Tai viena nemaloniausių buities staigmenų, tačiau nusidažę drabužiai dar nebūtinai sugadinti.

Svarbiausia veikti greitai.

Kuo ilgiau svetimi dažai lieka audinyje ir kuo dažniau drabužis džiovinamas ar lyginamas, tuo sunkiau juos pašalinti.

Nedžiovinkite ir nelyginkite

Pirmoji taisyklė – nusidažiusių drabužių nedėkite į džiovyklę ir nelyginkite.

Karštis gali dar labiau įtvirtinti dažus audinio pluošte.

Todėl pastebėję spalvos pakitimą drabužius palikite drėgnus ir iš karto imkitės pakartotinio skalbimo.

Jei skalbiniai jau spėjo išdžiūti, juos dar galima bandyti išgelbėti, tačiau rezultatas gali būti prastesnis.

Išimkite dažus paleidusį drabužį

Pirmiausia raskite, kuris drabužis nudažė kitus, ir atskirkite jį nuo likusių skalbinių.

Tai gali būti nauji džinsai, raudona palaidinė, tamsus rankšluostis ar kitas sodrios spalvos audinys. Jei jį paliksite skalbyklėje, pakartotinio skalbimo metu jis gali išleisti dar daugiau dažų.

Išskalbkite dar kartą

Jei spalva persidavė ką tik, kartais pakanka drabužius iš karto išskalbti dar kartą.

Naudokite įprastą skalbiklį ir pasirinkite aukščiausią temperatūrą, kuri leidžiama pagal drabužių priežiūros etiketes.

Šiltas vanduo gali padėti pašalinti dalį dar neįsitvirtinusių dažų.

Skalbyklės neperkraukite. Drabužiams reikia vietos laisvai judėti, kad vanduo ir skalbiklis gerai pasiektų visą audinį.

Baltus drabužius gelbėti lengviau

Jei nusidažė balti medvilniniai drabužiai, galima naudoti baltiems audiniams skirtą deguonies pagrindo baliklį arba spalvų nuėmimo priemonę.

Tokios priemonės paprastai yra švelnesnės už chloro baliklius ir tinka daugeliui skalbiamų audinių. Vis dėlto būtina perskaityti produkto instrukciją ir drabužio etiketę.

Drabužius galima pamirkyti priemonės tirpale, o vėliau dar kartą išskalbti. Kartais procedūrą tenka pakartoti kelis kartus.

Su spalvotais audiniais – daugiau atsargumo

Jei nusidažė spalvotas drabužis, stiprus baliklis gali pašalinti ne tik svetimą, bet ir originalią jo spalvą.

Tokiais atvejais geriau rinktis specialią priemonę, skirtą netyčia nusidažiusiems spalvotiems audiniams.

Ant pakuotės dažniausiai nurodoma, ar ji tinka spalvotiems skalbiniams.

Prieš naudojant priemonę visam drabužiui, verta ją išbandyti mažai matomoje vietoje, pavyzdžiui, vidinėje siūlėje.

Ar padeda actas arba soda?

Actas ir soda dažnai minimi kaip universalios buities priemonės, tačiau iš audinio pašalinti persidavusius dažus jie ne visada pajėgūs.

Actas gali padėti pašalinti skalbiklio likučius ar kvapus, bet nėra patikima priemonė svetimiems dažams ištraukti.

Be to, kai kuriuos dažus rūgštinė terpė gali net padėti įtvirtinti.

Soda gali šiek tiek sustiprinti skalbiklio poveikį, tačiau ryškiai nusidažiusiam drabužiui jos dažniausiai nepakaks.

Todėl geriau naudoti tam skirtą spalvų šalinimo priemonę, o ne eksperimentuoti su keliais produktais vienu metu.

Nemaišykite skirtingų cheminių priemonių

Niekada nemaišykite chloro baliklio su actu, amoniaku ar kitais valikliais. Tokie mišiniai gali išskirti pavojingas dujas.

Vienu metu naudokite tik vieną priemonę ir tiksliai laikykitės jos instrukcijos. Jei pirmasis bandymas nepadėjo, drabužį gerai išskalaukite ir tik tada rinkitės kitą metodą.

Chloro baliklis – tik išimtiniais atvejais

Chloro baliklis gali būti veiksmingas baltiems, tvirtiems medvilniniams audiniams, tačiau jis netinka vilnai, šilkui, elastanui ir daugeliui sintetinių medžiagų.

Jis taip pat gali silpninti audinį, palikti gelsvų dėmių arba pažeisti siūles ir spaudinius.

Todėl prieš naudojant būtina patikrinti drabužio etiketę.

Jei etiketėje pavaizduotas perbrauktas trikampis, balinti negalima.

Kada padės mirkymas?

Jei pakartotinis skalbimas nepadėjo, nusidažiusius drabužius galima pamirkyti šiltame vandenyje su deguonies pagrindo balikliu ar specialia spalvų šalinimo priemone.

Mirkymo trukmė priklauso nuo produkto ir audinio.

Vieniems pakanka pusvalandžio, kitus galima laikyti kelias valandas.

Svarbu nepalikti drabužių tirpale ilgiau, nei nurodyta, nes net ir švelnesnės priemonės gali paveikti spalvą ar pluoštą.

Po mirkymo skalbinius būtina gerai išskalauti ir išskalbti įprastai.

Patikrinkite drabužį dar neišdžiovintą

Baigus skalbti, drabužį apžiūrėkite, kol jis dar drėgnas.

Jei dėmė ar spalvos pokytis liko, džiovinimą atidėkite ir procedūrą pakartokite.

Džiovinti verta tik tada, kai rezultatas tenkina.

Kartais svetimi dažai pasišalina ne po vieno, o po dviejų ar trijų skalbimų.

Ne visus audinius verta gelbėti namuose

Vilną, šilką, viskozę, drabužius su sudėtingais raštais ar brangius tekstilės gaminius geriau patikėti valyklai.

Tokie audiniai gali susitraukti, prarasti formą ar originalią spalvą. Specialistai gali parinkti tinkamesnę priemonę pagal pluošto rūšį ir dažus.

Į valyklą drabužį geriausia nešti kuo greičiau ir informuoti, kaip jis buvo skalbtas bei kokios priemonės jau naudotos.

Kaip išvengti nusidažymo ateityje?

Naujus ryškius ir tamsius drabužius pirmus kelis kartus verta skalbti atskirai. Ypač dažnai dažus leidžia džinsai, raudoni, juodi ir tamsiai mėlyni audiniai.

Skalbinius rūšiuokite bent į tris grupes:

• baltus;

• šviesius ir pastelinius;

• tamsius bei ryškius.

Taip pat naudinga patikrinti etiketes. Jei parašyta „skalbti atskirai“ arba „gali dažyti“, šios rekomendacijos nereikėtų ignoruoti.

Spalvų surinkimo servetėlės – papildoma apsauga

Skalbimo metu naudojamos spalvų surinkimo servetėlės sugeria dalį į vandenį patekusių dažų.

Jos gali sumažinti nusidažymo riziką, tačiau nėra visiška garantija. Labai ryškius ar naujus drabužius vis tiek geriausia skalbti atskirai.

Servetėlės ypač praverčia skalbiant įvairių šviesių atspalvių drabužius vienu metu.

Paprasta taisyklė

Jei skalbyklėje nusidažė drabužiai, svarbiausia jų nedžiovinti ir kuo greičiau išskalbti dar kartą.

Baltiems audiniams gali padėti deguonies pagrindo baliklis, o spalvotiems – speciali spalvų šalinimo priemonė. Visada tikrinkite priežiūros etiketes, nemaišykite skirtingų valiklių ir pirmiausia išbandykite priemonę nepastebimoje vietoje.

Kuo greičiau sureaguosite, tuo didesnė tikimybė, kad drabužį pavyks išgelbėti.

The post Ką daryti, jei skalbyklėje nusidažė drabužiai appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau jei drėgmė bute laikosi nuolat, tai gali būti ne vien sezoninė smulkmena.

Per didelė drėgmė sudaro palankias sąlygas pelėsiui, gadina sienų apdailą, baldus ir gali pabloginti savijautą.

Kuo anksčiau pastebima problema, tuo lengviau pašalinti jos priežastį ir išvengti brangesnio remonto.

Kokia drėgmė namuose laikoma normalia?

Santykinė oro drėgmė parodo, kiek vandens garų yra ore, palyginti su didžiausiu kiekiu, kurį oras gali išlaikyti esamoje temperatūroje.

Gyvenamosiose patalpose dažniausiai rekomenduojama palaikyti maždaug 30–50 procentų santykinę oro drėgmę.

Jei ji nuolat viršija 60 procentų, didėja kondensato ir pelėsio susidarymo rizika.

Tiksliai įvertinti situaciją padeda paprastas drėgmės matuoklis – higrometras.

Vien pojūčių ne visada pakanka, nes prie drėgnesnio oro žmogus gali palaipsniui priprasti.

Langai rasoja ne tik rytais

Vienas pirmųjų per didelės drėgmės ženklų – nuolat rasojantys langai.

Trumpam atsiradęs kondensatas po maisto gaminimo, maudynių ar skalbinių džiovinimo nebūtinai reiškia rimtą problemą.

Tačiau jei langai rasoja kasdien, vanduo kaupiasi ant palangių, bėga stiklu žemyn ar drėksta langų angokraščiai, tai rodo, kad patalpose susidaro per daug drėgmės arba ji nepakankamai pašalinama.

Ypač svarbu atkreipti dėmesį į vandens lašus langų kampuose, prie tarpinių ir sienų sandūrose. Šiose vietose pelėsis dažnai atsiranda pirmiausia.

Jaučiamas specifinis kvapas

Drėgmės problema gali būti juntama dar prieš pasirodant matomam pelėsiui.

Užsistovėjęs, žemę, rūsį, šlapią kartoną ar senus audinius primenantis kvapas dažnai rodo, kad kur nors kaupiasi drėgmė ir pradėjo daugintis mikroorganizmai.

Kvapas gali būti stipresnis:

• spintose;
• už baldų;
• prie išorinių sienų;
• vonios kambaryje;
• po palangėmis;
• prie grindjuosčių;
• sandėliukuose.

Jei išvėdinus patalpą kvapas greitai grįžta, vien oro gaiviklio nepakaks – reikia ieškoti šaltinio.

Baldai ir daiktai atrodo drėgni

Per didelę drėgmę gali išduoti ir kasdieniai daiktai.

Patalynė atrodo vėsi ir drėgna, drabužiai spintoje įgauna nemalonų kvapą, rankšluosčiai ilgai nedžiūsta, o popierius ar kartoninės dėžės suminkštėja.

Medinės spintelių durelės gali pradėti strigti, grindų lentos – brinkti, o laminato kraštai – kilnotis. Ilgai drėgmę gaunanti mediena plečiasi ir deformuojasi.

Tai jau signalas, kad problema veikia ne tik oro pojūtį, bet ir būsto medžiagas.

Atsiranda juodų taškelių

Smulkūs juodi, pilki, žalsvi ar rusvi taškeliai kampuose dažnai yra pirmasis matomas pelėsio požymis.

Jis dažniausiai pasirodo:

• aplink langus;
• kambarių kampuose;
• už didelių spintų;
• vonios plytelių siūlėse;
• prie lubų;
• už užuolaidų;
• šalia šaltesnių išorinių sienų.

Pelėsis gali augti ne tik paviršiuje.

Kartais jis slepiasi po tapetais, už gipso kartono, grindų danga ar baldais.

Todėl net maža matoma dėmė nebūtinai parodo visą pažeidimo mastą.

Pasaulio sveikatos organizacija pabrėžia, kad drėgmė yra pagrindinė sąlyga patalpose augti pelėsiams ir kitiems mikroorganizmams.

Lupasi dažai ir tapetai

Jei sienų dažai pradeda pūslėtis, trūkinėti ar luptis, o tapetų kraštai atsiklijuoja, priežastis gali būti ne tik prastas remontas.

Drėgmė gali skverbtis iš patalpos oro, per išorinę sieną, nesandarias konstrukcijas ar vamzdynus. Ilgainiui ji susilpnina klijus, dažų sluoksnį ir tinką.

Rimtesnę problemą gali rodyti:

• gelsvos ar rusvos dėmės;
• patamsėjusi siena;
• byrantys dažai;
• minkštėjantis tinkas;
• baltos druskų apnašos ant mūro;
• nuolat drėgnas plotas vienoje vietoje.

Tokiu atveju vien perdažyti sieną neužtenka.

Drėgmė kaupiasi už baldų

Didelės spintos ir sofos, pristumtos prie šaltos išorinės sienos, trukdo orui cirkuliuoti.

Už jų paviršius gali atvėsti, susidaryti kondensatas ir pradėti augti pelėsis.

Pavojus tas, kad problema ilgai lieka nepastebėta.

Apie ją kartais praneša tik kvapas arba apipelijusi spintos nugarėlė.

Tarp didelio baldo ir išorinės sienos verta palikti bent nedidelį tarpą orui judėti.

Periodiškai baldus reikėtų atitraukti ir patikrinti sieną.

Drėgmė laikosi tik viename kambaryje

Jei drėgmė padidėjusi visame bute, dažna priežastis būna prastas vėdinimas, daug gaminamų vandens garų ar skalbinių džiovinimas viduje.

Tačiau jei problema pasireiškia tik viename kambaryje ar vienoje sienos vietoje, verta įtarti:

• vamzdžio nuotėkį;
• nesandarią stogo ar balkono konstrukciją;
• išorinės sienos pažeidimą;
• šilumos tiltą;
• drėgmės skverbimąsi iš rūsio;
• kaimynų bute esančią avariją.

Lokalus drėgnas plotas, kuris neišdžiūsta net vėdinant, dažnai rodo ne oro, o konstrukcinę problemą.

Pelėsis vis grįžta

Nuvalius pelėsį jis po kelių savaičių vėl atsiranda toje pačioje vietoje? Tai aiškus ženklas, kad pašalintas tik matomas padarinys, bet ne priežastis.

Kol siena lieka šalta ar drėgna, pelėsio sporos turės sąlygas augti iš naujo.

Todėl būtina spręsti drėgmės šaltinį:

• pagerinti ventiliaciją;
• sutvarkyti nuotėkį;
• sumažinti drėgmės susidarymą;
• pašalinti šilumos tiltą;
• tinkamai apšiltinti konstrukciją.

Vien purškimas pelėsių valikliu nėra ilgalaikis sprendimas.

Pablogėja savijauta

Drėgnose ir pelėsio pažeistose patalpose kai kuriems žmonėms gali atsirasti arba sustiprėti:

• nosies užgulimas;
• čiaudulys;
• akių dirginimas;
• kosulys;
• švokštimas;
• odos sudirgimas;
• astmos simptomai.

Poveikis nėra vienodas visiems, tačiau jautresni gali būti vaikai, vyresni žmonės, alergiški asmenys ir sergantieji astma ar kitomis kvėpavimo ligomis.

Jei simptomai namuose sustiprėja, o išėjus į lauką ar išvykus sumažėja, verta įvertinti patalpų drėgmę ir galimus pelėsio židinius.

Kodėl bute kaupiasi drėgmė?

Drėgmės šaltinių kasdienėje buityje netrūksta. Ji į orą patenka:

• gaminant maistą;
• verdant vandenį;
• maudantis;
• džiovinant skalbinius;
• kvėpuojant;
• laikant daug augalų;
• naudojant dujinę viryklę;
• nepakankamai šildant kambarius.

Problema prasideda tada, kai susidariusi drėgmė negali pasišalinti.

Taip nutinka dėl uždengtų ventiliacijos angų, sandarių langų, silpnos natūralios traukos, neveikiančio ventiliatoriaus ar pernelyg reto vėdinimo.

Kaip patikrinti ventiliaciją?

Pirmiausia apžiūrėkite, ar ventiliacijos grotelės neužsikimšusios dulkėmis ir nėra uždengtos baldais.

Natūralios ventiliacijos trauką galima preliminariai patikrinti prie grotelių pridėjus ploną popieriaus lapą. Jei jis visai neprisitraukia, oro judėjimas gali būti nepakankamas.

Tačiau toks bandymas nėra tikslus, o trauka priklauso nuo lauko temperatūros, vėjo ir to, ar į butą gali patekti šviežio oro.

Jei kyla abejonių, ventiliaciją turėtų įvertinti specialistas arba namo administratorius.

Prie ventiliacijos angos nereikėtų laikyti atviros liepsnos.

Ką galima padaryti iš karto?

Jei drėgmė dar nėra sukėlusi didelės žalos, pradėkite nuo paprastų veiksmų.

Trumpai, bet intensyviai vėdinkite kelis kartus per dieną. Plačiai atidarytas langas per kelias minutes orą pakeičia efektyviau nei ilgai laikomas vos praviras.

Gaminant maistą naudokite gartraukį, o maudantis – vonios ventiliatorių.

Po dušo palikite vonios duris praviras tik tada, jei drėgnas oras gali būti tinkamai pašalintas iš buto, o ne pasklis po kitus kambarius.

Skalbinius, jei įmanoma, džiovinkite lauke, balkone, džiovyklėje arba labai gerai vėdinamoje patalpoje.

Palaikykite tolygią temperatūrą. Šaltose sienose kondensatas susidaro lengviau.

Kada praverčia oro sausintuvas?

Oro sausintuvas gali padėti, jei drėgmė padidėja dėl buities, sezono ar prastos oro apykaitos.

Jis ypač naudingas:

• džiovinant skalbinius;
• rūsyje;
• po nedidelio užliejimo;
• pereinamaisiais metų laikais;
• butuose, kuriuose sunku užtikrinti pakankamą vėdinimą.

Tačiau sausintuvas nepašalins trūkusio vamzdžio, nesandaraus stogo ar per sieną besiskverbiančio vandens. Jei vandens šaltinis nuolatinis, pirmiausia reikia jį sutvarkyti.

Kada jau reikia specialisto?

Į namo administratorių, santechniką, statybų specialistą ar pelėsio šalinimo profesionalus verta kreiptis, jei:

• siena nuolat šlapia;
• drėgmė sklinda iš vienos konkrečios vietos;
• matomas plotas sparčiai didėja;
• pelėsis vis grįžta;
• pažeistos kelios patalpos;
• trupa tinkas ar brinksta grindys;
• juntamas stiprus pelėsio kvapas, nors židinio nematyti;
• problema prasidėjo po lietaus, vamzdyno avarijos ar kaimynų užliejimo.

Didelis pelėsio plotas ar pažeistos statybinės konstrukcijos reikalauja ne kosmetinio valymo, o priežasties nustatymo ir tinkamo remonto.

Ko nereikėtų daryti?

Nereikėtų pelėsio tiesiog uždažyti ar užklijuoti naujais tapetais. Po apdaila problema toliau vystysis.

Taip pat nereikėtų ilgai laikyti langų nuolat pravirų šaltuoju metų laiku.

Taip gali stipriai atšalti angokraščiai ir sienos, o kondensato rizika dar labiau padidėti.

Drėgmės sugėrikliai su granulėmis tinka mažoms spintelėms ar sandėliukams, tačiau viso drėgno buto problemos neišspręs.

Paprasta taisyklė

Vieną kartą aprasojęs langas dar nebūtinai reiškia rimtą gedimą. Tačiau nuolatinis kondensatas, pelėsio kvapas, juodi taškeliai, drėkstančios sienos ir besilupanti apdaila rodo, kad drėgmės problema jau veikia būstą.

Svarbiausia ne tik nuvalyti matomus požymius, bet ir rasti priežastį. Kartais pakanka pakeisti vėdinimo įpročius, o kartais būtina tvarkyti ventiliaciją, vamzdyną ar pastato konstrukcijas.

Kuo anksčiau imamasi veiksmų, tuo didesnė tikimybė išvengti pelėsio, sugadinto remonto ir didesnių išlaidų.

The post Drėgmė bute: pirmieji požymiai, kad problema rimtesnė nei atrodo appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau būtent nuo laistymo labai dažnai priklauso, ar daržovės augs stiprios, ar derlius bus gausus, o vaisiai – skanūs.

Per mažai vandens – augalai skursta, lėčiau auga, mezga mažiau vaisių.

Per daug – pradeda pūti šaknys, gelsta lapai, vystosi ligos. Todėl svarbu žinoti ne tik kada laistyti, bet ir kiek vandens reikia skirtingoms daržovėms.

Kada geriausia laistyti?

Geriausias metas laistyti yra:

• anksti ryte;
• arba vakare, kai saulė jau silpnesnė.

Vidurdienį laistyti nepatartina, nes vanduo greitai išgaruoja, o ant lapų patekę lašai saulėje gali pakenkti augalams. Be to, taip tiesiog sunaudojama daugiau vandens, o naudos mažiau.

Kaip laistyti teisingai?

Svarbiausia taisyklė – geriau rečiau, bet gausiau, negu dažnai ir po truputį.

Kodėl? Nes gausus laistymas skatina augalų šaknis augti giliau, o paviršinis laistymas pripratina jas laikytis arti žemės paviršiaus. Tokie augalai tampa jautresni sausrai.

Taip pat svarbu:

• laistyti prie šaknų, o ne ant lapų;
• stebėti ne kalendorių, o dirvos drėgmę;
• atsižvelgti į orą, dirvos tipą ir augalo augimo tarpsnį.

Kodėl svarbus dirvožemis?

Ne visos dirvos vandenį laiko vienodai.

• Lengvas smėlingas dirvožemis greitai išdžiūsta, todėl čia laistyti tenka dažniau.
• Vidutinis priemolis drėgmę laiko geriau, todėl vandens reikia mažiau.
• Sunkus molis džiūsta lėtai, todėl laistyti reikia rečiau ir atsargiau, kad neužmirktų šaknys.

Kaip suprasti, ar jau laikas laistyti?

Paprasčiausias būdas – patikrinti žemę pirštu. Jei 2–3 cm gylyje dirva sausa, laistyti jau metas. Jei dar drėgna – galima palaukti.

Svarbu atminti, kad po lietaus ne visada reikia skubėti su laistytuvu. Kartais viršus atrodo sausas, bet giliau dirva dar būna drėgna.

Orientacinė daržovių laistymo lentelė

Pastaba: kiekiai nurodyti 1 m² plotui vieno laistymo metu. Tai orientacinės normos – karštomis dienomis vandens gali reikėti daugiau, o vėsesniu ar lietingu laikotarpiu mažiau.

Trumpas laistymo gidas pagal situaciją

Jei žemė smėlinga

Tokioje dirvoje vanduo greitai susigeria ir greitai išdžiūsta, todėl:

• laistyti reikia dažniau;
• bet nebūtina pilti itin daug vienu kartu.

Jei dirva priemolio

Tai viena patogiausių dirvų daržininkui:

• drėgmę laiko gana gerai;
• dažniausiai pakanka vidutinio laistymo.

Jei dirva molinga

Čia reikia didžiausio atsargumo:

• laistyti rečiau;
• stebėti, kad neužsistovėtų vanduo;
• neperlaistyti.

Dažniausios laistymo klaidos

Laistymas kasdien po truputį

Tai viena dažniausių klaidų. Dirvos paviršius būna drėgnas, bet giliau šaknys vandens negauna.

Laistymas per lapus

Taip didėja ligų rizika, ypač pomidorams, agurkams, paprikoms.

Laistymas per kaitrą

Dalis vandens tiesiog išgaruoja, todėl naudos mažiau.

Vienodas laistymas visoms daržovėms

Kopūstai ir moliūgai vandens nori daugiau, o svogūnai ar česnakai – gerokai mažiau.

Nepaisoma augimo tarpsnio

Augalui žydint, mezgant vaisius ar formuojant derlių, jo vandens poreikis dažnai padidėja.

Svarbiausia taisyklė

Jei reikėtų prisiminti tik vieną dalyką, jis būtų toks:
daržoves geriau laistyti rečiau, bet gausiau, ir visada stebėti dirvą, o ne laistyti vien iš įpročio.

Tuomet augalai augs stipresni, šaknys bus gilesnės, o derlius – kokybiškesnis.

The post Daržovių laistymas: kada, kiek ir kaip, kad derlius džiugintų appeared first on Kauno savaitė.

Vanduo jame verda kasdien, kartais net po kelis kartus per dieną, todėl anksčiau ar vėliau ant dugno ir sienelių atsiranda baltų ar pilkšvų kalkių nuosėdų.

Jos ypač greitai kaupiasi ten, kur vanduo kietas.

Kalkės virdulyje ne tik atrodo nemaloniai.

Jos gali prastinti vandens skonį, lėtinti virimą, didinti elektros sąnaudas ir trumpinti prietaiso tarnavimo laiką.

Gera žinia ta, kad virdulį galima išvalyti paprastai, saugiai ir be stiprios chemijos.

Kodėl virdulyje atsiranda kalkių?

Kalkės susidaro iš vandenyje esančių mineralų – daugiausia kalcio ir magnio junginių. Kai vanduo kaitinamas, dalis šių mineralų nusėda ant virdulio dugno, kaitinimo elemento ar sienelių.

Iš pradžių tai gali būti vos pastebimas baltas apnašų sluoksnis, tačiau ilgainiui jis storėja, sukietėja ir pradeda trupėti.

Tuomet vandenyje gali atsirasti baltų dalelių, o arbata ar kava įgauti nemalonų prieskonį.

Paprasčiausias būdas – citrinos rūgštis

Vienas patogiausių ir saugiausių būdų virduliui nukalkinti – citrinos rūgštis. Ji gerai tirpdo kalkes, neturi tokio aitraus kvapo kaip actas ir lengvai išskalaujama.

Į virdulį įpilkite vandens tiek, kad būtų apsemta kalkėmis pasidengusi dalis. Įberkite 1–2 šaukštelius citrinos rūgšties, užvirinkite ir palikite 10–20 minučių pastovėti.

Jei kalkių daug, tirpalą galima palaikyti ilgiau, bet nereikėtų palikti jo per naktį, ypač jei virdulio gamintojas to nerekomenduoja.

Po to vandenį išpilkite, virdulį kelis kartus gerai praskalaukite ir bent kartą užvirinkite švarų vandenį, kurį taip pat reikėtų išpilti.

Tinka ir citrina

Jei po ranka nėra citrinos rūgšties, galima naudoti paprastą citriną.

Į virdulį įpilkite vandens, įspauskite pusės arba visos citrinos sulčių, galite įmesti ir kelias citrinos riekeles. Vandenį užvirinkite, palikite pastovėti, o vėliau gerai išskalaukite.

Šis būdas veikia švelniau nei citrinos rūgštis, todėl labiau tinka reguliariai priežiūrai arba tada, kai kalkių nėra labai daug.

Be to, po tokio valymo virdulyje lieka gaivesnis kvapas.

Actas – veiksmingas, bet naudoti atsargiai

Kalkes gerai tirpdo ir actas. Į virdulį galima įpilti vandens ir acto mišinio santykiu maždaug 1:1 arba silpnesnio tirpalo, jei kalkių nėra daug.

Tirpalą užvirinkite, palikite 10–15 minučių, tada išpilkite.

Po acto virdulį būtina itin gerai išskalauti.

Rekomenduojama kelis kartus užvirti švarų vandenį ir jį išpilti, kad neliktų nei kvapo, nei skonio.

Acto nereikėtų naudoti per dažnai. Kai kuriems virduliams stipresnis rūgštinis tirpalas gali būti netinkamas, ypač jei yra jautrių plastikinių ar guminių detalių.

Todėl pirmiausia verta pasitikrinti gamintojo instrukciją.

Sodos geriau nepainioti su rūgštimis

Soda dažnai minima kaip universali valymo priemonė, tačiau kalkėms tirpdyti ji nėra tokia veiksminga kaip citrinos rūgštis ar actas.

Kalkės geriausiai tirpsta rūgščioje terpėje, o soda yra šarminė.

Kartais siūloma sodą maišyti su actu, tačiau virduliui tai nėra pats geriausias sprendimas.

Sumaišius šias priemones jos viena kitą neutralizuoja, pradeda putoti, bet kalkių šalinimo poveikis gali būti silpnesnis nei naudojant vien rūgštį.

Sodą galima naudoti nebent kvapams mažinti ar švelniai išplauti virdulio vidų po nukalkinimo, tačiau po to prietaisą būtina labai gerai išskalauti.

Ko nedaryti valant virdulį

Virdulio viduje nereikėtų gramdyti kalkių peiliu, metaline kempinėle ar kitais aštriais įrankiais. Taip galima subraižyti paviršių, pažeisti kaitinimo elementą ar apsauginę dangą.

Taip pat nereikėtų naudoti stiprių buitinių valiklių, skirtų voniai, unitazui ar vamzdžiams.

Net jei jie pašalina kalkes, jų likučiai gali būti pavojingi, nes virdulyje ruošiamas geriamasis vanduo.

Jei virdulys elektrinis, jo negalima merkti į vandenį. Išorę valykite tik drėgna šluoste, o prieš valymą prietaisą visada išjunkite iš elektros tinklo.

Kaip dažnai nukalkinti?

Valymo dažnumas priklauso nuo vandens kietumo ir to, kaip dažnai virdulys naudojamas.

Jei vanduo labai kietas, kalkes gali tekti šalinti kas 2–4 savaites.

Jei apnašų susidaro nedaug, pakanka kartą per 1–2 mėnesius.

Geriausia nelaukti, kol virdulio dugną padengs storas sluoksnis. Ploną kalkių dangą pašalinti daug lengviau, o pats valymas užtrunka trumpiau.

Kaip sumažinti kalkių kaupimąsi?

Visiškai išvengti kalkių sunku, jei naudojamas kietas vanduo, tačiau jų kaupimąsi galima pristabdyti.

Verta virdulyje nepalikti užsistovėjusio vandens.

Užvirinus ir panaudojus, likutį geriau išpilti.

Jei vanduo ilgai stovi, mineralai lengviau nusėda ant sienelių.

Taip pat galima naudoti filtruotą vandenį arba vandens filtravimo ąsotį.

Tai nepašalins visų mineralų, bet gali sumažinti kalkių kiekį ir pagerinti gėrimų skonį.

Paprasta taisyklė

Saugiausias kasdienis pasirinkimas virduliui nukalkinti – citrinos rūgštis arba citrina.

Actas taip pat veiksmingas, tačiau po jo reikia kruopštesnio skalavimo ir verta įsitikinti, kad jis tinka konkrečiam virduliui.

Svarbiausia nenaudoti agresyvios chemijos, negramdyti kalkių aštriais įrankiais ir po valymo visada kelis kartus gerai išskalauti prietaisą.

Reguliariai prižiūrimas virdulys greičiau verda, ilgiau tarnauja, o arbata ir kava būna skanesnės.

The post Kalkės virdulyje: kaip jas pašalinti paprastai ir saugiai appeared first on Kauno savaitė.

Ypač greitai jos atsiranda ten, kur vanduo kietesnis, o po maudynių ant paviršių lieka neišsausinti lašai.

Nors parduotuvėse netrūksta stiprių kalkių valiklių, ne visada norisi naudoti aštriai kvepiančią chemiją.

Gera žinia ta, kad dušo kabiną galima gana veiksmingai išvalyti ir švelnesnėmis priemonėmis, kurių dažnai jau turime namuose.

Kodėl atsiranda kalkės?

Kalkių nuosėdos susidaro iš vandenyje esančių mineralų – daugiausia kalcio ir magnio junginių. Vandeniui išgaravus, jie lieka ant stiklo, plytelių, chromuotų paviršių ar dušo galvutės.

Iš pradžių kalkės atrodo kaip vos matomos dėmelės, tačiau ilgainiui jos virsta šiurkščiu, baltu ar pilkšvu sluoksniu.

Kuo ilgiau jis nevalomas, tuo sunkiau pašalinamas.

Paprasčiausia priemonė – actas

Vienas populiariausių būdų kalkėms šalinti – paprastas actas. Jis padeda tirpdyti mineralines nuosėdas ir gerai tinka stiklui, plytelėms bei daugeliui chromuotų paviršių.

Į purkštuvą galima įpilti acto ir vandens mišinio santykiu 1:1.

Tirpalą užpurkškite ant kalkėmis padengtų vietų ir palikite 10–15 minučių. Tuomet paviršių nuvalykite minkšta kempinėle arba mikropluošto šluoste ir gerai nuskalaukite vandeniu.

Jei kalkių sluoksnis storesnis, procedūrą galima pakartoti.

Tik svarbu neleisti actui ilgai džiūti ant paviršiaus, ypač ant metalinių detalių.

Kada geriau rinktis citrinos rūgštį?

Citrinos rūgštis veikia panašiai kaip actas, tačiau daugeliui patinka labiau, nes neturi tokio aitraus kvapo.

Ji tinka kalkėms nuo stiklo, plytelių ir dušo sienelių šalinti.

Į stiklinę šilto vandens įberkite vieną ar du šaukštelius citrinos rūgšties ir gerai išmaišykite.

Tirpalą užtepkite ant paviršių, palikite keliolikai minučių, tuomet nuvalykite ir nuskalaukite.

Jeigu dušo kabina labai pasidengusi apnašomis, tirpalą galima pasigaminti stipresnį.

Vis dėlto pirmiausia verta išbandyti jį mažiau matomoje vietoje.

Soda – ne kalkėms tirpdyti, o šveitimui

Valgomoji soda dažnai minima kaip universali valymo priemonė.

Ji pati kalkių netirpdo taip veiksmingai kaip rūgštys, tačiau puikiai padeda švelniai nušveisti paviršių.

Sodą galima sumaišyti su trupučiu vandens, kad susidarytų tiršta pasta.

Ja patepkite labiau apsinešusias vietas, švelniai patrinkite kempinėle ir nuskalaukite. Šis būdas ypač tinka kampams, siūlėms ar vietoms aplink maišytuvą.

Svarbu nepersistengti – per stiprus trynimas gali subraižyti jautresnius paviršius, ypač plastikines dušo kabinos dalis.

Dušo galvutę galima pamirkyti

Dušo galvutės skylutės dažnai užsikemša kalkėmis, todėl vanduo ima bėgti netolygiai. Tokiu atveju padeda mirkymas.

Jei dušo galvutę galima nusukti, įdėkite ją į dubenį su šiltu vandens ir acto arba citrinos rūgšties tirpalu.

Palikite 30–60 minučių, tuomet nušveiskite minkštu šepetėliu ir gerai nuskalaukite.

Jei galvutės nuimti nepavyksta, galima naudoti maišelį. Į jį įpilkite tirpalo, užmaukite ant dušo galvutės taip, kad ji būtų apsemta, ir pritvirtinkite gumyte.

Po mirkymo būtinai paleiskite vandenį, kad išsiplautų visi tirpalo likučiai.

Ko nereikėtų valyti actu?

Nors actas veiksmingas, jis tinka ne viskam.

Jo geriau nenaudoti ant natūralaus akmens paviršių, pavyzdžiui, marmuro, granito ar travertino. Rūgštis gali pažeisti akmenį, palikti dėmių ar matinį paviršių.

Atsargiai reikėtų elgtis ir su kai kuriomis dekoratyvinėmis dangomis, juodais matiniais maišytuvais, paauksuotomis ar specialiai padengtomis detalėmis.

Tokiais atvejais geriausia vadovautis gamintojo priežiūros instrukcija arba pirmiausia išbandyti priemonę mažame plote.

Stiklui – mikropluošto šluostė ir gumos brauktukas

Išvalius kalkes svarbu paviršių gerai nusausinti.

Dušo kabinos stiklas dažnai atrodo dėmėtas ne todėl, kad valymas nepavyko, o todėl, kad ant jo vėl išdžiūvo vandens lašai.

Todėl po plovimo stiklą verta nuvalyti guminiu brauktuku, o tada sausai perbraukti mikropluošto šluoste. Taip neliks dryžių, o kalkės kaupsis lėčiau.

Kaip sumažinti kalkių kaupimąsi?

Lengviausia dušo kabiną prižiūrėti tada, kai kalkėms neleidžiama įsisenėti. Po kiekvieno dušo verta bent greitai nubraukti vandenį nuo stiklo ir durų.

Tai užtrunka mažiau nei minutę, bet vėliau sutaupo daug valymo laiko.

Kartą per savaitę dušo kabiną galima apipurkšti silpnu acto arba citrinos rūgšties tirpalu, nuvalyti ir nusausinti.

Reguliariai prižiūrint, nereikės nei stiprios chemijos, nei ilgo šveitimo.

Taip pat verta pasirūpinti geru vėdinimu.

Drėgmė vonioje ne tik skatina kalkių ir muilo apnašų kaupimąsi, bet ir sudaro palankias sąlygas pelėsiui.

Paprasta taisyklė

Dušo kabiną nuo kalkių galima išvalyti ir be agresyvių valiklių. Dažniausiai pakanka acto, citrinos rūgšties, sodos, mikropluošto šluostės ir šiek tiek kantrybės.

Svarbiausia pasirinkti paviršiui tinkamą priemonę, nenaudoti šiurkščių šveistukų ir po valymo viską gerai nuskalauti bei nusausinti.

O norint, kad kalkės nebegrįžtų taip greitai, geriausia įprasti po maudynių nubraukti nuo stiklo vandens lašus.

The post Kaip išvalyti dušo kabiną nuo kalkių nenaudojant stiprios chemijos appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau yra būdas, leidžiantis šį procesą gerokai pagreitinti.

Tai – vadinamasis vakuuminis marinavimas. Jo esmė paprasta: iš indo ar maišelio pašalinama kuo daugiau oro, todėl marinatas greičiau įsiskverbia į daržoves.

Taip galima per keliolika minučių paruošti traškų, aromatingą užkandį prie mėsos, bulvių, sumuštinių ar vakarienės patiekalų.

Kodėl vakuume daržovės marinuojasi greičiau?

Įprastai marinatas į daržoves skverbiasi pamažu. Skoniui reikia laiko, nes daržovių paviršiuje ir smulkiose jų ertmėse lieka oro. Vakuuminio marinavimo metu oras pašalinamas, o sumažėjęs slėgis padeda marinatui greičiau patekti į daržovių vidų.

Kai slėgis vėl tampa įprastas, marinatas tarsi „įtraukiamas“ į daržoves. Dėl to jos greičiau įgauna skonį, bet išlieka traškios. Būtent dėl šios priežasties vakuuminį marinavimą naudoja ir profesionalūs virtuvės šefai, tačiau paprastesnį jo variantą galima išbandyti ir namuose.

Specialios įrangos nebūtinai reikia

Nors vakuuminiai indai ar maisto vakuumavimo aparatai šiam būdui labai patogūs, jų turėti nebūtina. Paprasčiausias variantas – tvirtas užspaudžiamas maisto maišelis ir dubuo su vandeniu.

Daržoves sudėkite į maišelį, supilkite marinatą, tuomet maišelį atsargiai panardinkite į dubenį su vandeniu taip, kad virš vandens liktų tik užsegama dalis. Vanduo išstums iš maišelio didžiąją dalį oro. Tada maišelį sandariai užspauskite.

Tai nebus toks stiprus vakuumas kaip profesionaliame aparate, tačiau namų sąlygomis dažnai jo visiškai pakanka, kad daržovės greičiau įsigertų skonio.

Kokias daržoves galima marinuoti greituoju būdu?

Šiam būdui ypač tinka agurkai, pomidorai, paprikos, svogūnai, cukinijos, ridikėliai, morkos, žiediniai kopūstai ar kopūstai. Geriausia rinktis šviežias, traškias daržoves ir jas supjaustyti ploniau – griežinėliais, šiaudeliais arba nedideliais gabalėliais.

Kuo daržovės plonesnės, tuo greičiau jos įsigers marinato. Pavyzdžiui, agurkų griežinėliai ar plonos cukinijų juostelės skonį perima daug greičiau nei stambūs gabalai.

Greitas marinatas daržovėms

Maždaug 500 g daržovių reikės:

• 200 ml vandens;
• 100 ml 9 proc. acto;
• 2 šaukštų cukraus;
• 1 šaukšto druskos;
• 2–3 česnako skiltelių;
• kelių juodųjų pipirų žirnelių;
• garstyčių sėklų, kalendrų ar lauro lapelio pagal skonį;
• krapų, petražolių ar kitų žalumynų.

Jeigu norisi švelnesnio skonio, acto kiekį galima šiek tiek sumažinti. Jei mėgstate ryškesnį saldžiarūgštį skonį, galima įdėti truputį daugiau cukraus. Lietuvoje prie tokio marinato ypač dera krapai, česnakai, garstyčių sėklos ir juodieji pipirai.

Kaip paruošti?

Daržoves nuplaukite, nusausinkite ir supjaustykite plonais griežinėliais arba juostelėmis. Sudėkite jas į tvirtą užspaudžiamą maišelį arba vakuuminį indą.

Nedideliame puode užvirinkite vandenį su actu, cukrumi, druska ir prieskoniais. Pakanka pavirti 1–2 minutes, kad cukrus ir druska ištirptų, o prieskoniai atiduotų aromatą.

Karštą, bet ne verdantį marinatą užpilkite ant daržovių. Jei naudojate plonesnes ir švelnesnes daržoves, pavyzdžiui, cukinijas ar pomidorus, marinatą galima šiek tiek pravėsinti, kad jos neperkaistų ir neprarastų tekstūros.

Tada iš maišelio pašalinkite orą vandens būdu arba naudokite vakuuminį indą. Palikite daržoves 15 minučių. Po to jas jau galima ragauti.

Kada verta palaikyti ilgiau?

Nors šis būdas leidžia daržoves paruošti greitai, skonis bus dar sodresnis, jei jas palaikysite 30–60 minučių. Ypač tai tinka morkoms, kopūstams, žiediniams kopūstams ar kitoms kietesnėms daržovėms.

Jeigu daržoves ruošiate iš anksto, po pirmųjų 15 minučių jas geriau perkelti į šaldytuvą. Ten jos gali pastovėti kelias valandas ar iki kitos dienos. Vis dėlto šis metodas labiau skirtas greitam vartojimui, o ne ilgalaikiam konservavimui žiemai.

Svarbu nepainioti su konservavimu

Greitai marinuotos daržovės nėra tas pats, kas sterilizuoti konservai stiklainiuose. Jų nereikėtų laikyti spintelėje kambario temperatūroje kaip žiemai paruoštų agurkų ar mišrainių.

Tokias daržoves geriausia laikyti šaldytuve ir suvartoti per kelias dienas. Jei marinatas buvo pilamas ant šviežių daržovių, o indas nebuvo sterilizuotas, tai yra greitas užkandis, ne ilgalaikis konservas.

Su kuo patiekti?

Greitai marinuotos daržovės tinka prie keptos mėsos, šašlykų, žuvies, bulvių, ryžių, grikių, sumuštinių ar mėsainių. Jos taip pat gali pagyvinti paprastą vakarienę, kai norisi kažko traškaus, gaivaus ir rūgštelės turinčio.

Vasarą toks būdas ypač patogus, kai darže ar turguje daug šviežių agurkų, pomidorų, cukinijų ir krapų. Per keliolika minučių galima paruošti nebrangų, kvapnų ir spalvingą užkandį be ilgo laukimo.

Keli naudingi patarimai

Jeigu norite aštresnio skonio, į marinatą įdėkite čili pipiro arba kelių aitriosios paprikos griežinėlių. Gaivesniam variantui tinka citrinos žievelė ar šlakelis citrinos sulčių. Rytietiškesniam skoniui galima naudoti imbierą, sezamų aliejų ar ryžių actą, tačiau tuomet marinato proporcijas reikėtų derinti pagal skonį.

Svarbiausia taisyklė – daržoves pjaustyti plonai ir nepalikti daug oro aplink jas. Būtent tai leidžia marinatui veikti greičiau.

Greitas vakuuminis marinavimas – paprastas būdas sutaupyti laiko ir be didelių pastangų paruošti gardų užkandį. Vietoj kelių valandų laukimo pakanka 15 minučių, o rezultatas gali maloniai nustebinti.

The post Kaip užmarinuoti daržoves per 15 minučių appeared first on Kauno savaitė.

Vanduo reikalingas kraujotakai, virškinimui, kūno temperatūros reguliavimui, inkstų veiklai ir bendrai savijautai.

Tačiau, kaip ir daugelyje sveikatos temų, čia galioja saikas: per mažai vandens kenkia, bet per daug – taip pat gali būti pavojinga.

Būklė, kai žmogus išgeria tiek daug vandens, kad organizmas nebespėja jo pašalinti, vadinama vandens intoksikacija arba apsinuodijimu vandeniu.

Ji susijusi su hiponatremija – per mažu natrio kiekiu kraujyje.

Natris padeda reguliuoti skysčių pusiausvyrą ląstelėse, nervų ir raumenų veiklą.

Kai jo koncentracija kraujyje smarkiai sumažėja, vanduo ima skverbtis į ląsteles, jos brinksta.

Ypač pavojinga, kai brinksta smegenų ląstelės. „Cleveland Clinic“ aiškina, kad vandens perteklius praskiedžia elektrolitus, ypač natrį, o dėl to vanduo patenka į ląsteles ir jos ima brinkti.

Kodėl per daug vandens gali būti pavojinga?

Inkstai nuolat šalina skysčių perteklių, tačiau jų galimybės ribotos.

Jei žmogus per trumpą laiką išgeria daug daugiau vandens, nei inkstai pajėgia pašalinti, kraujas tampa tarsi „praskiestas“.

Natrio koncentracija sumažėja, sutrinka skysčių balansas, gali atsirasti galvos skausmas, pykinimas, silpnumas, sumišimas, koordinacijos sutrikimai.

Sunkiais atvejais gali prasidėti traukuliai, sutrikti sąmonė, išsivystyti koma. Vandens intoksikacija yra reta, bet ji gali būti pavojinga gyvybei.

Tai nėra teorinė grėsmė – tokie atvejai aprašomi medicinos literatūroje, dažniausiai po ekstremalaus vandens vartojimo per trumpą laiką.

Viename klinikiniame aprašyme minimas atvejis, kai žmogus per 3 valandas išgėrė apie 6 litrus vandens ir jam išsivystė neurologiniai simptomai bei traukuliai.

Kada rizika didžiausia?

Didžiausia rizika kyla ne tada, kai žmogus per dieną išgeria kelias stiklines daugiau nei įprastai, o tada, kai vanduo geriamas labai dideliais kiekiais per trumpą laiką.

Dažniau tai gali nutikti ištvermės sporto metu – bėgant maratoną, dalyvaujant triatlone, ilgai žygiuojant ar intensyviai sportuojant karštyje.

Jei žmogus daug prakaituoja, netenka natrio, bet geria tik vandenį ir nepapildo elektrolitų, natrio koncentracija kraujyje gali pavojingai sumažėti. „Mayo Clinic“ pabrėžia, kad ištvermės sporte, pavyzdžiui, maratonuose ir triatlonuose, per didelis vandens kiekis gali praskiesti natrį, nes jo netenkama ir su prakaitu.

Rizika taip pat didesnė žmonėms, sergantiems inkstų, širdies ar kepenų ligomis, vartojantiems kai kuriuos vaistus, taip pat tiems, kurių organizmas dėl ligų sunkiau reguliuoja skysčių pusiausvyrą. Tokiais atvejais dėl tinkamo skysčių kiekio verta tartis su gydytoju.

Ar tikrai reikia gerti po 2 litrus vandens per dieną?

Populiarus patarimas „išgerkite 2 litrus vandens per dieną“ yra labai supaprastintas. Vieniems tiek gali būti per mažai, kitiems – per daug.

Skysčių poreikis priklauso nuo kūno masės, fizinio aktyvumo, oro temperatūros, mitybos, sveikatos būklės ir to, kiek skysčių gaunama su maistu.

Vandens gauname ne tik iš stiklinės. Sriubos, vaisiai, daržovės, kava, arbata ir kiti gėrimai taip pat prisideda prie bendro skysčių kiekio.

Todėl žmogus, valgantis daug daržovių, sriubų ar vaisių, realiai gali gauti nemažai skysčių ir be papildomų litrų vandens.

Praktiškas orientyras daugumai sveikų žmonių – troškulys ir šlapimo spalva. Jei šlapimas šviesiai gelsvas, o troškulio nejaučiate, tikėtina, kad skysčių pakanka. Jei šlapimas labai tamsus, ypač karštą dieną ar po fizinio krūvio, tai gali rodyti, kad reikia daugiau skysčių.

Tačiau visiškai skaidrus šlapimas visą dieną nebūtinai yra tikslas – kartais tai gali reikšti, kad geriama labai daug.

Kaip tai aktualu Lietuvoje?

Lietuvoje vandens perdozavimo rizika dažniausiai gali išaugti per karščio bangas, sporto renginius, ilgesnius žygius, dviračių maratonus, darbus lauke ar pirtį.

Tokiose situacijose žmonės kartais bijo dehidratacijos ir ima gerti daug vandens iš anksto, net nejusdami troškulio.

Tačiau saugiau gerti reguliariai, mažais gurkšniais, atsižvelgiant į troškulį, o ilgai sportuojant ar gausiai prakaituojant – nepamiršti elektrolitų ir druskų su maistu.

Karštą dieną dirbant sode, lauke ar keliaujant svarbu turėti vandens, bet nereikėtų bandyti per prievartą išgerti kelių litrų per trumpą laiką.

Jei labai prakaituojate, kartu su skysčiais verta pasirūpinti ir maistu ar gėrimais, kuriuose yra elektrolitų.

Kiek vandens yra per daug?

Universalaus skaičiaus nėra. Sveiki inkstai gali pašalinti gana daug vandens, bet ne neribotai ir ne akimirksniu. Pavojingiausias scenarijus – didelis kiekis per trumpą laiką.

Todėl nereikėtų per valandą gerti litro po litro, ypač jei nesportuojate ir nejaučiate troškulio.

Sveikam žmogui įprastas vandens vartojimas retai sukelia problemų.

Bet ekstremalūs kiekiai – keli litrai per kelias valandas – jau gali būti rizikingi, ypač jei žmogus mažai sveria, intensyviai prakaitavo, vartoja tam tikrus vaistus arba turi sveikatos problemų.

Į kokius simptomus atkreipti dėmesį?

Per didelis vandens kiekis gali pasireikšti ne tik dažnu šlapinimusi.

Pavojingesni simptomai yra pykinimas, galvos skausmas, stiprus silpnumas, mieguistumas, sumišimas, raumenų mėšlungis, sutrikusi koordinacija, traukuliai ar sąmonės sutrikimas.

Tokie požymiai po didelio vandens kiekio, ypač sporto, pirties ar karščio metu, turėtų būti vertinami rimtai. „WebMD“ tarp galimų per didelio vandens vartojimo simptomų mini sumišimą, mieguistumą, neryškų matymą, raumenų mėšlungį, koordinacijos stoką, silpnumą, kvėpavimo sutrikimus, pykinimą ar vėmimą.

Jei žmogus po labai gausaus vandens vartojimo tampa sutrikęs, vemia, jam prasideda traukuliai ar sutrinka sąmonė, reikia skubios medicinos pagalbos.

Kaip gerti vandenį saugiai?

Geriausia gerti ne „pagal madą“, o pagal poreikį.

Pradėkite dieną stikline vandens, turėkite jo šalia, bet neverskite savęs gerti, jei nesinori.

Sportuojant ar dirbant karštyje gerkite dažniau, bet mažais kiekiais.

Jei veikla trunka ilgai ir daug prakaituojate, pagalvokite apie elektrolitus: mineralinį vandenį, tinkamą sportinį gėrimą arba tiesiog normalų maistą su šiek tiek druskos.

Svarbu prisiminti, kad daugiau ne visada reiškia geriau. Vanduo būtinas, bet organizmui reikalinga pusiausvyra – ne skysčių rekordai.

Trumpai

Vanduo būtinas sveikatai, bet jo perteklius gali sutrikdyti elektrolitų pusiausvyrą.

Daugumai žmonių svarbiausia – gerti reguliariai, atsižvelgti į troškulį, karštį ir fizinį aktyvumą, o ekstremalių kiekių per trumpą laiką vengti.

The post Gerti per daug vandens kenkia: kas nutinka persistengus appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau svarbu suprasti vieną dalyką: ventiliatorius nėra kondicionierius.

Jis pats neatšaldo kambario oro, o tik sukuria oro judėjimą.

Dėl to žmogui gali atrodyti vėsiau, bet paties kambario temperatūra nuo paprasto ventiliatoriaus paprastai reikšmingai nesumažėja.

Vis dėlto ventiliatorių galima panaudoti gudriau.

Vienas paprastų būdų – priešais jį pastatyti indą su ledu arba užšaldytus vandens butelius.

Tokiu atveju pro ledą pučiamas oras trumpam tampa vėsesnis ir kambaryje gali pasijusti gaivesnis oro srautas.

Kaip tai padaryti?

Į negilų dubenį, kepimo skardą ar kitą stabilų indą įberkite ledo kubelių ir pastatykite jį priešais ventiliatorių. Įjunkite ventiliatorių taip, kad oro srautas eitų per indą su ledu.

Po kelių minučių turėtumėte pajusti vėsesnį orą.

Dar patogesnis variantas – naudoti vieną ar kelis užšaldytus vandens butelius. Jie tirpsta lėčiau nei smulkūs ledo kubeliai, todėl vėsesnio oro efektas gali trukti ilgiau.

Butelius reikėtų statyti prieš ventiliatorių, bet ne taip arti, kad kondensatas ar tirpstantis vanduo galėtų patekti ant elektros prietaiso.

Svarbiausia – saugumas

Vanduo ir elektros prietaisai yra pavojingas derinys, todėl indas su ledu turi stovėti stabiliai. Jo nereikėtų kelti ant nestabilios kėdės, dėžės ar siauro staliuko.

Geriausia naudoti platesnį indą, po juo patiesti rankšluostį arba padėklą, kad tirpstantis ledas nepribėgtų prie ventiliatoriaus laido ar kištuko.

Taip pat nereikėtų ventiliatoriaus palikti be priežiūros, jei šalia yra mažų vaikų ar augintinių.

Ar toks būdas tikrai atvėsins kambarį?

Tai nėra kondicionieriaus pakaitalas. Ledo ir ventiliatoriaus derinys gali sukurti vėsesnį oro srautą ten, kur sėdite ar miegate, bet viso kambario temperatūros jis gali ir nesumažinti arba sumažinti tik labai nežymiai.

Be to, tirpstant ledui ore gali padaugėti drėgmės.

Jei kambarys ir taip drėgnas, vėsos pojūtis gali būti trumpalaikis, o vėliau patalpoje gali pasidaryti tvankiau.

Lietuvos vasaromis, ypač po lietaus ar prieš audrą, drėgmė dažnai būna didelė, todėl šis būdas ne visada bus vienodai veiksmingas.

Kada ventiliatoriaus neužtenka?

Per didelius karščius vien ventiliatoriumi pasikliauti nereikėtų.

JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrai įspėja, kad ventiliatorius turėtų būti naudojamas tik tada, kai patalpos temperatūra nėra labai aukšta; jei kambaryje daugiau nei apie 32 °C, ventiliatorius gali neapsaugoti nuo perkaitimo ir net didinti kūno temperatūrą.

JAV Aplinkos apsaugos agentūra taip pat pataria nenaudoti ventiliatoriaus kaip vienintelės vėsinimo priemonės per ekstremalų karštį, kai patalpa labai įkaitusi.

Tokiais atvejais svarbiau ieškoti realiai vėsesnės vietos: kambario su kondicionieriumi, prekybos centro, bibliotekos, darbo patalpų, pavėsio ar kitos vėsesnės aplinkos.

Ypač atsargūs turėtų būti senjorai, maži vaikai, nėščiosios, širdies ir kraujagyslių ligomis sergantys žmonės.

Kaip Lietuvoje praktiškai vėsinti būstą be kondicionieriaus?

Karštomis dienomis langus geriausia uždaryti tada, kai lauke karščiau nei viduje.

Dieną verta užtraukti užuolaidas, roletus ar žaliuzes, ypač pietinėje ir vakarinėje pusėje. Jungtinės Karalystės sveikatos institucijos taip pat pataria naudoti užuolaidas, žaliuzes, langines ar išorinį pavėsinimą, kad patalpos mažiau įkaistų.

Langus geriau atverti anksti ryte, vėlai vakare arba naktį, kai lauke atvėsta. Jei įmanoma, verta sudaryti skersvėjį – atidaryti langus priešingose būsto pusėse.

Taip galima išstumti įkaitusį orą ir įleisti vėsesnį.

EPA nurodo, kad tinkamai naudojama natūrali ventiliacija gali padėti reguliuoti patalpų temperatūrą namuose be kondicionavimo.

Dar vienas būdas – išjungti nereikalingus šilumą skleidžiančius prietaisus.

Kompiuteriai, orkaitės, kaitlentės, senos lemputės ir net kai kurie buitiniai prietaisai papildomai šildo patalpas.

Per karščius geriau rinktis lengvesnį maistą, vengti ilgo gaminimo orkaitėje, o prietaisus išjungti, kai jų nereikia.

Trumpa išvada

Ventiliatorius su ledu – paprastas ir pigus būdas trumpam susikurti vėsesnį oro srautą, bet tai nėra tikras kambario atvėsinimas.

Jis labiausiai tinka tada, kai norisi greito palengvėjimo sėdint prie darbo stalo, ilsintis ar bandant užmigti.

Kad efektas būtų geresnis, dieną neleiskite patalpoms perkaisti: uždenkite saulėtus langus, neatidarinėkite jų per patį karštį, o vėdinkite tik tada, kai lauke vėsiau.

Jei kambaryje labai karšta, vien ventiliatorius gali būti nepakankamas – tuomet svarbiausia saugotis perkaitimo ir ieškoti vėsesnės aplinkos.

The post Kaip greitai atvėsinti kambarį: paprastas triukas su ventiliatoriumi appeared first on Kauno savaitė.

Neretai vos po kelių dienų šaldytuve jos suminkštėja, pradeda leisti sultis ar apsitraukia pelėsiu. Vis dėlto yra paprastas būdas, galintis padėti braškėms išlikti šviežioms ilgiau.

Užsienio maisto ekspertai pataria prieš laikant braškes trumpai nuplauti acto ir vandens tirpalu. Teigiama, kad toks vadinamasis acto „dušas“ arba „vonia“ padeda sumažinti ant uogų esančių bakterijų ir pelėsio sporų kiekį, dėl kurių braškės greičiau genda.

OBOZ.UA aprašytame patarime siūloma maišyti vieną dalį įprasto maistinio acto su trimis dalimis vandens ir braškes palaikyti šiame tirpale apie 10 minučių.

Po tokio mirkymo braškes būtina kruopščiai perplauti šaltu tekančiu vandeniu, kad neliktų acto skonio ir kvapo.

Ne mažiau svarbus kitas žingsnis – uogas gerai nusausinti.

Likusi drėgmė gali kaip tik pagreitinti gedimą, todėl braškes reikėtų paskleisti ant popierinių rankšluosčių arba labai švelniai nusausinti.

Tuomet uogas galima sudėti į švarų indą, išklotą popieriniu rankšluosčiu.

Dangtelio geriau neuždaryti visiškai sandariai – nedidelis oro tarpas padės išvengti drėgmės kaupimosi. Indą reikia laikyti šaldytuve.

Svarbu ir tai, kad braškių nereikėtų skabyti prieš laikymą. Žalios viršūnėlės padeda uogoms ilgiau išlaikyti formą ir sumažina sulčių išsiskyrimą. Kotelius geriausia pašalinti tik prieš valgant ar ruošiant desertus.

Vis dėlto šį patarimą reikėtų vertinti realistiškai.

Jei braškės jau buvo pernokę, sutraiškytos ar pradėjusios gesti, joks plovimo būdas jų neišgelbės.

Prieš laikant verta atrinkti ir išmesti apipelijusias ar stipriai pažeistas uogas, nes viena gendanti braškė gali greitai sugadinti visą indą.

Kaip braškes laikyti saugiau

Parsinešę braškių iš turgaus ar parduotuvės, pirmiausia jas perrinkite. Pašalinkite sutraiškytas, pajuodusias ar apipelijusias uogas. Sveikas braškes laikykite šaldytuve, geriausia negiliame inde, išklotame popieriniu rankšluosčiu. Jei uogų neplanuojate valgyti tą pačią dieną, jų geriau nelaikyti sandariame maišelyje ar dėžutėje, kur greitai kaupiasi drėgmė.

Plovimo būdą galima rinktis pagal situaciją. Jei braškes valgysite iš karto, dažniausiai pakanka jas nuplauti po tekančiu vėsiu vandeniu ir nusausinti. Jei norite pabandyti prailginti laikymo laiką, galima naudoti acto tirpalą – viena dalis acto ir trys dalys vandens, po to būtinai perplaunant švariu vandeniu.

Sodos tirpalas taip pat kartais naudojamas pesticidų likučiams mažinti, tačiau braškės yra labai gležnos, todėl jų nereikėtų ilgai mirkyti ar trinti.

EWG apžvalgoje nurodoma, kad vaisių ir daržovių plovimas gali sumažinti pesticidų likučius, o kai kuriais atvejais efektyvesni gali būti sodos arba acto tirpalai, tačiau jie nėra stebuklinga priemonė ir nepakeičia tinkamo laikymo.

Lietuvoje braškių sezonu ypač svarbu atkreipti dėmesį, kur ir kaip uogos parduodamos.

Jei jos ilgai stovėjo saulėje ar karštyje, namuose ges greičiau.

Todėl geriausia rinktis sausas, tvirtas, nepažeistas uogas, o parsinešus kuo greičiau dėti į šaldytuvą.

The post Kaip plauti braškes, kad jos ilgiau išliktų šviežios appeared first on Kauno savaitė.

Iš tiesų tai paprastas cheminis procesas: vanduo nuo paviršiaus išgaruoja, o jame ištirpusios mineralinės medžiagos lieka.

Geriausia žinia ta, kad kovai su kalkėmis dažniausiai nereikia nei brangių valiklių, nei ilgo šveitimo – dažnai pakanka minkštos šluostės ir kelių paprastų įpročių.

Kodėl ant maišytuvo atsiranda apnašų?

Balta arba pilkšva plėvelė ant maišytuvo – tai vandentiekio vandenyje esančios mineralinės druskos, daugiausia kalcio ir magnio junginiai.

Nusiplovus rankas ar indus, vandens lašeliai lieka ant maišytuvo, vėliau išgaruoja, o mineralai nusėda ant paviršiaus.

Ilgainiui jie virsta kietesnėmis kalkių apnašomis, ypač aplink maišytuvo pagrindą, snapelį ir rankenėlę.

Jeigu apnašos ne baltos, o lipnios ir drumstos, greičiausiai tai mineralų bei muilo likučių mišinys. Kietame vandenyje muilas prasčiau putoja, todėl ant paviršių dažniau lieka nemaloni plėvelė.

Gelsvos dėmės gali rodyti geležies priemaišas vandenyje arba rūdis senuose vamzdžiuose. Melsvi ar žalsvi pėdsakai kartais susiję su varinių detalių korozija.

Tokiu atveju verta patikrinti, ar prie maišytuvo pagrindo nėra nuolat besikaupiančios drėgmės ar pratekėjimo.

Svarbiausia suprasti: apnašos atsiranda ne todėl, kad prastai valote vonią ar virtuvę. Jos atsiranda todėl, kad vanduo išdžiūsta ant paviršiaus.

Vadinasi, veiksmingiausia kovoti ne tik su pasekmėmis, bet ir su priežastimi.

Paprasčiausia prevencija – sausai nuvalyti

Norint, kad maišytuvas ilgiau išliktų blizgus, po naudojimo jį verta nuvalyti sausa minkšta mikropluošto šluoste.

Tai ypač svarbu aplink maišytuvo pagrindą – ten vanduo užsistovi ilgiausiai, susimaišo su muilo, dantų pastos ar riebalų likučiais ir virsta kieta kalkių juosta.

Kasdienei priežiūrai nereikia specialių priemonių.

Užtenka šilto vandens, lašo švelnaus indų ploviklio ir minkštos šluostės.

Nuvalius paviršių, jį būtina perplauti švariu vandeniu ir sausai nušluostyti.

Kaip pašalinti kalkių apnašas nuo maišytuvo?

Jeigu apnašos dar šviežios, pradėkite nuo švelniausio būdo.

Sudrėkinkite minkštą šluostę šiltu vandeniu, užlašinkite truputį indų ploviklio ir nuvalykite maišytuvą – ypač aplink pagrindą, rankenėlę ir snapelį.

Sunkiau pasiekiamoms vietoms galima naudoti minkštą dantų šepetėlį.

Po to viską nuplaukite ir kruopščiai nusausinkite.

Jeigu dėmės neišnyksta, galima naudoti acto tirpalą.

Lietuvoje parduotuvėse dažniausiai parduodamas 9 proc. stalo actas, todėl jo geriau nenaudoti gryno.

Saugesnis variantas – vieną dalį 9 proc. acto sumaišyti su dviem ar trimis dalimis vandens.

Stipresnėms kalkių apnašoms tinka toks būdas:

1. Pirmiausia nuplaukite maišytuvą vandeniu su trupučiu indų ploviklio ir nusausinkite.
2. Minkštą šluostę sudrėkinkite praskiestu actu arba silpnu citrinos rūgšties tirpalu.
3. Pridėkite šluostę prie vietos, kur susikaupė apnašos, ir palaikykite 5–15 minučių.
4. Suminkštėjusias apnašas nuvalykite minkšta šluoste arba švelniu šepetėliu.
5. Kruopščiai nuplaukite švariu vandeniu ir sausai nušluostykite.

Svarbu: rūgštinį tirpalą geriau pilti ant šluostės, o ne purkšti tiesiai ant maišytuvo.

Taip sumažėja rizika, kad priemonė pateks į jungtis, tarpus ar ant jautresnių paviršių.

Acto ar citrinos rūgšties jokiu būdu nepalikite per naktį – kalkės gal ir ištirps, bet kartu gali nukentėti maišytuvo blizgesys ar danga.

Kuo negalima valyti chromuotų ir matinių maišytuvų?

Kai kurios priemonės gali sugadinti dangą greičiau nei pačios kalkės. Maišytuvams geriau nenaudoti:

• metalinių šveistukų;
• šiurkščių abrazyvinių miltelių;
• kietosios žalios indų kempinėlės pusės;
• melamino kempinių ant jautrių ar matinių paviršių;
• klozetų valiklių, chloro, amoniako;
• acetono, spirito, tirpiklių;
• koncentruotų rūgštinių priemonių nuo rūdžių ar kalkių.

Ypač svarbu nemaišyti acto su chloro turinčiais valikliais.

Tokia reakcija gali išskirti pavojingas dujas.

Apskritai chloro pagrindu pagamintų priemonių geriau nemaišyti su jokiomis kitomis buitinėmis priemonėmis.

Kaip išvalyti maišytuvo aeratorių?

Aeratorius – tai maža sietelio tipo detalė maišytuvo snapelio gale. Ji maišo vandenį su oru, todėl srovė tampa švelnesnė ir taupesnė.

Laikui bėgant aeratorius užsikemša smėlio dalelėmis, rūdimis ir kalkėmis.

Jeigu vandens srovė susilpnėjo, pradėjo krypti į šoną ar taškytis, gali būti, kad metas jį išvalyti.

Tai galima padaryti per kelias minutes:

1. Uždenkite kriauklės nutekėjimo angą kamščiu arba rankšluosčiu, kad smulkios detalės neįkristų į vamzdį.
2. Atsukite aeratorių ranka. Jeigu nepavyksta, apvyniokite jį šluoste ir labai atsargiai naudokite reples.
3. Išardydami detales nusifotografuokite jų eiliškumą, kad vėliau būtų lengviau surinkti.
4. Stambesnius nešvarumus nuplaukite vandeniu.
5. Detales 5–30 minučių pamirkykite praskiestame acte.
6. Nuvalykite minkštu šepetėliu, perplaukite ir surinkite atgal.

Jeigu aeratorius užsikemša kas kelias savaites, problema gali būti ne prasta priežiūra, o vandens kokybė ar vamzdynų būklė.

Tokiu atveju gali padėti mechaninis filtras ant vandens įvado arba periodiškas aeratoriaus keitimas. Šios detalės paprastai nėra brangios.

Kaip ilgiau išsaugoti maišytuvo blizgesį?

Patogiausia laikytis paprastos schemos:

• kasdien arba bent vakare sausai nuvalykite maišytuvą mikropluošto šluoste;
• kartą per savaitę nuplaukite jį šiltu vandeniu su lašu indų ploviklio, perbraukite švelniu šepetėliu aplink pagrindą, nuplaukite ir nusausinkite;
• kartą per mėnesį apžiūrėkite snapelį, aeratorių ir sujungimus – jeigu matyti apnašų, trumpai apdorokite silpnu acto arba citrinos rūgšties tirpalu;
• kas 3–6 mėnesius nuimkite ir išplaukite aeratorių. Jeigu vanduo labai kietas, tai daryti gali tekti dažniau.

Po bet kokios buitinės chemijos naudojimo maišytuvą būtina perplauti švariu vandeniu ir sausai nušluostyti.

Jeigu kalkių atsiranda labai greitai ir jų daug, verta pagalvoti apie vandens paruošimą.

Butui ar namui gali būti naudingas mechaninis filtras arba vandens minkštinimo sprendimas ant įvado.

Ąsotinis filtras geriamajam vandeniui šios problemos neišspręs, nes jis valo tik tą vandenį, kurį per jį perpilate, o ne visą vandenį, tekantį per maišytuvus.

Išvada paprasta: sausa mikropluošto šluostė dažnai veiksmingesnė už brangų valiklį, jeigu naudojama kasdien.

Maišytuvo priežiūra – ne didysis generalinis valymas kartą per pusmetį, o pusė minutės vakare. Nuobodu, bet veikia: maišytuvas ilgiau išlieka švarus, blizgus ir atrodo kaip naujas.

The post Kaip pašalinti baltas apnašas nuo maišytuvo be brangios chemijos appeared first on Kauno savaitė.