Pirmoji mintis dažnai būna, kad užsikimšo vamzdžiai.

Tačiau ne visada problema tokia rimta.

Dažniausia priežastis – po kriaukle esančiame sifone nebeliko vandens arba jame susikaupė riebalų, muilo, plaukų ir maisto likučių.

Daugeliu atvejų kvapą galima pašalinti patiems, nenaudojant agresyvių vamzdžių valiklių.

Svarbiausia pirmiausia suprasti, iš kur kvapas sklinda.

Kam reikalingas sifonas?

Po kriaukle, praustuvu ar dušu įrengtas išlenktas vamzdis vadinamas sifonu. Jo apačioje visada turėtų likti nedidelis vandens kiekis.

Šis vanduo sudaro vadinamąją hidraulinę užtvarą – nematomą barjerą tarp patalpos ir kanalizacijos sistemos.

Jis neleidžia kanalizacijos dujoms kilti vamzdžiais į virtuvę ar vonią.

Jei sifonas išdžiūsta, vandens barjeras išnyksta ir kvapas gali laisvai patekti į patalpą.

Tai viena dažniausių nemalonaus kvapo iš retai naudojamų kriauklių, dušų ar grindų trapų priežasčių.

Kada sifonas išdžiūsta?

Dažniausiai taip nutinka, kai santechnikos įrenginys ilgai nenaudojamas. Pavyzdžiui:

• sodo namelyje ar vasarnamyje;
• svečių vonios kambaryje;
• rūsyje įrengtame praustuve;
• ilgai negyvenamame bute;
• grindų trapo sistemoje;
• išvykus ilgesnių atostogų.

Vanduo iš sifono pamažu išgaruoja. Kartais tam pakanka kelių savaičių, ypač jei patalpoje šilta ir sausa.

Pirmoji pagalba labai paprasta – paleiskite vandenį ir leiskite jam tekėti maždaug pusę minutės.

Jei kvapas po kurio laiko išnyksta, greičiausiai problema buvo būtent išdžiūvusi vandens užtvara.

Retai naudojamus grindų trapus taip pat verta periodiškai papildyti vandeniu.

Kvapą gali skleisti ne kanalizacija, o nešvarumai

Jei kriauklė naudojama kasdien, sifonas greičiausiai nėra išdžiūvęs.

Tuomet nemalonų kvapą gali skleisti pačiame vamzdyje susikaupę nešvarumai.

Virtuvės nuotėkyje dažnai kaupiasi:

• riebalai;
• maisto likučiai;
• kavos tirščiai;
• padažų ir aliejaus likučiai;
• ploviklio apnašos.

Vonios kriauklėje ir duše susidaro kitoks sluoksnis:

• plaukai;
• muilo likučiai;
• odos riebalai;
• kosmetikos priemonės;
• dantų pastos apnašos.

Visa tai prilimpa prie vamzdžių sienelių ir sudaro slidų biologinį sluoksnį.

Jame dauginasi bakterijos, o jų skaidomos organinės medžiagos pradeda skleisti rūgštoką, pelėsį ar puvėsius primenantį kvapą.

Pirmiausia pašalinkite matomus nešvarumus

Prieš pilant bet kokias priemones verta išimti kriauklės kamštį ar sietelį ir gerai jį išplauti.

Jo apačioje dažnai susikaupia daugiau nešvarumų, nei matyti iš viršaus.

Vonios kriauklėse ypač svarbu pašalinti aplink kamščio mechanizmą apsivijusius plaukus.

Tam galima naudoti:

• seną dantų šepetėlį;
• siaurą butelių šepetį;
• plastikinę vamzdžių valymo juostelę;
• ilgesnį pincetą;
• vienkartines pirštines.

Jei nuotėkis uždengtas sieteliu, jį verta valyti reguliariai – nelaukiant, kol pradės sklisti kvapas.

Padeda karštas vanduo ir indų ploviklis

Virtuvės kriauklėje kvapą dažnai sukelia riebalų sluoksnis.

Tokiu atveju galima į nuotėkį įpilti šiek tiek indų ploviklio ir lėtai nuplauti jį karštu vandeniu.

Vanduo turėtų būti karštas, tačiau nebūtinai verdantis.

Labai karštas vanduo gali būti netinkamas kai kuriems plastikiniams vamzdžiams, senoms jungtims ar jautriems paviršiams.

Indų ploviklis padeda atlaisvinti riebalus, o vandens srovė – nustumti suminkštėjusias apnašas toliau į kanalizaciją.

Šis būdas tinka lengviems nešvarumams, bet neišspręs rimto užsikimšimo.

Ar verta naudoti sodą ir actą?

Soda ir actas dažnai pristatomi kaip universali vamzdžių valymo priemonė.

Supylus juos kartu prasideda putojanti reakcija, kuri gali pajudinti dalį paviršinių nešvarumų ir sumažinti kvapą.

Tačiau svarbu nepersistengti vertinant šio mišinio galimybes.

Soda ir actas daugiausia neutralizuoja vienas kitą, todėl stiprių riebalų, plaukų ar kietų kamščių jie paprastai neištirpdo.

Putojimas atrodo įspūdingai, bet nebūtinai reiškia, kad vamzdis išvalytas.

Jei norite išbandyti šį metodą lengvam kvapui šalinti:

1. į sausą nuotėkį įberkite kelis šaukštus sodos;
2. įpilkite nedidelį kiekį acto;
3. palaukite 10–15 minučių;
4. nuplaukite gausiu šilto vandens kiekiu.

Šio būdo nereikėtų taikyti iš karto po stipraus cheminio vamzdžių valiklio. Skirtingų priemonių maišymas gali sukelti pavojingą cheminę reakciją.

Veiksmingesnis būdas – išvalyti patį sifoną

Jei kvapas greitai grįžta, po kriaukle esantį sifoną gali tekti išardyti ir išplauti.

Prieš pradėdami:

• užsimaukite pirštines;
• po sifonu pastatykite kibirą ar dubenį;
• pasiruoškite šluosčių;
• nufotografuokite jungtis, kad vėliau būtų lengviau surinkti.

Atsargiai atsukus apatinę sifono dalį, iš jos išbėgs vanduo ir susikaupę nešvarumai.

Sifoną galima išplauti šiltu vandeniu su indų plovikliu ir nušveisti ilgu šepetėliu.

Surinkus būtina patikrinti, ar tarpinės įstatytos taisyklingai ir jungtys nepraleidžia vandens.

Jei nesate tikri, kaip tai padaryti, geriau kreiptis į santechniką – ypač jei vamzdžiai seni, metaliniai ar sunkiai prieinami.

Kvapas gali sklisti iš perpildymo angos

Daugelis praustuvų turi nedidelę perpildymo angą.

Ji apsaugo nuo vandens išsiliejimo per kraštus, tačiau jos viduje taip pat kaupiasi muilas, riebalai ir bakterijos.

Jei išvalius nuotėkį kvapas išlieka, verta patikrinti ir šią angą.

Ją galima atsargiai praplauti šiltu vandeniu su trupučiu indų ploviklio, naudojant siaurą šepetėlį. Nepilkite didelio vandens kiekio staiga – pirmiausia įsitikinkite, kad perpildymo kanalas nėra visiškai užsikimšęs.

Kada problema rimtesnė?

Jei kvapas sklinda ne tik iš vienos kriauklės, bet ir iš kelių nuotėkių, priežastis gali būti ne nešvarus sifonas.

Galimos rimtesnės problemos:

• nesandari sifono ar vamzdžio jungtis;
• įtrūkęs kanalizacijos vamzdis;
• pažeista tarpinė;
• netinkamai sumontuotas sifonas;
• užsikimšusi kanalizacijos ventiliacija;
• bendro namo stovo problema;
• dalinis kanalizacijos užsikimšimas;
• išsiurbiama sifono vandens užtvara.

Daugiabučiuose, ypač senesnės statybos namuose, kvapas kartais sustiprėja kaimynams nuleidžiant daug vandens.

Tai gali reikšti, kad kanalizacijos stove susidaro netinkamas slėgis arba blogai veikia ventiliacija.

Tokiu atveju verta kreiptis ne tik į santechniką, bet ir į namo administratorių ar bendrijos pirmininką.

Ką reiškia gurguliavimas?

Jei išleidžiant vandenį kriauklė gurguliuoja, o po to pasirodo kanalizacijos kvapas, tai gali rodyti oro patekimo ar ventiliacijos problemą.

Dėl slėgio svyravimų vanduo iš sifono gali būti dalinai išsiurbiamas.

Tuomet vandens užtvara tampa per maža, kad sulaikytų dujas.

Gurguliavimas taip pat gali būti ankstyvas dalinio vamzdžio užsikimšimo požymis.

Jei vanduo kartu nuteka lėčiau nei įprastai, problemos geriau neatidėlioti.

Ar kanalizacijos kvapas pavojingas?

Silpnas ir trumpalaikis kvapas dažniausiai reiškia nedidelę buitinę problemą.

Vis dėlto kanalizacijos dujose gali būti vandenilio sulfido, metano ir kitų junginių.

Esant didesnei koncentracijai, tokios dujos gali dirginti akis, nosį ir gerklę, sukelti galvos skausmą, pykinimą ar kvėpavimo sunkumų.

Todėl nuolatinio stipraus kanalizacijos kvapo nereikėtų ignoruoti.

Jei kvapas labai stiprus:

• išvėdinkite patalpas;
• neuždekite atviros liepsnos;
• patikrinkite, ar kvapas tikrai sklinda iš kanalizacijos;
• kvieskite specialistą.

Ypač skubiai reaguoti reikia, jei kartu jaučiamas galvos svaigimas, pykinimas, akių ar kvėpavimo takų dirginimas.

Ko geriau nepilti į nuotėkį?

Į kriauklę nereikėtų pilti:

• kepimo aliejaus ir riebalų;
• kavos tirščių;
• dažų ar tirpiklių;
• cemento, glaisto ir kitų statybinių mišinių;
• didelio kiekio miltų ar krakmolo;
• maisto likučių;
• drėgnų servetėlių;
• kelių skirtingų vamzdžių valiklių vienu metu.

Virtuvės riebalus geriau supilti į uždaromą indą ir išmesti su mišriomis komunalinėmis atliekomis, kai jie atvėsta.

Kaip išvengti kvapo ateityje?

Kad nemalonus kvapas nebegrįžtų:

• naudokite kriauklės sietelį;
• reguliariai pašalinkite plaukus ir maisto likučius;
• nepilkite riebalų į kanalizaciją;
• kartą per savaitę praplaukite nuotėkį šiltu vandeniu;
• retai naudojamus sifonus reguliariai papildykite vandeniu;
• nepalikite nešvaraus sietelio ar kamščio;
• atkreipkite dėmesį į lėtėjantį vandens nutekėjimą ir gurguliavimą.

Svarbiausia

Nemalonus kvapas iš kriauklės dažniausiai atsiranda dėl išdžiūvusio sifono arba vamzdyje susikaupusių organinių nešvarumų.

Jei kriauklė ilgai nenaudota, dažnai užtenka paleisti vandenį ir atkurti vandens užtvarą. Jei nuotėkis naudojamas kasdien, verta išvalyti sietelį, kamštį, perpildymo angą ir patį sifoną.

Soda, actas ar indų ploviklis gali padėti pašalinti lengvas apnašas ir kvapą, tačiau jie nepakeičia mechaninio valymo.

Jei kvapas nuolat grįžta, vanduo nuteka lėtai, vamzdžiai gurguliuoja arba kvapas sklinda iš kelių vietų, reikėtų kreiptis į santechniką.

The post Kodėl iš kriauklės sklinda kanalizacijos kvapas ir kaip jo atsikratyti appeared first on Kauno savaitė.

Vanduo jame verda kasdien, kartais net po kelis kartus per dieną, todėl anksčiau ar vėliau ant dugno ir sienelių atsiranda baltų ar pilkšvų kalkių nuosėdų.

Jos ypač greitai kaupiasi ten, kur vanduo kietas.

Kalkės virdulyje ne tik atrodo nemaloniai.

Jos gali prastinti vandens skonį, lėtinti virimą, didinti elektros sąnaudas ir trumpinti prietaiso tarnavimo laiką.

Gera žinia ta, kad virdulį galima išvalyti paprastai, saugiai ir be stiprios chemijos.

Kodėl virdulyje atsiranda kalkių?

Kalkės susidaro iš vandenyje esančių mineralų – daugiausia kalcio ir magnio junginių. Kai vanduo kaitinamas, dalis šių mineralų nusėda ant virdulio dugno, kaitinimo elemento ar sienelių.

Iš pradžių tai gali būti vos pastebimas baltas apnašų sluoksnis, tačiau ilgainiui jis storėja, sukietėja ir pradeda trupėti.

Tuomet vandenyje gali atsirasti baltų dalelių, o arbata ar kava įgauti nemalonų prieskonį.

Paprasčiausias būdas – citrinos rūgštis

Vienas patogiausių ir saugiausių būdų virduliui nukalkinti – citrinos rūgštis. Ji gerai tirpdo kalkes, neturi tokio aitraus kvapo kaip actas ir lengvai išskalaujama.

Į virdulį įpilkite vandens tiek, kad būtų apsemta kalkėmis pasidengusi dalis. Įberkite 1–2 šaukštelius citrinos rūgšties, užvirinkite ir palikite 10–20 minučių pastovėti.

Jei kalkių daug, tirpalą galima palaikyti ilgiau, bet nereikėtų palikti jo per naktį, ypač jei virdulio gamintojas to nerekomenduoja.

Po to vandenį išpilkite, virdulį kelis kartus gerai praskalaukite ir bent kartą užvirinkite švarų vandenį, kurį taip pat reikėtų išpilti.

Tinka ir citrina

Jei po ranka nėra citrinos rūgšties, galima naudoti paprastą citriną.

Į virdulį įpilkite vandens, įspauskite pusės arba visos citrinos sulčių, galite įmesti ir kelias citrinos riekeles. Vandenį užvirinkite, palikite pastovėti, o vėliau gerai išskalaukite.

Šis būdas veikia švelniau nei citrinos rūgštis, todėl labiau tinka reguliariai priežiūrai arba tada, kai kalkių nėra labai daug.

Be to, po tokio valymo virdulyje lieka gaivesnis kvapas.

Actas – veiksmingas, bet naudoti atsargiai

Kalkes gerai tirpdo ir actas. Į virdulį galima įpilti vandens ir acto mišinio santykiu maždaug 1:1 arba silpnesnio tirpalo, jei kalkių nėra daug.

Tirpalą užvirinkite, palikite 10–15 minučių, tada išpilkite.

Po acto virdulį būtina itin gerai išskalauti.

Rekomenduojama kelis kartus užvirti švarų vandenį ir jį išpilti, kad neliktų nei kvapo, nei skonio.

Acto nereikėtų naudoti per dažnai. Kai kuriems virduliams stipresnis rūgštinis tirpalas gali būti netinkamas, ypač jei yra jautrių plastikinių ar guminių detalių.

Todėl pirmiausia verta pasitikrinti gamintojo instrukciją.

Sodos geriau nepainioti su rūgštimis

Soda dažnai minima kaip universali valymo priemonė, tačiau kalkėms tirpdyti ji nėra tokia veiksminga kaip citrinos rūgštis ar actas.

Kalkės geriausiai tirpsta rūgščioje terpėje, o soda yra šarminė.

Kartais siūloma sodą maišyti su actu, tačiau virduliui tai nėra pats geriausias sprendimas.

Sumaišius šias priemones jos viena kitą neutralizuoja, pradeda putoti, bet kalkių šalinimo poveikis gali būti silpnesnis nei naudojant vien rūgštį.

Sodą galima naudoti nebent kvapams mažinti ar švelniai išplauti virdulio vidų po nukalkinimo, tačiau po to prietaisą būtina labai gerai išskalauti.

Ko nedaryti valant virdulį

Virdulio viduje nereikėtų gramdyti kalkių peiliu, metaline kempinėle ar kitais aštriais įrankiais. Taip galima subraižyti paviršių, pažeisti kaitinimo elementą ar apsauginę dangą.

Taip pat nereikėtų naudoti stiprių buitinių valiklių, skirtų voniai, unitazui ar vamzdžiams.

Net jei jie pašalina kalkes, jų likučiai gali būti pavojingi, nes virdulyje ruošiamas geriamasis vanduo.

Jei virdulys elektrinis, jo negalima merkti į vandenį. Išorę valykite tik drėgna šluoste, o prieš valymą prietaisą visada išjunkite iš elektros tinklo.

Kaip dažnai nukalkinti?

Valymo dažnumas priklauso nuo vandens kietumo ir to, kaip dažnai virdulys naudojamas.

Jei vanduo labai kietas, kalkes gali tekti šalinti kas 2–4 savaites.

Jei apnašų susidaro nedaug, pakanka kartą per 1–2 mėnesius.

Geriausia nelaukti, kol virdulio dugną padengs storas sluoksnis. Ploną kalkių dangą pašalinti daug lengviau, o pats valymas užtrunka trumpiau.

Kaip sumažinti kalkių kaupimąsi?

Visiškai išvengti kalkių sunku, jei naudojamas kietas vanduo, tačiau jų kaupimąsi galima pristabdyti.

Verta virdulyje nepalikti užsistovėjusio vandens.

Užvirinus ir panaudojus, likutį geriau išpilti.

Jei vanduo ilgai stovi, mineralai lengviau nusėda ant sienelių.

Taip pat galima naudoti filtruotą vandenį arba vandens filtravimo ąsotį.

Tai nepašalins visų mineralų, bet gali sumažinti kalkių kiekį ir pagerinti gėrimų skonį.

Paprasta taisyklė

Saugiausias kasdienis pasirinkimas virduliui nukalkinti – citrinos rūgštis arba citrina.

Actas taip pat veiksmingas, tačiau po jo reikia kruopštesnio skalavimo ir verta įsitikinti, kad jis tinka konkrečiam virduliui.

Svarbiausia nenaudoti agresyvios chemijos, negramdyti kalkių aštriais įrankiais ir po valymo visada kelis kartus gerai išskalauti prietaisą.

Reguliariai prižiūrimas virdulys greičiau verda, ilgiau tarnauja, o arbata ir kava būna skanesnės.

The post Kalkės virdulyje: kaip jas pašalinti paprastai ir saugiai appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau laikui bėgant visa tai nusėda ant gartraukio filtro.

Jei jis ilgai nevalomas, paviršius pasidengia lipnia, gelsvai ruda riebalų danga, kurią paprastu vandeniu nuplauti tampa sunku.

Užsikimšęs filtras ne tik atrodo nemaloniai.

Jis gali silpninti gartraukio trauką, skleisti nemalonų kvapą, o riebalų sankaupos ilgainiui tampa ir papildomu gaisro rizikos šaltiniu.

Gera žinia ta, kad metalinį gartraukio filtrą dažniausiai galima išvalyti namų sąlygomis, naudojant paprastas priemones.

Pirmiausia – saugumas

Prieš valant gartraukį būtina jį išjungti iš elektros tinklo arba bent jau įsitikinti, kad prietaisas neveikia.

Filtrą reikėtų išimti pagal gamintojo instrukciją – daugumoje gartraukių jis išsiima paspaudus fiksatorių arba švelniai patraukus už specialios rankenėlės.

Svarbu atskirti, kokio tipo filtras yra gartraukyje.

Metaliniai filtrai, dažniausiai aliuminio arba nerūdijančio plieno, yra plaunami.

O anglies filtrai, naudojami recirkuliaciniuose gartraukiuose, paprastai nėra plaunami – juos reikia periodiškai keisti naujais.

Veiksmingiausias būdas – karštas vanduo ir soda

Vienas paprasčiausių būdų išvalyti riebaluotą metalinį filtrą – pamirkyti jį labai karštame vandenyje su soda ir indų plovikliu.

Į kriauklę, didesnį dubenį ar kepimo skardą įpilkite karšto vandens.

Įberkite kelis šaukštus valgomosios sodos ir įlašinkite indų ploviklio. Filtrą panardinkite taip, kad jis būtų visiškai apsemtas, ir palikite maždaug 15–30 minučių.

Soda padeda skaidyti riebalus, o indų ploviklis juos atkelia nuo paviršiaus.

Po mirkymo filtrą galima švelniai nušveisti minkštu šepetėliu arba kempinėle.

Ypač riebaluotas vietas verta patrinti atsargiai, nes per stiprus spaudimas gali pažeisti plonesnį aliuminio tinklelį.

Jei riebalai įsisenėję

Jeigu filtras nevalytas ilgą laiką, vieno mirkymo gali nepakakti. Tokiu atveju procedūrą galima pakartoti dar kartą, pakeitus vandenį švariu ir vėl įbėrus sodos.

Kai kurie šeimininkai filtrą trumpai pamerkia į karštą vandenį su skalbimo soda.

Ji veikia stipriau nei įprasta valgomoji soda, tačiau su ja reikėtų elgtis atsargiau – mūvėti gumines pirštines ir vengti ilgo sąlyčio su aliuminio paviršiais.

Jei nesate tikri, iš kokios medžiagos pagamintas filtras, geriau rinktis švelnesnį valymo būdą.

Įsisenėjusiems riebalams taip pat galima naudoti specialius riebalų valiklius, skirtus virtuvei.

Vis dėlto prieš purškiant cheminį valiklį būtina perskaityti etiketę ir įsitikinti, kad priemonė tinka metaliniams paviršiams bei aliuminiui.

Ar galima plauti indaplovėje?

Daugelį metalinių gartraukių filtrų galima plauti indaplovėje, tačiau tai priklauso nuo gamintojo rekomendacijų.

Jei instrukcijoje nurodyta, kad filtras tinkamas plauti indaplovėje, jį reikėtų dėti atskirai nuo indų ir rinktis aukštesnės temperatūros programą.

Vis dėlto labai riebaluotą filtrą prieš dedant į indaplovę geriau pirmiausia pamirkyti rankomis. Kitaip dalis riebalų gali nusėsti ant indaplovės sienelių, filtrų ar kitų indų. Be to, aliuminio filtrai po plovimo indaplovėje kartais patamsėja arba praranda blizgesį.

Tai dažniausiai nepablogina jų veikimo, bet gali pakeisti išvaizdą.

Ko geriau nedaryti

Gartraukio filtro nereikėtų šveisti metalinėmis kempinėlėmis, peiliu ar kitais aštriais įrankiais. Taip galima pažeisti tinklelį arba deformuoti filtro rėmelį.

Taip pat nereikėtų naudoti agresyvių priemonių, kurios neskirtos virtuvės paviršiams.

Stiprūs vamzdžių valikliai, balikliai ar rūgštiniai preparatai gali sugadinti metalą, o jų likučiai vėliau gali skleisti nemalonų kvapą.

Išplauto filtro negalima dėti atgal šlapio.

Jį reikia gerai nuskalauti švariu vandeniu, nuvarvinti ir visiškai išdžiovinti.

Drėgmė gartraukyje gali pakenkti prietaisui, ypač jei vanduo patektų į elektrines dalis.

Kaip dažnai valyti?

Gartraukio filtro valymo dažnumas priklauso nuo to, kaip dažnai gaminate.

Jei virtuvėje kasdien kepama, verdama ar troškinama, metalinį filtrą verta valyti maždaug kartą per mėnesį. Jei gaminama rečiau, gali pakakti tai daryti kas du ar tris mėnesius.

Svarbiausias ženklas, kad metas imtis valymo, – silpnesnė gartraukio trauka, riebaluotas filtro paviršius, nemalonus kvapas arba nuo filtro pradedantys lašėti riebalai.

Paprasta taisyklė

Gartraukio filtrą lengviausia išvalyti tada, kai riebalai dar nėra stipriai įsisenėję. Todėl geriau nelaukti, kol filtras taps lipnus ir tamsus.

Reguliarus valymas užtrunka gerokai trumpiau, padeda gartraukiui veikti efektyviau ir virtuvėje palaiko švaresnį orą.

Namų sąlygomis dažniausiai pakanka karšto vandens, sodos, indų ploviklio ir šiek tiek kantrybės.

O jei filtras seniai nematė valymo, procedūrą gali tekti pakartoti kelis kartus – tačiau rezultatas paprastai būna akivaizdus.

The post Riebaluota gartraukio filtro danga: kaip ją išvalyti namų sąlygomis appeared first on Kauno savaitė.

Iš tiesų tai paprastas cheminis procesas: vanduo nuo paviršiaus išgaruoja, o jame ištirpusios mineralinės medžiagos lieka.

Geriausia žinia ta, kad kovai su kalkėmis dažniausiai nereikia nei brangių valiklių, nei ilgo šveitimo – dažnai pakanka minkštos šluostės ir kelių paprastų įpročių.

Kodėl ant maišytuvo atsiranda apnašų?

Balta arba pilkšva plėvelė ant maišytuvo – tai vandentiekio vandenyje esančios mineralinės druskos, daugiausia kalcio ir magnio junginiai.

Nusiplovus rankas ar indus, vandens lašeliai lieka ant maišytuvo, vėliau išgaruoja, o mineralai nusėda ant paviršiaus.

Ilgainiui jie virsta kietesnėmis kalkių apnašomis, ypač aplink maišytuvo pagrindą, snapelį ir rankenėlę.

Jeigu apnašos ne baltos, o lipnios ir drumstos, greičiausiai tai mineralų bei muilo likučių mišinys. Kietame vandenyje muilas prasčiau putoja, todėl ant paviršių dažniau lieka nemaloni plėvelė.

Gelsvos dėmės gali rodyti geležies priemaišas vandenyje arba rūdis senuose vamzdžiuose. Melsvi ar žalsvi pėdsakai kartais susiję su varinių detalių korozija.

Tokiu atveju verta patikrinti, ar prie maišytuvo pagrindo nėra nuolat besikaupiančios drėgmės ar pratekėjimo.

Svarbiausia suprasti: apnašos atsiranda ne todėl, kad prastai valote vonią ar virtuvę. Jos atsiranda todėl, kad vanduo išdžiūsta ant paviršiaus.

Vadinasi, veiksmingiausia kovoti ne tik su pasekmėmis, bet ir su priežastimi.

Paprasčiausia prevencija – sausai nuvalyti

Norint, kad maišytuvas ilgiau išliktų blizgus, po naudojimo jį verta nuvalyti sausa minkšta mikropluošto šluoste.

Tai ypač svarbu aplink maišytuvo pagrindą – ten vanduo užsistovi ilgiausiai, susimaišo su muilo, dantų pastos ar riebalų likučiais ir virsta kieta kalkių juosta.

Kasdienei priežiūrai nereikia specialių priemonių.

Užtenka šilto vandens, lašo švelnaus indų ploviklio ir minkštos šluostės.

Nuvalius paviršių, jį būtina perplauti švariu vandeniu ir sausai nušluostyti.

Kaip pašalinti kalkių apnašas nuo maišytuvo?

Jeigu apnašos dar šviežios, pradėkite nuo švelniausio būdo.

Sudrėkinkite minkštą šluostę šiltu vandeniu, užlašinkite truputį indų ploviklio ir nuvalykite maišytuvą – ypač aplink pagrindą, rankenėlę ir snapelį.

Sunkiau pasiekiamoms vietoms galima naudoti minkštą dantų šepetėlį.

Po to viską nuplaukite ir kruopščiai nusausinkite.

Jeigu dėmės neišnyksta, galima naudoti acto tirpalą.

Lietuvoje parduotuvėse dažniausiai parduodamas 9 proc. stalo actas, todėl jo geriau nenaudoti gryno.

Saugesnis variantas – vieną dalį 9 proc. acto sumaišyti su dviem ar trimis dalimis vandens.

Stipresnėms kalkių apnašoms tinka toks būdas:

1. Pirmiausia nuplaukite maišytuvą vandeniu su trupučiu indų ploviklio ir nusausinkite.
2. Minkštą šluostę sudrėkinkite praskiestu actu arba silpnu citrinos rūgšties tirpalu.
3. Pridėkite šluostę prie vietos, kur susikaupė apnašos, ir palaikykite 5–15 minučių.
4. Suminkštėjusias apnašas nuvalykite minkšta šluoste arba švelniu šepetėliu.
5. Kruopščiai nuplaukite švariu vandeniu ir sausai nušluostykite.

Svarbu: rūgštinį tirpalą geriau pilti ant šluostės, o ne purkšti tiesiai ant maišytuvo.

Taip sumažėja rizika, kad priemonė pateks į jungtis, tarpus ar ant jautresnių paviršių.

Acto ar citrinos rūgšties jokiu būdu nepalikite per naktį – kalkės gal ir ištirps, bet kartu gali nukentėti maišytuvo blizgesys ar danga.

Kuo negalima valyti chromuotų ir matinių maišytuvų?

Kai kurios priemonės gali sugadinti dangą greičiau nei pačios kalkės. Maišytuvams geriau nenaudoti:

• metalinių šveistukų;
• šiurkščių abrazyvinių miltelių;
• kietosios žalios indų kempinėlės pusės;
• melamino kempinių ant jautrių ar matinių paviršių;
• klozetų valiklių, chloro, amoniako;
• acetono, spirito, tirpiklių;
• koncentruotų rūgštinių priemonių nuo rūdžių ar kalkių.

Ypač svarbu nemaišyti acto su chloro turinčiais valikliais.

Tokia reakcija gali išskirti pavojingas dujas.

Apskritai chloro pagrindu pagamintų priemonių geriau nemaišyti su jokiomis kitomis buitinėmis priemonėmis.

Kaip išvalyti maišytuvo aeratorių?

Aeratorius – tai maža sietelio tipo detalė maišytuvo snapelio gale. Ji maišo vandenį su oru, todėl srovė tampa švelnesnė ir taupesnė.

Laikui bėgant aeratorius užsikemša smėlio dalelėmis, rūdimis ir kalkėmis.

Jeigu vandens srovė susilpnėjo, pradėjo krypti į šoną ar taškytis, gali būti, kad metas jį išvalyti.

Tai galima padaryti per kelias minutes:

1. Uždenkite kriauklės nutekėjimo angą kamščiu arba rankšluosčiu, kad smulkios detalės neįkristų į vamzdį.
2. Atsukite aeratorių ranka. Jeigu nepavyksta, apvyniokite jį šluoste ir labai atsargiai naudokite reples.
3. Išardydami detales nusifotografuokite jų eiliškumą, kad vėliau būtų lengviau surinkti.
4. Stambesnius nešvarumus nuplaukite vandeniu.
5. Detales 5–30 minučių pamirkykite praskiestame acte.
6. Nuvalykite minkštu šepetėliu, perplaukite ir surinkite atgal.

Jeigu aeratorius užsikemša kas kelias savaites, problema gali būti ne prasta priežiūra, o vandens kokybė ar vamzdynų būklė.

Tokiu atveju gali padėti mechaninis filtras ant vandens įvado arba periodiškas aeratoriaus keitimas. Šios detalės paprastai nėra brangios.

Kaip ilgiau išsaugoti maišytuvo blizgesį?

Patogiausia laikytis paprastos schemos:

• kasdien arba bent vakare sausai nuvalykite maišytuvą mikropluošto šluoste;
• kartą per savaitę nuplaukite jį šiltu vandeniu su lašu indų ploviklio, perbraukite švelniu šepetėliu aplink pagrindą, nuplaukite ir nusausinkite;
• kartą per mėnesį apžiūrėkite snapelį, aeratorių ir sujungimus – jeigu matyti apnašų, trumpai apdorokite silpnu acto arba citrinos rūgšties tirpalu;
• kas 3–6 mėnesius nuimkite ir išplaukite aeratorių. Jeigu vanduo labai kietas, tai daryti gali tekti dažniau.

Po bet kokios buitinės chemijos naudojimo maišytuvą būtina perplauti švariu vandeniu ir sausai nušluostyti.

Jeigu kalkių atsiranda labai greitai ir jų daug, verta pagalvoti apie vandens paruošimą.

Butui ar namui gali būti naudingas mechaninis filtras arba vandens minkštinimo sprendimas ant įvado.

Ąsotinis filtras geriamajam vandeniui šios problemos neišspręs, nes jis valo tik tą vandenį, kurį per jį perpilate, o ne visą vandenį, tekantį per maišytuvus.

Išvada paprasta: sausa mikropluošto šluostė dažnai veiksmingesnė už brangų valiklį, jeigu naudojama kasdien.

Maišytuvo priežiūra – ne didysis generalinis valymas kartą per pusmetį, o pusė minutės vakare. Nuobodu, bet veikia: maišytuvas ilgiau išlieka švarus, blizgus ir atrodo kaip naujas.

The post Kaip pašalinti baltas apnašas nuo maišytuvo be brangios chemijos appeared first on Kauno savaitė.

Jie metų metus stovi virtuvėje ir nekelia įtarimo.

Tačiau kiekvienas prieskonis turi savo galiojimo laiką, o bėgant laikui jis praranda tai, už ką jį vertiname.

Geroji žinia – dauguma prieskonių, tinkamai laikomų, nepelija.

Blogoji – jie pamažu netenka skonio ir aromato.

Kodėl taip nutinka ir kaip prailginti jų gyvavimą?

Ar prieskoniai genda ir ar jie gali supelyti laikymo metu

Džiovinti prieskoniai nėra tinkama terpė pelėsiui daugintis: juose itin mažai drėgmės, o grybeliai be jos beveik neauga.

Todėl penkerių metų senumo kario indelis beveik neabejotinai nepasidengs žalsvu apnašu.

Tačiau galimas kitas scenarijus: laikui bėgant prieskoniai „išsikvepia“.

Įdomus faktas: sveiki, nemalti prieskoniai (gvazdikėliai, pipirai žirneliais, kalendros sėklos) gali išlaikyti aromatą 4–5 metus, o malti paprastai tarnauja tik 1–2 metus.

Eteriniai aliejai garuoja, aromatas blėsta, o skonis tampa „plokščias“.

Maltuose prieskoniuose šis procesas vyksta ypač greitai, nes jų struktūra yra atvira orui, tad vertingosios medžiagos išsisklaido pirmosios.

Retas, bet galimas atvejis – vabzdžių atsiradimas.

Jei indelis buvo prastai uždarytas, į vidų gali patekti įvairūs vabalėliai.

Tokiu atveju prieskonį reikia nedelsiant išmesti.

Kaip atpažinti, kad prieskoniai pasenę ir neteko aromato

Atkreipkite dėmesį į tris požymius:

• spalvą: prieskoniai išblyškę, atrodo „dulkėti“;
• kvapą: aromatas beveik išnykęs arba atsiradęs tvankus, pelėsinis atspalvis;
• struktūrą: matyti gumulėlių, drėgmės ar vabzdžių pėdsakų.

Jei pastebėjote bent vieną iš šių požymių — prieskonių indelį geriau išmesti.

Tinkamas prieskonių laikymas: kaip prailginti jų galiojimą

Kad prieskoniai ilgiau išliktų ryškūs:

• laikykite juos sandariuose, hermetiškuose induose;
• laikykite tamsioje ir vėsioje vietoje;
• nenaudokite drėgnų šaukštelių;
• pirkite prieskonius nedideliais kiekiais.

Kuo mažiau oro, šviesos, drėgmės ir šilumos veikia prieskonį, tuo lėčiau jis sensta.

Paprasta taisyklė: jei atidarėte indelį — geriausia jį sunaudoti per metus.

Visiškai išsikvėpę prieskoniai nėra pavojingi, tačiau naudos iš jų — minimaliai.

Tai tarsi virti arbatą iš senų lapų: gėrimas bus, bet be „vau“ efekto.

The post Prieskoniai: amžini? Ne visai appeared first on Kauno savaitė.

Bet greitas paruošimas nebus vienintelis tokių patiekalų privalumas.

Žuvis – svarbus lengvai pasisavinamų baltymų, mineralų ir riebalų rūgščių šaltinis. Mitybos specialistai pataria ją įtraukti į valgiaraštį bent porą kartų per savaitę, ypač jeigu laikotės dietos arba pasninko.

Iš žuvies galima pasigaminti visko – nuo salotų iki sriubos, kepsnio ar net pyrago. O jau garnyrų ir padažų įvairovė, galima drąsiai teigti, kone begalinė.

Pyragas su tunu

Reikės (4 porcijoms): 250 g sluoksniuotos bemielės tešlos, 340 g tuno savose sultyse, 50 g kietojo sūrio, 150 g šaldytų daržovių mišinio, 2 šaukštų majonezo, druskos, maltų juodųjų pipirų.

Atitirpinkite tešlą. Lengvai pakočioję supjaustykite vienodais aukštais trikampiais.

Skardą išklokite kepimo popieriumi. Ant jo 28–30 cm skersmens ratu išdėliokite trikampius pagrindu į išorę taip, kad šiek tiek persidengtų.

Nuo tuno nukoškite skystį. Mėsą sudėkite į dubenį kartu su šaldytomis daržovėmis, majonezu ir tarkuotu sūriu. Pagardinkite druska, pipirais.

Dėkite įdarą ant tešlos palei pagrindą ir uždenkite laisvais likusiais smailiais trikampių kampais, galiukus užkaišiokite.

Kepkite orkaitėje 190 laipsnių temperatūroje 15–20 minučių – iki auksinės plutelės.

Patiekite su salotomis.

Žuvienė su menke

Reikės (4 porcijoms): 400 g menkės filė, 450 g bulvių, 200 ml grietinėlės, 10 g svogūnų laiškų, 2 salierų stiebų, druskos, maltų juodųjų pipirų.

Bulves supjaustykite kubeliais, salierus – plonais griežinėliais, o svogūnų laiškus – siauručiais žiedeliais.

Puode įkaitinkite aliejų. Jame 5 minutes pakepinkite salierus. Tada dėkite svogūnų laiškus ir maišydami kepkite dar 2–3 minutes.

Berkite į puodą bulves, užpilkite 1–1,25 litro vandens. Išvirkite.

Sudėkite į sriubą kubeliais supjaustytą žuvies filė, pavirkite 10 minučių, pasūdykite, įberkite pipirų ir apliekite grietinėle. Pakaitinkite neleisdami užvirti ir iškart patiekite.

Lašiša su ryžiais ir žaliosios citrinos kariu

Reikės (2 porcijoms): 2 lašišos filė gabaliukų po 200–250 g, 200 g ilgagrūdžių ir laukinių ryžių mišinio, 2 šaukštų aliejaus, 30 g sviesto, šviežiai maltų juodųjų pipirų, druskos, žaliųjų citrinų – patiekti; kariui: 250 ml vištienos sultinio, 150 ml kokosų pieno, 2 šaukštų žaliosios citrinos sulčių, 1 šaukštelio tarkuotos žaliosios citrinos žievelės, 2 svogūnų, 2 česnako skiltelių, 3 cm imbiero šaknies, 1 žalios aitriosios paprikos, 5 kalendros šakelių, 2 šaukštų aliejaus, 1 šaukštelio cukraus, druskos.

Į prikaistuvį storu dugnu suberkite ryžius. Pasūdykite, užpilkite 450 ml karšto vandens ir užvirinkite. Tada sumažinkite karštį iki minimalaus, vėl pasūdykite, jei reikia, uždenkite ir virkite apie 20 minučių. Kruopščiai išmaišykite šakute.

Nedideliais gabalėliais supjaustykite česnakus, imbierus, aitriąją papriką. Pridėkite kalendrų lapelių ir viską sutrinkite trintuvu į pastą.

Keptuvėje įkaitinę aliejų, 3 minutes paskrudinkite kubeliais pjaustytus svogūnus. Sudėkite pastą iš trintuvo ir maišydami pakepinkite dar minutę, o tuomet pilkite kokosų pieną ir sultinį, gardinkite druska, cukrumi ir 10 minučių troškinkite ant silpnos ugnies.

Perpilkite šį padažą į panardinamo trintuvo indą. Įpilkite citrinos sultis, sudėkite žievelę ir sumaišykite.

Lašišos filė nusausinkite popieriniais rankšluosčiais, pabarstykite druska ir pipirais.

Įkaitinę keptuvėje aliejų, dėkite dar ir sviestą, o tada žuvį oda žemyn. Kepkite 3 minutes ant vidutinės ugnies nejudindami, paskui apverskite ir baikite kepti – tai užtruks dar 2–3 minutes. Nukaiskite.

Į lėkštes įpilkite po pusę stiklinės padažo, dėkite ryžius, ant jų – žuvį. Patiekite pabarstę žaliosios citrinos žievele ir papuošę skiltelėmis.

Stintenių tempura su alyvuogių padažu

Reikės (4 porcijoms): 500 g stintenių, 150 g miltų, 2 šaukštų kukurūzų miltų, 25 g tarkuoto sūrio, 1 šaukšto citrinos sulčių, 1 šaukštelio džiovintų raudonėlių, 250 ml gazuoto mineralinio vandens, 250 ml aliejaus gruzdintuvei, šviežiai maltų juodųjų pipirų, druskos; padažui: 100 g žaliųjų alyvuogių, 30 g moliūgo sėklų, 50 ml alyvuogių aliejaus, 1 šaukšto citrinos sulčių, 1 šaukštelio tarkuotos citrinos žievelės, 2 petražolės šakelių, šviežiai maltų juodųjų pipirų.

Sausoje keptuvėje 2 minutes paskrudinkite saulėgrąžas, išberkite jas ant pjaustymo lentelės ir sukapokite.

Nuskabykite petražolių lapelius ir susmulkinkite. Alyvuoges supjaustykite žiedeliais.

Sumaišykite saulėgrąžas, alyvuoges, tarkuotą citrinos žievelę ir petražoles, pipirus, alyvuogių aliejų su citrinos sultimis. Paruoštą pažą sudėkite į nedidelį dubenėlį.

Išdarinėtas paruoštas stintenes nusausinkite popieriniais rankšluosčiais. Pabarstykite druska, pipirais, apšlakstykite citrinos sultimis ir atidėkite į šalį 10 minučių.

Gilioje keptuvėje ant stiprios ugnies įkaitinkite aliejų ir sumažinkite karštį iki vidutinio.

Dideliame dubenyje sumaišykite abiejų rūšių miltus, tarkuotą sūrį, raudonėlius. Užpilkite mineraliniu vandeniu ir užmaišykite tešlą. Merkite į ją žuveles ir kepkite nedidelėmis porcijomis, kol gražiai pagels – maždaug po 2–3 minutes.

Iškepusias stintenes dėkite į popieriniais rankšluosčiais išklotą lėkštę, kad sugertų riebalų perteklių.

Patiekite su alyvuogių padažu.

Keptuvėje keptas jūros ešerys

Reikės (4 porcijoms): 800 g jūros ešerio filė, 100 g špinatų, 1 poro, 2 pomidorų, 1 raudonos paprikos, 2 šaukštų aliejaus, druskos, maltų juodųjų pipirų.

Žuvį nusausinkite ir supjaustykite 3×3 cm gabalėliais.

Paprikai pašalinkite sėklas ir pertvaras, minkštimą supjaustykite nedideliais gabaliukais, pomidorus – skiltelėmis, porą – žiedais.

Įkaitinkite keptuvėje 2 šaukštus aliejaus. Dėkite žuvį ir kepkite po 1,5 minutės iš kiekvienos pusės. Pabarstykite druska, pipirais, uždenkite ir nukaiskite.

Kitoje keptuvėje įkaitinkite šlakelį aliejaus. 4 minutes pakepinkite porus su paprikomis, tuomet dėkite pomidorus, špinatus ir maišydami kaitinkite dar 5 minutes.

Perkelkite žuvį į keptuvę su daržovėmis, sumaišykite, pakaitinkite viską kartu 3 minutes. O tada iškart patiekite.

Beje, bebaigiant patiekalą jį galima dar pagardinti paprastos arba žaliosios citrinos žievele ir šviežiomis aromatingomis žolelėmis – pavyzdžiui, čiobrelių lapeliais ar smulkiai kapotomis petražolėmis.

Lašiša su pikantiškomis apelsinų salotomis

Reikės (4 porcijoms): 6 lašišos filė kepsnių, 85 ml apelsinų sulčių, 85 ml sauso baltojo vyno, 40 ml sojų padažo, 1 šaukšto sezamų, alyvuogių aliejaus, druskos, maltų juodųjų pipirų; salotoms: 3 apelsinų, 50 g raudonos paprikos, 1 raudonojo svogūno, 30 g kalendrų, 10 g imbiero, 1 šaukštelio sezamų aliejaus, druskos, aitriosios paprikos dribsnių.

Pradėkite nuo marinato. Sumaišykite apelsinų sultis su vynu ir sojų padažu. Sudėkite lašišos kepsnius į plastikinį indą, apliekite marinatu ir palaikykite 1 val. kambario temperatūroje.

Apelsinus nuplovę smulkia tarka nutarkuokite 2 šaukštelius žievelės. Paskui vaisius nulupkite ir mažu aštriu peiliuku išpjaustykite minkštimo filė – kad ant skiltelių nebūtų odelės. Sudėkite jas į dubenį, apliekite išsiskyrusiomis sultimis.

Paprikos minkštimą supjaustykite šiaudeliais, svogūną – plonyčiais pusžiedžiais. Imbiero šaknį susmulkinkite. Kalendras smulkiai sukapokite.

Į dubenėlį su apelsinais sudėkite paprikas, imbierą, svogūnus ir kalendras. Apibarstykite apelsino žievele, aitriosios paprikos dribsniais, druska. Išmaišykite, uždenkite maistine plėvele ir padėkite 1 val. į šaldytuvą.

Orkaitę įkaitinkite iki 200 laipsnių. Marinuotą žuvį nusausinkite popieriniais rankšluosčiais ir dėkite ant pergamentiniu popieriumi išklotos skardos. Pagardinkite druska, pipirais, pašlakstykite aliejumi ir kepkite 7–10 minučių priklausomai nuo kepsnelių storio.

Išdėliokite kepsnius į lėkštes. Ant lašišos uždėkite apelsinų salotų, pabarstykite sezamų sėklomis ir apšlakstykite jų aliejumi. Iškart patiekite.

Tarp kitko, panašiu būdu galima paruošti ne tik kepsnius, bet ir visą filė – 1,5–2 kg lašišos. Tiesiog kepti jį reikės truputį ilgiau – 15–20 minučių.

The post Žuvies patiekalai per pusvalandį appeared first on Kauno savaitė.