Tačiau už šio grožio slypi griežta Žemės geometrinė sandara.

Saulėgrįža ir lygiadienis – du pagrindiniai metų taškai, nuo kurių priklauso, kiek šviesos gauname ir kaip kinta metų laikai.

Nors šiuos terminus žino beveik visi, daugelis vis dar painioja jų reikšmę.

Tuo tarpu supratimas, kuo jie skiriasi, padeda tiksliau planuoti stebėjimus, keliones ar net nusiteikimą.

Juk gamta veikia pagal savą tvarkaraštį, o mes esame jo dalis.

Kas yra saulėgrįža ir kodėl šiomis dienomis keičiasi dienos ilgis

Saulėgrįža – tai momentas, kai Saulė pakyla į aukščiausią arba nusileidžia į žemiausią savo padėtį danguje.

Tai nutinka du kartus per metus – vasarą ir žiemą – birželio ir gruodžio dvidešimties dienų laikotarpiu (dažniausiai 21-ąją).

Vasaros saulėgrįža suteikia ilgiausią metų dieną, o žiemos – trumpiausią.

Šiomis datomis atrodo, kad šviesos režimas tarsi sulėtina Žemės „kvėpavimą“.

Priežastis – pasvirusi Žemės ašis: vienas pusrutulis gauna daugiausia šviesos, kitas – mažiausiai.

Aukštose platumose saulėgrįžų metu poliarinė diena ar naktis pasiekia ilgiausią savo trukmę.

Verta žinoti: jei norite pamatyti žemiausią ar aukščiausią Saulės padėtį, pagauti ilgiausius šešėlius ar stebėti retus atmosferos reiškinius, pavyzdžiui, saulės stulpus, rinkitės būtent saulėgrįžos dienas.

Kas yra lygiadienis ir kodėl diena tampa beveik lygi nakčiai

Lygiadienis – momentas, kai diena ir naktis tampa beveik vienodos trukmės.

Tai taip pat vyksta du kartus per metus – pavasarį ir rudenį – kovo ir rugsėjo dvidešimties dienų laikotarpiu.

Tuomet Saulės spinduliai Žemę pasiekia beveik statmenai, todėl abu pusrutuliai gauna vienodą šviesos kiekį.

Ideali lygybė „diena = naktis“ šiek tiek pakinta dėl atmosferinės refrakcijos, tačiau skirtumas nedidelis.

Verta žinoti: lygiadieniai – puikus metas stebėti simetriškus saulėtekius ir saulėlydžius. Tai taip pat patogi žymė pradėti sezonines veiklas: bėgiojimą, darbus sode ar išvykas į gamtą.

Pagrindinis skirtumas tarp saulėgrįžos ir lygiadienio

Saulėgrįža – tai dienos ir nakties kraštutinumai, o lygiadienis – jų pusiausvyra.

Pirmasis reiškinys nusako dienos maksimumus ir minimumus, antrasis – jos balansą.

Suvokus šią logiką, lengviau orientuotis sezonų ritmuose ir išnaudoti gamtos kalendorių savo naudai.

The post Saulėgrįžos ir lygiadieniai: kuo jie skiriasi ir kaip veikia dienos trukmę appeared first on Kauno savaitė.

Naudodamiesi Džeimso Vebo kosminiu teleskopu, astronomai nustatė, jog asteroidas, pavadintas 2024 YR4, dar didesnis, nei anksčiau manyta.

Remdamosi stebėjimais iš Žemės, kosmoso agentūros iš pradžių spėjo 2024 YR4 būsiant maždaug 40 m skersmens.

Tačiau nauji, tiesioginiai skaičiavimai parodė, kad šis Saulės sistemos kūnas iš tikrųjų yra 60 m, taigi prilygsta 15 aukštų pastatui.

Jeigu toks asteroidas trenktųsi į Žemę, sukeltų 500 kartų galingesnį sprogimą nei ant Hirosimos numesta atominė bomba.

Pasekmių bus?

Nuo tada, kai 2024 YR4 aptiktas praėjusių metų gruodį, jo susidūrimo su mūsų planeta tikimybė sparčiai augo iki nerimą keliančių 3,1 proc.

Nors šis skaičius atrodo menkas, jis didžiausias per visą tokių tikimybių vertinimo istoriją.

Laimė, JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosminės erdvės tyrimo agentūra NASA galiausiai atmetė bet kokią asteroido susidūrimo su Žeme galimybę. Bet naujausi Džeimso Vebo teleskopo stebėjimai rodo, kad Mėnulis vis dar yra kosmoso klajūno kelyje.

Ir tikimybė, kad daugiaaukščio dydžio uolos gabalas rėšis į mūsų planetos palydovą, mokslininkų vertinimu, prilygsta 2 proc.

Suteikė skubų leidimą

Šį vasarį pasaulio kosminės agentūros sukėlė tikrą ažiotažą paskelbusios apie rimtą tikimybę, jog 2032 metų gruodžio 22 dieną popiet asteroidas 2024 YR4 kliudys mūsų planetą.

Nepaisant sensacingos žinios, dauguma ekspertų buvo įsitikinę, jog mokslininkams patikslinus prognozes smūgio tikimybė sumažės iki nulio, kaip jau ne sykį yra buvę.

Visgi net ir jie pripažino situaciją esant ganėtinai rimta.

Todėl NASA skubos tvarka priėmė sprendimą suteikti tarptautinei astronomų grupei galimybę pasinaudoti galingiausiu kol kas žmonijos turimu Džeimso Vebo kosminiu teleskopu.

Kad kuo tiksliau išmatuotų artėjantį asteroidą ir įvertintų, kokios žalos jis gali iš tikrųjų pridaryti.

Karuselė sulig daugiaaukščiu

Žemėje esantys teleskopai jau buvo numatę 2024 YR4 dydį, tačiau tai tebuvo apytikriai skaičiavimai, atlikti įvertinus nuo asteroido paviršiaus atsispindinčią šviesą.

Džeimso Vebo teleskopas leido išmatuoti asteroido skleidžiamą šilumą infraraudonųjų spindulių pavidalu ir taip gauti tikslesnius skaičius.

Kovo 26 dieną teleskopas penkias valandas registravo 2024 YR4 skrydį. Per tą laiką surinkti duomenys atskleidė, kad neprašytas svečias yra daug didesnis – 60 m skersmens, plius minus 7 m. Ir kas 20 minučių apsisukantis aplink savo ašį.

Jeigu asteroidas skrietų tiesiai į Žemę, tokio jo dydžio pakaktų sukelti ant kojų Jungtinių Tautų Organizacijos remiamą Kosminių misijų planavimo patariamąją grupę. Šiai tektų atsakomybė sukurti planą, kaip nukreipti asteroidą nuo mūsų planetos, kad būtų išvengta katastrofinių padarinių: juk 2024 YR4 nuo žemės paviršiaus galėtų nušluoti ištisą miestą.

Vardan žmonijos

Kol tokios grėsmės nėra, astronomai džiūgauja turintys galimybę Džeimso Vebo kosminiu teleskopu geriau susipažinti su atėjūnu iš tolimojo kosmoso. Nes tas, kaip paaiškėjo, gana įdomus egzempliorius.

Mokslininkai įvertino 2024 YR4 šilumines savybes – kaip greitai jis įkaista ir atvėsta, kokia jo temperatūra esant dabartiniu atstumu nuo Saulės, – ir suprato, jog jos nėra tokios pačios, kaip kitų didelių asteroidų.

Spėjama, skirtumus lemia labai greitas asteroido sukimasis ir faktas, kad jo paviršiuje nėra smulkaus smėlio – tik kumščio dydžio ar dar stambesni akmenys.

Nors 2024 YR4 skries ir praskries pro Žemę dingdamas kosmoso platybėse, specialistai į jo tyrimus žiūri labai rimtai: anot jų, mes dar tik mokomės, kaip stebėti potencialiai pavojingus kosminius objektus.

Jau netolimoje ateityje šie įgyti įgūdžiai gali lemti žmonijos išlikimą.

Stebi ir mokosi

Astronomai mano, jog pradėjus veikti jautresnėms asteroidų paieškos programoms, bus aptinkama vis daugiau galbūt pavojų Žemei keliančių asteroidų. Todėl galimybę stebėti juos galingiausiu turimu teleskopu jie vadina neįkainojama.

Tuo labiau jei po septynerių metų 2024 YR4 vis dėlto kliudys Mėnulį – tokioje situacijoje tikslaus asteroido dydžio bei sudėties žinojimas gali tapti milžinišku privalumu.

Žemės tas smūgis niekaip nepaveiktų, tačiau būtų pirmasis kartas, kai mokslininkai galėtų realiu laiku stebėti, kaip Mėnulyje atsiranda naujas kateris.

Šiuo metu nei NASA, nei jokia kita kosmoso agentūra negalėtų nukreipti tiesiai į Žemę skriejančio asteroido – tik sušvelninti jo smūgio pasekmes imdamasi priemonių žmonių gyvybėms bei turtui apsaugoti. Tai reikštų evakuaciją iš numatomos smūgio vietos ir pagrindinės infrastruktūros perkėlimą.

Vargšas Mėnulis

Be galimos susidūrimo su asteroidu grėsmės, Žemės palydovas ir taip patiria nuolatinį „smurtą“.

Astronomų skaičiavimu, kiekvieną mielą dieną Mėnulį atakuoja nuo 11 iki 1100 tonų smulkesnių nei milimetras dulkelių, kurių bendras svoris prilygsta pusšešto automobilio.

Kalbant apie stalo teniso kamuoliuko dydžio meteoroidus, jų perdien į Mėnulį pataiko 100, arba maždaug 33 000 per metus. Vieno tokio „kamuoliuko“ smūgis į paviršių analogiškas 3,2 kg dinamito sprogimui.

Didesni meteoroidai Mėnulį talžo rečiau. Tarkime, 2,5 m skersmens akmenukų pasitaiko kartą per kokius 4 metus. Bet jie į paviršių rėžiasi jau visos kilotonos trotilo galia.

Meteoroidų greitis būna 20–72 km per sekundę. Todėl net „nedidelis“ 5 kg akmenukas gali palikti 9 m skersmens kraterį ir nuo Mėnulio paviršiaus pakelti 75 000 kg grunto bei uolienų.

The post „Miestų žudiko“ vizitas neatšaukiamas – tik perkeliamas appeared first on Kauno savaitė.

Visų žemėje esančių gyvūnų biomasę apskaičiavo Veizmano instituto (Izraelis) darbuotojai.

Tarp daugelio žinduolių rūšių yra gana gerai ištirtų, apie kurias daug žinome: ir kokiame diapazone svyruoja jų masė, kiek jų yra skirtingose populiacijose, kaip dauginasi, kaip greitai auga ir pan.

Naudojant šias charakteristikas, galima apskaičiuoti bendrą visos rūšies biomasę.

Tačiau mažai ištirtų rūšių yra kur kas daugiau. Šių gyvūnų masei suskaičiuoti buvo naudojamas dirbtinis intelektas (DI).

Taigi… (nekantrus būgnų garsas): rezultatai.

Sausumos žinduolių masė yra apie 22 mln. tonų, jūrinių – beveik dvigubai daugiau, apie 40 mln. Tarp jūrų gyvūnų pusę biomasės sudaro ūsuotieji banginiai.

Tarp antžeminių rūšių vaizdas yra sudėtingesnis. Dešimt didelių sausumos gyvūnų rūšių sveria apie 8,8 milijono tonų, tai yra 40 proc. sausumos gyvūnų biomasės.

Pirmoje vietoje yra baltauodegis elnias, gyvenantis Amerikos žemynuose, daugiausia Šiaurės Amerikoje – jo biomasė siekia apie 2,7 mln. tonų. Po jo seka šernas (laukinė kiaulė) – 1,9 mln. Trečioje vietoje yra afrikiniai drambliai – 1,3 mln. tonų. Ketvirtoje – didžioji pilkoji kengūra su 0,6 mln. tonų. Likusias vietas pasidalino kelių rūšių elniai, kitos rūšies kengūros ir afrikinis karpotis.

Šikšnosparniai (Chiroptera) sudaro 7 proc. sausumos gyvūnų biomasės, nors, skaičiuojant vienetais, jie sudarys du trečdalius visų gyvūnų. Graužikai sudaro dar 7 proc.

Bet kalba eina tik apie laukinius graužikus, kurie negyvena šalia žmogaus.

Apskritai visi šie skaičiai susiję tik su laukiniais gyvūnais. Nei žmonės, nei karvės, nei šunys čia neįtraukti.

Mokslininkai žmones, karves ir šunis suskaičiavo anksčiau. Žmonių biomasė siekia apie 390 milijonų tonų, o visų naminių gyvūnų – be naminių paukščių, bet kartu su miesto pelėmis ir žiurkėmis – net 630 mln., iš kurių 420 milijonų tonų yra karvės.

Kaip matote, pagal masę žmogus su savo gyvulininkyste jau seniai nusveria visus laukinius žinduolius. Visa „laukinė“ biomasė prilygsta naminių šunų biomasei. Na, mūsų katės sveria maždaug dvigubai daugiau nei Afrikos drambliai.

The post Kiek sveria visi žinduoliai žemėje? appeared first on Kauno savaitė.