Didelės apimties tyrime, kuriame dalyvavo daugiau kaip 600 000 žmonių, jie nustatė: tie, kurie pirmą kartą susidūrė su nutukimu būdami 17–29 metų, nuo bet kokių priežasčių mirė 70 proc. dažniau nei žmonės, kuriems nutukimas neišsivystė iki 60 metų.

Pagrindinė mintis paprasta, bet kelianti nerimą: svarbu ne tik tai, kiek sveriate, bet ir kada būtent pradėjote priaugti papildomų kilogramų.

Nutukimas iki 30 metų mirties riziką padidina 70 proc.

Svarbiausias tyrimo rezultatas susijęs su jaunais suaugusiaisiais.

Tyrimas parodė, kad sveikatai įtakos turi ne tik pats svorio augimo faktas – lemiamą vaidmenį atlieka amžius, kuriame tai įvyksta.

Dalyviai, kurie pirmą kartą pasiekė nutukimo ribą 17–29 metų amžiaus laikotarpiu, turėjo maždaug 70 proc. didesnę riziką mirti nuo bet kokių priežasčių, palyginti su tais, kuriems nutukimas neišsivystė iki 60 metų.

Ką šis skaičius reiškia praktiškai?

Jei iš 1 000 dalyvių, neturėjusių ankstyvo nutukimo, per stebėjimo laikotarpį mirdavo 10 žmonių, tai tarp tų, kuriems nutukimas išsivystė jaunystėje, šis skaičius siekė jau 17 iš 1 000.

Nutukimo pradžia buvo laikomas momentas, kai kūno masės indeksas (KMI) – rodiklis, apskaičiuojamas kūno svorį kilogramais dalijant iš ūgio metrais kvadratu – pirmą kartą pasiekdavo 30 ar daugiau.

Esant 175 cm ūgiui, tai sudaro maždaug 92 kg ir daugiau, nors vien skaičiai svarstyklėse ne visada atspindi visą sveikatos vaizdą.

Tyrimo autoriai kartu įspėja, kad tikslių rizikos skaičių nereikėtų vertinti pažodžiui – jie priklauso nuo daugelio analizėje įvertintų veiksnių, taip pat nuo matavimų tikslumo. Svarbiau įžvelgti pačią tendenciją.

Kodėl antsvoris jaunystėje pavojingesnis sveikatai

Pagrindinė tyrėjų hipotezė atrodo logiška: kuo ilgiau organizmas gyvena turėdamas perteklinį svorį, tuo daugiau žalos jame kaupiasi.

Jei nutukimas prasideda sulaukus 20 metų, organizmas dešimtmečius patiria lėtinį uždegimą, atsparumą insulinui ir padidėjusią apkrovą kraujagyslėms.

Neatsitiktinai antsvorį turintys žmonės dažniau susiduria su visu lėtinių ligų rinkiniu.

Kaip aiškina Lundo universiteto doktorantė ir pirmoji tyrimo autorė Huyen Le, viena iš galimų padidėjusios rizikos priežasčių yra būtent ilgesnis perteklinio svorio biologinio poveikio organizmui laikotarpis.

Įsivaizduokite tai taip: jei kuprinėje nešatės papildomus 20 kg, skirtumas tarp pusvalandžio pasivaikščiojimo ir dešimties valandų žygio yra milžiniškas.

Sąnariai, širdis ir raumenys į apkrovą reaguos skirtingai, priklausomai nuo jos trukmės.

Panašiai veikia ir ilgalaikio nutukimo mechanizmas – organizmas prisitaiko, tačiau jo ištekliai nėra begaliniai.

Svorio priaugimas vyresniame amžiuje – nuo 30 iki 60 metų – taip pat buvo susijęs su didesniu mirtingumu, tačiau ši sąsaja pasirodė gerokai silpnesnė.

Iš konkrečių mirties priežasčių, susijusių su ankstyvu nutukimu, reikšmingiausias buvo 2 tipo cukrinis diabetas.

Rimtos rizikos taip pat apėmė hipertenziją, vyrams – kepenų vėžį, o moterims – gimdos vėžį.

Svarbu pabrėžti: nutukimą turintis žmogus, kuris reguliariai juda ir įvairiai maitinasi, gali turėti visiškai kitokį rizikos profilį nei žmogus, kurio KMI toks pat, bet kuris gyvena sėsliai.

Kaip antsvoris veikia moterų vėžio riziką

Įdomi detalė: aprašyta tendencija – „kuo anksčiau priaugtas svoris, tuo didesnė rizika“ – ne visoms ligoms galiojo vienodai.

Moterims padidėjusi mirties nuo su nutukimu susijusio vėžio rizika buvo maždaug vienoda, nepriklausomai nuo to, kada būtent svoris buvo priaugtas.

Be to, antsvoris su vėžiu susijęs ne tiesiogiai, o per uždegimą, medžiagų apykaitą ir hormoninius pokyčius, susijusius su menopauze.

Logika paprasta: jei viską lemtų tik gyvenimo su antsvoriu trukmė, ankstyvas nutukimas turėtų dar labiau didinti ir vėžio riziką.

Kadangi taip nenutinka, tikėtina, kad moterų onkologinių ligų vystymuisi įtakos turi papildomi biologiniai mechanizmai.

Epidemiologė Huyen Le šį klausimą formuluoja tiesiai: kas yra pirminė priežastis – hormoniniai pokyčiai, darantys įtaką svoriui, ar pats svoris, atspindintis tai, kas jau vyksta organizme?

Vienareikšmio atsakymo kol kas nėra, tačiau pati ši išimtis yra svarbi – ji rodo, kad nutukimas skirtingas ligas veikia skirtingais mechanizmais.

Kaip buvo atliktas nutukimo tyrimas Švedijoje

Šio darbo mastas ir duomenų kokybė išskiria jį iš panašių tyrimų.

Tyrimas buvo suplanuotas taip, kad būtų galima sekti svorio pokyčius per visą suaugusio žmogaus gyvenimą, o ne remtis vienkartiniu matavimu.

Daugiau kaip 600 000 žmonių – 258 269 vyrų ir 361 784 moterų – duomenys buvo paimti iš esamos duomenų bazės.

Į imtį pateko tik tie asmenys, kurių svoris nuo 17 iki 60 metų buvo užfiksuotas bent tris kartus.

Viena stipriųjų šio tyrimo pusių – daugkartiniai objektyvūs svorio matavimai.

Daugumoje panašių darbų mokslininkai remiasi dalyvių prisiminimais apie tai, kiek jie svėrė jaunystėje.

Šiuo atveju matavimus atliko medicinos personalas – pavyzdžiui, gydymo įstaigose, registruojant į karinę įskaitą arba vykdant mokslinius projektus.

Per stebėjimo laikotarpį mirė 86 673 vyrai ir 29 076 moterys.

Tyrėjų komanda analizavo tiek bendrą mirtingumą, tiek mirtis, susijusias su konkrečiomis ligomis – širdies ir kraujagyslių ligomis, onkologinėmis ligomis ir 2 tipo cukriniu diabetu.

Kodėl svarbu kontroliuoti svorį iki 30 metų

Pagrindinė išvada visuomenės sveikatai paprasta ir konkreti: nutukimo prevenciją reikia pradėti kuo anksčiau – idealiu atveju dar paauglystėje ir jaunystėje, kai perteklinio svorio augimas padeda pamatą būsimoms sveikatos problemoms.

Daugelis tyrėjų šiandien kalba apie „nutukimą skatinančią visuomenę“ – aplinką, kurioje gyvenimo sąlygos trukdo gyventi sveikai ir prisideda prie nutukimo vystymosi.

Priemonės, kurių veiksmingumas įrodytas, turėtų būti diegiamos valstybės politikos lygmeniu – ir šis tyrimas suteikia papildomų argumentų tokiam požiūriui.

Konkrečiam žmogui išvada taip pat aiški.

Jei jums 17–29 metai ir pastebite nuolatinį svorio augimą, tai nėra vien estetinė problema. Tai laikotarpis, kai papildomi kilogramai organizme pradeda paleisti procesus, kurių pasekmės gali išryškėti po kelių dešimtmečių.

Kuo anksčiau pavyksta sustabdyti šią tendenciją – keičiant mitybą, daugiau judant, koreguojant įpročius – tuo geriau.

Vis dėlto tyrimas taip pat primena: svorio augimas bet kuriame amžiuje yra priežastis atkreipti dėmesį į savo sveikatą, tiesiog jaunystėje statymai būna didesni.

The post Gydytojai įvardijo pavojingiausią amžių svoriui augti appeared first on Kauno savaitė.

Tai istorijos apie žmones, kurių kūnai peržengė ribas. Ir visos jos prasideda ne stebuklu, o katastrofa.

Šios istorijos ne apie stebuklus. Jos apie ribas – ir apie tai, kad kartais jos pasirodo esančios gerokai toliau, nei manėme.

Sušalusi į ledą

Jana Hilijard augo mažame Minesotos miestelyje, kur žiemos buvo negailestingos.

Ji buvo aktyvi jauna moteris, mėgusi sportą ir užsiėmimus lauke.

1980 m. gruodį kaimiškoje Minesotos vietovėje dvidešimtmetės Janos Hilijard vairuojamas automobilis nuslydo nuo apledėjusio kelio. Aplink – absoliuti tamsa ir beveik 30 laipsnių stingdantis šaltis.

Ji nusprendė eiti ieškoti pagalbos.

Po kelių nueitų kilometrų kūnas pasidavė. Jana susmuko sniege, vos keli šimtai metrų nuo draugo namų.

Kai ją po šešių valandų rado, buvo sustingusi, oda kieta kaip ledas, kvėpavimas beveik nepastebimas, pulsas – vos 12 dūžių per minutę. Jos būklė buvo arti klinikinės mirties.

Visgi gydytojai nepasidavė: šildė ją elektrinėmis antklodėmis, lėtai, atsargiai, suvokdami, kad staigus temperatūros pokytis gali nužudyti. Ir tada įvyko tai, kas vėliau taps medicinos paskaitų pavyzdžiu.

Merginos kūnas lėtai atkūrė šilumą, širdis pradėjo plakti normaliai, kvėpavimas atsistatė. Tą pačią dieną ji ligoninėje atsimerkė.

Po 49 dienų, praleistų ligoninės lovoje, Jana grįžo į visaverį gyvenimą. Be jokių smegenų pažeidimų, be jokių liekamųjų reiškinių – to medicina vis dar negali iki galo paaiškinti.

Šis įvykis pavertė Janą medicinos legenda.

Jana pati sakė, kad viską prisimena labai miglotai, buvo nepaprastai dėkinga gydytojams. Po šios patirties ji tapo labiau dėmesinga gyvenimo smulkmenoms, pradėjo labiau vertinti santykius ir kasdienes akimirkas.

Janos atvejis dabar įtrauktas į medicinos vadovėlius kaip vienas neįtikimiausių kada nors užfiksuotų išgyvenimo po hipotermijos pavyzdžių.

„Mirė“ 66-ioms minutėms

J. Hilijard istorija skamba neįtikėtinai, bet švedų gydytojos Anos Bagenholm atvejis atrodo dar labiau neįmanomas.

A. Bagenholm buvo jauna chirurgė, aistringai mylėjusi kalnus ir slidinėjimą.

1999 m., slidinėdama kalnuose, ji leidosi slidėmis stačiu kalno šlaitu, prarado kontrolę, pargriuvo, trenkėsi į uolą ir įkrito į ledinę upę.

Jos galva įslydo į lede susidariusį plyšį.

Nepaisant 20-ies minučių karštligiškų bandymų ją ištraukti virve, apvyniota aplink koją, tik po 40 minučių atvykę gelbėtojai aštriu kastuvu sugebėjo iškasti duobę ir ištraukė nelaimėlę iš po stingdančio ledo.

Ana net 80 minučių praleido po ledu.

Vanduo buvo toks šaltas, kad ji patyrė hipotermiją, jos kūno temperatūra nukrito iki vos 13,7 laipsnio – žemiausia kada nors išgyvenusio žmogaus temperatūra.

Kai Aną atgabeno į ligoninę, jos širdis buvo sustojusi daugiau nei valandą. Ji be pulso išbuvo 66 minutes.

Šį kartą gydytojai nusprendė elgtis kitaip ir pasinaudoti ankstesnių atvejų patirtimi. Ji buvo prijungta prie širdies ir plaučių aparato per kirkšnį ir lėtai šildoma. Pasiekus 31 laipsnio temperatūrą, Anos širdis pradėjo plakti, o tai buvo stebima tiesiogiai per kamerą, įvestą per trachėją. Gydytojai teigė, kad jiems niekada anksčiau nebuvo pavykę to padaryti. Visi ankstesni pacientai mirė nuo smegenų edemos.

Gydytojai iš pradžių netikėjo, kad Ana išgyvens. Tačiau atsargūs, lėti atgaivinimo metodai leido palaipsniui sugrąžinti gyvybę.

Ana ne tik išgyveno, bet po ilgos reabilitacijos grįžo dirbti gydytoja.

Tiesa, kai ji pabudo po nelaimės, iš pradžių bendraudama turėjo naudoti veido mimiką. Ji patyrė nušalimų ir prireikė ilgo gydymo – tai nebuvo stebuklingas atsikėlimas be pasekmių. Kilo komplikacijų, tačiau ji išgyveno be rimtų organizmo pakitimų.

Anos smulkioji motorika buvo šiek tiek pažeista, todėl ji buvo priversta pakeisti karjeros kryptį iš chirurgijos į radiologiją.

Vienintelis atminties praradimas yra valandos, praleistos po avarijos, – po keturių savaičių ji jau prisiminė savo telefono PIN kodą.

Ana vėliau pasakojo, kad išgyvenimo instinktas ir šaltis kartu veikė kaip saugiklis: kūnas iš esmės įjungė gyvybės išsaugojimo režimą.

Ji tvirtino, kad šis išgyvenimas pakeitė požiūrį į gyvenimą – tapo ramesnė, dėmesingesnė ir jautresnė pacientams.

Anos išgyvenimas leido suprasti žmogaus organizmo galimybes, kurios pranoksta visas mokslines teorijas.

Krytis iš dangaus

1972 m. sausio 26-ąją 22 metų stiuardesė Vesna Vulovič tapo gyvu fizikos paradoksu.

Ji dirbo Jugoslavijos oro linijose „JAT Yugoslav Airlines“ ir tą dieną buvo paskirta į reisą, skridusį iš Stokholmo į Belgradą su tarpiniu nusileidimu Kopenhagoje.

Lėktuvas skrido maždaug 10 160 metrų aukštyje virš tuometinės Čekoslovakijos teritorijos.

Staiga krovinių skyriuje sprogo bomba. Manoma, kad ją padėjo ekstremistai, nors byla iki šiol apipinta diskusijomis.

Sprogimas suniokojo fiuzeliažą – pagrindinę orlaivio korpuso dalį – ir jis subyrėjo ore.

Iš 28 žmonių lėktuve neišgyveno nė vienas – išskyrus Vesną.

Kai lėktuvas subyrėjo, Vesna darbavosi lėktuvo gale. Ji buvo prispausta prie maitinimo vežimėlio, o netrukus atsidūrė fiuzeliažo dalyje, kuri krisdama sukosi ore.

Ši lėktuvo dalis veikė tarsi primityvus kapsulės formos amortizatorius – sumažino kritimo greitį ir apsaugojo ją nuo tiesioginio laisvo kritimo iš 10 km aukščio.

Lėktuvo dalis su Vesna nukrito ant miškingo, apsnigto kalno šlaito netoli Srbska Kamenice kaimo (red. dabartinėje Čekijoje). Tankūs medžiai ir storas sniego sluoksnis dar labiau sušvelnino smūgį.

Tokie kritimai paprastai net nepalieka galimybės atpažinti kūno, bet ji išgyveno.

Kai gelbėtojai atvyko, jie rado Vesną be sąmonės.

Jos būklė buvo kritinė: lūžo kaukolė, trys slanksteliai – vienas jų sutraiškytas, abiejų kojų kaulai, dubuo, keli šonkauliai.

Vesna kelias dienas išbuvo ištikta komos. Gydytojai netikėjo, kad ji išgyvens. Tačiau po kelių savaičių Vesna atgavo sąmonę. Paradoksalu, bet ji neprisiminė nei sprogimo, nei paties kritimo – jos atmintis nutrūko prieš pat nelaimę.

Atsigavimas tęsėsi mėnesius. Iš pradžių ji buvo laikinai paralyžiuota nuo juosmens žemyn. Intensyvi reabilitacija leido Vesnai vėl vaikščioti, nors visą likusį gyvenimą ją lydėjo nugaros skausmai.

Laisvo kritimo iš 10 km aukščio metu žmogus paprastai pasiektų apie 200 km/h ar dar didesnį greitį. Be parašiuto išgyventi beveik neįmanoma. Tačiau Vesnos atveju suveikė sutapimų grandinė: kūnas buvo įspaustas į lėktuvo fragmentą, kuris veikė kaip amortizatorius, o sniegas ir medžiai sušvelnino smūgį.

Mokslininkai spėja, kad fiuzeliažo dalis galėjo veikti kaip oro pasipriešinimą didinanti struktūra.

Manoma, kad jos žemas kraujospūdis, apie kurį ji buvo anksčiau užsiminusi, galėjo apsaugoti nuo mirtino širdies smūgio dėl staigaus slėgio pokyčio.

Šis įvykis 1985 m. buvo oficialiai įtrauktas į Gineso rekordų knygą kaip iš didžiausio aukščio išgyventas kritimas be parašiuto.

Rekordą jai asmeniškai įteikė britų muzikantas Polas Makartnis, kurį ji laikė savo jaunystės dievaičiu.

Pasveikusi Vesna kurį laiką dirbo biure oro linijose, nes skraidyti jai nebebuvo leista.

Ji tapo savotišku nacionaliniu simboliu Jugoslavijoje – išgyvenimo, ištvermės ir stebuklo įrodymu.

Vis dėlto jos gyvenimas nebuvo lengvas. Po Jugoslavijos subyrėjimo moteris kritikavo režimą, dalyvavo protestuose ir kurį laiką neturėjo darbo. Ji niekada nesiekė sensacijos – dažnai sakydavo, kad nelaimė buvo tiesiog atsitiktinumas.

V. Vulovič mirė 2016 m. Belgrade, būdama 66 metų.

Iki šiol jos istorija kelia diskusijų. Kai kurie tyrėjai bandė kvestionuoti tikslų kritimo aukštį ar įvykių aplinkybes, tačiau oficiali versija išlieka tokia pati. Nepaisant ginčų, Vesnos išgyvenimas tebėra vienas įspūdingiausių dokumentuotų atvejų aviacijos istorijoje.

Tai istorija apie sekundę ore, kuri truko amžinybę – ir apie žmogų, kuris turėjo žūti, bet liko gyvas.

Neurologijos mokslo lūžis

1848 m. rugsėjo 13 dieną 25 metų geležinkelio brigadininkas Finas Geidžas dirbo tiesiant geležinkelio liniją netoli Kavendišo miestelio Vermonte, JAV.

Jis buvo laikomas patikimu, darbščiu ir atsakingu vadovu – žmogumi, kuriam darbdaviai patikėdavo sudėtingas užduotis.

Tą dieną jo komanda ruošė uolą sprogdinti. Procedūra buvo įprasta: į išgręžtą skylę supilamas parakas, įdedama dagtis, o mišinys sutankinamas geležiniu strypu. Tačiau kažkas nepavyko – galbūt trūko smėlio sluoksnio, kuris turėjo izoliuoti paraką. Kai F. Geidžas smogė strypu į skylę, įvyko sprogimas.

Geležinis strypas – apie 1,1 metro ilgio, 3 cm skersmens ir beveik 6 kg svorio – tapo mirtinu sviediniu.

Sprogimo jėga iššovė strypą Geidžui tiesiai į veidą. Jis įėjo pro kairį skruostą, perėjo už akies, perskrodė priekinę smegenų dalį ir išlėkė pro viršugalvį, nuskriejęs dar keliasdešimt metrų.

Pagal bet kokią medicininę logiką vyrą turėjo ištikti momentinė mirtis.

Tačiau Geidžas ne tik liko gyvas – jis neprarado sąmonės ilgam. Liudininkai pasakojo, kad po kelių minučių jis sėdėjo ir kalbėjo. Jis netgi pats užlipo į vežimą, kuris nuvežė jį pas gydytoją.

Jo gydytojas Džonas Martinas Harlou vėliau detaliai aprašė šį atvejį medicinos žurnaluose.

Jis pažymėjo, kad pacientas kalbėjo sąmoningai ir atpažino aplinkinius, nors iš atviros žaizdos matėsi pulsuojantis smegenų audinys.

Pirmomis savaitėmis Geidžas kovojo su infekcija ir karščiavimu. Žaizda buvo valoma be šiuolaikinių antibiotikų – tai buvo laikotarpis prieš antiseptikos ir neurochirurgijos pažangą. Nepaisant to, po kelių mėnesių vyras fiziškai atsigavo.

Jis neprarado nei kalbos, nei atminties, nei judėjimo gebėjimų. Viena akis liko akla, tačiau kita matė normaliai. Išoriškai atrodė, kad jis išgyveno beveik be neurologinių pasekmių.

Tačiau tikrosios pasekmės buvo nematomos.

Iki nelaimės ramus ir atsakingas buvęs vyras tapo impulsyvus ir nenuspėjamas.

Jis nebesugebėjo laikytis planų. Darbdaviai atsisakė jį vėl priimti į darbą, sakydami, kad tai jau ne tas pats žmogus.

Šis pokytis tapo vienu pirmųjų aiškių įrodymų, kad priekinės smegenų skiltys – ypač prefrontalinė žievė – susijusios su sprendimų priėmimu, emocijų reguliavimu ir socialiniu elgesiu.

Vieno žmogaus tragedija tapo visos neurologijos mokslo lūžiu.

XIX a. viduryje mokslininkai vis dar ginčijosi, ar smegenys veikia kaip vientisas organas, ar skirtingos jų dalys turi specifines funkcijas.

Geidžo atvejis suteikė dramatišką, realų pavyzdį, kad tam tikrų sričių pažeidimas gali pakeisti asmenybę nepaveikiant pagrindinių jutimo ar judėjimo funkcijų.

Vėlesni tyrimai, atlikti naudojant jo išlikusią kaukolę – ji saugoma Harvardo universitete – leido kompiuteriniu modeliavimu atkurti strypo trajektoriją. Paaiškėjo, kad labiausiai buvo pažeistos medialinės ir orbitofrontalinės sritys – zonos, kurios šiandien siejamos su socialiniu elgesiu ir moraliniais sprendimais.

Po nelaimės Geidžas kurį laiką keliavo rodydamas savo randus ir geležinį strypą kaip keistenybę – tai buvo XIX a. „gyvo stebuklo“ forma.

Vėliau jis dirbo diližano vežiku Čilėje, kur, kaip manoma, iš dalies atgavo savikontrolę. Tai rodo, kad smegenys gali tam tikru mastu persitvarkyti – reiškinys, kurį šiandien vadiname neuroplastiškumu.

Finas Geidžas mirė 1860 m., praėjus maždaug 12 metų po traumos, greičiausiai nuo epilepsijos komplikacijų.

Tai istorija apie tai, kaip geležinis strypas ne tik pervėrė žmogaus kaukolę, bet ir atvėrė duris į naują mokslo epochą.

Penkios dienos tarp gyvybės ir mirties

2003 m. balandžio 26-ąją amerikietis alpinistas Aronas Ralstonas vienas leidosi į žygį atokioje kanjonų vietovėje, esančioje Nacionalinio kanjonų parko teritorijoje, JAV.

Tai buvo trumpa išvyka, apie kurią jis niekam nepranešė – sprendimas, kuris vėliau taps lemtingas.

Leisdamasis siauru plyšiniu kanjonu, Ralstonas netyčia pajudino didžiulį riedulį. Akmuo, sveriantis kelis šimtus kilogramų, nuslydo ir prispaudė jo dešinę ranką prie uolos.

Rankos ištraukti nebuvo įmanoma – ji liko įkalinta tarp akmens ir uolos lyg spaustuvuose.

Vyras buvo visiškai vienas.

Ralstonas turėjo nedaug vandens ir šiek tiek maisto. Jis bandė judinti akmenį naudodamas primityvius svertus, bandė pakeisti kūno kampą, trupinti uolą peiliu, kvietė pagalbą šaukdamas, bet kanjonas slopino garsą.

Po kelių dienų atsargos baigėsi. Vanduo išseko. Jis pradėjo gerti savo paties šlapimą, kad atitolintų dehidrataciją.

Dienomis kepino saulė, naktimis spaudė šaltis. Kūnas silpo, prasidėjo haliucinacijos.

Penktą dieną nelaimėlis suprato – jei nieko nepadarys, mirs. Nusprendė amputuoti sau ranką.

Jam pavyko išsilaisvinti.

Tačiau išbandymas dar nesibaigė. Netekęs daug kraujo ir būdamas kritinės būklės, Ralstonas turėjo nusileisti maždaug 20 metrų aukščio uolos siena, nueiti kelis kilometrus dykumos kanjonu ir rasti pagalbą.

Po kelių valandų jis sutiko atsitiktinius žygeivius, kurie iškvietė gelbėtojus.

Vyras buvo skubiai išgabentas sraigtasparniu į ligoninę. Medikai vėliau teigė, kad jei būtų delsęs dar kelias valandas, tikėtina, būtų miręs nuo dehidratacijos ar kraujo netekimo.

Po ilgos reabilitacijos Ralstonas išmoko gyventi su protezu. Dar daugiau – jis grįžo prie alpinizmo. Vėliau jis tapo motyvaciniu pranešėju ir parašė autobiografinę knygą, kurioje detaliai aprašė šią patirtį.

Jo istorija tapo pasauliniu reiškiniu po 2010 m. filmo „127 valandos“, kurį režisavo Denia Boilas, o Ralstoną suvaidino talentingasis Džeimsas Frankas, už šį vaidmenį nominuotas „Oskarui“.

Ralstono atvejis iki šiol analizuojamas kaip išgyvenimo instinkto pavyzdys. Jis pats vėliau sakė, kad sprendimą amputuoti ranką priėmė tik visiškai susitaikęs su mirties alternatyva.

Kartais, kad išgyventum, turi atsisakyti dalies savęs – pažodžiui.

Džiunglių mergina

1971 m. Džuliana Kiopkė buvo septyniolikmetė mergina, kai jos gyvenimas pasikeitė vienu ypu.

Mergina lėktuvu skrido virš Amazonės džiunglių, kai jis staiga prarado aukštį dėl audros ir techninio gedimo.

Džuliana krito iš maždaug 3 kilometrų aukščio, bet buvo prisegta diržais prie sėdynės. Sėdynė ir tankus medžių kupolas sušvelnino smūgį. Mergina smigo į žemę, bet stebuklingai liko gyva.

Kai Džuliana atsipeikėjo, ji buvo vienui viena, sužalota, krauju pasruvusiu veidu, apsupta milžiniškų Amazonės džiunglių, kur kiekvienas garsas galėjo signalizuoti pavojų: gyvatės, laukiniai gyvūnai.

Nepaisant baimės, jos išgyvenimą lėmė vaikystėje įgytos žinios apie gamtą. Džuliana augo Peru, tėvai skatino ją pažinti mišką, upes ir laukinę gamtą.

Ji mokėjo atpažinti valgomuosius augalus ir vaisius, orientuotis pagal vandens sroves, surasti saugią vietą nakčiai, pasislėpti nuo gyvačių ir kitų pavojingų gyvūnų. Be to, gebėjo išlaikyti geležinę ramybę ekstremalioje situacijoje.

Pirmąją dieną Džuliana daugiau gulėjo ir judėjo labai atsargiai, kad nepakenktų sužalotoms kojoms ir rankoms. Ji aptiko mažą upelį, iš kurio galėjo gerti vandenį, ir surado natūralią pastogę medžių šakose bei tankiuose krūmuose.

Antrąją ir trečiąją dieną ji pradėjo atsargiai judėti – stebėdama gamtą, klausydamasi paukščių ir kitų garsų, kad suprastų, kur gali slypėti pavojus, o kur saugi zona.

Per visą net vienuolikos dienų kelionę Džuliana laikė psichologinį testą. Ji kalbėjo su savimi, kad išlaikytų sąmonę, stebėjo gamtos ženklus, prisiminė tėvų mokymus.

Po vienuolikos dienų ją rado vietos gyventojai.

Džuliana buvo išsekusi, bet gyva.

Medicininė pagalba, nors ir ribota, padėjo atsigauti. Vėliau biologai teigė, kad jos išgyvenimą lėmė vaikystėje įgytos gamtos žinios, gebėjimas priimti sprendimus, instinktyvus atsargumas ir nepaprastas psichologinis atsparumas.

Po šios patirties Džuliana tęsė studijas ir tapo biologe, skyrė gyvenimą Amazonės tyrimams.

Ji nuolat pabrėždavo, kad išgyvenimas nebuvo tik fizinė sėkmė, bet ir psichologinio pasirengimo rezultatas: gebėjimas išlaikyti ramybę, mąstyti strategiškai ir panaudoti turimas žinias.

Džulianos Kiopkės istorija tapo pasaulinio lygio simboliu: ji įrodo, kad žmogaus kūnas ir protas gali išgyventi pačiomis ekstremaliausiomis sąlygomis.

Mirties bausmė

Venčeslavas Mogelis buvo vos 25 metų, kai 1915 m. kovo 18 dieną jo gyvenimas tapo tragedija ir legenda vienu metu.

Meksikos revoliucijos metu jis buvo suimtas ir apkaltintas rėmęs revoliucionierius. Nėra žinoma, kad būtų turėjęs teisę į gynėją ar teismo procesą – nuosprendis buvo vienareikšmis: sušaudyti.

Aštuoni kareiviai paleido į jį šūvius. Mogelis griuvo tarp kitų nužudytųjų.

Pagal mirties bausmės protokolą karininkas priėjo ir atliko tiro de gracia – kontrolinį šūvį, kad nuteistojo mirtis būtų neabejotina.

Bet Venčeslavas nemirė.

Sunkiai sužeistas, krauju pasruvęs, pusiau sąmoningas jis padarė tai, kas atrodė neįmanoma: peršliaužė tris gatves iki vietos bažnyčios. Ten jį aptiko vienas parapijietis, suteikė prieglobstį ir slapta slaugė, kol vyras atgavo jėgas.

Medicina paaiškina dalį šio stebuklo: nors jis buvo sužeistas devynių kulkų, nė viena nepažeidė gyvybiškai svarbių organų.

Po išgyvenimo Venčeslavas tapo legenda. Jis buvo žinomas kaip „El Fusilado“ – „Sušaudytasis, kuris išgyveno“. Jo pasipriešinimas mirties nuosprendžiui tapo revoliucijos, laisvės ir žmogaus dvasios stiprybės metafora.

Kas sieja šias istorijas?

Mediciniškai jos svarbios, nes parodė, kad žmogaus kūnas gali išgyventi ekstremalias būsenas, o išgyvenimą dažnai lemia ne stebuklas, o fiziologijos ribos, kurių dar iki galo nesuprantame.

The post Neįtikėtinos išgyvenimo istorijos appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau už šio grožio slypi griežta Žemės geometrinė sandara.

Saulėgrįža ir lygiadienis – du pagrindiniai metų taškai, nuo kurių priklauso, kiek šviesos gauname ir kaip kinta metų laikai.

Nors šiuos terminus žino beveik visi, daugelis vis dar painioja jų reikšmę.

Tuo tarpu supratimas, kuo jie skiriasi, padeda tiksliau planuoti stebėjimus, keliones ar net nusiteikimą.

Juk gamta veikia pagal savą tvarkaraštį, o mes esame jo dalis.

Kas yra saulėgrįža ir kodėl šiomis dienomis keičiasi dienos ilgis

Saulėgrįža – tai momentas, kai Saulė pakyla į aukščiausią arba nusileidžia į žemiausią savo padėtį danguje.

Tai nutinka du kartus per metus – vasarą ir žiemą – birželio ir gruodžio dvidešimties dienų laikotarpiu (dažniausiai 21-ąją).

Vasaros saulėgrįža suteikia ilgiausią metų dieną, o žiemos – trumpiausią.

Šiomis datomis atrodo, kad šviesos režimas tarsi sulėtina Žemės „kvėpavimą“.

Priežastis – pasvirusi Žemės ašis: vienas pusrutulis gauna daugiausia šviesos, kitas – mažiausiai.

Aukštose platumose saulėgrįžų metu poliarinė diena ar naktis pasiekia ilgiausią savo trukmę.

Verta žinoti: jei norite pamatyti žemiausią ar aukščiausią Saulės padėtį, pagauti ilgiausius šešėlius ar stebėti retus atmosferos reiškinius, pavyzdžiui, saulės stulpus, rinkitės būtent saulėgrįžos dienas.

Kas yra lygiadienis ir kodėl diena tampa beveik lygi nakčiai

Lygiadienis – momentas, kai diena ir naktis tampa beveik vienodos trukmės.

Tai taip pat vyksta du kartus per metus – pavasarį ir rudenį – kovo ir rugsėjo dvidešimties dienų laikotarpiu.

Tuomet Saulės spinduliai Žemę pasiekia beveik statmenai, todėl abu pusrutuliai gauna vienodą šviesos kiekį.

Ideali lygybė „diena = naktis“ šiek tiek pakinta dėl atmosferinės refrakcijos, tačiau skirtumas nedidelis.

Verta žinoti: lygiadieniai – puikus metas stebėti simetriškus saulėtekius ir saulėlydžius. Tai taip pat patogi žymė pradėti sezonines veiklas: bėgiojimą, darbus sode ar išvykas į gamtą.

Pagrindinis skirtumas tarp saulėgrįžos ir lygiadienio

Saulėgrįža – tai dienos ir nakties kraštutinumai, o lygiadienis – jų pusiausvyra.

Pirmasis reiškinys nusako dienos maksimumus ir minimumus, antrasis – jos balansą.

Suvokus šią logiką, lengviau orientuotis sezonų ritmuose ir išnaudoti gamtos kalendorių savo naudai.

The post Saulėgrįžos ir lygiadieniai: kuo jie skiriasi ir kaip veikia dienos trukmę appeared first on Kauno savaitė.

Tokiais momentais Mėnulis pereina perigėjų — orbitos tašką, kuriame jis yra arčiausiai Žemės.

Iš čia ir reginys: diskas atrodo ryškesnis ir didesnis.

Tačiau kartu su susižavėjimu kyla klausimas: ar supermėnulis iš tiesų daro kokį nors poveikį žmogui?

Daugeliui atrodo, kad tokiomis naktimis miegame prasčiau, dažniau nerimaujame ar tampame emocionalesni.

Pažiūrėkime, ar tai turi mokslinį pagrindą.

Kas yra supermėnulis ir kodėl tuo metu sustiprėja gravitacija

Supermėnulis — tai jaunatis arba pilnatis, sutampanti su momentu, kai Mėnulis yra arčiausiai Žemės. Perigėjuje jo gravitacinis poveikis iš tiesų tampa stipresnis nei apogėjuje, kai jis būna labiausiai nutolęs.

Tačiau svarbus faktas: gravitacijos jėga tiesiogiai priklauso nuo objektų masės.

Jei didžiuliams vandenynams tai juntama, tai žmogui — ne.

Skirtumas tarp „mėnulio traukos“ žmogaus kūnui, sveriančiam 80 kilogramų, sudaro maždaug 73 miligramus. Įvertinus ir Saulės poveikį, didžiausia suma pakiltų iki 110 miligramų.

Tai maždaug devintoji dalis įprastos kanceliarinės sąvaržėlės masės.

Toks menkas dydis negali sukelti jokių pastebimų fiziologinių pokyčių.

Kodėl supermėnulis daro įtaką potvyniams, bet neveikia žmogaus

Vandenynai yra milžiniški, skysti ir lengvai paklūsta gravitacijos pokyčiams.

Todėl net nedideli mėnulio traukos svyravimai sukelia aukštesnius potvynius.

Žemė taip pat šiek tiek „išsitempia“ Mėnulio kryptimi, tačiau atstumo skirtumas tarp arčiausios Mėnuliui žmogaus kūno vietos ir tolimiausios tėra kelios dešimtys centimetrų.

Tai per mažas mastelis, palyginti su Žeme ar vandenynais, kad galėtų atsirasti bent koks pastebimas poveikis mums.

Taigi taip — per supermėnulį Mėnulis traukia mus šiek tiek stipriau, tačiau tikrai ne tiek, kad tai pajustume.

Kodėl supermėnuliai taip aptarinėjami ir žmonės jiems priskiria ypatingą poveikį

Todėl, kad jie gražūs.

Todėl, kad reti.

Ir todėl, kad ryškių dangaus reiškinių fone žmonės linkę ieškoti paslėptos prasmės.

Tačiau patikimų įrodymų apie „mėnulio įtaką“ nuotaikai, sveikatai ar įvykiams nėra. Jei kas nors ir keičiasi — tai mūsų dėmesys, o ne fizikiniai procesai.

Vis dėlto vienas poveikis egzistuoja: supermėnuliai dažnai tampa priežastimi išeiti vakare į lauką, pažvelgti į dangų ir bent trumpam ištrūkti iš rutinos.

Ir tai jau visai neblogas efektas.

Nepamirškite tai padaryti gruodžio 4-ąją — tą naktį švies ypatingas supermėnulis.

The post Kaip supermėnulis veikia žmogų appeared first on Kauno savaitė.

Muzika

Labai mėgstu dainuojamosios poezijos žanrą. Užaugau su Sauliaus Mykolaičio, Andriaus Kaniavos muzika.

Šiandien labai mėgaujuosi Beissoul & Einius, Imagine dragons, Daddy Was A Milkman, Arctic Monkeys atlikėjais.

O pastaruoju metu sunkias dienas padeda išgyventi ši jau nenauja Denio Loido daina „Nevermind“.

Spektaklis

Labai rekomenduoju pamatyti Juozo Miltinio dramos teatro spektaklį Ivano Vyrypajevo „Irano konferencija“ (režisierius – Aleksandras Špilevojus). Jis kaip niekad aktualus šiandien.

Su konferencijos formatu profesinėje aplinkoje susiduriu tikrai dažnai, po spektaklio teko daug ką pergalvoti.

Knyga

Viena mėgstamiausių mano rašytojų yra Jurga Ivanauskaitė. Jos kūryboje matau save. Tą laisvę, norą pakeisti pasaulį, rytietišką vėją, kūrybingą sielą.

Gaila, kad J. Ivanauskaitės kūrybą atradau jau po rašytojos išėjimo. Nuversčiau kalnus, jeigu tik galėčiau suorganizuoti su ja susitikimą šiandien.

Dailė

Yra toks kanalas socialiniuose tinkluose MyArtBroker. Jie praeiviams užduoda tokį klausimą: jei galėtumėte turėti bet kokį meno kūrinį, kas tai būtų? Ir kodėl?

Labai įdomu pamatyti žmonių pasirinkimus.

Mano pasirinkimas būtų bet koks Benksio kūrinys. Amsterdame esu dalyvavusi jo originalų parodoje, kuri man padarė neišdildomą įspūdį.

Mane žavi jo kūrybos metodai, tikslai, paslaptingumas. Puikus menininkas! 

The post appeared first on Kauno savaitė.

Beveik kiekvienas šios biologinės struktūros elementas būtinas patogiam stuburinių (taip, tai ir apie jus, Vardeni Stuburiau) egzistavimui.

Tai reiškia, kad kiekvienas kaulas turi tam tikrą formą, dydį, struktūrą ir vietą griaučiuose – kaip sudėtingo laikrodžio mechanizmo krumpliaratis.

Žmogaus kūne yra apie 206 kaulus, tačiau šis skaičius nėra visiškai pastovus – kai kurių žmonių kūne galima suskaičiuoti nuo 200 iki 213 kaulų, nes smulkesni kaulai (pavyzdžiui, siūliniai kaukolės kauliukai ar smulkūs rankų bei kojų kaulai) gali būti susilieję arba atskiri.

Beje, kaulai nėra balti – gyvame organizme jie būna gelsvai rudos spalvos dėl kaulų čiulpų ir kraujotakos, o balti tampa tik išdžiūvę.

Atsargiai – nemėtyti!

Trapiausias žmogaus kūno kaulas yra raktikaulis, jungiantis petį su krūtinkauliu.

Tačiau dažniausiai lūžta šonkauliai, ypač 5–8 poros. Jie gali lūžti ne tik griūnant, bet ir esant krūtinės suspaudimui, ar darant išorinį širdies masažą.

Kodėl šonkauliai trapūs?

Skirtingai nuo daugumos kitų kaulų, jie neneša statinės apkrovos – tik sudaro apsauginį „rėmą“, kuris visą gyvenimą saugo ir fiksuoja širdį bei plaučius.

Visi rėmai rūdija

Dažniausia kaulų liga – osteoporozė. Jai būdingas kaulinės masės mažėjimas dėl kaulų tankio sumažėjimo, todėl didėja trapumas ir lūžių rizika.

Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, osteoporoze serga apie 75 milijonai žmonių Europoje, JAV ir Japonijoje.

Kai kurių tyrimų duomenimis, vyresnio amžiaus moterų mirtingumas dėl šlaunikaulio kaklo lūžių yra panašus į mirtingumą nuo krūties vėžio.

Pagrindinės šios ligos priežastys – genetinis polinkis, fizinio aktyvumo stoka, netinkama mityba, hormonų pokyčiai (ypač po menopauzės), kai kurios lėtinės ligos, vaistų vartojimas ir senėjimas.

Nuo šios ligos, deja, visiškai apsaugotų žmonių nėra.

Išdidūs atsiskyrėliai

Ne visi žmogaus kūno kaulai priklauso tiesioginei griaučių sistemai. Kai kurie – tikri atsiskyrėliai.

Ryškiausias pavyzdys – poliežuvinis kaulas, vadinamas vienišiausiu žmogaus kūno kaulu. Jis yra prie liežuvio pagrindo ir nesijungia su jokiu kitu kaulu – neturi sąnarių.

Tai nereiškia, kad „liežuvyje yra kaulas“, bet poliežuvinis kaulas atlieka svarbų vaidmenį: prie jo tvirtinasi raumenys, kurie leidžia liežuviui judėti ir padeda kalbėti bei ryti. Tad „nusilaužti liežuvį“ įmanoma tik perkeltine prasme – lūžti gali pats poliežuvinis kaulas.

Dar viena „atsiskyrėlių“ grupė – klausos kauliukai vidurinėje ausyje: plaktukas, priekalas ir kilpelė. Jie perduoda garso virpesius į vidinę ausį – be jų girdėjimas būtų neįmanomas.

Blauzdikaulis Paryžiaus centre

Stipriausias žmogaus kaulas – blauzdikaulis, nes jis patiria didžiausią kūno svorio apkrovą. Nors atrodo plonas, šis kaulas gali atlaikyti apie 1600–1700 kilogramų gniuždymo jėgą, t. y. maždaug 25–26 žmonių svorį.

Sakoma, kad šį faktą žinojo Gustavas Eifelis, todėl projektuodamas Eifelio bokštą jis panaudojo žmogaus kaulų struktūros principą – metalinėje konstrukcijoje jėgos linijos pasiskirsto panašiai kaip blauzdikaulyje.

Tačiau tam faktinių įrodymų nėra, tai tik graži architektūrinė analogija, dažnai minima populiariojoje literatūroje.

Mintis saugo fiksuoti sąnariai

Sąnariai užtikrina kaulų judrumą – pavyzdžiui, peties ir klubo sferiniai sąnariai leidžia suktis keliomis kryptimis vienu metu.

Tačiau ne visi sąnariai yra judrūs. Kaukolės siūlės – tai taip pat sąnariai, bet visiškai nejudrūs: jos tvirtai jungia kaukolės kaulus, kad apsaugotų smegenis.

Ir tai gerai – įsivaizduokite, jei kaukolė būtų lanksti!

Maksimalų stiprumą kaulai pasiekia maždaug 20–30 gyvenimo metais, priklausomai nuo genetikos, mitybos, fizinio aktyvumo ir sveikatos būklės.

Po šio laikotarpio kaulų masė pamažu mažėja – tai natūralus senėjimo procesas.

The post Mus laikyti nepavargstantys kaulai appeared first on Kauno savaitė.

Panevėžio šviesulys

Jo didžiuliai darbai, skirti gimtajai lietuvių kalbai, mūsų šalies ir miesto švietimui, kultūrai ir visuomeniniam gyvenimui, įvertinti garbingais apdovanojimais.

1997 m. gegužės 7-ąją už nuopelnus Lietuvai E. Urbonas apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 2-ojo laipsnio medaliu, 2003 m. gruodį išrinktas Nusipelniusiu panevėžiečiu švietimo srityje, 2004 m. rugsėjo 24 d. jam suteiktas Lietuvių kalbos draugijos garbės nario vardas, 2006 m. kartu su žmona Dainora Urboniene, nuoširdžia bendraminte ir visų darbų moraline palaikytoja, pelnyta garbinga kalbininko Petro Būtėno premija, o 2012 m. kovą apdovanotas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.

Tokia yra šio žemaičių žemės vaiko, savo akimis mačiusio rūsčias Antrojo pasaulinio karo ir pokario dienas, po studijų Vilniaus universitete sparnus nuleidusio Panevėžio krašte, gyvenimo ir darbų santrauka.

Simbolišką rugsėjo 1-ąją paminėtos 90-ies metų sukakties proga nors kiek naujau padėliokime ryškių žymių mūsų miesto ir Lietuvos švietimo bei kultūros gyvenime palikusio E. Urbono gyvenimo ir darbų mozaiką.

Mozaiką iš jo paties spaudoje ar knygose paliktų faktų ar užuominų, iš šeimos narių paliudijimų, iš amžininkų atsiminimų, žinoma, ir iš vieno kito pokalbio su buvusiais mokiniais.

Šaknys Žemaitijoje

E. Urbonas gimė 1935 m. rugsėjo 1-ąją Mišiūnuose (dabar Juodaičių sen., Jurbarko r.) gyvenusioje Jono ir Eleonoros Urbonų šeimoje.

Abu tėvai buvo užaugę taip pat šiame kaime. Artimieji mamą – jos mergautinė pavardė Liaudenskaitė – dėl švelnaus būdo vadino Levute.

Pradžios mokyklą Juodaičiuose E. Urbonas baigė mūsų tautai dramatiškais 1945 m., Girkalnio (Raseinių r.) progimnaziją – 1949 m., o brandos atestatą į rankas paėmė 1953 m. pavasarį, kai partizanų kovos jau buvo nurimusios.

Nuo tų metų rugsėjo, sėkmingai įstojęs į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, Eugenijus pradėjo studijuoti lietuvių kalbą.

Ten sutikti puikūs dėstytojai mokslininkai visam gyvenimui liko didžiuliais gimtosios kalbos branginimo pavyzdžiais.

Ir 1958 m. pavasarį du diplomuoti lituanistai (Eugenijus 1956 m. gruodį sukūrė šeimą su kurso drauge Dainora Tamošiūnaite) mokytojauti atvyko į Panevėžio rajone buvusią Geležių vidurinę mokyklą.

Tremties palytėti

Urbonams ši vieta, kiek nuošalesnė nuo didesnių miestų, tiko, nes Dainora buvo 1941 m. birželį ištremtų mokytojų dukra.

Jos tėtis Juozas Tamošiūnas (1902–1942 04 08) – aktyvus, nuo 1937-ųjų Raguvos pradžios mokykloje dirbęs šaulys ir jaunalietuvis patriotas, Panevėžio mokytojų seminarijos 1926 m. laidos auklėtinis – iš tremties negrįžo: mirė Rešotų lageryje.

Našlė mama Valerija Tamošiūnienė (1907–1999 01 08) iš tremties pabėgo, tai buvo 1946 m.

Sugrįžusi į Lietuvą, įsikūrė Tiltagalių k. (Panevėžio r.) ir ten visąlaik gyveno, beje, šio kaimo pradinėje 1947–1963 m. ir mokytojavo.

Jauna E. ir D. Urbonų šeima vylėsi, kad nuo darbo vietos Geležiuose, kur jiedu mokytojavo 1958–1961 m., iki Tiltagalių tėra vos 6 km ir kabintis į savarankišką gyvenimą bus kiek lengviau, juk guodė mintis, jog mama Valerija prireikus pagelbės.

Ir tos mamos pagalbos tikrai prireikė, kai 1958 m. sausio 26 d. į šį pasaulį atėjo pirmagimė Rasa (šiandien ji – 1990 m. kovo 11 d. atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė, Europos Parlamento narė), vėliau savo dėmesio reikalavo ir 1960 m. gimęs sūnus Gintaras, o 1970-aisiais – Gediminas.

1961–1965 metai prabėgo Panevėžio rajone Eugenijui dirbant administracinį darbą, o nuo 1965-ųjų šios šeimos gyvenimas susijęs jau su pačiu Panevėžiu.

Krepšinio pašauktasis

Po dvejų metų patirties eidamas Panevėžio neakivaizdinės mokyklos direktoriaus pavaduotojo pareigas, E. Urbonas tapo užklasinio darbo organizatoriumi 4-ojoje vidurinėje. Čia Eugenijus save realizavo ir kitoje srityje – mat visą gyvenimą mėgo sportuoti, ypač žavėjosi krepšiniu.

Ko gero, mūsų dienomis nedaug kas žino, kad pirmasis garsiojo krepšininko, ilgamečio Kauno „Žalgirio“ komandos žaidėjo Raimondo Čivilio treneris buvo būtent E. Urbonas.

Jam priklauso krepšinio populiarintojo Panevėžyje nuopelnai. Tą primena ir šeimos archyve saugomas visas pluoštas pagyrimo raštų ar padėkų, liudijančių, kad nuo 1967 m., dirbant 4-ojoje vidurinėje mokykloje, Eugenijaus vadovautos įvairių amžiaus grupių komandos ir Lietuvos mastu yra tapusios prizinių vietų laimėtojomis. Apie tai su nuoširdžiu entuziazmu pasakoja ir jo bičiulis mokytojas Alfonsas Garuckas bei kiti amžininkai.

Globojo E. Urbonas miesto krepšininkus veteranus ir direktoriaudamas Panevėžio 2-ojoje vidurinėje, vėliau jo iniciatyva pavadintoje Vytauto Žemkalnio gimnazija.

Jos sporto salė visada buvo atvira krepšinio gerbėjams. Sportuoti direktorius skatino ir gimnazistus.

Istorinio romano autorius

Be kasdienių mokyklos vadovo rūpesčių, E. Urbonas itin domėjosi Lietuvos istorija, buvo sumanęs sukurti kelių dalių istorinį romaną „Prie žemaičių vieškelio“. 1992 m. išleido jo pirmąją dalį – romaną „Medekša“, kuris nemažo susidomėjimo sulaukė ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje gyvenusių lietuvių, ypač vyresnės kartos.

Turbūt antrąja minėtos serijos dalimi reikėtų laikyti XIII a. vidurio Lietuvą po Mindaugo vyresniojo brolio Dausprungo mirties vaizduojantį romaną „Tautvilas ar Mindaugas“. Ta dalis pirmąkart išleista 2006 m., antrąkart – 2017 m.

Gaila, trečioji dalis turbūt liko tik kūrybinių ieškojimų ar faktų iš įvairių šaltinių nesibaigiančio tikrinimo labirintuose. Tą atspindi ir, galima sakyti, suskaityta, nuo jo darbo stalo nelabai kada į lentyną patekdavusi žinomo istoriko, profesoriaus Edvardo Gudavičiaus knyga „Mindaugas“ su į ją pridėta nemaža krūvele prirašytų lapų.

Mokslininkams vertingas palikimas

E. Urbono meilę gimtajai kalbai, kultūriniam mūsų tautos paveldui ir istorijai branginti bei puoselėjamoms vertybėms jaunimo gretose skleisti paliudija dar nemaža krūvelė sudarytų ar paties parašytų kitų knygų.

Itin vertinga 1992 m. išleista „Panevėžiškiai šneka“. Joje randame užrašytos įdomios tautosakos iš Panevėžio apylinkių, žinių apie vietovardžius, duomenų apie iš šio krašto kilusius lietuvių kalbininkus, knygnešius ar žymesnius lietuvių kalbos mokytojus.

Norėdamas sakytine lietuvių liaudies išmintimi sudominti ir jaunesnį skaitytoją, E. Urbonas parengė ir 1995 m. išleido knygą „Panevėžio krašto mįslės ir skaičiuotės“. Įdomu, kad ir kiti jo darbai („Toj šaly, kur krito gilės“ (1996), „Punsko ir Seinų krašte“ (1997), „Panevėžio krašto kalbininkai“ (2000), „Iš Panevėžio krašto tautosakos“ (I d. išleista 2003, II d. – 2006) ar paties vadovautos mokyklos (vėliau gimnazijos) istorijai skirtos kelios knygos, į kurias sudėta nemažai ir atsiminimų, ir kitokios faktinės medžiagos), šiandien yra vertingas informacijos šaltinis netgi mokslininkams.

Puoselėjant praeities paveldą ir jaunimą auklėjant tautine patriotine dvasia, savą didžiulę duoklę E. Urbonas atidavė V. Žemkalnio gimnazijai. Šiai ugdymo įstaigai jis vadovavo 49-erius metus – nuo 1973 iki 2002 m. Ir kažin ar nebus vienas iš nedaugelio mūsų miesto mokyklų vadovų, tiek metų buvusių prie jos vairo?

Ugdė humanitarus

E. Urbono rūpesčiu dar 1975 m. Panevėžio 2-ajai vidurinei pasirinkus humanitarinę ugdymo kryptį, pradėta dėstyti klasikinę lotynų kalbą ir lietuvių kalbos mokyti pagal sustiprintą programą.

Ne vieną dešimtį metų ši gimnazija garsėjo įvairiais humanitarinę kultūrą skleidžiančiais renginiais. Kasmet per tradicinius ,,Poezijos pavasarius“ atvykdavo vis kiti Lietuvos rašytojai, ir pasirengimas tokioms šventėms gimnazijoje virsdavo didžiuliais sujudimais: mokiniai kartu su mokytojomis tikrai atsakingai ruošdavosi. Ne veltui į gyvenimą išlydėta dešimčių dešimtys vėliau žinomais humanitarais tapusių auklėtinių.

Be rūpinimosi gimnazija, kad ji taptų jaukia šiuolaikiška ugdymo įstaiga, 1988 metų lapkričio 14-ąją E. Urbonas kartu su bendraminčiais įkūrė Lietuvių kalbos draugijos Panevėžio skyrių ir iki mirties 2019 m. gruodį buvo jo pirmininkas. Skyriaus nariai visą laiką aktyviai dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime.

Maironiečių vedlys

Antrasis E. Urbono gyvenimas, pasak artimųjų, buvo atiduotas ne tik tarnystei lietuvių kalbos reikalams, bet ir jo iniciatyva kartu su kitais bendraminčiais 1989 m. įkurtai Lietuvos maironiečių draugijai.

Maironis jam buvo didysis literatūros, istorijos ir tautos dvasinio atgimimo ąžuolas. Per jo gyvenimo ir kūrybos pažinimą po visą Lietuvą ir už jos ribų buvo skleidžiamos idėjos, kaip svarbu mylėti ir pažinti gimtąjį kraštą, kalbą ir kultūrą. Tą daryti padėjo ir paties E. Urbono leistas „Sandravos“ laikraštis. O kur įdomios kraštotyrinės ekspedicijos, Jurginių ar Baltų vienybės šventės vis kitose Lietuvos vietose, išvykos susitikti su lietuviais Rygoje ar Punske.

Pirmą kartą Panevėžyje

Lietuvių kalbos draugijai palaikant, 90-ųjų gimimo metinių proga pagerbdamas atminimą ir visuomenei primindamas nuveiktus darbus, komunikacijos centras „Kalba. Knyga. Kūryba“ su Lietuvių kalbos ir Kristijono Donelaičio draugijų Panevėžio skyrių sambūrio nariais, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešąja biblioteka, Panevėžio kolegija ir Europos Parlamento narės Rasos Juknevičienės biuru Panevėžyje organizuoja Eugenijaus Urbono skaitymus (tokia renginio forma Panevėžyje vyks pirmą kartą).

Į šiuos skaitymus atvyksta nemažai svečių – Lietuvių kalbos draugijos valdybos ir tarybos narių, buvusių mokinių. Tikimės, kad susirinks ir gausus būrys panevėžiečių. Dalyvaus ir E. Urbono šeima – žmona, lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Dainora Urbonienė su dukra Rasa Juknevičiene.

Šie E. Urbono skaitymai, skirti 90-osioms gimimo metinėms, bus graži proga pagerbti atminimą žmogaus, kuris, gyvendamas Panevėžyje, visus savo darbus paskyrė lietuvių kalbai puoselėti, kuris mokė branginti senąją mūsų tautos kultūrą ir jaunimą auklėjo patriotine dvasia.

Beje, 1992 m. spalio 10-ąją švenčiant pagal Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą 1932 m. pastatytų rūmų 60-metį, prie vienos sienos Mergaičių gimnazijai įamžinti atidengta atminimo lenta (autorius Donatas Jasinevičius). Sutikime būtų prasminga ir gražu, jei šiemet šalia jos, miesto ir Vytauto Žemkalnio gimnazijos bendruomenei pritarus, panaši lenta atsirastų ir ilgamečiam direktoriui E. Urbonui.

The post Apie Eugenijų Urboną, jo meilę lietuvių kalbai ir mokyklai appeared first on Kauno savaitė.

Žmogaus regą sudėtinga būtų pavadinti idealia. Nei aštrumu, nei regimu spalvų spektru ar matymo kampu ji nėra itin pranaši. Tačiau palyginti su dauguma kitų gyvūnų, matome mes visai neprastai – nuodėmė būtų skųstis.

Galite tuo įsitikinti vien peržvelgę šiuos paveikslėlius: juose vaizdas tas pats, bet reginčios akys – kitos. Todėl ir rezultatas kartais labai netikėtas.

Šunys

Nemato raudonos ir oranžinės spalvų, tačiau daug geriau už žmogų skiria pilkus atspalvius.

Gerai mato naktį. Būdinga silpna ilgaregystė (iki +0,5 dioptrijos), 700–900 m atstumu puikiai atpažįsta judančius objektus. Tačiau prastai skiria viską, kas arčiau nei 35–50 cm.

Papūgos

Gali matyti visą žmogui prieinamą spalvų spektrą ir dar ultravioletinę spinduliuotę.

Šie paukščiai – tetrachromatikai: dauguma žmonių akies tinklainėje turi tris šviesai jautrias ląsteles, leidžiančias matyti spalvas, o papūgos – keturias. Dėl to jos skiria tūkstančius atspalvių, mums atrodančių kaip ta pati spalva.

Pagrindinės papūgų regimos spalvos – raudona, žalia, mėlyna, tačiau ultravioletinė spinduliuotė svarbiausia.

Tų paukščių regos aštrumas keliskart didesnis nei žmogaus. Labai gerai mato į tolį ir geba reguliuoti regėjimą priklausomai nuo atstumo iki objekto.

Pelės

Pasaulį mato dvispalvį: gali atskirti žalią spalvą ir iš dalies – ultravioletinę spinduliuotę.

Prastai skiria atspalvius, bet labai gerai – ryškumą.

Regos aštrumas 30 kartų prastesnis už žmogaus, užtat pelės nepalyginamai geriau mato tamsoje.

Musės

Akys facetinės – sudarytos iš daugelio atskirai vaizdą fokusuojančių segmentų, taigi vaizdą jos mato kaip mozaiką.

Skiria visą žmogui prieinamą spalvų spektrą ir ultravioletinę spinduliuotę. Be pastarosios, pagrindinės regimos spalvos – mėlyna, žalia ir raudona.

Musių akys nepaprastai jautrios ryškumo pokyčiams. O dar jos trumparegės.

Regos aštrumas maždaug 100 kartų prastesnis už žmogaus.

Žuvys

Turi puikiai išsivysčiusį spalvų suvokimą ir gali skirti visą žmogui prieinamą spalvų spektrą bei ultravioletinę spinduliuotę. Kai kurios žuvys mato ir infraraudonųjų spindulių diapazoną.

Didesniame gylyje prasčiau skiria raudonus atspalvius ir geriau mato geltoną, žalią bei mėlyną spalvas.

Regos aštrumas kelias dešimtis kartų menkesnis nei žmogaus. Žuvys yra visiškos trumparegės – gerai mato ne toliau kaip 1,5 m.

O bendros regos ribos – 10–12 m.

Vėžliai

Jų akių tinklainė turi aliejingą spalvų filtrą, suteikiantį vėžliams išskirtinį gebėjimą matyti pasaulį spalvotai. Vis dėlto šių gyvūnų akys jautriausios geltonos, oranžinės ir raudonos spalvų spektrui. Violetinių ir mėlynų atspalvių vėžliai nemato ir yra trumparegiai.

The post Pasaulis svetimomis akimis appeared first on Kauno savaitė.

Šis klausimas yra vienas svarbiausių žmonijos evoliucijos istorijoje.

Kai kurios rūšys išnyko, kai Homo sapiens pradėjo aktyviai keliauti iš Afrikos į kitas pasaulio vietas, tačiau ar yra tiesioginis ryšys tarp mūsų protėvių migracijos ir kitų homininų rūšių dingimo – nežinoma.

Yra daugybė teorijų, susijusių su mūsų proto „pusbrolių“ paslaptimi, ir labai nedaug faktų, leidžiančių tiksliai suprasti, kas atsitiko.

Tačiau nemažai naujausių tyrimų pateikia įkvepiančių užuominų. Viena jų, kad maždaug prieš 40 000 metų Homo sapiens tapo paskutine rūšimi, kuri atsirado ir išliko iš didelės ir įvairios dvikojų homininų grupės.

Kokie senovės žmonės gyveno tuo pačiu metu?

Londono Gamtos istorijos muziejaus Žmogaus kilmės skyriaus vadovo profesoriaus Kriso Strindžerio teigimu, neatsitiktinai kai kurios homininų rūšys išnyko maždaug tuo metu, kai po planetą pradėjo klajoti Homo sapiens. Tačiau iki šiol nėra tiesioginių įrodymų, kad būtent mūsų rūšis prisidėjo prie visų kitų išnykimo.

Bandydami suprasti, kodėl Homo sapiens tapo dominuojančia rūšimi Žemėje, mokslininkai iškėlė daugybę hipotezių – nuo taikių, pagal kurias kur kas daugiau dabartinių žmonių protėvių kūdikių išgyvendavo nei kitų homininų arba jiems dominuoti padėjo klimato kaita, iki gana kraugeriškų, teigiančių, kad ši rūšis medžiojo ir išnaikino kitus žmones.

Manoma, kad pirmosios Homo sapiens populiacijos atsirado Afrikoje maždaug prieš 300 000 metų ir jų atstovai dar nebuvo panašūs į šiuolaikinius žmones (bet panašesni į mus nei kitos Homo rūšys). Jie turėjo aukštas, apvalias kaukoles, beveik vertikalią kaktą, neturėjo surauktų antakių ar išsikišusių žandikaulių.

Tačiau neseniai žurnale „Nature“ paskelbto tyrimo rezultatai paneigė teoriją, kad Homo sapiens kilo iš vienos Afrikos vietos dėl didelio evoliucinio šuolio.

Išanalizavę 290 žmonių genomus, mokslininkai parodė, kad mes esame kilę iš mažiausiai dviejų populiacijų, gyvenusių Afrikoje, kol jos, veikiamos įvairių sąlygų, susiliejo.

Dabar paleontologų sluoksniuose garsiai diskutuojama apie tai, kas buvo, ir ar buvo tas vienintelis Homo sapiens protėvis.

Atrodo, kad to vienintelio nėra – senoviniai mūsų rūšies atstovų palaikai buvo aptikti Džebel Irhudo mieste Maroke, Omo Kibišoje Etiopijoje ir Florisbade Pietų Afrikoje, o tai rodo, kad Homo sapiens iš tikrųjų atsirado keliuose regionuose.

Kada palikome Afriką?

Kitas diskusijų objektas – kada Homo sapiens žengė už Afrikos ribų. Genetiniai tyrimai rodo, kad mūsų protėviai už žemyno persikėlė prieš 80 000–60 000 metų. Tai nebuvo pirmoji jų ekspedicija – Graikijoje aptikta mįslinga žmogui priskiriama kaukolė, kuriai mažiausiai 210 000 metų.

Alyvos į ugnį šliūkštelėjo duomenys apie keletą kitų Homo grupių, kurios egzistavo tuo pačiu metu kaip ir mūsų protėviai (prieš 300 000– 100 000 metų). Kai kurie iš jų buvo labai panašūs į Homo sapiens: stambūs neandertaliečiai gerai toleravo šaltą Europos orą, o paslaptingieji Denisovo žmonės išmėgino gyvenimą dabartinio Sibiro ir Tibeto, o gal ir tolimesnėse teritorijose.

Be to, Homo erectus, ilgakojė „kosmopolitinė“ rūšis, tais metais klajojo po Indonezijos dalis; Homo longi (taip pat žinomas kaip „žmogus drakonas“) gyveno Kinijoje o rhodesiensis (žinomas kaip Homo bodoensis arba Homo heidelbergensis) – centrinėje ir Pietų Afrikoje.

Daugumos senovės žmonių egzistavimo pėdsakų nėra tiek daug. Pavyzdžiui, Homo naledi atstovų palaikų randama tik vienoje Pietų Afrikos vietoje, o apie kai kurias kitas rūšis žinoma dar mažiau. Keisčiausia, kad Afrikoje, iš kur ir, manoma, kilo mūsų rūšis, yra stebėtinai mažai Homo iškasenų.

Laimė, nepaisant menkų duomenų apie seniausias homininų rūšis, apie neandertaliečius žinome daug daugiau – egzistuoja begalės duomenų, įskaitant visą genomą, išgautą iš fosilijų.

Šie artimi mūsų giminaičiai klajojo po Euraziją maždaug prieš 40 000 metų ir gyveno nedidelėmis grupėmis. Tačiau būtent šiuo laikotarpiu jų istorija ir baigiasi.

Vieninteliai ir nepakartojami

Taigi maždaug prieš 40 000 metų Homo sapiens liko vieninteliai atstovai iš kažkada buvusios gan gausios dvikojų primatų šeimos.

Prieš kelerius metus mokslininkai šį nuostabų įvykį aiškino žmogaus protingojo atsiradimu Afrikoje (iš kur jis išplito visame žemyne ir išstūmė kitas rūšis), dabar viskas atrodo ne taip aišku.

Tikėtina, kad Homo sapiens ne tik atsirado daug anksčiau keliuose regionuose vienu metu, bet ir jo skiriamieji bruožai, įskaitant smegenis, vystėsi palaipsniui. Be to, tapo visiškai aišku, kad „protinguolis“ susikryžmino su kitomis žmonių rūšimis – veiksnys, kuris greičiausiai turėjo lemiamą įtaką jam dominuoti.

Homininų rūšys greičiausiai išnykdavo visą laiką. Nuostabu, kad mes išlikome ir šiandien esame čia.

E. SKERI

Mokslininkai pažymi, kad naujausi archeologiniai radiniai atskleidžia daug sudėtingesnį žmogaus kilmės vaizdą, kuris rodo kur kas didesnę aklos sėkmės įtaką mums egzistuoti.

Atsižvelgiant į iki šiol turimus duomenis ir hipotezes, aiškėja, kad mūsų rūšis susiformavo maždaug prieš 100 000–40 000 metų. Bet kas Homo sapiens iš paprasto hominino pavertė pasaulį užkariaujančia gamtos jėga?

Panafrikinis fenomenas

Galimas atsakymas į šį klausimą pateiktas 2018 m. žurnale „Trends in Ecology & Evolution“. Publikuotame straipsnyje archeologė Eleonora Skeri iš Oksfordo universiteto ir didelė tarpdisciplininė bendraautorių komanda pasisako už tai, kas vadinama Afrikos daugiaregioniniu Homo sapiens evoliucijos modeliu.

Tyrėjai pastebi, kad ankstyviausi spėjami mūsų rūšies atstovai atrodo daug labiau nepanašūs vienas į kitą nei šiuolaikiniai žmonės. Ir tas nepanašumas toks ryškus, kad kai kurie mokslininkai tvirtino, jog jie apskritai priklauso skirtingoms rūšims ar porūšiams.

„Galbūt ankstyvieji Homo sapiens buvo labai įvairūs, o ieškodami vienintelio mūsų rūšies kilmės taško, kaip tai daro daugelis tyrinėtojų, mes gainiojamės miražą“, – sako E. Skeri.

Mokslininkams tiriant naujausias fosilijas, Homo sapiens atsiradimas pradėjo atrodyti ne kaip vienos kilmės istorija, o kaip visos Afrikos reiškinys.

Gali būti, kad mūsų rūšis atsirado ne kaip maža gentis konkrečiame Afrikos regione, o susiformavo iš didelės populiacijos, susiskirsčiusias į mažesnes grupes, išsidėsčiusias visame didžiuliame žemyne, ir būdavo pusiau izoliuota tūkstančius metų dėl atstumo ar natūralių kliūčių, pavyzdžiui, dykumų.

Būtent šie „vienatvės periodai“ leido kiekvienai grupei sukurti biologinius ir technologinius prisitaikymus prie savo gyvenamosios nišos, nesvarbu, ar tai būtų sausas pomiškis, savanos pievos, atogrąžų miškai ar pajūris. Tačiau kartkartėmis šios grupės kontaktuodavo viena su kita, sudarydamos sąlygas genetiniams ir kultūriniams mainams, kurie paskatino Homo sapiens evoliuciją.

Vieniši, bet ne vieninteliai

Tačiau Homo sapiens nebuvo vienintelis homininas, turintis didesnes smegenis ir sudėtingesnį elgesį.

Tyrėjai pažymi, kad žmogaus fosilijos iš Kinijos, datuojamos 300 000–50 000 metais ir greičiausiai buvusios Denisovo žmonėmis, jau turėjo didesnes smegenis. Be to, neandertaliečiai taip pat naudojo sudėtingus įrankius ir savo simbolinės išraiškos bei socialinio ryšio formas.

Tačiau toks elgesys, pasak archeologo Džono Šy iš Stounbruko universiteto, netapo neatsiejama jų gyvenimo būdo dalimi, kaip galiausiai tapo mums.

Daugelis tyrinėtojų mano, kad būtent išlavinti kalbos įgūdžiai leido Homo sapiens dominuoti Žemėje. Ir jei prie to pridėsime išskirtinius pažintinius gebėjimus, išvada peršasi pati – sėkmę mūsų rūšis „prisikalbėjo“.

Mūsų DNR paslaptys

Kitas Homo sapiens dominavimo veiksnys yra atsiskyrimas ir vėlesnis susijungimas su mūsų pačių rūšies nariais: archajiškos žmonių rūšys, su kuriomis susidūrėme migruodami po Afriką ir už jos ribų, tapo sutuoktiniais. Šios teorijos įrodymai slypi mūsų DNR.

Aruno Durvašulo ir Šriramo Sankararamano iš Kalifornijos universiteto atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad beveik 8 proc. Vakarų Afrikos dabartinės jorubų populiacijos genetinių protėvių gali būti atsekti iki nežinomos archajiškos Homo rūšies.

Kiti genetiniai šiuolaikinių populiacijų tyrimai rodo, kad žmonės kryžminosi su nežinomais homininais Pietų ir Rytų Azijoje.

Taip kai kurie DNR, kuriuos Homo sapiens perėmė iš archajiškų homininų, galėjo padėti jiems prisitaikyti prie naujų buveinių. Kryžminimosi faktas neturėtų stebinti, nes tai visada svarbu evoliucijos procesuose.

Dėl to kartais gali atsirasti populiacijų ir netgi naujų rūšių, kurios yra geriau prisitaikiusios prie naujos ar besikeičiančios aplinkos, nei jų gimdytojai.

Paaiškėjo, kad žmonių protėviai irgi nuėjo šiuo pramintu taku: skirtingų giminių derinys lėmė prisitaikančios, kintančios rūšies, kokie esame šiandien, atsiradimą.

Taigi šiuolaikinis protingas žmogus yra sudėtingos daugelio Homo rūšių sąveikos rezultatas.

Tačiau, kaip savo darbe pažymi archeologas Maiklas Petraglijus iš Makso Planko žmonijos istorijos mokslo instituto, „nors ankstyvieji Homo sapiens turėjo tam tikrų naujovių ir pranašumų, prieš 300 000 metų nebuvo jokių požymių ar įtarimų, rodančių, kad būtent ši homininų rūšis taps tokia sėkminga“.

„Homininų rūšys greičiausiai išnykdavo visą laiką. Nuostabu, kad mes išlikome ir šiandien esame čia“, – sako profesorė E. Skeri. Tokia sėkmės istorija.

The post Kodėl iš visų žmonių rūšių išgyvenome tik mes? appeared first on Kauno savaitė.

Daugumos gyvūnų kalbos padargai labai menki ir net turėdami didelį norą jie negalėtų atkurti žodžių, kuriuos sugalvojome per daugelį tūkstančių metų.

Tačiau pastaruoju metu mokslas žengė rimtą žingsnį bendravimo su gyvūnais srityje – Kalifornijos mokslininkai trumpai sugebėjo „pasikalbėti“ su kuprotojo banginio patele.

Jų įspūdingo darbo rezultatai buvo paskelbti žurnale „PeerJ Life and Environment“.

Kas jie, pirmieji pašnekovai?

Kuprotieji banginiai (Megaptera novaeangliae), taip pat žinomi kaip kupročiai, yra jūros žinduoliai, paplitę visuose vandenynuose nuo Arkties iki Antarkties. Tai labai dideli padarai, kurių kūno ilgis gali siekti 14 metrų, o svoris viršyti 30 tonų.

Šios būtybės gavo neįprastą pavadinimą, nes ant nugaros turi peleką, kuris labai primena kuprą. Be to, šie padarai turi įprotį plaukdami stipriai išsilenkti.

Pirmi „žodžiai“

Prieš atlikdami mokslinį eksperimentą, mokslininkai užfiksavo devynių kuprotųjų banginių skleidžiamus garsus. Daugelis jūrų žinduolių naudoja įvairius riksmus, kad surastų poravimosi partnerį.

Tačiau kuprotieji banginiai skleidžia įvairius garsus vien norėdami bendrauti.

Tarp įrašų mokslinio darbo autoriai sugebėjo atpažinti garsą, kurį banginių patelės visada kartoja, kviesdamos savo vaikus.

Iš esmės mokslininkai perklausę pokalbį sugebėjo išskirti konkretų žodį iš kuprotųjų banginių „žodyno“.

Po to mokslininkai išplaukė į atvirus vandenis ir nuleido iš laivo garsiakalbį.

Iš jo jie periodiškai leido minėtą garsą, kad atkreiptų dėmesį – jie buvo skirti kuprotojo banginio patelei, vardu Tvein. Kaip ir buvo galima tikėtis, ji suprato signalą ir pradėjo į jį reaguoti tais pačiais garsais.

Kai mokslininkai padidino arba sumažino intervalą tarp signalų, ji prisitaikė prie jų, o tai įrodo, kad tai nebuvo tik atsitiktinumas.

Mokslininkų nuostabai, patelė bandė bendrauti net tada, kai jie nustojo skleisti garsus.

Tačiau kai jai tapo aišku, kad atsakymo nebus, nuplaukė – tikriausiai kitais savo reikalais. Mokslininkams ir anksčiau pavykdavo taip „susikalbėti“ su gyvūnais. Tačiau šis eksperimentas yra unikalus, nes bendravimas truko rekordiškas 20 minučių.

Kada sulauksime vertėjo

Mokslininkai tikisi, kad tai tik pradžia. Galbūt būsimuose eksperimentuose jie galės įrašyti kitų gyvūnų rūšių „žodžius“ ir su jais bendrauti taip pat.

Gali susiklostyti ir taip, kad mokslininkai sukurs vertėją, kuris leis bendrauti su mūsų augintiniais ir net derėtis su laukiniais plėšrūnais. Šiandien tai skamba kaip kažkas iš mokslinės fantastikos, tačiau prieš dešimt metų net neįtarėme, kad atsiras neuroniniai tinklai, galintys atsakyti į bet kurį mūsų klausimą. Visgi dirbtinis intelektas (DI) jau čia ir sprendžia problemas, kurios buvo beveik neišsprendžiamos.

Gali būti, kad DI sąraše jau pirmame dešimtuke įrašytas ir vertėjas iš gyvūnų kalbos.

The post Ką pirmame pokalbyje „pasakė“ banginis appeared first on Kauno savaitė.