Mokslininkai išsiaiškino, kad zylės gali apsimesti gyvatėmis, apgauti kitus paukščius, išmokti neįprastų būdų susirasti maisto ir net sumedžioti už save gerokai didesnį grobį.

O įdomiausia tai, kad daugelį šių paukščių galime stebėti tiesiog savo kieme – ypač dabar, kai artėjant žiemai jie vis dažniau lankosi prie namų.

Maža, bet kartais negailestinga plėšrūnė

Atrodytų, kuo gali būti pavojingas vos 20 gramų sveriantis paukštelis? Pasirodo, kai kuriomis aplinkybėmis jis gali tapti tikru medžiotoju.

Vengrijoje mokslininkai užfiksavo neįprastą didžiųjų zylių elgesį: jos urvuose medžiojo žiemojančius šikšnosparnius.

Paukščiai aptikdavo mažus šikšnosparnius, snapais juos užkapodavo ir lesdavo jų audinius.

Tyrėjai per dvi žiemas tiesiogiai stebėjo 18 tokių užpuolimų. Pastebėta, kad zylės šikšnosparnius galėjo aptikti pagal jų skleidžiamus garsus.

Dar įdomiau tai, kad mokslininkams pradėjus papildomai lesinti zyles, tokių išpuolių gerokai sumažėjo.

Vis dėlto išsigąsti nereikia. Tai labai neįprastas elgesys, užfiksuotas konkrečioje vietovėje. Įprastai didžiosios zylės minta vabzdžiais, jų lervomis, sėklomis ir kita smulkia gamtine kilmės maisto medžiaga.

Gindamos lizdą apsimeta gyvatėmis

Dar viena netikėta zylių gudrybė – gebėjimas šnypšti beveik kaip gyvatėms.

Kai plėšrūnas mėgina patekti į drevę ar inkilą, kai kurių rūšių zylės pradeda garsiai šnypšti, staigiai judina galvą, išskleidžia sparnus ir uodegą.

Tamsioje drevėje toks garsas gali būti itin įtikinamas. Įsibrovėlis negali aiškiai matyti, kas joje slepiasi, todėl gali nuspręsti nerizikuoti.

2021 metais mokslininkai palygino kelių rūšių zylių šnypštimą su gyvačių skleidžiamais garsais ir nustatė akustinį panašumą.

Eksperimentai taip pat parodė, kad lizdus galintys plėšti smulkūs žinduoliai į tokius garsus reaguoja atsargiau nei į paprastą triukšmą.

Taigi zylėms nebūtina būti didelėms ar stiprioms. Kartais pakanka įtikinti priešą, kad drevėje jo laukia gerokai pavojingesnis gyventojas.

Jų bendravimas primena paprastą gramatiką

Zylių balsai nėra vien atsitiktinis čirškėjimas.

Japonijoje atlikti tyrimai parodė, kad ten gyvenančios japoninės zylės geba jungti skirtingus garsinius signalus į prasmingas sekas.

Vienas signalas perspėja apie pavojų, kitas kviečia artintis, o juos sujungus paukščiai reaguoja į abu pranešimus.

Tačiau mokslininkams sukeitus garsų eiliškumą, paukščių reakcija pasikeitė.

Tai rodo, kad reikšmę gali turėti ne tik patys garsai, bet ir jų tvarka.

2016 metais žurnale „Nature Communications“ paskelbtas tyrimas tapo vienu svarbių įrodymų, kad elementarių gramatiką primenančių taisyklių galima aptikti ir laukinių gyvūnų bendravime.

Žinoma, zylės nekalba kaip žmonės. Be to, šis atradimas padarytas tiriant japonines zyles, o ne mūsų kiemuose gyvenančias didžiąsias zyles.

Išmoko atidarinėti pieno butelius

Vienas garsiausių paukščių sumanumo pavyzdžių užfiksuotas Didžiojoje Britanijoje.

Praėjusiame amžiuje pienininkai gyventojams prie namų durų palikdavo stiklinius butelius su pienu. Jų kakleliai būdavo uždengti plonomis folijos dangteliais.

Kai kurios didžiosios ir mėlynosios zylės išmoko juos pradurti snapais ir pasiekti viršuje susikaupusią grietinėlę.

Toks elgesys ilgainiui buvo pastebėtas įvairiose šalies vietovėse.

Mokslininkai šį reiškinį tyrinėjo kaip galimą socialinio mokymosi pavyzdį – paukščiai gali perimti naudingus įgūdžius stebėdami vieni kitus. Vis dėlto neatmetama, kad skirtingose vietose jie tą patį būdą atrado savarankiškai.

Ši istorija puikiai parodo, kaip greitai laukiniai paukščiai gali prisitaikyti prie žmonių sukurtos aplinkos.

Kartais apgaudinėja kitus paukščius

Lesykloje zylės gali atrodyti smulkios ir bejėgės, tačiau tarp kitų sparnuočių jos neretai elgiasi gana įžūliai.

Didžiosios zylės gali vaikyti mažesnius paukščius nuo maisto ir net pasinaudoti apgaule.

Moksliniuose tyrimuose aprašyta, kaip jos skleisdavo pavojaus signalus, nors aplinkui nebūdavo plėšrūno.

Tokie netikri perspėjimai pasigirsdavo tuomet, kai žvirbliai užimdavo gausaus maisto vietą.

Išgąsdinus konkurentus atsirasdavo galimybė pasiekti lesalą.

Tai nereiškia, kad kiekviena zylė sąmoningai planuoja apgaulę taip, kaip žmogus. Tačiau šis elgesys rodo, kokios sudėtingos gali būti net mažų paukščių tarpusavio varžybos.

Kodėl žiemą zylės tarsi iš niekur atsiranda prie namų?

Vasarą zyles dažnai girdime medžiuose, tačiau kiemuose jos gali būti sunkiau pastebimos.

Atėjus šalčiams padėtis pasikeičia. Paukšteliai pradeda dažniau lankytis prie namų, lesyklų, soduose ir gyvenvietėse.

Ar tai reiškia, kad zylės pas mus atskrenda tik žiemoti?

Nebūtinai. Didžiosios zylės Lietuvoje gyvena ištisus metus, nors dalis jų gali klajoti ar migruoti, o iš šiauresnių kraštų gali atskristi kitų individų.

Vasarą paukščiai daugiausia ieško vabzdžių miškuose, soduose ir parkuose. Žiemą, kai natūralaus maisto sumažėja, jie aktyviau ieško lengviau pasiekiamų šaltinių.

Gyvenvietėse tokių galimybių daugiau – čia įrengiamos lesyklos, galima aptikti maisto likučių, o pastatų plyšiai suteikia užuovėją.

Todėl žiemą prie namų matome ne būtinai daugiau zylių, bet daugiau jų susibūrusių vienoje vietoje.

Kaip tokie maži paukščiai ištveria speigą?

Didžioji zylė sveria maždaug 16–20 gramų, tačiau sugeba išgyventi net spaudžiant stipriam šalčiui.

Vienas svarbiausių jos ginklų – plunksnos.

Paukštelis jas papurena, todėl tarp plunksnų susidaro oro sluoksnis, padedantis sulaikyti šilumą.

Be to, zylės dieną aktyviai ieško maisto, kad sukauptų pakankamai energijos nakčiai.

Naktį jos gali slėptis drevėse, inkiluose ir kitose nuo vėjo apsaugotose vietose.

Tačiau didžiausias pavojus mažiems paukščiams dažnai kyla ne vien dėl žemos temperatūros. Kur kas sunkiau išgyventi tada, kai šaltis sutampa su maisto stygiumi.

Vos keliolika gramų sveriančiam paukšteliui energijos atsargų pakanka palyginti neilgam, todėl ilgos ir šaltos žiemos naktys gali tapti rimtu išbandymu.

Kuo lesinti zyles, kad joms nepakenktume?

Lietuvos ornitologai primena, kad padėti paukščiams galima, tačiau svarbu tai daryti atsakingai.

Vienas tinkamiausių lesalų zylėms – nekepintos ir nesūdytos saulėgrąžos. Jos kaloringos, turi daug riebalų ir suteikia šaltuoju metų laiku reikalingos energijos.

Taip pat tinka nesūdyti, nerūkyti lašiniai, nesūdyti riešutai.

Tačiau paukščiams negalima duoti sūdytų, stipriai pagardintų, sugedusių ar pelėsiais apaugusių produktų.

Duona taip pat nėra geras pasirinkimas – kur kas naudingiau pasiūlyti natūralių sėklų.

Svarbu nepamiršti ir lesyklos švaros. Joje susikaupę maisto likučiai bei paukščių išmatos gali sudaryti sąlygas plisti ligoms.

Ornitologai pataria pradėjus reguliariai lesinti paukščius pasirūpinti, kad lesalo netrūktų ir per didžiuosius šalčius.

Mažosios mūsų kaimynės dar turi kuo nustebinti

Zylės – puikus priminimas, kad įspūdingų gamtos istorijų nebūtina ieškoti tolimuose žemynuose.

Kartais pakanka pažvelgti pro langą.

Ant šakos tupinti geltonkrūtė viešnia gali būti ne tik mielas žiemos kiemo papuošalas, bet ir sumani maisto ieškotoja, atkakli savo teritorijos gynėja ar net gudri konkurentų apgavikė.

O kai kitą kartą zylė priskris prie lesyklos, verta į ją įsižiūrėti atidžiau. Šis mažas paukštelis gali būti gerokai įdomesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

The post Mažos, mielos, bet ne tokios nekaltos: ko nežinojote apie zyles? appeared first on Kauno savaitė.