specialia spalvų šalinimo priemone.

Mirkymo trukmė priklauso nuo produkto ir audinio.

Vieniems pakanka pusvalandžio, kitus galima laikyti kelias valandas.

Svarbu nepalikti drabužių tirpale ilgiau, nei nurodyta, nes net ir švelnesnės priemonės gali paveikti spalvą ar pluoštą.

Po mirkymo skalbinius būtina gerai išskalauti ir išskalbti įprastai.

Patikrinkite drabužį dar neišdžiovintą

Baigus skalbti, drabužį apžiūrėkite, kol jis dar drėgnas.

Jei dėmė ar spalvos pokytis liko, džiovinimą atidėkite ir procedūrą pakartokite.

Džiovinti verta tik tada, kai rezultatas tenkina.

Kartais svetimi dažai pasišalina ne po vieno, o po dviejų ar trijų skalbimų.

Ne visus audinius verta gelbėti namuose

Vilną, šilką, viskozę, drabužius su sudėtingais raštais ar brangius tekstilės gaminius geriau patikėti valyklai.

Tokie audiniai gali susitraukti, prarasti formą ar originalią spalvą. Specialistai gali parinkti tinkamesnę priemonę pagal pluošto rūšį ir dažus.

Į valyklą drabužį geriausia nešti kuo greičiau ir informuoti, kaip jis buvo skalbtas bei kokios priemonės jau naudotos.

Kaip išvengti nusidažymo ateityje?

Naujus ryškius ir tamsius drabužius pirmus kelis kartus verta skalbti atskirai. Ypač dažnai dažus leidžia džinsai, raudoni, juodi ir tamsiai mėlyni audiniai.

Skalbinius rūšiuokite bent į tris grupes:

• baltus;

• šviesius ir pastelinius;

• tamsius bei ryškius.

Taip pat naudinga patikrinti etiketes. Jei parašyta „skalbti atskirai“ arba „gali dažyti“, šios rekomendacijos nereikėtų ignoruoti.

Spalvų surinkimo servetėlės – papildoma apsauga

Skalbimo metu naudojamos spalvų surinkimo servetėlės sugeria dalį į vandenį patekusių dažų.

Jos gali sumažinti nusidažymo riziką, tačiau nėra visiška garantija. Labai ryškius ar naujus drabužius vis tiek geriausia skalbti atskirai.

Servetėlės ypač praverčia skalbiant įvairių šviesių atspalvių drabužius vienu metu.

Paprasta taisyklė

Jei skalbyklėje nusidažė drabužiai, svarbiausia jų nedžiovinti ir kuo greičiau išskalbti dar kartą.

Baltiems audiniams gali padėti deguonies pagrindo baliklis, o spalvotiems – speciali spalvų šalinimo priemonė. Visada tikrinkite priežiūros etiketes, nemaišykite skirtingų valiklių ir pirmiausia išbandykite priemonę nepastebimoje vietoje.

Kuo greičiau sureaguosite, tuo didesnė tikimybė, kad drabužį pavyks išgelbėti.

The post Ką daryti, jei skalbyklėje nusidažė drabužiai appeared first on Kauno savaitė.

„Check Engine“ signalas gali reikšti ir palyginti nedidelę problemą, pavyzdžiui, nesandariai užsuktą degalų bako dangtelį, ir rimtesnį variklio, uždegimo, degalų tiekimo ar išmetimo sistemos gedimą.

Svarbiausia atkreipti dėmesį, ar lemputė dega nuolat, ar mirksi.

Ką reiškia „Check Engine“?

„Check Engine“ yra automobilio savidiagnostikos sistemos perspėjimas.

Ji stebi variklio darbą ir su išmetamosiomis dujomis susijusias sistemas.

Aptikęs neatitikimą automobilio valdymo blokas išsaugo diagnostikos klaidos kodą ir įjungia perspėjamąją lemputę.

Oficialiai ji dar vadinama gedimo indikatoriaus lempute, arba MIL.

Pati lemputė nepasako, kuri detalė sugedo.

Ji tik praneša, kad automobilio kompiuteris užfiksavo problemą, kurią reikia nustatyti diagnostikos įranga.

Jei lemputė dega nuolat

Nuolat deganti geltona „Check Engine“ lemputė dažniausiai reiškia, kad gedimas užregistruotas, tačiau šią akimirką sistema jo nelaiko kritiniu.

Jei automobilis:

• važiuoja įprastai;
• netrūkčioja;
• neprarado galios;
• neskleidžia neįprastų garsų;
• nekaista;
• nėra stipraus degalų ar degėsių kvapo,

dažniausiai galima atsargiai nuvažiuoti iki namų ar serviso.

Vis dėlto perspėjimo nereikėtų ignoruoti savaites ar mėnesius.

Net nedidelė problema gali didinti degalų sąnaudas, išmetamųjų dujų kiekį ar ilgainiui pakenkti kitoms detalėms.

Jei lemputė mirksi

Mirksinti „Check Engine“ lemputė yra kur kas rimtesnis signalas.

Dažniausiai ji rodo stiprius uždegimo praleidimus – situaciją, kai viename ar keliuose cilindruose degalų mišinys sudega netinkamai.

Nesudegę degalai gali patekti į išmetimo sistemą ir perkaitinti arba sugadinti katalizatorių.

EPA rekomenduoja mirksint lemputei kuo labiau sumažinti važiavimą ir kuo greičiau šalinti gedimą.

Jei automobilis kartu stipriai trūkčioja, dreba, prarado galią ar jaučiamas degalų kvapas, saugiausia:

1. sumažinti greitį;
2. vengti staigaus akceleratoriaus spaudimo;
3. saugiai sustoti;
4. išjungti variklį;
5. kviesti techninę pagalbą.

Toliau važiuojant galima brangiai sugadinti katalizatorių ar patį variklį.

Dažniausios priežastys

„Check Engine“ gali užsidegti dėl daugybės skirtingų gedimų. Dažniausi iš jų:

• netinkamai užsuktas arba nesandarus degalų bako dangtelis;
• deguonies jutiklio gedimas;
• oro srauto matuoklio problema;
• susidėvėjusios uždegimo žvakės;
• sugedusi uždegimo ritė;
• degalų purkštukų sutrikimas;
• vakuumo ar oro įsiurbimo sistemos nesandarumas;
• katalizatoriaus veikimo sutrikimas;
• išmetamųjų dujų recirkuliacijos sistemos gedimas;
• lambda zondo problema;
• kietųjų dalelių filtro ar jo jutiklių gedimas dyzeliniame automobilyje;
• per mažas ar netinkamas degalų slėgis;
• elektroninio valdymo arba jutiklių sutrikimas.

Kartais lemputė užsidega ir dėl trumpalaikio sistemos sutrikimo, tačiau tik diagnostikos kodas parodo, kurią sistemą automobilis įvertino kaip netinkamai veikiančią.

Ar gali būti kaltas degalų bako dangtelis?

Taip, kai kuriuose automobiliuose „Check Engine“ gali užsidegti dėl blogai užsukto, pažeisto ar nesandaraus degalų bako dangtelio.

Automobilio garų surinkimo sistema stebi, ar degalų garai nepatenka į aplinką.

Aptikus nuotėkį, išsaugomas gedimo kodas.

EPA dokumentuose nurodoma, kad garų sistemos diagnostikos kodas reiškia aptiktą sutrikimą, galintį didinti degalų garų emisiją.

Jei lemputė užsidegė netrukus po degalų pylimo, verta patikrinti, ar dangtelis tinkamai užsuktas. Tačiau net ir jį sutvarkius lemputė gali užgesti tik po kelių važiavimo ciklų.

Ką vairuotojas gali patikrinti pats?

Užsidegus lemputei pirmiausia galima atlikti kelis paprastus patikrinimus:

• ar tinkamai užsuktas degalų bako dangtelis;
• ar variklio alyvos lygis nėra per mažas;
• ar aušinimo skysčio lygis normalus;
• ar variklis nekaista;
• ar nėra neįprasto dūmingumo;
• ar automobilis nepradėjo trūkčioti;
• ar po automobiliu nėra skysčių;
• ar neatsirado neįprastų garsų arba kvapų.

Skysčių lygiai tikrinami pagal automobilio gamintojo instrukciją, o aušinimo sistemos dangtelio negalima atsukti esant karštam varikliui.

Ar galima važiuoti toliau?

Sprendimas priklauso nuo lemputės pobūdžio ir automobilio elgesio.

Paprastai galima atsargiai važiuoti iki serviso, jei:

• lemputė dega nuolat, bet nemirksi;
• automobilis važiuoja normaliai;
• nėra perkaitimo;
• nėra alyvos slėgio ar stabdžių perspėjimo;
• nejaučiama stipri vibracija;
• nėra dūmų ar pavojingo kvapo.

Važiavimą reikėtų nutraukti, jei:

• lemputė mirksi;
• automobilis smarkiai trūkčioja;
• dingsta galia;
• variklis kaista;
• girdėti stiprus kalenimas;
• pasirodo dūmų;
• kartu dega raudona alyvos slėgio ar temperatūros lemputė;
• juntamas degalų, degėsių ar aušinimo skysčio kvapas.

Raudonos perspėjamosios lemputės paprastai reiškia didesnį pavojų nei geltona „Check Engine“, todėl jų ignoruoti negalima.

Ką reiškia galios sumažėjimas?

Kai kurie automobiliai, aptikę rimtesnį gedimą, pereina į avarinį režimą. Tuomet automobilis:

• vangiai greitėja;
• neleidžia pakelti didelių sūkių;
• gali riboti greitį;
• automatinė pavarų dėžė gali veikti neįprastai;
• ekrane gali pasirodyti pranešimas apie sumažintą variklio galią.

Avarinis režimas skirtas sumažinti papildomos žalos riziką ir leisti atsargiai pasiekti saugią vietą ar servisą.

Tačiau tai nėra leidimas ilgai važinėti neieškant gedimo priežasties.

Kaip nustatoma tikroji problema?

Servise prie automobilio diagnostikos jungties prijungiamas OBD skaitytuvas. Jis parodo valdymo bloke išsaugotus klaidų kodus.

Pavyzdžiui:

• P0300 gali rodyti atsitiktinius arba kelių cilindrų uždegimo praleidimus;
• P0301 – pirmojo cilindro uždegimo praleidimą;
• P0420 – nepakankamą katalizatoriaus veiksmingumą;
• P0171 – per liesą degalų ir oro mišinį;
• P0440 grupės kodai gali būti susiję su degalų garų surinkimo sistema.

Tačiau klaidos kodas ne visada tiesiogiai nurodo sugedusią detalę.

Jis parodo sistemą arba sąlygą, kurioje aptiktas sutrikimas.

Pavyzdžiui, kodas apie liesą mišinį nebūtinai reiškia, kad sugedo deguonies jutiklis. Priežastis gali būti oro nuotėkis, degalų slėgio problema, purkštukas ar kitas gedimas.

Todėl vien nuskaityti kodą nepakanka – reikia atlikti priežasties diagnostiką.

Ar verta pirkti paprastą OBD skaitytuvą?

Nedidelis OBD skaitytuvas gali būti naudingas vairuotojui, norinčiam sužinoti, kokį kodą užregistravo automobilis.

Tačiau jis turi ribas. Pigūs įrenginiai dažniausiai:

• parodo tik bendruosius variklio kodus;
• nepateikia išsamios gamintojo diagnostikos;
• nepatikrina visų automobilio valdymo blokų;
• negali patikimai pasakyti, kuri detalė tikrai sugedo.

Kodo ištrynimas gedimo nepašalina. Jei priežastis lieka, lemputė netrukus užsidegs dar kartą.

Ar galima tiesiog nuimti akumuliatoriaus gnybtą?

Kai kurie vairuotojai bando užgesinti lemputę trumpam atjungdami akumuliatorių.

Tai nėra remontas. Atjungus maitinimą gali išsitrinti dalis nustatymų ir kai kurie gedimo duomenys, tačiau pati problema išliks.

Be to, kai kuriuose automobiliuose gali tekti iš naujo nustatyti:

• langų valdymą;
• radijo kodą;
• laikrodį;
• vairo kampo jutiklį;
• tuščiosios eigos parametrus;
• kitas elektronines funkcijas.

Moderniame automobilyje akumuliatoriaus atjungimas be reikalo gali sukelti papildomų nepatogumų.

Kodėl lemputė kartais užgęsta pati?

Jei sistema per kelis važiavimo ciklus daugiau neaptinka to paties gedimo, „Check Engine“ lemputė gali užgesti pati.

Taip gali nutikti, jei:

• buvo blogai užsuktas degalų bako dangtelis;
• trumpam sutriko jutiklio signalas;
• gedimas pasireiškia tik tam tikromis sąlygomis;
• problema yra protarpinė.

Tačiau diagnostikos kodas automobilio atmintyje kurį laiką gali likti išsaugotas.

Todėl net užgesus lemputei verta prisiminti, kada ji buvo pasirodžiusi ir ar automobilio elgesys pasikeitė.

Ar „Check Engine“ gali užsidegti dėl blogų degalų?

Gali, nors tai nėra vienintelė galima priežastis.

Netinkami, užteršti ar labai prastos kokybės degalai gali sukelti:

• netolygų variklio darbą;
• uždegimo praleidimus;
• galios sumažėjimą;
• degalų sistemos klaidas;
• neįprastą dūmingumą.

Jei lemputė užsidegė netrukus po degalų pylimo ir automobilis pradėjo veikti blogai, verta tai pasakyti serviso specialistui ir išsaugoti degalinės čekį.

Benzininiame ir dyzeliniame automobilyje priežastys gali skirtis

Benzininiuose automobiliuose dažnai pasitaiko:

• uždegimo žvakių;
• ričių;
• lambda zondų;
• oro įsiurbimo;
• katalizatoriaus gedimų.

Dyzeliniuose automobiliuose papildomai dažnos:

• EGR sistemos;
• kietųjų dalelių filtro;
• slėgio jutiklių;
• turbinos valdymo;
• purkštukų;
• kaitinimo sistemos problemos.

Kai kuriuose dyzeliniuose automobiliuose variklio gedimo signalą gali lydėti atskira kaitinimo žvakių, DPF ar išmetimo sistemos lemputė.

Kada būtina kreiptis į servisą?

Diagnostiką reikėtų atlikti kuo greičiau, jei:

• lemputė neužgęsta;
• ji užsidega pakartotinai;
• padidėjo degalų sąnaudos;
• automobilis tapo silpnesnis;
• variklis dirba netolygiai;
• jaučiama vibracija;
• atsirado dūmų;
• automobilis sunkiau užsiveda;
• juntamas degalų ar degėsių kvapas;
• artėja ilga kelionė.

Net jei automobilis važiuoja normaliai, verta žinoti tikrąją perspėjimo priežastį.

Svarbiausia

Nuolat deganti geltona „Check Engine“ lemputė dažniausiai leidžia atsargiai pasiekti servisą, tačiau jos ignoruoti nereikėtų.

Mirksinti lemputė rodo rimtesnę problemą, dažnai uždegimo praleidimus, todėl važiavimą reikia kuo labiau riboti.

Pati lemputė nepasako, kuri detalė sugedo. Tiksliai priežasčiai nustatyti reikia nuskaityti diagnostikos kodus ir įvertinti automobilio darbą.

Kartais kaltas tik nesandarus degalų bako dangtelis, tačiau kartais perspėjimas saugo nuo gerokai brangesnio variklio ar katalizatoriaus gedimo.

The post Ką reiškia užsidegusi „Check Engine“ lemputė appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau jei drėgmė bute laikosi nuolat, tai gali būti ne vien sezoninė smulkmena.

Per didelė drėgmė sudaro palankias sąlygas pelėsiui, gadina sienų apdailą, baldus ir gali pabloginti savijautą.

Kuo anksčiau pastebima problema, tuo lengviau pašalinti jos priežastį ir išvengti brangesnio remonto.

Kokia drėgmė namuose laikoma normalia?

Santykinė oro drėgmė parodo, kiek vandens garų yra ore, palyginti su didžiausiu kiekiu, kurį oras gali išlaikyti esamoje temperatūroje.

Gyvenamosiose patalpose dažniausiai rekomenduojama palaikyti maždaug 30–50 procentų santykinę oro drėgmę.

Jei ji nuolat viršija 60 procentų, didėja kondensato ir pelėsio susidarymo rizika.

Tiksliai įvertinti situaciją padeda paprastas drėgmės matuoklis – higrometras.

Vien pojūčių ne visada pakanka, nes prie drėgnesnio oro žmogus gali palaipsniui priprasti.

Langai rasoja ne tik rytais

Vienas pirmųjų per didelės drėgmės ženklų – nuolat rasojantys langai.

Trumpam atsiradęs kondensatas po maisto gaminimo, maudynių ar skalbinių džiovinimo nebūtinai reiškia rimtą problemą.

Tačiau jei langai rasoja kasdien, vanduo kaupiasi ant palangių, bėga stiklu žemyn ar drėksta langų angokraščiai, tai rodo, kad patalpose susidaro per daug drėgmės arba ji nepakankamai pašalinama.

Ypač svarbu atkreipti dėmesį į vandens lašus langų kampuose, prie tarpinių ir sienų sandūrose. Šiose vietose pelėsis dažnai atsiranda pirmiausia.

Jaučiamas specifinis kvapas

Drėgmės problema gali būti juntama dar prieš pasirodant matomam pelėsiui.

Užsistovėjęs, žemę, rūsį, šlapią kartoną ar senus audinius primenantis kvapas dažnai rodo, kad kur nors kaupiasi drėgmė ir pradėjo daugintis mikroorganizmai.

Kvapas gali būti stipresnis:

• spintose;
• už baldų;
• prie išorinių sienų;
• vonios kambaryje;
• po palangėmis;
• prie grindjuosčių;
• sandėliukuose.

Jei išvėdinus patalpą kvapas greitai grįžta, vien oro gaiviklio nepakaks – reikia ieškoti šaltinio.

Baldai ir daiktai atrodo drėgni

Per didelę drėgmę gali išduoti ir kasdieniai daiktai.

Patalynė atrodo vėsi ir drėgna, drabužiai spintoje įgauna nemalonų kvapą, rankšluosčiai ilgai nedžiūsta, o popierius ar kartoninės dėžės suminkštėja.

Medinės spintelių durelės gali pradėti strigti, grindų lentos – brinkti, o laminato kraštai – kilnotis. Ilgai drėgmę gaunanti mediena plečiasi ir deformuojasi.

Tai jau signalas, kad problema veikia ne tik oro pojūtį, bet ir būsto medžiagas.

Atsiranda juodų taškelių

Smulkūs juodi, pilki, žalsvi ar rusvi taškeliai kampuose dažnai yra pirmasis matomas pelėsio požymis.

Jis dažniausiai pasirodo:

• aplink langus;
• kambarių kampuose;
• už didelių spintų;
• vonios plytelių siūlėse;
• prie lubų;
• už užuolaidų;
• šalia šaltesnių išorinių sienų.

Pelėsis gali augti ne tik paviršiuje.

Kartais jis slepiasi po tapetais, už gipso kartono, grindų danga ar baldais.

Todėl net maža matoma dėmė nebūtinai parodo visą pažeidimo mastą.

Pasaulio sveikatos organizacija pabrėžia, kad drėgmė yra pagrindinė sąlyga patalpose augti pelėsiams ir kitiems mikroorganizmams.

Lupasi dažai ir tapetai

Jei sienų dažai pradeda pūslėtis, trūkinėti ar luptis, o tapetų kraštai atsiklijuoja, priežastis gali būti ne tik prastas remontas.

Drėgmė gali skverbtis iš patalpos oro, per išorinę sieną, nesandarias konstrukcijas ar vamzdynus. Ilgainiui ji susilpnina klijus, dažų sluoksnį ir tinką.

Rimtesnę problemą gali rodyti:

• gelsvos ar rusvos dėmės;
• patamsėjusi siena;
• byrantys dažai;
• minkštėjantis tinkas;
• baltos druskų apnašos ant mūro;
• nuolat drėgnas plotas vienoje vietoje.

Tokiu atveju vien perdažyti sieną neužtenka.

Drėgmė kaupiasi už baldų

Didelės spintos ir sofos, pristumtos prie šaltos išorinės sienos, trukdo orui cirkuliuoti.

Už jų paviršius gali atvėsti, susidaryti kondensatas ir pradėti augti pelėsis.

Pavojus tas, kad problema ilgai lieka nepastebėta.

Apie ją kartais praneša tik kvapas arba apipelijusi spintos nugarėlė.

Tarp didelio baldo ir išorinės sienos verta palikti bent nedidelį tarpą orui judėti.

Periodiškai baldus reikėtų atitraukti ir patikrinti sieną.

Drėgmė laikosi tik viename kambaryje

Jei drėgmė padidėjusi visame bute, dažna priežastis būna prastas vėdinimas, daug gaminamų vandens garų ar skalbinių džiovinimas viduje.

Tačiau jei problema pasireiškia tik viename kambaryje ar vienoje sienos vietoje, verta įtarti:

• vamzdžio nuotėkį;
• nesandarią stogo ar balkono konstrukciją;
• išorinės sienos pažeidimą;
• šilumos tiltą;
• drėgmės skverbimąsi iš rūsio;
• kaimynų bute esančią avariją.

Lokalus drėgnas plotas, kuris neišdžiūsta net vėdinant, dažnai rodo ne oro, o konstrukcinę problemą.

Pelėsis vis grįžta

Nuvalius pelėsį jis po kelių savaičių vėl atsiranda toje pačioje vietoje? Tai aiškus ženklas, kad pašalintas tik matomas padarinys, bet ne priežastis.

Kol siena lieka šalta ar drėgna, pelėsio sporos turės sąlygas augti iš naujo.

Todėl būtina spręsti drėgmės šaltinį:

• pagerinti ventiliaciją;
• sutvarkyti nuotėkį;
• sumažinti drėgmės susidarymą;
• pašalinti šilumos tiltą;
• tinkamai apšiltinti konstrukciją.

Vien purškimas pelėsių valikliu nėra ilgalaikis sprendimas.

Pablogėja savijauta

Drėgnose ir pelėsio pažeistose patalpose kai kuriems žmonėms gali atsirasti arba sustiprėti:

• nosies užgulimas;
• čiaudulys;
• akių dirginimas;
• kosulys;
• švokštimas;
• odos sudirgimas;
• astmos simptomai.

Poveikis nėra vienodas visiems, tačiau jautresni gali būti vaikai, vyresni žmonės, alergiški asmenys ir sergantieji astma ar kitomis kvėpavimo ligomis.

Jei simptomai namuose sustiprėja, o išėjus į lauką ar išvykus sumažėja, verta įvertinti patalpų drėgmę ir galimus pelėsio židinius.

Kodėl bute kaupiasi drėgmė?

Drėgmės šaltinių kasdienėje buityje netrūksta. Ji į orą patenka:

• gaminant maistą;
• verdant vandenį;
• maudantis;
• džiovinant skalbinius;
• kvėpuojant;
• laikant daug augalų;
• naudojant dujinę viryklę;
• nepakankamai šildant kambarius.

Problema prasideda tada, kai susidariusi drėgmė negali pasišalinti.

Taip nutinka dėl uždengtų ventiliacijos angų, sandarių langų, silpnos natūralios traukos, neveikiančio ventiliatoriaus ar pernelyg reto vėdinimo.

Kaip patikrinti ventiliaciją?

Pirmiausia apžiūrėkite, ar ventiliacijos grotelės neužsikimšusios dulkėmis ir nėra uždengtos baldais.

Natūralios ventiliacijos trauką galima preliminariai patikrinti prie grotelių pridėjus ploną popieriaus lapą. Jei jis visai neprisitraukia, oro judėjimas gali būti nepakankamas.

Tačiau toks bandymas nėra tikslus, o trauka priklauso nuo lauko temperatūros, vėjo ir to, ar į butą gali patekti šviežio oro.

Jei kyla abejonių, ventiliaciją turėtų įvertinti specialistas arba namo administratorius.

Prie ventiliacijos angos nereikėtų laikyti atviros liepsnos.

Ką galima padaryti iš karto?

Jei drėgmė dar nėra sukėlusi didelės žalos, pradėkite nuo paprastų veiksmų.

Trumpai, bet intensyviai vėdinkite kelis kartus per dieną. Plačiai atidarytas langas per kelias minutes orą pakeičia efektyviau nei ilgai laikomas vos praviras.

Gaminant maistą naudokite gartraukį, o maudantis – vonios ventiliatorių.

Po dušo palikite vonios duris praviras tik tada, jei drėgnas oras gali būti tinkamai pašalintas iš buto, o ne pasklis po kitus kambarius.

Skalbinius, jei įmanoma, džiovinkite lauke, balkone, džiovyklėje arba labai gerai vėdinamoje patalpoje.

Palaikykite tolygią temperatūrą. Šaltose sienose kondensatas susidaro lengviau.

Kada praverčia oro sausintuvas?

Oro sausintuvas gali padėti, jei drėgmė padidėja dėl buities, sezono ar prastos oro apykaitos.

Jis ypač naudingas:

• džiovinant skalbinius;
• rūsyje;
• po nedidelio užliejimo;
• pereinamaisiais metų laikais;
• butuose, kuriuose sunku užtikrinti pakankamą vėdinimą.

Tačiau sausintuvas nepašalins trūkusio vamzdžio, nesandaraus stogo ar per sieną besiskverbiančio vandens. Jei vandens šaltinis nuolatinis, pirmiausia reikia jį sutvarkyti.

Kada jau reikia specialisto?

Į namo administratorių, santechniką, statybų specialistą ar pelėsio šalinimo profesionalus verta kreiptis, jei:

• siena nuolat šlapia;
• drėgmė sklinda iš vienos konkrečios vietos;
• matomas plotas sparčiai didėja;
• pelėsis vis grįžta;
• pažeistos kelios patalpos;
• trupa tinkas ar brinksta grindys;
• juntamas stiprus pelėsio kvapas, nors židinio nematyti;
• problema prasidėjo po lietaus, vamzdyno avarijos ar kaimynų užliejimo.

Didelis pelėsio plotas ar pažeistos statybinės konstrukcijos reikalauja ne kosmetinio valymo, o priežasties nustatymo ir tinkamo remonto.

Ko nereikėtų daryti?

Nereikėtų pelėsio tiesiog uždažyti ar užklijuoti naujais tapetais. Po apdaila problema toliau vystysis.

Taip pat nereikėtų ilgai laikyti langų nuolat pravirų šaltuoju metų laiku.

Taip gali stipriai atšalti angokraščiai ir sienos, o kondensato rizika dar labiau padidėti.

Drėgmės sugėrikliai su granulėmis tinka mažoms spintelėms ar sandėliukams, tačiau viso drėgno buto problemos neišspręs.

Paprasta taisyklė

Vieną kartą aprasojęs langas dar nebūtinai reiškia rimtą gedimą. Tačiau nuolatinis kondensatas, pelėsio kvapas, juodi taškeliai, drėkstančios sienos ir besilupanti apdaila rodo, kad drėgmės problema jau veikia būstą.

Svarbiausia ne tik nuvalyti matomus požymius, bet ir rasti priežastį. Kartais pakanka pakeisti vėdinimo įpročius, o kartais būtina tvarkyti ventiliaciją, vamzdyną ar pastato konstrukcijas.

Kuo anksčiau imamasi veiksmų, tuo didesnė tikimybė išvengti pelėsio, sugadinto remonto ir didesnių išlaidų.

The post Drėgmė bute: pirmieji požymiai, kad problema rimtesnė nei atrodo appeared first on Kauno savaitė.