Sūrio sriuba su rūkyta dešra

Reikės (4 porcijoms): 400 g rūkytos dešros, 100 g makaronų, 3 lydytų sūrelių, 50 g sviesto, 1 svogūno, 1 morkos, 2 česnako skiltelių, 6 g svogūno laiškų, druskos, maltų juodųjų pipirų.

Svogūną smulkiai supjaustykite, morką – stambiai sutarkuokite.

Keptuvėje ant vidutinės ugnies išlydykite sviestą. Sudėkite svogūnus su morkomis ir maišydami patroškinkite 5–7 minutes.

Į puodą įpilkite 1,5 litro vandens, užvirinkite.

Sūrelius supjaustykite stambiais kąsniais ir sudėkite į verdantį vandenį. Maišykite, kol visiškai išsilydys.

Dešrą supjaustykite šiaudeliais, šiek tiek atidėkite sriubai patiekti.

Česnakus išspauskite, svogūnų laiškus supjaustykite plonais žiedeliais.

Į sultinį su sūriu sudėkite dešrą ir kepintas daržoves. Viską pavirkite 3 minutes. Tada suberkite didžiąją dalį svogūnų laiškų ir makaronus, kurie per 4–6 minutes turėtų išvirti.

Pagardinę sriubą česnakais, druska ir pipirais, nukaiskite, uždenkite ir palikite 5 minutes nusistovėti. Paskui išpilstykite į lėkštes ir patiekite pabarstę svogūnų laiškais.

Beje, dešrą šioje sriuboje galima pakeisti rūkyta vištiena. O patiekti – dar ir pabarsčius džiūvėsėliais.

Pupelių sriuba su bekonu

Reikės (8 porcijoms): 400 g konservuotų raudonųjų pupelių, 400 g pomidorų savose sultyse, 2 litrų daržovių sultinio, 2 šaukštų saulėgrąžų aliejaus, 2 bulvių, 1 morkos, 1 svogūno, 1 česnako skiltelės, 1 šaukštelio mairūnų, 1 šaukštelio raudonėlių, 1 šaukštelio cukraus, maltų juodųjų pipirų, druskos; patiekti: 3 džiovintų pomidorų, 100 g šoninės, 2 petražolės šakelių.

Morką supjaustykite 1 cm, bulves – maždaug 2 cm kubeliais. Svogūną smulkiai sukapokite. Česnaką ir pomidorus – taip pat (sulčių nuo pomidorų neišpilkite).

Ant vidutinės ugnies užkaiskite didelį puodą, supilkite į jį sultinį.

Šoninę supjaustykite tąšeliais. Ant vidutinės ugnies įkaitinkite keptuvę. Įpylę šaukštą aliejaus, apkepinkite jame šoninę, kol paruduos. Tada išgriebkite ant popierinių rankšluosčių, kad šie sugertų riebalų perteklių.

Įpilkite į tą pačią keptuvę dar šaukštą aliejaus, pakepinkite svogūnus, kad taptų skaidrūs. Tuomet sudėkite morkas ir nuolat maišydami troškinkite dar 5 minutes.

Paskiausiai sudėkite česnakus, mairūnus, raudonėlius. Kepkite dar 2–3 minutes, po to nukelkite keptuvę nuo viryklės.

Vos tik sultinys užvirs, suberkite į jį bulves, 0,5 šaukštelio druskos ir 10 minučių virkite ant vidutinės ugnies.

Sudėkite į sultinį pupeles, kepintus svogūnus su morkomis. Virkite dar 10 minučių, tuomet sudėkite pomidorus su visomis sultimis, cukrų, žiupsnelį druskos ir palikite virti kitas 15 minučių.

Džiovintus pomidorus supjaustykite šiaudeliais, petražolių lapelius smulkiai sukapokite.

Paskutinį kartą pagardinkite sriubą druska bei pipirais ir palikite 10 minučių nusistovėti uždengtame puode. Patiekite karštą su šonine, džiovintais pomidorais ir pabarstę petražolėmis.

Sriuba su rūkytais šonkauliukais

Reikės (8 porcijoms): 400 g bulvių, 600 g rūkytų kiaulienos šonkaulių, 200 g morkų, 100 g džiovintų žirnių, 1 svogūno, 2 česnako skiltelių, 2 lauro lapų, maltų juodųjų pipirų, 2 litrų vandens.

Į puodą sudėkite nuvalytus svogūną ir česnako skilteles, rūkytus šonkaulius, lauro lapą. Viską užpylę šaltu vandeniu, virkite ant vidutinės ugnies apie 20 minučių. Tuomet išgriebkite šonkaulius ir palikite aušti kambario temperatūroje – taip mėsa lengviau atsiskirs nuo kaulų.

Žirnius 2–3 val. užmerkite šaltame vandenyje. Po to kelis kartus kruopščiai nuskalaukite tekančiu vandeniu ir sudėkite į puodą.

Virkite žirnius maždaug 1.20 val., kol beveik išvirs.

Bulves supjaustykite 1,5×1,5 cm kubeliais, morkas – stambiai sutarkuokite ir sudėkite į puodą su žirniais.

Sumažinę ugnį iki minimalios, virkite sriubą dar 10–15 minučių.

Nuo atšalusių šonkaulių atskirkite mėsą, suplėšykite ją skaidulomis ir dėkite į puodą su sriuba. Dar pagardinkite druska, pipirais ir pavirkite ant silpniausios ugnies 5–7 minutes.

Atėjus laikui, išjunkite viryklę, sandariai uždenkite puodą ir palikite sriubą nusistovėti mažiausiai 15–20 minučių. O tada patiekite – su grietine, smulkintais žalumynais ar svogūnų laiškais ir džiūvėsėliais.

Aštri sriuba su jautiena ir lęšiais

Reikės (8 porcijoms): 1 kg jautienos krūtininės su kaulais, 200 g žaliųjų lęšių, 800 g konservuotų pomidorų (smulkintų, savose sultyse), 50 g smulkių makaronų, 2 svogūnų, 6 salierų stiebų, 2–3 česnako skiltelių, 1 ryšelio kalendrų, 1 ryšelio petražolių, 2 šaukštų lydyto sviesto, 1 šaukštelio maltų aitriųjų paprikų, druskos, šviežiai maltų juodųjų pipirų.

Jautieną supjaustykite stambiais gabalais, svogūną – šiaudeliais. Nuvalytas česnako skilteles šiek tiek paspauskite peilio ašmenimis. Salierus supjaustykite stambiais gabalais.

Dideliame puode storu dugnu įkaitinkite sviestą. Ant stiprios ugnies porcijomis apskrudinkite mėsą iki rusvos plutelės ir dėkite ant lėkštės.

Į tą patį puodą suberkite svogūnus, česnakus. Sumažinkite karštį iki vidutinio ir kepinkite 10 minučių, kol gražiai pagels. Sudėkite salierus. Kepinkite dar 2 minutes vis pamaišydami.

Grąžinkite į puodą mėsą. Sukrėskite pomidorus su visomis sultimis, lęšius, užpilkite 1,5 litro verdančio vandens. Ant vidutinės ugnies užvirinkite dar kartą, sumažinkite karštį iki minimalaus ir, uždengę puodą, virkite 1 valandą.

Sudėkite į sriubą žalumynų ryšelius, pasūdykite, pagardinkite paprikomis ir pipirais, pavirkite 10 minučių ir suberkite makaronus. Dar po 5 minučių sriubą bus galima patiekti – tik prieš tai išimkite kalendras ir paprikas.

Moliūgienė su kumpiu

Reikės (4 porcijoms): 1 kg moliūgo, 2 didelių morkų, 1 bulvės, 1 didelio svogūno, 1 česnako galvos, 1 raudonosios paprikos, 150 g virto rūkyto kumpio su lašinukais, alyvuogių aliejaus, 1,5 šaukšto miltų, druskos, šviežiai maltų baltųjų pipirų.

Moliūgą, morkas, bulvę ir svogūnus nuvalykite, supjaustykite vienodais nedideliais gabaliukais, suberkite į gilią kepimo formą kartu su česnako skiltelėmis. Pabarstykite viską per sietą miltais, dosniai apliekite aliejumi, pasūdykite, pagardinkite pipirais ir sumaišykite.

Kepkite iki 170 laipsnių įkaitintos orkaitės vidurinėje lentynoje 40 minučių, periodiškai pamaišykite.

Kumpį supjaustykite plonomis juostelėmis, paprikos minkštimą – tokiais pat šiaudeliais. Viską sudėkite į kepimo popieriumi išklotą skardą, apšlakstykite aliejumi ir pašaukite 15 minučių kepti viršutinėje orkaitės lentynoje kartu su daržovėmis.

Į formą su iškepusiomis daržovėmis įpilkite 1,2 litro verdančio vandens. Išmaišykite, mentele pagrandykite visas prikepusias vietas ir suverskite į puodą. Užkaitę laukite, kol užvirs, dar pagardinkite druska ir pipirais, pavirkite 10 minučių, tada sutrinkite panardinamu trintuvu.

Išpilstykite sriubą į lėkštes, įdėkite kepinto kumpio su paprikomis ir iškart patiekite (galima dar ir su skrudintomis moliūgų sėklomis ar džiūvėsėliais).

Šiupininė su dešra

Reikės (8 porcijoms): 6–7 bulvių, 300 g virtos dešros arba dešrelių, 300 g šoninės, 250 g rūkytos dešros, 6–7 raugintų agurkų, 1 svogūno, 150 g žaliųjų ir juodųjų alyvuogių, 2 šaukštų pomidorų pastos, 200 ml sūrymo nuo agurkų, 2 šaukštų aliejaus, 2,7 litro vandens, druskos, maltų juodųjų pipirų, citrinos ir kaparėlių – patiekti.

Bulves supjaustykite kubeliais. Suberkite jas į 3 litrų puodą ir, užpylę vandeniu, užkaiskite ant stiprios ugnies.

Virtą ir rūkytą dešrą, šoninę supjaustykite šiaudeliais. Keptuvėje įkaitinę pusę aliejaus, apkepinkite visus pasiruoštus produktus.

Kai vanduo puode su bulvėmis užvirs, nugriebkite baltas putas, sudėkite kepintą mėsą ir darsyk užvirinę pavirkite 5 minutes ant vidutinės ugnies.

Agurkus ir svogūną supjaustykite mažyčiais kubeliais. Keptuvėje įkaitinkite likusį aliejų ir vis pamaišydami pakepinkite daržoves ant vidutinės ugnies. Paskui pridėkite pomidorų pastos ir troškinkite dar 2 minutes, o tada sukrėskite į puodą su dešra ir bulvėmis. Ten pat supilkite agurkų sūrymą. Kai užvirs, pavirkite 5 minutes ir paragaukite: jei reikia, dar pagardinkite druska ir pipirais.

Sudėkite į sriubą visas alyvuoges ir išjunkite viryklę. Uždengtą puodą palikite ant jos 15 minučių. Paskui išpilstykite šiupininę į lėkštes, kiekvieną papuoškite citrinos skridinėliu ir kaparėliais ir iškart patiekite.

Tokią sriubą galite virti ir su mėsos ar vištienos sultiniu, o bebaigiant virti į puodą kartu su alyvuogėmis įberti ir porą šaukštų kaparėlių.

The post Žiemai – sriubos su užuomina į dūmą appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau orų prognozėms pranašaujant pirmą rimtesnį šaltį, daugeliui pradedančių augintojų kyla pagrįstas klausimas: kaipgi mano gražiosios hortenzijos? Ar pavyks joms ištverti žiemą, jeigu neuždengsiu?

Pasak specialistų, atsakymas į šį klausimą ir paprastas, ir nelabai.

Hortenzijų atveju viskas priklauso nuo rūšies, klimato ir auginimo sąlygų. Kai kurioms atmainoms reikia šiltesnio apkloto žiemai, o kitos su šalčiais puikiai susidoroja ir pačios.

Šalčiams atsparios

Šviesiosios hortenzijos. Pačios atspariausios šalčiams iš visų. Be jokių uždangų ar priedangų išveria tikrus speigus iki -35 laipsnių. Jeigu šakelės kiek ir apšąla, tai nedaro jokios poveikio nei žiedų kiekiui, nei kokybei ateinantį sezoną, nes žiedinius pumpurus šviesiosios hortenzijos krauna ant tų metų ūglių.

Be to, dauguma augintojų tokias hortenzijas rudenį smarkiai nugenėja. Likę neaukšti krūmeliai visiškai pasidengia sniegu, kuris, jei tik jo netrūksta, tampa papildoma apsauga ir padeda augalui peržiemoti ne tik sėkmingai, bet ir sveikai.

Tačiau šviesiąsias hortenzijas prieš žiemą apkarpo ne visi. Kai kurie sodininkai palieka dekoratyvumo nepraradusius sudžiūvusius žiedus – jais mėgautis nori kuo ilgiau. Bet ir tada hortenzijos iki pavasario nesunkai ištveria.

Šluotelinės hortenzijos. Dar vienos žiemų nebijančios gražuolės. Tiesa, rudeniui baigiantis šiuos įspūdingus augalus milžiniškais kūginiais baltais, kreminiais, žalsvais ar rausvais žiedynais įprasta mulčiuoti – paberti aplink stiebą sausų lapų arba kompostinės žemės. To visiškai pakanka.

Tačiau jei jūsų šluotelinės hortenzijos sodinukas labai jaunas, nepakenks storesnė uždanga.

Ąžuolialapės hortenzijos. Jų krūmai aukšti, pasiekia ir 2,5 m, žiedynai – stambūs, balti, kūgiški su 5–7 karpytais lapais, kurie rudenį nusidažo ryškia vyšnine, o kartais kone violetine spalva.

Ąžuolialapės hortenzijos irgi žydi ant šiųmečių stiebų, be to, yra atsparios ligoms bei kenkėjams. Bet drėgmę jos mėgsta gal net labiau nei kitos hortenzijos – nepakęs net trumpalaikės sausros.

Laipiojančiosios hortenzijos. Šios lianos stambiais skėtiniais žiedynais ir širdies formos lapais labai neįnoringos. Per sezoną pakančia pavėsį, žiemą – šalčius: gali ištverti ir -35 laipsnių speigą.

Tad dengti reikia nebent visai jaunučius augalus pirmuosius dvejus jų gyvenimo metus.

Prieš žiemą jie nuimami nuo atramų, prilenkiami prie žemės, uždengtos sausų lapų sluoksniu, ir apklojami agrotekstile.

Ant viršaus dar galima sukonstruoti lankų karkasą ir aptraukti jį plėvele – tik svarbu nepamiršti palikti ventiliacijos angų.

Priedangos reikalingos

Didžialapės hortenzijos. Jų krūmai išauga iki 2 m aukščio ir stebina atspalvių įvairove – žiedynų spalvą galima keisti reguliuojant dirvožemio rūgštingumą. Kai žemė rūgšti, jie būna mėlyni ar net violetiniai, jeigu dirva neutrali – rožiniai arba raudoni.

Saržento hortenzijos. Augūs šių hortenzijų krūmai išsiskiria tamsiai žaliais tarsi pūkuotais lapais ant storų rudų nulinkusių šakų. Žiedai stambūs skėtiški, sudaryti iš smulkių žiedelių – violetinių centre ir baltų pakraščiuose.

Žiedpumpurius krauna ant pernykščių ūglių, todėl per žiemą svarbu išsaugoti visus šviežius ūglius.

Kaip užkloti hortenzijas

Hortenzijų žiemojimui reikia pradėti ruoštis, kai žiema dar nė nekvepia – taigi prieš mėnesį ar du.

Pirmasis darbas – kaip reikiant pagirdyti šiuos augalus, kad drėgmės nepritrūktų visą šaltąjį sezoną. Taigi po kiekvienu krūmu turėtumėte išpilti du tris kibirus vandens. Taip apsaugosite šaknų sistemą nuo perdžiūvimo, galinčio tokius augalus ištikti ir žiemą.

Pageidautina visa tą vandenį išlieti per kelis kartus, kad drėgmė gerai susigertų į žemę ir lygiai pasiskirstytų plote aplink augalą.

Taip pat svarbu prieš žiemą patręšti hortenzijas kompleksinėmis kalio ir fosforo trąšomis. Jos gerina augalų imunitetą, padeda laiku subrandinti ūglius ir didina atsparumą šalčiams.

Didžialapės hortenzijos žiedpumpurius krauna ant viršutinės ūglių dalies, todėl joms pavojingos net pirmosios šalnos.

Specialistai pataria derinti superfosfatą (apie 25 g į 10 litrų vandens) su kalio sulfatu (apie 20 g į 10 litrų vandens). Bet tinka hortenzijoms ir diamofosas arba kalio monofosfatas (kiekiai – pagal nuorodas ant pakuočių).

Sausas trąšas reikia berti po augalo vainiku, kruopščiai užpurenti ir palaistyti.

Tik po tokių procedūrų galima imtis konstruoti hortenzijoms uždangas.

Pats paprasčiausias būdas apšiltinti augalus – tiesiog apvynioti juos tam tinkama danga, kad ji saugotų nuo šalčio ūglius ir lepius pumpurus.

Tačiau jauniems hortenzijų krūmeliams ir šilumamėgėms rūšims to nepakanka. Joms neretai prireikia ir dviejų sluoksnių agrotekstilės (tankis – ne mažesnis kaip 60 g kvadratiniam metrui!) uždangos.

Paprastesnis metodas – surišti hortenzijų stiebus į kuokštą ir apvynioti spunbondu.

Krūmų pagrindą pageidautina mulčiuoti kompostu arba sausomis durpėmis, o plotą po vainiku uždengti sausais lapais.

Svarbiausia nepamiršti pavasarį žieminį mulčio sluoksnį pakeisti į šviežią sausą mulčią, kad augalas nepradėtų šusti.

Kur žiemos vis dar labai šaltos, virš hortenzijų tebestatomos palapinės iš šakų, paskui apdengiamos plėvele, saugančia augalus nuo užšalimo ir kritulių.

Lengviausia, aišku, jeigu auginate hortenzijas vazonuose – juos su augalu šaltajam metų laikui užtenka tiesiog perkelti į tamsią vėsią patalpą.

Hortenzijų dengimas žiemai – ypač kai pastarosios dabar menkai tikras žiemas ir primena, – nėra universali taisyklė. Tai racionalus sprendimas, kurį kiekvienas priimame savo nuožiūra pagal tai, kokias hortenzijas auginame ir kokios vyrauja oro sąlygos.

Dėl šluotelinių ir šviesiųjų hortenzijų galite nesijaudinti – jos paprastai sėkmingai sulaukia pavasario nepaisant nieko. Bet didžialapėmis ir kitomis augintinėmis geriau nerizikuokite: tinkamai pasirūpinus jų žieminiais „kailinukais“, kitą sezoną augalai atsidėkos nuostabiu žydėjimu.

    Įdomūs faktai

Hortenzijos – nuodingi augalai: ir jų lapai, ir žiedai gali sutrikdyti skrandžio veiklą, sukelti alergiją, todėl būkite atsargūs, jeigu šeimoje yra mažų vaikų arba augintinių. Nepakenks, jeigu visus hortenzijų priežiūros darbus atliksite mūvėdami pirštines.
Hortenzijos nemėgsta agresyvių kaimynų. Patariama jų nesodinti pernelyg arti taškuotųjų šilingių, paupinių jonpaparčių, avižuolių ir pan. Geri kaimynai hortenzijoms jazminai, lanksvos, alyvos. Nors geriausiai hortenzijų krūmai formuojasi pasodinti vieni.

The post Hortenzijų žiemojimo vadovas. Kurioms reikia apkloto, o kurioms ne? appeared first on Kauno savaitė.

Sausa oda, nuovargis, blankūs plaukai – klasikiniai žiemos avitaminozės požymiai.

Tačiau gera žinia ta, kad to išvengti kur kas lengviau, nei atrodo.

Nebūtina pirkti brangių maisto papildų – pakanka tinkamai sudaryti žiemos racioną.

Daržovės, kurios išsaugo vitaminus žiemą

Net ir sausį galima maitintis vitaminais, jei žinote, kurios daržovės išgyvena žiemą neprarasdamos vertingų medžiagų.

Morkos, burokėliai, kopūstai, ropės ir moliūgai puikiai laikosi ir išsaugo iki 80 proc. maistinių medžiagų.

Ypač svarbus morkose esantis vitaminas A (tiksliau – beta karotenas, kurį organizmas paverčia vitaminu A).

Jis stiprina regėjimą ir imunitetą, o kopūstuose esantis vitaminas C padeda kovoti su virusais.

Įtraukite į racioną šiek tiek raugintų kopūstų – tai natūralus probiotikas, atkuriantis žarnyno mikroflorą po žiemos peršalimų.

Tačiau naudingosios savybės išlieka tik žaliuose, nepasterizuotuose raugintuose kopūstuose – pasterizacija sunaikina mikroorganizmus.

Produktai su geležimi ir vitaminais, suteikiančiais energijos žiemą

Žiemą verta dažniau valgyti grikius, avižinę košę ir lęšius – jie ne tik suteikia sotumo jausmą, bet ir gausūs geležies, magnio bei B grupės vitaminų.

Šios medžiagos padeda įveikti apatiją ir mieguistumą.

Jeigu į košę įdėsite šiek tiek riešutų ir medaus, gausite energijos kokteilį be kofeino.

Tai gardu, sotu ir sveika, tačiau būkite saikingi – dėl riešutų ir medaus toks patiekalas gali būti itin kaloringas.

Vaisiai ir uogos, padedančios išvengti avitaminozės

Šviežių uogų žiemą rasti sudėtinga, tačiau šaldytos mėlynės, spanguolės ir juodieji serbentai išsaugo iki 90 proc. naudingųjų medžiagų.

Iš vaisių geriausia rinktis obuolius ir citrusinius – juose gausu antioksidantų ir vitaminų; ypač daug vitamino C turi citrusiniai vaisiai ir serbentai.

Taip pat galima virti vaisvandenius, kompotus ar tiesiog dėti citriną į arbatą – skanu ir naudinga.

Beje, jei į arbatą dedate citriną dėl jos naudingų savybių, darykite tai tik tuomet, kai gėrimas šiek tiek atvėsta – aukšta temperatūra dalį vitamino C sunaikina.

Pagrindinė žiemos mitybos paslaptis: kaip išsaugoti vitaminus iki pavasario

Svarbiausia – įvairovė.

Kuo daugiau spalvų jūsų lėkštėje, tuo platesnis vitaminų spektras.

Ir nepamirškite vitamino D: žiemą verta dažniau valgyti riebios žuvies (lašišos, skumbrės, silkės ir pan.), menkių kepenų bei kiaušinių trynių, taip pat rinktis pieno produktus, praturtintus vitaminu D.

O jei saulės visai trūksta – padėti gali vaistinėje įsigyti papildai (tik pasitarus su gydytoju).

The post Ką valgyti žiemą, kad pavasarį nekamuotų avitaminozė appeared first on Kauno savaitė.

Norint, kad atvėsus orams vairavimas netaptų galvos skausmu, ruoštis tam reikia pradėti iš anksto.

Vairuotojams skirtos programėlės „carOne“ komanda dalijasi patarimais, ką kiekvienas vairuotojas turėtų atlikti prieš prasidedant šalčiams.

Geriau nelaukti kol padangos visiškai nusidėvės

Pasikeisti padangas iš vasarinių į žiemines – dar ne viskas. Būtina atidžiai patikrinti ir padangų būklę: įvertinti, ar nėra išlindusių kordų bei gumbų.

Kadangi ant slidžios kelio dangos stabdymo kelias ilgėja, vairuotojai turėtų įvertinti ir padangų protektoriaus gylį.

Net ir nepasiekus minimalios reikalaujamos 3 mm protektoriaus gylio ribos, padangų sukibimas su kelio danga reikšmingai suprastėja, todėl reikėtų jas keisti nelaukiant kol jos visai nusidėvės. Ekspertai pataria žiemines padangas keisti, kai protektoriaus gylis sumažėja iki 4 mm.

Vairuotojams taip pat rekomenduojama atlikti stabdymo bandymus nuošaliame kelyje, nesant kitų eismo dalyvių, ir įvertinti, ar padangų nereikia keisti naujomis anksčiau.

Net ir nejudantis automobilis privalo būti apdraustas

Atėjus žiemai dalis automobilių taip ir lieka laukti pavasario.

Kai kurie savininkai vengia eksploatuoti savo transporto priemonę šaltuoju metų laiku ir palieka ją stovėti.

Visgi net ir nevažiuojanti transporto priemonė gali tapti eismo įvykio dalimi. Dėl šios priežasties stovintis automobilis privalo būti apdraustas privalomuoju draudimu.

„Prieš dvejus metus pasikeitus įstatymui, pasikeitė ir atvejai, kada automobilis turi turėti galiojantį draudimą. Atsižvelgiant į jį, vienintelis likęs būdas nedrausti automobilio – pašalinti jį iš eismo. Priešingu atveju, net ir visą žiemą nenaudojamas automobilis turėtų būti apdraustas privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu“, – sako „carOne“ produkto vystymo vadovas Jurgis Gudauskas.

Šaltuoju metų laiku derėtų daugiau dėmesio skirti automobilio techninei būklei

Prieš įsivyraujant šalčiams reikėtų nuodugniai įvertinti ir automobilio techninę būklę. Vairuotojai turėtų ne tik pakeisti vasarinį langų apiplovimo skystį žieminiu, bet ir atkreipti dėmesį į valytuvų būklę.

Prastai veikiantys valytuvai gali apsunkinti matomumą ir tapti eismo įvykio priežastimi, todėl svarbu nedelsti ir laiku įsigyti naujus.

Vairuotojams taip pat patariama patikrinti stabdžių sistemos būklę ir įsitikinti, kad tinkamai šviečia visi žibintai. Transporto priemonė su perdegusiu priekiniu ar galiniu vairuotojo pusės žibintu negali dalyvauti eisme.

Svarbu atminti, kad esant net ir nedideliam techniniam automobilio trūkumui, kuris gali būti pripažintas avariją nulėmusiu veiksniu, eismo nelaimė gali būti laikoma nedraudiminiu įvykiu. Tokiu būdu techniškai netvarkingą automobilį vairavusiam vairuotojui kitai transporto priemonei padarytą žalą gali tekti atlyginti iš savo kišenės.

Automobilį derėtų plauti ne tik dėl estetinių paskatų

Kadangi žiemą anksti temsta, o matomumą sunkina lietus ir sniegas, kiekvienas vairuotojas turėtų pasirūpinti, kad žibintai, priekinis stiklas ir šoniniai veidrodėliai visuomet būtų švarūs.

Kai kurie modeliai turi žibintų apiplovimo purkštukus, deja, dažnai atsitinka, kad jiems sugedus vairuotojai paprastai neskuba jų tvarkyti.

Visgi per lietų žibintai greitai apsitaško purvu, todėl jų skleidžiama šviesa gali pastebimai susilpnėti. Tai gali lemti, kad vairuotojas laiku nepastebės į kelią išbėgusio gyvūno ar kelkraščiu einančio pėsčiojo.

„Švarūs ir aiškiai matomi turi būti ir automobilio numerio ženklai. Priešingu atveju vairuotojas gali atsidurti pareigūnų nemalonėje. Taip pat su apsnigtais ar purvinais numeriais gali būti sudėtinga įvažiuoti į stovėjimo aikšteles su užkardu, nes numerių nuskaitymo sistema jų tiesiog neatpažins, – sako J. Gudauskas.

The post Ką prieš prasidedant šaltajam sezonui turėtų atlikti kiekvienas vairuotojas? appeared first on Kauno savaitė.

Net patyrę gėlininkai kartais rudenį ar žiemą netenka vieno kito savo kolekcijos egzemplioriaus. Ir tik dėl to, kad šiuo metų laiku orchidėjų priežiūra kardinaliai keičiasi.

Vienos miega, kitos – ne

Trumpėjantis šviesusis paros metas ir krintanti oro temperatūra paskatina ir orchidėjų „elgesio“ pokyčius. Tad priežiūra, kuri jūsų augintines visiškai tenkino vasarą, dabar joms nebetinka. O blogiausia – kad kiekvienai kitaip: orchidėjų reakcija į naujas augimo sąlygas priklauso nuo jų rūšies.

Kai kurios šių puikių gėlių, kaip ir dauguma „eilinių“ augalų, rudenį pristabdo augimą ir vystymąsi – joms prasideda ramybės periodas. Prie tokių priskiriami dendrobiai, brasijos, katlėjos, laišvos, oncidijos. Šių orchidėjų ypatumas – pseudogumbai. Specialūs organai, kuriuose kaupiamos ir saugomos maistingosios medžiagos bei drėgmė.

Tačiau esama orchidėjų, kurių vegetacija nesibaigia netgi žiemą. Tai ir randenės, vandos, cimbidžiai, ir visų taip pamėgti falenopsiai. Tokių orchidėjų ramybės periodas mažiau ryškus, jos gali puikiausiai ir toliau žydėti šaltuoju metų laiku.

Todėl orchidėjų globa rudenį ir žiemą priklauso nuo jų rūšies ir gyvenimo ciklo ypatumų. Pagal tai, kiek ir kokių augintinių turite, privalote pakoreguoti priežiūros procedūras.

Papildoma šviesa

Kad orchidėjos sėkmingai vystytųsi, joms būtina ryški, bet ne tiesioginė šviesa.

Daugeliui rūšių reikia ne mažiau kaip 10–12 valandų šviesos kas dieną. Šiltuoju metų laiku orchidėjos jos gauna iki soties – iš saulės. Tačiau atėjus rudeniui sąlygos keičiasi: natūralaus apšvietimo trukmė ne tik pastebimai trumpėja, bet ir netenka intensyvumo.

Šviesos stygius gali neigiamai atsiliepti žydinčių orchidėjų sveikatai, todėl taip svarbu laiku pradėti jį kompensuoti.

Kaip išspręsti šią problemą, esama ne vieno būdo. Pavyzdžiui, perkelti augalus į kitą vietą patalpoje, arčiau langų.

Geriausiai orchidėjos jausis įkurdintos ant pietinių ar rytinių langų palangių. Bet, žinoma, tik tuo atveju, jei nesilies prie šalto stiklo ir nebus košiamos skersvėjų.

Situacijose, kuomet natūralios šviesos nepakanka, padėti gali ir dirbtinis apšvietimas.

Idealus sprendimas – šviesos diodų fito lempa. Ji ne tik aprūpins orchidėjas fotosintezei reikalingo spektro šviesa, bet ir negeneruos perteklinio karščio, galinčio nudeginti lapus ir žiedynus. (Įrengti fito lempą reikia tiesiai virš augalo, tik taip, kad prie jo nesiliestų.)

Ramybės periodą pradėjusioms orchidėjoms per parą pakanka ir 7–8 valandų šviesos. Rudens ir žiemos mėnesiais jų biologiniai ritmai natūraliai sinchronizuojasi su gamtos ciklais, tad papildomas apšvietimas nėra būtinas.

Laistymas

Rudenį ir žiemą augalų apykaitiniai procesai sulėtėja, dėl to keičiasi ir poreikis drėgmei. Lieti taip, kaip vasarą, orchidėjų nebegalima – reikia sudaryti naują, retesnį laistymo grafiką.

Ramybės būsenoje esančios orchidėjos drėkinamos tik tuomet, kai substratas jų vazonėliuose visiškai išdžiūva.

Priklausomai nuo patalpos mikroklimato, pertraukos tarp laistymų gali trukti ir dvi, netgi tris savaites. Ir vis tiek kaskart prieš liejant orchidėjas būtina patikrinti substrato drėgnį pirštais.

Žydinčias orchidėjas, suprantama, reikia laistyti dažniau – mažiausiai kartą per savaitę. Ir dar stebėti, kad substratas vazonėliuose niekada visiškai neišdžiūtų, bet ir nebūtų permirkęs. Perlaisčius gali pradėti pūti šaknų sistema.

Patyrę orchidėjų augintojai patvirtins, jog labai svarbi ir vandens kokybė.

Laistymui galima naudoti tik šiltą, nusistovėjusį arba lietaus vandenį. Pastarąjį dar ir pašildyti iki kambario temperatūros. Šaltas vanduo orchidėjoms kategoriškai netinka – gali sukelti augalui pernelyg stiprų stresą.

Gyvybiškai svarbios (nė kiek neperdedant!) ir substrato bei vazono drenažinės savybės – nuo jų priklauso augalo sveikata.

Privalu pasirūpinti, kad vanduo iš vazonėlio gerai nutekėtų per drenažo angas ir po laistymo nesikauptų ant dugno. Antraip tik laiko klausimas, kada grybelinės ligos užpuls orchidėjas ir jas pražudys.

Oro drėgnumas

Įjungus šildymą, mikroklimatas mūsų butuose ir namuose smarkiai pasikeičia. Oras patalpose pasidaro sausesnis – jo drėgnumo rodikliai gali nukristi net iki kritiškai žemų rodmenų, kaip 30 procentų.

Net ir nelepioms orchidėjoms tokios sąlygos visiškai nepriimtinos: kad normaliai vystytųsi, šios viešnios iš džiunglių turi augti 50–70 proc. drėgmėje.

Todėl, norint sukurti savo augintinėms komfortišką terpę, specialistai rekomenduoja drėgmę patalpoje didinti dirbtiniais būdais.

Bene racionaliausias iš jų, ypač turintiesiems didelę orchidėjų kolekciją, – įsigyti oro drėkintuvą. Tokie prietaisai leidžia nuolat palaikyti patalpoje optimalų mikroklimatą.

Ramybės periodą pradėjusioms orchidėjoms per parą pakanka ir 7–8 valandų šviesos.

Gera papildoma priemonė – paprasčiausi padėklai su vandeniu, pastatyti greta augalų. Kai kurie augintojai vazonus su orchidėjomis stato tiesiai ant jų – tik priberia dar keramzito, padedančio drėgmei lygiau pasiskirstyti, ir saugo, kad šaknys nemirktų vandenyje.

Palaikyti orchidėjoms tinkamą drėgmės lygį galima ir reguliariai jas purškiant. Bet tik lapus, stengiantis, kad vandens lašeliai nepatektų ant žiedų. Ir tik gerai nusistovėjusiu, minkštu vandeniu.

Purškimus geriausia planuoti rytais, kad iki vakaro lapai visiškai nudžiūtų.

Kaip dažnai rengti dušą orchidėjoms, priklauso nuo oro temperatūros: kuo aukščiau termometro stulpelis, tuo labiau šioms gėlėms reikalinga drėgmė.

Beje, labai naudinga periodiškai orchidėjų lapus dar ir nuvalyti minkšta drėgna skepeta. To reikia ne tik komfortiškam drėgmės lygiui palaikyti – dulkes ir kitas apnašas pašalinantis lengvas „masažas“ padeda augalams kvėpuoti, gerina fotosintezę.

Temperatūra

Orchidėjoms be galo svarbus tinkamas temperatūrų režimas.

Nors tai ir egzotiškos gėlės, joms patinka nuosaiki šiluma – geriausiai jaučiasi esant 18–28 laipsniams. Visų svarbiausia – įsidėmėkite tai! – yra stabilumas: staigūs temperatūrų šuoliai gali rimtai pakenkti.

Šaltuoju metų laiku tai ypač svarbu.

Orchidėjoms, nepaliaujančioms žydėti rudenį ir žiemą, optimalia laikoma 18–24 laipsnių dieninė ir ne žemesnė kaip 15 laipsnių naktinė temperatūra.

Atskiros orchidėjų rūšys, kaip kad katlėjos ir dendrobiai, vėsesniam orui atsparesnės.

Sunkiausia bute išlaikyti orchidėjas ramybės būsenos, mat tokioms reikalinga vos 12–16 laipsnių temperatūra, o šilumos šuolių jos išvis netoleruoja.

Taigi tam, kad užtikrintumėte savo orchidėjoms saugų ir patogų žiemojimą, gali tekti nemenkai paplušėti.

Pirmiausia – jas būtina saugoti nuo skersvėjų. Jeigu vazonėliai stovi šalto oro srovių (kad ir menkiausių) kelyje, juos reikia perkelti į kitą, labiau apsaugotą vietą.

Ne mažiau svarbu tinkamai parinkti atstumą tarp orchidėjų ir šildymo įrenginių. Jos negali stovėti ten, kur nuolat tvyro sausas oras: tokios sąlygos orchidėjoms ne tik nepageidautinos, bet ir gali pakenkti šaknų sistemai.

Ir vis dėlto kai kurioms orchidėjoms (geriausias pavyzdys turbūt būtų falenopsiai) nedidelis temperatūrų svyravimas tarp dienos ir nakties yra netgi naudingas, nes stimuliuoja žydėjimą. Tačiau optimaliu laikomas ne didesnis kaip 2–3 laipsnių skirtumas.

Tręšimas

Rudens ir žiemos sezonais ramybės būsenoje esančios orchidėjos nereikalauja papildomų maistinių medžiagų. Todėl galima visiškai ramiai nutraukti jų tręšimą be jokių neigiamų pasekmių augalams.

Visai kas kita, jeigu jūsų auginamos orchidėjos šiuo metu toliau aktyviai auga arba žydi nepaisydamos, kad už lango bet kada gali iškristi pirmasis sniegas. Esant tokiai situacijai palikti gėlių visiškai be trąšų negalima – būtina tik pakoreguoti tręšimų grafiką: tręšti rečiau ir mažinti koncentraciją.

Patogiausia bus, jei naudosite specialiai orchidėjoms skirtas trąšas, tačiau instrukcijoje nurodomą jų kiekį sumažinsite perpus.

Nepakenks ir jei laistysite arba purkšite augalų lapus adaptogenų tirpalu.

Šaltuoju metų laiku pakaks orchidėjas tręšti kartą per mėnesį – dažniau nepatartina. Taip jos gaus visų būtinų medžiagų, bet „nepersivalgys“.

The post Orchidėjų žiemos iššūkiai appeared first on Kauno savaitė.

Rudeninis rožių genėjimas – būtinybė, jeigu nenorite, kad peržiem krūmai iššaltų, užuot kitą sezoną džiuginę žiedų gausa.

Bet tam, kad procedūra būtų sklandi, pravers atmintinė iš paprastų rekomendacijų.

Sveikatai ir žydėjimui

Pirmiausia vertėtų įsiminti esminę taisyklę, kurios laikosi visi gėlininkai: jeigu nėra didelės būtinybės, lepių rūšių rožių genėjimą geriausia atidėti pavasariui.

Tačiau visoms kitoms jis bus tik į naudą.

Mat kai rožės auga joms patinkančiomis sąlygomis, jų krūmai gana greitai sutankėja. Tai atsiliepia ir žydėjimui, ir bendrai augalo sveikatai. Todėl genėti reikia bet kuriuo atveju ir atlikti jį būtina labai kruopščiai – pageidautina, sausą, saulėtą ir nevėjuotą dieną.

Sezono pabaigoje rožių augintojai įprastai atlieka tausojamąjį sanitarinį genėjimą – kad pašalintų nuo krūmo viską, kas nereikalinga, ir formuojamąjį genėjimą. Pastarasis iš esmės reikalingas tam, kad krūmą būtų paprasčiau uždengti žiemai ir kad kitąmet jis gausiau žydėtų.

Pats svarbiausias dalykas – tinkamai pasirinkti genėjimo laiką. Jeigu imamasi jo per anksti, tai paskatina aktyvų naujų ūglių augimą, o tada kyla grėsmė rožėms iššalti arba sunkiai susirgti.

Todėl įprastai rožynai genimi nuo antrosios spalio pusės iki lapkričio pradžios, po pirmųjų šalnų, kai oro temperatūra dieną nebepakyla aukščiau 5 laipsnių.

Taigi planuojant šį darbą labiau orientuojamasi į tai, kas už lango, ne į kalendorių.

Kaip paruošti rožes genėjimui

Kad genėjimas būtų sėkmingas, augalus reikia jam paruošti.

Tam jau nuo rugsėjo mėnesio palaipsniui mažinamas laistymas, taip pat nepamirštama patręšti rožių krūmus kalio ir fosforo trąšomis – jos padeda ūgliams greičiau subręsti ir didina rožių atsparumą šalčiams.

Likus maždaug pora savaičių iki genėjimo, reikia pašalinti ant rožių krūmų likusius lapus (kad netektų plėšti lapų rankomis, krūmai apdorojami 3 proc. geležies sulfato tirpalu), o procedūros išvakarėse – sutvarkyti plotą aplink krūmus, kad būtų geriau matyti, ką ir kur kirpti.

Be to, vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje turėtumėte patrumpinti jaunus ūglius, kad jie liautųsi augti ir spėtų subręsti iki žiemos.

Genėjimo taisyklės

Rožių genėjimo sezono pabaigoje taisyklių nėra daug – tik svarbu jas atsiminti.

• Šakeles reikia pjauti 45 laipsnių kampu paliekant apie 5 mm iki pumpuro.

• Pjūviai turi būti lygūs ir glotnūs, todėl iš anksto pagaląskite įrankį ir jį dezinfekuokite paprastu spiritu arba specialiu antiseptiku. Nugenėję kiekvieną rožių krūmą įrankį dezinfekuokite iš naujo.

• Didelio skersmens pjūvius, siekiant išvengti infekcijos, vertėtų užtepti žaizdų gijimą skatinančiu tepalu.

• Po genėjimo visos augalinės atliekos iš po krūmų pašalinamos, antraip kils grėsmė, kad jos pradės pūti ir visam rožynui sukels ligų pavojų.

Kiekvienai rožei – sava „šukuosena“

Viena dažniausiai daromų klaidų – skirtingų veislių rožės genimos pagal vieną kurpalį. Po tokios procedūros dalis augalų žydi gerai, o kiti dar ilgai bando atsigauti.

Todėl svarbu žinoti, kuriai grupei, tipui ar rūšiai priklauso kiekviena rožė, ir parinkti jai tinkamą genėjimo strategiją.

Vienintelė procedūra, kurią dera atlikti visiems rožių krūmams be išimties, – pašalinti sausas, sergančias, pažeistas, silpnas šakas bei nespėjusius subręsti ūglius, kurie uždengti žiemą pradės pūti.

O tada imtis genėjimo pagal grupes.

Arbatinės hibridinės rožės. Jos žydi ant einamųjų metų ūglių. Todėl rudenį tokių rožių stipriausi ūgliai patrumpinami perpus, plonyčiai – 2–3 tarpubambliais arba per trečdalį ilgio. Taip pat pašalinamos arba patrumpinamos silpnos šakos, augančios į krūmo vidurį.

Floribundinės rožės. Tokios išsiskiria gausiu ir lėtu žydėjimu. Stori jų ūgliai irgi nurėžiami perpus paliekant tik 3–5 pumpurus, o jauni patrumpinami trečdaliu, kad ant jų liktų iki 10 pumpurų. Senos šakos iš krūmo vidurio pašalinamos visos.

Krūminės rožės. Genimos atsižvelgiant į rūšies charakteristikas. Kadangi tokios rožės dažniau žiedus krauna ant viršutinės ūglių dalies, paprastai paliekami 3–5 patys stipriausi ūgliai su 6–8 gerai išsivysčiusiais pumpurais. Kiti ūgliai trumpinami ketvirtadaliu ar net trečdaliu, sausos šakos pašalinamos visiškai.

Besidriekiančios (šliaužiančios) rožės. Pagrindiniai jų ypatumai – gausus žydėjimas ir aktyvus augimas. Tokiems rožių krūmams galima truputį patrumpinti stipriuosius ūglius ir nukarpyti šoninius stiebus taip suteikiant daugiau dekoratyvumo. Visgi daug rožių augintojų rudenį negeni šliaužiančių rožių – tik nukarpo nužydėjusius žiedus, bet jos vis tiek puikiausiai žiemoja. Pagrindinis genėjimas paliekamas pavasariui.

Vijoklinės rožės. Priskiriamos pakartotinai žydinčioms rožėms, jos išsiskiria storomis šakomis ir stambiais žiedais. Formuojamas vijoklinių rožių krūmas visiškai išpjaunant trimečius ūglius, o dvimečius paliekant „griaučiams“. Ant šių ūglių likusios šoninės šakelės patrumpinamos iki 10 cm – taigi maždaug per 2–3 pumpurus. Vienmečiai ūgliai, kurie dar nepradėjo šakotis, tik truputį patrumpinami iki pirmojo gerai išsivysčiusio pumpuro.

Vijoklinės ′Rambler′ rožės. Žydi kartą per metus ant pernykščių ūglių, todėl genėti jas reikia labai atsargiai. Rudenį pašalinamos tik senos šakos ir silpniausi, užtankinantys krūmą ūgliai. Visi jauni ir stiprūs ūgliai paliekami. Seni ′Rambler′ rožių ūgliai maitina jaunuosius, todėl juos galima genėti tik prieš pat dengimą žiemai.

Poliantinės rožės. Tai kompaktiški entuziastingai žydintys krūmai su žiedynų šluotelėmis. Rudenį jiems pašalinami visi pažeisti, sergantys ūgliai, paliekamos tik 7–8 stiprios šakos.

Stiebinės rožės. Joms šiek tiek patrumpinami jauni ir stiprūs ūgliai ir būtinai atliekamas sanitarinis genėjimas lajai apvalyti.

Parko rožės. Stiprus metinis prieaugis patrumpinamas 5–10 cm, o nesubrendę, pažeisti ar tankinantys ūgliai visiškai išpjaunami.

Prieš miegą – apsauga nuo ligų ir kenkėjų

Išgenėtas rožes vertėtų nupurkšti apsaugai nuo grybelių – 3 proc. vario sulfato tirpalu arba vario turinčiu fungicidu (pavyzdžiui, Bordo tirpalu).

Jeigu per sezoną rožių krūmus buvo užpuolę kenkėjai, rudenį, lapams nukritus, nupurkškite juos ir žemę aplink plataus veikimo spektro insekticidu.

Apdorojant rožes, termometrų stulpelis dar neturi būti nusileidęs žemiau nulio. Mat dauguma tokių priemonių veikia tik tada, kai aplinkos temperatūra ne žemesnė kaip 5 laipsniai.

Beje, apie temperatūrą.

Biologinių preparatų visavertis poveikis garantuojamas tik esant stabiliai šilumai, viršijančiai 10–15 laipsnių. Todėl rudeniniams purškimams jie netinka.

Atlikus ligų ir kenkėjų profilaktiką, krūmai užberiami sausa sveika žeme arba durpių, komposto ir smėlio mišiniu (maždaug 20 cm sluoksniu).

Dengti rožyno neskubėkite, kad rožės nepradėtų šusti. Geriau palaukti lapkričio pabaigos, kai nusistovės šalti orai ir temperatūra laikysis apie nulį.

The post Vėlyvo rudens darbai gėlyne appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau net ištvermingiausiems ir neįnoringiausiems iš jų reikalinga priežiūra.

Rudeninė spygliuočių priežiūra bene svarbiausia per visą sezoną. Ji skirta sustiprinti augalų imunitetą ir padėti jiems išlaikyti sveiką dekoratyvią išvaizdą bei atsparumą žiemos išbandymams.

Štai svarbiausi darbai, kuriuos spygliuočių augintojams reikia suspėti padaryti prieš ateinant šalčiams.

Aprūpinti vandens atsargomis

Tai pirmasis ir pats svarbiausias dalykas, kurį turėtumėte padaryti rudenį savo spygliuotiems augintiniams: tinkamai juos palaistyti.

Nepaisant to, kad ruduo tradiciškai tapatinamas su lietumis, natūralios drėgmės nepakanka spygliuočiams normaliai pasiruošti žiemoti. Mat nors vegetatyviniai procesai šiuo metų laiku ir sulėtėja, visžaliuose augaluose jie vyksta net žiemą.

O žiemą, jei jau užsiminėm apie ją, pagrindinis spygliuočių priešas yra ne šaltis, kaip galėtume pamanyti, bet sausra.

Ji tampa itin juntama saulėtomis, bet žvarbiomis dienomis. Tuomet vėjo košiami ir saulės spindulių spirginami spygliai ima garinti drėgmę, o žemėje įšalusios šaknys negali jos kompensuoti. Dėl to augalas išdžiūva, paruduoja ir netenka gyvybės.

Kad taip nenutiktų, rudenį būtina spygliuočius kaip reikiant prilaistyti.

Tokios procedūros tikslas – giliai ir gausiai sudrėkinti dirvožemį, kad augalų šaknys galėtų atsigerti iki soties.

„Didysis laistymas“ atliekamas spalį arba lapkritį, kai oro temperatūra dieną nebeviršija 7–9 laipsnių, tačiau šalnos dar neprasidėjusios.

Vandens kiekis priklauso nuo orų – ar ruduo sausringas, ar retkarčiais palyja, – ir spygliuočių amžiaus.

Pavyzdžiui, vyraujant sausiems orams subrendusiam stambiam medžiui, kaip pušis arba eglė, gali prireikti iki aštuonių 10 litrų talpos kibirų vandens.

Jauniems medeliams, pasodintiems einamaisiais ar praėjusiais metais, užteks trijų keturių kibirų. Svarbiausia, kad vanduo prasiskverbtų į dirvą ne mažiau kaip per 50–60 cm.

Laistyti geriausia per kelis kartus, kad drėgmė vienodai pasiskirstytų aplink kamieną, kur ir yra šaknys.

Gerai prilaistyta žemė užšąla gerokai lėčiau. Tai suteikia šaknims papildomo laiko pasiruošti šalčiams.

Patręšti

Šiuo metų laiku spygliuočiams reikia ne tik vandens, bet ir papildomo maisto.

Pagrindinis rudeninio tręšimo tikslas – sutvirtinti spygliuočių šaknų sistemą ir padėti jauniems ūgliams visiškai sumedėti.

Kad taip nutiktų, augalams reikalingas fosforas ir kalis.

Fosforas leidžia vystytis stiprioms šaknims, kalis padidina augalų audinių atsparumą šalčiams, ligoms ir nepalankioms orų sąlygoms.

O štai azotinės trąšos, stimuliuojančios žaliosios masės augimą, iš rudeninio „valgiaraščio“ turi būti išbrauktos – ir jau nuo rugpjūčio vidurio. Jauni nesubrendę ūgliai, kurių pagrindinis augimas buvo rudenį, žiemą beveik užtikrintai pražus susilpnindami visą augalą.

Idealus sprendimas – specialios rudeninės trąšos spygliuočiams. Jų sudėtis būna subalansuota, kad atitiktų augalų poreikius šiuo konkrečiu metų laiku.

Nors galima naudoti ir paprastas mineralines trąšas (superfosfatą, kalio sulfatą, kalio monofosfatą, kitas).

Tręšti spygliuočius būtina griežtai pagal instrukcijas paskleidžiant trąšas aplink kamieną vienodu sluoksniu, o paskui negiliai užkapstant ir palaistant.

Tą padaryti reikia ne vėliau kaip likus mėnesiui iki pirmųjų šalčių, jei norite, kad jūsų spygliuočiai gautų visų būtinų išteklių sėkmingai peržiemoti.

Atlikti sanitarinį genėjimą

Ruduo – puikus metas sutvarkyti savo spygliuočius.

Po vasaros dažniausiai padaugėja sausų, pageltusių ar ligų, kenkėjų pažeistų šakų. Jas būtina iškarpyti aštriu sekatoriumi, kad sustabdytumėte galimą infekcijos ar pavojingų vabzdžių plitimą.

Pjūvius, ypač stambiuosius, pageidautina patepti antibakteriniu tepalu.

Ir dar: kai kurių spygliuočių, kaip tujos ar kadagiai, lajos tokios tankios, kad į jas nepatenka saulės šviesa. Bet praskleidę šakas išvysite, kiek viduj nudžiūvusių spyglių, kuriuos taip pat būtina pašalinti, antraip virs grybelinių infekcijų židiniu.

Tą padaryti galima tiesiog rankomis – nubraukti sudžiūvusius spyglius mūvint storas pirštines arba sodo siurbliu.

Sanitarinis genėjimas ir senų spyglių pašalinimas gerina oro cirkuliaciją lajoje – tai irgi mažina grybelinių ligų vystymosi riziką. Svarbu nepamiršti paskui iš po spygliuočių surinkti visas augalines atliekas ir sudeginti specialiai tam skirtoje vietoje.

Apsaugoti nuo ligų ir kenkėjų

Net jeigu augalas atrodo visiškai sveikas, profilaktinis purškimas rudenį jam tikrai nepakenks.

Ligas sukeliančių grybelių sporos gali žiemoti ir dirvožemyje, ir ant augalinių atliekų. Jeigu jų nesunaikinsite, pavasarį, stojus palankiems orams, grybeliai ims tarpti ir plisti.

Tas pat ir su kenkėjais: skydamariais, chermesais, kitais. Jie sudeda kiaušinėlius ant spygliuočių šakelių ir spyglių, o pavasarį sugrįžus šilumai iš jų išsirita naujos kenkėjų kartos.

Taigi tam, kad pavasarį neturėtumėte vargo, ir reikalingas rudeninis spygliuočių purškimas specialiais preparatais – fungicidais (nuo ligų) ir insektoakaricidais (nuo kenkėjų).

Pirmuoju atveju tiks 1 proc. Bordo tirpalas ar bet kokie šiuolaikiniai preparatai su variu. Rinkitės tuos sisteminius fungicidus, kurie apsaugos jūsų spygliuočius nuo jiems pavojingiausių ligų – rūdžių ir spygliakritės.

Atitinkamai kovai su kenkėjais rinkitės sisteminius ilgo poveikio preparatus, kurie yra veiksmingi visose vabzdžių vystymosi stadijose.

Profilaktiką, kaip visada, geriausia atlikti sausu oru, kai nėra vėjo. Purkšti būtina kruopščiai, sudrėkinti visas augalo dalis įskaitant kamieną ir žemę aplink jį.

Ypač daug dėmesio skirkite apatinėms spygliuočių šakoms, nes būtent ant jų ir žemėje po jomis dažniausiai žiemoja kenkėjai.

Mulčiuoti

Spygliuočių, ypač jaunų, šaknų sistema reikalinga apsaugos nuo staigių temperatūrų svyravimų ir stiprių šalčių. O mulčias – tinkamiausia priemonė tą apsaugą užtikrinti.

Mulčio sluoksnis aplink kamieną ne tik padės išvengti staigių temperatūros šuolių, bet ir sulaikyti drėgmę po rudeninio laistymo.

Kuo gi mulčiuoti spygliuočius? Ogi jų pačių žieve, skiedromis, pjuvenomis, durpėmis, kompostu, galiausiai – tiesiog nukritusiais spygliais.

Pagrindinis dengimo tikslas – apsaugoti spygliuočius ne tiek nuo šalčio, kiek nuo kitų žiemos grėsmių: deginančios saulės spindulių ir sunkaus lipnaus sniego.

Nepageidautina mulčiavimui naudoti nei šieno, nei šiaudų – tai gali privilioti graužikus.

Mulčio sluoksnis turėtų būti pakankamai purus ir siekti 5–7 cm storį. Bet svarbiausia, kad jis nesiliestų prie spygliuočių kamienų, ar tai būtų medžiai, ar krūmai. Palikite tarpelį, kad žievė galėtų kvėpuoti ir nešustų per karščius.

Uždengti žiemai nuo saulės ir sniego

Šis etapas itin svarbus neseniai pasodintiems spygliuočiams ir toms jų rūšims, kurios nepasižymi dideliu atsparumu šalčiams.

Nors pagrindinis dengimo tikslas – apsaugoti spygliuočius ne tiek nuo šalčio, kiek nuo kitų žiemos grėsmių: deginančios saulės spindulių ir sunkaus lipnaus sniego.

Pastarasis gali išlaužyti šakeles, tai ypač pavojinga koloniniams spygliuočiams. Todėl jų lajas patariama atsargiai, pernelyg neveržiant, apsukti špagatu ar specialiu tinklu.

Kad nenudegintų saulė, kaip dažnai būna vasario–kovo mėnesiais, augalams reikia parūpinti šešėlį. Šiam tikslui nuo saulėtosios pusės statomi maišinės medžiagos, agroplėvelės ar specialaus tinklo ekranai.

Jeigu spygliuotis nedidelis, galima ir visiškai jį uždengti maišiniu užvalkalu, tačiau šis turėtų būti laisvas ir praleisti orą.

Beje, geras variantas – apdangstyti spygliuočius eglišakėmis.

Tik polietileno plėvelės naudoti jokiu būdu negalima: ji sukurs šiltnamio efektą, taigi per atlydžius spygliai šus.

Apsaugą spygliuočiams pradėkite ręsti jau po šalnų, kad augalai spėtų prisitaikyti prie žemesnių temperatūrų. Ir nepamirškite palikti nedidelių angų – ventiliacijai.

Nuimti dangas reikia palaipsniui ir tik tada, kai vėl nusistovės šilti orai. Pageidautina – apniukusių oru, kad spygliuočiai galėtų palaipsniui priprasti prie skaisčios pavasarinės saulės.

The post Atsigerti iki soties ir kiti spygliuočių reikalai rudenį appeared first on Kauno savaitė.

Anot jų, nors ankstesnis žiemkenčių pabudimas gali tapti geresniu derliumi, šiltesni orai taip pat reiškia geriau išsilaikiusius patogenus, didesnį kenkėjų kiekį.

Kaip aiškina Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) docentas Vytautas Liakas, šilti orai žiemkenčių neigiamai nepaveikia, tačiau šalčio trūkumas reiškia, kad išgyvena daugiau invazinių kenkėjų.

Tuo metu Lietuvos grūdų augintojų asociacijos (LGAA) tarybos narys Audrius Vanagas pažymi, kad dėl šiltų orų turėtų išgyventi daugiau pasėlių, tačiau jie yra nepasiruošę pavasario šalnoms.

V. Liakas: žiemkenčiai prisitaikę, šiltesni orai jiems pavojaus nekelia 

V. Liako teigimu, šilti orai rudenį pasėtiems žiemkenčiams pavojaus nekelia, nes augalai yra prie to prisitaikę. Anot docento, rizikų gali atsirasti tik staigaus ir smarkaus atšalimo atveju.

„Kultūriniai augalai, tokie kaip žiemkenčiai, rapsai, jau leidžia šaknis. Bet tai nereiškia, kad jie vegetuoja. Dirvos temperatūra yra 4 laipsniai šilumos. Tai yra minimali temperatūra, prie kurios vyksta gyvybės procesai. (…) Žiemkenčiai yra prisitaikę ir adaptyvus. Tai atšilimai ir atšalimai – jie visą tą patyrę, genuose įrašyta“, – Eltai sakė V. Liakas.

„Dabar prognozėse žadamas šaltukas, bet augalams jis nelabai reikšmingas. Tiesiog bus tam tikras susireguliavimas. Svarbu, kad nebūtų minus 25-30 laipsnių šalčio“, – kalbėjo jis.

VDU ŽŪA dėstytojas pažymėjo, kad Lietuvos ūkininkai pozityviai vertina šiltesnes žiemas – panašias į matomas Junginėje Karalystėje ir Prancūzijoje.

Tačiau, pastebi jis, šiltesnės žiemos reiškia išaugusį kenkėjų skaičių bei invazinių rūšių paplitimą, mat, anot mokslininko, nebelieka šaltųjų periodų, kurie sukontroliuotų jų populiacijas.

„Yra problema, kad esant šiltoms žiemoms gamta nesureguliuos tam tikrų kenkėjų. (…) Ir jų daugėja – tokių, kurie mums neįprasti, invaziniai. Nes žiemos šiltos ir reiškia, kad jų populiacijos nėra sureguliuojamos, tų gyvūnų, kurie jais maitinasi – neužtenka. Visi žino invazinius šliužus. Įprastai pas mus ežiai, vanagai, pelėdos juos valgo, bet to dabar nepakanka. Turime klimatą, kur tie šliužai dauginasi ypač greitai“, – sakė jis.

LGAA tarybos narys: grūdų augintojai su nerimu stebi žiemos orų prognozes

Tuo metu LGAA tarybos narys A. Vanagas teigia, kad per šiltos žiemos gali reikšti ankstyvą augalų pabudimą, tad įvairios kultūros gali būti nepasiruošusios atlaikyti pavasarinių šalnų.

„Mums, grūdininkams, neramu dėl galimos pernelyg ankstyvos augalų vegetacijos pradžios. Nors švelnesnės žiemos laikotarpiu mažesnė pasėlių iššalimo tikimybė, tačiau anksčiau pabudę augalai būna nepasiruošę atlaikyti pavasarinių šalnų jėgos“, – Eltai teigė A. Vanagas.

„Dar tik viduržiemis, tačiau grūdų augintojai su nerimu stebi šios žiemos orų prognozes, ruošiasi galimai anksčiau laiko ir vėl ateisiančiam pavasariui bei aktyviai pasėlių priežiūrai, kad būtų laiku sureaguota į šiltos žiemos padarinius“, – pridūrė jis.

Taip pat, anot grūdininkų atstovo, dėl šiltesnių orų gilesniuose dirvožemio sluoksniuose nesusikaupia reikalingos vandens atsargos. Be to, nesant įšalui, perteklinis drėgmės kiekis išsilaiko paviršiuje, dirvožemis nėra supurenamas – o tai padeda išgyventi ir daugintis patogenams.

„Nepakankamai prisotinami gilesni dirvožemio sluoksniai vandens atsargomis, dėl ko padidėja tikimybė sausuoju metų laikotarpiu sulaukti sausringų augalams augimo sąlygų. Susidaro tinkamos sąlygos išgyventi ir daugintis kenkėjams, ypatingai šliužams, amarams, spragių lervoms, kurių didelė populiacija masiškai naikina be dygstančius augalus, ypatingai pupinius, rapsus. Taip pat išgyvena įvairūs patogenai, ligų sukėlėjai, kurie anksti pabudusiems augalams gali padaryti labai didelę žalą“, – aiškina jis.

Tačiau, teigia A. Vanagas, šiltesnės žiemos prailgina ir augalų vegetacijos laikotarpį, tad jie geriau išsikrūmija, vykdo ne tik bazinius gyvybės, bet ir augimo procesus.

„Geroji žinia ta, kad šiltesnė žiema pailgina augalų vegetacijos laikotarpį, augalai geriau išsikrūmija, užaugina didesnę šaknų masę, mikroorganizmai, kurie atpalaiduoja maisto medžiagas nenutraukia veiklos“, – teigė A. Vanagas.

2024-2025 m. žiema – viena šilčiausių Lietuvos istorijoje

Kaip sausio pabaigoje pranešė Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba, antrasis žiemos mėnuo buvo neįprastai šiltas – fiksuoti 6 aukščiausios dienos oro temperatūros rekordai.

„Ir nors šis laikotarpis turėtų būti vienas šalčiausių metuose, tačiau pastarųjų dienų vidutinė paros oro temperatūra būdinga ne sausio, o kovo pabaigai“, – savo „Facebook“ puslapyje rašė tarnyba.

Hidrometeorologijos tarnybos 2024 m. pabaigoje pateikta metų apžvalga taip pat rodo, kad gruodžio mėnuo buvo šiltesnis nei istorinis vidurkis, vyravo temperatūros virš 0 laipsnių.

Platinti, skelbti, kopijuoti Eltos informacijas ir fotoinformacijas be raštiško Eltos sutikimo draudžiama.

The post Šiltą žiemą žemės ūkio specialistai vertina nevienareikšmiškai appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau tokie skysčiai negali pakeisti mūsų imunitetui gyvybiškai svarbaus paprasto vandens, sako specialistai.

Kai orai šalti, troškulys nėra taip aiškiai juntamas. Bet organizmo skysčių poreikis nė kiek nemažėja.

Dėl šildymo prietaisų gausos sausas patalpų oras jį netgi didina.

Todėl žiemą kaip niekad svarbu vartoti pakankamai skysčių. Vidutiniškai – 1,5–2 litrus per parą, arba po 30 ml vienam kilogramui kūno masės. Tuo labiau kad dauguma mūsų pamėgtų gėrimų – kava, arbata (ypač žolelių) – pasižymi šlapimą varančiuoju poveikiu, taigi išvaro iš organizmo dar daugiau skysčių, kuriuos būtina kompensuoti. Bet geriant tik kambario temperatūros vandenį taip nenutinka.

Štai dar kelios priežastys, kodėl jis toks svarbus ne tik vasarą, bet ir žiemą.

Organizmui per parą reikia maždaug 30 ml vandens vienam kilogramui kūno masės.“

Gleivinės drėkinimas. Nosies ir burnos gleivinė – pirmasis jūsų organizmo apsauginis barjeras nuo virusų (tai vadinama mukoziniu imunitetu). Jeigu jos nepakankamai drėkinamos dėl to, kad kvėpuojate sausu oru, neaprūpinate organizmo skysčiais, barjeras tampa įveikiamu: gleivinės gali bet kada neatlaikyti virusų atakos.

Apsauga nuo intoksikacijų. Visi žinome patarimą „susirgai – daugiau gerk“ – šilto vandens, arbatų, morsų. Skysčiai reikalingi toksinams, kuriuos po savęs palieka virusai, šalinti. Nes kuo daugiau geriame, tuo daugiau šlapinamės ir su šlapimu iš organizmo išsivalome toksinus.

Kodėl žiemą geriau gerti vandenį nei arbatą

Normaliam kraujospūdžiui ir nuo alergijų. Vanduo reikalingas kraujui „praskiesti“. Nors tai labai paviršutiniškas sudėtingo fiziologinio proceso apibūdinimas, faktas yra faktas: trūkstant skysčių, kraujas tirštėja. Širdžiai tampa sunkiau varinėti jį kraujagyslėmis (kurioms vanduo taip pat reikalingas – elastingumui palaikyti), dar sunkau – kapiliarais. Dėl to kyla arterinis kraujo spaudimas ir didėja infarkto rizika.

Pakankamas skysčių vartojimas ilgainiui normalizuoja kraujospūdį.

Dar būtina žinoti, kad trūkstant vandens organizme paspartėja histamino gamyba. Mes šią medžiagą žinome kaip atsakingą už alergines reakcijas. Tačiau iš tikrųjų histaminas reguliuoja ir daugiau fiziologinių procesų, ne tik imuninį atsaką. Be kita ko, padeda tinkamai paskirstyti skysčių likučius organizme. Vis dėlto būtent alergikams ir astmatikams svarbu gerti kuo daugiau vandens.

Sveikesniems sąnariams. Nuolatinis skysčių trūkumas organizme taip pat tiesiogiai veikia artrozių, osteochondrozių vystymąsi. Juk jeigu kremzlinis audinys kartu su krauju neaprūpinimas pakankamu vandens ir deguonies kiekiu, negauna užtektinai maistingųjų medžiagų, jis greičiau susidėvi. O tirštas kraujas, kaip minėta, prasčiau prateka kapiliariais.

Dar vanduo palaiko raumenų tonusą. Dėl to mažėja griuvimų, lūžių rizika, nes tinkamai funkcionuojantys sąnariai ir raumenys užtikrina geresnę pusiausvyrą.

Odai drėkinti. Veikiama neigiamų temperatūrų ir žvarbaus vėjo, žiemą oda dažnai parausta. Ir kuo labiau ji išsausėjusi, tuo greičiau ir skausmingiau sudirgsta.

Seniai įrodyta, kad vanduo stimuliuoja apykaitos procesus – taip pat ir odos audiniuose, yra svarbus normaliai kolageno gamybai. Taigi jei nenorite, kad jūsų oda kentėtų, pradėkite gerti vandenį! Žiūrėkite į jį, kaip į vaistus, nes toks vanduo ir

  O jeigu nesinori?

Mokslininkų teigimu, nuolat nepakankamai skysčių vartojantiems žmonėms troškulio pojūtis tarsi atbunka ir jie jau nebesupranta, kad nori gerti. Užsitęsus tokiai būklei, išsivysto lėtinė dehidratacija, su amžiumi apsunkinanti įvairias sveikatos problemas: sąnarių, inkstų, kitas. Net sloga sergama dažniau.
Organizmą galima įpratinti gerti vandenį kas valandą ar dvi nuryjant po 2–3 gurkšnelius. Taip pat po 0,5 stiklinės rytais ir pusvalandis prieš valgį ar pasivaikščiojimą. Itin svarbu atsigerti prieš bet kokius fizinius krūvius – net grindų plovimą.

The post Kodėl žiemą geriau gerti vandenį nei arbatą appeared first on Kauno savaitė.

Puansetija ne tik priklauso šiam išskirtiniam būreliui – ji laikoma pagrindiniu žiemos švenčių simboliu.

Puansetijos, kaip turbūt pastebėjote, gana neįprastas augalas. Stebina ne tik ryškia lapija, bet ir savotišku gyvenimo būdu: visą vasarą ilsisi, kad žiemą pasiektų grožio viršūnę.

Kadangi tas nutinka prieš pat Kalėdas, augalas dažniau vadinamas tiesiog Kalėdų žvaigždė, nei puansetija ar moksliniu pavadinimu – puošniausioji karpažolė.

Nors priskiriamos žydinčioms gėlėms, puansetijų žiedai tokie smulkučiai ir neišvaizdūs, kad beveik nepastebimi. Visas jų grožis spalvoti – klasikiniu atveju raudoni – priežiedžiai.

Puansetijoms jau seniai užkariavus kalėdinių puošmenų rinką, be abejonės, spėjote pastebėti, jog tai ne vienintelis galimas atspalvis. Kalėdų žvaigždės gali „šviesti“ ir blyškiai rožine, ir avietine, ir sodriai geltona ar citrinų spalvomis – būna puansetijų net taškuotų.

Kaip išlaikyti gyvą namuose

Ne kiekvienas gėlininkas mėgėjas sutiks, kad puošniausiosios karpažolės tinka ilgalaikiam auginimui. Mat iškart po žiemos švenčių – o nesėkmingiausiais atvejais dar joms neprasidėjus, – jos pradeda vysti ir sparčiai netenka viso dekoratyvumo. Paprastai kartu su visais lapais, kurie tiesiog nukrenta (taip nutinka, jei pakeliui į namus gėlė gauna šalčio ar dar parduotuvėje stovi skersvėjų varstomoje vietoje).

Bet specialistai sako: išmanant Kalėdų žvaigždės priežiūros taisykles, ji gali pragyventi daugybę metų. Ir džiuginti savo grožiu kiekvieną žiemą.

Adaptacija

Į mūsų namus puansetijos patenka jau subrendusios. Ir pirmasis iššūkis, su kuriuo susiduriame, – kaip parsigabenti gėlę iš parduotuvės į namus jos nesušaldžius. Taigi augalą būtina kruopščiai supakuoti. Be akivaizdžių priežasčių, šaltis

puansetijoms pavojingas dar ir tuo, jog parduotuvėje augalai dažniausiai perlaistomi. Žemoje temperatūroje šaknys gali greitai pradėti pūti, tad jei galite, iškart pasirinkite kuo mažiau perlietą vazonėlį. Ir gėlę, kuri atrodo taip, tarsi turėtų neišsiskleidusių pumpurų – tokia džiugins ilgiau.

Parsinešę puansetiją į namus, parinkite jai pačią šviesiausią palangę. Šie augalai nemėgsta pernelyg aukštų temperatūrų ir skersvėjų, komfortiškiausiai jaučiasi, kai patalpoje 15 laipsnių šilumos.

O tada apsišarvuokite kantrybe: prie naujų sąlygų Kalėdų žvaigždė prisitaiko per 3–4 savaites. Visą tą laiką ją galima po truputį laistyti ir retkarčiais net nupurkšti.

Neleiskite žemei vazonėlyje visiškai išdžiūti.

Genėjimas

Kai tik smulkūs gelsvi žiedeliai raudonų – arba kitos spalvos priežiedžių apsuptyje ims vysti, žinosite, kad prasideda puansetijoms taip reikalingas poilsio laikotarpis. Idealiomis sąlygomis taip nutinka vasario–kovo mėnesiais.

Tam, kad augalas vėl sukrautų žiedinius pumpurus kitam sezonui, puansetiją reikia nurėžti maždaug per pusę jos aukščio – likti turėtų vos 3–5 pumpurai. Nugenėję palikite ramybėje 2 mėnesiams. Net nelaistykite.

Persodinimas

Pavasarį puansetiją bus galima persodinti į erdvesnį vazoną.

Reikės derlingos žemės mišinio iš 1 dalies durpių, 1 dalies smėlio, 3 dalių sodo žemės ir 3 dalių humuso.

Nuo tada gėlę bus galima laikyti ir aukštesnėje temperatūroje nei prieš tai.

Pamažu Kalėdų žvaigždė pradės auginti žaliąją masę. Kai jau taps aišku, kurie ūgliai yra patys stipriausi, juos palikite. Kitus galite nugenėti ir pasidauginti.

Persodintą puansetiją laikykite ant palangės, kad ji galėtų mėgautis saulės voniomis. Bet tik rytinėmis valandomis. Kad nenudegtų lapai, kitu dienos metu augalą reikėtų nuo saulėkaitos saugoti.

Laistyti, tręšti, formuoti

Pavasarį ir vegetacijos metu puansetijas reikia laistyti, kai žemė vazonėliuose išdžiūva. Tačiau drėkinti ją geriau palaipsniui, pilant vandenį porcijomis.

Tręšiama Kalėdų žvaigždė kartą per mėnesį pradedant antra savaite po persodinimo. Tiks skystos kompleksinės trąšos (su daug kalio arba biohumuso pagrindu).

Paprastai tręšti nesiliaujama iki rudens, kai pamažu pradeda artintis žydėjimo metas.

Galiausiai, kad puošniausiosios karpažolės atrodytų išties puošniai, visą vegetacijos laikotarpį jas patariama skabyti. Tai padeda kontroliuoti žaliosios masės augimą ir palaikyti gėlės formą.

Trumpinti ūglius, kad tie pernelyg netįstų, galima iki pat rugpjūčio, kai puansetijos pradeda krauti žiedinius pumpurus.

Tiksliai per šventes

Kad puansetijos priežiedžiai spėtų pakeisti savo spalvą žiemos šventėms, būtina sudaryti tam tinkamas sąlygas. Tai yra 9–10 savaičių laikytis griežto režimo, užtikrinančio augalui 15–16 laipsnių temperatūrą naktį ir 20–21 laipsnį dieną bei 14–16 valandų tamsos per parą. Dauguma gėlininkų penktą ar šeštą valandą vakaro tiesiog įdeda vazonėlį į dėžę ar spintelę, o aštuntą–devintą ryto vėl grąžina ant palangės.

     Kas nutiko?

Jeigu laistote puansetiją laiku, bet jos lapai ir priežiedžiai vis tiek vysta, didelė tikimybė, kad augalas susirgo. Dažniausiai šias gėles pažeidžia šaknų puvinys. Tokiu atveju laistyti puansetiją reikėtų dažniau, bet po truputį. Kadangi puvinys – grybelinė liga, paprastai nulemta mineralinių druskų trūkumo, pasiligojusią puansetiją galima nupurkšti fungicidu.

The post Kad Kalėdų žvaigždė klestėtų appeared first on Kauno savaitė.