Būtinasis sodo tręšimas pavasarį: kuo, kada ir kaip

Būtent pavasarinis tręšimas yra skirtas dirvožemio derlingumui atkurti ir augalams jėgų suteikti.

Augalų „pamaitinimas“ prasidedant sezonui – viena svarbiausių procedūrų sode ir darže. Bet kokioms kultūroms – tiek dekoratyvinėms, tiek vaismedžiams ar uogakrūmiams, – reikia nemažai jėgų, kad laiku prasidėtų po žiemos pažadinantis visavertis sulčių tekėjimas, kad išsiskleistų lapai ir išsprogtų žiedpumpuriai. Ir tų jėgų gali suteikti tik trąšos.

Kaip visi žinome, pavasarį pirmenybė teikiama kompleksams, kurių sudėtyje daug azoto, padedančio kultūroms aktyviai auginti žaliąją masę.

Kalis bei fosforas atkuria bei stiprina šaknų sistemą, didina augalų atsparumą nepalankioms oro sąlygoms bei ligoms, dalyvauja medžiagų apykaitoje, užtikrina žydėjimą ir derėjimą.

Tačiau būtini ir kiti elementai. Kalis bei fosforas atkuria bei stiprina šaknų sistemą, didina augalų atsparumą nepalankioms oro sąlygoms bei ligoms, dalyvauja medžiagų apykaitoje, užtikrina žydėjimą ir derėjimą.

Tad apžvelkime dažniausiai naudojamus ir populiariausius pavasarinius sodo tręšimo būdus – ir organinėmis, ir mineralinėmis trąšomis, kad būtų patogiau, suskirstę jas į grupes pagal pagrindinę veikliąją medžiagą.

Azoto trąšos

Jas galima naudoti ne tik pavasarį, bet ir vasarą. Tik štai rudenį augalų tręšti azotu smarkiai nerekomenduojama, nes jis skatina aktyvų žaliosios masės augimą, ne pasiruošimą ramiajam periodui ir žiemos šalčiui.

Azoto trąšas būtina terpti į dirvą, o ne tiesiog išbarstyti jos paviršiuje. Priešingu atveju oras ir saulės spinduliai gerokai sumažins jo koncentraciją.

Bet ne ką mažiau svarbu azoto trąšų neperdozuoti – ypač tręšiant dirvą, kurioje auga maistui vartojamos uoginės ir vaismedžių kultūros. Mat azoto perteklius vaisiuose kaupiasi nitratų pavidalu.

Bet kokiu atveju tręšimą tokiomis trąšomis būtina nutraukti likus ne mažiau kaip dviem savaitėms iki derliaus nuėmimo.

Iš sodo augalų azotui jautriausios yra tokios kultūros kaip obelys ir serbentai.

Karbamidas (apie 46 proc. azoto). Jam jau, deja, per vėlu. Karbamidu tręšiama dažniausiai balandį, 2–3 savaitės prieš žydėjimą. Obelims, kriaušėms beriama 150–250 g (priklausomai nuo medžio amžiaus ir dydžio), agrastams ir serbentams – 50–70 g, avietėms – 50–70 g, vynuogėms – 50–70 g, abrikosams, slyvoms, vyšnioms – 70–140 g. Tirpalu iš 20–30 g karbamido 10 litrų vandens 5–6 dienos po žydėjimo gausiai purškiamos lajos.

Amonio salietra (apie 26–34 proc. azoto, 3–14 proc. sieros). Tręšiama praėjus 5–6 dienoms po sodo žydėjimo ir dar kartą po mėnesio. Kiekis – 15–50 g (priklausomai nuo augalo dydžio ir dirvožemio būklės). Po kiekvieno tręšimo gausiai palaistoma.

Amonio sulfatas (apie 20,5 proc. azoto). Rekomenduojamas kiekis – 25–30 g vienam kvadratiniam sodo metrui pačioje vegetacijos pradžioje. Negalima naudoti kartu su kalkėmis, pelenais, kreida, dolomitmilčiais.

Azoto trąšoms sąlygiškai galima priskirti ir natrio bei kalcio salietrą, kuriose azoto kiekis siekia apie 15%.

Jos taip pat dažnai naudojamos pavasario sėjos metu. Juolab kad kalcio salietra turi didelį privalumą – reguliariai naudojama pagerina rūgščių dirvožemių kokybę.

Fosforo trąšos

Šias trąšas prireikus galima naudoti bet kuriuo metu – taip pat ir pavasarį.

Paprastas superfosfatas (apie 26 proc. fosforo, 6 proc. azoto). Sode naudojamas kaip pagrindinė trąša prieš sėją sukasant žemę. Paskui – sėjant ir sodinant: superfosfato beriama į duobutes, griovelius ir pan. Galiausiai vasarą juo galima tręšti visas kultūras. Kiekis – 400–600 g į vaismedžio sodinimo duobę, 40–70 g – pavasarį ar vasarą sukasant žemę, 40–60 g – pavasarį po žydėjimo.

Dvigubas superfosfatas (apie 46 proc. fosforo, 9 proc. azoto). Naudojamas pagrindiniam tręšimui prieš sėją sukasant žemę. Paskui – sėjant ir sodinant (į duobutes, griovelius ir pan.). Taip pat vasarą tręšti visoms kultūroms. Kiekiai – dvigubai mažesni nei paprasto superfosfato.

Fosforitiniai miltai (apie 19–30 proc.). Sodas jais tręšiamas pavasarį, sodinimo metu. Kiekis – 100–300 g. Kuo smulkesni, tuo geriau pasisavinami. Tam padeda ir kai naudojami su rūgščiomis trąšomis – pavyzdžiui, mėšlu.

Kalio trąšos

Šios gerai tirpsta vandenyje ir paprastai į dirvą įterpiamos anksti pavasarį arba jau rudenį.

Kalio sulfatas (apie 53 proc. kalio, 18 proc. sieros). Sode naudojamas ir kaip sausos birios trąšos, ir kaip tirpalas, kuriuo augalai laistomi visos vegetacijos metu.

Į sodinimo duobę beriama 100–200 g arba 15–20 g vegetacijos laikotarpiu. Galima ruošti tirpalą – 35–40 g kalio sulfato 10 litrų vandens– ir juo gausiai purkšti vaismedžių lajas vegetacijos metu.

Kalio chloridas (apie 52–62 proc. kalio, iki 40 proc. chloro). Reikalingas sodui ankstyvą pavasarį – sodinant kultūras, jautriai nereaguojančias į chloro perteklių. Pavyzdžiui, sodinant vaismedžius, vienam sodinukui beriama 100–150 g kalio chlorido. Vegetacijos metu – jau tik 30 g.

Vaiskrūmiams sodinant patartina berti 50–70 g kalio chlorido vienam augalui, vegetacijos metu – 15–30 g.

Tačiau būkite labai atsargūs naudodami trąšas su chloru. Esama kultūrų, itin jautrių šiam elementui, jos gali neigiamai reaguoti į tokius priedus. Tuomet jų augimas sulėtėja, o tai galiausiai lemia mažesnį derlingumą ir suprastėjusį vaisių skonį. Iš sodo augalų tokios pirmiausia yra vynuogės, dar avietės ir serbentai.

Kalio salietra (apie 45–46 proc. kalio, 13–14 proc. azoto). Pavasarinė trąša, nepakeičiama, kai sodui reikia auginti žaliąją masę ir ruoštis žydėjimui.

Vaismedžiams beriama 25 g kalio salietros, vaiskrūmiams – po 20 g.

Taip pat gaminamas tirpalas iš 20 g kalio salietros ir 10 litrų vandens – vegetacijos metu juo patartina gausiai purkšti lajas.

Kalio magnezija (apie 26–32 proc. kalio, 11–18 proc. magnio). Sode galima naudoti kaip pagrindinę pavasarinę trąšą. Rekomenduojamas kiekis – 10–40 g vienam kvadratiniam metrui.

Kompleksinės trąšos

Tai trąšos, sudarytos iš kelių makroelementų ir (arba) mikroelementų. Dažniausiai trijų pagrindinių – azoto, fosforo, kalio – ir priedų.

Naudoti kompleksines trąšas kur kas patogiau ir paprasčiau, nes nereikia apskaičiuoti kiekvieno elemento reikiamos dozės.

Kompleksinių trąšų įterpimo terminai ir normos priklauso nuo jų sudėties.

Azofoska (apie 16 proc. azoto, 16 proc. fosforo, 16 proc. kalio). Būna šių trąšų ir su kitokiomis komponentų proporcijomis – pavyzdžiui, NPK 19:9:19, NPK 22:11:11 ir kt.

Naudojamos kaip pagrindinės pavasarinės trąšos sukasant žemę ar beriamos į sodinimo duobutes. Bet taip pat naudojamos augalams vegetacijos metu tręšti.

Sodinant vaismedžius vienam sodinukui patariama berti 85–125 g azofoskos, vegetacijos metu užtenka po 50–70 g.

Vaiskrūmiams kiekiai mažesni – sodinant vienam augalui reikia 50 g trąšų, vegetacijos metu – 40–60 g.

Amofosas (apie 11–12 proc. azoto, 40–50 proc. fosforo). Sodui tai išskirtinai pavasarinės trąšos. Vienam kvadratiniam metrui rekomenduojamas kiekis 50–100 g (priklausomai nuo augalų amžiaus ir dydžio).

Diamofosas (apie 46 proc. fosforo, 18 proc. azoto). Naudojamas pavasarį prieš sėją arba sodinimą, bet taip pat ir vegetacijos metu. Obelims, svarainiams, kriaušėms – 30 g vienam kvadratiniam metrui, agrastams, serbentams, avietėms – 10–20 g, vynuogėms – 25 g, abrikosams, slyvoms, kaukazinėms slyvaitėms, vyšnioms – 20 g.

Nitrofoska (apie 8–16 proc. azoto, 1,7–7 proc. fosforo, 5,8–19,9 proc. kalio). Priklausomai nuo sudėties ir gamybos būdo, išskiriamos kelios pagrindinės: sieros rūgšties nitrofoska, sulfatinė, fosforito.

Nitrofoska naudojama pačioms įvairiausioms kultūroms – tiek kaip pagrindinės trąšos, tiek ir prieš sėją.

Sodinant vaismedžius, vienam medeliui patariama berti 60–80 g, vegetacijos metu – 50–70 g.

Vaiskrūmiams, kaip ir visų trąšų, nitrofoskos kiekiai mažesni: arba 40–50 g sodinukui, arba 40–60 g vegetacijos laikotarpiu.

Pelenai (priklausomai nuo sudegusių medžiagų – 1–35 proc. kalio, 4–40 proc. kalcio, 1–9 proc. fosforo). Sode juos tinka naudoti visą vegetacijos laikotarpį bet kokiems augalams. Įprastas kiekis – 100–200 g vienam kvadratiniam metrui.

Kalbant apie sodo augalams skirtas pirktines trąšas, jų lengvai rasite beveik pas bet kurį didįjį trąšų gamintoją. Tik pirkdami atkreipkite dėmesį, kad mišiniai būtų paženklinti kaip tinkami vaismedžiams ir uoginėms kultūroms (arba konkrečiau – pavyzdžiui, obelims, kriaušėms, slyvoms ir pan.), taip pat turėtų žymą, kad tai pavasarinės trąšos. Ir būtinai vadovaukitės instrukcija ant pakuotės.