Tačiau pasaulyje yra daugiau nei 200 tūkstančių sporto šakų!

Sportininkai dalyvauja neįtikėtinose, o kartais ir sunkiai suvokiamose varžybose.

Tiesa, daugelis jų lieka už olimpinės arenos ribų ir yra žinomos tik vienoje šalyje.

Jodinėjimas rąstu Japonijoje

Kas šešerius metus Japonijoje vyksta viena įdomiausių ir neįprasčiausių švenčių – Onbaširos festivalis. Pasiruošiant Nagano prefektūros Suvos mieste rengiamai šventei iškertama šešiolika atrinktų eglių – tokių, kurių aukštis siekia 17–19 metrų. Šios pritvirtinamos virvėmis ir dalyviai jų rąstais leidžiasi stačiu šlaitu žemyn – tarsi milžiniškomis rogėmis.

Nusileidus eglių kamienų stulpai, vadinami onbaširomis, iškilmingai iškeliami keturiuose Suvos šventovės kampuose.

Ši ceremonija buvo atlikta ir kaip 1998 m. Nagano žiemos olimpinių žaidynių atidarymo dalis. Anksčiau šiam sportui buvo naudojama ir kita mediena, pavyzdžiui, maumedžio ar japoninio kedro.

Festivalis pritraukia daugiau nei pusę milijono žiūrovų, nes nuo kalno ant didžiulių medžio rąstų sparčiai lekiančių drąsuolių būrys išties gniaužia kvapą.

Ši unikali „sporto“ šaka žymi dar imperatoriaus Kanmu laikus 8-ojo amžiaus pabaigoje–9-ojo amžiaus pradžioje.

1914-aisiais 21 metų Tomoja Nakamura tapo pirmuoju žinomu žmogumi, jojusiu onbašira. Teigiama, kad jis tai pakartojo dar penkiuose festivaliuose, todėl tapo vietos legenda.

Matyt, prireikė šiek tiek laiko, kol kiti pasiryžo pasekti T. Nakamura: prie laikraščio straipsnio apie 1920 m. festivalį pridėtoje nuotraukoje aiškiai matyti, kad ant pavaizduotos onbaširos niekas nesėdi.

Tik 1926 ir 1932 metų festivalių aprašymuose pasirodė drąsuolių, jojančių didžiuliais medžių rąstais, nuotraukos.

Paskutiniais Antrojo pasaulinio karo metais, kai Japonijos karinė padėtis tapo įtempta, vyriausybė jaunesnius nei 20 metų vyrus – kai kada nesulaukusius nė 15 metų berniukus – ėmė spausti tarnauti kariuomenėje.

Tad trūkstant darbingo amžiaus vyrų, 1944 m. Onbaširos festivalyje daugiausia dalyvavo moterys ir vyresni vyrai – tie, kurie nebuvo verčiami atlikti karinės tarnybos.

Šurmuliuojant festivaliui atsitiko nelaimė ir mirė tuometis miesto meras Tokichi Takagi, tad nuo tada tapo įprasta melstis už saugumą prie paminklo, skirto jam atminti.

O melstis tikrai yra dėl ko: Onbašira garsėja kaip pavojingiausias festivalis Japonijoje. Per jį ne vienas dalyvis buvo sužalotas ar net žuvo.

Mirtini incidentai įvyko 1980, 1986, 1992, 2010 ir 2016 metais. 1992-aisiais upe traukdami rąstą, nuskendo du vyrai. 2010-asiais – dar du vyrai: 45 metų Noritoši Masuzava ir 33 metų Kazuja Hirata – žuvo nukritę iš 10 metrų aukščio, kai Suvos didžiosios šventovės teritorijoje kėlė medžių kamienus.

Dar du vyrai buvo sužeisti per tą patį incidentą, nes virvė, laikanti 17 metrų aukščio medį, staiga nutrūko.

2016 metais žuvo dar vienas žmogus – nukrito nuo medžio, kai šis čiuožė.

Tačiau norinčiųjų išmėginti savo jėgas tai neatbaido. Kelių šimtmečių senumo japonų tradicija, nepaisant mirtino pavojaus, lyg magnetas traukia žiūrovus ir dalyvius.

Oranžinis mūšis Italijoje

Oranžinis mūšis – įspūdingas reginys, kasmet pritraukiantis tūkstančius turistų į mažą Italijos miestelį Ivrėją, esantį šalies šiaurės vakaruose.

Ivrėjos aikštėje minia žmonių laiko apelsinų kibirus. Pasigirsta arklių kanopų bildesys. Minia jaudinasi. Galiausiai į sausakimšą aikštę įvažiuoja „Aranceri“ – apelsinų svaidytojų, simbolizuojančių tirono valstybės sergėtojus, – vežimai: minia pratrūksta ir ima mėtyti apelsinus tiesiai į sargybinius su šalmais.

Tai ne filmo siužetas, o Ivrėjos karnavalo pradžia.

Šios šventės istoriją gaubia paslaptis, tačiau viena versija teigia, kad oranžinis mūšis simbolizuoja gyventojų sukilimą prieš engėjus. Nors tikslios šio įvykio detalės nežinomos, maištinga dvasia tebegyva – kiekvienas dalyvis kovoja su didžiule aistra.

Tik ginklai čia labai neįprasti – vietoj akmenų ar pagalių naudojami apelsinai. Kiekviena komanda dėvi spalvingus kostiumus, todėl kova dar įspūdingesnė.

Festivalis trunka tris dienas ir vyksta prieš pat gavėnią.

Asilų lenktynės JAV

Feirplėjaus mieste, esančiame JAV Kolorado valstijoje, kasmet vyksta asilų lenktynės, vadinamos Lama Rama. Šios varžybos yra Asilų dienos dalis. Tiesa, asilais varžybų dalyviai nejoja. Juos net penkis kilometrus veda už pavadėlio.

Pagrindinis lenktynių tikslas – ne tik parodyti greitį, bet ir pademonstruoti gyvūnų paklusnumą. Asilai yra žinomi dėl savo užsispyrėliškos prigimties, tad konkurentai turi būti nepaprastai kantrūs, kad galiausiai galėtų įveikti nurodytą atstumą.

Lama Rama yra ne tik sportinis renginys, bet ir svarbi labdaros dalis. Jau 32 metus čia padedama rinkti lėšas ir informuoti apie organų bei audinių donorystę.

Škotijos akmens mėtymo čempionatas

Kasmet paskutinę rugsėjo savaitę mažoje Škotijos Easdalės saloje vyksta neįprastas akmens mėtymo čempionatas. Dalyviai iš viso pasaulio čia atvyksta varžytis dėl geriausiųjų vardo.

Čempionato taisyklės griežtos: leidžiami tik vietiniai akmenys, metimas įskaičiuojamas, jei akmuo paliečia vandenį bent du kartus, o kiekvienam dalyviui leidžiami tik trys bandymai.

Festivalis vilioja ne tik dėl sportinio azarto, bet ir dėl linksmos atmosferos.

Daugelis dalyvių atvyksta pasipuošę kostiumais, todėl šventė tampa dar įdomesnė tiek žiūrovams, tiek patiems sportininkams.

Triatlonas Velykų saloje

Kiekvienais metais Velykų saloje Taua vyksta unikalios varžybos.

Šio sporto istorija siekia daugiau nei 300 metų. Jis atsirado kaip ištvermės išbandymas, kai dalyviai lipdavo ant pavojingų uolų ieškoti paukščių kiaušinių.

Laikui bėgant šis sportas išsiplėtė ir apėmė plaukimą per vulkaninį ežerą, bėgimą su sunkia bananų keke ant pečių.

Šiuolaikinė varžybų forma prasideda plaustų lenktynėmis, tada laukia kitas etapas – bėgti su bananais, o triatlonas baigiamas plaukimu ant lentų.

Šis turnyras tapo tautos tradicijų tęstinumo simboliu.

Stručių lenktynės

Stručių lenktynės – tai sporto šaka, kai lenktyniaujama jojant ant stručių nugarų. Jais galima joti panašiai kaip arkliais.

Tačiau teigiama, kad stručius suvaldyti gerokai sunkiau nei arklius, bet žokėjai kaip apsaugines priemones dėvi tik šalmus.

Neretai raiteliai virsta ant žemė, nes paukščiui pasidaro sunku. Tuomet jis visais būdais bando išsisukti iš raitelio gniaužtų.

Stručiai yra didžiuliai neskraidantys paukščiai, kurių gimtinė Afrika. Jie turi labai ilgus kaklus ir kojas ir gali bėgti iki 70 km per val. greičiu. Beje, stručiai, yra greičiausi sausumos paukščiai.

Stručių lenktynės paplitusios Pietų Afrikoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, ypač Čandleryje, Arizonoje.

Taip pat tokios varžytuvės vyksta Virdžinijos mieste Nevadoje, Naujajame Orleane, Kenterberio parke Minesotoje, Kentukyje ir Ajovoje.

1892 m. Džeksonvilyje, Floridoje, buvo atidaryta stručių ferma kaip turistų traukos vieta ir tapo viena lankomiausių ir žinomiausių lankytinų vietų visoje valstybėje.

Aliejaus imtynės Turkijoje

Šios imtynės yra vienos iš seniausių varžybų, rengiamų Turkijoje kiekvienų metų birželį. Varžybų dalyviai, nuo galvos iki kojų pasidengę slidžiu alyvuogių aliejumi, grumiasi vienas su kitu.

Tokios imtynės yra nacionalinė Turkijos sporto šaka.

Legenda byloja, kad XIV amžiuje Suleimanas Paša ir jo 40 karių būrys įkūrė stovyklą kaime, vadinamame Samona. Čia vyrai ėmėsi imtynių – du kovojo nuo aušros iki vidurnakčio, tada griuvo negyvi iš nuovargio – taip gimė aliejaus imtynių festivalis.

Nuo 1924 metų šis turnyras vyksta Edirnėje, prie Bulgarijos ir Graikijos sienų. Vieta gali keistis, tačiau jos svarba Turkijos žmonėms išlieka ta pati, mat tos imtynės yra persmelktas senųjų tradicijų.

Prieš prasidedant trijų dienų varžyboms Edirnės gatvėmis žygiuoja šokėjų ir garbingų asmenų eisena. Garbė nešti vėliavą suteikiama praėjusių metų imtynių čempionui, kitaip žinomam kaip „Bash Pehlivan“. Tuomet padedami vainikai visiems anksčiau kovojusiems atminti, meldžiamasi už žuvusių imtynininkų sielas.

Į stadioną susirenka didžiulės minios ir laukia artėjančio veiksmo. Viduje varžovai ruošiasi mūšiui.

Tradicinėse turkiškose aliejaus imtynėse visi imtynininkai mūvi „kisbetą“ – odines kelnes, specialiai pagamintas iš veršelio ar vandens buivolo kailio.

Viskas tam, kad imtynininkams būtų kuo sunkiau vienas kitą įveikti. Tuo paaiškinamas ir kūno tepimas aliejumi – tam, kad būtų praktiškai neįmanoma sugriebti priešininko.

Žaidimo tikslas yra priversti konkurentą pargriūti ant šono arba pakelti jį nuo žemės ir panešti kelis žingsnius. Jei pavyksta padaryti kurį nors iš šių dalykų, teisėjas nedelsdamas sustabdo varžybas ir skelbia nugalėtoją.

Kartoninių vamzdžių kovo

Kiekvienais metais visoje JAV ir Australijoje organizuojamos išskirtinės kovos. Renginyje susitinka savadarbiais šarvais apsiginklavę „kariai“, kad susiremtų su varžovais. Tiesa, šarvai čia pagaminti iš… kartono.

O ir ginklą šiose varžybose atstoja kartoninis vamzdis.

Taisyklės paprastos: sulaužyti priešininko vamzdį nesugadinant savojo.

Šie renginiai dažnai vyksta viešuosiuose parkuose visą vasarą, yra atviri visiems nuo penkerių metų ir pabrėžia linksmybes, o ne konkurenciją.

Kojų pirštų imtynės

Norite dar pasivaržyti? Tam puikiai tiks dar viena sporto šaka.

Pirštų imtynės – tai sportas, kuriame dalyvauja du priešininkai. Šie suremia kojų pirštus ir bando prispausti vienas kito pėdas prie žemės – panašiai kaip rankų lenkimo imtynėse.

Kalbama, kad šį sportą 1976 m. Stafordšyre, Jungtinėje Karalystėje, sumanė keturi alaus vietinėje aludėje padauginę vyrukai.

Pasaulio kojų pirštų imtynių čempionatas kasmet vyksta nuo 1994 m. Derbišyre, Anglijoje. Rezultatyviausias visų laikų žaidėjas yra Alanas Nešas, daugkartinis kojų pirštų imtynių čempionas. Lisa Šenton yra neįveikiama moterų pasaulio čempionė.

Kojų pirštų imtynės yra panašios į rankų lenkimą. Dalyviai turi nusiauti batus ir nusimauti kojines, nes žaidžiama tik basomis.

Paprasta!

The post Keisčiausios sporto varžybos appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau viename ekipaže kartu su Gintu Petrumi važiuoti turėjęs klaipėdietis susidūrė su asmeninėmis problemomis, kurios užkirto kelią vykti į Saudo Arabiją. Bet kokiu atveju jis nežada atsisakyti minčių į Dakarą sugrįžti ateityje.

Praėjusių metų Dakare, tarp penkių greičiausių keturračių finišavęs L. Kancius netrukus po varžybų sulaukė nemalonių žinių iš varžybų organizatorių – buvo oficialiai paskelbta, kad 2025-iais šios klasės dalyviai prie starto linijos nestos. Tačiau apie dalyvavimą šiose lenktynėse svajojęs sportininkas vasaros pradžioje paskelbė, kad artėjančiame Dakare planuoja sudaryti tandemą su Gintu Petrumi ir užimti šturmano vietą. Ši žinia patvirtino ne vieno eksperto išsakytą mintį, kad buvę motociklų ir keturračių klasių dalyviai, dėl gerų orientavimosi sugebėjimų, gali sulaukti pasiūlymų būti šturmanais.

„Džiaugiausi galimybe grįžti į Dakarą, bet neturėjau jokios šturmano patirties, nežinojau ar pavyks. Kadangi buvo didelis noras, nusprendžiau pabandyti“, – pasakoja Laisvydas Kancius.

Kartu su G. Petrum Laisvydas įveikė Maroko ralį, kuris laikomas Dakaro repeticija. Viskas pavyko gerai, tačiau artėjant metų pabaigai, paaiškėjo, kad į Dakarą klaipėdietis vykti negalės.

„Šiemet, deja, Dakaro iššūkio priimti negalėsiu, nes turiu asmeninių problemų. Nieko rimto, bet tai kertasi su Dakaro varžybų kalendoriumi. Kartais ne viskas priklauso nuo mūsų norų, planų ar įdedamo darbo“, – apgailestauja L. Kancius.

Šią žinią jis pirmiausia pranešė G. Petrui ir stengėsi padėti, kad laisva šturmano kėdė neliktų tuščia. Taip pat L. Kancius dėkingas Gintui už suteiktą galimybę paragauti šturmano „duonos“, bei įvertinti ar tai gali būti tinkama perspektyva norint tęsti dalyvavimą šiame sporte.

Dakaro ralio startas Saudo Arabijoje numatomas sausio 3 dieną, o finišas po dviejų savaičių, sausio 17-ąją. Šiose varžybose L. Kancius dalyvavo keturis metus iš eilės, nuo 2021-ųjų iki 2024-ųjų. Taip pat, 2023-iais, jis yra pirmasis ir vienintelis lietuvis, tapęs keturračių įskaitos Pasaulio čempionu.

The post Į Dakaro ralį nevyks Laisvydas Kancius appeared first on Kauno savaitė.