Nuo debesies purumo bobų iki kvepiančių keksų, jie skirti ir stalui papuošti, akį pradžiuginti, bet svarbiausia – gomuriui pamaloninti.

Velykų vainikas

Reikės: 500 g miltų, 250 ml pieno, 140 g cukraus, 2 kiaušinių, 1 kiaušinio trynio, 50 g sviesto, 11 g sausų mielių, 2 g druskos; įdarui: 50 g razinų, 50 g cukatų, 2 šaukštų konjako, 2 šaukštų sviesto, 62 g cukraus; papuošti: 4 šaukštų miltelinio cukraus, 2 šaukštų apelsinų sulčių, 2 šaukštų migdolų lapelių.

Sumaišykite mieles, 1 šaukštą cukraus, 1 šaukštą miltų, užpilkite šiltą pieną, pamaišykite ir palikite 30–40 minučių.

Sviestą išlydykite, truputį ataušinkite. Kiaušinius suplakę su cukrumi ir druska, sumaišykite su lydytu sviestu ir supilkite raugą. Porcijomis berdami miltus, užmaišykite tešlą ir pastatykite ją šiltai 1,5–2 val. – kilti.

Razinas 30 minučių užpilkite konjaku.

Ant miltais pabarstyto darbastalio iškočiokite ploną tešlos lakštą, aptepkite lydytu sviestu, pabarstykite cukrumi ir paskleiskite razinas bei cukatus.

Suvyniokite tešlą į ritinį, padėkite ant popieriumi išklotos kepimo skardos. Padarykite vainiką, sujunkite galus. Visą išorinį pakraštį įpjaukite vienodais atstumais ir padėkite šiltai 20 minučių kilti.

Iškilusį vainiką aptepkite tryniu ir kepkite iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje 20–25 minutes.

Kai iškeps, paaušinkite vainiką 10–15 minučių, tada apliekite glajumi iš miltelinio cukraus ir apelsinų sulčių, pabarstykite migdolų lapeliais.

Mielinis keksas su plikytu kremu

Reikės (12 porcijų): 350–400 g miltų, 3 kiaušinių, 140 ml pieno, 85 g kambario temperatūros sviesto (ir dar šiek tiek keksui aptepti), 60 ml medaus, 1 šaukštelio migdolų ekstrakto (arba 2 šaukštų migdolų likerio), 2 šaukštelių sausų mielių, 1 šaukštelio druskos; kremui: 375 ml pieno, 1 vanilės ankšties, 4 didelių kiaušinių trynių, 100 g rudojo cukranendrių cukraus, 2 šaukštų kukurūzų krakmolo, 2 šaukštų miltų, 2 šaukštų sviesto, 180 ml grietinėlės (35 proc.), 100 g miltelinio cukraus; papuošti: 100 g migdolų lapelių, 85 g sviesto, 75 g cukraus, 3 šaukštų medaus, 2 šaukštų grietinėlės (35 proc.), žiupsnelio druskos.

Sumaišykite matavimo inde kiaušinius, medų, migdolų ekstraktą ir šiltą pieną.

Į maišytuvo indą prisijokite 350 g miltų, sumaišykite su mielėmis ir druska. Įjunkite maišytuvą, nustatykite mažiausią greitį ir po truputį įmaišykite į miltus pieno mišinį. (Jeigu tešla pasirodys per skysta, įberkite dar žiupsnelį miltų.)

Nedidelėmis porcijomis pradėkite dėti į tešlą sviestą kaskart labai gerai išmaišydami.

Maišykite tešlą 10 minučių, kol ji taps lygi, blizgi ir elastinga. Baigę uždenkite ir 1,5–2 val. pastatykite šiltai kilti.

Aukštą 22 cm skersmens formą sutepkite sviestu. Dugną uždenkite pergamentinio popieriaus skrituliu.

Iškilusią tešlą perkelkite ant miltais lengvai pabarstyto darbastalio, truputį paminkykite, padarykite rutulį ir įdėkite į paruoštą formą. Pridengę maistine plėvele, leiskite dar 45 minutes kilti.

Prikaistuvyje sumaišykite visus ingredientus keksui papuošti, išskyrus migdolus. Užkaiskite. Kai užvirs, dažnai maišydami pavirkite 5 minutes ant silpnos ugnies, kol masė patamsės. Nukelkite nuo viryklės, įmaišykite migdolus, truputį ataušinkite.

Aptepkite glajumi keksą, pastatykite formą ant kepimo skardos ir pašaukite iki 180 laipsnių įkaitinton orkaitėn 35–45 minutėms.

Iškepusį keksą ataušinę formoje, atsargiai išimkite ir palikite stabilizuotis mažiausiai 2 val., bet geriau pernakt.

Perpjaukite keksą horizontaliai į 3 dalis ir imkitės kremo.

Išilgai perpjaukite vanilės ankštį, išskobkite sėklas ir įmaišykite jas į pieną prikaistuvyje. Užvirinkite.

Dubenyje sumaišykite kiaušinių trynius su cukrumi, miltais, krakmolu. Įpilkite 2–3 šaukštus karšto pieno po kiekvieno gerai išmaišydami. Tuomet plona srovele supilkite visą pieną, išmaišykite ir grąžinkite ant viryklės. Vėl užvirinkite nuolat maišydami ir 4–5 minutes pavirkite ant silpnos ugnies, kol sutirštės.

Perpilkite kremą į dubenį, uždenkite maistine plėvele ir kai visiškai atauš, padėkite į šaldytuvą mažiausiai 2 val.

Suplakite grietinėlę su milteliniu cukrumi iki standumo, sumaišykite su plikytu kremu. Masė turėtų tapti puri, gerai laikanti formą. Sudėkite ją į konditerinį maišelį ir spirale išspauskite ant apatinio ir vidurinio biskvitų. Sudėkite juos vienas ant kito ir keksą galima patiekti.

Vokiškas velykinis keksas

Reikės (10 porcijų): 150 ml pieno, 7 g sausų mielių, 300 g miltų, 1 apelsino, žiupsnelio druskos, 100 g cukraus, 1 kiaušinio, 140 g sviesto, 75 g razinų, 30 g migdolų, miltelinio cukraus.

Šiltame piene kruopščiai išmaišykite mieles, žiupsnelį sijotų miltų ir pastatykite šiltai 1 val.

Apelsinui nutarkuokite žievelę, iš minkštimo išspauskite sultis.

Likusius miltus sumaišykite su druska, cukrumi, kiaušiniu, apelsino sultimis ir mielinį raugą. Užmaišytą tešlą uždenkite ir leiskite pastovėti dar 1 val.

Razinas 10 minučių pamerkite į verdantį vandenį. Paskui sudėkite į tešlą kartu su apelsino žievele, vėl kaip reikiant išmaišykite.

Migdolus 10 minučių užpilkite verdančiu vandeniu, nulupkite.

Silikoninę 22–24 cm skersmens formą keksams praskalaukite vandeniu, ant dugno suberkite migdolus ir, sudėję tešlą, pakildinkite dar 20–25 minutes.

Orkaitę įkaitinkite iki 200 laipsnių. Keksą kepkite 45 minutes. Po to truputį paaušinkite ir išverskite iš formos. Patiekite apibarstę milteliniu cukrumi.

Boba su cinamonu ir uogomis

Reikės (8 porcijoms): 400 g miltų, 50 g cukraus, 2 kiaušinių, 60 ml pieno (3,5 proc.), 160 g sviesto, 12 g sausų mielių, 8 g druskos; įdarui: 60 g sviesto, 10 g medaus, 30 g rudojo cukraus, 30 g kakavos miltelių, 1 šaukšto cinamono, 2 g vanilino.

Mieles su 10 g cukraus išmaišykite šiltame piene ir 15 minučių padėkite į šalį.

Miltus įsijokite į maišytuvo indą. Supilkite pieną su mielėmis, pridėkite druską, likusį cukrų. Po vieną muškite kiaušinius, porcijomis dėkite minkštą sviestą. Tešlą maišykite 20 minučių. Paskui perkelkite ją ant miltais pabarstyto darbastalio. Padarykite stačiakampį.

Šiek tiek patempdami, užlenkite vieną tešlos kraštą iki vidurio, ant jo – kitą. Įdėkite sulankstytą tešlą į dubenį, uždenkite plėvele ir leiskite pastovėti.

Po 1 val. tešlą paminkykite, vėl taip pat sulankstykite, uždenkite ir palikit kilti dar 1 val. Atėjus laikui, viską darsyk pakartokite ir dėkite tešlą į šaldytuvą 8–12 val.

Įdarui ištrinkite sviestą su cukrumi iki baltumo. Įmaišykite kakavą, cinamoną, vaniliną, medų.

Pabarstę stalą miltais, iškočiokite ploną tešlos lakštą. Ant jo lygiai paskleiskite įdarą pakraščiuose palikdami 2 cm laisvus.

Suvyniokite tešlą į standų ritinį, perkelkite ant pergamentinio popieriaus ir į kepimo skardą. Ten ritinį perpjaukite išilgai per vidurį, bet ne iki galo, kad galėtumėte abi dalis perpinti.

Nuneškite skardą su pyragu į vonios kambarį, 5 minutėms įjunkite karštą dušą. Laikykite tešlą vonioje 1,5–2 val. kas pusvalandį vis įjungdami dušą 5 minutėms.

Baigę aptepkite bobą kiaušiniu ir iškepkite iki 165 laipsnių įkaitintoje orkaitėje – prireiks 30–40 minučių.

Velykinis šokoladinis keksas su migdolais

Reikės (10 porcijų): 150 g juodojo šokolado (70 proc.), 20 g sviesto, 200 g margarino kepiniams, 4 kiaušinių, 250 g miltų, 1 šaukštelio kepimo miltelių, 200 g cukraus, 100 g maltų migdolų, 3 šaukštų kakavos miltelių, 1 šaukšto pieno, šviežių uogų – papuošti; kremui: 175 g juodojo šokolado (70 proc.), 150 ml grietinėlės (35 proc.).

Sulaužytą šokoladą ir sviestą išlydykite ant karšto vandens vonelės.

Kambario temperatūros sviestą dideliame dubenyje sumaišykite su kiaušiniais. Suberkite kartu su kepimo milteliais išsijotus miltus, cukrų ir 2/3 maltų migdolų ir 2 minutes pamaišykite plaktuvu.

Pusę tešlos perkelkite į kitą dubenį: pridėkite kakavos, pieno, sumaišykite. Į kitą tešlos dalį įmaišykite likusius migdolus.

Į pusiau sferinės kepimo formos dugną įklokite iš pergamentinio popieriaus iškirptą skritulį. Dėkite 2 šaukštus šviesios tešlos ir 1 šaukštą šokoladinės. Ant viršaus užliekite truputį lydyto šokolado (taip, kad nesiliestų prie formos sienelių, antraip pridegs ir sugadins skonį). Tęskite.

Iškilusia šaukšto dalimi 2–3 kartus pajudinkite tešlą, kad atsirastų „marmurinis“ raštas, tada vėl išlyginkite paviršių ir pašaukite keksą iki 160 laipsnių įkaitinton orkaitėn 1.40 val.

Iškepusį keksą visiškai ataušinkite formoje ir tik tada išverskite ant lėkštės.

Kremui sutarkuokite šokoladą. Suberkite į užvirintą grietinėlę, išmaišykite ir nukaiskite. Paaušinkite 30 minučių retkarčiais pamaišydami, tuomet aptepkite keksą ir papuoškite mėgstamomis uogomis.

The post Velykų kepyklėlė appeared first on Kauno savaitė.

Ne veltui šitą senąją būgnų mušimo tradiciją išsaugojusiems Vadoklių tikintiesiems suteiktas jos puoselėtojų sertifikatas.

Vežime būgnų nemuš

„Kuo senesnė religija, tuo tikresnis Dievas. Kuo senesnės tradicijos saugomos, puoselėjamos, tuo garbingiau ir prasmingiau“, – sako Vadoklių Švč. Jėzaus širdies bažnyčios klebonas Raimondas Kazlauskas, per šias Velykas pirmą kartą tiesiogiai susidūręs su itin sena tradicija – būgno mušimu ankstų šventės rytą.

„Man garbė“, – tvirtina klebonas, Velykų rytą pirmas paėmęs tvirtas legendinio būgno lazdeles ir išmušęs pirmuosius taktus.

Paskui procesą perėmė ir tęsė patyrę būgno mušėjai Sigitas Liobikas, Albertas Kisielis ir kiti.

Vadoklių parapija R. Kazlausko kelyje – trečioji, iš karto sužavėjusi savo žmonėmis, tradicijomis, puoselėjama kultūra.

Dabar ir jis pats prisidėjo prie gražios tradicijos tęsimo.

Klebonas pasakoja, jog artėjant Velykoms buvo kilusi mintis šiemet ne šventoriuje, kaip įprasta, būgną mušti, o pasikinkius arklį ir į vežimą įsidėjus instrumentą važinėti būgnijant po miestelį ir plačiai skelbti prisikėlimą.

Vis dėlto pasitarus sumanymo atsisakyta. Būgno mušėjai gali būti neteisingai suprasti, ką nors dar ir papiktins toks ankstyvas triukšmas.

Taip ir pasilikta prie senosios tradicijos – Velykų ryta, 7 valandą, šventoriuje pradėti mušti būgną ir mušti jį, iki prasidės mišios.

Jo mušėjai tikina, kad „būgną mušti reikia taip, kad jis ūžtų“, nepertraukiant ir nelėtinant tempo – greitu, tiksliu ritmu, greitais judesiais tai dešine, tai kaire ranka.

Būgnas nenutyla ir skambant varpams. O taip pat dunda kol šventinė procesija tris kartus apeina bažnyčią.

Pasibaigus procesijai, būgnas nutyla ilgam – iki kitų Velykų.

Ten, kur reikia

Vienintelį kartą per metus – Velykų rytą – vadokliečių į bažnyčios šventorių išnešamas ir daugiau kaip valandą mušamas būgnas – ne iš užjūrių nusižiūrėtas sumanymas, ne šiaip sau reginys, o unikali, iš praeities atėjusi bažnyčios tradicija, entuziastų dėka išliksianti ir ateičiai.

Viena iš tos gražios tradicijos puoselėtojų, Vadoklių kultūros centro vadovė Eugenija Zakarkienė net vadokliečių apklausą buvo surengusi – teiravosi, ar būgno skambėjimas reikalingas, o gal jie įsivaizduojantys Velykas be jo?

Apklausos rezultatai parodė, kad Velykų būgno mušimo tradicija yra išsaugota būtent ten, kur reikia – toje vietoje ir tarp tų žmonių.

„Nė vienas nepasakė, kad gal nereikia čia tų būgnų. Atvirkščiai – visi tikino, kad be šio jau įprasto skambėjimo ir šventė atrodytų ne visai tikra“, – tikina E. Zakarkienė.

Būgnas per Velykas Vadokliuose mušamas seniai. O maždaug prieš tris dešimtmečius apie tą tradiciją sužinota ir plačiau.

Nuo 1991 metų vykdant gyvųjų etninės kultūros paveldo židinių fiksavimą Aukštaitijos regione, Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotojai ir užfiksavo šį unikalų paprotį.

Netrukus buvo plačiai susidomėta šia tradicija, rašyti straipsniai, net dokumentinis filmas sukurtas.

Pripažintas nematerialiuoju paveldu

Jau penkeri metai, kai būgnas Velykų rytą Vadokliuose aidi ne tik kaip vietinių, o kaip visos tautos vertybė – į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą įtraukta tradicija.

Didelį darbą nuveikė Vadoklių kultūros centro kultūros darbuotojai, padedami Panevėžio kraštotyros muziejaus, kad šio krašto senas paprotys sulauktų tokio pripažinimo.

Rinko medžiagą, įrodymus, rašė raštus, projektą ir pagaliau tradicija oficialiai pripažinta nematerialaus kultūros paveldo dalimi.

Kiek džiaugsmo buvo Vadoklių žmonėms, sužinojusiems šią naujieną. Tuomet ir delegacija iš Vadoklių važiavo į Vilnių, kur rotušėje vyko sertifikatų įteikimo ceremonija.

O kai žinia apie Vadokliuose dundančius Velykų būgnus pasklido plačiai ir kitos bažnyčios savo padėjimų vietose pradėjo dairytis senųjų būgnų – ir rado.

Kai kuriose Aukštaitijos parapijose rasti tik būgno-katilo rėmai, kai kur ir neblogai išsilaikę būgnai.

Kas anksčiau, kas vėliau ėmėsi gaivinti kadaise visur buvusią populiarią tradiciją.

Legendinis mušėjas – cirko artistas

O kada ši tradicija pradėta taikyti Vadokliuose, tiksliai nežinoma.

Ir pats būgnas slepia savo atsiradimo paslaptį – bažnyčioje jis laikomas nuo seno, o kas ir kam tą būgną užsakė pagaminti ar iš kur kitur čia atvežė, taip pat galima tik spėlioti.

Svarstoma, kad pirmą kartą būgnai galėjo sutratėti pastačius bažnytėlę 1876-aisiais.

Pasak E. Zakarkienės, ši tradicija gali būti pirmojo žinomo būgno mušėjo Prano Jarmulkos nuopelnas.

Vietiniai pasakoja, kad P. Jarmulka buvęs garsus Rygos cirko artistas. Grįžęs gyventi į Vadoklius, gal jis ir pradėjęs mušti būgną.

Po P. Jarmulkos būgnijimo tradiciją tęsė tėvas ir sūnus Antanas ir Algis Ilekiai.

Daug medžiagos surinkta 1995 metais muziejininkams apklausiant senuosius vadokliečius.

Vienas jų, Stasys Samsonas, pasakojo, kad čia Velykų būgnas būdavo mušamas dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą.

Kurį laiką Vadoklių Velykų simbolis buvo nutilęs, tačiau tradiciją atgaivino Stasys Samėnas, ją tęsė kiti vadokliečiai.

„Kuo senesnė religija, tuo tikresnis Dievas. Kuo senesnės tradicijos saugomos, puoselėjamos, tuo garbingiau ir prasmingiau.“
Kun. R. Kazlauskas

„Aiškinomės, kad būgnas datuotas XIX amžiumi ir gamintas ne vienu metu. Oda jau buvo pakeista ir šiais laikais“, – sako kultūros centro vadovė.

Katilo formos būgno korpusas pagamintas dailiai sujungus žalvario ar vario skardas ir pridėjus, manoma, vietinio kalvio padarytas kojas.

Ant būgno viršaus užtempta šuns ar ne jaunesnio kaip penkerių metų ožio oda.

Ji pritvirtinta prie lanko, šis uždedamas ant būgno, tada uždedamas dar vienas lankas, kuris ir prispaudžia odą.

Viršutinį lanką veržiant, oda tempiasi ir taip gaunamas reikiamas būgno ūžesys.

Senosios bažnyčios palikimas

Skambios Velykos bus ne tik Vadokliuose – būgnas dundės ir Ramygaloje.

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia šią seną tradiciją atgaivino prieš šešerius metus ir, kaip sako klebonas Alfredas Puško, parapijiečiai, iš pradžių gana atsargiai žiūrėję į būgnijimą, dabar jau mato ir šio šventinio proceso prasmę, ir tęstinos tradicijos svarbą.

Tuo labiau kad prisikėlimas skelbiamas ne bet kokiu, o itin senu originaliu būgnu.

Būtent to būgno garsus neabejotinai girdėdavo prieš šimtą ir daugiau metų gyvenę ramygaliečiai – dabartinių seneliai ir proseneliai.

Būgnas ilgus metus glūdėjo tarp senų bažnyčios daiktų – tų, kurie pastačius naująją, dabartinę šventovę buvo surinkti ir perkelti iš senosios.

Ankstesnė medinė bažnyčia toje pat vietoje pastatyta 1781 metais, o naujoji Ramygalos bažnyčia iškilo 1902–1907, konsekruota 1914 metais.

Velykų būgnas, ilgai gulėjęs tarp kitų iš senosios bažnyčios perneštų daiktų, puikiai išsilaikė, nenukentėjo nei nuo metų naštos, nei nuo gaisro – net restauruoti jo nereikėjo.

Klebonas A. Puško svarsto, kad būgno mušimo bažnyčiose tradicija gali siekti net 1812 metais vykusio karo su Napoleonu laikus, o gal nuo jų ir prasidėjo.

Ramygališkių būgnas didžiulis, jo balsas dar gana skambus – ir mušamas jis vis greitėjančiu ir garsėjančiu tempu.

„Senų būgnų yra dažnoje bažnyčioje, tik dauguma jų savo paskirties nebeatlieka. Tik Vadokliuose, kur prie išsaugojimo prisidėjo kultūros darbuotojai, mušimo Velykų rytą tradicija nebuvo nutrūkusi. Kitur būgnai dar laukia savųjų Velykų“, – sako dvasininkas.

Klebonas A. Puško pabrėžia, kad senųjų tradicijų gaivinimas yra labai svarbus, bet ne mažiau svarbus ir gyvuojančių išsaugojimas.

Tuštėjantys kaimai, miesteliai, mažėjančios parapijos, mirštantys papročiai byloja, jog daug kas jau ties išnykimo riba. Laimė, ne viskas.

Dvasininkas džiaugiasi gražia Verbų sekmadienio tradicija – jam visada širdį džiugina tą rytą į bažnyčią su žaliomis šakelėmis, puokštelėmis, verbomis traukiantys žmonės. Juk taip buvo prieš šimtus metų, taip yra ir dabar.

Pažintis su būgnu

Laimė, ir būgnai, ir jų mušimo tradicija išsaugota iki šių dienų, nenugrimzdo į užmarštį kartu su daugybe kitų gražių ir prasmingų tautos papročių.

Vadoklietė E. Zakarkienė viliasi, kad ši graži krašto tradicija ir ateityje gyvuos. Ir ne tik viliasi, bet daug daro, kad taip ir būtų.

Vadoklių kultūros centras, rūpindamasis šios tradicijos saugojimu ir išlikimu, buvo pateikęs projektą, gavo lėšų ir pasirūpino, kad būtų pagamintas dar vienas būgnas, originaliojo – tik per Velykas į žmones išeinančio – kopija.

Tautodailininko, etnografo Alberto Martinaičio sumeistrauta senovinio būgno versija naudojama edukacinei veiklai.

Platesnė pažintis su Panevėžio krašte puoselėjama velykine tradicija ir būgnu įvyko Vilniuje, prieš keletą metų vykusioje 22-oje Vilniaus knygų mugėje.

O Panevėžio krašte jėgas jau bando jaunieji būgno mušėjai. Susidomėjimas naujuoju būgnu nemenkas – krašto mokyklų mokiniai, bendruomenių nariai važiuoja į pamokėles, klauso pasakojimų, patys bando būgną mušti.

O senasis, nudundėjęs šventų Velykų rytą, lieka Vadoklių bažnyčioje po gaubtu laukti kitų metų pavasario.

.

The post Velykų prisikėlimas – su būgnų garsais appeared first on Kauno savaitė.

Tad geriau pradėti iš anksto, tuo labiau jei susigundysite išbandyti naują receptą.

Pavyzdžiui, pagal garsiojo Dubajaus šokolado receptą.

Velykinė boba „Iš Dubajaus“

Reikės (3 porcijoms): tešlai: 290 g kvietinių miltų, 110 g cukraus, 2 kiaušinių, 80 g sviesto, 75 g pieno, 50 g šokolado, 30 g kakavos miltelių, 10 g vanilinio cukraus, 8 g mielių, 1 šaukštelio medaus, druskos; kataifi tešlai: 75 g kvietinių miltų, 75 g kukurūzų krakmolo, 195 g vandens, 10 g aliejaus, 2 šaukštų sviesto, druskos; įdarui: 230 g pistacijų pastos, 150 g kataifi tešlos, 2 šaukštų sezamų sėklų pastos, 50 g miltelinio cukraus; glajui: 150 g baltojo šokolado, 120 g pistacijų pastos, 50 g nesūdytų pistacijų branduolių, maistinių dažų – pagal skonį.

Kataifi tešlos galima nusipirkti ir šaldytos, bet jeigu pasiryšite gaminti patys, pradėkite nuo jos.

Sumaišę visus jai skirtus produktus, perkoškite masę per sietą į vienkartinį konditerinį maišelį.

Nukirpkite 1–2 mm maišelio galiuko ir spirale spauskite tešlą į sausą keptuvę. Palaikę ją ant ugnies 10 sekundžių, nukaiskite.

Keptą tešlą supjaustykite 1 cm gabaliukais, sumaišykite su lydytu sviestu ir paskrudinkite orkaitėje.

Produktus bobai iš anksto išimkite iš šaldytuvo, kad būtų kambario temperatūros. Pieną pašildykite iki 38 laipsnių, sviestą išlydykite ir ataušinkite.

Į didelį dubenį supilkite šiltą pieną. Įberkite 1 šaukštą cukraus, 3 šaukštus miltų, įdėkite mieles. Sumaišykite, uždenkite rankšluosčiu ir 10–15 minučių pastatykite šiltoje vietoje.

Į atskirą dubenį įmuškite kiaušinius, užberkite paprastu ir vaniliniu cukrumi, druska ir suplakite plaktuvu iki puraus balkšvo kremo. Sudėkite jį į dubenį su mielėmis, apliekite sviestu ir medumi ir vėl suplakite.

Kitame dubenyje išsijokite miltus ir kakavą. Sumaišę pradėkite porcijomis dėti į tešlą. Maišykite maišytuvu su srieginiais antgaliais, paskui minkykite rankoms. Baigę uždenkite rankšluosčiu ir pastatykite šiltai, kad iškiltų. Po 1–1,5 val. tešlos turi padvigubėti. Lengvai paminkykite ją ir padėkite kilti antrą kartą.

Įminkykite į tešlą vidutiniais gabalėliais sulaužytą šokoladą ir padalykite ją į tris dalis. Iš kiekvienos padarytą gumulą įdėkite į formą bobai (tešla turi užimti maždaug pusę jos tūrio).

Uždenkite formas rankšluosčiais ir dar šiek tiek palaikykite, kad tešla truputį pakiltų, po to pašaukite iki 170 laipsnių įkaitinton orkaitėn. Kepkite apie 40 minučių – kol į pyragą įbestą medinį iešmelį ištrauksite sausą.

Įdarui sumaišykite pistacijų ir sezamų pastas, miltelinį cukrų. Sudėkite mažyčiais gabalėliais sulaužytą skrudintą kataifi tešlą. Jei reikia, įberkite dar truputį miltelinio cukraus. Jeigu įdaras per tąsus, trumpai pašildykite jį mikrobangų krosnelėje.

Duonos peiliu nurėžkite visiškai ataušusioms boboms „kepures“. Viduryje išpjaukite nedidelį įdubimą įdarui.

Glajui į išlydytą baltąjį šokoladą įmaišykite pistacijų pastą ir, jei norite, maistinius dažus. Aptepkite visiškai ataušusias bobas, pabarstykite skaldytomis nesūdytomis pistacijomis. O kad būtų puošniau – kaip dera Dubajaus stiliaus kepiniui, – galite pridėti ir valgomos aukso folijos skiautelių.

Krafinas Velykų stalui

Reikės (8 porcijoms): 600 g miltų, 200 g pieno, 200 g sviesto, 5 kiaušinių, 150 g cukraus, 200 g geltonųjų razinų, 100 g džiovintų spanguolių, 60 ml konjako, 2 šaukštų spalvingų cukatų, 2 šaukštelių vanilinio cukraus, 15 g sausų mielių, 0,5 šaukštelio druskos, miltelinio cukraus – pabarstyti.

Krafinas – tai prancūziškojo kruasano ir keksiuko hibridas.

Suberkite razinas, spanguoles ir cukatus į stiklainį. Aplieję konjaku uždarykite, pakratykite ir pastatykite 2 val. šiltoje vietoje.

Išimkite sviestą iš šaldytuvo. Atpjovę 120 g, palikite juos kambario temperatūroje, kad suminkštėtų. Likusius 80 g išlydykite ir ataušinkite.

Pieną sušildykite iki 35–38 laipsnių. Supilkite į didelį dubenį. Įberkite 1 šaukštą cukraus, mieles, druską ir išmaišykite. Palikite 15 minučių, kad mielės aktyvuotųsi.

Kai pieno paviršius lengvai užputos, įmuškite į dubenį 2 kiaušinius. Kitiems 3 atskirkite trynius nuo baltymų. Trynius sudėkite į dubenį su pienu – baltymų neprireiks.

Įberkite 120 g paprasto, visą vanilinį cukrų ir išmaišykite šluotele arba maišytuvu iki vientisumo. Supylę ataušusį lydytą sviestą, išmaišykite vėl.

Miltus gerai išsijokite. Berdami po truputį į dubenį, užminkykite tešlą.

Iškelkite tešlą ant miltais pabarstyto darbastalio ir 10–15 minučių minkykite. Kai ji taps elastinga, nebelips prie rankų, grąžinkite gumulą į dubenį, uždenkite maistine plėvele ir pastatykite šiltai 1 val. Per tą laiką tešla turėtų iškilti iki dukart triskart didesnio tūrio.

Tiesiog dubenyje lengvai paminkykite tešlą, kad sukristų, vėl uždenkite plėvele ir pastatykite šiltai 30–40 minučių – iškilti dar sykį.

Pabarstykite darbastalį miltais, padėkite ant jo tešlą ir padalykite į dvi apylyges dalis. Iš kiekvienos iškočiokite po didelį 1–1,5 cm storio stačiakampį.

Aptepkite vieną tešlos lakštą puse minkšto sviesto. Paskleiskite pusę paruoštų razinų su spanguolėmis ir cukatais, suvyniokite į ritinį. Pakartokite tą patį su kitu tešlos stačiakampiu. Tada abu ritinius perpjaukite išilgai ir susukite pjūviu į išorę į aukštą spiralę.

Keturis ruošinius krafinams įdėkite į formas boboms kepti – tešla neturėtų užimti daugiau kaip pusės šių tūrio.

Uždengę formas rankšluosčiais, palikite ant darbastalio 60–80 minučių.

Orkaitę įkaitinkite iki 200 laipsnių. Krafinus pašaukite į jos vidurį ar kiek žemiau. Kepkite 10 minučių. Po to sumažinkite karštį iki 175 laipsnių ir kepkite dar 30–35 minutes.

Ar iškepė, patikrinkite mediniu iešmeliu. Jei reikia, pridėkite dar 5–7 minutes.

Jeigu krafinams kepant jų viršus pradės smarkiai skrusti, uždenkite folija ar pergamentiniu popieriumi. Nuimkite tik likus kepti 3–5 minutėms.

Brijošinė boba

Reikės (8 porcijoms): raugui: 128 g miltų, 120 g pieno, 21 g mielių; tešlai: 354 g miltų, 230 g miltų, 6 didelių kambario temperatūros kiaušinių, 100 g cukraus, 10 g vanilinio cukraus, 12 g druskos, 100 g geltonųjų razinų.

Mieles sudėkite į dubenį, užpilkite šiltu pienu, pamaišykite, kol ištirps. Tada įberkite miltų raugui ir vėl labai gerai išmaišykite. Uždengę maistine plėvele, palikite pastovėti 45 minutes, kol iškils ir paviršiuje pasirodys burbuliukai.

Sviestą supjaustykite 2 cm kubeliais, laikykite šaldytuve. Razinas užpilkite verdančiu vandeniu.

Iškilusias mieles sudėkite į maišytuvo indą. Įmuškite kiaušinius, suberkite abiejų rūšių cukrų ir lėtai sumaišykite (antgalis – mentelė).

Atskirame dubenyje sumaišykite miltus, druską ir suberkite į maišytuvo indą. Nustatę mažą greitį, lėtai maišykite apie 5 minutes, paskui dar 10–15 minučių vidutiniu greičiu. Tešla turi tapti blizgi, elastinga, nelipti prie indo sienelių.

Pakeiskite maišytuvo antgalį į sraigtinį, nustatykite vidutinį greitį ir įmeskite į dubenį 1–2 kubelius atšaldyto sviesto. Per 5–7 minutes jis turėtų visiškai įsimaišyti į tešlą. Tada ir toliau tokiomis pat porcijomis maišykite tešlą, stebėkite, kad neliktų jo gabaliukų.

Baigę paminkykite tešlą 5–7 minutes vidutiniu greičiu, kol ji bus lygi, blizgi ir ne per tiršta. Jeigu tempiamas gabalėlis tešlos pertrūksta, minkykite kitas dar maždaug 10 minučių.

Razinas nusunkite, nusausinkite ir apvoliokite miltuose.

Ant darbastalio iš tešlos padarykite stačiakampį, apibarstykite razinomis, susukite į ritinį ir lengvai paminkykite.

Sutepę didelį dubenį sviestu, įdėkite tešlą, uždenkite ir palikite kambario temperatūroje kilti. Po 1 val. įdėkite dubenį į šaldytuvą mažiausiai 8 val., daugiausia – 24 val.

Išimtą iš šaldytuvo tešlą pasverkite ir padalykite į 2 arba 4 porcijas. Iš kiekvienos pirštais padarykite paplotį, tada kraštus suimkite į vidurį, užspauskite ir gautą rutulį apverskite. Delnais palyginę, kad būtų apvalesnis, dar pakočiokite, kad tešlos paviršius išsitemptų. Paskui 10 minučių uždenkite plėvele.

Išdėliokite tešlos rutulius į formas boboms turėdami omenyje, kad iškilusios jos taps dukart didesnės. Vėl uždenkite 2–3 val. Atėjus laikui miltuotu pirštu paspauskite tešlą – jeigu duobutė nedelsiant išsilygins, galima pašauti į orkaitę.

Kepkite pastatę formas ant grotelių apatinėje dalyje 180 laipsnių temperatūroje 30–40 minučių. Ar iškepė, patikrinkite mediniu iešmeliu.

Jeigu bobos kaip reikiant apskrudo, bet viduje dar neiškepusios, uždenkite jas folija.

Iš metalinių formų bobas reikia išimti iškart ir aušinti paguldytas ant šono.

The post Trys bobos šventiniam stalui appeared first on Kauno savaitė.

Artėjančios Velykos vis dažniau primena apie neatskiriamą jų palydovą margutį, visokiais dažais, žolelėmis, svogūnų lukštais dažytą, skutinėtą, vašku margintą ar kaip kitaip šiai ypatingai šventei išpuoštą.

Margučiu gali būti vadinamas ne tik išmargintas Velykų kiaušinis ar stambus miškų drugys – Panevėžio krašte žinomas ir kaimas Margučiai, prieš kiekvienas Velykas sulaukiantis dėmesio.

Gal jame ir kiaušiniai kitaip, kaip nors ypatingai marginami, kad prieš daugelį metų kaimui suteiktas būtent toks vardas.?

Vietiniai dėl to galvos nesuka – ir kaimo pavadinimu, ir gyvenimu jame daugelis patenkinti.

Atėjus laikui, margina kiaušinius kaip ir visi kiti – kas pirktiniais dažais, kas svogūnų lukštais, o kas vašku, kartais pajuokaudami, kad Margučių margučiai vis dėlto privalo būti gražiausi.

Kaimo pavadinimo legendą kadaise papasakojo šviesaus atminimo krašto šviesuolė, visai prie pat Margučių – Kulbių kaime gyvenusi Janina Bikinienė.

Iš senų žmonių ji buvo girdėjusi pasakojimą, jog kadaise, dar caro laikais, čia būta didelio kaimo, kuriame gyveno įvairių tautybių žmonės.

„Apylinkėse gyveno ne tik lietuviai, bet ir lenkai, baltarusiai, žydai, rusai – susidarė toks kalbų ir tikėjimų margumynas, matyt, todėl ir kaimas Margučiais buvo pavadintas“, – svarstė šio krašto šviesuolė.

Prie Pempinės ir Rutkasės

O gal tokį gražų pavadinimą galima būtų sieti su senoviniu žemės ploto matavimo vienetu margu? Juk žinome, kad iš pradžių margu buvo vadinamas žemės plotas, kurį žmogus galėdavo suarti arba nupjauti nuo ryto iki pietų.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje matavimas margu paplito XVI a. viduryje per Valakų reformą ir naudotas iki metrinės matų sistemos įvedimo 1921 metais. Margo dydis siekė 0,71 hektaro.

Galima spėlioti: o gal to krašto gyventojai savo dirbamos žemės plotus vadindavo meiliai – ne margais, o margučiais ir tai pritaikė kaimo pavadinimui.

Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno centre saugomos 1935 metais pildytos anketos apie Lietuvos kaimus.

Vienoje tokių anketų išliko tų laikų mokytojos Stefanijos Šalugaitės užrašytas pasakojimas apie Panevėžio rajone gretimų Margučių ir Kulbių kaimų apylinkes.

Mokytoja rašė, kad pro Margučius teka Aulomo upelis, šalia yra Pempinės bei Rutkasės pievos. O prie Kulbių driekiasi Bindatrakio pieva bei Čigonų eglynėlis. Pro šalį teka Akmenka.

Akmenkos upelį iš savo vaikystės prisimindavo ir 1928 metais gimusi J. Bikinienė, tik abejojo, ar dabar jo nors koks griovelis belikęs.

Pro Margučius kaip anksčiau, taip ir dabar tebeteka Juostos upė.

Gyvosios tradicijos pateikėjos

Šiais laikais kaimo pavadinimą įamžino ir čia pat esanti žemės ūkio technikos remontu ir prekyba užsiimanti įmonė – ji taip ir pavadinta „Margučiai“.

O Miežiškių kultūros centro Trakiškio padalinyje daug metų veikia folkloro ansamblis „Margutis“, tiesa, dabar jau folkloro dainininkių grupe vadinamas.

Įkurtam beveik prieš 40 metų ir savo pasirodymais džiuginančiam ne tik per Velykas kolektyvui, kuriame dainavo ne vienas Margučių gyventojas, pavadinimą įkvėpė šio kaimo vardas.

„Ir ne tik. Svarbu buvo ir tai, jog tuomet didelis kolektyvas buvo gana margas – dainavo ir vyrai, ir moterys, ir jauni, ir seni, buvo ir muzikantų. Tad ir tiko „Margutis“. Dabar, nors to margumo ir nebėra, ir Margučių gyventojai grupėje nebedainuoja, pavadinimas išliko“, – pasakoja dabartinė kolektyvo vadovė Vilija Šaparnienė-Kišonienė.

Ji primena, kad „Margutį“ subūrė ir jam ilgus metus vadovavo meno vadovė Danutė Kirsnienė.

Dabar folkloro grupėje dalyvauja tik aštuonios – bet užtat kokios! – moterys.

Visos jos ne tik balsingos dainininkės, turinčios repertuare per 200 dainų, bet ir tikrosios savo krašto patriotės, paveldo puoselėtojos, gyvosios tradicijos pateikėjos.

Kolektyvas ne tik dainuoja liaudies dainas, šoka senuosius ratelius, bet ir perduoda jaunajai kartai liaudies medicinos, senųjų amatų, kulinarinio paveldo tradicijas.

Jos ir Trakiškio žolininkių būrelio narės, sukūrusios bendras kulinarinio paveldo koncertines-edukacines programas „Oi, diemedi, diemedėli“, „Dagilėli“, „Bulvių gydomosios savybės“, „Apynėli žaliasai“ ir jas pristatančios įvairiuose renginiuose.

Be dainos – nė dienos

Vedanti „Margučio“ dainininkė trakiškietė Elma Gedvilienė į kolektyvą įsiliejo prieš daugiau kaip 30 metų, vos atsikėlusi į šį kraštą iš Radviliškio rajono.

„Margutis“ visą tą laiką buvo ir yra labai svarbi mano gyvenimo dalis. Be dainos negaliu nė dienos“, – tvirtina E. Gedvilienė, prisimindama, kad ir jos mama buvo aktyvi giedotoja.

Ji geru žodžiu mini visas „Margučio“ dalyves, o pirmiausia – šio kolektyvo pradininkes, dainų pateikėjas šviesaus atminimo Valę Lukoševičienę, Janiną Bikinienę, taip pat garbaus amžiaus sulaukusią Eleną Nakvosienę, kitas folkloro mylėtojas.

„Gera buvo kartu su jomis dainuoti. Mokiausi iš jų, o dabar pati galiu perduodu patirtį ir žinias jaunesnėms“, – sako E. Gedvilienė.

Jai patinka dalyvauti ir kitoje veikloje – Trakiškio kraštą garsinti pristatant jo kulinarinį bei liaudies medicinos paveldą – vaistažoles, arbatas, užpiltines, aprūkymą žolynų dūmais.

„Esame tarsi tiltas tarp kartų – perėmusios iš senųjų šeimininkių tradicijas, perduodame jas jauniems, net negirdėjusiems apie kai kuriuos papročius“, – pasakoja „Margučio“ atlikėja.

Folkloro kolektyvas rengia ir kiaušinių marginimo vašku pamokas, pačių išmoktas iš senųjų šeimininkių.

Ir primena, kad kiaušinius dažyti galima ir įvairiais augalėliais, žilvičio kačiukais, raudonaisiais burokėliais, raudonojo kopūsto lapais, pupų ankštimis ir kt.

Su Velykų medžiu

Margučiai – ne vienintelis Velykas simbolizuojantis akcentas.

Šviesaus atminimo J. Bikinienė dažnai pasakodavo apie namus puošiantį Velykų medį.

Ji pabrėždavo, jog ir dabar nemažai šeimininkių įvairiomis velykinėmis puokštėmis, šakomis namus puošia, bet tai ne šių dienų idėja, o sena tradicija.

Garbaus amžiaus moteris pasakojo, kad dar jos močiutė Akvilija kiekvienoms Velykoms puošdavo iš anksto pasiruoštas, nulupta žieve, išdžiovintas obels ar kito medžio šakas ir kabindavo jas savo dūminės pirkios kampe, palubėje.

Puošdavo medį iš popieriaus, siūlų ar kitų medžiagų padarytais žiedais. Patalpa taip pat būdavo puošiama iš šiaudų pintomis žvaigždėmis.

J. Bikinienė kiekvienais metais Velykoms taip pat paruošdavo nors po nedidelę šaką, o labiausiai jai patikdavo puošti jaunystės medžiu vadinamos liepos šakas.

Vyresnės moterys pasakoja, kokia svarbi anuomet būdavusi visa priešvelykinė savaitė, dar švaros savaite vadinta.

Nuo pirmadienio visi puldavo tvarkytis: vyrai privalėdavo baigti malkas skaldyti, skiedryną išvalyti ir kitus su malkų atsargų ruošimu susijusius darbus užbaigti, o moterys švarindavo kiekvieną namų kertelę.

Darbai tęsdavosi ir trečiadienį, ketvirtadienį. Tomis dienomis taip pat ir vaikus prausdavo, perrengdavo.

Pirtis suaugusiesiems būdavo penktadienį ir šeštadienį, tomis dienomis ir patalus keisdavo, ir pyragus pradėdavo kepti.

Parnešdavo šventintą ugnį

O Didįjį penktadienį prieš Velykas žmonės eidavo švęstos ugnies iš bažnyčios parnešti.

„Mano broliai raiti jodavo – išdžiovintomis miško kempinėmis tą ugnį parnešdavo, pirmiausia krosniai, paskui pirčiai ugnį atiduodavo“, – savo prisiminimais dalindavosi J. Bikinienė.

Šeštadienio vakare tikintieji, ypač jaunimas, rinkdavosi į bažnyčią, iki vidurnakčio ten būdavo, o Velykų sekmadienio rytą jau visa šeima į bažnyčią vykdavo.

Grįžus jau ir prie šventinio stalo galima sėsti, daužti margučius.

„Ant stalo dideliame dubenyje gabalas mėsos, aplink dešromis apdėtas, būtinai pyragai, Velykų boba, putojančio miežinio alučio ąsotis“, – prisimintų ne vienas garbaus amžiaus žmogus.

J. Bikinienė pasakojo, jog Jasvilonių kaimas, kuriame ji su trimis broliais augo, buvo aštuoniolikos trobų, – per visas jas būrys vaikų, iš balanų padarytas kraiteles pasiėmę, eidavo kiaušiniauti.

Pas krikšto mamą užsukę du margučius gaudavo, o iš kitų po vieną. Kraitelės kaipmat prisipildydavo – būdavo ką ridenti.

Daug kas iš tų senųjų Velykų tradicijų pasiliko praeityje, daug kas visai užsimiršo, o ir iki mūsų dienų atėjusios jau gerokai pasikeitusios.

Tad senų žmonių pasakojimai, jų užrašyti prisiminimai – aukso vertės paveldo turtas.

The post Su Margučiais – link Velykų appeared first on Kauno savaitė.

„Laimingas sutapimas, kad šiais ekumeniniais Jubiliejiniais metais Velykos švenčiamos tą pačią dieną ir pagal Grigaliaus, ir pagal Julijaus kalendorių“, – sakė jis, turėdamas omenyje 2025-uosius, kuriuos Pranciškus paskelbė ypatingais metais, kai tikintieji kviečiami į piligriminę kelionę į Romą.

Vakarų krikščionys vadovaujasi Grigaliaus kalendoriumi, kurį 16 amžiuje įvedė popiežius Grigalius XIII, kai buvo pastebėta, kad Julijaus kalendorius netiksliai skaičiuoja Saulės metų trukmę ir dėl to Velykų datos ėmė kasmet slinkti ir nebeatitikti pavasario lygiadienio, kuris yra svarbi Velykų datos nustatymo dalis.

Tačiau daugelis stačiatikių bažnyčių tebesilaiko senesnio, Julijaus Cezario laikais įvesto, Julijaus kalendoriaus, t. y. tarp šių dviejų kalendorių dabar yra 12 dienų skirtumas.

„Dar kartą raginu visus krikščionis suprasti šį sutapimą kaip kvietimą žengti ryžtingą žingsnį link vienybės dėl bendros Velykų datos“, – ragino jis.

Šiais metais Velykų sekmadienis visiems krikščionims bus balandžio 20 dieną.

Popiežius Pranciškus priminė prieš 1700 metų įvykusį Nikėjos Susirinkimą, kuris, pasak jo, stengėsi išsaugoti Bažnyčios vienybę labai sunkiu metu. Susirinkime, sušauktame 325 m. po Kristaus, buvo sutarta dėl Velykų datos, krikščionių tikėjimą apibrėžiančios maldos, žinomos kaip Nikėjos tikėjimo išpažinimas, ir santykio tarp Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus, t. y. Jėzaus.

Jis paminėjo, kad susirinkimo tėvai vienbalsiai priėmė tikėjimo išpažinimą, kurį daugelis krikščionių iki šiol kartoja per Eucharistiją: „Iš naujo atraskime bendras tikėjimo šaknis, išsaugokime vienybę“, – sakė popiežius.

Platinti, skelbti, kopijuoti Eltos informacijas ir fotoinformacijas be raštiško Eltos sutikimo draudžiama.

The post Popiežius paragino visas krikščionių Bažnyčias nustatyti vieningą Velykų datą appeared first on Kauno savaitė.