Pavyzdžiui, užtrauktukai: vyrų kelnėse užsegimas yra dešinėje, o moterų — kairėje pusėje.

Esame taip prie to pripratę, kad retai susimąstome, iš kur atsirado toks skirtumas ir kodėl jis vis dar gyvuoja mados industrijoje.

Tačiau už šios mažos detalės slypi įdomi istorija, kurioje persipina tradicijos, gamybos ypatumai ir šimtmečius besiformuojantys įpročiai.

Iš kur atsirado skirtinga užtrauktukų padėtis vyrų ir moterų kelnėse

Iš pradžių viskas buvo paremta paprastu patogumu.

Vyrus šimtmečius rengė taip, kad jie galėtų savarankiškai ir greitai pasiekti reikalingas vietas, todėl užsegimai buvo siuvami dešinėje — dauguma žmonių yra dešiniarankiai, tad užtrauktuką ar sagas patogiausia valdyti būtent ta ranka.

Moterų apranga formavosi kitaip. XIX amžiuje pasiturinčios moterys dažniausiai nesirengdavo pačios — tai darydavo tarnaitės.

Tarnaitė, stovinti priešais, daug lengviau atsegdavo užtrauktuką ar sagas, esančias kairėje pusėje.

Ši tradicija persikėlė į masinę madą, nors poreikis tarnaitės pagalbai seniai išnyko.

Panašūs skirtumai egzistuoja ne tik kelnėse.

Moterų marškinių sagos irgi yra „veidrodinės“ palyginti su vyriškomis — dėl tos pačios istorinės priežasties.

Kodėl prekės ženklai iki šiol išlaiko skirtingą užtrauktukų padėtį

Šiandien toks išdėstymas yra tapęs industriniu standartu.

Dauguma gamyklų laikosi įprasto kirpimo, kad drabužiai atitiktų pirkėjų lūkesčius.

Jei būtų padaryta kitaip, drabužis pirkėjui galėtų pasirodyti „neteisingas“, nors objektyvaus poreikio veidrodiniam išdėstymui nebėra.

Dizaineriai šį skirtumą taip pat išlaiko dėl įprasto silueto atpažįstamumo ir patogaus pasimatavimo: naudojami įrankiai, lekalai, net išėmų vieta atsižvelgia į užsegimo padėtį.

Ar šiuolaikinėje aprangoje keičiasi užtrauktukų standartas?

Ar situacija kinta? Ne visai, tačiau unisekso mados populiarėjimas pamažu griauna senas normas.

Kai kurie prekės ženklai renkasi vienodą užtrauktuko padėtį, orientuodamiesi tik į patogumą.

Tai daro, pavyzdžiui, H&M, Zara, Uniqlo, Levi’s, COS, Pull&Bear ir Bershka.

Tie, kurie vengia klasikinio stiliaus drabužių, galbūt net nepastebėjo šio skirtumo, nes istorinė užsegimų padėtis būtent ir susiformavo klasikiniuose drabužiuose — kelnėse, suknelėse, korsetuose.

Tuo tarpu džinsų gamintojai konstrukciją greitai unifikavo, kad palengvintų masinę gamybą.

Džinsų industrijoje beveik visi prekės ženklai įsiuva užtrauktuką dešinėje pusėje, nepriklausomai nuo to, ar modelis skirtas vyrams, ar moterims.

Tai reiškia, kad klasikinis „veidrodinis“ užsegimas, būdingas marškiniams ir kai kurių rūšių kelnėms, džinsuose beveik netaikomas.

Ir net atvirkščiai: moteriškus džinsus su „kairiuoju“ užtrauktuku galima rasti veikiau kaip išimtį — dažniausiai tai būna dizainerių arba vintažiniai modeliai, kuriuose sąmoningai pabrėžiamas retro kirpimas.

The post Kodėl vyrų ir moterų kelnių užtrauktukai įsiūti skirtingose pusėse? appeared first on Kauno savaitė.

Kartais situacija dar absurdiškesnė: „kišenė“ pasirodo esanti tik dekoratyvinė – tarsi portalas, kuris neturi įėjimo į realybę.

O kai moterys randa dailią suknelę su kišenėmis, džiaugiasi taip, lyg būtų radusios lobį.

Tačiau iki nesenų laikų turėjome daugiausia emocijas ir beveik jokios statistikos.

Todėl žurnalistai nusprendė paimti liniuotę, kantrybę ir išsiaiškinti, kaip viskas iš tiesų. Pasirodė: viskas labai prastai.

Tyrimo rezultatai: moterų kišenės iš tiesų beveik dvigubai mažesnės

Leidinio The Pudding žurnalistai išmatavo 80 džinsų porų kišenes, rinkdami duomenis iš 20 populiariausių prekės ženklų.

Jie lygino moteriškus ir vyriškus modelius to paties dydžio – su 32 colių liemeniu.

Rezultatai įspūdingi: moteriškos priekinės kišenės vidutiniškai beveik perpus trumpesnės ir apie 6–10 proc. siauresnės.

Ir tai – ne tik skaičiai. Vos 40 proc. moteriškų kišenių gali sutalpinti šiuolaikinį išmanųjį telefoną, o speciali mažai kišenei skirta piniginė telpa ten rečiau nei pusėje atvejų.

Be to, vidutinės moters ranka į daugelį tokių kišenių sugebama įkišti tik iki pirštų galiukais.

Aptemptų modelių atveju situacija dar liūdnesnė: jų kišenės 48 proc. trumpesnės nei vyriškų, o tiesaus kirpimo modeliuose – 46 proc.

Galinės kišenės skiriasi kiek mažiau, tačiau tendencija išlieka: jos 5–7 proc. trumpesnės ir šiek tiek siauresnės, nors plotis beveik sutampa.

Kaip moterų kišenės tapo tokios mažos: trumpa mados istorija

Kišenių diskriminacija prasidėjo ne vakar.

Viduramžiais ir vyrai, ir moterys nešiojo prie juosmens pririštus maišelius – ankstyvą dabartinių rankinių ir kišenių formą.

Tačiau XVII amžiuje vyrai sulaukė revoliucijos – kišenės buvo įsiūtos į švarkus ir kelnes.

Moterys tuo metu liko su tais pačiais „juosmens maišeliais“, prikimštais naudingų daiktų: kvepalų, šukų, akinių ir… buteliuko džino.

Kai XVIII amžiaus pabaigoje moterų siluetai tapo siauresni ir grakštesni, kišenės smarkiai sumažėjo, o kai kur visiškai dingo – manyta, kad papildoma iškiluma gadina estetiką.

XX amžiuje nuskambėjo galutinis nuosprendis: mados genijus Christianas Dioras pareiškė: „Vyrų kišenės skirtos daiktams laikyti, o moterų – grožiui“.

Be to, buvo manoma, kad ribodami vietą, kurioje moterys gali saugiai laikyti daiktus ir laisvai naudoti abi rankas, apribojate ir jų galimybes „laisvai judėti viešose erdvėse, nešiotis kurstytojiškus (ar meilės) laiškus ar keliauti be palydos“.

Merginos, tai tikras sąmokslas!

Kaip mažos kišenės veikia moterų patogumą ir laisvę

Kišenės jau seniai nėra tik prabangos detalė – jos yra patogumo ir autonomijos klausimas, tai asmeninė erdvė, leidžianti nešiotis telefoną, raktus ir pinigus neužimant rankų ir nepriklausant nuo rankinės.

Atrodytų, laikai pasikeitė, bet problema liko ta pati.

Ir kai moteris paprašo savo palydovo palaikyti telefoną ar raktus pasivaikščiojimo metu, tai nėra mielas gestas – tai tiesioginis šimtmečius formuotos mados politikos padarinys.

Išvada paprasta: taip, moterys pagrįstai piktinasi. Ir taip, duomenys tai patvirtina.

The post Kodėl moterų kišenės perpus mažesnės nei vyrų appeared first on Kauno savaitė.

Nejaugi vienišiams šitokią meškos paslaugą daro neramus gyvenimo būdas, nevisavertė mityba ir nežinojimas, kas yra sutvarkyta buitis?

Edinburgo universiteto ir Šeimos ir santykių tyrimų centro mokslininkai prieš keletą metų atliko tyrimą ir priėjo prie išvados: viengungiai nesugeba visavertiškai mėgautis gyvenimu.

Jie ne tik kenčia dėl vienatvės, yra linkę į depresiją ir ligas, bet ir pajamos jų mažesnės, palyginti su vedusiais vyrais.

Ir škotai ne vieninteliai, paskelbę tokią liūdną žinią.

Mokslininkai iš Izraelio, išanalizavę tūkstančių vyrų ligos istorijas, nustatė, jog pavojingiausiomis ligomis serga šeimos neturintys arba nesėkmingai vedę stipriosios lyties atstovai.

Žinoma, galima ginčytis dėl to, kas geriau vyrui – visiška laisvė ar šeima, bet su faktais nepasiginčysi, kai dar ir britų medikų tyrimų rezultatai parodė, kad vedę mūsų giminės atstovai gyvena vidutiniškai septyneriais metais ilgiau už vienišius.

Kodėl nevedę vyrai serga dažniau ir sunkiau už vedusius, daugiau jų miršta jauname amžiuje, o likusieji neretai baigia savo dienas senelių namuose?

Psichologinis komfortas prieš laisvę

Kaip sakoma, visos ligos būna nuo nervų, ir viengungiai, kad ir kaip būtų keista, dažniau nei vedusieji rizikuoja pakirsti savo nervų sistemą.

Daugybe tyrimų įrodyta, kad vyrų psichika labiau pažeidžiama ir ne tokia stabili kaip moterų. Moterys turi galimybę neigiamas emocijas permesti ant aplinkinių. Berniukai auklėjami taip, kad užaugę visą negatyvą kaupia, slepia nuo aplinkinių, todėl dažnai kenčia nuo streso ir psichosomatinių ligų.

Laiminga šeima tampa vyrui psichologinio komforto zona, kur galima atsipalaiduoti, pailsėti. Šeimoje visi nemalonumai tarp sutuoktinių pasidalijami po lygiai, įskaitant ir stresą. Bet vėlgi – tik tuo atveju, jeigu santuoka tikrai sėkminga.

Vienišiai tokio šeimos palaikymo neturi, užtat jų gyvenimas kupinas vedusiems vyrams nesuvokiamų problemų – kaip pasirodyti šauniau už kitus vyriškos giminės atstovus, kaip suvilioti dar vieną gražuolę, daryti karjerą darbe ir spręsti buities problemas.

Lėtinis stresas visu svoriu užgula vyro pečius ardydamas psichiką ir lemdamas visokiausias ligas. Tačiau atsipalaiduoti jokiu būdu negalima! Negalima užleisti pozicijų – juk vyrų pasaulyje tokia konkurencija. Taigi mokame už tai pačią aukščiausią kainą: infarktais, insultais ir depresijomis, nes dabar tai dar pusė bėdos, bet kas senatvėje stiklinę vandens paduos?!

Žmona kaip sveikatos garantas

Vienatvė – pagrindinė priežastis, priverčianti jau brandesnio amžiaus vyrus susisaistyti santuokos saitais. Kitaip neišvengti depresijos ir tokių koją kojon su ja žengiančių ligų, kaip hipertenzija, skrandžio opa, lėtinis cholecistitas, pankreatitas.

Aišku, vedę vyrai irgi jomis serga, ir ne ką rečiau, tačiau yra vienas skirtumas – žmona. Žmogus, kuris laiku nuvaro pas gydytoją, kontroliuoja, kaip geriami vaistai, ir slaugo, kol pasveikstate. Todėl viengungiams diagnozuojama daug daugiau lėtinių ligų, ir dažniausiai tada, kai jos jau būna kaip reikiant užleistos.

Suprantama, tvirtinti, jog santuoka saugo vyrus nuo ligų, būtų neteisinga. Kiekvieno vyro sveikata pirmiausia priklauso nuo jo paties. Jeigu planuojate prasimušti darbe, prakusti, užauginti vaikus ir dar pamatyti anūkus, padarysite viską, kad išsaugotumėte sveikatą. Žmona tik padės.

Infantiliems vyrams santuoka – išvis būtinybė. Jiems žmona pakeičia motiną: maitina, rengia, prižiūri, nukreipia tinkama linkme. Tokiems vyrijos atstovams be moteriškos globos neišgyventi.

Jaunų ir pagyvenusių „senbernių“ ligos

Na, gerai jau – ne kiekvienas viengungis yra senbernis. Tačiau atmetus ginčus dėl terminologijos, vis tiek lieka nelinksmi faktai. Tiksliau, ligos, kuriomis, anot statistikos, rizikuoja susirgti – ir, deja, dažniausia suserga nevedę vyrai.

20–40 metų vyrai. Šiame amžiuje kadaise primygtinai stipriąja vadintos lyties atstovai būna aktyviausi – visais atžvilgiais. Jie negalvodami gali net rizikuoti savo gyvybe, vėjavaikiškai vairuoja automobilį, pamiršta poilsį, žavisi ekstremaliomis sporto šakomis, eksperimentuoja su alkoholiu ir kitais svaigalais, didžiuojasi žygiais meilės fronte. Net ir tie jauni vyrai, kurie propaguoja sveiką gyvenseną bei stengiasi žūtbūt palaikyti gerą fizinę formą, kelia grėsmę savo sveikatai – nesaikingomis treniruotėmis ar vartodami visokiausius sportininkams skirtus maisto papildus.

Išvada: 20–40 metų viengungiams gresia įvairiausios traumos, miego stygius, lėtinis stresas, alkoholizmas, narkomanija, priklausomybė nuo azartinių lošimų, gastritas, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligės, virusiniai hepatitai, pankreatitas, lytiškai plintančios ligos.

Santuokos liudijimą turintys jų bendraamžiai daug rečiau skundžiasi virškinimo problemomis. Venerinės ligos šeimos vyrams diagnozuojamos ganėtinai retai, net jei sutuoktiniai ir nėra ištikimi vienas kitam. Taip, streso darbe ir kasdienėje buityje neišvengia nei vieni, nei kiti, tačiau vedusieji paprastai greičiau ir lengviau randa išeitį iš keblios situacijos – paprastai dėl to, kad visos problemos aptariamos su antrąja puse.

Įrodyta, kad vyrų psichika labiau pažeidžiama ir ne tokia stabili kaip moterų.

Šeimynykščių dėmesys ir moralinė parama padeda sušvelninti psichologinių traumų smūgį, todėl laimingai vedę vyrai retai kada griebiasi svaigalų kaip priemonės įtampai nuslopinti.

40–60 metų vyrai. Šis amžius vyrams pats pavojingiausias, mat organizmą krečia keisčiausios permainos, susijusios su hormoniniais pakitimais ir sumažėjusiu testosterono lygiu.

Vidutinio amžiaus krizę išgyvena tiek vieniši, tiek ir vedę vyrai. Jiems tenka iš naujo įvertinti savo reikšmingumą visuomenėje (šis rodiklis arba pakyla iki astronominių aukštumų – deja, dažnai nepagrįstų, arba sminga į depresyvų minusą), o juk streso darbe ir asmeniniame gyvenime taip pat nemažėja.

Tačiau nors vienodai kenčia visi vyrai, viengungiai daug dažniau jaučiasi esą niekam nereikalingi, vieniši, todėl puola depresiją. O dar jiems ant kulnų lipa aterosklerozė, hipertenzija, stenokardija. Dėl to, kad per mažai judame, kamuojamės dėl nemigos, rūkome ir piktnaudžiaujame alkoholiu, dažną mūsų pakerta infarktai ir insultai.

Prisideda, žinoma, ir potencijos problemos.

Kol galiausiai – lyg visko ir taip nebūtų gana, – tampame dar ir hipochondrikais.

Šeimas turintys vyrai linkę nutukti. Bėdų dėl potencijos jie irgi neišvengia. Bet geros sutuoktinės padeda jiems nepulti panikon, bet spręsti kiekvieną naują problemą, kai toji tik iškyla.

Net moksliškai yra įrodyta, jog namuose laukianti žmona ir vaikai didina vyro atsparumą stresui, vadinasi, gerokai mažina infarkto ir insulto riziką.

Vyresni kaip 60-ies vyrai. Dauguma vyrų apie savo sveikatą susimąsto sulaukę būtent šio amžiaus. To padaryti anksčiau jie tiesiog neturi progos – jais rūpinasi motinos, žmonos. Tuo metu patys vyrai vaidina stiprius ir ištvermingus, juk reikia palaikyti giminės garbę – sopuliais skundžiasi tik „mazgotės“.

Jeigu vyrui pasisekė gauti gerą žmoną, jo namuose tvyro taika, ramybė ir meilė, palaikymas ir tarpusavio supratimas, sulaukęs 60-ies jis iš tiesų turi mažiau kuo skųstis. Na, o dauguma viengungių, įžengusių į septintą dešimtį, susigriebia ne tik praradę išorinį žavesį, bet ir įgiję kelias lėtines ligas.

Stresai, nenormali mityba, alkoholio vartojimas, rūkymas, chaotiškas gyvenimo būdas lemia lėtines plaučių ligas, pankreatitą ir opaligę, hipertoniją ir stenokardiją, cukrinį diabetą, osteoporozę, lėtinį prostatitą, adenomą arba prostatos vėžį. Neaplenkia šios ligos ir vedusių vyrų, tačiau jų būklė, kaip rodo atlikti tyrimai, būna daug stabilesnė.

Taigi negailestinga išvada: viengungiai greičiau sensta, sukriošta ir miršta nuo ligų, kurių galėjo išvis išvengti, jei tik būtų pašonėje turėję mylinčią gyvenimo palydovę.

Aišku, noras išsaugoti sveikatą – ne vienintelis motyvas patraukti prie altoriaus. Mokslininkai tikina, jog kiekvieno vyro gerovės pagrindas yra meilė ir laimė: jeigu jų netrūksta, tai ir gyvename mes ilgai ir sveikai.

The post Viengungių ligos? Yra ir tokių! appeared first on Kauno savaitė.

Kaip nustatė du dešimtmečius atitinkamu tyrimus vykdę kanadiečiai – o jie tikrai negali skųstis sniego trūkumu, – su kiekvienu snygiu tam tikro amžiaus vyrų mirtingumas padidėja 16 proc., o su didesne sniego audra – ir visais 34 proc.

Ryšio tarp sniego kasimo ir moterų mirtingumo tyrėjai netyrė: nors apie tokius atvejus irgi žinoma, mokslininkai rėmėsi prielaida, kad užvirtus sniegui valyti jį dažniausiai imasi vyriškiai.

Tas pats, kas iškelti mašiną

Problema tai, kad šlapias sniegas labai sunkus. Vieno tyrimo metu nustatyta, jog pilnas kastuvas jo sveria kiek daugiau nei 7 kg. Per minutę tokį svorį tenka iškelti vidutiniškai 12 kartų. Pasidarbavus 10 minučių susidaro geri 900 kg sniego – bemaž tiek, kiek sveria kompaktiškas automobilis.

Pulsas valant sniegą šokteli iki 97 proc. maksimalaus (maksimalus pulsas nustatomas atėmus asmens amžių iš 220; 50-mečių maksimalus pulsas būtų 170 širdies susitraukimų per minutę). O tai daugiau nei to paties žmogaus pulsas pakiltų jam atliekant didžiausio intensyvumo fizinio krūvio testą širdies darbui įvertinti (pas mus tai veloergometrija, arba stacionaraus dviračio minimas, Šiaurės Amerikoje analogiškas testas atliekamas ant bėgimo takelio).

Antra, sningant paprastai spaudžia ir šaltukas. Fiziniai krūviai šaltame ore skatina kraujagyslių susitraukimą – kraujui tampa sunku cirkuliuoti po kūną. Dėl to irgi kyla kraujospūdis, o širdžiai tampa dar sunkiau apsirūpinti pakankamu kraujo kiekiu.

Problema – juda tik pusė kūno

Tačiau didžiausi sniego kasimo pavojai, anot medikų, slypi pačiame veiklos pobūdyje.

Sniego valymas – statiški fiziniai krūviai. Tai reiškia, kad jūs stovite vietoje ir naudojate tik viršutinę kūno dalį pilniems kastuvams sunkaus šlapio sniego kiloti. Nuo tokių pratimų ir pulsas, ir kraujospūdis pašoka labai staiga ir labai aukštai.

Kėlimas tik rankomis reikalauja iš širdies daug didesnių pastangų nei tą patį svorį keltume atsispirdami kojomis.

Taip pat keldami ar stumdami kažką sunkaus mes paprastai sulaikome kvėpavimą. Dėl to pulsas ir kraujospūdis dar didėja.

Kai širdis daužosi it pašėlusi, bet jūs praktiškai stovite vienoje vietoje ir nejudinate kojų, kraujas susikaupia apatinėse galūnėse ir sunkiai besugrįžta atgal į širdį.

Galiausiai prisideda ir jau minėtas šalto oro poveikis kraujagyslėms – dėl jo širdies arterijos susitraukia, nors ir taip tėra virtų spagečių skersmens. Tad nenuostabu, jog pasekoje kyla kraujospūdis ir širdį pasiekia vis mažiau kraujo.

Metas padėti kastuvą

Kuo čia dėtas amžius? Jis tokioje situacijoje gali tapti gyvenimo arba mirties klausimu.

Žmonėms trečioj ar ketvirtoj dešimty sniego kasimas paprastai niekuo negresia, nes jiems dar nebūna išsivysčiusių vainikinių širdies arterijų liga. Tačiau jeigu jums 45–50 metų ar daugiau, turite žinomų arba nediagnozuotų širdies ligų ir dar praktikuojate sėslų gyvenimo būdą, kasti sniegą yra labai pavojinga.

Specialistai ypač akcentuoja nediagnozuotas širdies ligas.

Tai, kad kol kas nejuntami jokie simptomai, nereiškia, jog širdis sveika. Priešingai. Vyresniems kaip 50-ies žmonėms, visą gyvenimą mažai judantiems ir piktnaudžiaujantiems nesveiku maistu, kardiologinės problemos yra veikiau faktas nei prielaida. Tiesiog kartais pirmas ir paskutinis jų pasireiškimas yra mirtis sustojus širdžiai.

Suprantama, esama vidutinio amžiaus žmonių, kurių organizmui tokie fiziniai krūviai įkandami. Todėl medikai sako negalintys nubrėžti konkrečios amžiaus ribos – ar išskirti vienos kurios lyties, dėl kurios įsigaliotų draudimas kasti sniegą: mes visi be galo skirtingi.

Jeigu jūs reguliariai mankštinatės, cholesterolio lygis normalus, nerūkote, rizika turėtų būti mažesnė. Tačiau niekada – nulinė, pabrėžia medikai.

Kaip saugiau valyti sniegą?

Tam reikia laikytis kelių paprastų specialistų rekomendacijų. Ir pirmoji iš jų – susirasti, kas tą padarytų už jus.

Vyresniems kaip 70–80 metų asmenims tai jau ne patarimas, o griežtas nurodymas. Net jeigu visą gyvenimą be jokių problemų nusikasdavote sniegą patys.

Tuo labiau jei kada nors rūkėte ar teberūkote, turite kitokių širdies ligų rizikų – laikas padėti kastuvą į šalį.

Stumkite, ne kelkite. Taip valant sniegą širdis patiria mažesnę įtampą.

Įvertinkite oro sąlygas. Jeigu reali arba jutiminė oro temperatūra žema, širdies kraujagyslės susitraukinės stipriau. Eidami valyti sniego visada pasirūpinkite keliais sluoksniais šiltų drabužių, dėvėkite kepurę, pirštines ir šaliką (patikėkite, baimė sušilti, o tuomet peršalti tikrai ne pats blogiausias dalykas, kuris gali nutikti darbuojantis kastuvu).

Venkite sunkaus maisto. Taip pat nerūkykite, nevartokite alkoholio jei ketinate eiti valyti sniego.

Darykite pertraukas. Truputį pakasę, pailsėkite. Pulsui ir kraujospūdžiui normalizuotis reikia laiko, todėl jokiu būdu nesiveržkite nukasti viso sniego vienu ypu.

Naudokite elektrinį sniego valytuvą, jei tik yra tokia galimybė. Turint širdies ligą ar kitų sveikatos problemų tai vis tiek bus pavojinga, tačiau ne taip, kaip kasant kastuvu, nes jūs judėsite.

Neignoruokite simptomų. Jeigu jaučiate skausmą ar bet kokį diskomfortą nuo bambos ir aukščiau, tučtuojau liaukitės dirbę. O pajutę bet kurį iš galimų infarkto simptomų, nedelskite kviestis greitąją pagalbą.

The post Gal jau laikas liautis kasus sniegą? appeared first on Kauno savaitė.