Kai 1905 metų rudenį Panevėžyje pradėjo veikti keturių klasių Marijos mergaičių mokykla, niekas negalėjo numatyti, kaip toliau klostysis šios svarbios švietimo įstaigos likimas.

Tačiau šiandien, nuo to tolimo rudens praėjus daugiau kaip 120 metų, abejonių nėra – startas buvo sėkmingas.

Keturklasė mokykla išaugo į tarpukariu daug gabių žmonių išugdžiusią gimnaziją, vėliau kurį laiką buvusią miesto 2-ąja vidurine mokykla, o dabar vėl turinčią garbingą Vytauto Žemkalnio gimnazijos vardą.

Tas vardas mokyklai suteiktas 1993-iaisiais, o neilgai trukus švietimo įstaigai sugrąžintas ir gimnazijos statusas.

Vytauto Žemkalnio vardu gimnazija pavadinta neatsitiktinai.

Juk 1931 metų balandį paskelbus Panevėžio mergaičių gimnazijos projekto konkursą šis žymus architektas jame dalyvavo, laimėjo ir sukūrė jaukius namus tūkstančiams panevėžiečių – esamoms ir būsimoms kartoms.

Architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis (1893–1993) buvo pirmasis mokslus Europoje, Romos aukštojoje architektūros mokykloje baigęs toks specialistas Lietuvoje.

Pagal jo projektus buvo statomos ligoninės, kultūros rūmai, gimnazijos, bažnyčios, gyvenamieji namai visoje šalyje.

Dar būsimasis architektas dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, kovose už Lietuvos nepriklausomybę, apdovanotas Vyčio kryžiumi.

V. Landsbergis-Žemkalnis gali būti pavyzdžiu ir šių dienų jaunimui nuolat siekti žinių, mokslo, būti aktyviems visuomeninėje veikloje.

Naujuose rūmuose

Panevėžio mergaičių gimnazija naujuose, V. Žemkalnio suprojektuotuose rūmuose įsikūrė 1932 metų spalio 22 dieną ir netrukus jau gyveno savarankišką gyvenimą.

1933 metų vasarį surengus dideles iškilmes, kunigas Jurgis Žitkevičius pašventino naujuosius rūmus.

Miesto laikraštis „Panevėžio balsas“ tuomet rašė: „Panevėžio Valstybinės Mergaičių gimnazijos rūmų pašventinimo proga tėvų komitetai rengia vasario 18 dieną Mergaičių Gimnazijos rūmuose vokališkai-instrumentališką vakarą su šokiais. Programą išpildys mokinės ir mokiniai, dalyvaujant p. smuikininkui Pakrovskiui. Pelnas skiriamas neturtingiems mokiniams šelpti. Šis kilnus tikslas turi patraukti mūsų visuomenę šį vakarą į naujus gimnazijos rūmus, kuriuose galės maloniai praleisti vakarą. Pradžia 8 v.v.“

Nauji rūmai atrodė įspūdingai, buvo modernūs, o juose besimokantys gimnazistai privalėjo dėvėti uniformas.

Juk dar 1921 metų vasarį pedagogų taryba patvirtino visuomenės veikėjos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, mokytojos Elenos Jasinskaitės ir skulptoriaus Juozo Zikaro parengtą Panevėžio mergaičių gimnazijos uniformos projektą.

Tarpukariu gimnazijose mokinių aprangai būdavo skiriamai nemažai dėmesio – ir siekiant suvienodinti mokinių išvaizdą, ir norint sumažinti turtinius skirtumus bei stiprinti gimnazistų bendruomeniškumą.

Mergaitėms buvo numatyta rudos spalvos klostyta suknelė, su balta apykakle bei rankogaliais ir balta arba juoda prijuostė.

1937 metais, jau naujose gimnazijos patalpose besimokančioms buvo įvestos ir vasarinės gimnazisčių uniformos – baltos palaidinės, rudi sijonėliai, baltos kojinaitės.

Poetės metai Panevėžyje

Dar vienas garsus vardas figūruoja buvusios Panevėžio mergaičių gimnazijos istorijoje.

Čia 1934–1936 metais mokytojavo garsi poetė Salomėja Nėris (S. Bačinskaitė).

Dabar prieštaringai vertinama poetė vis dėlto paliko pėdsaką lietuvių literatūroje ir ištisoms kartoms buvo skambaus poetinio žodžio pavyzdys.

Panevėžyje praleistas laikas S. Nėries gyvenime buvo trumpas, tačiau gana svarbus ir prasmingas.

Čia jis pažymėtas ne tik kūrybiniais ieškojimais.

Panevėžys tapo poetės meilės miestu – susipažino su būsimu vyru skulptoriumi Bernardu Buču.

Panevėžyje poetė bendravo su daugeliu šviesių žmonių, lankydavosi pas Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, gydytojo Antano Didžiulio šeimoje. Būtent pas Didžiulius ir įvyko lemtingas dviejų jaunų žmonių – Salomėjos ir Bernardo – susitikimas.

V. Žemkalnio gimnazijoje veikiančiame muziejuje sukaupta nemažai medžiagos apie S. Nėries gyvenimą Panevėžyje.

Mokytoja Sigutė Motiejūnienė pasakoja, jog muziejus atidarytas minint poetės 70-ąsias gimimo metines – 1974 metų lapkričio 15 dieną.

„Muziejaus atsiradimo iniciatoriai buvo tuometis direktorius Eugenijus Urbonas bei lietuvių kalbos mokytoja Danutė Melaikienė“, – sako gimnazijos mokytoja.

Pati pirmoji mintis apie muziejų pedagogams kilo makulatūros dėžėje aptikus keletą pirmųjų poetės knygelių.

Nedideli leidinėliai „Anksti rytą“ bei „Pėdos smėly“ tapo pirmaisiais muziejaus eksponatais.

Paskui pradėti rinkti ir užrašyti prisiminimai, sukauptas gausus nuotraukų, knygų archyvas.

Ir atvyko, ir išvyko nenoromis

S. Nėris – mokytoja S. Bačinskaitė į Panevėžį atvažiavo 1934 metų rugsėjo mėnesį.

Ji buvo paskirta žemesnėms klasėms dėstyti lietuvių kalbą, o aukštesnėms – vokiečių.

Panevėžyje išbuvo labai neilgai – tik iki 1936 mokslo metų pradžios.

Naujus mokslo metus dar pradėjo, bet greitai, iš švietimo ministerijos gavusi atostogas vieneriems metams, palikusi Panevėžį kartu su mylimuoju skulptoriumi B. Buču išvažiavo į Paryžių studijuoti prancūzų kalbos.

Prancūzijoje pora įformino civilinę santuoką, nes Lietuvoje, išskyrus Klaipėdos kraštą, galiojo tik bažnytinė.

Tas įvykis aprašytas ir eilėraštyje: „Be bažnyčios, be altorių, be sumainymo žiedų… Žirgai lekia, kiek tik nori,/ Lekiam, lekiam vienu du!“

Nežinia, ar vėliau ji dažnai prisimindavo Panevėžyje praleistus metus.

Gyvenimas jauną moterį greitai įtraukė į ugningą sūkurį.

O ir jos likimas pradėjo klostytis labai nepalankiai – 31 metų S. Nėriai išvykus iš Panevėžio, jai tebuvo likęs gyventi sudėtingas nepilnas dešimtmetis.

Atvažiuodama į Panevėžį S. Nėris dienoraštyje rašė: „Jaučiuos ištremta iš Kauno. Norėčiau apsiprasti, norėčiau, kad Panevėžys man būtų namai, bet nežinau, ar taip bus – iki šiol svajoju apie Kauną.“

Ji apsiprato. Juk kitaip nebūtų po poros metų išvažiuodama užrašiusi: „Atvažiavau nenoromis, išvažiuoju taip pat nenoromis.“

Su poezijos posmais

Poetei skirtas gimnazijos muziejus 1983 metų gegužę perkeltas į erdvesnes patalpas.

O 2004 metais atlikus gimnazijos muziejaus rekonstrukciją įrengtos patalpos Krašto buities muziejaus eksponatams.

„Po pertvarkos muziejuje veikia trys ekspozicijos – gimnazijos istorijos, poetės Salomėjos Nėries bei etnografinė-buitinė“, – pristato mokytoja.

V. Žemkalnio gimnazija turi gražią tradiciją, prasidėjusią tais pačiais 1974 metais.

Poetės S. Nėries 70-asis gimtadienis tapo ne tik muziejaus atidarymo data, bet ir pirmojo ,,Poezijos pavasarėlio‘‘ užuomazga. Jau pirmas renginys padiktavo toną, sukvietęs daug garbių svečių, mylinčių poetinį žodį.

Per pirmąjį ,,Poezijos pavasarėlį‘‘ mokyklos skvere uždegta ugnis, pasodinta 70 rožių ir diemedis – S. Nėries poezijos simbolis.

,,Poezijos pavasarėliai‘‘ kiekvienais metais darėsi vis įdomesni ir peraugo į atskirą renginį, sutraukdavusį daug poezijos mylėtojų.

Ir dabar, tik kiek kitokiu pavidalu, šis renginys tęsiamas – dabar jame karaliauja ne tik poezija, kviečiami dalyvauti visi įvairiais žanrais kuriantys žmonės.

Nebe ponai, o draugai

Dabar, iš metų tolumos žvelgiant į V. Žemkalnio gimnazijos istoriją, matyti, kad ne visi jos metai buvo šviesūs ir ramūs.

1940-ųjų birželio 15-ąją buvo išleista paskutinioji nepriklausomos Lietuvos abiturienčių laida ir prasidėjo kiekvieną gyvenimo sritį, taip pat ir švietimą, palietusios permainos.

Mergaičių gimnazijos patalpos dar nuo 1940 metų birželio buvo užimtos raudonosios armijos.

Tad mergaitės ir berniukai mokslo metus pradėjo vienose patalpose Respublikos gatvėje, buvusioje vyrų gimnazijoje. Vieni mokėsi iš ryto, kiti – po pietų.

Kaip pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkas Donatas Pilkauskas, jau 1940–1941 mokslo metams, prasidėjusiems rugsėjo 15 dieną, buvo įvestos naujos disciplinos: rusų kalba, SSRS istorija ir SSRS Konstitucija.

Bažnyčia atskiriama nuo valstybės ir mokyklose uždraudžiamas tikybos dėstymas.

Vokiečių laikais – 1941–1944 metais disciplinos vėl keistos. Į mokyklas sugrąžintas tikybos mokymas, neliko SSRS istorijos, SSRS Konstitucijos, gerokai daugiau dėmesio pradėta skirti vokiečių kalbai.

„1942 metais įvedami nauji mokinių vertinimo kriterijai: drausmės, tvarkos ir darbštumo. Kas gaudavo iš tų dalykų nepatenkinamą pažymį, nebuvo keliamas į aukštesnę klasę“, – pasakoja istorikas.

Karo metu Panevėžyje mergaitės mokėsi įvairiose vietose – amatų mokykloje, Č. Petraškevičiaus viloje (dabar Gamtos mokykla) ir kitur.

Į savuosius gimnazijos rūmus Panevėžio mergaičių gimnazija sugrįžo 1945 m. pavasarį, o po kelerių metų gimnazijos vardo nebeliko.

1949 m. mergaičių gimnazija perorganizuota į vienuolikmetę 2-ąją vidurinę mokyklą.

Daug dalykų tuomet jau buvo visai kitokie nei anksčiau.

Valdžia mokyklos darbą net buvo pradėjusi vertinti nepatenkinamai, mat čia per lėtai augo komjaunimo gretos.

Moksleivės, išdrįsdavusios lankyti bažnyčią, o religinių švenčių progomis siunčiančios sveikinimo atvirukus, sulaukdavo svarstymų pedagogų tarybos posėdyje.

Mokyklų vadovams nurodyta kuo skubiau imtis aiškinamojo darbo, kad mokiniai nevaikščiotų į pamaldas.

1949 metais rugsėjo 30 dieną gaunamas nurodymas, kad mokytojai tarpusavyje save privalo vadinti „draugais“, nebe „ponais“, o atsisveikindami sakyti ne „sudiev“ o „viso gero“.

Daugiau nei šimtmetį trunkanti V. Žemkalnio gimnazijos istorija – tarsi gyvas Panevėžio miesto ir Lietuvos istorijos atspindys.

Per jos slenkstį perėjo ne viena mokinių ir mokytojų karta, keitėsi santvarkos, valdžios, mokymo programos.

Tačiau, nepaisant visų istorijos vingių, gimnazija išsaugojo svarbiausią dalyką – savo tapatybę ir ryšį su praeitimi.

Šiandien jos sienos mena ne tik iškilius žmones ir svarbius įvykius, bet ir daugybę kasdienių istorijų, kurios kartu sudaro gyvą, daugiau nei šimtmetį besitęsiančią mokyklos legendą.

The post Gimnazijoje – miesto istorijos pamokos appeared first on Kauno savaitė.