Pinigai, ambicijos ir kitas Trampų šeimos turtas
Po inauguracijos sausio 20-ąją prie JAV vairo stos ne tik vyriausias Amerikos prezidentas – 78 metų Donaldas Trampas bus ir pirmasis teistas prezidentas, ir tik antrasis per istoriją, ne iš eilės laimėjęs dvi kadencijas.
Bet tai dar ne visi „rekordai“.
Iš keturių apkaltų JAV prezidentams dvi buvo surengtos D. Trampui vien per pirmąją jo kadenciją. O per dabartinę antrąją kadenciją už Baltųjų rūmų sienų liks keturios jam iškeltos kriminalinės bylos. Ir tai dar neskaičiuojant civilinių ieškinių.
Norėjęs tapti karaliumi
Donaldas Trampas niekada nemokėjo eiti per gyvenimą tyliai.
Šeimoje ketvirtas vaikas iš penkių buvo toks ūmus ir agresyvus, kad tėvai jį, sulaukusį vos 13 metų, išsiuntė į Niujorko karo akademiją. Tikėjosi, kad kariška tvarka įskiepys drausmės energingam jaunuoliui. Jis karo akademiją sėkmingai baigė, bet santūresnis nebuvo.
Kai po poros metų, 1966-aisiais, verslo mokykloje dėstytojas studentų paklausė, kuo jie norėtų tapti, Donaldas pareiškė: „Niujorko karaliumi!“
Jei kas iš to ir pasijuokė, greitai liovėsi.
Baigęs mokslus, Donaldas jau žinojo, kad darbo ieškoti jam nereikės. Būtent vidurinį sūnų Trampas vyresnysis 1971-aisiais paskyrė šeimos kompanijos „Trump Organization“ prezidentu, nusivylęs pirmagimio Fredo – beviltiško alkoholiko – gebėjimais.
Taip prasidėjo Donaldo Trampo kelias per verslą, prabangą, skandalus ir viešumą, galiausiai atvedęs jį į Amerikos prezidento postą. Dabar jau ir antrąjį kartą.
Tie, kuriuos galbūt nustebino tokie vieno žmogaus gyvenimo viražai, tiesiog nežino Trampų šeimos, kurioje verslumas ir netaktiškumas perduodamas kartu su genais, istorijos.
Kai kuriuos tos istorijos puslapius, atrodo, linkęs primiršti ir pats D. Trampas.
Trumpa atmintis politikoj – privalumas
Ironiška, kad D. Trampas, už kurį milijonai amerikiečių balsavo vien dėl to, jog šis pažadėjo masines nelegalių imigrantų deportacijas iš JAV, pats yra tik antros kartos imigrantų palikuonis.
O retorika, esą atgal į Ameriką galima būtų įsileisti nebent tik „gerus išsilavinusius žmones“, kardinaliai kertasi su jo šeimos praeitimi.
Jeigu D. Trampo dabar propaguojama imigracijos politika būtų galiojusi prieš šimtą metų, 16-metis barzdaskučio pameistrys, bėgantis nuo karo tarnybos tėvynėje ir nekalbantis angliškai, niekada nebūtų patekęs į Ameriką. O juk kaip tik toks ir buvo milijardieriaus senelis Fridrichas Drumpfas.
Į Niujorką Fridrichas atvyko 1885-ųjų spalį iš Kalštado kaimo pietvakarių Vokietijoje praktiškai be grašio kišenėje. Ir nors galiausiai jo amerikietiškoji svajonė išsipildė – netgi su kaupu, tam prireikė laiko. Lengva irgi nebuvo.
Fridrichas net abejojo, ar tikrai nori tos svajonės siekti Amerikoje. Buvo grįžęs į Vokietiją ir, jei ne aplinkybės, būtų ten pasilikęs. Ir jo sūnus Frederikas, Donaldo Trampo tėvas, būtų gimęs vokiečiu, ne amerikiečiu.
Dar vienas saitas, siejantis išrinktąjį JAV prezidentą su imigrantais, yra jo žmonos – net dvi iš trijų.
Pirmoji D. Trampo sutuoktinė Ivana Zelničkova buvo iš tuometės Čekoslovakijos.
Dabartinė D. Trampo žmona ir jauniausio, 18-mečio sūnaus Berono motina Melanija Knaus yra slovėnė.
Žurnalistai jau ne sykį kone vertėsi per galvas bandydami išsiaiškinti, ar abi ponios Tramp buvo legalios JAV pilietės tuo metu, kai mainė žiedus su vienu turtingiausių šalies vyrų. Greičiausiai kad taip, nors gauti tokios informacijos, sako, buvo labai sunku net prieš pirmąją D. Trampo kadenciją.
Užtat kaip pats jis tapo Amerikos piliečiu, jokios paslapties nėra.
Klondaiko doleriai
Trampų dinastijos ir dabar jau visame pasaulyje žinomos jų verslo imperijos pradžia buvo aptriušęs restoranėlis Klondaike aukso karštinės metu.
D. Trampo senelis Fridrichas pirmuosius šešerius gyvenimo naujoje šalyje metus praleido mieste, kuriame išlipo iš laivo, – Niujorke. Dirbo kirpėju, glaudėsi kišeniniuose butukuose imigrantams ir taupė pinigus. O kai šiek tiek sutaupė, patraukė laimės ieškoti. Ir pradėjo nuo užkandinių bei nedidelių viešbutukų supirkinėjimo – ne visada padoriomis laikomose miesto dalyse.
Vos 22-ejų verslininko, tuo metu jau pasikeitusio vardą į „amerikoniškesnį“ Fredą Trampą, pirmasis tikras verslas buvo naktinis restoranas prastos reputacijos Sietlo rajone, vienoje kaimynystėje su salūnais, opijaus rūkyklomis, lombardais ir viešnamiais.
Prasidėjus aukso karštinei, F. Trampas atidarė krautuvėlę Monte Kristo kalnakasių miestelyje netoli Sietlo. Paskui, kai 1897-ųjų liepą pasklido gandas apie milžinišką aukso telkinį Šiaurėje, sumojo tuo pasinaudoti. Tik užuot pats plovęs auksą, F. Trampas nusprendė užsidirbti plaudamas aukso ieškotojų kišenes. Taigi atidarė valgyklą minioms aukso ieškotojų, pradėjusių plūsti į vakarinę Amerikos pakrantę, maitinti.
Nuo arklienos iki „gurmanų rojaus“
1898-aisiais D. Trampo senelis laivu išplaukė į Skegvėjų Aliaskoje, o iš ten patraukė Kanados sienos link. Kartu su tokiu pat apsukriu draugu verslininku Ernestu Levinu pasistatę palapinę, jie ėmė siūlyti paprastą, užtat karštą maistą nesibaigiantiems srautams aukso ieškotojų. Partnerių firminis patiekalas buvo arkliena.
Paklausos būta tokios, kad jau po kelių mėnesių F. Trampas su kolega galėjo sau leisti perkelti valgyklą iš palapinės į dviaukštį pastatą Beneto miestelyje, kurį pavadino „New Arctic“ restoranu ir viešbučiu.
Frederikas jame buvo ir virėjas, ir padavėjas, ir apsaugininkas. Kiekviename viešbučio kambaryje jis apdairiai pastatė svarstykles – jei klientas norėtų atsiskaityti aukso grynuoliais.
Trampų šeimos biografai teigia, kad viešbutis tikromis sienomis išsiskyrė purvinų palapinių, dominavusių aukso ieškotojų gyvenvietėse, jūroje. O restoranas buvo kone gurmanų rojumi.
Jo lankytojams jau buvo siūlyta nebe arkliena, bet rečiausių rūšių mėsa, įskaitant tetervinų ir gulbių, šiaurinių elnių, voverių, nebekalbant apie briedieną, ožkieną, avieną, triušieną.
Tačiau tikroji egzotika esą buvo galimybė F. Trampo restorane paragauti šviežių uogų – raudonųjų serbentų, aviečių, braškių, mėlynių, spanguolių.
Tik visiems aišku, kad pagrindinį pelną prezidento senelio versle nešė anaiptol ne voveriena su serbentais. Skirtingai nei F. Trampo biografijose, to meto vietos spaudoje atsiliepimai apie viešbutį nė iš tolo nebuvo tokie elegantiški: respektabilioms damoms, keliaujančioms be palydovo, rekomenduota jį lenkti iš tolo.
Pinigai nekvepia
Plečiantis geležinkeliui, 1897-aisiais F. Trampas perkėlė „New Arctic“ restoraną ir viešbutį į didesnį miestelį.
Kiaurą parą dirbanti įstaiga perdien priimdavo iki 3 000 lankytojų, dauguma jų buvo abejotino dorybingumo ponai ir ponios, užsukdavę pasilinksminti „New Arctic“ baruose bei miegamuosiuose.
Nepaisant klientų gausos ir pajamų, kurias augino alkoholis bei seksas, verslui grėsė nusiristi pakalnėn: F. Trampo partneris E. Levinas – mėgėjas išgerti – prasiskolino visam miestui. Todėl F. Trampas, Šiaurėje praleidęs tik kiek daugiau nei metus, pardavė savo verslo dalį ir kaip paprastai aplenkęs laiką, išvyko namo prieš pat aukso karštinei „perdegant“ ir jo ieškotojams pradedant masiškai skirstytis.
F. Trampas Vakarų pakrantę paliko būdamas respektabilus verslininkas. Ir užsidirbęs užtektinai pinigų, kad apie 1900-uosius grįžtų į Vokietiją ir susirastų ten žmoną.
Atgal į Ameriką ne savo noru
Atlantą F. Trampas antrąkart kirto jau kaip labai turtingas žmogus, turintis 80 tūkst. vokiškų markių kapitalą – mūsų laikais tai viršytų pusę milijono JAV dolerių. Kaip ir ketino, susirado žmoną – buvusią kaimynę Elizabetą Krist – ir mielai būtų pasilikęs gimtajame Kalštade. Tačiau vietos valdžios akyse jau buvo svetimšalis, be to, pasprukęs nuo tarnybos armijoje ir nemokėjęs mokesčių. Taigi Fredas, jo besilaukianti žmona ir metukų dukrelė buvo be ceremonijų išsiųsti iš Vokietijos.
Poros sūnus gimė jau Niujorke, 1905-aisiais. Būsimą D. Trampo tėvą pavadino Frederiku jaunesniuoju, arba tiesiog Fredu.
Kai 1918-aisiais Fredas vyresnysis mirė per pirmąją ispaniškojo gripo bangą, jog 12-metis sūnus paveldėjo ne tik sunkiu darbu sukauptą bemaž 6 mln. JAV dolerių (šiuolaikiniais pinigais) turtą – dviejų aukštų namą Niujorko Kvinso rajone, penkis žemės sklypus, vertybinius popierius, santaupas, pajamas iš parduotų nekilnojamojo turto ipotekų, – bet ir verslininko gyslelę bei nuožmią darbo etiką.
Darbas – pavaduoti arklį
1919–1920 metų infliacija surijo didelę dalį šeimos turto, tačiau Fredo Trampo našlė – Donaldo Trampo senelė – Elizabeta pasirodė esanti sumani verslininkė. Ji pasamdė rangovą, kad tuose penkiuose tuščiuose sklypuose pristatytų namų, ir pardavė juos pagal hipotekas.
Fredas, dar vaikas tapęs šeimos galva, irgi norėjo prisidėti.
Visada svajojusį tapti statybininku, motina jį šiaip ne taip įkalbėjo baigti mokyklą, nors ten dėstomi dalykai paauglį domino mažiausiai. Fredas triskart per savaitę lankydavo vakarinius stalių ir braižytojų kursus, mokėsi santechniko, mūrininko, elektriko amatų. Ir dar rasdavo laiko uždarbiauti: balinti šaligatvius, išnešioti laikraščius ir produktus, paskui golfo žaidėjas tąsyti krepšius su lazdomis.
Baigus mokyklą, pirmasis oficialus F. Trampo darbas buvo „arklio padėjėjas“ statybose.
Subjurus orams, per purvą ar apšalą tapdavo nebeįmanoma arkliais tiekti statyboms medžiagas, tad gyvulius pakeisdavo jauni stiprūs vyrukai.
Pavaduodamas arklius, Fredas uždirbdavo po 11 dolerių per savaitę, arba 166 dolerius šiuolaikiniais pinigais.
Nuo statybos prie prekybos
1923-iaisiais Fredo motina įregistravo kompaniją „Elizabeth Trump & Son“. Kadangi sūnui tuo metu tebuvo 18 metų ir iki 21-erių jis pagal įstatymą laikytas nepilnamečiu, kam nors reikėjo už jį pasirašyti visus finansinius dokumentus.
Iš motinos Fredas gavo ir pirmąjį kreditą statyboms.
Dar nebaigęs statyti savo pirmojo namo, Fredas jį pardavė ir už gautas lėšas pradėjo antrojo statybas. Verslas „užsikūrė“: per beveik trejus metus F. Trampas jau buvo pardavęs 20 gyvenamųjų pastatų.
Nuo elementarių daugiabučių už 7–7,5 tūkstančius jis persiorientavo į prabangių namų su keliais miegamaisiais bei vonios kambariais statybą ir šiuos pardavinėjo jau už 30 tūkst. dolerių.
Reikalai ėjosi kaip iš pypkės, bet užgriuvo juodi 1929-ieji – prasidėjo Didžioji depresija.
F. Trampas, priverstas laikinai atsisakyti statybų verslo, atidarė maisto produktų savitarnos parduotuvę „Trump Market“ – vieną pirmųjų tokių Niujorke. Bet kiekvieną mielą dieną svajojo grįžti prie tikrojo pašaukimo – nekilnojamojo turto.
Ryšiai pakeitė viską
Tokia proga vėl pasitaikė 1934-aisiais. Ir jau po metų F. Trampas siūlė pirkėjams naujus namus už vos 3 990 JAV dolerių, arba maždaug 75 tūkst. dolerių šiuolaikiniais pinigais.
Kaina buvo bemaž dukart mažesnė už rinkos, todėl visus 78 namukus, kuriuos pastatė Fredo kompanija „Trump Holding Company“, išgraibstė per 20 dienų.
Dar po metų, 1936-aisiais, Fredas pagaliau vedė – jo išrinktąja tapo Merė En Makleod, neseniai imigravusi iš Škotijos. Tačiau medaus mėnesį dėl jaunavedžio užimtumo teko sutrumpinti iki savaitės.
Klestintis verslininkas jau ne tik leido laiką statybvietėse, bet ir intensyviai mezgė naudingus ryšius. F. Trampas nuolat sukiojosi klubuose, kuriuose rinkdavosi Demokratų partijos rėmėjai, dalyvaudavo visuose labdaringuose renginiuose ir dosniai dalijo pinigus kairėn dešinėn žinodamas, jog kada nors naujos pažintys atsipirks. Neklydo.
Pažįstamų ratas suvedė F. Trampą su Federalinės būsto administracijos – valdybos, reguliuojančios gyvenamųjų būstų statybą, – direktoriumi Tomiu Greisu. Jo padedamas, Fredas sugebėjo išsirūpinti ne tik sklypą naujoms statyboms, bet ir rekordinį tiems laikams kreditą – 750 tūkst. JAV dolerių 450 namų pastatyti.
Nuo tada ryšiai su Federalinė būsto administracija tik stiprėjo ir 1938-aisiais F. Trampui atnešė dar vieną valstybinį kreditą – šįkart milijono dolerių.
Sumanus ir dar sumanesnis
Nuo 1935-ųjų iki 1950 metų Donaldo Trampo tėvas pastatė apie pustrečio tūkstančio namų, kuriuos žmonės vadino Trampo namais. Darbų mastai leido jam medžiagas pirkti urmu, todėl šios būdavo pigesnės, statybų kaštai – mažesni.
1938-ųjų liepą laikraštis „Brooklyn Daily Eagle“ kylančią verslo žvaigždę paskelbė „statybų Henriu Fordu“, nors šį epitetą greičiausiai jis pats ir susigalvojo. F. Trampas labai gerai išmanė reklamos vertę. Jis negailėjo pinigų savo kompanijos lankstinukams, o sykį paleido į orą krūvą balionų prie kiekvieno pririšęs po 50 dolerių nuolaidos kuponą 4 990 dolerių kainuojančiam namui įsigyti.
Sužinojęs, kad laikraščiuose dažnai lieka „skylių“ skiltyse, kurios užkaišomos trumpomis vietos naujienomis, F. Trampas užvertė redakcijas informacija apie savo kompanijos pardavimus, rinkos prognozėmis, komentarais pačiomis įvairiausiomis temomis – nuo šeiminio gyvenimo iki vidaus politikos. Kad tik spaudoje kuo dažniau pasirodytų jo vardas.
Antrojo pasaulinio karo metais F. Trampas statė namus gynybos pramonės įmonių darbininkams – suprantama, pagal valstybės finansuojamą programą.
Karui pasibaigus, pagal analogišką programą rentė būstus jau veteranams.
Nuo 1941-ųjų iki 1944 metų jis neturėjo nė vieno laisvadienio.
Visą tą laiką iki pat 9-ojo dešimtmečio slėpė savo vokišką kilmę – teigė esąs švedas. Kadangi didelė dalis nuomininkų F. Trampo pastatytuose namuose buvo žydai, nujautė, jog tiesa verslui nepadėtų.
Ranka ranką plovė
Nuo 1947-ųjų Fredas Trampas bičiulio Federalinėje būsto administracijoje dėka ėmė gauti jau daug stambesnius užsakymus – daugiaaukščiams gyvenamųjų pastatų kompleksams su liftais, šildomais garažais, skalbyklomis rūsiuose, darželiais, pradinėmis mokyklomis ir toje pačioje teritorijoje veikiančiais prekybos centrais.
Ne paslaptis, kad įgyvendinti tokio masto projektus anuomet buvo neįmanoma ne tik be valdiškų įstaigų pagalbos, bet ir be nusikalstamų organizacijų palaiminimo. Verslas buvo priverstas dalį pyrago atriekti ir Niujorko mafijai.
F. Trampo kompanijos darbuotojų gretoms priklausė žinomas mafiozas Viljamas Tomaselas – oficialiai rangovas mūrijimo darbams, į kurį, be kita ko, visada būdavo galima kreiptis pritrūkus finansavimo. Personalo sąrašuose buvo ir V. Tomaselo žento pavardė: kaip brigadininko padėjėjas jis darbo dienas leisdavo šūkaudamas mūrininkams „Daugiau skiedinio!“
Taigi buvo tik laiko klausimas, kada augančią F. Trampo imperiją užgrius nemalonumai. Ir 1953-iaisiais tai pagaliau nutiko.
Kaip nuo žąsies vanduo
Tais metais JAV Kongresas pradėjo tyrimą dėl Federalinės būsto administracijos programos, pagal kurią statyti būstai vidutinių ir menkų pajamų šeimoms. Skandalas kilo išaiškėjus, kad programoje dalyvavę statytojai užkėlė mažiausiai 1 410 iš 1 700 projektų kainas. Taip gavo per 110 mln. dolerių papildomo pelno ir pasiliko jį sau.
F. Trampui iš šios sumos teko apie 4 mln. dolerių. Dar apie 1,4 mln. jis sugebėjo pasisavinti kaip premiją už sutaupytas lėšas bei kaip kompensaciją už finansines rizikas. Bet nei Kongreso tyrėjai, nei teisėsauga nesugebėjo įrodyti jo kaltės.
Verslininkas išlipo iš vandens sausas, bet Federalinė būsto administracija bendradarbiavimą su juo nutraukė.
Paskutiniu ir didžiausiu statybų F. Trampo projektu tapo 1964 metais baigtas „Trump Village“ gyvenamasis kompleksas, atnešęs 3,8 mln. dolerių pelną.
Tais pačiais 1964-aisiais jis už 5,75 mln. dolerių perpirko kitą panašų kompleksą šio savininkams nepajėgus išsimokėti hipotekos. F. Trampo partneriu įsigyjant stambų pirkinį tapo 18-metis sūnus Donaldas, kuriam tai tapo pirmu, tačiau toli gražu ne paskutiniu milijoniniu sandoriu.
Skandalingas palikimas
2018 metais, įpusėjus pirmajai Donaldo Trampo kadencijai JAV prezidento poste, laikraštis „The New York Times“ išspausdino sensacingą tyrimą, kaip F. Trampo uždirbti pinigai perėjo jo vaikams.
Esmė ta, kad susiruošęs į Baltuosius rūmus, D. Trampas dievagojosi visko gyvenime pasiekęs pats, be jokios tėvo finansinės paramos. Gavęs tik „nedidelį milijono dolerių kreditą“ verslo pradžiai, kurį neva grąžino F. Trampui su procentais.
Taigi azarto sužinoti tiesą apimti žurnalistai apklausė būrius buvusių Trampų kompanijos darbuotojų, išanalizavo per 100 000 puslapių dokumentų. Ir galiausiai atkapstė šį tą įdomaus.
Pasirodo, Fredas Trampas su žmona sugebėjo penkiems savo vaikams perleisti daugiau kaip 1 mlrd. JAV dolerių išvengdami paveldėjimo mokesčio, kuris būtų sudaręs 55 proc. sumos, arba daugiau nei 550 mln. dolerių.
Trampų atžalos už palikimą sumokėjo tik 52,2 mln. dolerių.
Pinigai jiems po truputį plaukė dar nuo 1976-ųjų – dažniausiai per tėvo kiekvienam vaikui įsteigtus tikslinius fondus, o Donaldo atveju dar ir per jam mokamą atlyginimą – kaip pavaldiniui, nekilnojamojo turto valdytojui, bankininkui, konsultantui, pastatų savininkui ir kt.
Mokant mokesčius, nekilnojamojo turto vertė buvo specialiai pamažinama.
1997 metų lapkričio 22 dieną, pusantrų metų prieš F. Trampo mirtį, didžioji dalis jam priklausančio nekilnojamojo turto galiausiai buvo vaikams „padovanota“.
Dovanos vertė irgi buvo pamažinta – kad reikėtų mokėti mažesnį dovanojimo mokestį, – ir nurodyta kaip 41,4 mln. dolerių.
Kai 2004 metų gegužę D. Trampas, jo likęs gyvas brolis ir abi seserys tėvo „dovaną“ pardavė, Donaldo pelno dalis siekė 177,3 mln. dolerių.
Tądien dešimtmečius kurta Fredo Trampo imperija liovėsi egzistuoti. Verslo pasaulyje liko vienintelis nekilnojamojo turto magnatas tokia pavarde: Donaldas Džonas Trampas.
F. Trampas jaunesnysis, į Ameriką imigravęs dar prieš gimdamas, joje nugyvenęs 93 metus, uždirbo milijonus. Iki didžiosios amerikietiškos svajonės išsipildymo jam trūko tik vieno – tapti prezidentu. Bet tą už jį padarė sūnus. Ir jau antrą kartą.
Įdomūs faktai
Donaldas Trampas niekada nerūkė, nevartojo alkoholio ar narkotikų. To iš jo reikalavo ir vyresnysis brolis Fredas, daugelį metų kovojęs su alkoholizmų, kuris 1981 metais jį ir pražudė.
D. Trampas turi žvaigždę Holivudo šlovės take. Ją – 2 327-ąją tarp kitų pramogų pasaulio garsenybių žvaigždžių, – milijardierius gavo už prodiusuotą televizijos realybės šou „Mokinys“ („The Apprentice“).
D. Trampas turi savo vardą stalo žaidimą. Sukurtas 1989-aisiais „Monopolio“ principu, jis taip ir pavadintas: „Trampas: žaidimas“. Bet menki pardavimai ir prasti kritikų atsiliepimai lėmė, kad žaidimu ilgainiui buvo liautasi prekiauti.
Nors pats negeria, 2006-aisiais D. Trampas bandė imtis vardinės degtinės gamybos. Tik pirkėjams nepasirodė, kad „Trump Vodka“ yra „superinis produktas“, kaip jį reklamavo pats verslininkas, ir nesant paklausos gėrimo gamybą 2007 metais teko nutraukti.
D. Trampas yra germofobas. Jis patologiškai bijo mikrobų, todėl labai nemėgsta spausti žmonėms rankos.
D. Trampas kiekviena pasitaikiusia proga puikuojasi savo milijardais ir įvardija asmeninį turtą, šiuo metu vertinamą 2,6 mlrd. JAV dolerių, kaip vieną priežasčių, kodėl yra vertas valdyti šalį, kurios didžiausia pasaulyje ekonomika. Visgi jam priklausančios įmonės ir įstaigos skelbė bankrotą aštuonis kartus: 1991-aisiais, 1992-aisiais – net keturis sykius, 2004-aisiais ir 2009 metais.
Taip jau susiklostė, kad JAV prezidento rinkimuose D. Trampui pavyksta nugalėti tik kandidates moteris: 2016-aisiais Hilari Klinton ir dabar – Kamalą Haris.
