Jeigu kelias dienas visai negertumėte vandens, atsidurtumėte labai didelėje bėdoje. Tačiau stengtis per dieną išgerti jo aštuonias stiklines – irgi lazdos perlenkimas.

Iš kur atsiranda tokie skaičiavimai, galime tik spėlioti. Bet dar 1945 metais Amerikos Nacionalinės mokslų akademijos Mitybos taryba nesiremdama jokiais tyrimais tvirtino, jog žmogaus kūnui reikalingi 2,5 litro vandens, o tai netgi ne aštuonios – dešimt stiklinių per dieną. Ir amerikiečiai tuo tikėjo nesivargindami perskaityti kito sakinio, aiškinusio, jog didžiuma to vandens gaunama per maistą.

Dabartinė visuomenė irgi niekaip negali išmesti iš galvos tų aštuonių stiklinių vandens per dieną. Nors mokslas pastaraisiais dešimtmečiais sužinojo daug naujo apie tai, kaip ir kiek iš tikrųjų reikėtų vartoti skysčių, kad jie būtų naudingi sveikatai.

Ką gi vis dar darome ne taip?

Neįskaičiuojate vandens, kurį suvartojame su maistu

O juk iš kieto maisto gauname maždaug 20 proc. visos paros normos! Daugiausia, aišku, iš vaisių ir daržovių, kuriuose vandens kartais yra daugiau nei kitko. Geras pavyzdys agurkai – juose skystimo net 96,7 proc. Salotose, salieruose, pomidoruose, arbūzuose, greipfrutuose ir žaliose paprikose – irgi daugiau nei 90 proc.

Tačiau skirtingai nei gryname vandenyje, išvardytuose produktuose dar gausu ir maistingųjų medžiagų bei vitaminų. Tad jeigu mieliau valgote savo vandenį, nei jį geriate, irgi darote didelę paslaugą kūnui ir sveikatai.

Geriate daugiau vandens, nei reikia

Amerikiečiai medikai yra paskelbę, jog didžioji dalis sveikų asmenų visiškai patenkina savo organizmo skysčių poreikį tiesiog atsigerdami tada, kai ištrokšta. Bet jeigu verčiate save kliukinti vandenį litrais, gali būti, kad jo padauginate. Taip, vandens įmanoma padauginti. Tuomet gali grėsti hiponatremija, dar vadinama apsinuodijimu vandeniu: natrio kiekis kraujyje taip sumažėja, kad elektrolitų disbalansas ima kelti pavojų sveikatai – gali ištinti smegenys, prasidėti traukuliai, ištikti koma.

Dažniau nei 60 proc. atvejų žmonės netinkamai reaguoja į troškulį – užuot atsigėrę, valgo.

Gera žinia tai, jog normaliomis sąlygomis tam, kad ištiktų hiponatremija, reikėtų išgerti didžiulį kiekį vandens. Tačiau jeigu esate rimti bėgikai arba itin gausiai prakaituojate, galite pakenkti sau per greit išgerdami didelį kiekį vandens.

Išvada? Viską darykite su saiku. Juolab kad nėra mokslinio įrodymo, jog gerti daugiau vandens, nei norisi, yra naudinga sveikatai.

Be reikalo vengiate kofeino

Visi žinome, jog kofeinas greitina medžiagų apykaitą ir padeda sutelkti dėmesį. Tačiau yra ir kitas plačiai paplitęs įsitikinimas, kasdien klaidinantis milijonus žmonių: kad kava varo iš organizmo skysčius.

Specialistų teigimu, tyrimai rodo, jog ne didesnės kaip 250–300 mg kofeino dozės – maždaug du puodeliai kavos – tik minimaliai padidina šlapimo išsiskyrimą ir daugiausia trims valandoms po to, kai ją išgeriate. Kitais žodžiais tariant, mitas, kad kava verčia dažnai lakstyti į tualetą, yra gerokai perdėtas.

Net buvo atliktas specialus tyrimas, bet įrodymų, jog kasdien nuosaikiai geriant kavą grėstų dehidratacija, taip ir neatsirado. Priešingai – paaiškėjo, kad kava ne tik geras vandens, bet ir prieinamiausias su uždegimais kovojančių antioksidantų šaltinis.

Prie lovos laikote stiklinę vandens

Ko nepatars nė vienas dietologas? Gerti vandenį prieš pat miegą. Ir tam yra elementari priežastis: padauginę skysčių, nuolat nubusite naktį, kad nueitumėte į tualetą, ir neišsimiegosite.

Verčiau likus trims valandoms iki miego pradėkite mažinti suvartojamų skysčių kiekį. Kūnas spės jį perdirbti, o jūs – suvaikščioti į tualetą pakankamai kartų, kad ramiai išmiegotumėte naktį.

Negardinate vandens citrina

Įmetę kelias skilteles citrinos į vandenį ne tik pagerinsite jo skonį, bet ir padėsite sau numesti svorio. D-limonenas – galingas antioksidantas, kurio gausu citrinų žievelėse, – stimuliuoja kepenų enzimus ir padeda greičiau pašalinti iš organizmo uždegimus provokuojančius toksinus. O vitaminas C padeda sureguliuoti streso hormono kortizolio lygį, kas labai gerai, nes tai kortizolis liepia organizmui kaupti riebalus.

Pamirštate išgerti vandens atsikėlę

Jeigu rytais negeriate vandens, jūsų medžiagų apykaita greičiausiai dėl to nukenčia.

Pasak dietistų, vienas paprasčiausių ir pigiausių būdų išjudinti metabolizmą – netrukus po nubudimo išgerti 2–3 stiklines vandens. Kam? Nes miegant mūsų medžiagų apykaita sulėtėja, o kūnas maždaug 8 valandas negauna jokių skysčių, gyvybiškai reikalingų apykaitos procesams vykti.

Todėl specialistai ir pataria pirmiausia atkurti skysčių pusiausvyrą organizme prieš pradedant kimšti į jį maistą ar gerti kitus gėrimus. Žmonės, kurie įpranta tą daryti, rečiau skundžiasi pūtimu, žvėrišku apetitu ir turi daugiau energijos.

Neskiriate, kada jūsų kūnas nori vandens, o ne maisto

Psichologai yra nustatę, jog dažniau nei 60 proc. atvejų žmonės netinkamai reaguoja į troškulį ir, užuot atsigėrę, valgo. Tai reiškia, suvartoja daugiau kalorijų ir mažiau skysčių, nei jiems iš tikrųjų reikia.

Todėl kitą kartą, kai išsyk po pietų užsimanysite „kažko tokio“, pirmiau pabandykite išgerti stiklinę vandens ir palaukti 20 minučių. Jei po to vis dar būsite alkani, ką jau padarysi – užkandžiaukite.

Negeriate žaliosios arbatos

Vanduo lieka vandeniu net ir tuomet, kai į jį įmerkiame arbatos pakelį. O jeigu tai žaliosios arbatos pakelis, tai vanduo dar ir pagerėja.

Tyrimais nustatyta, kad žalioji arbata veiksmingai degina riebalus – dėl joje esančių katechinų. Šie antioksidacinių savybių turintys junginiai spartina metabolizmą ir taip tirpdo riebalinį audinį (ypač pilvo srityje!). Dėl katechinų greičiau riebalus degina ir kepenys.

Geriate tik ledinį vandenį

Turbūt esate girdėję apie ajurvedą? Vienas jos mokymų – organizmui lengviau absorbuoti šiltą, o ne šaltą vandenį, be to, tas dar ir nuramina skrandį.

O kaipgi teiginiai, kad ledinis vanduo spartina medžiagų apykaitą? Be vienintelio mokslinio tyrimo, atlikto dar 2003 metais ir atradusio, jog žmonėms, gėrusiems vandenį su ledu, metabolizmas paspartėjo 30 proc., jokių kitų įrodymų apie jo pranašumą prieš šiltą vandenį neatsirado. Ir jau užtikrintai nepaaiškėjo, kad žmogaus organizmas pasisavina vandenį kaip nors kitaip priklausomai nuo jo temperatūros. Pats skysčių vartojimo faktas yra nesulyginamai reikšmingesnis sveikatai ir gerovei nei tai, kaip jis patiekiamas. Todėl niekada neatstumkite vandens stiklinės tik dėl to, kad joje neplaukioja ledukai.

Geriate dirbtinai pagardintą pirktinį vandenį

Pirmiausia, nors jų etiketėse užrašyta „vanduo“, dažnas iš tų gėrimų yra toks pat kaloringas – ir cukringas, kaip ir limonadai. Aišku, dabar dažniau naudojamas ne cukrus, o dirbtiniai saldikliai. Bet jie ne tokie ir nekalti. Štai intensyvumu pasižymintis saldiklis sukralozė (maisto priedas E955) yra tūkstantį kartų saldesnis už paprastą cukrų. Dėl to gali sutrikdyti mūsų skonio receptorius ir kai kitą kartą valgysime kažką natūraliai saldaus, galime to padauginti.

Jeigu jau norite gerti vandenį su kokiu nors skoniu, pasigaminkite jo patys įmetę kelis griežinėlius citrinos, mėtos šakelę, braškių arba šviežių ar šaldytų vaisių.

Negeriate vandens, kai esate pavargę

Kava ne vienintelė gali padėti išsklaidyti mieguistumą. Kai pasijusite apsnūdę, pabandykite išgerti stiklinę vandens.

Specialistų teigimu, net pati menkiausia dehidratacija gali pastebimai išsunkti energiją. Taip yra dėl to, kad smegenys 80 proc. sudarytos iš vandens, taigi mūsų protinės galimybės ir kūno funkcijos smarkiai nuo jų priklauso. Atsigėrus vandens, proto lankstumas iškart pagerėja 14 proc.

Vandens geriate nepakankamai

Daugybė žmonių kasdien neišgeria tiek vandens, kiek jiems reikėtų. Nors tą ištaisyti labai paprasta: tereikia gurkštelėti kas kartą, kai pajuntate troškulį.

Jeigu esate nuolat alkani, jūsų burna – išdžiūvusi, arba jeigu šlapimas spalva panašus į obuolių sultis, vadinasi, vandens geriate neužtektinai. Geriausia, jei nešiotumėtės vandens butelį ir atsigertumėte, kai pradeda kamuoti popietinis noras užkandžiauti.

     Naudinga žinoti

Specialistai jau kuris laikas rekomenduoja nebegerti vandens iš plastiko butelių. Tai ne tik neekologiška, bet ir nesveika. Vienkartinės plastikinės taros gamyboje dažnai naudojamas bisfenolis A (BPA). Nors mažais kiekiais ši medžiaga pripažįstama saugia, ji visgi siejama su neigiamu poveikiu smegenims ir net padidėjusiu arteriniu kraujospūdžiu.
Didelė klaida negerti vandens vartojant alkoholį (jau nekalbant apie tai, kad didelė klaida išvis vartoti alkoholį). Alkoholis mažina hormono antidiuretiko, padedančio kūnui išsaugoti skysčius, gamybą. Tad jau po trečios taurelės prasideda sparti organizmo dehidratacija. Specialistų patarimas: jeigu vartojate alkoholį, kiekvieną alkoholio porciją užgerkite bent viena, o geriau dviem stiklinėmis vandens. Ir jokiu būdu niekada negerkite alkoholio tuščiu skrandžiu.

The post Pakelkite stiklinę į savo sveikatą appeared first on Kauno savaitė.

Turbūt ne sykį yra tekę matyti, kaip nupjauta ar atsitiktinai nulaužta ir į vandenį pamerkta kambarinio augalo šakelė ne tik išleido šaknis, bet ir pradėjo aktyviai auginti žaliąją masę. Daugelis ir patys esame tą darę – paprastai norėdami pasidauginti mums į akį kritusių gėlių.

Taigi kambarinių augalų auginimo vandenyje patirties jau turime kone kiekvienas. Teliko tik pasiaiškinti šios agrotechnikos subtilybes ir prisiminti gėles, kurios gali tapti „undinėlėmis“.

Dėl lapų, ne dėl žiedų

Logiška daryti prielaidą, kad vandens talpyklose sėkmingai egzistuoti geba tie augalai, kurie nelepūs ir augdami grunte.

Nors taip pat galima pabandyti kambaryje įkurdinti ir keletą tvenkinio ar kito natūralaus vandens telkinio floros atstovų – juos persodinti į skaidrų indą.

Tik turėkite omenyje, kad auginti induose su vandeniu tinkamesni augalai, kurių pagrindinė dekoratyvinė puošmena – lapai. Tikėtis tokiomis sąlygomis vešlaus žydėjimo neverta, net jei į vandenį reguliariai pridėsite hidroponikai skirtų trąšų.

Auginti talpyklose su vandeniu tinka augalai, kurių pagrindinė puošmena – lapai. Tikėtis tokiomis sąlygomis vešlaus žydėjimo neverta.

Gyventi mirkale teoriškai geba prisitaikyti ir epifitai – augalai, kurie natūralioje aplinkoje auga ant kitų augalų, tačiau ne atima iš jų maistinių medžiagų, o gauna jų per fotosintezę ir iš atmosferos kritulių.

Bet tam, kad eksperimentas su gėlynu buteliuose tikrai pavyktų, verčiau rinkitės kultūras, kurios jau įrodė savo tinkamumą šiam metodui ir entuziastų yra mielai auginamos.

Pasirinkti, patikėkite, tikrai turėsite iš ko.

Chlorofitai

Jei ne butuose, tai įstaigose – kuokštiniai chlorofitai (Chlorophytum comosum) auginami visur. Ir pelnytai: chlorofitai laikomi vienais nereikliausių floros atstovų. Viskas, ko jiems reikia klestėti, – žemė ir vanduo (substratas visuomet turi būti drėgnas!). Nes jei žemė maistinga, galima apsieiti net be papildomo tręšimo.

Tačiau chlorofitai gali taip pat sėkmingai gyvuoti ir išlikti dekoratyvūs augdami vien tik vandenyje, be žemių.

Auginti šiuo būdu tinka gerai nusistovėjęs kambario temperatūros vanduo, apsemiantis tik šaknis. Jei vanduo itin chloruotas, geriausia jį atvirame inde palaikyti ne trumpiau kaip tris keturias dienas, kad chloras visiškai išgaruotų. Kitas variantas – naudoti geriamąjį vandenį iš butelių.

Kol chlorofitas išleis šaknis, į vandenį patartina įmesti nedidelį gabalėlį medžio anglies arba aktyvuotosios anglies tabletę. Paskui skystį inde reikia atnaujinti ne rečiau kaip kartą per savaitę.

Gelsvalapiai fikusai

Visžaliai krūmai – arba medžiai – gelsvalapiai fikusai (Ficus benjamina) taip prigijo mūsų namuose ir biuruose, kad tapo vienais populiariausių žaliųjų puošmenų. Ir nesunku suprasti, kodėl: šie augalai geba ištverti bet kokius išbandymus.

Gelsvalapiai fikusai nebijo maistinių medžiagų trūkumo, o vasarą mielai leidžia laiką gryname ore. Todėl į stiklainį ar butelį įmerkti nedideli jų auginiai ne vien įsišaknys, bet ir pradės auginti naują lapiją, net jei laikysite talpyklą prie atviro lango.

Kad įsišaknijimas būtų sėkmingas ir greitas, šio augalo auginiai į vandenį panardinami maždaug trečdaliu savo ilgio.

Brauno dracenos

Šis augalas turi daug pavadinimų, bet dažniausiai vadinamas tiesiog bambuku – dėl panašumo, o ne todėl, kad ši dracena (Dracaena braunii) turi ką nors bendro su tikraisiais bambukais.

Tačiau būtent dėl tokios išvaizdos šią neįprastą gražuolę dažniausiai galima išvysti kaip stilingą minimalistinę virtuvės ar vonios kambario puošmeną. Nes, kaip jau turbūt žinote, netikras bambukas yra gana nereiklus. Net jei tiesiog įmerksite jį į stiklinę su vandeniu ir paliksite ten ilgam.

Beje, iš vieno dracenos stiebo realu sukurti visą puokštę: tiesiog supjaustykite jį į kelias dalis ir sumerkite į indą ar indus su vandeniu.

Auksiniai skindapai

Auksiniai skindapai (Epipremnum aureum) nuo seno populiarūs kambariniai augalai. Jie tokie ištvermingi, kad geba augti net tamsoje, o maistines medžiagas pasisavinti per orines šaknis.

Dar, teigiama, skindapai iš oro išvalo daugelį kenksmingų medžiagų (tačiau, deja, yra pavojingi naminiams gyvūnams).

Juos galima auginti kaip krūmus – sistemingai trumpinant ūglių viršūnes, arba kaip lianą – abiem atvejais sindapai puikiai prigis tiek substrate, tiek vandenyje.

Tuo pačiu būdu galima auginti ir kitus vijoklinius augalus, pavyzdžiui, kambarines gebenes, filodendrus, scindapus ir, žinoma, tradeskantes.

Dryžuotosios tradeskantės

Šios rūšies augalai buvo ir išlieka vieni populiariausių butų gyventojų. Dryžuotosios tradeskantės (Tradescantia zebrina) tokios nelepios, kad sugeba prisitaikyti praktiškai prie bet kokių sąlygų, tik retsykiais apie problemas signalizuoja daliniu dekoratyvumo praradimu.

Dažniausiai dryžuotajai tradeskantei gali nepatikti apšvietimas – jo trūkumas arba perteklius. Prie viso kito tradeskantės puikiai pripranta, ir prie gyvenimo talpykloje su vandeniu – taip pat.

Kaktusai

Nustebsite, bet tai tiesa: netgi kaktusus, kurie gamtoje auga sausringose vietose, realu įkurdinti vandenyje.

Nors tam, tiesa, geriau naudoti ne šiaip vandenį, o hidroponiką.

Tai gana paprasta: kaktusas atsargiai išimamas iš dirvos, kurioje augo, ir parai paliekamas, kad šaknys nudžiūtų. Tada trumpam panardinamas į labai silpną kalio permanganato tirpalą, o vėliau perkeliamas į nepermatomą indą su maitinamuoju tirpalu ir įtaisomas taip, kad jame mirktų maždaug trečdalis šaknies dalies – tai reikalinga jos aeracijai.

Patį tirpalą specialistai rekomenduoja atnaujinti kartą per savaitę.

Ištvermingieji kaktusai dažnai naudojami įvairių tipų naminiuose florariumuose. Visai taip pat, kaip ir kiti sukulentiniai augalai, pavyzdžiui, echeverijos, avortijos, storūniai, storasūkiai (storalapiai), zamiokulkai ir pan. Logiška, kad ir juos įmanoma auginti hidroponiniu būdu ar net paprastame vandenyje.

Storasūkiai

Nuo seno butuose auginami tikrieji storasūkiai (Crassula ovata) nereiklūs dirvožemio sudėčiai (gerai auga net smėlingame grunte) ir laistymui, retai serga ir pasižymi dekoratyvia išvaizda. O smagiausia tai, kad juos įšaknyti galima įmerkus apatinę lapo dalį į stiklinę ar stiklainį su nedideliu kiekiu vandens.

Panirusioje lapo dalyje labai greitai susiformuoja šaknys ir augalą galima pasodinti į vazoną. Ne mažiau paprasta įšaknyti ir tikrojo storasūkio auginius – tereikia nupjauti bet kurią jų dalį ir atlikti tą patį, ką ir su lapu. Įsišaknijęs auginys galės lengvai toliau augti vandens talpykloje.

Zamiokulkai

Apie jų nereiklumą žino kiekvienas augintojas. Kitaip nei daugelis kitų dekoratyvinių augalų, zamiokulkai lengvai pakelia vietos pakeitimą ir drėgmės nepriteklių. Jiems nereikia reguliaraus tręšimo, dažnų persodinimų, be to, šiuos augalus paprasta dauginti dalijant kerą.

Bet yra ir kitas būdas tą padaryti – nupjauti auginį ir maždaug trečdalį jo panardinti į vandenį. Visai netrukus apatinėje nupjauto stiebo dalyje pasirodys šaknys, o toliau laikant skystyje – ir jauni ūgliai.

     Naudinga žinoti

Vandenyje taip pat neblogai auga ir svogūninės gėlės – hiacintai, tulpės, amariliai, meileniai ir kt. Tai, beje, ir nenuostabu, nes jų daržo giminaičiai – valgomieji svogūnai ir česnakai – pavasarį dažnai apsigyvena stiklinėje su vandeniu, kol mes laukiame, kad užaugintų gardžius laiškus.
Taip pat daugeliui sodininkų ne paslaptis, kad tokiu pačiu būdu galima auginti mėtas, bazilikus, čiobrelius, rozmarinus ir kitas žaliąsias bei prieskonines kultūras.

The post Oranžerija buteliuose? Pabandykite! appeared first on Kauno savaitė.

Iš šio rezervuaro, kuriame tilpo 2500 kubinių metrų vandens, nuo 1974-ųjų maždaug trisdešimt metų įmonė „Aukštaitijos vandenys“ miestui tiekė geriamąjį vandenį.

Vėliau rezervuaras ilgą laiką tebuvo įmonės istorijos užmiršta dalis, kol prieš keletą metų kilo iš pirmo žvilgsnio keista pasirodžiusi idėja vandentvarkos sistemos įrenginį paversti originalia meno galerija.

Dabar šią vietą atranda menininkai.

Londone gyvenanti ir kurianti Urtė Janus nebenaudojamame rezervuare pristato instaliaciją „Tekantys kūnai“.

Tai, anot autorės, netipiška tik meno kūrinių ekspozicija. Tai darbai, sukurti specialiai šiai erdvei ir su kiekviena diena jie keičiasi.

Urte, parodą „Tekantys kūnai“ pristatote Panevėžio požeminiame vandens rezervuare – gan neįprastoje erdvėje. Kaip atsirado mintis eksponuoti darbus būtent čia ir kokia buvo jūsų pirmoji reakcija, kai pamatėte šią vietą?

Ši paroda yra dalis didesnio projekto, organizuojamo galerijos AV17. Iš jos ir sužinojau apie šitą vietą Panevėžyje. Prieš surengdama parodą, porą kartų apsilankiau rezervuare, o instaliacija sukurta specialiai tai erdvei.

Pirmą kartą mane šiek tiek išgąsdino erdvės dydis. Bet buvo labai įdomu ten dirbti, mąstyti apie pačią vietą. Tai man pasirodė ganėtinai magiška erdvė. Net jei buvo nemažas iššūkis ją instaliuoti, man labai patiko pats procesas.

Tai jūs pirmiausia sužinojote apie vietą ir tada kūrėte instaliaciją būtent rezervuarui?

Taip, tikrai. Kai pamačiau tą erdvę, nelabai turėjau darbų, kurie konceptualiai jai tiktų. Man pasirodė, kad būtų įdomu sukurti ką nors naujo būtent tai vietai.

Vieta buvo kaip atspirties taškas.

Rezervuaras pasirodė kaip didelis indas. Pati jo paskirtis ir forma sufleravo, kad reikėtų dirbti su keramika, apmąstyti, kas yra indas ir kas jame laikoma. Man atrodo, indas turi ir simbolinę reikšmę, kaip kūnas. Tuo metu pradėjau galvoti apie visą kūnų porėtumą, kaip skysčiai teka per kūnus – žmonių, gyvų, negyvų, ir per pačią žemę. Viskas apie tai ir sukosi.

Parodos pavadinimas „Tekantys kūnai“ – metafora, sujungianti žmogaus kūną, vandenį ir laiką. Ką jums pačiai reiškia ši sąvoka, kodėl pasirinkote tokį pavadinimą?

Turbūt visi mano darbai galiausiai yra apie tą patį – kūno susietumą.

Nesame uždara sistema. Mes esame atvira sistema, per kurią viskas teka.

Šioje parodoje nagrinėju tą pačią temą, tik iš kitos pusės, naudodama vandenį kaip metaforą. Vanduo yra jungiamoji galia, bet kartu jis rodo, kad esame susiję su aplinka: toksinai ar teršalai teka per žemę ir per mus. Tai paprasta idėja.

Ankstesnis projektas ,,Mainais į amžius: visos prieš tai buvusios jūros“ taip pat vaizdavo materijos kaitą. Kuo skiriasi jūsų ankstesni darbai nuo šios parodos darbų?

Sakyčiau, anas projektas buvo tarsi šių apmąstymų pradžia. O ši paroda jau labiau išgrynino idėjas apie visų dalykų susijungimą.

J. C. Decaux buvo labai metaforiška skulptūra, naudojant skirtingas medžiagas ir mąstant, kaip jos geologiškai veikia per ilgus laikotarpius. O šioje parodoje viskas labai vietiška: dirbau su vietiniu vandeniu, mikroorganizmais aplink rezervuarą. Surinkau mieles nuo augalų paviršių, ore ir aplinkui gyvenančius mikroorganizmus, su jais kūriau skysčių receptus, kuriais užpildžiau indus.

Man labai svarbu, kad skysčiai yra gyvi, norėjau parodyti vandens gyvumą: vyksta fermentacijos, rūgimo procesai, jie reaguoja su rezervuaro aplinka, su pačiu keraminiu indu. Parodoje yra du fontanai, užpildyti mano gamintu rūgštiniu skysčiu, kuris reaguoja su metalais, indais, tad kuriasi naujos jungtis: kristalizacijos procesai, indų išėdimas. Įdomu tai, jog kai užpildžiau fontanus skysčiu, tiek skaidrus balsvas skystis, tiek fontanai pajuodavo – nauja cheminė jungtis.

O ką jums reiškia eksponuoti darbus Panevėžyje? Ar šis miestas jums kiek nors pažįstamas? Ar pirmą kartą atliekate meninį projektą Panevėžyje?

Panevėžyje dirbau pirmą kartą, bet praėjusį savaitgalį, kai vedėme ekskursiją, nuvažiavome aplankyti mano prosenelių kapų šiame mieste. Mano proseneliai buvo iš Panevėžio. Tai tokia ta mano sąsaja su šiuo miestu. Nors seniai jame nesilankiau, šiek tiek prisimenu, nes mes kiekvienais metais važiuodavome aplankyti kapų.

Buvo įdomu tarsi sugrįžti į vietą, kur mano šaknys, nors su ja jau neturiu labai glaudaus ryšio.

Man labai patiko Panevėžyje, nors beveik visą laiką teko būti po žeme.

Gyvenate Londone, bet kuriate ir Lietuvoje, kaip gyvenimas tarp šių šalių veikia jūsų kūrybą?

Londone atsidūriau tokioje aplinkoje, kur plati erdvė idėjoms: „Goldsmiths“ koledže. Ten vyksta daug tyrimų ir meninių eksperimentų, daug mąstančių žmonių, įdomių projektų. Man tai iššūkis – sekti, kas vyksta meno pasaulyje, ir būti įvykių epicentre. Londonas suteikia įdomių įžvalgų, o Lietuvoje labai smagu atvežtas idėjas įgyvendinti.

Kodėl pasirinkote būtent Londoną?

Net nežinau kodėl. Gal patiko jo dydis, gal dėl to, jog Londone yra anonimiškumo – jei nori, gali pradingti, o jei nenori – gali likti matomas. Gyvenimas taip susiklostė, kad čia likau.

Kaip manote, kas sieja jūsų parodų žiūrovą Panevėžyje ir Londone? O gal labiau skiria?

Kai vedžiau ekskursiją Panevėžyje, mane nustebino, kad žmonių buvo labai daug ir jie nesijautė persisotinę kultūra – vyko aktyvi diskusija. Londone žmonės daug ką jau matę, labiau prisisotinę kultūros.

Man visada labai gera kurti projektus Lietuvoje. Jaučiu, kad čia žmonės drąsiau priima mano kūrybą nei Londone, kur viskas dažnai komerciška – visi bijo besikeičiančių, chemiškai aktyvių darbų, nes tai negali virsti į produktą.

Kokius įspūdžius norite, kad lankytojai parsineštų iš „Tekančių kūnų“?

Ši instaliacija ne kiekvieną dieną atrodo vienodai – ji keisis. Todėl rekomenduoju žmonėms sugrįžti ir pabaigti stebėti instaliaciją, nes po kurio laiko viskas vėl bus kitaip.

Labai norėjau suteikti darbams gyvybę: jei prie jų priartėsi, pastebėsi, kad vyksta reakcijos –jie ,,prakaituoja“, ,,verkia“.

Kūryboje naudoju skirtingas keramikos technikas – nuo senovinių iki modernesnių. Kiekviena technika suteikia skirtingą laidumą moliui, todėl galima stebėti, kaip skysčiai juda per indus.

Per ekskursiją vedžiau meditaciją apie vandens kelionę per kūnus ir aplinką, kad žmonės galėtų pamąstyti, iš kur vanduo ateina ir kur keliauja.

Kokios aplinkybės formavo jus kaip menininkę? Kas jus įkvepia – mokytojai, bendraminčiai, kažkas kita?

Man atrodo, turiu šiek tiek per lakią vaizduotę. Idėjos visą laiką sukasi galvoje, bet reikia galimybių jas įgyvendinti. Magistrantūros kursas Londone „Menas ir ekologija“ buvo labai svarbus mano kūrybai formuotis. Tai naujas kursas, bet jis unikalus: sujungia įdomius žmones, idėjas, mainus – bendruomenę, kurioje visada reikia galvoti, dalytis žiniomis. Tai buvo didžiausias mano kūrybos formuotojas.

Esate baigusi fotografijos ir medijų bei meno ir ekologijos studijas. Kodėl būtent šios kryptys?

Fotografiją baigiau seniai. Tada supratau, kad man pritrūko darbo rankomis – per daug technikos, mašinų. Norėjau liesti, kurti rankomis, todėl perėjau prie instaliacijų.

Kai gimė sūnus, stojo didelė kūrybinė pertrauka, o dabar, grįžus į kūrybą, visos idėjos vėl sukasi galvoje.

Ar sūnus jus inspiruoja kurti? Ar matyti, kaip jis auga, keičiasi, daro įtaką jūsų kūrybai?

Sūnaus gimimas paskatino susimąstyti apie kūno galimybes, limitus ir laikinumą. Iki tol gal ne visai pajusdavau kūno pokyčius. Gimdymo procesas – tai suteikti gyvybę vaikui, bet kartu pasikeiti ir pati. Šie pamąstymai mane įkvepia.

O augančio sūnaus pastebėjimai man irgi įdomūs kaip kūrėjai.

Ar norėtumėte ateityje pristatyti dar vieną parodą Panevėžyje?

Man patinka rengti parodas.

Dabar svajoju sukurti labiau viešą instaliaciją lauke, pamatyti, kaip darbai ilgesnį laiką gyventų ore, kaip reaguotų su aplinka.

Rezervuare buvo įdomu dėl jo specifinio mikroklimato, drėgmės, balučių, kurios atsiranda ir pranyksta. Ten nebuvau ribojama dėl grindų ar kitų galerijose įprastų dalykų – tai suteikė daug laisvės. Viešojoje erdvėje būtų naujas iššūkis stebėti, kaip kūriniai gyventų su gamta ir laiku.

Ačiū už pokalbį.

The post Tekantys kūnai po žeme: menas atgaivina senąjį vandens rezervuarą appeared first on Kauno savaitė.

Giliai šalčiausiame pasaulio žemyne egzistuoja vieta, nuo kurios tiesiog stingsta kraujas – ir tai ne metafora.

Iš Teiloro ledyno išteka tikras „kraujo krioklys“ – ryškiai raudonai oranžinės spalvos vanduo.

Šis gamtos reiškinys turi oficialų pavadinimą – Kraujo krioklys (Blood Falls).

Siurrealus vaizdas vienu metu kelia nuostabą, nerimą ir daugybę klausimų: iš kur atsirado šis kruvinas atrodantis srautas, kaip tai įmanoma negyvoje ledo dykumoje? Kodėl vanduo raudonas? Ką slepia šis Antarktidos fenomenas ir kodėl mokslininkai vis dar ginčijasi dėl jo paslapčių?

Kodėl Kraujo krioklio vanduo raudonas?

Kraujo krioklys pirmą kartą aprašytas 1911 m., kai jį atrado Australijos geologas Grifitas Teiloras. Jis išteka iš mokslininko garbei pavadinto Teiloro ledyno, esančio Makmerdo sausuosiuose slėniuose – vienoje iš labiausiai negyvenamų vietų Žemėje.

Laimei, vandens spalvą lemia ne kraujas, o labai didelis geležies oksido kiekis – paprasčiau tariant, rūdys.

Kai poledinis vanduo, prisotintas druskų ir geležies, patenka į paviršių, jis reaguoja su atmosferos deguonimi.

Vyksta stipri oksidacijos reakcija ir vanduo nusidažo tamsiai raudona, rūdžių spalva – kaip kraujas.

Šis procesas primena rūdžių susidarymą ant metalo, tik čia vietoje seno geležinio tvoros stulpo – poledinis ežeras, paslėptas po kilometrais ledo.

Kas gyvena Kraujo krioklyje?

Stebėtina, bet šioje ekstremalių sąlygų vietoje mokslininkai aptiko gyvų mikroorganizmų, įkalintų polediniame vandenyje, kur nėra saulės šviesos, beveik nėra deguonies, o druskingumas – itin didelis.

Šie organizmai gyvuoja jau daugiau nei milijoną metų, naudodami geležį ir sulfatus vietoje deguonies – tai viena seniausių medžiagų apykaitos formų Žemėje.

Atradimo reikšmę sunku pervertinti – jis naudojamas kaip modelis ieškant gyvybės už Žemės ribų. Poledinio vandens sąlygos Teiloro ledyno gelmėse labai primena tas, kurios gali būti polediniuose vandenynuose Jupiterio palydove Europoje ar Saturno palydove Encelade.

Jei gyvybė išgyveno čia, ji gali egzistuoti ir kitose planetose.

Gamta – geriausia laboratorija

Kraujo krioklys – ne tik retas gamtos reiškinys, bet ir natūrali laboratorija, suteikianti unikalią galimybę tyrinėti senovines gyvybės formas ir jų išlikimo mechanizmus.

Šio krioklio tyrimai leidžia:

• suprasti, kaip galėjo atsirasti gyvybė ankstyvojoje Žemėje;

• modeliuoti galimos gyvybės egzistavimo sąlygas kituose pasauliuose;

• analizuoti sulėtėjusius geocheminius ciklus;

• stebėti, kaip uždara ekosistema gali išlikti gyvybinga šimtmečius.

Tai viena iš tų vietų Žemėje, kur gamta slepia atsakymus į klausimus, susijusius ne tik su mūsų planeta, bet ir su gyvybės galimybe visatoje.

The post Kraujo krioklys: gyvybės kodas ar gamtos išdaiga appeared first on Kauno savaitė.

Taip pat žinoma, kad anksti ryte temperatūra būna žemesnė ir dienos eigoje kyla.

Ligos metu temperatūra dažnai pakyla, nes organizmas taip kovoja su ligos sukėlėjais – bakterijomis ir virusais.

Tokiais atvejais žmonės dažnai susimąsto: „Ar galima praustis esant aukštai temperatūrai?“

Ar galima eiti į dušą esant aukštai temperatūrai?

Pasak gydytojų, praustis duše karščiuojant galima, tačiau reikia elgtis atsargiai. Jei termometras rodo iki 38 laipsnių, o bendra savijauta gera, šiltas vanduo gali padėti atsipalaiduoti, sumažinti įtampą ir net šiek tiek numušti karštį.

Svarbiausia – nenaudoti per karšto vandens, kad neapkrautumėte organizmo, ir ne per šalto, kad nesukeltumėte kraujagyslių spazmų.

Geriausia praustis duše vakare, bet ne ilgiau kaip 15–20 minučių.

Po procedūros būtina gerai nusišluostyti, apsirengti šiltai ir iš karto eiti į lovą.

Skersvėjai ir staigus atvėsimas gali pabloginti būklę, todėl jokiu būdu negalima išeiti šlapiam į vėsią patalpą.

Jei temperatūra viršija 38 laipsnių, jaučiamas šaltkrėtis, silpnumas ar galvos svaigimas, nuo dušo geriau susilaikyti.

Tokiu atveju staigūs temperatūros pokyčiai gali pakenkti organizmui. Geriau apsiriboti kūno valymu drėgnu rankšluosčiu ir susitelkti į gydymą.

Taip pat svarbu išsiaiškinti, dėl ko pakilo temperatūra.

Jei ji susijusi su odos infekcija ar uždegiminiu procesu, dušas draudžiamas. Kilus abejonėms, geriausia pasitarti su gydytoju.

Ar galima maudytis vonioje karščiuojant?

Maudantis vonioje, esant pakilusiai temperatūrai, reikia laikytis tų pačių taisyklių kaip ir duše – svarbu neapkrauti organizmo.

Jei temperatūra neviršija 37,5–38 laipsnių ir bendra savijauta gera, galima trumpai pagulėti šiltoje vonioje – ne ilgiau kaip 10–15 minučių.

Vandens temperatūra turėtų būti komfortiška – apie 36–37 laipsnių, bet jokiu būdu ne karšta. Geriausia ne visiškai panirti į vandenį – užtenka apsiplauti viršutinę kūno dalį rankomis.

Tačiau jei temperatūra viršija 38 laipsnių, vonia gali tapti pavojinga.

Karštas vanduo gali padidinti širdies apkrovą, sukelti kraujospūdžio svyravimus ir pabloginti būklę. Jei jaučiamas šaltkrėtis ar didelis silpnumas, vandens procedūras geriau atidėti.

Tokiu atveju rekomenduojama kūną tiesiog nuvalyti šiltu vandeniu suvilgytu rankšluosčiu, kad organizmas nebūtų per daug apkrautas.

Ar galima karščiuojant plauti galvą?

Ko tikrai geriau vengti esant aukštai temperatūrai, tai galvos plovimo.

Šlapia galva gali dar labiau sustiprinti organizmo atšalimą, ypač jei plaukai neišdžiūsta greitai. Plaukų džiovintuvo naudojimas taip pat nerekomenduojamas, nes karštas oras gali sukelti papildomą krūvį susilpnėjusiam organizmui.

Jei vis dėlto būtina išplauti galvą, reikia tai daryti greitai, kruopščiai išdžiovinti plaukus šilta (bet ne karšta) oro srove ir iškart apsigaubti šiltu apklotu.

O kaip su pirtimi?

Jei temperatūra aukšta, apie pirtį reikia pamiršti!

Pirtis, kai kūno temperatūra viršija 37 laipsnių, ne tik nepadės pasveikti, bet ir gali dar labiau pakenkti organizmui.

Karščio ir drėgmės sąlygomis širdis pradeda dirbti intensyviau, o tai gali sukelti silpnumą, galvos svaigimą ar net alpimą.

Be to, perkaitimas gali sustiprinti karščiavimą ir pabloginti bendrą būklę.

Vienintelis atvejis, kai pirtis gali būti naudinga, – jei žmogus tiesiog sušalo, bet dar nėra susirgęs. Tokiu atveju šiluma gali padėti sušilti ir užkirsti kelią peršalimui.

Tačiau jei temperatūra jau pakilo, geriau likti lovoje ir gerti šiltus skysčius, o pirtį atidėti iki visiško pasveikimo.

The post Ar galima praustis po dušu, jei karščiuojate appeared first on Kauno savaitė.

Taigi dar turite galimybę iki nurodytos datos gėlo požeminio vandens gręžinius registruoti Žemės gelmių registre.

Iki metų pabaigos jau buvo užregistruota daugiau nei 2,5 tūkst. gręžinių.

Dėl objektyvių priežasčių didžiuosiuose miestuose ir rajonuose skaičiai didžiausi, bet procesas aktyviai vyksta ir kitose Lietuvos teritorijose.

Svarbu laiku priduoti prašymą

Hidrogeologijos ir ekogeologijos skyriaus vedėja Rasa Radienė pabrėžia, kad pagal laikinąją gręžinių įteisinimo tvarką gręžinių savininkams itin paprasta užregistruoti nelegaliai naudojamą gręžinį, nenustatomos jokios papildomos pareigos ir negresia jokios sankcijos.

Dėl visų šių priežasčių gręžinį verta registruoti dabar.

„Atkreipiame dėmesį, kad jei dėl Geologijos tarnybai tenkančio didelio darbų krūvio jūsų gręžinys nebus įregistruotas iki balandžio pabaigos, bet iki įstatyme nurodytos datos pateiksite prašymą ir visus reikiamus dokumentus, gręžinys bus įregistruotas vėliau. O sankcijos už neregistruotą gręžinį taip pat nebus taikomos“, – priduria R. Radienė.

Viešojoje erdvėje taip pat pasitaiko skirtingų kalbų – esą gręžinių įregistravimas reikalingas tam, kad vėliau valstybė galėtų taikyti papildomą mokestį už sunaudotą vandenį.

Tačiau LGT specialistai tąkart teigė, kad jeigu vanduo naudojamas tik savo reikmėms, t.y. neviršijant nustatyto sunaudojamo vandens kiekio ir ne verslo tikslais, tokiu atveju baimintis dėl mokestinės rinkliavos nereikėtų.

„Galimas paprastas palyginimas – gręžinio pasas yra kaip automobilio techninis pasas. Taigi su mokesčiais jis nesusijęs. Pagrindas mokėti mokesčius yra kitas dokumentas – leidimas naudoti požeminio vandens išteklius. Leidimas – tai dokumentas, leidžiantis naudoti požeminį vandenį ir yra privalomas pagal Žemės gelmių įstatymą. T. y., kai vanduo naudojamas komerciniais tikslais. Taip pat, kai iš gėlo požeminio vandens vandenvietės išgaunama 10 kubinių metrų ir daugiau gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį (šiuo atveju žemės ūkiui nustatyta atskira riba – 100 kub.m/per parą)“, – teigė LGT atstovai.

Jei reikalingas leidimas naudoti požeminio vandens išteklius, įmokos dydis priklauso nuo išteklių kiekio: iki 10 kub. metrų per parą – 50 eurų vienkartinė įmoka; 10 ir daugiau, bet iki 100 kub. metrų per parą – 500 eurų vienkartinė įmoka; 100 ir daugiau kub. metrų per parą – 5 tūkst. eurų vienkartinė įmoka.

Už gręžinio paso neturėjimą – baudos

Jei patikrinimo metu nebus rasta tinkamų duomenų Žemės gelmių registre, tokiu atveju nelegalių vandens gręžinių savininkai gali sulaukti ir baudos.

Taigi, jeigu iki kitų metų balandžio 30 d. jūsų turimi vandens gręžiniai nebus įregistruoti, tačiau jais ir toliau naudositės, bauda gali siekti nuo 60 iki 150 eurų. O juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 90 iki 200 eurų.

Aplinkos apsaugos departamento (AAD) atstovai teigė, kad bent jau šiais metais konkrečių planų dėl galimų patikrinimų fizinių ar juridinių asmenų sklypuose, kaip yra laikomasi gręžinių įregistravimo reikalavimų, nėra numatyta.

Tektų gręžinį ir likviduoti

LGT specialistai taip pat primena, kad gręžinys, kurio naudoti negalima, privalo būti likviduotas. Šiuo metu galiojančiame įstatyme yra įvardijama, kuriais atvejais fiziniai ar juridiniai asmenys turėtų likviduoti gręžinius: kai jie nenaudojami ir nebus naudojami; jeigu juos naudoti monitoringui ar tyrimams nebetikslinga; netinkamus naudoti gręžinius, kurių rekonstruoti neįmanoma ar netikslinga; dėl techninių ar geologinių priežasčių neužbaigtus gręžinius; atlikus numatytus tyrimus gręžinyje, kai jį naudoti nebetikslinga. Jeigu bent vieną iš aplinkybių yra užfiksuojama, požeminio vandens gręžinio savininkas privalo gręžinį likviduoti per 3 mėnesius.

Kaip įteisinti individualaus apsirūpinimo gręžinį?

1. Pirmiausia reikia kreiptis į savivaldybę dėl pritarimo naudoti gręžinį ir gauti savivaldybės administracijos pritarimą.

2. Gavus pritarimą, reikia sumokėti vienkartinę gręžinio įteisinimo įmoką (mokama į VMI sąskaitą pasirenkant tos savivaldybės kodą, kurios savivaldybės teritorijoje planuojama įteisinti gręžinį).

Jei per parą sunaudojama iki 10 kub. m, įmoka – 15 eurų.

3. Duomenis, registruodami gręžinį, LGT galite pateikti patys arba kreiptis į leidimą tirti žemės gelmes turinčią įmonę.

4. Gręžinio savininkas pats gali pateikti duomenis per LGT el. paslaugas.

5. Taip pat dokumentus galima siųsti el. paštu info@lgt.lt, per nacionalinę elektroninių siuntų el. pristatymo informacinę sistemą arba atvykus į LGT (užsiregistruokite iš anksto internetu arba telefonu). Tokiu atveju papildomai reikia pateikti: pasirašytą prašymą, užpildytą neregistruoto gėlo požeminio vandens gavybos gręžinio duomenų deklaraciją.

6. Nepriklausomai nuo to, kokiu būdu teiksite duomenis, kartu reikės pateikti: paraiškos dėl pritarimo naudoti gręžinį kopiją, savivaldybės administracijos pritarimo naudoti gręžinį (adoc, pdf ar jpg formatu), žemės sklypo planą su pažymėta gręžinio vieta ir VAZ (vandenvietės apsaugos zona) 1-ąja juosta, dokumentą, patvirtinantį, kad buvo sumokėta vienkartinė gręžinio įteisinimo įmoka.

7. Kai gręžinys bus įregistruotas, gausite pranešimą ir gręžinio pasą (adoc ir pdf metaduomenų kortelę). Atsispausdinti įregistruoto gręžinio pasą taip pat galėsite patys.

Kokius duomenis ir dokumentus LGT turi pateikti gyventojas, norintis įteisinti gręžinį, nurodyta ir Žemės gelmių registre neregistruotų gėlo požeminio vandens gavybos gręžinių įteisinimo tvarkos apraše.

The post Turite vandens gręžinį? neužregistravus grės baudos appeared first on Kauno savaitė.

Norisi, tačiau negalima. Mat karštas dušas pavojingas sveikatai.

Kad ir kokia pagunda būtų praleisti kuo daugiau laiko po stipria plikančio vandens srove, kuri, žinome, nuplauna ne tik nešvarumus, bet ir mikrobus bei kenksmingąsias bakterijas, su kuriomis neišvengiamai perdien kontaktuojame, to daryti neverta. Net jei karštas vanduo taip maloniai atpalaiduoja sopančius raumenis ir pašalina įtampą visame kūne.

Mat nėra privalumų be didelių trūkumų.

Nors karštas vanduo ir garas pašalina nuo kūno kai kuriuos mikrobus, kartu su jais į kanalizaciją nuteka gyvybiškai svarbus apsauginis odos sluoksnis.

Dėl to plikantis karštas vanduo gali paskatinti tokias ligas kaip egzema ir aknė, nes nuplauna natūralius odos riebalus ir kartu – gerąsias bakterijas.

Dermatologai įspėja: karštas dušas ir visokie muilai naikina apsauginę funkciją atliekantį ir bendrai sveikatos būklei labai reikalingą odos mikrobiomą.

Vietoj karšto dušo specialistai rekomenduoja drungną – kai vandens temperatūra nesiekia 15,5 laipsnio.

Šaltas dušas daugeliu atžvilgiu naudingesnis už karštą: jis padeda padidinti endorfinų kiekį organizme, paspartina medžiagų apykaitą, stiprina imuninę sistemą, pagelbėja sveikai numesti svorio, gerina kraujotaką, slopina uždegimus ir tinimus, lengvina depresijos simptomus ir mažina skausmą.

The post Karšto dušo pavojai appeared first on Kauno savaitė.

Tačiau tokie skysčiai negali pakeisti mūsų imunitetui gyvybiškai svarbaus paprasto vandens, sako specialistai.

Kai orai šalti, troškulys nėra taip aiškiai juntamas. Bet organizmo skysčių poreikis nė kiek nemažėja.

Dėl šildymo prietaisų gausos sausas patalpų oras jį netgi didina.

Todėl žiemą kaip niekad svarbu vartoti pakankamai skysčių. Vidutiniškai – 1,5–2 litrus per parą, arba po 30 ml vienam kilogramui kūno masės. Tuo labiau kad dauguma mūsų pamėgtų gėrimų – kava, arbata (ypač žolelių) – pasižymi šlapimą varančiuoju poveikiu, taigi išvaro iš organizmo dar daugiau skysčių, kuriuos būtina kompensuoti. Bet geriant tik kambario temperatūros vandenį taip nenutinka.

Štai dar kelios priežastys, kodėl jis toks svarbus ne tik vasarą, bet ir žiemą.

Organizmui per parą reikia maždaug 30 ml vandens vienam kilogramui kūno masės.“

Gleivinės drėkinimas. Nosies ir burnos gleivinė – pirmasis jūsų organizmo apsauginis barjeras nuo virusų (tai vadinama mukoziniu imunitetu). Jeigu jos nepakankamai drėkinamos dėl to, kad kvėpuojate sausu oru, neaprūpinate organizmo skysčiais, barjeras tampa įveikiamu: gleivinės gali bet kada neatlaikyti virusų atakos.

Apsauga nuo intoksikacijų. Visi žinome patarimą „susirgai – daugiau gerk“ – šilto vandens, arbatų, morsų. Skysčiai reikalingi toksinams, kuriuos po savęs palieka virusai, šalinti. Nes kuo daugiau geriame, tuo daugiau šlapinamės ir su šlapimu iš organizmo išsivalome toksinus.

Kodėl žiemą geriau gerti vandenį nei arbatą

Normaliam kraujospūdžiui ir nuo alergijų. Vanduo reikalingas kraujui „praskiesti“. Nors tai labai paviršutiniškas sudėtingo fiziologinio proceso apibūdinimas, faktas yra faktas: trūkstant skysčių, kraujas tirštėja. Širdžiai tampa sunkiau varinėti jį kraujagyslėmis (kurioms vanduo taip pat reikalingas – elastingumui palaikyti), dar sunkau – kapiliarais. Dėl to kyla arterinis kraujo spaudimas ir didėja infarkto rizika.

Pakankamas skysčių vartojimas ilgainiui normalizuoja kraujospūdį.

Dar būtina žinoti, kad trūkstant vandens organizme paspartėja histamino gamyba. Mes šią medžiagą žinome kaip atsakingą už alergines reakcijas. Tačiau iš tikrųjų histaminas reguliuoja ir daugiau fiziologinių procesų, ne tik imuninį atsaką. Be kita ko, padeda tinkamai paskirstyti skysčių likučius organizme. Vis dėlto būtent alergikams ir astmatikams svarbu gerti kuo daugiau vandens.

Sveikesniems sąnariams. Nuolatinis skysčių trūkumas organizme taip pat tiesiogiai veikia artrozių, osteochondrozių vystymąsi. Juk jeigu kremzlinis audinys kartu su krauju neaprūpinimas pakankamu vandens ir deguonies kiekiu, negauna užtektinai maistingųjų medžiagų, jis greičiau susidėvi. O tirštas kraujas, kaip minėta, prasčiau prateka kapiliariais.

Dar vanduo palaiko raumenų tonusą. Dėl to mažėja griuvimų, lūžių rizika, nes tinkamai funkcionuojantys sąnariai ir raumenys užtikrina geresnę pusiausvyrą.

Odai drėkinti. Veikiama neigiamų temperatūrų ir žvarbaus vėjo, žiemą oda dažnai parausta. Ir kuo labiau ji išsausėjusi, tuo greičiau ir skausmingiau sudirgsta.

Seniai įrodyta, kad vanduo stimuliuoja apykaitos procesus – taip pat ir odos audiniuose, yra svarbus normaliai kolageno gamybai. Taigi jei nenorite, kad jūsų oda kentėtų, pradėkite gerti vandenį! Žiūrėkite į jį, kaip į vaistus, nes toks vanduo ir

  O jeigu nesinori?

Mokslininkų teigimu, nuolat nepakankamai skysčių vartojantiems žmonėms troškulio pojūtis tarsi atbunka ir jie jau nebesupranta, kad nori gerti. Užsitęsus tokiai būklei, išsivysto lėtinė dehidratacija, su amžiumi apsunkinanti įvairias sveikatos problemas: sąnarių, inkstų, kitas. Net sloga sergama dažniau.
Organizmą galima įpratinti gerti vandenį kas valandą ar dvi nuryjant po 2–3 gurkšnelius. Taip pat po 0,5 stiklinės rytais ir pusvalandis prieš valgį ar pasivaikščiojimą. Itin svarbu atsigerti prieš bet kokius fizinius krūvius – net grindų plovimą.

The post Kodėl žiemą geriau gerti vandenį nei arbatą appeared first on Kauno savaitė.

Aukštaitijos sostinė garsėja švariu vandeniu, kuris bėga iš čiaupo. Tačiau yra ir naudojančių vandenį iš artezinių arba paprastų šulinių.

Vandens kokybė ir jos svarba

Švarus vanduo – stiprus energijos šaltinis, padedantis iš organizmo pašalinti toksinus, stiprinti imunitetą ir gerinti odos būklę. Tačiau jei kyla abejonių dėl vandens iš čiaupo kokybės, tai gali sukelti rimtų sveikatos problemų – nuo odos sudirgimų iki rimtų ligų.

Kaip namų sąlygomis lengvai ir greitai patikrinti vandens kokybę, kad būtumėte tikri dėl jo saugumo?

Kaip patikrinti vandens kietumą

Tikriausiai pastebėjote, kad vanduo iš čiaupo nevienodai reaguoja į muilą. Štai keli paprasti būdai nustatyti vandens kietumą:

1. Muilo reakcija. Minkštas vanduo sunkiai nuplauna muilą, todėl po plovimo rankos gali atrodyti tarsi vis dar muiluotos. Kietas vanduo, priešingai, lengvai pašalina muilą ir nepalieka lipnumo.
2. Bandymai su buteliu. Į butelį įpilkite truputį vandens, įlašinkite lašą skysto muilo ir stipriai suplakite. Jei susidaro daug putų, vanduo yra minkštas. Jei putų mažai arba jos susidaro sunkiai – vanduo kietas.

Kietas vanduo ir jo požymiai:

• Nuosėdos virdulyje.
• Balti apnašai ant santechnikos.
• Sausa oda ir plaukai po prausimosi.

Norint sumažinti kieto vandens poveikį, rekomenduojama naudoti filtrus arba vandens minkštiklius.

Kaip patikrinti vandens švarumą

Kai kada vandentiekio vanduo gali turėti priemaišų. Tai nustatyti padės keli paprasti eksperimentai:

1. Bandymai su veidrodžiu. Ant švaraus stiklo ar veidrodžio užlašinkite vandens lašą ir palaukite, kol jis išgaruos. Jei lieka nemažai apnašų ar dėmių, vandenyje yra priemaišų.
2. Stiklinės bandymas. Supilkite vandenį į skaidrią talpą ir padėkite ją tamsioje vietoje 2–3 dienoms. Jei po šio laiko vanduo pažaliavo, atsirado nuosėdų ar riebalinė plėvelė, tai rodo organinių medžiagų ar mikroorganizmų buvimą.

Kaip nustatyti vandens sudėtį

Norint apytiksliai įvertinti vandens sudėtį, galima atlikti paprastą eksperimentą su virimu:

1. Užpilkite vandenį į puodą ir virkite apie 20 minučių.
2. Leiskite atvėsti, išpilkite likusį vandenį ir apžiūrėkite indo dugną bei sieneles.

• Rudai gelsvos apnašos – didelis geležies kiekis.
• Pilkos ar baltos nuosėdos – kalcio druskų ar oksidų perteklius.
• Jei indo paviršius lieka švarus, vanduo neturi nereikalingų priemaišų.

Kada verta naudoti vandens filtrą?

Paprastas testas su arbata padės nuspręsti, ar reikalingas vandens filtras.

1. Užplikykite dvi arbatos puodelius: vieną – su vandeniu iš čiaupo, kitą – su pirktu buteliu. Jei spalva ar skonis smarkiai skiriasi, vandentiekio vandenį verta filtruoti.
2. Kitas būdas – į šviežiai užplikytą arbatą įlašinti 2–3 šaukštus vandens iš čiaupo. Jei arbata tampa drumsta, tai rodo vandens priemaišas. Jei arbata tik šiek tiek pašviesėja, vanduo yra saugus naudoti.

Šie paprasti būdai padės įvertinti vandens kokybę ir pasirūpinti savo bei artimųjų sveikata.

The post Paprasčiausi būdai patikrinti vandens iš čiaupo kokybę appeared first on Kauno savaitė.