Geriausios piršlybos – per mėsiedo pilnatį

Nuo Trijų Karalių iki Užgavėnių mūsų protėviams tęsdavosi laikotarpis, pažymėtas ypatingu – mėsiedo ženklu.

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

Ir tai reiškė ne tik mėsiškų patiekalų nestokojantį stalą, bet ir su šiuo šaltu, tamsiu laiku susijusias tradicijas.

O bene darbingiausias metas būdavo piršliams, kuriems tekdavo visaip suktis, kas negautų silkės.

Kai pilvas sotus

Žodžio „mėsiedas“ prasmė pagal jo sudedamąsias dalis nesunkiai iššifruojama.

Tačiau kaip iš tikrųjų šiais laikais tą „mėsiedą“ suprasti, nevisiškai aišku – ar kaip raginimą daugiau valgyti mėsos, ar jos teikiamos stiprybės priminimą, ar kokias kitas užuominas.

O juk mėsiedas tai tik tam tikras metų laikas, įsiterpiantis į kitus liaudies kalendoriaus periodus – einantis po advento ir Kalėdų.

„Piršliai taikydavo važiuoti per pilnatį, mat manyta, kad per jaunatį supiršus jaunųjų gyvenimas nenusiseks.“

A. Sidorovienė

Tęsiasi mėsiedas nuo Trijų Karalių iki Užgavėnių ir yra sočiam valgymui, linksmybėms, piršlyboms bei tam tikriems darbams skirtas laikotarpis.

Kadangi Užgavėnių data kiekvienais metais vis kita, priklausomai nuo to, kada pagal apskaičiavimą bus Velykos, tai ir mėsiedas kasmet trunka nevienodai – kada ilgiau, kada trumpiau.

Trumpesnis laikas nuo Trijų Karalių iki Užgavėnių – trumpesnis ir sotusis, linksmasis sezonas.

Linksmybės prieš griežtąją gavėnią

Anuomet griežtai tradicijų besilaikiusiems lietuviams, žinoma, norėdavosi, kad mėsiedas tęstųsi kuo ilgiau.

Juk iš karto po jo, per Užgavėnes dar kartą sočiai prisivalgius, prasidės griežtus draudimus skelbianti gavėnia.

Tų draudimų ir tradicijų nepaisymas, atrodė, gali net žemdirbystės darbų rezultatus pabloginti, gero derliaus neužauginti.

„Po mėsiedo prasidės gavėnia, privalomas griežtas pasninkas ir jokių linksmybių. Advento metu dar leidžiamas šioks toks laisvumas – rateliai, žaidimai, o gavėnia visiško susikaupimo, rimties ir griežto pasninko metas, kitaip negalima“, – pasakoja Upytės tradicinių amatų centro vadovė, etnologė Aušra Sidorovienė.

Gavėnia – keturiasdešimt dienų trukdavęs metas, krikščionių pasninko, maldos, atgailos ir gerų darbų laikotarpis prieš Velykas.

Tai būdavo tikrai rimtas laikas, kai nerengti jokie pasilinksminimai, nedainuota, nešokta, nekelta vestuvių ir jokių kitų šeimos švenčių.

Ir drobės, ir malkos

A. Sidorovienė pasakoja, kad mėsiedo laikotarpis svarbus ne tik mėsiškų patiekalų gausa.

Nors valgyti tuo metu buvo galima daug ir riebiai, ne kiekvienoj troboj tos gausos ir riebumo sočiai būdavo.

Prieš Kalėdas paskerstos kiaulaitės mėsos gausesnėms šeimoms neilgam užtekdavo.

Jeigu dar turėdavo pjautinų paršelių, per mėsiedą dažniausiai vieną kitą vėl versdavo ant šono.

O kai paršai nužviginti, mėsytė išrūkyta, iščirškinta – tik valgyk ir džiaukis gyvenimu.

Per mėsiedą pats svarbiausias merginų ir jų motinų darbas bei rūpestis būdavo kuo gausesnį kraitį sukrauti – tad visos neatsitraukdamos verpdavo, ausdavo, siūdavo.

„Labai svarbu buvo iki Užgavėnių suverpti visus linų kuodelius, nes tikėta, jeigu mergina paliks nesuverptų, tai atėjęs Gavėnas tuos kuodelius sumindys ir jau bus neįmanoma jų suverpti, kiek gero nueis perniek“, – pasakoja senųjų tradicijų žinovė.

Vyrai per mėsiedą taip pat turėdavo ką veikti – rengdavosi būsimiems laukų darbams: taisydavo senus pakinktus, darbo įrankius, vydavo pančius, virves.

Svarbu būdavo tuo metu, ypač besirengiantiems ką nors statyti ar remontuoti, nuvažiuoti į mišką medžių rąstams.

„Ir įvažiuoti tuo metu į miškus su rogėmis lengviau, ir medieną susivežti patogiau. Be to, būdavo sakoma, kad kol medžiai miega, jų mediena stipresnė“, – sako A. Sidorovienė.

Žinoma, tuo metu ir malkomis šeimos apsirūpindavo.

Kodėl vyžų padus tepdavo derva

Mėsiedo laikotarpis pažymėtas ir linksmybių ženklu – juk prasidėjus gavėniai nei dainų, nei šokių, nei žaidimų nebebus.

Todėl iki to laiko dažnai rengti jaunų žmonių susibūrimai, vadinti vakaruškomis ar tiesiog jaunimu. Taip ir sakydavo: „Ar ateisi į jaunimą?“

Tame jaunime buvo vakarojama, dainuojama, žaidžiama, menamos mįslės.

Tėvai, ypač daugiau dukterų ir erdvesnę seklyčią turėdavę, leisdavo kaimo jaunimui susiburti, susirinkti tarsi į kokias žvalgytuves, vieniems kitus pamatyti, susipažinti.

Surasdavo, pakviesdavo muzikantą ir prisišokdavo į valias.

„Vaikinai savo vyžų padus ištepdavo tam tikra derva, kad šokant kaukšėtų, o merginos, sako, basos šokdavusios – neleisdavo joms apavo trinti. Net ir iki jaunimo basos iš artimesnių trobų atbėgdavusios, nors žiemos būdavo ne tokios šiltos kaip kad dabar“, – stebina centro vadovė.

Piršlybų sezonas

Mėsiedas dar vadinamas ir tradiciniu piršlybų laiku. Dažniausiai būtent tuo metu būsimos šeimos iš lėto, neskubant būdavo pradedamos kurti.

Senovinės piršlybos – parengiamoji vestuvių apeigų dalis – buvo ypatingais ritualais apipintas ilgas procesas.

Jo jau nebėra kam prisiminti – XIX amžiaus antroje pusėje piršlybų apeigos pradėjo nykti ir pamažu virto tik derybomis.

O XX amžiaus antroje pusėje piršlybų papročiai ir visai išnyko.

Dabar tik kino filmuose ar spektakliuose galima pamatyti, kaip vyko tokia svarbi šeimų gyvenimo dalis, nulemdavusi tolesnį jaunų žmonių gyvenimą, jų likimus.

Tos senosios lietuviškos piršlybos susidėjo net iš kelių dalių.

Prasidėdavo jos atklausais.

Pas nusižiūrėtos merginos tėvus piršlys siųsdavo pasiuntinį, kaip sako A. Sidorovienė, dažniausiai kokią vyresnę moterį, kad šioji pasidomėtų, ar tėvai sutiktų leisti dukterį už peršamo jaunikio, ar lauktų piršlių atvažiuojančių.

Dažniausiai tėvai neatsisakydavo ir sutikdavo, kad piršliai atvažiuotų, o paskui jau bus matyti.

„Tik jeigu paaiškėdavo, kad norima pirštis jaunesnei dukrai, kai vyresnioji dar neištekėjusi, tėvas tardavo griežtą „Ne“. Sakydavo: „Aš kaladės per kaladę neritinsiu“, – pasakoja etnologė.

Kad piršlys negautų silkės

O kai atklausai sėkmingai praeidavo, į būsimos nuotakos namus piršlys su jaunikiu pirmą kartą atvykdavo pažintuvėms.

A. Sidorovienė pasakoja, kad taikydavo jie važiuoti porinėmis dienomis – antradienį, ketvirtadienį, šeštadienį.

Tikėta, kad tos dienos labiausiai tinka pirštis.

Ir dar labai svarbus būdavo dangaus ženklas.

„Piršliai taikydavo važiuoti per pilnatį, mat manyta, kad per jaunatį supiršus jaunųjų gyvenimas nenusiseks“, – sako A. Sidorovienė.

Seni žmonės sakydavo, kad gero vyro iš jaunaties vedybų nelauk – dūks gyvenime, nenurims, o per sengalį sukurta šeima irgi dažnai išyra.

Kai kurios savo nuomonės tėvams nereikėdavo nė žodžiais sakyti, užtekdavo visiems suprantamų ženklų.

Pavyzdžiui, jeigu jaunikis netiko ir tėvai nenori už jo dukros leisti, užtekdavo pavaišinti svečius juka – kraujine sriuba.

Ir šie turėdavo suprasti, kad antrą kartą geriau nevažiuoti.

O kai tėvas be jokių ženklų iš karto tardavo griežtą ne, tai ir piršliui būdavo ne kas, apie nesugebėjusį supiršti sakydavo: „Tas piršlys silkę gavo.“

Bet jeigu pirmas susitikimas pavykdavo, piršlys atvykdavo dar ne kartą – kraičio deryboms, peržvalgoms, suderėtuvėms. Tik tada, kai jau būdavo paskelbiami užsakai, įvykdavo sužadėtuvės, per kurias šalys galutinai susitardavo dėl vestuvių.

Piršlybų pabaigoje nuotaka piršlį apdovanodavo rankšluosčiais, juostomis, piršlybų sutarčiai sutvirtinti buvo geriama piršlio atsivežtos degtinės.

Vestuvės paprastai būdavo sutariamos ir švenčiamos rudenį.

Spėdavo metų orus

Piršlybų ir daugelio kitų tradicijų nebėra ir apie patį mėsiedą nėra labai daug žinoma.

Jau seniai nelikę žmonių, kurie tais laikais griežtai laikydamiesi papročių gyveno, o ir užrašyta iš senųjų laikų nedaug.

Tik mėsiedo laikotarpio kai kurios šventės iki šiol, pasak A. Sidorovienės, vis dar žinomos, nepamirštos.

Kad ir sausio 25-oji – Šventojo Pauliaus atsivertimo diena.

Kaip dabar žinoma, kad reikia stebėti barsuką, tą dieną besiverčiantį ant kito šono ir lemiantį orus, taip ir senoliai tą dieną įdėmiai stebėdavo orus.

Buvo tikima, kad tos dienos priešpiečio oras atitinka pirmąją, o popietinis – antrąją žiemos pusę. Jeigu tądien saulėta, buvo spėjama būsiant gražią vasarą ir gerus metus, jei debesuota – tais metais daug žmonių mirsią, jeigu lyja ar sninga, artėja didelis brangymetis.

Nuo nelaimių saugo Agotos duona

Kaip anksčiau, taip ir dabar svarbi šventė yra Grabnyčios – viena seniausių katalikų švenčių, minima vasario 2 dieną.

Šią dieną bažnyčiose šventinamos graudulinėmis ar grabnyčiomis vadinamos žvakės, nupuošiamos prakartėlės.

Iki šiol vasario 5-ąja minima ir Šventosios Agotos diena.

Tą dieną bažnyčiose šventinama duona, galinti gelbėti kilus gaisrui, sauganti nuo ligų, nuo blogos akies, nuo gyvatės įkandimo ir pan.

„Ir dabar juk dažnuose namuose turima ar rankinėse nešiojamasi tos stebuklingos, pašventintos duonos gabalėlį“, – sako A. Sidorovienė.

Upytės tradicinių amatų centro vadovė pabrėžia, kad nors ir kaip sotu bei smagu būdavo per mėsiedą, žmonės netrukus pradėdavo ilgėtis šviesos ir gamtos atgimimo.

Įgrisdavo trumpos dienos, ilgi vakarai prie spingsulės, kai nelabai kur išeiti ar išvažiuoti galėdavai – sniego priversdavo iki pusės langų, keliai būdavo užpustyti, o ir tvoros nuo šalčio poškėdavo.

Metų ratui sukantis po mėsiedo link Velykų, čia pat ir pavasario darbai prasidėdavo, vedantys link Sekminių ir toliau iki rudens derliaus nuėmimo, iki lėto posūkio į Kalėdas ir vėl iki kito mėsiedo.